0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1976
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Nedidelė sala netoli pajūrio Sautende
« Atsakymas #90 Prieš 1 metus »
Ką jis darytų be savo mergaitės? Gyvenimas būtų nykus ir visiškai beprasmiškas. Nebūtų kam išlieti jausmų - nei džiaugsmo, nei liūdesio. Jis neturėtų ką apkabinti, kam pasakyti, kaip myli. Būtent tai ir dar milijonas kitų priežasčių vertė Dafydd vis labiau ir labiau mylėti žmoną ir stengtis padaryti viską, kad ji būtų laiminga. Tik ar savo kvailomis problemomis pernelyg neapsunkina jai gyvenimo? Nuolat besirūpinanti penkiais vaikais, Mayra turi rūpintis ir juo, tų vaikų tėvu. Taip neturėtų būti, bet vieno Dafydd negalėjo pakeisti - buvo pernelyg gera apsikabinus mylimąją parodyti jai, kaip jaučiasi.
Dabar klausėsi Mayros žodžių, kurie keistai ramino. Nors viduje vis dar buvo gėda, kad psichologas pažemino jį prie sūnaus, mylimoji visada mokėjo padaryti kažką, kad jis pasijustų geriau.
- Bet kodėl? Aš esu laimingas, Mayra, o tu esi geriausia mano psichologė, - neužtikrintai pratarė vaikinas, kai išgirdo, kad jam taip pat reikėtų apsilankyti pas specialistą. Nenorėjo ir neketino ginčytis, bet jautėsi būtent taip - vos tik kas nutikdavo, ši nuostabi mergaitė sugebėdavo jam padėti, nors gal net nesuprasdavo to pati. Užtekdavo tiesiog pasikalbėti su žmona, ir viskas pasidarydavo žymiai geriau.
Netrukus teko paleisti Mayrą iš glėbio - dėmesio prisireikė jauniausiam jų mažyliui. Pasilikęs ant smėlio Dafydd laukė, kada mergina su David ant rankų grįš pas jį - neabejojo, kad būtent taip ir bus. Netrukus vėl ją apkabino ir galėjo mėgautis tokia intymia ir asmeniška akimirka.
- Myliu tave beprotiškai, - tiesiai į ausį sušnibždėjo ir pradėjo glostyti mylimosios plaukus. Pažvelgė į besisotinantį sūnų ir eilinį kartą pajuto, kaip gera būti su mylimais žmonėmis.
- Gal norėtum dar vieno mažylio? - nejučia išsprūdo, ir Dafydd pats sutriko. Pajutęs baimę, kas bus, kai vaikai užaugs, suprato ateityje norėsiantis jų daugiau - kad tik galėtų ilgiau pabūti tėvu. Bet pažadėjo sau apie tai užsiminti vėliau, kai Hannah ir David pradės lankyti darželį, o Mayra pailsės. Bet žodžių nesusigrąžinsi, tad teliko bandyti paslėpti sutrikimą po švelnia šypsena ir žvilgsniu, tyrinėjančiu mylimosios akis.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 876
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Nedidelė sala netoli pajūrio Sautende
« Atsakymas #91 Prieš 1 metus »
 Mažylis godžiai valgė, savo mėlynomis it žibutės akimis žiūrėdamas į mamą. Net ir dabar, kūdikystėje, Mayra galėjo sūnuje įžvelgti daug Dafydd bruožų. Turbūt pasirinko tinkamą vaiką pavadinti pagal jų tėtį.
 Tačiau vien nuo tokios minties nudiegė širdį. Tarsi Eliah net nebūtų buvę. Na, jo nelabai ir buvo. Tačiau tokia mintis, kad širdyje jau buvo palaidojusi ir palikusi mažylio kapą kažkodėl vis dar skaudino. Moteris suprato, kad negali amžinai gedėti. Tačiau taip pat ir žinojo, kad skausmas niekada nedings.
-Aš ne psichologė. Taip, sugebu tave paguosti, nuraminti ir užjausti, bet tavo minčių vingrybių ir problemos šaknų nematau ir neišspręsiu. O ir vaikams būtų geriau augti su sveikais ir stabiliais tėvais. Man pačiai pas psichologą reikėtų, tačiau nemanau, kad su vaikais atsiras tam laiko artimiausiu metu,-atsakė juodaplaukė į anksčiau ištartus mylimojo žodžius.
 Išgirdusi apie dar vieną mažylį susimąstė. Jai patiko būti mama, kad ir kaip nemokėjo ja būti. Patiko didelė šeima, kai namai ištisai pilni triukšmo ir judesio. Sutiktų ir su dar vienu nėštumu, jei tik vaikelis būtų Dafydd.
-Manau, norėčiau,-galiausiai atsakė moteris ir nusišypsojo.-Bet dabar dar turim David. Kai jis pavalgys, eikim pamažėle namo, kad užmigtų. Nesinori migdyti erzelynėje, o ir grynas oras vaikams gerai.
 Praėjus kelioms akimirkoms, regis tarsi būtų supratęs mamos žodžius, kūdikis baigė maitintis ir mažylį Mayra perdavė raudonplaukiui. Susitvarkiusi liemenėlę, nusišypsojo ir atsistojo.
-Neši ar dėsi į vežimėlį?

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1976
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Nedidelė sala netoli pajūrio Sautende
« Atsakymas #92 Prieš 1 metus »
Sėdėti kartu su savo mergaite, maitinančia jų sūnų, buvo visiška palaima. Dafydd laikė viena ranka apkabinęs Mayrą ir tarsi visai pamiršo, kad atsivedė ją čia, nes norėjo išsiverkti ir pasiguosti. Dabar viskas buvo kitaip. Kaip ir visada, mylimoji sugebėjo padaryti kažką, kad jis pasijustų geriau.
- Žinau. Man tiesiog taip gera būti su tavimi... - nesiginčijo. Suprato, kad gal iš tiesų reikės nueiti pas specialistą. Ką gali žinoti, gal jis padės, ir tada nebereikės tempti savo mergaitės ir sūnaus į salą per šaltį. - Juk žinai, kad aš pabūsiu su vaikais. Jeigu nori apsilankyti pas psichologą, pasiimsiu laisvą dieną ir pabūsiu namie. Bet pas tą kvailį tavęs neleisiu. Reikia iš tiesų susirasti profesionalesnį specialistą.
Klausimas apie mažylį sutrikdė ir patį Dafydd. Tai, kad Mayra kurį laiką neatsakė, privertė pasijusti dar nejaukiau. Vis dėlto jai tereikėjo pasakyti "ne", ir viskas būtų aišku. Tačiau apie tai susimąsčius sukilo baimė. Dafydd neabejojo vėliau labai norėsiantis dar bent vieno mažylio. Po kelerių metų. Kad tik vaikai neužaugtų pernelyg greitai. Vis dėlto ne jam tuos mažylius tenka nešioti, tad Mayra taip pat turi norėti. Kas bus, jeigu ji nutars, kad penkių mažylių jiems užtenka?
Laimei, galiausiai atėjęs atsakymas buvo visai kitoks. Dafydd akyse sužibo laimės žiburėliai. Stipriau apkabino mylimąją ir priglaudė lūpas prie skruosto.
- Palaukime, kol jis dar kiek paūgės, - pasiūlė, mintyse jau kurdamas planus, kaip reikėtų paminėti tą laiką, kai nutars, kad jau laikas šeštajam mažyliui. - Be to, ir tau reikia pailsėti.
Vis dėlto žinojo, kad tas laikas ateis labai greit. Tiesą sakant, jeigu ne David, mielai tą klausimą būtų išsprendęs čia ir dabar. Bet tokios galimybės nebuvo. Paėmė iš Mayros sotų mažylį ir meilės kupinu žvilgsniu pažvelgė jam į veidą.
- Ar nori jaunesnio broliuko ar sesutės? - paklausė. Atsargiai atsistojo pažvelgė į Mayrą. Berniukas jo rankose pradėjo markstytis, o netrukus ir užmigo. - Iki valtelės nunešiu. Jeigu turi lazdelę ir parplukdysi magiškai, parnešiu ir iki namų. Bet pati neirkluok.
Atsargiai viena ranka apkabino Mayrą ir trumpai pabučiavo. Jautėsi tiesiog nuostabiai - kaip ir visada po laiko, praleisto su šita nuostabia mergaite.
- Myliu tave, - pratarė ir neskubėdamas patraukė valtelės link.

*

Neprisijungęs Kaja Adams

  • VI kursas
  • *
  • 467
  • Taškai: 10
Ats: Nedidelė sala netoli pajūrio Sautende
« Atsakymas #93 Prieš 1 metus »
Buvo Velykų atostogos. Privati jachta, kurioje šią naktį Kaja ir nakvos, atplukdė ją ir jos tėvus bei tėvų draugų šeimą į kažkokią neįdomią salą. Laimei, technologijos buvo pažengusios tiek, jog net ir čia mergaitė galėjo patogiai naudotis internetu. Tačiau mama vis tiek liepė litpi iš jachtos ir pasidžiaugti saule, nors to daryti vienuolikmetė tikrai nenorėjo. Bet teko.
Suaugusieji sėdėjo ištaigingoje pavėsinėje, kurią pastatė jūreivis. O aplink šokinėjo dvi moterys, kurios jachtoje gamino maistą ir gėrimus bei patiekdavo juos Kajos ir jos draugų šeimai. Draugų šeima turėjo vyresnį sūnų. Ištįsusi paauglį siaubingai gergždžiančiu balsu ir spuoguotu veidu. Jis atsidavė prakaitu. Ir poros metų dukrytę, kuri ištisai rėkė, pati nežinojo, ko nori.
Tai Kają erzino. Trukdė jai žiūrėti vaizdo įrašus. Todėl ji paliepė toms dviems tarnaitėms daug atokiau nunešti sėdmaišį ir sulankstomą staliuką bei paplūdimio skėtį. Šią akimirką mergaitė patogiai įsitaisė, valgė traškučius, gėrė kolą ir stebėjo planšetėje, kaip jos mėgstama influencerė išbando naujo prekinio ženklo priemones, skirtas plaukų priežiūrai.

*

Neprisijungęs Arwen Evenstar

  • Hogvartso direktorė & Kerėjimo profesorė
  • *
  • 184
  • Lytis: Moteris
  • miau
    • Sparnuota
Ats: Nedidelė sala netoli pajūrio Sautende
« Atsakymas #94 Prieš 1 metus »
Nedidelė salelė prie Sautendo nuo pat neatmenamų laikų garsėjo kaip jaunimo susibūrimo vieta. Taip buvo ir jai besimokant Hogvartse, taip yra ir dabar. Ir tik nedaugelis žinojo, kad šios salos viduryje esančiame miške auga labai retas augalas, kurį skinti galima tik esant ypatingoms sąlygoms. Kaip tik šiąnakt švietė pilnatis, o Merkurijus buvo vėžio ženkle, tad Arwen, ilgai nedvejojusi, atkako čia atsargų pasipildyti.
Iki vakaro dar buvo laiko ir burtininkė nusprendė jį praleisti pakrantėje. Tačiau labai nustebo, kai jos pamėgtoje vietoje jau buvo žmonių. Ji jau susiruošė apsisukti ir susirasti kitą ramią vietelę, tačiau tolėliau pastebėjo mergaitę. Ši buvo matyta. Ir tikrai, arčiau priėjusi ji suprato, kad tai viena iš Grifų Gūžtos pirmakursių, žiobarų kilmės mergaitė.
- Labas, Kaja, - atsargiai priėjusi pasisveikino. - Džiaugiesi atostogomis?

*

Neprisijungęs Kaja Adams

  • VI kursas
  • *
  • 467
  • Taškai: 10
Ats: Nedidelė sala netoli pajūrio Sautende
« Atsakymas #95 Prieš 1 metus »
Influencerės plaukai po procedūrų ėmė nepaprastai žvilgėti. Atrodė švelnūs lyg šilkas, be to, regis, padidėjo net jų apimtis. Kaja užsimanė būtent šitų plaukų priežiūros priemonių, nes pačios jos plaukai gana silpni ir ploni. Reikės mamai pasakyti, kad nupirktų.
Tačiau vienuolikmetei kažkas sutrukdė žiūrėti ir ji jau norėjo piktai dėbtelėti į priėjusį asmenį, bet iš tiesų tai suglumo pamačiusi pakėlusi akis ir supratusi, kas ją užkalbino.
- Hogvartso direktorė! - sušuko ji nesugebėjusi nuslėpti nuostabos ir pamiršusi pasisveikinti. - Ką jūs čia veikiate? Ar ir jūs atplaukėte jachta? - paklausė, nors jų jachta prie kranto buvo vienintelė.
Tikriausiai ji turi jachtą. Ir lėktuvą. Juk ji mokyklos direktorė.
- Nelabai džiaugiuosi, nes mane tėvai atsitempė čia. Geriau būtų namie. Bet yra internetas, tai išgyvensiu, - šyptelėjo.

*

Neprisijungęs Arwen Evenstar

  • Hogvartso direktorė & Kerėjimo profesorė
  • *
  • 184
  • Lytis: Moteris
  • miau
    • Sparnuota
Ats: Nedidelė sala netoli pajūrio Sautende
« Atsakymas #96 Prieš 1 metus »
Akivaizdu, kad jos pasirodymas sutrikdė mergaitę. Ši tikriausiai nebuvo pratusi sulaukti svečių, atsiradusių tarsi iš niekur.
Žinoma, Kaja pamanė, kad Arwen atvyko tuo pačiu būdu kaip ir ji - jachta. Burtininkė tai išgirdusi nusišypsojo.
- Aš esu burtininkė, tad jachta man nereikalinga, - šiek tiek palinkusi link Kajos, tarsi paslaptį pašnibždėjo vyresnioji moteris. - Nereikia man nei jachtos, nei kokios kitos žiobarų naudojamos transporto priemonės. Atkeliavau į šią salą oru.
Apsižvalgiusi ir įsitikinusi, kad žiobarai nežiūri, ji mostelėjo lazdele ir šalia Kajos atsirado panašus sėdmaišis, tik violetinės spalvos. Jame išsitiesus Arwen apėmė jausmas, tarsi plūduriuotų jūroje, nešama bangų.
- Ak, klausei manęs, ką čia veikiu, - prisiminė burtininkė jaunosios grifiukės klausimą. - Atvykau nusiskinti labai reto augalo, kuris bus pribrendęs skynimui šią naktį. Mėgstu šią salą ir nepraleidžiu progos joje pabūti ilgėliau. Tiesą sakant, būtent ši pakrantės vieta - mano mėgstamiausia. O tu be interneto ir kitų išmaniųjų technologijų nelabai turi ką veikti?

*

Neprisijungęs Kaja Adams

  • VI kursas
  • *
  • 467
  • Taškai: 10
Ats: Nedidelė sala netoli pajūrio Sautende
« Atsakymas #97 Prieš 1 metus »
- Oru? - perklausė Kaja.
Hogvartse ji buvo girdėjusi apie keliavimą oru, tačiau tingėjo daugiau pasidomėti ir nei neįsivaizdavo, kaip tai vyksta.
- Tai reiškia, kad jūs skrendate be šluotos? O žiobarai jūsų nemato?
Netrukus ir mokyklos direktorė sėdėjo ant sėdmaišio, kurį išsibūrė.
- Bet kaip tai veikia? - kartais Kaja stebėdavosi magija. Ji nesuprasdavo, iš kur atsiranda vienas ar kitas daiktas. - Ar šitas sėdmaišis yra iš jūsų namų ir jūs jį prisikvietėte?
Mergaitė sukikeno, kai profesorė Evenstar įsitaisė sėdmaišyje.
- Maniau, kad seni žmonės nesėdi sėdmaišiuose, - nei nepagalvojusi, kad tai nemandagu, pasakė Kaja.
- O koks tai augalas? Bus pribrendęs naktį? Bet galima skinti ir ryte? Ai, nelabai man čia įdomu, - atsiduso. - Geriau namuose. Žiūrėkit, kokia plaukų kaukė, - parodė telefono ekraną direktorei. - O jūs mėgstat plaukų kaukes?

*

Neprisijungęs Arwen Evenstar

  • Hogvartso direktorė & Kerėjimo profesorė
  • *
  • 184
  • Lytis: Moteris
  • miau
    • Sparnuota
Ats: Nedidelė sala netoli pajūrio Sautende
« Atsakymas #98 Prieš 1 metus »
- Ne, aš neskrendu be šluotos. Taip skristi mokėjo tik vienas asmuo - Voldemortas. Apie jį tikriausiai skaitei Magijos istorijos vadovėlyje, - pradėjo pasakoti burtininkė. - Keliaujant oru, vienoje vietoje išnyksti, o kitoje tą pačią akimirką atsirandi. Tai labai pavojingas keliavimo būdas, o norint juo naudotis reikia lankyti kursus ir išlaikyti egzaminą. Sulaukusi septyniolikos, galėsi ir tu tą išmokti.
Arwen nusišypsojo supratusi, kad Kaja visiškai nesigaudo burtuose. Atrodo, kad pusmetis Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje turėjo būti pakankamas laiko tarpas išsiaiškinti, kaip viskas veikia, bet tik ne šiai mergaitei. Ji buvo tiek įnikusi į žiobarų technologijas, kad atrodė, jog visai nenori pritapti magijos pasaulyje. Ką gi, buvo ir tokių vaikų. Retai, bet pasitaikydavo.
- Transfigūracijos rūšis - sukūrimo kerai - veikia taip, kad, galima sakyti, iš nieko išburia daiktą. Jis kažkur kitur neegzistuoja. Magijos pagalba yra sujungiamos ore sklandančios nematomos dalelytės ir iš jų suformuojamas norimas daiktas. Tad ne, neturiu aš tokio sėdmaišio namie.
Arwen suprato, kad toks smulkmeniškas paaiškinimas tikriausiai nebus labai aiškus pirmakursei, bet gal ši bent suvoks, kad ji pilyje neturi didžiulio sandėlio daiktų, kuriuos išsiburia. Nuleidusi negirdomis komentarą apie sėdmaišį, Arwen atsakė:
- Tai mėnulio naktižiedė. Ji turi spindinčius žiedlapius, kurie skleidžia švelnų, nežemišką švytėjimą, o tamsoje ją būna apsupusi kerinti aura. Nuostabus augalas, tinkamas kai kuriems eliksyrams, - Arwen džiaugėsi galėdama šį augalą nusiskinti, ypač kai retas burtininkas žinojo jo augimvietes. - Jį galima skinti tik naktį. Ryte jau bus per vėlu.
Kad ir kaip Arwen bandė pasakoti apie magijos pasaulio dalykus norėdama sudominti mergaitę, bet matėsi, kad šiai tikrai buvo nuobodu klausytis. Na, bet apie plaukų priežiūra vyresnioji ragana taip pat galėjo pašnekėti. Juk turėjo tokius gražius, žvilgančius sidabrinius plaukus.
- Žinoma, be plaukų kaukės mano plaukai nebūtų tokie gyvybingi ir išpuoselėti. Tačiau aš kaukes, kaip ir kitas plaukų bei kūno priežiūros priemones, gaminu pati. Galbūt net mėnulio naktižiedę galėčiau panaudoti nenuplaunamai kaukei, kuri suteiktų plaukams melsvą žėrėjimą.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1976
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Nedidelė sala netoli pajūrio Sautende
« Atsakymas #99 Prieš 11 mėnesių »
Tą pavakarę pasitaikė gražus oras, tad anksčiau grįžęs iš darbo Dafydd išsivedė dvynius pasivaikščioti. Nebuvo tikras, ką veiks, tačiau viena aišku: reikia juos skatinti daugiau laiko leisti kartu jo priežiūroje. Gal tada pagaliau pradės sutarti, o Eliotas nebemėtys tų įtartinų žvilgsnių?
Nutarė šį kartą nuplaukti į salą. Artinosi žiema, tad ten tikrai nebus žmonių, o pakanka vietos kamuoliui paspardyti. Prikalbėjo Eliotą pasiimti vieną iš milijono namuose besimėtančių kamuolių. Pasirodė, kad veide šmėstelėjo nepasitenkinimas. Nenoromis pagalvojo, kad taip yra dėl Oliverio - jis taip pat žais tuo kamuoliu. Bet negi aktyvesnis dvynys visiškai nebegali pakęsti savo brolio? Turbūt teks rašyti Graham ir klausti, ar nėra galimybės paspartinti visą šitą procesą. Negalima leisti, kad Oliveris dar labiau susikaustytų. Vis dėlto nenumaldomai artėja laikas, kada dvyniai vieni išvažiuos į Hogvartsą. Kas bus, jeigu tuo laiku Eliotas bus taip prigąsdinęs brolį, kad jis nieko nebenorės?
Bet šiandien Dafydd ėmėsi naminių priemonių. Pasakęs Mayrai, kad nori skirti laiko dvynių santykiams paliko Miriam su ja ir mažaisiais ir galiausiai atsivedė devynmečius iki valtelės. Leidęs jiems įsėsti pradėjo irkluoti. Irklus teko laikyti tvirtai - atrodė, kad tuoj abu berniukai puls irkluoti už jį. Tokios akimirkos buvo savotiškai smagios - primindavo, kad jie nėra tokie jau skirtingi. Vienmečiai, turintys bent kai kuriuos panašius pomėgius.
- Na, susiraskite geriausią vietą, - pratarė vaikams išlaipinęs juos salelėje. Be galo mėgo čia būti, nors kažkodėl šį kartą prisiminė ne tą dieną, kai atėjo čia su Mayra ir galiausiai nutarė susilaukti Ezros (ar gali būti, kad jam jau tuoj vieneri?!), o tą, kai teko bendrauti su Matthew Turner. Po to nieko apie jį negirdėjo ir labai tuo džiaugėsi.
- Tik nesėskit ant smėlio, jau per šalta, - pridūrė stebėdamas savo nuostabius mažylius.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • III kursas
  • *
  • 526
  • Taškai:
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Nedidelė sala netoli pajūrio Sautende
« Atsakymas #100 Prieš 11 mėnesių »
Laikas su tėčiu - nuostabu. Laikas su Oliveriu... Na, apie tai geriau patylėti. Kodėl jis būtinai turi vilktis su jais? Akivaizdu, kad mielai sėdėtų ir pieštų savo nesąmones! Kam tą vargšelį skriausti ir atplėšti nuo nuobodžiausios pasaulyje veiklos? Tėtis buvo labai geras, tačiau kartais jį suprasti labai sunku. Eliotas mielai būtų to paklausęs, bet neabejojo išgirsiantis, kad ir tas žioplys nusipelnė bendro laiko, kad broliams reikia bendrauti ir panašiai. Bet kodėl Eliotas negali turėti kokio nors geresnio brolio? Net ir Hannah, kuriai dar tik treji, buvo įdomesnė ir smagesnė už tą kvailį tylenį Oliverį.
Tarsi to būtų maža, teko pasiimti ir kamuolį. To Eliotas visai nenorėjo daryti - neabejojo, kad brolis brangų daiktą tik sugadins. Bet tėčiui prieštarauti nesiryžo, taigi sėdėjo valtelėje apsikabinęs mėgstamą žaislą. Norėjo pairkluoti, tačiau dabar kamuolys buvo svarbiau. Irklų Oliveriui niekas neduos, o štai žaidimų įrankį jis su mielu noru sugadins. Daugiau nieko ir nedaro.
- Gal šį kartą paeinam toliau nuo kranto? - vos tik tėtis uždavė klausimą pasiūlė berniukas ir nurūko tolyn. Pasidėjo kamuolį ant smėlio ir pradėjo jį spardyti. Kol kvailys Oliveris jam nesutrukdė, buvo visai smagu.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • III kursas
  • *
  • 690
  • Taškai:
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Nedidelė sala netoli pajūrio Sautende
« Atsakymas #101 Prieš 11 mėnesių »
Artėjanti žiema reiškė ilgus vakarus prie stalo su teptuku ar pieštuku rankoje. Nors vasarą būdavo smagu eiti į kiemą ir ieškoti paukščių, kurie leistųsi nupiešiami, bet trumpos dienos meniškam berniukui patiko labiau. Kai už lango tamsu, žymiai lengviau susikaupti ir šiek tiek geriau pavaizduoti normą žmogų ar daiktą.
Bet ne šį kartą. Dabar tėtis pakvietė eiti kartu į lauką, ir Oliveris neketino tam prieštarauti. Mielai būtų likęs dviese - neabejojo, kad kartu būsiantis Eliotas pasistengs, kad broliui nebūtų smagu. Bet vis geriau nei sėdėti kambaryje ir apsimesti, kad nematai, kaip Eliotas niekinamai žiūri į visus piešinius. Oliveriui ir taip trūko pasitikėjimo savimi, tad toks nepalaikantis brolis situaciją tik gerokai apsunkino.
Sėdėdamas valtelėje devynmetis įsmeigė maldaujantį žvilgsnį į tėtį, bet pairkluoti taip ir negavo. Jis jau nebuvo visai mažas, bet, regis, kol kas tėtis šito nesupranta. Bet galbūt galės parplukdyti juos, kai keliaus namo? Su tokia viltimi išlipo į krantą ir neprieštaravo eiti paskui brolį. Atsargiai žvilgtelėjęs į tėtį nuėjo gilyn į salelę ir tikėjosi, kad pagaliau nustos pyktis. Nors jis pats juk ir nepyko, tai darė tik Eliotas.
- Pažaisime kamuoliu? - įsidrąsinęs paklausė Oliveris.

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 384
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Nedidelė sala netoli pajūrio Sautende
« Atsakymas #102 Prieš 10 mėnesių »
Gyvenimo Ryan'as beveik neturėjo. Na, turėjo, tačiau visas jo gyvenimas buvo susijęs vien su gyvūnais. Jis juos tyrinėjo, jis su jais buvo dienos ir nakties metu. Jis juos gydė. Galiausiai ėmėsi rinkti informaciją knygai. Žadėjo tai daryti už Rafael'į ir kartu su juo, kadangi buvęs jo profesorius grįžo profesoriauti į Hogvartsą bei nebenorėjo tęsti tyrinėjimų, nes prarado savo tyrimų partnerį.
Šį kartą Jones pavardės savininkas keliavo į salą, kurioje jau buvo buvęs. Čia jis turėjo rasti žolių, nuraminsiančių baltąjį mengelį. Tas vis nenustygo savo narve ir norėjo kandžiotis, o tokio jo Ryan negalėjo laikyti. Jam nepatiko vien idėja apie uždarymą gyvūno, tad ką jau kalbėti apie laikymą narve ilgą laiką. Juk gyvūnui nemalonu, jam skauda, jis varžomas.
Šiandienos kelionėje jis keliavo feniksu. Iš tiesų šis keliavimo būdas jam nelabai patiko, tačiau jo granianas prastai jautėsi, kadangi lenktyniaudamas su Ryan'o vienaragiu kiek užsigavo koją.
Tiesa, kai Ryan'as atvyko į salą, jo čia laukė kiek nemaloni staigmena. Čia girdėjosi žmonių balsai, tad buvęs švilpynės koledžo atstovas įlindo į krūmus ir ėmė ieškoti žolės.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • III kursas
  • *
  • 526
  • Taškai:
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Nedidelė sala netoli pajūrio Sautende
« Atsakymas #103 Prieš 10 mėnesių »
Lakstydamas su kamuoliu Eliotas džiaugėsi, kad jie atvyko į šią salą. Žinoma, be Oliverio būtų geriau, bet kol kas jis per daug netrukdė. Na, kiek jis gali netrukdyti egzistuodamas. Bet užsimanė pažaisti kamuoliu, kas Eliotui visai nepatiko. Atsargiai žvilgtelėjo į tėtį, bet įtarė, kad jam nepatiktų, jeigu tylenis nebūtų priimtas. Taigi Eliotas gūžtelėjo pečiais - atseit neprieštarauju. Bet kamuolio broliui nepaspyrė - nubėgo dar toliau.
Priartėjęs prie kažkokių krūmų suprato juose kažką esant. Tai labai sudomino. Žinoma, tai galėjo būti koks nors gyvūnas, bet nuo to būtų tik smagiau. O jeigu žmogus, jis mielai susipažins ir parodys, koks Oliveris yra bailys. Bet vis dėlto vienam lįsti ir viską aiškintis buvo kiek nedrąsu. Nors jau ne mažas, bet vis dėlto Eliotas dar buvo vaikas, taigi pradėjo žvilgsniu ieškoti to, kuris šioje situacijoje praverstų labiausiai.
- Tėti! - garsiai sušuko kiek atsitraukęs nuo krūmų. Į Oliverį visai nežiūrėjo. Brolio šioje saloje tarsi nebuvo. - Ateik, čia kažkas yra!
Paėmęs kamuolį į rankas stipriai jį suspaudė - kad ir kas ten buvo, mylimiausio žaislo neatims. Dabar žengė arčiau krūmų - labai jau rūpėjo, ką ten ras. O rado žmogų, tad iš karto drąsiai pasisveikino:
- Labas!

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • III kursas
  • *
  • 690
  • Taškai:
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Nedidelė sala netoli pajūrio Sautende
« Atsakymas #104 Prieš 10 mėnesių »
Eliotas neparodė paniekos, kai Oliveris pasisiūlė kartu pažaisti kamuoliu. Bet ir nepriėmė. Tai skaudino, ir devynerių berniukas nežinojo, ką daryti toliau. Gailiai žvilgtelėjo į tėtį, bet nenorėjo jam skųstis, dėl to kol kas iš viso tylėjo. Norėjo, kad laikas šioje saloje būtų smagus. Bet ar taip dar gali būti? Kodėl Eliotas nuolatos stengiasi viską apsunkinti?
- Eliotai, ir aš noriu pažaisti, - nedrąsiai ištarė Oliveris, bet brolis jau buvo nutolęs. Rado kažkokius krūmus, kurie, aišku, buvo įdomesni už dvynį. Eliotui bet kas įdomiau už dvynį... Bet Oliveris pasistengė neverkti, o tiesiog priėjo prie tėčio. Jeigu brolis veiks nežinia ką, jie galės ramiai pasikalbėti apie dailę, ar ne? Vadinasi, viskas ne taip ir blogai, nors tėtis turbūt nori, kad jie laiką leistų visi kartu.
Netrukus Eliotas kreipėsi į juos. Tiksliau, ne į jį, o tik į tėtį. Tai buvo labai akivaizdu, ir Oliveris vėl nusiminė. Bet nusprendė šį kartą nepaisyti to, kad brolis nenori jo matyti. Sukaupęs visą drąsą nužygiavo jo link ir netrukus jau buvo šalia. Iš tiesų krūmuose buvo kažkoks žmogus, tik Oliveris neturėjo nei drąsos, nei noro su juo sveikintis. Ką gali žinoti, gal šis vyras piktas ir juos išbars? O gal pradės muštis? Ieškodamas paramos apsižvalgė tėčio. Dabar labai reikėjo, kad jis būtų šalia. Norėjo pasakyti Eliotui, kad negalima taip neatsargiai eiti prie nepažįstamų žmonių, bet taip ir nepasiryžo.