[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Ką jis darytų be savo mergaitės? Gyvenimas būtų nykus ir visiškai beprasmiškas. Nebūtų kam išlieti jausmų - nei džiaugsmo, nei liūdesio. Jis neturėtų ką apkabinti, kam pasakyti, kaip myli. Būtent tai ir dar milijonas kitų priežasčių vertė Dafydd vis labiau ir labiau mylėti žmoną ir stengtis padaryti viską, kad ji būtų laiminga. Tik ar savo kvailomis problemomis pernelyg neapsunkina jai gyvenimo? Nuolat besirūpinanti penkiais vaikais, Mayra turi rūpintis ir juo, tų vaikų tėvu. Taip neturėtų būti, bet vieno Dafydd negalėjo pakeisti - buvo pernelyg gera apsikabinus mylimąją parodyti jai, kaip jaučiasi.
Dabar klausėsi Mayros žodžių, kurie keistai ramino. Nors viduje vis dar buvo gėda, kad psichologas pažemino jį prie sūnaus, mylimoji visada mokėjo padaryti kažką, kad jis pasijustų geriau.
- Bet kodėl? Aš esu laimingas, Mayra, o tu esi geriausia mano psichologė, - neužtikrintai pratarė vaikinas, kai išgirdo, kad jam taip pat reikėtų apsilankyti pas specialistą. Nenorėjo ir neketino ginčytis, bet jautėsi būtent taip - vos tik kas nutikdavo, ši nuostabi mergaitė sugebėdavo jam padėti, nors gal net nesuprasdavo to pati. Užtekdavo tiesiog pasikalbėti su žmona, ir viskas pasidarydavo žymiai geriau.
Netrukus teko paleisti Mayrą iš glėbio - dėmesio prisireikė jauniausiam jų mažyliui. Pasilikęs ant smėlio Dafydd laukė, kada mergina su David ant rankų grįš pas jį - neabejojo, kad būtent taip ir bus. Netrukus vėl ją apkabino ir galėjo mėgautis tokia intymia ir asmeniška akimirka.
- Myliu tave beprotiškai, - tiesiai į ausį sušnibždėjo ir pradėjo glostyti mylimosios plaukus. Pažvelgė į besisotinantį sūnų ir eilinį kartą pajuto, kaip gera būti su mylimais žmonėmis.
- Gal norėtum dar vieno mažylio? - nejučia išsprūdo, ir Dafydd pats sutriko. Pajutęs baimę, kas bus, kai vaikai užaugs, suprato ateityje norėsiantis jų daugiau - kad tik galėtų ilgiau pabūti tėvu. Bet pažadėjo sau apie tai užsiminti vėliau, kai Hannah ir David pradės lankyti darželį, o Mayra pailsės. Bet žodžių nesusigrąžinsi, tad teliko bandyti paslėpti sutrikimą po švelnia šypsena ir žvilgsniu, tyrinėjančiu mylimosios akis.

[Mayra Llewellyn]

 Mažylis godžiai valgė, savo mėlynomis it žibutės akimis žiūrėdamas į mamą. Net ir dabar, kūdikystėje, Mayra galėjo sūnuje įžvelgti daug Dafydd bruožų. Turbūt pasirinko tinkamą vaiką pavadinti pagal jų tėtį.
 Tačiau vien nuo tokios minties nudiegė širdį. Tarsi Eliah net nebūtų buvę. Na, jo nelabai ir buvo. Tačiau tokia mintis, kad širdyje jau buvo palaidojusi ir palikusi mažylio kapą kažkodėl vis dar skaudino. Moteris suprato, kad negali amžinai gedėti. Tačiau taip pat ir žinojo, kad skausmas niekada nedings.
-Aš ne psichologė. Taip, sugebu tave paguosti, nuraminti ir užjausti, bet tavo minčių vingrybių ir problemos šaknų nematau ir neišspręsiu. O ir vaikams būtų geriau augti su sveikais ir stabiliais tėvais. Man pačiai pas psichologą reikėtų, tačiau nemanau, kad su vaikais atsiras tam laiko artimiausiu metu,-atsakė juodaplaukė į anksčiau ištartus mylimojo žodžius.
 Išgirdusi apie dar vieną mažylį susimąstė. Jai patiko būti mama, kad ir kaip nemokėjo ja būti. Patiko didelė šeima, kai namai ištisai pilni triukšmo ir judesio. Sutiktų ir su dar vienu nėštumu, jei tik vaikelis būtų Dafydd.
-Manau, norėčiau,-galiausiai atsakė moteris ir nusišypsojo.-Bet dabar dar turim David. Kai jis pavalgys, eikim pamažėle namo, kad užmigtų. Nesinori migdyti erzelynėje, o ir grynas oras vaikams gerai.
 Praėjus kelioms akimirkoms, regis tarsi būtų supratęs mamos žodžius, kūdikis baigė maitintis ir mažylį Mayra perdavė raudonplaukiui. Susitvarkiusi liemenėlę, nusišypsojo ir atsistojo.
-Neši ar dėsi į vežimėlį?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Sėdėti kartu su savo mergaite, maitinančia jų sūnų, buvo visiška palaima. Dafydd laikė viena ranka apkabinęs Mayrą ir tarsi visai pamiršo, kad atsivedė ją čia, nes norėjo išsiverkti ir pasiguosti. Dabar viskas buvo kitaip. Kaip ir visada, mylimoji sugebėjo padaryti kažką, kad jis pasijustų geriau.
- Žinau. Man tiesiog taip gera būti su tavimi... - nesiginčijo. Suprato, kad gal iš tiesų reikės nueiti pas specialistą. Ką gali žinoti, gal jis padės, ir tada nebereikės tempti savo mergaitės ir sūnaus į salą per šaltį. - Juk žinai, kad aš pabūsiu su vaikais. Jeigu nori apsilankyti pas psichologą, pasiimsiu laisvą dieną ir pabūsiu namie. Bet pas tą kvailį tavęs neleisiu. Reikia iš tiesų susirasti profesionalesnį specialistą.
Klausimas apie mažylį sutrikdė ir patį Dafydd. Tai, kad Mayra kurį laiką neatsakė, privertė pasijusti dar nejaukiau. Vis dėlto jai tereikėjo pasakyti "ne", ir viskas būtų aišku. Tačiau apie tai susimąsčius sukilo baimė. Dafydd neabejojo vėliau labai norėsiantis dar bent vieno mažylio. Po kelerių metų. Kad tik vaikai neužaugtų pernelyg greitai. Vis dėlto ne jam tuos mažylius tenka nešioti, tad Mayra taip pat turi norėti. Kas bus, jeigu ji nutars, kad penkių mažylių jiems užtenka?
Laimei, galiausiai atėjęs atsakymas buvo visai kitoks. Dafydd akyse sužibo laimės žiburėliai. Stipriau apkabino mylimąją ir priglaudė lūpas prie skruosto.
- Palaukime, kol jis dar kiek paūgės, - pasiūlė, mintyse jau kurdamas planus, kaip reikėtų paminėti tą laiką, kai nutars, kad jau laikas šeštajam mažyliui. - Be to, ir tau reikia pailsėti.
Vis dėlto žinojo, kad tas laikas ateis labai greit. Tiesą sakant, jeigu ne David, mielai tą klausimą būtų išsprendęs čia ir dabar. Bet tokios galimybės nebuvo. Paėmė iš Mayros sotų mažylį ir meilės kupinu žvilgsniu pažvelgė jam į veidą.
- Ar nori jaunesnio broliuko ar sesutės? - paklausė. Atsargiai atsistojo pažvelgė į Mayrą. Berniukas jo rankose pradėjo markstytis, o netrukus ir užmigo. - Iki valtelės nunešiu. Jeigu turi lazdelę ir parplukdysi magiškai, parnešiu ir iki namų. Bet pati neirkluok.
Atsargiai viena ranka apkabino Mayrą ir trumpai pabučiavo. Jautėsi tiesiog nuostabiai - kaip ir visada po laiko, praleisto su šita nuostabia mergaite.
- Myliu tave, - pratarė ir neskubėdamas patraukė valtelės link.

[Kaja Adams]

Buvo Velykų atostogos. Privati jachta, kurioje šią naktį Kaja ir nakvos, atplukdė ją ir jos tėvus bei tėvų draugų šeimą į kažkokią neįdomią salą. Laimei, technologijos buvo pažengusios tiek, jog net ir čia mergaitė galėjo patogiai naudotis internetu. Tačiau mama vis tiek liepė litpi iš jachtos ir pasidžiaugti saule, nors to daryti vienuolikmetė tikrai nenorėjo. Bet teko.
Suaugusieji sėdėjo ištaigingoje pavėsinėje, kurią pastatė jūreivis. O aplink šokinėjo dvi moterys, kurios jachtoje gamino maistą ir gėrimus bei patiekdavo juos Kajos ir jos draugų šeimai. Draugų šeima turėjo vyresnį sūnų. Ištįsusi paauglį siaubingai gergždžiančiu balsu ir spuoguotu veidu. Jis atsidavė prakaitu. Ir poros metų dukrytę, kuri ištisai rėkė, pati nežinojo, ko nori.
Tai Kają erzino. Trukdė jai žiūrėti vaizdo įrašus. Todėl ji paliepė toms dviems tarnaitėms daug atokiau nunešti sėdmaišį ir sulankstomą staliuką bei paplūdimio skėtį. Šią akimirką mergaitė patogiai įsitaisė, valgė traškučius, gėrė kolą ir stebėjo planšetėje, kaip jos mėgstama influencerė išbando naujo prekinio ženklo priemones, skirtas plaukų priežiūrai.

[Arwen Evenstar]

Nedidelė salelė prie Sautendo nuo pat neatmenamų laikų garsėjo kaip jaunimo susibūrimo vieta. Taip buvo ir jai besimokant Hogvartse, taip yra ir dabar. Ir tik nedaugelis žinojo, kad šios salos viduryje esančiame miške auga labai retas augalas, kurį skinti galima tik esant ypatingoms sąlygoms. Kaip tik šiąnakt švietė pilnatis, o Merkurijus buvo vėžio ženkle, tad Arwen, ilgai nedvejojusi, atkako čia atsargų pasipildyti.
Iki vakaro dar buvo laiko ir burtininkė nusprendė jį praleisti pakrantėje. Tačiau labai nustebo, kai jos pamėgtoje vietoje jau buvo žmonių. Ji jau susiruošė apsisukti ir susirasti kitą ramią vietelę, tačiau tolėliau pastebėjo mergaitę. Ši buvo matyta. Ir tikrai, arčiau priėjusi ji suprato, kad tai viena iš Grifų Gūžtos pirmakursių, žiobarų kilmės mergaitė.
- Labas, Kaja, - atsargiai priėjusi pasisveikino. - Džiaugiesi atostogomis?

[Kaja Adams]

Influencerės plaukai po procedūrų ėmė nepaprastai žvilgėti. Atrodė švelnūs lyg šilkas, be to, regis, padidėjo net jų apimtis. Kaja užsimanė būtent šitų plaukų priežiūros priemonių, nes pačios jos plaukai gana silpni ir ploni. Reikės mamai pasakyti, kad nupirktų.
Tačiau vienuolikmetei kažkas sutrukdė žiūrėti ir ji jau norėjo piktai dėbtelėti į priėjusį asmenį, bet iš tiesų tai suglumo pamačiusi pakėlusi akis ir supratusi, kas ją užkalbino.
- Hogvartso direktorė! - sušuko ji nesugebėjusi nuslėpti nuostabos ir pamiršusi pasisveikinti. - Ką jūs čia veikiate? Ar ir jūs atplaukėte jachta? - paklausė, nors jų jachta prie kranto buvo vienintelė.
Tikriausiai ji turi jachtą. Ir lėktuvą. Juk ji mokyklos direktorė.
- Nelabai džiaugiuosi, nes mane tėvai atsitempė čia. Geriau būtų namie. Bet yra internetas, tai išgyvensiu, - šyptelėjo.

[Arwen Evenstar]

Akivaizdu, kad jos pasirodymas sutrikdė mergaitę. Ši tikriausiai nebuvo pratusi sulaukti svečių, atsiradusių tarsi iš niekur.
Žinoma, Kaja pamanė, kad Arwen atvyko tuo pačiu būdu kaip ir ji - jachta. Burtininkė tai išgirdusi nusišypsojo.
- Aš esu burtininkė, tad jachta man nereikalinga, - šiek tiek palinkusi link Kajos, tarsi paslaptį pašnibždėjo vyresnioji moteris. - Nereikia man nei jachtos, nei kokios kitos žiobarų naudojamos transporto priemonės. Atkeliavau į šią salą oru.
Apsižvalgiusi ir įsitikinusi, kad žiobarai nežiūri, ji mostelėjo lazdele ir šalia Kajos atsirado panašus sėdmaišis, tik violetinės spalvos. Jame išsitiesus Arwen apėmė jausmas, tarsi plūduriuotų jūroje, nešama bangų.
- Ak, klausei manęs, ką čia veikiu, - prisiminė burtininkė jaunosios grifiukės klausimą. - Atvykau nusiskinti labai reto augalo, kuris bus pribrendęs skynimui šią naktį. Mėgstu šią salą ir nepraleidžiu progos joje pabūti ilgėliau. Tiesą sakant, būtent ši pakrantės vieta - mano mėgstamiausia. O tu be interneto ir kitų išmaniųjų technologijų nelabai turi ką veikti?

[Kaja Adams]

- Oru? - perklausė Kaja.
Hogvartse ji buvo girdėjusi apie keliavimą oru, tačiau tingėjo daugiau pasidomėti ir nei neįsivaizdavo, kaip tai vyksta.
- Tai reiškia, kad jūs skrendate be šluotos? O žiobarai jūsų nemato?
Netrukus ir mokyklos direktorė sėdėjo ant sėdmaišio, kurį išsibūrė.
- Bet kaip tai veikia? - kartais Kaja stebėdavosi magija. Ji nesuprasdavo, iš kur atsiranda vienas ar kitas daiktas. - Ar šitas sėdmaišis yra iš jūsų namų ir jūs jį prisikvietėte?
Mergaitė sukikeno, kai profesorė Evenstar įsitaisė sėdmaišyje.
- Maniau, kad seni žmonės nesėdi sėdmaišiuose, - nei nepagalvojusi, kad tai nemandagu, pasakė Kaja.
- O koks tai augalas? Bus pribrendęs naktį? Bet galima skinti ir ryte? Ai, nelabai man čia įdomu, - atsiduso. - Geriau namuose. Žiūrėkit, kokia plaukų kaukė, - parodė telefono ekraną direktorei. - O jūs mėgstat plaukų kaukes?

[Arwen Evenstar]

- Ne, aš neskrendu be šluotos. Taip skristi mokėjo tik vienas asmuo - Voldemortas. Apie jį tikriausiai skaitei Magijos istorijos vadovėlyje, - pradėjo pasakoti burtininkė. - Keliaujant oru, vienoje vietoje išnyksti, o kitoje tą pačią akimirką atsirandi. Tai labai pavojingas keliavimo būdas, o norint juo naudotis reikia lankyti kursus ir išlaikyti egzaminą. Sulaukusi septyniolikos, galėsi ir tu tą išmokti.
Arwen nusišypsojo supratusi, kad Kaja visiškai nesigaudo burtuose. Atrodo, kad pusmetis Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje turėjo būti pakankamas laiko tarpas išsiaiškinti, kaip viskas veikia, bet tik ne šiai mergaitei. Ji buvo tiek įnikusi į žiobarų technologijas, kad atrodė, jog visai nenori pritapti magijos pasaulyje. Ką gi, buvo ir tokių vaikų. Retai, bet pasitaikydavo.
- Transfigūracijos rūšis - sukūrimo kerai - veikia taip, kad, galima sakyti, iš nieko išburia daiktą. Jis kažkur kitur neegzistuoja. Magijos pagalba yra sujungiamos ore sklandančios nematomos dalelytės ir iš jų suformuojamas norimas daiktas. Tad ne, neturiu aš tokio sėdmaišio namie.
Arwen suprato, kad toks smulkmeniškas paaiškinimas tikriausiai nebus labai aiškus pirmakursei, bet gal ši bent suvoks, kad ji pilyje neturi didžiulio sandėlio daiktų, kuriuos išsiburia. Nuleidusi negirdomis komentarą apie sėdmaišį, Arwen atsakė:
- Tai mėnulio naktižiedė. Ji turi spindinčius žiedlapius, kurie skleidžia švelnų, nežemišką švytėjimą, o tamsoje ją būna apsupusi kerinti aura. Nuostabus augalas, tinkamas kai kuriems eliksyrams, - Arwen džiaugėsi galėdama šį augalą nusiskinti, ypač kai retas burtininkas žinojo jo augimvietes. - Jį galima skinti tik naktį. Ryte jau bus per vėlu.
Kad ir kaip Arwen bandė pasakoti apie magijos pasaulio dalykus norėdama sudominti mergaitę, bet matėsi, kad šiai tikrai buvo nuobodu klausytis. Na, bet apie plaukų priežiūra vyresnioji ragana taip pat galėjo pašnekėti. Juk turėjo tokius gražius, žvilgančius sidabrinius plaukus.
- Žinoma, be plaukų kaukės mano plaukai nebūtų tokie gyvybingi ir išpuoselėti. Tačiau aš kaukes, kaip ir kitas plaukų bei kūno priežiūros priemones, gaminu pati. Galbūt net mėnulio naktižiedę galėčiau panaudoti nenuplaunamai kaukei, kuri suteiktų plaukams melsvą žėrėjimą.