[Leah Llewellyn]

Kai nutilo paukštis viskas pradėjo šlyti. Na jau ne. Leah nei už ką nesiruošė išsižioti. Ji muistėsi ir spiegė, aišku kai spiegė, tai ir išsižiojo ir prarado kažką, ką įsikišo į burną. Viskas tiesiog siaubinga, būtų pradėjusi mėtyti smėlį į tėti ir voliotis ant žemės. Bet kol kas maištas buvo numalšintas sausainiu. Leah raukėsi ir valgė, laukė paukščio. Tėtis kažką aiškino, bet ji nieko nesuprato. Galop paukštis dingo ir Leah jau susiruošė mesti sausainį į tėtį, bet tada link jos pradėjo šliaužti kažkas ilgas ir įdomiai tarškantis. Leah išsigando to daikto. Iš pradžių nenorėjo nei artintis, bet pamačiusi, kaip su juo smaginasi didesnė sesuo pasiuto. Kodėl iš jos atėmė visas pramogas?
Mergytė pašoko ant kojų. Na gerai per skambiai pasakyta. Ji keverziškai atsistojo, suklupo, tada vėl pakilo ir nutrepeno pas sesę.
- Mmmmm! - Spiegė ji, norėjo pasakyti mano, bet nemokėjo. Todėl šveitė sausainio likutį į Rachel, o tada kibo jai į plaukus. Tiesa prieš tai suklupo, bet nieko, ir taip pasiekė juos.

[Rachel Llewellyn]

Nors buvo itin smagu, nesėkminga užduotis pamažu pradėjo erzinti. Rachel neabejojo: jeigu čia nebūtų tų trijų vienodų mergaičių, viskas būtų žymiai geriau. Nepaisant to, ji vis tiek stengėsi apvynioti žaislą tėčiui aplink koją ir kartais sukikendavo.
Deja, netrukus viskas pasikeitė. Iš kažkur atsirado viena iš trejeto ir dar sugalvojo rėkti.
- Ša, - piktokai pasakė jai itin didelė Rachel. Gal viskas būtų buvę gerai, bet tada suskaudo plaukus. Ir dar apseilėtas sausainis atsitrenkė į ją! Na jau ne, mažylė taip visko nepaliks, tad garsiai riktelėjo:
- Atstok!
Tada nustūmė tą mažę nuo savęs ir vėl atsisuko į tėtį. Problema ta, kad kol ji buvo užsiėmusi, kažkur dingo gyvatė.
- Tėti! - riktelėjo Rachel reikalaudama, kad jis sugrąžintų dabar taip reikalingą žaislą. Kadangi to kol kas nenutiko, paėmė saują smėlio ir paleido tiesiai į tą mergytę, kuri privertė jos plaukus skaudėti. Sunkiai atsidususi ir vėl atsisuko į tėtį. Gal jau būtų galima palikti šitas tris vienodas mergaites ir keliauti nuveikti ko nors smagesnio? Vis dėlto Rachel tiek daug šnekėti pritingėjo, tad taip ir liko reikalauti tik žvilgsniu.

[Charlotte Llewellyn]

Aplinkui buvo per daug žmonių, o tėtis nieko nesutvarkė. Tai Charlottei visai nepatiko, ir ji dar kartą piktai klyktelėjo. Norėjo eiti ramiai pažaisti, o ne klausytis visokių riksmų ir verksmų. Ir kam čia reikia tos didelės bjaurios mergaitės? Tiesa, tai, ką darė Leah, jai patiko, tad dabar mergytė pritipeno prie sesių. Toji didesnė bandė nustumti Leah, bet Charlotte neketino leisti skriausti jos trynukės. Įsikabino didesnei mergaitei į koją ir tvirtai laikė. Bet ji ir smėliu mėtėsi, o tai visai negerai. Charlotte riktelėjo ir ėmė tampyti kelnes. Jeigu tik mokėtų kalbėti, pamokytų šitą bjaurią mergaitę. Deja, dabar galėjo tik savotiškai ginti mylimą trynukę. Kad Leah buvo bjauri, Charlotte jau pamiršo. Dabar visų svarbiausia buvo apginti sesutę, ką mergytė dar atkakliai tampydama didesnės mergaitės kelnes.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kažin ar Rachel taip jau norės namų darbų, kai pačiai teks juos daryti. Bet kol kas Dafydd tik šypsojosi ir tikėjosi, kad pagaliau pavyks nuraminti visas mergytes. Jie vis dar beveik nieko nepažaidė, o tai pamažu ėmė kelti nerimą. Argi jis visai nesugeba tvarkytis su mažylėmis? Kad ir kiek stengėsi, vis kur nors buvo nepatenkinta.
Deja, ir dabar viskas nesiklostė taip jau gerai. Rachel nuotaika pasitaisė, nes ji susidomėjo gyvate, bet tai, kad ji paliko autobusą, aiškiai nepatiko jame sėdinčiai Charlottei. Dafydd norėjo pasakyti vyresnei mergytei, kad dabar geriau dar pavėžinti sesutę, o su barškuole pažaisti vėliau. Vis dėlto nespėjo nieko padaryti, mat keturios mažylės pačios ėmėsi aiškintis santykius. Tiesa, gal labiau trys, nes Rebecca atrodė labiau sutrikusi. O štai Leah nusiteikė užpulti vyresnę seserį, tad tėvui teko pripulti prie jos. Laimei, bent jau akmenuką prieš tai buvo išspjovusi.
- Ir kas čia dabar vyksta? Leah, ką tu darai? - kalbėjo su mažyle, bet tada į reikalą įsijungė ir Charlotte. Akivaizdu, kad ramybės čia nebus, tad Dafydd atsargiai pakėlė Leah ir laikydamas ją viena ranka antrąja paėmė ir Charlotte. Žengė porą žingsnių toliau nuo kitų, bet atsisuko į Rachel. Akivaizdu, kad šiandien nė vienos iš mergyčių negalima išleisti iš akių nė akimirkai.
- Kas čia buvo? Kodėl užpuolėte Rachel? Ji ramiai žaidė su gyvate, - kalbėjo dviems mergytėms jų tėvas. Aišku, šios mažylės turbūt irgi norėjo pažaisti su tarškančiu žaislu, bet tai visai nereiškė, kad jos turėjo skriausti vyresnę seserį. - Pažiūrėkit į Rebeccą. Ji visai rami ir draugiška. Ar elgsitės gražiai? - dar paklausė rankose laikomų mergyčių. Atsargiai nuleido jas ant smėlio, bet rankyčių nepaleido. Šiek tiek prisibijojo, kad gali tekti ir vėl gaudyti muštis nusiteikusias mergytes. Ar nebus taip, kad jiems teks keliauti namo?

[Leah Llewellyn]

Leah pešiojo sesės plaukus ir kai buvo pastumta, o dar gavo porciją smėlio į akis ėmė ir spiegti.
- Eee! Neee! Eee! Aaa! - Klykė ji. Ašaros pradėjo vagoti smėlėtus skruostus. Leah pyko. Kodėl sesė iš jos atėmė tą keistą baisų daiktą?
Tada tėtis ją pasiėmė nuo žemės ir Leah toliau spardėsi ir klykė.
- Eee! - Verkė, bet tik iš pykčio. Tėtis daug kalbėjo, bet ji per savo riksmus net negirdėjo ką jis sakė. Nuleista ant žemės būtų vėl bėgusi prie Rachel, bet negalėjo, nes tėtis laikė už rankos. Tada Leah griuvo ant žemės. Buvo pikta ir toliau kliegė kaip tikra sirena. Kojomis spardė smėlį. Ožiavosi, pyko.
Tėtis jai davė tą daiktą, jai, ne Rachel. O kas pikčiausia, tai, kad Leah negalėjo viso to išrėkti, galėjo tik klykti kažką, kas neturėjo prasmės.

[Rachel Llewellyn]

Kam čia reikia tų mažių?! Viena rėkė kaip nežinia kas, o kita ją tampė. Taip, Rebecca tikrai pati geriausia. Žinoma, Rachel neprisiminė, ar toji tylesnė mergaitė tikrai Rebecca, bet nutarė, kad būtent taip ir yra. Kitos dvi jai visiškai nepatiko. Geriau nueis pas gerą mergaitę ir su ja pažais. Tėtis vis tiek nieko nesutvarko. Taigi piktai nustūmė kelnes tampančią mažę ir atsitraukė. Nuo tiek riksmų, kiek šiandien jau teko ištverti, baigė paskausti galvą.
- Eime pažaisti, - pareiškė Rebeccai ir paėmusi už rankos nusivedė šiek tiek toliau. Ten klestelėjo į smėlį ir ėmė draugiškai kumščioti sesutę. Ji džiaugsmingai krykštė, ir žaidimas ilgainiui pasidarė tikrai smagus. Nei čia reikia tų klykaujančių mažių, nei ką. Rachel pagaliau pasijuto esanti tikrai patenkinta. Nebegalvojo netgi apie Hannah, kurios labai pasiilgo, ar mamą, kurios nematė jau iš viso kokį šimtą metų.

[Charlotte Llewellyn]

Tėčiui pakėlus nuo žemės nuotaika pasitaisė, ir Charlotte prisiglaudė. Visai neprieštaravo dabar pabūti ramiai.  Ta bjauri mergaitė nebetrukdė, o šalia tėčio ir mamos visada gerai. Bet Leah kažkodėl niekaip nenorėjo nutilti, tad Charlotte bandė suprasti, kas vyksta. Visai nenorėjo grįžti ant smėlio, todėl kaip galėdama tvirčiau įsitvėrė į ranką. Gal viskas būtų buvę ne taip jau ir blogai, bet Leah niekaip nenurimo. Visai neaišku, kas jai atsitiko, bet trynukiška prigimtis liepė palaikyti sesę. Taigi Charlotte atkartojusi Leah irgi griuvo ant žemės ir ėmė spiegti neką blogiau už ją. Visai nebuvo priežasties dabar tą daryti, tad mergytė vis žvilgčiojo į sesę. Jeigu tik ji pabaigs klykti, nutils ir pati Charlotte. Bet kol kas itin energingai kėlė triukšmą. Tiesą sakant, buvo netgi labai smagu.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Ką gi, tenka pripažinti. Šį kartą išvyka visiškai nenusisekė. Kad ir kaip Dafydd stengėsi, mergytės nenorėjo nurimti, ir jis suprato šią savotišką kovą pralaimėjęs. Žinoma, davė Mayrai šiek tiek laiko vienatvės, bet ar neatrodys kaip kvailys, kai grįžęs namo pasakys nesuvaldęs vienerių metų mažylių? Kita vertus, Mayra puikiai žino Leah, Charlottes ir netgi Rachel pomėgį kelti triukšmą. Gal per daug juo nenusivils?
Tokios mintys sukosi galvoje, kol Leah ir toliau klykė, o Charlotte, regis, jai padėjo. Gali būti, kad Leah nepatiko, kad Rachel paėmė gyvatę, bet pas negerai jos sesutei? Ar tai tik noras palaikyti trynukę, ar slypi dar kokia nors bėda? Deja, šito Dafydd nežinojo.
- Manau, keliaujame namo, - pasakė vis dar klykaujančioms mergytėms. Nenuleisdamas akių nuo gražiai žaidžiančių Rachel ir Rebeccos vėl pakėlė triukšmadares ant rankų. Priėjo prie palapinės ir įlindęs vidun pasodino mergytes ant lovos. Išsitraukęs burtų lazdelę kuo skubiau viską sutvarkė. Žinoma, nemažai smėlio parsiveš namo, bet nusiprausti teks namuose. Pirmiausia į valtelę įsodino Rachel ir Rebeccą.
- Laikykitės, - pasakė ir dėl visa ko užbūrė laivelį apsauginiais kerais. Dar reikėjo atsinešti Charlottę ir Leah, tad nė už ką neleis jau valtelėje esančioms mergytėms iškristi.
- Ar norite namo? - paklausė mažylių jų tėvas ir atsargiai pakėlęs nunešė pas sesutes. Pasodino šalia jų, tik pasistengė, kad šalia Rachel atsidurtų Rebecca. Regis, bent jau su šia jaunesne sesute Rachel sutaria. Susipakavo palapinę ir grįžo į valtelę. Nors diena tikrai nebuvo lengva, praleisti laiką su mažylėmis vis tiek smagu. Švelniai šypsodamasis Dafydd įlipo į valtelę ir stebėdamas ketvertą mergyčių ėmėsi neskubiai irkluoti. Nors namo grįžti visada gerai, saloje taip pat smagu.
Visai netrukus penki Llewellyn šeimos nariai paliko mėgstamą salą.