[Rafael Beaumont]

Profesoriui jau atsibodo lindėti Anglijoje. Jis norėjo grįžti į savo gimtąją Prancūziją, tačiau negalėjo to padaryti, kol nepatvirtino, jog betimukai neegzistuoja. Beaumont patikrino visas įmanomas Anglijos lokacijas išskyrus vieną - nedidelę salą Sautende. Tai nebuvo jam labai girdėta vieta, tačiau ji galėjo būti raktas jo paieškų skrynios atidarymui. Prancūzo nuomone, tikras magizoologas nors kartą turėjo atrasti gyvūną, o jis to padaryti nesugebėjo. Bent jau kol kas. Jis turi galimybę su betimukais. Jų niekas neatrado, kol kas viskas yra paremta tik tuo ką rado Rafas. Iš tiesų žmogui dėstančiam Hogvartse buvo keista, jog niekas dar neatrado tokio įdomaus(na, bent jo tyrimais) gyvūno. Jis tuo buvo užtikrinas šimtu procentų. O ir jų atradimui buvo pasiruošęs.
Profesorius lėtai išlipo iš savo valties apsižvalgydamas. Bent jau kol kas gyvūnėlių nematė. Beaumont pavardės nešiotojas išsiėmė savo krepšį ir pradėjo judėti. Valtį burtų pagalba pririšo, kadangi jo rankos žaidė su lazdele ją visaip sukinėdamos. Jis nervinosi ir kiek bijojo, jog vienas nepajėgs sugauti gyvūnų. Reikėjo bent Ryan'ą pasiimti. Bet tada tai būtų rizikavimas ne tik mano bet ir jo gyvybe, o jis juk jaunas pagalvojo profesorius. Žinoma, jis ir pats buvo jaunas, tačiau įvairaus gyvenimo matęs.
Rudaplaukis dar kartą apsižvalgė jau kiek paėjęs pirmyn. Čia jis pamatė žmogų. Oh, velnias iš pradžių pagalvojo, tačiau vėliau toptelėjo mintis: O jei jis man galėtų padėti?
Po kelių akimirkų profesorius priartėjo prie to vyro.
-  Sveiki, - pasakė melsvai pilkšvų akių savininkas.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Mintyse perkratė viską, ką pasakė ir padarė per paskutines kelias savaites. Piešė vaizdus, kaip į tai reagavo Mayra. Galvojo, ką galėjo padaryti kitaip ir geriau. Ką daryti, kad nustotų skaudėti širdį ir pagaliau atsirastų kokia nors viltis, kad viskas dar gali būti gerai. O ar gali? Ar šeimą ištikusi nelaimė nepakeitė mylimosios jausmų? Ar jis tebėra tas, kuriam galima išlieti skausmą ir liūdesį? O gal niekada nebuvo?
Vis dėlto Mayra ne kartą verkė jo glėbyje, kas leido galvoti, kad mergina pasitiki, nebijo parodyti, kaip jaučiasi. Galbūt tik gimusio sūnelio mirtis buvo pernelyg stiprus smūgis? Kad ir kaip ten būtų, Dafydd buvo visiškai pasiruošęs ir toliau stengtis dėl šeimos. Dėl Mayros ir mažylių jis padarys viską. Būtų galėjęs atiduoti ir paaukoti bet kokią savo laimę, kad tik brangiausi žmonės pasaulyje pasijustų geriau. Bet kokia menkiausia dėmesio užuomazga priverstų pasijusti žymiai geriau.
Kankinamas tokių minčių Dafydd nei pastebėjo, nei išgirdo, kaip kažkas atplaukė į salą. Nebūtų netgi galėjęs pasakyti, ar žmogus, tyliai prie jo prisiartinęs, neatsidūrė čia anksčiau. Ne, vaikinas jo nepastebėjo. Tikriausiai ir nebūtų atkreipęs dėmesio, jeigu ne pasisveikinimas. Iš pradžių pagalvojo, kad pasigirdo, bet vis tik pakėlė akis ir įsmeigė žvilgsnį į nepažįstamą žmogų. Vos po akimirkos dar labiau susigūžė ir stengėsi sumažėti. Dabar mažiausiai reikėjo priekaištų, kad tik sėdi paplūdimyje ir nieko neveikia. Bijojo būti apkaltintas bomžavimu. Ne be tie laikai, kvaily supeikė pats save vaikinas, bet vis tiek buvo neramu. Juto kylančią įtampą, tarsi atėjęs žmogus keltų akmenį, kurį tuoj tuoj užmes Dafydd ant galvos.
- Labas, - galiausiai negarsiai pratarė daugiau nepakeldamas akių. Apsikabino kelius ir nieko nereginčiu žvilgsniu įsispoksojo į smėlį. Labai nuoširdžiai vylėsi, kad nepažįstamasis teiksis pasišalinti.

[Rafael Beaumont]

Beaumont pavardės nešiotojas matė, kad raudonplaukis yra liūdnas. Tai išdavė jo balsas ir veiksmai po pasisveikinimo. Profesorius atsiduso. Suprato, kad gyvūno radybos turės palaukti. Jis juk negali bandyti sugauti betimuko tol kol saloje yra žmogus, kuris yra tikrai negeriausioje stadijoje. Padėjęs savo odinį krepšį ant žemės rudaplaukis atsisėdo šalimais vaikino.
Greitai mėlynai pilkšvų akių savininkas pakėlė savo galvą ir pažvelgė į saulėtą dangų. Saulė žibėjo it perlai vėrinyje užsegtame ant kažkieno kaklo. Nesvarbu kieno, prancūzas tiesiog dailius ir ryškius raktikaulius bei tiesiai ant jų gulintys nuostabūs balti bei žibantys perlai. Rafael'io lūpas paliko dar vienas gilus atodūsis. Tas sėdintis ir liūdnas nepažįstamasis privertė susimąstyti apie nuostabią degančią saulę.
- Šiandien saulė šviečia labai ryškiai, - ištarė nesumąstydamas ką daugiau galėtų pasakyti. Kol kas magizoologas negalėjo sumąstyti kaip jam reikėtų iš čia pakelti vaikiną, tad nustojo mąstyti apie saulę ir perlus. Ėmė ieškoti išeities kaip galėtų pajudinti vaikiną.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd nieko nenorėjo labiau nei tiesiog likti vienas. Šiek tiek pamąstyti ir susitaikyti su savimi. Tuomet galės keliauti namo ir apkabinęs mylimąją pasakyti, kad negali be jos gyventi. Kažkaip įtikinti, kad meilė niekur nedingo. Ir, žinoma, bandyti patikėti, kad yra bent šiek tiek reikalingas šeimai.
Į šiuos planus šnekėjimas su nepažįstamu žmogumi tikrai neįėjo. Dėl tos priežasties šalia atsisėdęs vyrukas gerokai trikdė ir kiek erzino. Dafydd neįsivaizdavo, ar jam gali ko reikėti. Ką jis iš viso galėtų veikti šioje saloje. Turistas, ar ne? paklausė savęs raudonplaukis ir šiek tiek nustebo: paprastai keliautojai atpažindavo vietinius ir jų kažkodėl vengdavo. O štai šis buvo kitoks.
- Galbūt, - tarstelėjo Dafydd, nors nelabai suprato tokio pokalbio prasmės. Negi nepažįstamasis išties norėjo paplepėti apie saulę? Geriau jau tada keliautų į paplūdimį, kur pašnekovų rastų daugiau. Vis dėlto velsietis neketino atėjusio žmogaus vyti. Jeigu jam gerai sėdėti čia, ką gi, prašom. Ypač kol jis pernelyg netrukdė mąstyti.
Neilgai trukus Dafydd vėl paskendo mintyse. Visai pamiršo, kad saloje yra dar kažkoks žmogus. Jeigu jis ką nors ir sakė, raudonplaukis negirdėjo. Ne, jis galvojo tik apie šeimą ir tai, kad kažkokiu būdu reikia pradėti viską keisti. Pavargo kankintis nežinioje. Jautėsi privaląs kažką išsiaiškinti. Problema buvo ta, kad bandyti kalbėti su Mayra ir nesulaukti beveik jokio atsakymo buvo tiesiog siaubingai sunku. Myliu tave... eilinį kartą mintimis kreipėsi į mylimąją vaikinas ir dar labiau susigūžė. Buvo čia vienas, o tai reiškė, kad negali padaryti nieko, kad brangiausiam žmogui pasaulyje palengvėtų. Ar jam reikėtų eiti namo? Ko gero, taip.
Dafydd atsistojo ir tik tada pastebėjo, kad šalia yra kitas žmogus. Neįsivaizdavo, kiek praėjo laiko, tačiau tai galėjo būti ir minutė, ir valanda. Vaikinas, žinoma, tikėjosi taip ilgai čia neužgaišęs, tad nutarė išsiaiškinti.
- Ar ilgai čia sėdi? - kiek neužtikrintu tonu paklausė jis.

[Rafael Beaumont]

Magizoologas lėtai atsidarė krepšį dar kartą patikrindamas jo turinį. Ar viską turėjo, ar nieko netrūko. Viskas buvo savo vietose, tad vaikinas nebesijaudino. Jeigu betimukai pasirodytų, jis būtų pasiruošęs apsiginti ir apginti raudonplaukį vaikiną sėdintį šalia. Tiesa, būtų daug geriau jei to vaikino tiesiog čia nebūtų. Tada sugauti betimuką būtų daug paprasčiau. Tačiau, deja, vaikinas net nesiruošė niekur eiti. Beaumont tyliai atsiduso nuleisdamas akis į žemę ir nieko nebesakydamas. Nežinojo kaip paprašyti vaikino pasišalinti, kadangi jis juk buvo atvykęs anksčiau už magizoologą.
Išgirdęs klausimą vaikinas pakilo nuo žemės. Rudaplaukis pasitvarkė savo plaukus ir susimąstė. Čia sėdėdamas laiko nesekė, tačiau galvojo, kad sėdi čia kokias dešimt minučių.
- Maždaug dešimt, gal penkiolika minučių, - ištarė profesorius atsisekdamas savo krepšį. Iš jo išsitraukė maža narvą apsuptą magišku lauku. Jo nesimatė, tačiau profesorius žinojo, kad tai tinkamas narvas.
- Klausyk, gal galėtum man padėti? Aš čia atvykau su tikslu ir man reiktų tavo pagalbos, - tarė vaikinas galiausiai. Jei jau tas raudonplaukis yra saloje, galėtų jam padėti. Prancūzas būtų visai ne prieš. - Beje, aš Rafael Beaumont, - pridūrė ištiesdamas ranką vaikinui.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Gerai, kad šalia buvęs vyriškis daug nešnekėjo. Dafydd neturėjo jėgų klausytis nieko, kas galėjo bent akimirkai nukreipti mintis. Vaikinas suprato pats save kankinantis, tačiau vis tiek nė akimirkai nenukreipė minčių niekur kitur. Galvojo tik apie mylimiausius žmones ir būdus pasijusti bent šiek tiek geriau.
Dešimt ar penkiolika minučių. Ar gali būti, kad manęs kas nors pasigedo? Ar manęs kada nors pasigestų? galvojo raudonplaukis, tačiau kažką atsakyti garsiai neprisivertė. Atsargiai pažvelgė į nepažįstamą panašaus amžiaus vyruką ir jau norėjo eiti sau, kai išgirdo žodžius.
- Aš? Padėti? - negalėjo patikėti Dafydd. Ar jis išties yra pajėgus nuveikti kažką naudingo? Bet jeigu čia užtruks, ką pagalvos Mayra? Nepaisant to, kad ji galbūt jo nė nepasigenda, be reikalo gąsdinti irgi nesinorėjo. Tad ką daryti?
Tamsiaplaukiui prisistačius Dafydd krūptelėjo. Ar ne tokią pavardę minėjo Turner, kai kalbėjo apie Hogvartso profesorius? Taip, tikrai kažkaip panašiai... prisiminė velsietis ir tuo visai neapsidžiaugė. Jeigu šitas Beaumont žino apie kadaise iš Hogvartso išmestą mokinį, dabar jau gero nelauk...
- Dafydd, - vis dėlto prisistatė vaikinas, tačiau pavardės sakyti neketino. Tikriausiai visi Hogvartso profesoriai žino, kas toks buvo Llewellyn, o šitas, jeigu tai tikrai tas pats žmogus, ten dėsto jau senokai. Ne, tai buvo pernelyg rizikinga. Tik kaip išsiaiškinti, ar šita baimė nėra visiškai nepagrįsta? Galbūt jis iš viso paprastas žiobaras, o jis, klausdamas apie magijos mokyklą, tik apsikvailins? Deja, Dafydd neįsivaizdavo, ar Beaumont yra dažna pavardė, tad teko rizikuoti. Žinojo, kad to nepabandęs visą laiką dar labiau kankinsis nei iki šios.
- Ar tu iš Hogvartso? - tyliai paklausė vaikinas ir apsižvalgė po salą. Buvo smalsu, kuo gi jis gali padėti, bet kartu ir baisu pernelyg ilgam laikui palikti šeimą. Situacija atrodė be išeities. - Turbūt galiu padėti, - vis tik pridūrė raudonplaukis žvilgtelėdamas į Rafael.

[Rafael Beaumont]

Profesoriaus galvoje tiesiog sukosi gyvūnėlis ir ši sala. Jei to betimuko čia nebus? Tada juk visas kelias iki čia bus nukeliautas veltui... Jis grįš namo nieko nepešęs ir nesuradęs. Veiklos neturės, tad bus nusivylęs savimi. Dėl to greičiausiai ir gers alkoholį. O jau tiek laiko negirtuokliavo, kadangi užsiėmė gyvūnų ieškojimu... Taip įsitraukęs į šią veiklą, kad net pamiršo apie alkoholio skonį. Žinoma, kai grįš į Hogvartsą greičiausiai vėl pradės gerti, tačiau dabar jis juk nebuvo Hogvartse ar ne?
- Taip, man pagalba labai praverstų, - ištarė rudų plaukų savininkas draugiškai šypteldamas raudonplaukui. Tikėjosi, kad vaikinas vis tik sutiks padėti, kadangi jam tikrai reikėjo rasti tą gyvūną šiandien. Ne kokią kitą dieną, bet būtent šiandien, kadangi pagal jo skaičiavimus būtent šiandien betimukų galios neveikia. Praėjusią naktį buvo delčios antra diena, o diena po tokios nakties betimukų galios neveikia, tačiau jie vis tiek rimti gyvūnai, kuriuos yra sunku pagauti.
- Malonu susipažinti, - tarė Beaumont pavardės nešiotojas linkteldamas. Jis pasitvarkė savo krepšį, kadangi labai nervinosi, jog ką nors pames ar praras. Vis tik pirmą kartą vienas ieškojo gyvūno. Dažniausiai tai darydavo su kitu magizoologu. Na, ir visi atradimai būdavo kito magizoologo nuopelnai. Bet dabar Rafael'is norėjo tos šviesos ir sau. Jis irgi norėjo kažką atrasti ir būti pripažintas geru magizoologu.
- Taip. Jau keletą metų dėstau Hogvartse, - pasakė prancūzas kilęs iš Šampanės regiono. - Puiku. Aš į salą atvykau su tikslu. Turiu čia atrasti vieną gyvūną, kuris keista, bet gyvena būtent čia.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd netikėjo, kad jis gali padėti šitam vyrukui. Nesugeba pagelbėti net brangiausiam žmogui pasaulyje, kaip jis gali padaryti kažką gero pirmą kartą matomam žmogui? Vis dėlto jeigu Rafael tikisi, bent pabandyti galima. Kažkokiu būdu reikės visko nesumauti, bet Dafydd tikėjosi, kad viskas bus ne taip jau ir blogai. Ar Mayra apsidžiaugs, kai jai tą papasakosiu? nejučia susimąstė Dafydd. Labai tikėjosi, kad taip, nors dar labiau norėjo, kad mylimoji iš viso pastebėtų jį grįžusį namo.
Tai, kad šitas Rafael buvo iš Hogvartso, nelabai pradžiugino. Ko gero, tai buvo tas pats profesorius, apie kurį užsiminė Turner. Dabar dar labiau nenorėjo būti atpažintas. Vylėsi, kad herbologas apie keistą susitikimą prieš šimtą metų, tiksliau, prieš pat paskutines Kalėdas niekam nepasakojo. O tai būtų juoko Hogvartso profesoriams... Vis tik apie tai galvoti nebuvo galima. Reikėjo susikaupti ir bent pabandyti padėti.
- Gyvūną? - šiek tiek sutriko vaikinas. Visiškai nemokėjo elgtis su magiškais padarais, be to, neįsivaizdavo, ar nedidelėje saloje jų yra. Nejučia prisiminė magiškųjų gyvūnų priežiūros profesorių Cadogan. Su juo švelniai tariant nesutarė. Laimė, susitiko ne jį. Ne, Rafael tikriausiai nesuprato, su kuo susidūrė, kitaip toks malonus tikrai nebūtų.
- Jeigu jie slepiasi, turėtų būti toliau nuo vandens, - kiek netvirtai pratarė vaikinas. Prisiminė, kaip panikuodamas ieškojo savo mažylių, dingusių saloje. Dabar, žinoma, viskas bus paprasčiau, bet prisiminimai tiesiog ėdė smegenis. O jeigu jis ir vėl susimaus? Jeigu Rafael tenori iš jo pasityčioti? Ką čia gali žinoti... - Kuo pasižymi jūsų gyvūnas? Kur pradėti jo ieškoti? - dar paklausė vaikinas. Vylėsi, kad Hogvartso profesorius nepradės priekaištauti, kaip suaugęs burtininkas neišmano magizoologijos. Vis dėlto tai buvo vienas iš egzaminų, kurių Dafydd neišlaikė ir dėl to teko kartoti kursą. Stengdamasis nustumti mintis apie Hogvartsą į šoną raudonplaukis pažvelgė į Rafael ir tikėjosi sulaukti platesnio paaiškinimo.

[Rafael Beaumont]

Profesorius ieškojo nors keleto juodų dėmelių, tačiau jų nesimatė. Niekur. Vadinasi betimukai tikrai nesislėpė kur nors saulėtoje vietoje. Tobula sarkastiškai pagalvojo profesorius paveldamas savo plaukus. Bijojo, jog viskas buvo veltui, o čia dar ir apsikvailintų prieš kitą burtininką, kadangi paprašė jo pagalbos ieškant gyvūno. Būtų tikrai gėda.
- Gyvūną, - patvirtino prancūzas. Jis buvo rimtai nusiteikęs, tačiau jo viltys kiek mažėjo, kadangi niekur nesimatė juodųjų dėmelių, kurios buvo kažkas panašaus į betimukų pėdsakus. Rafael'is jau norėjo suktis atgal ir atsiprašyti už vaikino gaišinimą, tačiau pamatė vieną juodą dėmelę. Melsvai pilkšvų akių savininko veide sužaidė pasitenkinimo šypsenėlė. Jis buvo teisus, gyvūnėliai yra čia.
- Taip, jie ir bus toliau nuo vandens, kadangi jiems nelabai patinka saulėtos dienos, - pritarė Beaumont pavardės nešiotojas. Raudonplaukis, iš tiesų, galės jam padėti, kadangi pats betimukams tinklo neužmes. Dabar pripražino padaręs didelę klaidą. Reikėjo pasiimti Ryan'ą, tas būtų buvęs labai patenkintas dėl to, jog galėtų kartu su profesoriumi ieškoti gyvūno. Naujo ir visai neištirto. Tokio prie kurio niekas dar nebuvo prisilietęs. Tačiau Rafael'ui rūpėjo potencialaus magizoologo saugumas. Plius saloje pasimaišė Dafydd, kuris puikiai galės padėti vyrui.
- Na, betimukai nėra labai dideli. Jų pėdsakai tai tokios juodos dėmelės. Šiaip jie gana panašūs į bombas, tiesiog vietoje degiklio turi plaukus ir nėra sudaryti iš ko tos žiobarų bombos sudarytos. Vietoje to jie turi juodą kailiuką, - pasakė rudaplaukis žvalgydamasis ir ieškodamas gyvūnėlių.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd nelabai suprato, kaip susiklostė šita situacija. Kodėl jis kažkokiam nepažįstamam magizoologui padeda ieškoti kažkokių gyvūnų užuot keliavęs namo? Ar tai padės pasijusti bent kiek geriau. Be proto norėjosi tikėti, kad suteikęs pagalbą kitam galės tuo pasigirti Mayrai, o ji į tai pažiūrės teigiamai. Bet ar jai rūpės? Ar mergina iš viso pastebėjo, kad jo nėra namuose? Šitie klausimai labai gąsdino raudonplaukį, bet jis negalėjo nustoti apie tai galvoti. O gal vis dėlto keliauti namo?.. paklausė savęs, tačiau suprato: jeigu pažadėjęs pagelbėti dabar pasiplaus, jausis daug blogiau. Ne, geriau jau iš tiesų padėti surasti tą gyvūną, o tada keliauti namo ir dar kartą pabandyti įtikinti Mayrą ir save, kad jiems gali būti viskas gerai.
Velsietis žvalgėsi po salą, bet neabejojo, kad gyvūnėlių nepamatys. Puse ausies klausėsi, ką kalba Rafael, tačiau mintys sukosi apie tuos, kurie jam buvo brangiausi. Natūralu, kad susikaupti ties kažkokiomis paieškomis nebuvo lengva. Norėjo paklausti, kaip reikėtų rasti tuos gyvūnus, kurių pavadinimas lyg ir buvo betimukai. Vis dėlto nutarė, kad Rafael jau paaiškino, kaip tą padaryti, tik jis neišgirdo. Tokiu atveju klausti būtų pernelyg kvaila ir nemandagu, tad Dafydd nieko nesakė, tik lėtai vaikščiojo po salą ir žvalgėsi ko nors, kas galėtų būti bent kiek panašu į magiškuosius gyvūnus.
- Klausyk, Rafael, - galiausiai ryžosi kreiptis į naująjį pažįstamą. - Aklai beieškodami užtruksime čia visą dieną ir naktį. Gal turi idėjų, kur jie galėtų slėptis?
Tikrai neketinu ilgai čia užsibūti. Esu reikalingas kitur. Ne dėl to, kad nenoriu tau padėti... mintyse pasiteisino velsietis, tačiau balsu to nepasakė. Kažin ar magizoologui įdomu, kaip jis jaučiasi. Tokie dalykai niekada niekam nerūpėjo, Rafael nėra kažkoks kitoks. Vienintelis išskirtinis žmogus, kuriam rūpi (ar bent rūpėjo) Dafydd savijauta, buvo Mayra. Pagalvojęs apie mylimąją vaikinas švelniai nusišypsojo, bet tikėjosi, kad Rafael to nepastebėjo.

[Rafael Beaumont]

Profesorius stebėjo žemę. Ieškojo daugiau juodų dėmelių esančių ant žemės, tačiau daugiau nerado. Beumont tyliai atsiduso ir susimąstė. Reikėjo lįsti kažkur giliau ir mąstyti taip kaip mąsto šie gyvūnai. Iš tiek kiek profesorius žinojo, jie turėtų degintis ant saulutės iki tol kol sušyla, o tada lįsti į krūmus. Prancūzas suraukė savo antakius mąstydamas. Jam reikėjo kaip nors atrasti nors vieną. Nors vieną betimuką kai įrodymą, kad Beaumont buvo teisus. Kad visos jo paieškos, domėjimasis gyvūnais nebuvo bergždžios.
Galiausiai Rafael'is atsiduso. Išgirdęs klausimą susimąstė. Taip, jiems teks lįsti į krūmus.
- Na, vienintelis variantas yra lįsti štai ten, - parodė į krūmus esančius kiek toliau. Tai buvo vienintelė vieta kur rudaplaukio nuomone galėtų slėptis šie padarėliai.
- Įprastai jie būna saulėtose vietose, tačiau čia jų nesimato. Iš tiesų, šie gyvūnėliai kiek keistoki, tačiau labai jau įdomūs, - sumurmėjo pilkšvai melsvų akių savininkas lėtai artėdamas link krūmo. Turėjo elgtis labai atsargiai, kadangi jei išgąsdins ar supykdys betimuką jisai paprasčiausiai susprogs. Tuo sprogimu tikrai sudrebins visą salą ir jei bus labai arti betimukų sporgs ir patys. Tikėtina. Niekas to dar nebuvo išbandęs, tad vyrai/vaikinai buvo pirmieji tai darantys burtininkai.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Rafael atrodė susidomėjęs tuo, ką čia daro. Tiesą sakant, Dafydd jam to pavydėjo. Pačiam norėjosi pagaliau pajusti, ką reiškia kažkuo domėtis ir kažko norėti. Ką reiškia gyventi. Deja, jo mintys ir toliau sukosi tik apie namuose likusius šeimos narius, o pagalba magizoologui tebuvo kažkoks priverstinis veikimas. Tai šiek tiek slėgė, bet velsietis pasistengė nukreipti mintis kitur - į gyvūnėlius, kurių čia reikės ieškoti. Pats apie magiškuosius gyvūnus beveik nieko nežinojo, tad suprato turėsiąs pasikliauti Rafael'io žiniomis. Vylėsi, kad jos yra pakankamai plačios, kad jiedu čia ilgai neužtruktų.
Deja, pakankamai paprastas klausimas, regis, sukėlė tam tikrų problemų. O jeigu jau magizoologas nėra visiškai įsitikinęs, kur galima rasti gyvūnus, kaip tai žinoti jam, Dafydd? Norėjosi to paklausti, bet vaikinas nenorėjo pasirodyti nemandagus ir nedraugiškas, tad patylėjo.
Lįsti į krūmus? mintyse perklausė nejučia prisimindamas, kaip toje pačioje saloje pametė vaikus. Kiek baimės būta! Vis dėlto apie tai dabar geriau negalvoti. Ne, geriau susitelkti ties tuo, kad jis, Dafydd, gali padėti kitam žmogui.
Priėjęs prie krūmo velsietis kilstelėjo artimiausias šakas, tačiau nieko panašaus į gyvūną nepamatė. Tiesą sakant, neįsivaizdavo, ko griebtis dabar, tačiau atkakliai priėjo prie kito krūmokšnio ir gerai jį apžiūrėjo. Prie pat storiausios šakos buvo kažkoks tamsesnis kamuoliukas, kuris galbūt buvo tai, ko jiedu ir ieškojo. Dėl šito raudonplaukis nebuvo tikras, bet vis tiek pakėlė akis į Rafael ir neryžtingai pratarė:
- Ar tu šito ieškai?
Balsas buvo tylus ir neužtikrintas. Atrodė, kad būtinai susimaus ir viską tik labiau apsunkins. Dabar labiau nei bet kada norėjosi apkabinti Mayrą, bet tokios galimybės vaikinas neturėjo. Negalėjo paimti ir palikti naujo pažįstamo vieno. Ką gi, teks dar šiek tiek pakentėti.

[Rafael Beaumont]

Rafael'is šiandien jautėsi kaip koks detektyvas. Jam reikėjo surasti šituos gyvūnus, kitaip pasirodytų, kad jis yra tikrai prastas magizoologas. Nors ne tikrai prastas, o tiesiog tragiškas magizoologas. Juk visi žymūs magizoologai atranda bent kažkokį smulkų gyvūnėlį per savo karjerą, o prancūzas bent jau kol kas nebuvo atradęs nieko. Nieko, tik tais betimukų užuomazgas. Rudaplaukis kiek susinervinęs pasivėlė savo plaukus ir žingsniavo toliau pirmyn. Jis turėjo žengti į priekį ir nebijoti to, kad gyvūnų gali ir nebūti. Po velnių, tie gyvūnai gali net ir neegzistuoti. Jie gali būti tik kažkokio žiobarų kilmės burtininko išgalvotas mitas mažiems nepaklusniems vaikams ar šiaip žmonėms gąsdinti. Juk daugelis bijo bombų, kurios gali nušluoti tiesiog viską šiame pasaulyje. Juk yra daug idiotų, kurie vienu mygtuko paspaudimu gali sunaikinti žmoniją.
Profesorius greitai išgirdo vyro klausimą. Pamatęs tą juodą gyvūnėlį pilkšvai melsvai akių savininkas tiesiog nušvito. Jis buvo nustebęs tuo kas įvyko. Dafydd surado betimuką. Tikrą betimuką, kuris galėjo bet kada sprogti!
- Taip, čia yra betimukas, tačiau dabar reiktų labai atsargiai padėti jį į tinklą, kurį aš ištrauksiu, - nervindamasis ištarė vyras iš savo krepšio išsitraukdamas magiškąjį tinklą, kuris turėjo sulaikyti betimuką nuo sprogimo būnant jame. Beaumont sunerimo, kadangi nežinojo kaip betimukas reaguos į žmogaus rankas, tačiau bent kol kas viskas buvo puiku.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd tikrai nebūtų pagalvojęs, kad sugebės atlikti kažką tinkamai. Niekada niekam neįtikęs vaikinas neabejojo, kad parodęs į kažkokį daiktą bus tik išjuoktas. Geriausiu atveju Rafael pažvelgs į jį užjaučiamu žvilgsniu tarsi bylodamas, kad tik toks kvailys kaip Dafydd Carwyn Llewellyn galėjo šitaip apsikvailinti.
Ko jau nesitikėjo, tai kad magizoologas baisiausiai apsidžiaugs ir visai netrukus patvirtins, kad tai yra kaip tik tai, ko jiedu ir ieškojo. Negi Dafydd sugebėjo kažkam išties padėti? Viduje nedrąsiai pradėjo kelti galvą viltis: galbūt galės tai papasakoti Mayrai? Ar ji apsidžiaugs? Ar bus patenkinta, kad vaikinas išėjęs iš namų nuveikė ką nors naudingo? Naudingo? Kuo tai padeda tiems, kurie yra svarbiausi pasaulyje? pats save vėl sumenkino raudonplaukis ir menko nuotaikos pagerėjimo staiga neliko. Nuleidęs galvą Dafydd nebenorėjo nieko. Jis privalėjo keliauti namo, apkabinti Mayrą ir pasakyti, kad ją myli. Kaip jis gali ieškoti čia kažkokių padarų, kai mergina galimai liūdi ir nesupranta, kodėl liko viena su vaikais?
Dafydd pakėlė akis į Rafael ir jau dėliojo sakinį, pranešantį, kad jis jau eis, bet tuo metu juodaplaukis prabilo. Nebuvo visiškai aišku, ar jam reikia pagalbos, tačiau jeigu nereikėtų, jis nieko nesakytų, argi ne? Vadinasi, dar buvo galima čia pasilikti kokioms dviems minutėms ir tikėtis, kad mylimoji jį supras. Tai buvo didžiausias rūpestis, kuris kamavo vaikiną. Neįsivaizdavo, kam tas tinklas, kodėl viskas taip svarbu ir sudėtinga. Pasilenkė prie nepavojingai atrodančio gyvūnėlio ir ištiesė ranką jo link. Kailiuko nepalietė, bet pajuto kažką panašaus į susidomėjimą. Kurį laiką spoksojo į padarėlį, bet galiausiai pakėlė akis į Rafael:
- Ar kažką turiu padaryti? Kodėl negalime jo paprasčiausiai paimti?..

[Rafael Beaumont]

Beaumont pavardės savininkas įnirtingai knisosi savo krepšyje kol galiausiai surado tai ko ieškojo - stebuklingąjį tinklą. Vieną galą numetė vyrui, o kitą žinoma pasiliko sau. Juk kaip kitaip sugautų gyvūną su tinklu jei abu tinklo galus atiduotų vienam žmogui.
- Dabar mes turėsime būti labai atsargūs, kadangi betimukai yra labai neprognozuojami. Man reikia, jog tu vienu metu su manimi užmestum tinklą ant betimuko. Tinklas neutralizuos jo galias ir tada aš galėsiu parsigabenti jį tyrimams. Man reikės jį ištirti ir gal netgi duoti su juo padirbti mokiniams, na, žinoma jei mokiniams jis nebus per daug pavojingas, - pasakė profesorius rimtu tonu prikasdamas savo lūpą. Lėtais žingsniais ėmėsi artėjimo prie betimuko paskui save tempdamasis ir tinklą. Tikėjosi, kad su juo eis ir Dafydd.
- Kai suskaičiuosiu iki trijų turėsime numesti tinklą, - tarė magizoologas. - Vienas, du, trys, - ir paleido tinklą labai tikėdamasis, jog vyras padarys tą patį, kadangi kitaip jiems abiems gali būti labai jau  blogai.