0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Ats: Nedidelė sala netoli pajūrio Sautende
« Atsakymas #135 Prieš mėnesį »
Aišku, kad Amelija kėlė protestą dėl to, kad buvo pakelta nuo žemės. Bet juk jis taip persigando.
- Aišku yra. Turbūt pats nebūčiau apie tai taip greita pagalvojęs. - Rimtai pasakė vaikinas Dafydd.
- Šita didžioji padaužą yra Amelija. - Parodė į ją. - O Šita mažesnioji padauža Arielė. - Alanas žinojo, kad Dafydd yra matęs mergaites, bet tada jos buvo daug mažesnės.
- Aha. Praverstų stalas. - Vaikinas atsisegęs kuprinę išsiėmė palapinę. Mostelėjo lazdele ir ją pastatė.
- Jei pasidarys labai šalta galėsim į ją sulysti. Ten galima užsikurti krosnelę. - Jis įlindo vidun ir iš magiškosios palapinės išsinešė mažą staliuką. Tada nusprendęs, kad bus greičiau kerais atsigabeno foteliukus. Viską sustatė ant sniego.
- Jos pasakoja istoriją apie tai, kaip man teko pagulėti ligoninėje, o jos buvo su Dori ir mano tėvais iškyloje. Kepė zefyrus. - Paaiškino Dafydd ir Oliveriui viską, ką pasakojo dukterys. Praleido tik savo pykčius su Dori dėl darbo.
Vaikinas ištraukė iš kuprinės dėžę žaislų. Joms užimti jų pasiėmė daug. O tada ant stalo padėjo lapus, dažus ir kitokius dailės reikmenis.
- Jei norėsi Oliveri, tada galėsim ir dažais ir pieštukais papiešti. Turiu čia visko. O tu gal turi čia savo piešinių? Būtų įdomu pamatyti. Ir šiaip jeigu turi klausimų, tai tikrai gali klausti. - Nusišypsojo berniukui. Jis vis dar atrodė baisiai drovus, kokį jį ir prisiminė.
- Nori piešti Ariele? - Jis užkelė mergaitę ant kėdės. Padėjo priešais ją popieriaus lapą ir indelį guašo. Jis buvo užkerėtas, tinkamas mažiems vaikams, kurie gali sugalvoti paragauti dažų ar dar kažko prasimanyti.
- Gali piešti pirštukais. Pamerk į dažus ir piešk. Nori ir tu Amelija? - Reikėjo tiesiog jas užimti, kad galėtų daugiau laiko skirti Oliveriui. O be to mergaitės užmigs, tikrai panorės miego po kokios valandos ar panašiai. Juk guldydavo jas pietų miego. Taigi palapinėje tikrai galės pamiegoti. Ten bus šilta.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Alanas Senkleris »

Ats: Nedidelė sala netoli pajūrio Sautende
« Atsakymas #136 Prieš mėnesį »
Amelijai nepatiko, kad visi ir toliau aiškino, jog negalima lįsti prie laužo. Kaip tai negalima, jeigu nieko neatsitiko?
- Gama! - sušuko tam didesniam dėdei. Mmm, - parodė jam liežuvį ir kelioms akimirkoms mergaitės akys tapo juodos, piktai pažvelgė į tą dėdę.
Kartais, kai Amelija supykdavo, jos akys trumpam nusidažydavo juoda spalva ir, tiesą pasakius, atrodydavo gana kraupiai. Dabar mergaičiukė buvo nusisukusi nuo tėčio, tad nežinia, ar tėtis pastebėjo pokytį. Tačiau parodytą liežuvį privalėjo pastebėti - vien jau dėl garso, kurį Amelija išleisdavo jį rodant.
Pati Amelija nieko nežinojo apie metamorfmagiją, jai viskas išeidavo nesąmoningai. O kai šeimos nariai kalbėdavo apie tai, kad pasikeičia jos akys ar plaukai, mažylė nesuprasdavo, apie ką jie čia šneka. Pokyčiai nesilaikydavo ilgai, todėl Amelija niekada nematė jų pačiupusi savo plaukų sruogą ar pažiūrėjusi į veidrodį.
Tėtis pastatė palapinę, ėmė iš jos nešti daiktus, taip pat padėjo žaislų dėžę. Visi kalbėjo apie piešimą, tačiau kol Amelija nepamatė tam skirtų priemonių, tol jos smegenys tos informacijos neužfiksavo ir kalbos jai neatrodė aktualios.
Mergaitė trumpam įkišo nosį į palapinę, tačiau ten atrodė nuobodu. Matė, kad tėtis pasodino sesę. Netrukus jis paklausė, ar Amelija irgi nori piešti.
- Ne! - suspigo mažylė ir kuo skubiau atsitraukė, kad tik nebūtų paimta ant rankų.
Ji tikrai nenorėjo sėdėti, tačiau tie dažai, jie domino. Tad raudonplaukė čiupo žalios spalvos dažus nuo stalo ir staigiai apvertė juos ant žemės. Buvo sniego, nors ir ne itin daug. Sniegas gražiai nusidažė.
- Liele, ziujėk! Niegas votas! - sušuko, kad sesė žiūrėtų, kad sniegas spalvotas.
Dar Amelija pasičiupo vieną iš savo minkštų knygelių ir ėmė ją volioti po tą žalią sniegą. Mergaitė mūvėjo pirštines, kurios jau buvo išterliotos dažais. Ji paėmė saujelę sniego ir pridėjo sau prie burnos. Neketino sniego valgyti, nes tėvai to neleisdavo, o mergaičiukė nenorėjo ant rankų. Tačiau paerzinti tėtį gali, ar ne? Tad Amelija dabar mojavo rankyte netoli lūpų ir šelmiškai primerkusi akis, iki ausų išsišiepusi žiūrėjo į tėtį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Amelija Senkler »

Ats: Nedidelė sala netoli pajūrio Sautende
« Atsakymas #137 Prieš mėnesį »
Meli su iškištu liežuviu atrodė juokingai. Bet Arielei nepatiko jos pasikeitusios akys.
- Nedaryk taip. - Pasakė. - Nega ir viskas. Nega. - Aiškino ir toliau apie laužą.
Arielė kyštelėjo nosį į namą, kurį tėtis pastatė. Bet ten nebuvo įdomu, nes viską iš ten jis vis tiek išnešė lauk. Beveik viską. Ten liko lovytė, kurios Arielei dabar nereikėjo.
Kadangi Meli piešti nenorėjo, o dar parodė tokį įdomų dalyką Arielė nusimuistė nuo kėdės ir panardino pirštinėtas rankas į žalią sniegą. Tada pasičiupo tą guašą, kuris buvo jai skirtas ir suvertė kažkiek į tą pliurzę. Spalvos dabar susimaišė. Mergaitė nubėgo prie žaislų ir viską terliodama išsitraukė dėžutę su žaislinėmis plastmasinėmis daržovėmis ir vaisiais. Dar surado žaislinį šaukštą. Suvertė daržoves į spalvotą sniegą ir ėmė maišyti.
- Niam, Niam. Bus kanu. - Pareiškė Sesutei. Ji dabar dūko su tėčiu, tėčiui gal ir nepatiks, bet Meli vis tiek smagiai atrodė. O ji pati kol kas rimtai dirbo su savo kulinariniu šedevru.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1921
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Nedidelė sala netoli pajūrio Sautende
« Atsakymas #138 Prieš 2 savaites »
Panašu, kad ramybės nebus, ir Dafydd tyliai atsiduso. Ką gi, pats kaltas. Privalo išmokti pastovėti už save. Kodėl galėjo neužsileisti tai moteriai, kuri norėjo atimti iš Hannah dinozaurą, bet štai šį kartą viskas buvo žymiai sunkiau? Kodėl negalėjo to paties padaryti dėl Oliverio? Atsakymą turbūt žinojo, bet bijojo jį sukonkretinti net ir mintyse. Kažkokiu būdu viskas turės pavykti ir su mergaitėmis.
Kai Alanas suprantamiau pasakė mergaičių vardus, Dafydd linktelėjo. Jautėsi keistai nejaukiai. Atrodė, kad turėdamas visą būrį savų vaikų turėtų mokėti elgtis ir su kitais, bet taip tikrai nebuvo. Tik visai neaišku, ar Alanas tą žino.
Netrukus teko susidurti su dar viena problema. Dafydd buvo tikras, kad vienai iš dvynukių (lyg ir Amelijai, nors nebuvo tikras) piktai žvelgiant į jį pasikeitė jos akių spalva. Svarstė, ar reikėtų tą pasakyti Alanui. O gal jam tik pasirodė? Susirinkome čia piešti, ar ne? mintyse ištarė sau ir apsisprendė. Jeigu tai nepasikartos, neužsimins. Dabar svarbiau, kad jo drovus mažylis nesijaustų čia nereikalingas. Juk susitikimas labiausiai skirtas būtent jam.
- Įkalbėjau jį pasiimti kelis piešinius, - atsakė į Alano klausimą ir žvilgsniu paragino sūnų juos išsitraukti. Stengėsi susikoncentruoti į jį, o ne į sniegą spalvinančias mergaites. Galvoje šmėkštelėjo mintis, kad gal ir pats galėjo pasiimti Ezrą ir David, bet vis dėlto džiaugėsi to nepadaręs. Jo visas dėmesys bus skirtas Oliveriui, o kaip tvarkysis Alanas... Na, tai jau jo paties reikalas.
- Pratini jas prie meno nuo pat mažumės? - draugiškai paklausė jaunuolio svarstydamas, kaip reikėtų paversti situaciją jaukesne. Mielai būtų apkabinęs savo sūnų ir pasakęs, kad jau netrukus jie visi kartu pieš. Bėda ta, kad negalėjo to pažadėti. Be to, Oliveriui jau vienuolika, gal nė nepatiktų būti apkabintam prie svetimų žmonių. Taip ir liko tylėti ir galvoti, ar gali ką nors padaryti dėl savo mažylio.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • I kursas
  • *
  • 579
  • Taškai: 322
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Nedidelė sala netoli pajūrio Sautende
« Atsakymas #139 Prieš 2 savaites »
Oliveris norėjo namo. Jau gailėjosi, kad sutiko su šituo pasiūlymu. Alanas buvo draugiškas net ir tada, kai jie susitiko pirmą kartą. Jis pats tada buvo visai mažas, bet tas žmogus vis tiek su juo kalbėjosi. Bet akivaizdu, kad jiems piešti šiandien nesiseks, o tiesiog bendrauti berniukas visai nenorėjo. Geriau pasikalbėti su tėčiu, apkabinti mamą ir pažaisti su mažaisiais. Norėjo Hannah paklausti, ar jai patinka traukinukas. Deja, dabar buvo čia ir stengėsi nuslėpti liūdesį.
Paklaustas apie piešinius tirštai išraudo. Pasiėmė Melos piešinį bei mamos portretą. Dar tėčio paskatintas įsidėjo kelis pieštukais nupieštus darbus. Tik kad, regis, niekam čia neįdomu. Tiksliau, gal įdomu tėčiui, bet jis piešinius ir taip jau matė.
- Tuoj nebeliks dažų, - nedrąsiai pasakė žiūrėdamas į mergaites. Išsitraukė savo piešinius ir padėjo juos ant stalo. Vis dėlto nepastūmė jų Alano link. Atrodė, kad tam vaikinui su juo nuobodu, o tai skaudino. Ko gero, čia turėjo ateiti Eliotas - tada visiems būtų žymiai įdomiau.

Ats: Nedidelė sala netoli pajūrio Sautende
« Atsakymas #140 Prieš 1 savaitę »
- Amelija, baik. Arba eisim namo. - Sudraudė. Dažniausiai duodavo jai kelis šansus pasitaisyti ir taip jau elgėsi ne kartą. Sudrausdavo ją vieną kartą, tada antrą. O po trečio karto arba pasiimdavo ant rankų ir nueidavo nuošaliau, kad ji apsiramintų. Arba nusivesdavo ją į kambarį, kur nėra žaislų, nieko ir ten taip pat su ja sėdėdavo ramiai.
- O, tai gerai. Tikrai norėčiau juos pamatyti. - Atsakė Senkleris. Piešiniai buvo ištraukti ir padėti ant stalo.
- Net nežinau. Turbūt šiaip noriu joms viską parodyti. Norėčiau, kad jų vaikystė būtų turtinga visokių veiklų. - Pabandė kažką atsakyti į Dafydd klausimą. Ne, turbūt nemėgino jų nuo mažens pratinti prie meno. Nors tas dalykas dukroms tikrai turėjo būti nesvetimas. Juk jų miegamasis buvo vieta, kur jis dažnai vakarais kažką piešdavo ar tiesiog piešiniais margindavo savo dienoraštį.
- Net nebandyk Amelija. - Nusišypsojo jai. Ne, tai nebuvo antras drausminamasis ne. Šį kartą tikrai suprato, kad ji šiaip žaidžia. Dar susivokė, kad per išsiblaškymą nenuėmė joms pirštinyčių ir jos jau nuterliotos dažais. Bet kadangi jos piešti nesiruošė, o žaidė su sniegu ir aišku dažais, tai nutarė kol kas tų pirštinių neliesti. Kad dvynukės nesušaltų rankų. O dažų dėmes tai jau tikrai žinos kaip paskui nuo pirštinyčių panaikinti.
- Oi ne Oliveri, dažų tikrai nepritrūks. Įsidėjau nemažai jų dėl visa ko.
Arielė sumaišė į tyrę viską. Knygelę, sniegą ir žaislines daržoves. Tapo aišku, kad vėliau jam tikrai teks pasinaudoti lazdele, kad viską nuvalytų nuo dažų, bet šiandien tiesiog nutarė dukroms leisti pašėlti taip, kaip niekada joms niekas neleisdavo elgtis namie.
- Padėsi sesei virti sriubą? - Paklausė Amelijos ir pasiėmė piešinius nuo stalo. Pirmą apžiūrėjo pelėdos piešinį.
- Ar tai tavo pelėda Oliveri? Man patinka. - Kitas piešinys jau buvo matytas. Ne pats portretas ne. Bet moteris portrete. Kai jie buvo susitikę su Dafydd ją matė kaip tik jo darbuose.
- Tavo piešiniai gražūs ir pilni meilės. - Pasakė berniukui. - Ar juos piešei mokykloje ar namie? - Alanas apžiūrėjęs Oliverio darbus padėjo gražiai ant stalo. Tada pasiėmė popieriaus lapą, pasidėjo šalia. Vis dar nežinojo ką Oliveris norėtų sužinoti. Kaip galėtų jį ko išmokyti.
- Žinai, man visada patikdavo dar net tada, kai Hogvartso nelankiau piešiniais pildyti dienoraštį. Visi rašo dienoraščius, bet man nepatinka rašyti, todėl mėgdavau smulkiais piešinukais išpiešti kažką kas nutiko per dieną. Tai visai padėdavo man kažkiek įgusti. - Pasakojo berniukui Senkleris. - O nuo ko norėtum pradėti dabar piešti? Papasakok man ką tau būtų įdomu sužinoti ir gal tada galėčiau kažką patarti ar parodyti.

Ats: Nedidelė sala netoli pajūrio Sautende
« Atsakymas #141 Prieš 6 dienas »
Provokacijos pavyko. Tėtis kreipė į Ameliją dėmesį, jau porą kartų ją sudraudė, nors paskui ir šypsojosi. Mažylei buvo labai labai linksma.
- Be be be be be, - vaipėsi ji jam.
Krizeno, laikė saujelę spalvoto sniego netoli burnos ir žaismingai laižė orą.
- Tep, - atsakė tėčiui dėl pagalbos sesei verdant sriubą.
Pažvelgė į Arielės gaminamą maistelį. Paėmė porą žaislų norėdama sužinoti, iš kokių ingredientų bus ši sriuba. Pataikė ištraukti du bananus.
- Bu nanu siuba, - pasakė, kad bus bananų sriuba.
Sumetė bananus atgal į sniegą ir ėmė berti į patiekalą įsivaizduojamus prieskonius.
- Lia lia lia lia lia, - dainavo mažoji Senkler. - Bu siuba Lielei, Meli, tėšiui, dide dėdė ir maža dėdė, - tauškėjo, norėjo pasakyti, kad bus sriubos Arielei, Amelijai, tėčiui ir dideliam dėdei bei mažam dėdei.