[Charlotte Llewellyn]

Trūko mamos. Charlotte norėjo, kad ji dabar būtų šalia, bet to vis nenutiko. Taigi nepatenkinta mažylė nuolat kumščiojo šalia sėdinčią Rebeccą. Galėtų ji viską sutvarkyti taip, kad čia būtų mama. Toks buvo mergytės noras, ir jam vis neišsipildant nuotaika buvo prasta.
Tiesa, Leah pasiūlė įdomų variantą - bandė stotis. Charlotte skubiai nukopijavo sesutę, bet jeigu kas paklaustų, o ji mokėtų kalbėti, būtinai pareikštų, kad tai jos idėja. Tik kad mama vis tiek neatsirado. Natūralu, kad beveik vienerių mergytė ėmė zirzti, o pasodinta į kažkokį siūbuojantį daiktą visai nesidžiaugė. Dirstelėjo į tėtį, kuris nebuvo mama, ir ėmė sriūbauti. Ji norėjo namo.
Iškelta iš to daikto vis dar verkė. Atsigulė ant smėlio ir klykė vis garsiau. Kodėl niekas nepaiso to, kad ji nori pas mamą?! Negi mama ją paliko? Nenorėdama tuo patikėti mergytė ir toliau garsiai verkė ir visai nekreipė dėmesio į aplinką. Jai reikėjo tik mamos.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Ar jis tikėjosi šiandien nesusimauti? Tai kvailys! Mergaitės neatrodė laimingos, tad teko skubiai spręsti, ar nebūtų geriau tiesiog grįžti namo. Bet negalėjo to padaryti. Ne tam pažadėjo Mayrai kurį laiką vienumos, kad po penkiolikos minučių grįžtų su verkiančiomis mergaitėmis. Tiesiog privalo išmokti tvarkytis su tokiomis situacijomis.
Susidūrė su nenumatyta problema. Nulaikyti vieną stovinčią mažylę gal ir įmanoma. Bet dvi? Charlottei aiškiai patiko Leah idėja, tad kelionė iki valtelės kiek užsitęsė.
Laivelyje problema dar labiau pagilėjo, ir Dafydd pasimetė. Rachel turbūt nepatenkinta, nes jis bandė padėti įlipti, bet kas nutiko Charlottei? Negalėdamas jos apkabinti tėvas labai jaudinosi ir nerimavo. Teko kuo skubiau suruošti šiokią tokią stovyklėlę.
- Gerai, Rachel. Pažaisime traukinį. Bet truputį luktelėk, gerai? - kalbėjo su vyresne mergyte. Laimei, bent Leah ir Rebecca per daug nesiskundė, tad galima sutelkti dėmesį į Charlotte. Dafydd priėjo prie itin gąsdinančios mažylės ir pakėlė ant rankų.
- Mieloji, kas nutiko? Bus smagu, pamatysi. Galbūt rasime ko nors skanaus, - kalbėjo. Ar gali būti, kad mergytė jau nori namo? Patikrino sauskelnes - sausos. Išalkti dar tikrai negalėjo. Pasiilgo mamos? Gali būti, bet ką daryti, kad tėvas nori praleisti laiko kartu?
- Argi norėsi papasakoti mamai, kad visą laiką verkei? Jai bus įdomu, ką veikėme. Rachel papasakos apie traukinį, o ką pasakysi tu? Mama nenorės žinoti, kad liūdėjai, ji pati nusimins. Nagi, ar pažaisime?
Sūpavo mažą žmogutį ant rankų ir mintyse prašė jos nurimti. Negalėjo sugadinti pramogos kitoms mergaitėms. Ir sau.
Žinoma, nepamiršo vis patikrinti, ką veikia kitos mažylės. Nė viena jų negaus progos pasijusti užmiršta.

[Rachel Llewellyn]

Kodėl viena iš mažųjų mergaičių verkė, neaišku, bet Rachel jos ir nepaisė. Tik dėbtelėjo nepatenkinta dėl triukšmo, o po to ir toliau rūpinosi savo reikalais.
Jais rūpintis tapo sunkiau, kai tėčiui parūpo ta verksnė. Rachel norėjo savo traukinio ir nė neketino laukti. Tegul laukia ta mažė!
- Ne! - pareiškė jau didelė mergaitė, bet tėtis aiškiai nebuvo nusiteikęs jos klausytis. Ką gi, jeigu jam įdomiau mažė, Rachel pati susiras savo traukinį. Ir kibo į paieškas. Pirmiausiai grįžo prie valtelės, bet ji buvo tuščia. Gal tame namelyje? Turbūt taip ir bus. Rachel pasileido jo link, bet žvilgtelėjusi į tėtį pastebėjo, kad jis su kuprine. Viskas aišku! Pakeitusi kryptį priėjo prie jo, tik kad reikamas daiktas buvo per aukštai - Rachel jo nepasiekė.
- Tėti! - nepatenkinta riktelėjo bandydama užsilipti ant jo kojų. Niekaip nesisekė. Ir kodėl jis nesusipranta atsisėsti?! Galiausiai Rachel pasidavė ir spirtelėjusi tėčiui į koją nužygiavo į palapinę. Jei traukinio nebus ir ten, ji bus labai nepatenkinta. Ir tą sužinos visi.

[Charlotte Llewellyn]

Mamos šalia vis dar nebuvo. Taip, Charlotte mylėjo ir tėtį bei sesutes, bet kai ko nors norėjo, turėjo tai ir gauti. O dabar norėjo mamos. Ji tokia gera, tad kodėl dabar neatsiranda? Tai trikdė.
Tėčiui pakėlus nuo žemės Charlotte ėmė muistytis. Jai reikėjo visai ne to. Jis irgi geras, bet kartais labai nesupratingas. Kartais išsitraukdavo iš kišenės skanėstų ar žaislų. Kodėl negali taip pat išsitraukti mamos?
Po kiek laiko mergytė pavargo klykti. Nutilo, bet nuovargis nuotaikos nepataisė. Apsikabino tėčio kaklą, bet ir toliau niurzgėjo. Jeigu jau nėra mamos, gal galima pažaisti? Ši idėja šauni, tad kiek pailsėjusi nuo verkimo Charlotte ėmė spurdėti taip prašydama būti paleista. Gal tėtis pagaliau susiprotės?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Keturi visai jauni mažyliai - sudėtingas reikalas. Visiems reikia dėmesio, ir niekas nenori nusileisti. Nors Rachel šiandien vyriausia, ji vis dar mažytė. Natūralu, kad nepatenkinta, kai tėvui pirmiausia reikia nuraminti klykiančią sesutę. Tas tėvas su nerimu stebėjo, kaip mergytė kulniuoja prie valtelės. Laimei, ten neužtruko, o Dafydd suprato, ko ji nori.
- Rachel, juk prašiau luktelėti, - ištarė, kai mergytė demonstravo nepasitenkinimą. Paprastai labai mėgo, kai mažyliai bandydavo ant jo užlipti. Deja, dabar rūpėjo nesužeisti ant rankų esančios Charlottes. Laimei, Leah ir Rebecca ėmėsi kažkokio žaidimo. Žinoma, Dafydd jų vis tiek nepamiršo, bet galėjo susitelkti į dvi niekaip nenurimstančias mergytes.
- Ir kas dabar mane spardo? - paklausė, kai vyriausia iš ketverto ir toliau rodė charakterį. - Argi nesupranti? Gausi traukinį, bet pirmiau turiu paguosti tavo sesutę.
Stebėjo, kaip Rachel eina į palapinę. Traukinys buvo kuprinėje, tad akivaizdu: netrukus kils triukšmas. Gal reikėjo ištraukti žaislą? Vis dėlto nulaikyti spurdančią Charlotte ir taip nebuvo paprasta, tad geriau nerizikuoti.
Pagaliau mažylė nurimo. Tik ar bent kiek pralinksmėjo, ar tiesiog pavargo? Dafydd įtarė, kad teisingas yra antrasis variantas, ir jau galvojo, kaip dar galėtų paguosti mergytę.
- Bus smagu, pamatysi. O mama bus mūsų pasiilgusi, tad kai grįšime, apsidžiaugs.
Charlotte vėl ėmė spurdėti, ir Dafydd atsargiai pastatė ją ant smėlio šalia sesučių. Stebėti trynukių bendravimą labai įdomu, bet negalima pamiršti ir Rachel. Galiausiai nusiėmė kuprinę ir ištraukė traukinį. Priėjo prie palapinės ir atvėrė įėjimą. Pats liko lauke, kad galėtų stebėti mažyles. Iškėlęs traukinį ištarė:
- Rachel, jis čia. Tereikėjo šiek tiek luktelėti. Eikš, pažaisime.

[Rachel Llewellyn]

Tėtis prašė luktelėti, o štai ji prašė traukinio! Ir ji prašė pirma, vadinasi, palauks po to, kai gaus norėtą žaislą. Tokia buvo Rachel logika, todėl vis negaudama modelio irzo.
- Kur Hannah? - susiraukusi paklausė. Su sese žaisti itin smagu, gal netgi apsieitų be traukinio. Bet jos čia nebuvo, tad teko demonstruoti nepasitenkinimą.
- Aš! - išdidžiai atsakė į klausimą. Argi tėtis nesupranta, kas jį spardo? Sukikenusi Rachel neklausė, ką tėtis kalba apie sesutę. Tuo labiau, kad tą suprasti sunku - jos sesė yra Hannah, o ne šitos mažės.
Apie tai negalvodama mergytė netrukus stovėjo palapinėje ir dairėsi. Kur galėtų būti traukinys? Čia buvo šilta, kas Rachel patiko, bet tikslo ji nepamiršo. Ėmė vaikščioti po keistą kambarį ir ieškoti žaislo. Vis nerado, tad jau nusiteikė isterikuoti. Laimei, pro duris įlindo ne kas kitas, o taip ieškotas traukinys. Džiaugsmingai suspigusi mergytė pasileido jo link ir pamatė tėtį. Nušvitusi ištiesė į jį rankytes. Norėjo prisiglausti ir padėkoti už traukinį.

[Charlotte Llewellyn]

Tėtis dar kažką kalbėjo, bet Charlotte jo nesuprato. Kaip ir to, kad mama liko namuose. Tiesa, pradėjo susitaikyti su mintimi, kad jos čia nebus, tad reikės pramogų susirasti pačiai.
Pastatyta ant žemės sukrykštė ir dar nelabai vaikštančio kūdikio žingsniukais prisiartino prie sesučių. Trynukių kalba joms sugugeno, ir trijulė ėmė kikenti. Charlotte klestelėjo šalia Leah ir draugiškai ją kumštelėjo. Prisijungė ir Rebecca, tad mergytės tapo savotišku besikumščiuojančiu kamuoliu. Galima pamanyti, kad jos pešėsi, bet nuolatinis kikenimas ir laimingas spygčiojimas bylojo ką kita. Leah ir Rebecca šia išvyka džiaugėsi nuo pat pradžių, o Charlotte pagaliau pamiršo, kad nori namo. Dabar jai viskas buvo gerai, ir mergytė itin laiminga krykštavo ir žaidė su sesutėmis. Nė nepagalvojo, kad čia yra ir tėtis bei Rachel.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Rachel labai mylėjo Hannah, ir tai džiugino. Tai įrodė, kad Llewellyn šeima yra tvirta ir mylinti. Tik ar vyresnei sesutei toks mažylės prisirišimas patinka? Ir taip tekdavo prašyti, kad Hannah pabūtų su jauniausiomis šeimos narėmis. Gal begalinė Rachel meilė ims erzinti? Kad ir kaip tai baisu, vos po kelerių metų Hannah žengs į paauglystę, o Rachal dar bus mažutė.
Visas šias mintis sukėlė mergytės klausimas. Jai, ko gero, reikėjo vyresnės sesers.
- Hannah mokykloje, - atsakė į Rachel klausimą Dafydd. Stebėjo mergytę, o išgirdęs atsakymą net pasimetė.
- Spardytis negalima, Rachel, - dar pasakė. Netrukus ji buvo palapinėje, o Charlotte, regis, pagaliau pralinksmėjo. Dafydd nusišypsojo. Stebėjo, kaip mergytė dėlioja žingsniukus sesučių link. Augantys mažyliai kėlė nuostabius jausmus. Tik ar galėtų jie tą daryti šiek tiek lėčiau? Miriam po kelių dienų keturiolika. Dvyniams netrukus penkiolika. Ar gali būti, kad vos po dvejų metų tie du berniukai bus pilnamečiai?! Ne. Taip būti tiesiog negali. Neįmanoma.
Dafydd laukė Rachel reakcijos į traukinį, bet kartu nenuleido akių nuo trynukių. Atrodė, kad jos mušasi, tad susirūpinęs tėvas jau norėjo išskirti. Vis dėlto krykštavimas atrodė smagus. Tai turbūt žaidimas, galbūt suprantamas tik trynukėms.
Mintis nutraukė Rachal balselis. Dafydd pažvelgė į ją, ir iš džiaugsmo suspurdo širdis. Ta mergytė tiesė į jį rankutes. Tai tiesiog ypatinga. Atsargiai padėjęs traukinį ant žemės pakėlė dukrą ir pabučiavo į skruostą. Priglaudė prie savęs ir tyliai paklausė:
- Ar priimsi į žaidimą sesutes? Noriu, kad visiems būtų smagu.
Vis dar laikydamas Rachel vėl paėmė traukinį ir priėjo prie trynukių. Atsargiai atsisėdo ant smėlio taip leisdamas vyriausiai mergytei įsitaisyti ant kelių. Paglostė jos galvelę ir pasiūlė traukinį.
- Gali žaisti. Bet jeigu nori ko kito, tik pasakyk, - ištarė meilės kupinu tonu.

[Rachel Llewellyn]

Nelabai aišku, kas ta mokykla, bet ji Rachel visai nepatiko. Jeigu ne tas daiktas, Hannah būtų kartu, o jos mergytė buvo labai pasiilgusi.
Laimei, bent tėtis susiprato pakelti ant rankų, tad viskas gerai. Rachel apsikabino jo kaklą, o pabučiuota sukikeno. Bandė ir pati pabučiuoti tėtį, bet jo žandas buvo aštrus, o tai nepatiko.
- Tu badaisi, - pareiškė mergytė, bet balselis neskambėjo liūdnai. Net ir be Hannah ji buvo laiminga. Tėtis geras. Tiesa, kitas klausimas privertė susiraukti. Mažės traukinį gali ir sulaužyti. - Leikia atsalgiai, - pasakė. Jeigu jos bus atsargios, galės žaisti, bet tiek daug kalbėti Rachel nenorėjo. Šnekėjimas vis dar buvo ganėtinai sunki užduotis.
Įsitaisiusi tėčiui ant kelių mažylė nusišypsojo. Nors buvo itin energinga, kartais tiko pabūti ramiai. Paėmė traukinį, bet niekur nėjo. Čia šilta ir gera.
- Noliu vagonų, - po kiek laiko vis tik pareiškė ir nusiropštusi nuo tėčio ėmė iš garvežio traukti kitas traukinio dalis. Buvo smagu, o pakviesti trynukes Rachel nė nepagalvojo.

[Charlotte Llewellyn]

Žaidimas buvo smagus. Charlotte labai mėgo leisti laiką su Leah ir Rebecca. Žinoma, kildavo problemų, kai seserų norai nesutapdavo su jos, bet vis tiek jas mylėjo. Štai ir dabar žaidė ir kumščiojo. Ir, žinoma, daug kikeno. Ši diena tikrai labai gera. Jeigu tik galėtų kalbėti, viską papasakotų mamai.
Deja, netrukus viskas pasikeitė. Bežaisdama Charlotte netyčia pataikė Rebeccai į akį, ir ji pravirko. Kadangi Charlotte dabar norėjo ne verkti, o tęsti žaidimą, sutriko ir susiraukė. Kumštelėjo Leah, bet ji atrodė susirūpinusi Rebecca. O ta aiškiai nebenorėjo žaisti. Kadangi niekas ir vėl nepaisė Charlottes norų, ji ėmėsi vienintelės logiškos veiklos - paleido dūdas. Dabar jau visi turės atkreipti dėmesį - tiek tėtis, tiek bjaurios sesės. Charlotte atsistojo ir klykdama paėjo kelis žingsnius į šalį. Ten vėl atsisėdo ir ėmė rankytėmis trankyti smėlį.
Kodėl niekas niekada nepaiso jos norų?!

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Rachel aiškiai buvo patenkinta dėmesiu, ir Dafydd širdis buvo pasiruošusi sprogti iš džiaugsmo. Supratimo ir žinojimo, kad yra reikalingas ir mylimas, niekada nebus per daug. Kadangi tą dažniausiai parodo visai jauni mažyliai, jų teko turėti itin gausų būrį. Žinoma, meilę parodydavo ir Mayra, bet Dafydd jau seniai suprato norintis būti reikalingas ir vaikams. Todėl dabar laimingas žvelgė į mergytę.
Rachel žodžiai privertė nusišypsoti. Nejučia persibraukęs ranka per šiurkštų skruostą sušiaušė mažylės plaukus. Dvejų metų mergytei turbūt nebūtina žinoti, kad “badimąsi” mėgsta jos mama. To nepaaiškinęs Dafydd tiesiog pasakė:
- Galiu ir pakutenti.
Regis, Rachel nelabai norėjo leisti mažosioms sesutėms žaisti su traukiniu. Gal tai ir normalu, bet tėvo širdis kuždėjo, kad tai trynukėms gali ir nepatikti. O gal joms nė nebūtų įdomu?
- Neabejoju, kad jeigu priimsi, sesutės bus labai atsargios, - ištarė velsietis, bet nevertė mergytės žaisti. Tuo labiau, kad dabar sėdėjo su ja glėbyje ir galėjo tuo mėgautis.
Deja, netrukus rami idilė baigėsi. Rachel ėmė žaisti su traukinuku, ir su tuo viskas buvo gerai. Bet kažkas atsitiko mažosioms jos sesutėms. Iš pradžių pravirko Rebecca, tad Dafydd skubiai pašoko ant kojų. Bet kas negerai Charlottei? Susirūpinęs tėvas pakėlė verkiančią mažylę ant rankų. Priglaudė prie savęs ir bandė nuraminti. Nenuleisdamas akių nuo Leah priėjo prie supykusios jos sesutės. Vis dar glausdamas Rebeccą prie savęs paklausė:
- Ir kas dabar atsitiko? Taip gražiai žaidėte, tad ko supykai? Negi sesutės nepriima? Nepyk, mieloji, eime ko nors nuveikti. Ką pasakysi?
Paglostė Charlottes galvelę ir pasiūlė įsikibti į ranką. Kita ranka atsargiai laikė Rebeccą, kuri vis dar kūkčiojo, bet pamažu pradėjo rimti. Nežinia ką Dafydd galvojo išsivesdamas keturias mergytes į lauką. Akivaizdu, kad nesusitvarkys. Bet kad jau pažadėjo, privalo duoti Mayrai laiko vienatvės. Ir padarys viską, kad jo laikas su mažylėmis būtų kuo geresnis.

[Rachel Llewellyn]

Rachel tik niurgztelėjo. Dabar ne laikas kutentis, tad ji visai nenorėjo, kad tėtis tai darytų. Geriau ramiai pasėdėti. Taigi mergytė nepaleido kaklo, tik pasimuistė, kad būtų patogiau. Čia jai labai patiko.
Apie sesutes nieko nesakė. Jeigu labai reikės, priims, nors geriau būtų žaisti su Hannah arba mama. Tos, kurios yra čia, labai jau mažos.
Vagonai buvo ryškių spalvų, ir tai labai patiko. Rachel dar nelabai jas skyrė, bet labiausiai mėgo tėčio plaukų spalvos vagoną. Jį iškėlusi džiaugsmingai sukrykštė ir apsisuko. Norėjo parodyti tėčiui mėgstamiausią traukinio dalį, bet kažkas atsitiko. Kilo triukšmas. Iš pradžių mergytė nesuprato, kas atsitiko, bet netrukus paaiškėjo: tai tos trys mažės.
- Ša, - nepatenkinta tarstelėjo Rachel, bet niekas nereagavo. Suirzusi mergytė bandė nekreipti dėmesio. Kadangi tėtis nuėjo prie mažių, rėkimas turbūt svarbus. Mylėjo jį, tad stengėsi būti gera. Bėda ta, kad neilgai trukus rėkimas nusibodo, ir Rachel netekusi kantrybės atsistojo. Paėmė garvežį, kuriame buvo dar trys vagonai, ir nužygiavo tolyn. Rėkimas niekaip netilo, tad teko žingsniuoti ir žingsniuoti. Galų gale Rachel nutarė esanti pakankamai toli, tad vėl klestelėjo į smėlį. Norėjo išsitraukti likusius vagonus ir tik dabar pastebėjo, kad jų nėra. Nepagalvojo apsidairyti - vagonai iškrito visai netoli. Ne, Rachel sėdėjo smėlyje ir pati pradėjo itin garsiai verkti.

[Charlotte Llewellyn]

Noras žaisti dabar buvo stipresnis už viską. Turbūt ir už norą verkti, bet kartais padėdavo tik tai. Štai ir dabar atėjo tėtis. O jis viską sutvarkys. Pajutusi prisilietimą pakėlė galvą, bet nelabai teapsidžiaugė - tėtis turėjo viską sugadinusią Rebeccą. Dabar Charlotte jos visai nemylėjo. Taigi susiraukė ir nepaėmė tėčio rankos. Labai norėjo, bet nepaėmė. Jis draugauja su Rebecca.
Kiek pasėdėjusi - jau nei verkė, nei akivaizdžiai pyko - atsistojo. Netvirtais žingsniukais priėjo prie Leah. Kad ji prieš tai vietoj žaidimo rūpinosi Rebecca, jau pamiršo. Dabar sesutė gera. Taigi Charlotte ją apkabino, ir abi mergytės nuvirto ant smėlio. Kažką sugugenusi mažylė jau buvo linksmesnė. Tiesa, kažkoks naujas triukšmas erzino, bet ji to nepaisė. Patenkinta krizeno ir vėl ėmėsi tik trynukėms suprantamo žaidimo. Tik kad vienos trynukės trūko, ir Charlotte ėmė jos ilgėtis. Nežinojo, kur Rebecca dingo, bet stengėsi nepasiduoti nerimui. Kumščiojo Leah ir juokėsi.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Glausdamas prie savęs Rachel Dafydd juto kažką panašaus į pasididžiavimą savimi. Nelabai pažįstamas jausmas, tad velsietis nebuvo tikras, ar tai tikrai pasididžiavimas. Bet tai, kad sugebėjo nuraminti mergytes, kad jos noriai glaudžiasi, buvo nenusakomai gera. Gal jis per tėvystės metus bent per nago juodymą patobulėjo?
Tiesa, netrukus vyresnioji mergytė jau traukė vagonus, o dėmesio reikėjo trims mažylėms. Regis, pamažu situacija išsisprendė. Rebecca nuriko, o Charlotte ir Leah vėl pradėjo žaisti. Jų tėvas atsistojo ir nusišypsojo. Viskas gerai. Stebėjo žaidžiančias mažyles, kai vėl išgirdo verksmą.
- Rachel? - sumurmėjo ir persigando. Kaip sugebėjo nepastebėti, kad vyresnioji mergaitė nutolo?! Taip ji galėjo nueiti ir į vandenį. Dafydd nuleido Rebeccą ant žemės ir ištarė:
- Pabūk su sesutėmis, gerai?
Nuskuodė prie Rachel ir paėmė tris ant smėlio besimėtančius vagonus. Priėjęs prie mergytės atsitūpė. Vis žvilgčiojo į trynukes, bet klausimą skyrė jų sesutei:
- Ar šituos pametei? Viskas gerai, Rachel.
Mielai būtų leidęs jai žaisti čia, bet trys mergytės buvo pernelyg toli. Teko spręsti situaciją. Susidėjęs vagonus į kišenes paėmė Rachel ant rankų.
- Eime pas sesutes, - ištarė. - Žaislų turiu ir daugiau. Kaip manai, ar norėsi ką nors nuveikti su Charlotte, Leah ir Rebecca?
Pakštelėjęs į skruostą grįžo ten, kur buvo palikęs jauniausias šeimos nares. Atsargiai pastatė Rachel ant smėlio ir padėjo šalia vagonus. Ko gero, laikas išties ką nors pažaisti. Gal užsiėmusios mergytės nebeverks? Jų ašaros draskė širdį, nors turėdamas dešimt vaikų Dafydd jau seniai žinojo, kad būdami visai maži jie tas ašaras lieja beveik šiaip sau.
- Turiu kamuoliukus ir minkštus kubelius, - pasakė išsitraukdamas minėtus daiktus. Apsidairęs kerais padidino žaislus. Išėmė ir mažoms mergytėms tinkamų užkandžių. Nepajėgdamas nuslėpti šypsenos stebėjo ketveriukę ir laukė naujų pageidavimų.

[Rachel Llewellyn]

Vagonai dingo, o Hannah ir mamos čia nėra. Gyvenimas dvejų mergytei šiuo metu buvo pernelyg sudėtinga užduotis. Taigi ji itin graudžiai verkė ir turbūt laukė pagalbos.
Atsirado tėtis, o su juo ir vagonai. Ašaros išnyko kaip dūmas. Hannah ir toliau buvo kažkur, bet kol kas Rachel užteko ir žaislų. Ji energingai sulinksėjo, o pakelta nuo žemės vėl prisiglaudė. Kadangi vagonai grįžo iš nebūties, ši mergytė vėl norėjo būti didelė.
- Leikia atsalgiai, - pakartojo, kai tėtis vėl užsiminė apie sesutes. Jas Rachel mylėjo, bet prie traukinio nelabai norėjo prileisti. Užtat kiek nuobodūs kubeliai - pats tas. Rachel sukikenusi paėmė žalią ir nužygiavo prie trijų mažių.
- Eime pažaisti, - pasakė ir numetė kubelį jų link. Ar bent susidomės?