[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Aišku, visai mažutei Rachel trynukės atrodo vienodos, ir Dafydd nusišypsojo. Tai visai nestebino. Netgi beveik priešingai - vertė jaustis keistai pakiliai.
- Žinau, kad tau taip atrodo. Bet pamatysi - jos ūgtelės, tą padarysi ir tu. Pačiai bus juokinga, kad negalėjai jų atskirti, - pasakė vyriausiajai iš ketverto, tačiau trys jaunesnės mergytės neatrodė patenkintos. Visų pirma, jis gavo iš sausainio. Tiesa, paleista ant smėlio Leah lyg ir pralinksmėjo, bet kam tada mėtyti smėlį į sesutę?
- Nenusiteikusios šiandien gražiai pažaisti, ar ne? - paklausė mergyčių jų tėvas. Laikė Rachel ir Charlotte už rankučių, bet turėjo įtarimą, kas pradžiugintų Leah. Tam reikėjo paleisti dvi mergytes ir gerai pasirausti kuprinėje. Ten buvo paukštis, kuris paspaudus pilvą čiulbėdavo, ir sumažintas Reaktyvinis autobusas.
- Nemanau, kad visos norite žaisti su kubais, tad man teks jus paleisti, - perspėjo mergytes Dafydd, nors ir įtarė, kad tą veiksmą palydės riksmas. Vis dėlto taip ir padarė ir ėmė ieškoti triukšmingesnių žaislų. Leah jie turėtų patikti, o ir Rebecca turbūt bus patenkinta. Galiausiai rado autobusą ir atsargiai jį padėjęs ant smėlio kerais padidino. Šiaip tai transporto priemonei biri medžiaga nėra pati sveikiausia, bet labai jau rūpėjo bent šiek tiek pradžiuginti mergytes.
- Leah, ar nori pasivažinėti? - kreipėsi jis rodydamas į sudominti turintį žaislą. Dabar jau ir Rebecca norėjo įsikibti į ranką. Tik ką daryti, kad jeigu paims ją, Charlottei arba Rachel neužteks rankos? Daugiau nei akivaizdu, kad tada pakils labai jau didelis ir širdį draskantis triukšmas. Reikėjo bandyti papirkti mažyles paukščiu. Taigi ištraukė jį ir paspaudęs pilvą pasiūlė trejetui:
- Gal kuri norite pažaisti? Jūsų yra daugiau nei aš turiu rankų, tad visų iš karto paimti negalėsiu.
Švelniai žvelgė į mažyles ir mintyse prašė jų susidomėti žaislais. Nors ir buvo prie to pripratęs, graudus verkimas vis dar spaudė širdį.

[Rachel Llewellyn]

- Ne! - riktelėjo Rachel ir papurtė galvą. Jai šitos mergaitės tikrai nebus skirtingos. Kai jos visos bus didesnės, su jomis net nebendraus. Jai reikėjo tik Hannah ir mamos. Na, ir tėčio, jeigu jis tiek daug dėmesio neskirtų šitoms trims vienodoms mergaitėms. Tuo labiau, kad nepavyko jo pasisavinti, kas nelabai tepataisė prastą nuotaiką. Šiandien nesisekė, tad būtinai reikėjo Hannah. Ir mamos.
- Kur Hannah?! - dar kartą reikliai paklausė mergytė, jau pamiršusi, kad tėtis į šitą klausimą jau atsakė. Gavo pasidžiaugti, kad laiko jį už rankos, bet netrukus teko paleisti. Ir vėl paleido dūdas. Kodėl viskas taip sudėtinga? Kodėl tėtis negali tiesiog su ja pažaisti, ir tiek? Šitos trys mažės dabar tikrai nėra reikalingos.
- Ne, - piktai pakartojo ji į pasiūlymą pažaisti su paukščiu. Sukryžiavo rankas ant krūtinės ir nepatenkinta atsisėdo ant smėlio. Tėtis jos turbūt nemyli, todėl viskas yra taip blogai. Mergytė labai norėjo namo, bet taip to ir nepasakė. Vis tiek pasauliui rūpi trys mažės, o ne ji.

[Charlotte Llewellyn]

Dabar Charlotte norėjo žaisti. Ji mėgo daugelį žaidimų ir žaislų, tad kurį pasitelks šįkart, nebuvo labai svarbu. Tik kad Leah sugalvojo apmėtyti ją smėliu, o tai visai neįėjo į mergytės planus. Ji dirstelėjo į sesę ir jau norėjo atsakyti tuo pačiu. Laimei, o gal kaip tik nelaimei, tėtis išsitraukė pačius geriausius žaislus. Vargšas kubelis jau seniai buvo pamirštas, o Charlotte pripuolė prie autobuso. Kad ir kokios mažos buvo trynukės, vietos jame buvo tik vienai. Trynukiški instinktai bylojo, kad pasivažinėti norės Leah, bet ar verta jai leisti? Juk ji kažkuo mėtėsi! Charlotte stovėjo prie autobuso ir labai jau giliai mąstė. Vėl pažvelgė į sesutę ir galiausiai žengė tolyn nuo transporto priemonės. Žingsniukas buvo neužtikrintas ir netvirtas, tad mergytė pargriuvo. Tai pasirodė labai juokinga, ir ji ėmė smagiai kikenti.

[Leah Llewellyn]

- EEE! - Ta didesnė mergaitė šūktelėjo kažką panašaus ir Leah norėjo ją pamėgdžioti. Ji sakė kitaip. Rachel sakė ne. Bet Leah taip nemokėjo.
- EEE! - Dar kartą klyktelėjo ir nusišypsojo Rachel. Tėtis kalbėjo labai daug ir ji nieko nesuprato. Vis dar turėjo problemą. Nežinojo kaip čia paprašius tokių žaislų, kokių norėtų. O ir Charlotte nesimėtė tais biriais dalykais. Būtų jau pradėjusi tempti lūpą ir zirzti, bet pagaliau tėtis suprato ko reikia. Pamačiusi tą autobusą išsišiepė. Bet dar labiau patiko tas kitas žaislas. Kurį ir nusičiupo. Jis leido įdomius garsus ir Leah įsitiesė ant smėlio, spygavo ir maigė tą paukštį. Dabar jau viską pamiršo. Jautėsi patenkinta gyvenimu. To žaislo tikrai niekam nesiruošė atiduoti. Sesutėms paliko autobusą.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Gerai. Jeigu jau Rachel nenusiteikusi ateityje atskirti trynukių, Dafydd kol kas nesiginčys. O kai visos mergytės ūgtelės, paaiškės, kas buvo teisus. Dabar tiesiog dar kartą nusišypsojo ir tos temos netęsė. Užtat Leah bandė atkartoti vyresnę seserį. Tai labai smagu, mat Rachel kalbėti išmoko vėliau nei kiti vaikai, tad tiek Dafydd, tiek, ko gero, ir Mayra su šiokiu tokiu nerimu laukė jauniausių šeimos narių vystymosi stadijų. Laimei, jos jau lakstė. Tiesą sakant, kartais netgi sunku sugaudyti.
Tiek autobusas, tiek paukštis susilaukė dėmesio. Charlotte, regis, negalėjo apsispręsti, ar užimti autobusą, ar ne. Rebecca liko prie jo, o Leah aiškiai susidomėjo paukščiu.
- Charlotte, manau, niekas neprieštaraus, jeigu pasivažinėsi autobusu, - pasakė Dafydd ir dirstelėjo į Rachel. Vis dėlto ne visos mergytės susidomėjo naujai pasiūlytais žaislais. Tėvui teko rūpintis, kas gi atsitiko vyriausiajai. Suėmęs Rebeccos rankytę atsitūpė šalia vyresnės jos sesers ir pasiūlė antrąją.
- Nesi nusiteikusi šiandien pažaisti? - paklausė. - O apie Hannah juk jau kalbėjome. Ji mokykloje. Didesniems vaikams reikia mokytis, kad užaugę galėtų veikti daug visokiausių dalykų. Pamatysi, kai ateis laikas ir tau eiti į mokyklą, patiks. Bus labai įdomu, ten susirasi draugų.
Ar toks mažylės prisirišimas prie vyresnės sesers yra natūrali meilė, ar kažkas, kas byloja apie galimą vienišumą? Tai buvo sudėtingas klausimas, į kurį Dafydd atsakymo nežinojo. Vis dar laukė, kol mergytė įsikibs į ranką pats vis žvilgčiodamas į tris jaunesnes sesutes. Visos atrodė laimingos, o tai svarbiausia. Jeigu tik pavyks paguosti ir pralinksminti Rachel, gal pagaliau galės galvoti, kad diena ne visai nenusisekė?

[Rachel Llewellyn]

Vos tėtis ištiesė ranką, Rachel pašoko ir įsikibo į ją. Dabar tai jau tikrai niekada nepaleis. Visai nenorėjo žaisti su tomis mažomis mergaitėmis, tuo labiau, kad dabar pradėjo rėkti kita. Jau didelė beveik trejų Rachel žvilgtelėjo į ją, bet į šypseną neatsakė. Ji norėjo tyliai pabūti su tėčiu. Tada būtinai ateitų Hannah. Viskas aišku. Ji niekaip neateis, kol šitos čia rėkauja.
- Noriu su ja į mokyklą, - pareiškė, kai tėtis vėl pavartojo tą sunkiai suprantamą žodį. Stumtelėjusi artimiausią mažą mergaitę toliau nuo savęs užlipo ant tėčio kojos ir prisiglaudė. Toji mergaitė niurgztelėjo, bet bent jau nepradėjo rėkti. Tai Rachel patiko, ir ji nusprendė šią sesę mėgsianti. Tik kaip jai atskirti, kuri čia yra, jeigu jos visos vienodos?
- Tėti, čia kuri? - tyliai paklausė vis dar jį apkabinusi. Parodė į tą mergaitę ir ėmė svarstyti, kaip galėtų ją atskirti nuo kitų dviejų.

[Charlotte Llewellyn]

Nors gulėti ant smėlio buvo smagu, tai, kad niekas nesureagavo į kilniai paliktą autobusą, trikdė ir netgi erzino. Vis dar kikendama Charlotte suniurzgėjo ir atsisėdo. Žaislas buvo laisvas, tad ji turbūt gali ramiai pasisavinti. Šiandien kilni jau pabuvo, taigi kiek nerangiai atsistojo ir priėjo prie autobuso. Pačiai į jį įlipti nebuvo paprasta, bet galiausiai pasisekė. Charlotte patenkinta suspigo. Dabar norėjo pasivažinėti, bet nežinojo apie autobuso minusą: jį turi traukti kas nors kitas. Taigi sukiojo vairą, o žaislas nejudėjo. Tai ypatingai nepatiko, ypač kai Leah ir Rebecca buvo laimingos. Kaip jos gali džiaugtis, kai jai šitaip siaubingai nesiseka?! Taigi iš autobuso pasigirdo garsus ir itin nepatenkintas klyksmas, pranešantis sesutėms, kad jos šiuo metu džiaugtis paprasčiausiai neturi teisės.

[Leah Llewellyn]

Ta mergaitė nekreipė dėmesio į Leah. O tai jau prilygo pasaulio pabaigai.
- EEE, EEE, EEE! - Suspigo dar garsiau. Jei ir toliau taip, tai teks imtis kitokių priemonių. Tarkim galima įsikabinti sesei į plaukus ar dar ką nors sugalvoti.
Na, o gal vėliau tą padarys. Nes dabar tysojo ant smėlio ir cypavo kaip tikra džiunglių papūgą. Aišku nežinojo net ką tai reikštų. Bet cypavo į taktą tam paukščiui. Charlotte vėl pradėjo verkti ir mergaitė pakėlusi galvą parodė jai liežuvį. Charlotte amžinai bliaudavo ir tai nusibodo. Visą dieną jau šiandien taip. Leah metė paukštį į smėlį ir garsiai klyktelėjo pamėgdžiodama seserį. Parodys jai kaip ji atrodo.
Tada Leah vėl stvėrė visą smėliuotą paukštį ir jį įjungė. Stengėsi dar garsiau šaukti, kad perrėktų Charlotte.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kad ir kaip būtų nuostabiai gera matyti mažylių meilę ir prisirišimą, tai, kad Rachel tarsi ignoravo jaunesnes sesutes, šiek tiek gąsdino. Taip, jos meilė Hannah yra puiku, bet kodėl visai nerūpi kiti šeimos nariai? Ar tai tik šios mažylės? Gal energingai mergaitei atrodo, kad jaunesnės sesutės per lėtos ar per daug verkia?
- Nepaleisiu tavęs, mieloji, - ištarė Dafydd, kai Rachel ir vėl į jį įsitvėrė. Tik kad ramybės visai nenusimatė. Tiesa, Leah triukšmas tarsi nerodė jokių neigiamų emocijų, kitoms mergytėms ir vėl kažkas nutiko. Bet pirmiausia reikėjo pabaigti aiškintis su vyriausiąja iš jų.
- Rachel, tu į mokyklą eiti esi dar per maža. Dabar gali ramiai žaisti ir negalvoti apie namų darbus. Labai gali būti, kad Hannah mielai apsikeistų su tavimi vietomis, - kalbėjo jai vis dar laikydamas priglaudęs. Nepatiko, kad ji stumtelėjo Rebeccą, bet ta mergytė nesupyko. O štai klausimas privertė nusišypsoti.
- Rebecca, - tyliai atsakė Dafydd ir atsistojo pakeldamas abi mergytes. Charlotte buvo labai nepatenkinta, o ir Leah keliamas triukšmas darėsi vis garsesnis. Priėjęs prie autobuso atsargiai nuleido Rachel ir Rebeccą ant žemės.
- Galit pabandyti patempti autobusą. Manau, Charlottei nepatinka, kad jie nevažiuoja. O aš pažiūrėsiu, kuo nepatenkinta Leah. Ar gerai? - kalbėjo su mergaitėmis, nors išleisti jų iš akių negalima. Vis dėlto Leah ir paukštis buvo visai netoli, tad ketverto tėvas žengė prie jos.
- Ir kas gi jau tokio atsitiko, Leah? - kreipėsi į triukšmaujančią mergytę. Atsitūpė prie jos ir bandė suprasti, kas galėjo atsitikti. Ar tai tik "pokalbis" tarp dar nešnekančios mergytės ir paukščio, ar kažkas blogesnio? Tiesą sakant, ši diena iš viso gerokai gąsdino. Per visą saloje praleistą laiką nė vienos verkiančios mergytės neteko raminti turbūt kokias dvi minutes.

[Rachel Llewellyn]

Prisiglaudusi prie tėčio Rachel tik kažką niurgztelėjo. Kol galėjo būti kartu, daugiau niekas nerūpėjo. Na, būtų gerai, jeigu čia atsirastų geriausia sesė pasaulyje, bet šiuo metu mažės netrukdė, o tai jau ne taip ir blogai.
- O kas yra namų darbai? - dar paklausė ji išgirdusi neaiškią sąvoką. Jeigu Hannah neturėtų eiti į tą mokyklą, pasaulis būtų žymiai gražesnis ir geresnis.
Gerai. Šita mergaitė yra Rebecca, tačiau Rachel vis tiek jos visos atrodė vienodos. Ji nė nesistengė įsidėmėti kokių nors skirtumų. Geriau savintis tėtį ir su mažėmis nekalbėti, nors šita ir nerėkia. O štai pati Rachel pakelta smagiai spygtelėjo ir apsivijo tėtį rankomis. Dabar jie eis pasivaikščioti ir pamirš, kad čia yra ir trys vienodos mergaitės.
Deja, buvo ne visai taip. Priėjęs prie autobuso tėtis sustojo ir netgi nuleido ją ant žemės. Rachel jau pasiruošė paleisti dūdas, bet nutarė, kad gali išvežti vieną iš mažių toliau. Ten ją ir paliks. Tiesa, nežinojo, ar pajėgs viena tai padaryti, tad pamojo tai, kurios vardą vis dar prisiminė:
- Rebecca, einam!
Patenkinta prisiartino prie rėkiančios mažės ir paėmė virvę. Įsirėžusi ėmė tempti autobusą, tačiau tai net ir didelei beveik trejų metų Rachel buvo sunki užduotis. Rebecca jai atseit padėjo, ir žaislas truputį sujudėjo. Ar to užteks, kad rėkianti mažė pagaliau užsičiauptų?

[Charlotte Llewellyn]

Kodėl Leah taip triukšmauja? Jeigu nebūtų tokia užsiėmusi rėkimu, Charlotte būtinai paskirtų laiko šitam klausimui išsiaiškinti. Bet ne dabar. Šiuo metu visas pasaulis ignoravo mergytės norus, taigi ji naudojosi teise rėkti ir taip demonstruoti nepasitenkinimą. Niekas jos nemyli, net ir trynukės, kurios turėtų būti pačios artimiausios. Jeigu tik mokėtų kalbėti, gerai jas abi aprėktų.
Iš kažkur prie autobuso atsirado Rebecca ir ta didesnė mergaitė. Charlotte buvo patenkinta, kad Leah šalia nėra. Šiuo metu ji su ta sesute visiškai nedraugavo ir nė neketino šnekėtis. O kita trynukė buvo žymiai geresnė ir ėmė ją vežioti. Kad tą darė Rachel, o autobusas beveik nepajudėjo, mergytė nekreipė dėmesio. Ji važinėjosi ir išdidžiai sukiojo vairą. Leah gal ir toliau sau rėkauti, o Charlotte smagiai spygavo ir jautėsi be galo laiminga ir patenkinta gyvenimu.

[Leah Llewellyn]

Puiku. Labai įdomu atrodė suprasti kiek garsiai galės spygauti. Ji su savo draugu paukščiu. O Charlotte pagaliau nutilo. Matyt suprato kaip kvaila amžinai verkti. Verkimas nervino. Verkti jos nuomone reikia kraštutiniais atvejais. Aišku ji nežinotų ką reikštų tokia frazė. Žodžiu verkti Leah Llewellyn nemėgo.
Tėtis kažką sakė ir mergaitė jam šypsojosi. Tada įkvėpė oro ir dar kartą parodė ką jie su paukščiu sugeba. O jau jos balselis tikrai buvo spigus. Tada nusijuokė. Vėl paspaudė paukštį, bet šį kartą jis neveikė. Pabandė dar ir dar. Nieko. Tada metė jį ant žemės. Kadangi tėtis čia pat, tai supras kame problema. Leah tiesiog reikėjo palaukti, kol jis kažką padarys, kad toks puikus daiktas vėl imtų veikti. Laukdama pirštais rausė smėlį, aptiko akmenuką ir susikišo jį į burną.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Rachel klausimai priminė jos taip mylimą vyresnę sesę. Be to, ši mergytė ilgą laiką nė nebandė kalbėti, tad tą daryti buvo ypatingai smagu.
- Namų darbai yra visokios užduotys, kurias tau nurodo mokykloje, o tu jas turi atlikti namuose. Jeigu įdomu, galėsi Hannah paprašyti, kad tau parodytų, - paaiškino mažylei, nors įtarė, kad klausimų sulauks ir daugiau. Suprantama, nė neketino tuo skųstis.
Panašu, kad bent jau kuriam laikui nepasitenkinimas išsisklaidė. Žinoma, Charlotte labai mėgo jį demonstruoti, Rachel irgi nebuvo daug tylesnė. Tiesą sakant, iš šio ketverto tyliausia, ko gero, buvo Rebecca. Dafydd žvilgtelėjo į ją ir nusišypsojo. Džiaugėsi, kad Rachel pakvietė mažesnę sesutę žaisti, ir ji prisijungė. Labai reikėjo, kad ši mergytė gerai sutartų su sesutėmis. Baimė, kad ji ilgainiui pradės jaustis vieniša, niekur neketino trauktis. Bet šiuo metu viskas gerai.
- Pasivažinėkit, - dar pasakė vyriausiai iš ketverto. Suprato, kad autobusas beveik nejuda, bet Charlottei to užtenka. Vadinasi, galima pasirūpinti su paukščiu ne itin gražiai atsisveikinusia Leah. Dafydd pakėlė žaislą ir spustelėjo. Nebuvo jokio garso. Viskas aišku, kas mažylei nepatiko, bet jos tėvui nepatiko kitkas: į burną susikištas akmenukas.
- Leah, negalima! - skubiai sušuko ir prišoko prie mažylės. - Išsižiok, - paliepė.
Teko traukte ištraukti akmenuką ir numesti jį toliau nuo mergyčių.
- Daugiau nekišk į burną, gerai? Gal nori sausainio? - paklausė. Pasiekęs kuprinę išsitraukė vaikišką sausainį ir pasiūlė Leah. Tada vėl paėmė paukštį. Nesuprato, kas atsitiko, tad pabandė reparo kerus. Nepadėjo. Gali būti, kad baigėsi elementai, mat tai buvo žiobariškas žaislas. Kitų čia neturėjo, o kerų tokiai situacijai nežinojo.
- Sutaisysime paukštį namie, ar gerai? - paklausė ir ėmė kuprinėje raustis ieškodamas kito žaislo, kuris skleistų garsus. Gal Leah tiks? Laimei, rado ilgą gyvatę, kurios uodega barškėjo kaip tikros barškuolės. Šis žaislas buvo magiškas, tad vos padėta ant smėlio gyvatė ėmė šliaužti Leah link ir grėsmingai barškėti.

[Rachel Llewellyn]

Tai labai įdomu, ir dabar Rachel jau norėjo keliauti į mokyklą. Dabar pat.
- Noliu namų darbų! - pareiškė ji. Būtinai paprašys Hannah, kad pasidalintų. Vadinasi, jai tikrai labai reikia geriausios sesės pasaulyje.
Na, bet jos nebuvo, tad teko žaisti su mažėmis. Gerai, kad Rebecca sutiko kartu patempti tą rėkiančią. Jos rėkimas pasikeitė. Dabar lyg ir skambėjo smagiau, bet ji vis tiek netylėjo. Tai Rachel itin nepatiko, ir ji paleido autobusą. Visai nenorėjo užsiimti su tokia rėksne.
- Ša! - pareiškė ji mažajai sesutei, kurios vardo nežinojo. Draugiškai pažvelgė į Rebeccą, bet tada išgirdo kažkokį keistą tarškėjimą. Tai sudomino, ir atsisukusi į tėtį pamatė gyvatę. Šį žaislą labai mėgo, tad pamiršusi autobusą ir jaunesnes sesutes puolė į tą pusę.
- Mano! - šūktelėjo ir čiupo gyvatę. Uodega vis dar barškėjo, ir mergytė smagiai kikendama atsisuko į tėtį. Priėjusi prie jo bandė apvynioti gyvatę aplink jo koją, bet niekaip nesisekė, mat uodega atkakliai priešinosi. Tai buvo labai įdomu, ir Rachel pamiršusi viską pasaulyje iš paskutiniųjų bandė atlikti šią užduotį.

[Charlotte Llewellyn]

Autobusas - puikus daiktas, ir Charlotte galbūt galėtų pamiršti, kad Leah bjauri. Mergytė laiminga kikeno ir krykštavo bei kartais perduodavo kokią žinutę Rebeccai. Na, turbūt ir tai vyresnei mergaitei, bet neatrodė, kad ji ką nors suprato. O štai trynukė vis sugugendavo, kas Charlottei dar labiau patiko.
Deja, netrukus viskas pasikeitė. Didesnė mergaitė paliko autobusą, o Rebeccai nepavyko jos išjudinti. Charlotte baisiausiai supyko ir garsiai klyktelėjo. Ne, šį kartą neverkė, o riksmas atspindėjo ką tik nori, bet ne liūdesį. Charlotte buvo pikta ir baisiausiai nepatenkinta. Šiaip ne taip išsiropštusi iš autobuso čiupo Rebeccą už rankos ir nutempė prie tėčio ir tos bjaurios didesnės mergaitės. Netoliese buvo ir Leah, bet dabar mergytė į ją nežiūrėjo. Paleidusi atsivestą sesutę piktai įsisprendė rankomis į šonus ir spoksojo į tėtį. Jis privalo viską sutvarkyti. Na, o tokia pikta vienerių metukų mergytė, tiesą sakant, atrodė itin juokingai.