0 Nariai ir 2 Svečiai peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2292
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Nedidelė sala netoli pajūrio Sautende
« Atsakymas #15 Prieš 3 metus »
Kuo toliau, tuo labiau Dafydd buvo įsitikinęs, kad pasitaikė sutikti išties mandagų ir gerų manierų jaunuolį. Tokių ne taip ir dažnai sutikdavo, tad dabar jautėsi visai patenkintas. Pagaliau jo mažyliai gali pamatyti, kas yra draugiškas ir gerai išauklėtas žmogus. Iš tėvo tokio pavyzdžio, deja, gauti negalėjo. Ši mintis vėl privertė susimąstyti, kad jis, Dafydd, toli gražu nebuvo vertas turėti tokius nuostabius vaikus.
Vis dėlto Ryan pradėjo kalbėti, tad reikėjo klausytis ir stengtis bent ką nors atsakyti. Juk būtent taip ir vyksta bendravimas, ar ne? Deja, ši gyvenimo sritis vis dar buvo gūdi paslaptis. Kodėl viskas buvo taip paprasta su Mayra, bet taip nesuprantama su bet kuriuo kitu žmogumi? Jus sieja daug glaudesnis ryšis negu tave su bet kuriuo eiliniu praeiviu pats sau atsakė į klausimą Dafydd ir tik tada suprato vėl užsigalvojęs apie brangiausią žmogų. Pagaliau pavyko susikaupti ties jauno vaikinuko žodžiais.
- Zoologijos sodą? - nuoširdžiai susidomėjo raudonplaukis, spėjęs išgirsti tuos žodžius. Įsivaizdavo, kad vaikams tai būtų tikrai įdomu. - Manau, kad pirmuosius klientus jau turi, - pasistengė nusišypsoti, nors jautėsi kaip visiškas kvailys. Iki pat šiol jo šypsena galėjo būti skirta tik keturiems žmonėms, ir Ryan nebuvo vienas iš jų. Vis dėlto Dafydd jautė, kad šis vaikinukas nėra blogas. Su juo galima bendrauti. Tai tikrai pradžiugins Mayrą. Galbūt netgi incidentas su gyvūnu visko nesugadins? Būtent to Dafydd tikėjosi.
Išgirdęs klausimą kiek sutriko: Sautende gyveno jau keletą metų, tačiau vietinių visai nepažinojo. Neįsivaizdavo, ar šiame mieste be jų šeimos yra bent vienas burtininkas. Tokių pažinčių Dafydd ir nereikėjo, visiškai užteko šeimos narių.
- Deja, negaliu padėti, - kiek liūdnai pratarė ir nukėlė nuo Viesulo muistytis pradėjusį Oliverį. Eliotas maldaujančiomis akimis pažvelgė į tėvą. Dafydd nežymiai papurtė galvą, bet berniukas ir toliau spoksojo į jį. Ką daryti, kai tiesiog neturi jėgų atsispirti tokiam žvilgsniui?
- Eee... - bandė kreiptis į Ryan raudonplaukis. - Nenoriu tavęs apsunkinti, bet... Eliotas labai norėtų paskraidyti...
Žodžiai nuskambėjo taip tyliai, kad Dafydd nebuvo tikras, ar vaikinukas jį išgirs. Buvo siaubingai nepatogu prašyti tokios paslaugos, bet sūnaus žvilgsnis paprasčiausiai nepaliko pasirinkimo.

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 384
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Nedidelė sala netoli pajūrio Sautende
« Atsakymas #16 Prieš 3 metus »
Jones mąstė apie kitus gyvūnus. O jei pradėtų rengti kursus kaip rūpintis gyvūnais? Na, dabar, iki tol kol jis dar nėra pilnametis. Taip galėtų papildomai užsidirbti investicijoms į zoologijos sodą. Juk vėliau jam reikės pirkti pašarą, pirkti daugiau gyvūnų ir įvairių dalykų jų narvams. Reikės daryti zoologijos sodą įdomų ir klientams. Taip pat ir naudinga bei suteikiantį įvairią naudą.
- Taip, zoologijos sodą. Tai mano svajonė nuo pat pirmojo augintinio. Niekada nesu buvęs zoologijos sode, tokiame, kokį planuoju pats įkurti, - paaiškino jaunuolis savo idėją kiek plačiau. - Labai džiugu. Lauksiu jūsų sode, - ištarė nusišypsodamas vaikinas. Jis tikėjosi, kad zoologijos sodas teiks džiaugsmą daugeliui žmonių, o tiksliau visiems tiems, kurie tenais nuspręs apsilankyti. Juk jo sodas tikrai bus neeilinis. Bus ne toks kaip visų kitų. Jis bus ypatingas.
Išgirdęs vyro atsakymą, švilpis kiek nuliūdo. Tikėjausi, kad gaus savo gyvūną šiandien, bet panašu, kad taip nebuvo lemta. Vaikinas atsiduso. Suprato, kad jam reikės ieškoti kito tiekėjo, kadangi čia turėjęs pasirodyti neatvyko ir tiesiog apgavo jį.
Išgirdęs kitą klausimą, aukštaūgis sunerimo. Jis nežinojo kaip Viesulas reaguos jam neskrendant kartu, kadangi manė, jog raudonplaukis tikrai nepaleis savo vaiko skristi vieno su juo.
- Na, aš galėčiau jį paskraidinti, bet ne vieną, kadangi Viesulas skraido tik su manim, - galiausiai ištarė vaikinas.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2292
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Nedidelė sala netoli pajūrio Sautende
« Atsakymas #17 Prieš 3 metus »
Ryan atrodė rimtas vaikinukas, tvirtai žinantis, ko nori iš gyvenimo. Netgi būdamas paauglys ėjo tuo keliu. Ir, kas svarbiausia, noriai apie tai šnekėjo, dalinosi idėjomis. Tai kažkuria prasme sužavėjo. O kuo pats galėjai pasigirti paauglystėje? Kartojamu kursu, aprėktais profesoriais ir galiausiai apsigyvenimu Londono... požemiuose? nejučia pradėjo klausinėti savęs Dafydd. Puikiai žinojo savo praeities nepakeisiantis, bet tai nelabai guodė. Dabar, kai turėjo be proto mylimą žmoną ir nuostabius mažylius, dėl paauglystės laikų elgesio ir būdo buvo daugiau nei gėda. Skaudžiausia buvo tai, kad Mayra visa tai žinojo. Eilinį kartą paklausęs savęs, už ką mylimiausias žmogus pasaulyje priėmė jį į savo gyvenimą, raudonplaukis pažvelgė į Ryan'ą. Kažin ar jis turi merginą? staiga susimąstė, nutaręs, kad tokie rimti vaikinai panelėms tikrai turėtų patikti.
- Manau, bus tikrai įdomu, - pratarė velsietis. Jautėsi šiek tiek nejaukiai, mat mintys pradėjo kelti tiesiog sunkiai ištveriamą uraganą smegenyse. Vis dėlto visai tylėti būtų buvę nemandagu, tad Dafydd stengėsi bent jau dabar šiek tiek išpirkti bjaurų būdą paauglystės laikais.
Neatrodė, kad prašymas paskraidyti būtų pradžiuginęs Ryan'ą. Dafydd pažvelgė į Eliotą bandydamas iš anksto pasakyti, kad nieko nebus, bet berniukas žiūrėjo tokiomis akimis, kad buvo tiesiog neįmanoma atsispirti.
- Eliotai... - tyliai sumurmėjo sūnui velsietis, kai pagaliau išgirdo atsakymą. Sutrikęs pažvelgė į Ryan. Žinoma, vylėsi, kad jis nepaleis keturmečio vaiko vieno, tačiau suprato norėjęs skristi pats. Būtų gerokai baisu, bet kaip jis gali leisti mažylį vieną su praktiškai nepažįstamu paaugliu? Tegul jis atrodo geras, bet ką gali žinoti, kokios mintys sukasi jo galvoje?
- Net nežinau, - neužtikrintai pratarė Dafydd, bet sulig tais žodžiais Eliotas apsiverkė. Tai tiesiog draskė raudonplaukio širdį, bet ką daryti, kai labai nuoširdžiai bijai, kad kas nors mažyliui nutiks? Žengęs prie gyvūno priglaudė berniuką prie savęs, bet tai nepadėjo: atrodė, kad jo gyvenime taip niekas nebuvo nuskriaudęs. Atsiprašau, mažyli... Baimė kurį laiką kovojo su skausmu nuliūdinus sūnų, kol galiausiai Dafydd ryžosi:
- Ar galėtumėte pakilti ne daugiau nei metrą ir nenuskristi niekur toli? Neįsižeisk, bet man taip neramu...

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 384
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Nedidelė sala netoli pajūrio Sautende
« Atsakymas #18 Prieš 3 metus »
išgirdęs vaikino replika, Jones šyptelėjo. Būtent to jis ir norėjo, kad būtų įdomu. Bet turėjo būti įdomu ne tik jam, bet ir kitiems. Ir jauniems, ir seniems. Ypač burtininkams mažai susipažinusiems su gyvūnais. Jis norėjo parodyti kokie geri gali būti ir laikomi pavojingais gyvūnai. Juk visi nusipelno progos būti palaikyti gerais, o ne blogais.
Tiesa, dabar Ryan'o smegenys gvildeno daug svarbesnį klausimą: kaip paskraidinti berniuką? Šviesiai rudų plaukų savininkas labai jau nepasitikėjo savo jėgomis. Nelabai norėjo skraidinti berniuką sėdėdamas kartu su juo. Jis nemokėjo elgtis su vaikais... Na, bendrauti kažkiek mokėjo, bet jų skraidinti ne. Ir pačiam buvo sunku išmokti skraidyti ant savojo graniano, o čia skraidinti mažą berniuką... Jaunasis magizoologas ėmė mąstyti. Jis turėjo virvę ir kantarą, jei netyčia šiandien būtų gavęs nusipirkti antrą skraidantį žirgą.
- Aš turiu kitą idėją. Jei jūs pats skristumėt su savo sūnumi? Aš turiu virvę, tad galėčiau Viesulą pririšti, kad jis nenuskristų per toli? Kadangi pats nemoku dirbti su vaikais, - pasiūlė vaikinukas nejaukiai pasikasydamas pakaušį.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2292
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Nedidelė sala netoli pajūrio Sautende
« Atsakymas #19 Prieš 3 metus »
Elioto žvilgsnis buvo toks, kad Dafydd suprato: jis neturi pasirinkimo. Tiesiog privalės leisti jam paskraidyti, kad ir kas nutiktų. Tik kaip vis dėlto leisti jam skristi su tuo menkai pažįstamu žmogumi?
Ko gero, tas pats klausimas kamavo ir Ryan'ą. Akivaizdu, kad jis susimąstė. Dafydd nuleido akis. Visai nenorėjo apsunkinti šito malonaus jaunuolio. Bet ar jis turėjo pasirinkimą, kai sūnus žvelgė maldaujančiomis akimis? Vis dėlto tai buvo jo mažylis, kuriam reikėjo tėčio. Norėdamas nesijausti vaikams nereikalingas Dafydd paprasčiausiai negalėjo pasakyti, kad teks apsieiti. Ką gali žinoti, galbūt toks atsakymas priverstų Eliotą nuspręsti, kad su tėvu bendrauti nenori? Vadinasi, būtinai reikėjo rasti išeitį.
- Ar neužtektų pasivaikščioti? - tyliai paklausė berniuko raudonplaukis, tačiau Eliotas vėl pradėjo sriūbauti. Laikėsi įsitvėręs į tėčio megztinį ir gailiai verkė. Tai draskė širdį. Reikėjo ryžtis pačiam pasiūlyti kažkokį sprendimą, nors jo Dafydd neturėjo.
Laimei, Ryan'as labai laiku pats surado išeitį. Ji, tiesa, gerokai gąsdino: ar galima palikti du mažylius čia, kai pats kažkur skraidys? Dabar pasidarė be proto apmaudu, kad su jais nebuvo Mayros. Merginos buvimas šalia, kaip ir visada, išspręstų daugelį problemų. Deja, šito pakeisti dabar nebuvo galimybės, tad teko gerai pamąstyti, ką daryti.
- Jūs ramiai pabūkite čia, gerai? - galiausiai apsisprendęs ir atsitūpęs prie Oliverio su Miriam pratarė Dafydd. Įdėmiai pažvelgė į berniuką. Buvo kiek baisoka: dvyniai retai sugebėdavo ilgesnį laiką išbūti ramiai. Ar jis gali būti tikras, kad nieko neatsitiks? O jeigu kas nors nutiks, ką tada reikės sakyti Mayrai? Jau užteko to, kad Viesulas užgavo Miriam. Mayra, man reikia tavęs... ir vėl bandė prisikviesti brangiausią žmogų pasaulyje raudonplaukis. Deja, ir vėl tai tebuvo neišsipildžiusios vilties kupina mintis. - Jeigu būsit geri, grįždami namo nusipirksime ką nors skanaus.
Nenuleisdamas akių nuo ant žemės liksiančių mažylių Dafydd prisiartino prie Viesulo ir nelabai ryžtingai užlipo jam ant nugaros ir įsitaisė už Elioto. Priglaudė jį prie savęs ir švelniai nusišypsojo. Kad ir kaip buvo baisu, kad Oliveriui ir Miriam kas nors atsitiks, skrydis buvo kažkas, ką jis galėjo pasiūlyti savo mažyliui. Tai vertė jaustis be proto gerai.
- Nebus baisu? - paklausė Elioto ir atsisuko į Ryan'ą. - Mes pasiruošę.

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 384
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Nedidelė sala netoli pajūrio Sautende
« Atsakymas #20 Prieš 3 metus »
Skraidymo idėja Ryan'ui vis tiek buvo labai jau nepriimtina. Jis pats labai nervinosi dėl to, kad raudonplaukis lips ant žirgo su savo sūnumi. Jis, žinoma, beprotiškai pasitikėjo Viesulu, tačiau viskas vis tiek jį gąsdino. Kažkada jis buvo skraidinęs savo tėvus, brolį, tačiau su nepažįstamu žmogumi viskas buvo kitaip. Dėl šios priežasties jis ėmė mąstyti apie skraidančiam žirgui pritaikytas balną. Tokį, kuris netrukdytų skraidyti ir būtų patogus ant nugaros sėdinčiam raiteliui.
Jiems susiruošus skristi, jaunuolis išsitraukė savąjį kantarą ir virvę, kuri buvo pakankamai ilga. Jones pavardės savininkas uždėjo kantarą žirgui ant snukio ir prie kantaro prisegė virvę.
- Tu būsi geras berniukas, aš žinau tai, - pasakė Ryan'as paglostydamas jo kaklą. Jo pasitikėjimas Viesulu buvo begalinis. Jis buvo užtikrintas, kad Viesulas jo klausys, tačiau nežinojo ar klausys Dafydd, o tas kiek nervino vaikinuką.
- Gerai, jeigu jūs pasiruošę, pasiruošęs ir Viesulas, - tarė. - Kylam, - pridūrė rudaakis, šį kartą labiau žirgui nei vyrui su vaiku. Granianas suprunkštė ir pajudinęs galvą grakščiai pakilo viršun. Švilpis lengviau atsiduso, kadangi bent jau pakilimas sekėsi sklandžiai. Suprato, kad granianas jo pasitikėjimas žirgu buvo pačio žirgo užsitarnautas. Pilkšvasis granianas tikrai buvo nuostabu. Visos vaikino pastangos dirbant su juo atsipirko.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2292
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Nedidelė sala netoli pajūrio Sautende
« Atsakymas #21 Prieš 3 metus »
Panašu, kad Ryan'as nesijautė jaukiai leisdamas Viesulo nepažįstantiems žmonėms juo skraidyti. Vis dėlto Dafydd tiesiog neturėjo pasirinkimo: Eliotas be galo norėjo išbandyti šią pramogą, tad vaikinui teko tiesiog nusileisti.
- Kantriai palaukite čia, - bandė nutaisyti griežtą balsą raudonplaukis atsisukęs į ant žemės liksiančius Oliverį ir Miriam. Buvo siaubingai neramu, bet kito pasirinkimo paprasčiausiai nebuvo. Jeigu jie nepaskraidys, jis tikrai neturės ramybės. Šitaip skriausti savo mažylio Dafydd neturėjo teisės.
- Pažiūrėk, kad jie kur nenubėgtų, gerai? - nedrąsiai paprašė jaunuolio velsietis dar kartą žvilgtelėdamas į mažylius. Širdį degino siaubingas nerimas ir kaltė. Kas bus, jeigu kas nors atsitiks? Ką tada pasakys Mayrai?
Skrydis buvo smagus. Eliotas atrodė be galo patenkintas, o tai privertė nusišypsoti ir berniuko tėvą. Giliai širdyje vylėsi, kad ant žemės likę mažyliai nesugalvos užsiprašyti šios pramogos: dar kartą palikti vaikus be priežiūros jis tiesiog negali. Skrendant su Miriam dvyniai garantuotai ką nors sugalvotų...
Dafydd laikė sūnų tvirtame glėbyje ir leido jam krykštauti. Atrodė, kad tai yra kažkas, kam jis nebuvo pasiruošęs. Tai buvo pernelyg smagi akimirka, siejanti jį su sūnumi. Ar tai įmanoma? Argi jis, mokyklos nebaigęs kvailys, gali suteikti savo mažyliui didelį džiaugsmą?
Nespėjus daugiau apie tai pagalvoti Viesulas pradėjo leistis. Jau iš tolo paaiškėjo, kad kažkas yra negerai. Širdį apėmė siaubingas nerimas, ir Dafydd jau beveik šoko žemėn nuo vis dar ore esančio skraidančio žirgo. Dar nenusileidęs pastebėjo, kad Oliverio ir Miriam ten, kur juos paliko, nėra. Širdyje iš karto sukilo panika, kurią prisivertė suvaldyti tik dėl to, kad ant gyvūno buvo ne vienas, o su dar vienu mažyliu. Mayra! beviltiškai klykė mintyse Dafydd. Kas dabar bus? Kur jo mažyliai? Ką pasakys mergina, jeigu jie neatsiras? Viskas baigta, vaikinas daugiau gyvenime nepamatys mylimosios, Elioto ir dar negimusio vaikučio.
Vos Viesulas nusileido, Dafydd bet kaip nuslydo jam nuo nugaros. Atsargiai nukėlė Eliotą ir su juo glėbyje puolė į salos gilumą. Ten augo kažkokie krūmai, gal Oliveris nusivedė Miriam į juos?
- Oliveri! - panikos kupinas klyksmas paliko raudonplaukio lūpas. Negalvojo jis nei apie Ryan'ą, nei apie Viesulą. Rūpėjo tik du maži vaikučiai, kurie dabar buvo nežinia kur. - Oliveri! Miriam!
Širdis tiesiog plyšo. Kaip jis galėjo taip neatsakingai pasielgti? Mayra neatleis jam niekada gyvenime... Iš akių pasipylė ašaros, ir Dafydd sustojo. Tik dabar suprato, kad vaikai galėjo patraukti ne į salos gilumą, o vandens link. Netekęs bet kokios vilties velsietis susmuko ant smėlio, vis dar laikydamas Eliotą glėbyje susigūžė ir pradėjo verkti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Dafydd Carwyn Llewellyn »

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 384
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Nedidelė sala netoli pajūrio Sautende
« Atsakymas #22 Prieš 3 metus »
Viesulas skrido grakščiai ir lengvai. Jo raumeningas kūnas nei kiek nedrebėjo skrendant. Jones lengviau atsiduso. Panašu, kad bent jau vaikas sėdintis ant žirgo buvo patenkintas. Dėl raudonplaukio Ryan'as nebuvo labai užtikrintas, tačiau tikėjosi, kad ir jam nors kiek patinko skrydis. Juk ne kiekvienas gali išbandyti skraidymą ant žirgo.
Jones labai silpnai nugirdo prašymą pasaugoti vaikus. Suprato jį kaip : prižiūrėk vaiką. Galvojo, kad nori jog skraidintų juos atsargiau, tad tą ir stengėsi daryti. Galiausiai sustabdė žirgą. Viesulas pradėjo leistis. Tiesa, dabar atsirado kita problema. Kiti du vaikai buvo dingę. Šviesiai rudų plaukų savininkas nusikeikė prancūziškai. Jis neprižiūrėjo vaikų. Dabar suprato ką raudonplaukis prašė pdaryti. Jones nekentė savęs už tai, kad negalėjo išklausyti to ką jis sakė. Tai buvo didelė šūdo krūva. Rudų akių savininkas nežinojo ką daryti. Jam reikėjo kaip nors padėti Dafydd. Greitai vyras nusprendė, kad paieškos bergdžios ir pradėjo verkti. Švilpiui netgi suskaudo širdį. Jis buvo toks liūdnas... Septintakursis ėmė įtemptai mąstyti galvodamas kaip galėtų padėti kol galiausiai į galvą šovė idėja.
- Dafydd, - kreipėsi jaunuolis į raudonplaukį. - Aš galėčiau padėti paieškoti. Skrisdamas geriau viską matyčiau ir galbūt rasčiau jūsų vaikus. Vis tik tai ir įvyko dėl skrydžio, - pasiūlė vaikinas.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2292
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Nedidelė sala netoli pajūrio Sautende
« Atsakymas #23 Prieš 2 metus »
Norėjosi klykti ir rautis plaukus iš nevilties. Koks jis nelemtas idiotas, nesugebantis net išeiti pasivaikščioti su savo vaikais. Kokią turėjo teisę palikti du mažylius ant žemės, kai pats kažkur skraidė? Ar jam Eliotas svarbesnis už Oliverį ir Miriam? Tikrai ne! Kodėl tuomet jis padarė tai, ko norėjo vienas sūnus ir visiškai nesirūpino kitais dviem mažyliais? Koks iš jo tėvas?..
Per širdį ir sielą varstantį skausmą velsietis beveik neišgirdo, kaip Ryan'as į jį kreipėsi. Kiūtojo susigūžęs ir glaudė vienintelį jam likusį vaiką prie savęs. Viduje tiesiog degė iš gėdos, tad negalėjo nieko sakyti. Pagaliau pakėlė ašarotas akis į šalimais esantį vaikinuką, bet skubiai nudūrė jas žemyn. Ar tokį pavyzdį jis turi rodyti tiek sūnui, tiek ir jaunam nepažįstamam burtininkui?
- Manai, kad jie... - bandė paklausti Dafydd, tačiau buvo pernelyg baisu. Ar dar yra vilties? Ar gali būti, kad rasiu savo mažylius? Padėkit man kas nors, maldauju! Mintys, atrodė, tuoj išsilies per kraštus, galva tiesiog sprogo nuo emocijų, bet raudonplaukis nė vienai iš jų neleido išlįsti į paviršių. - Padarytum tai dėl manęs?.. Dėl mūsų?
Emocijos kiek nurimo. Baimė, žinoma, niekur nedingo, bet Dafydd ryžtingai atsistojo. Kaip galėjo šitaip praskysti? Tiesiog privalo rasti savo vaikus! Vis dar laikydamas Eliotą ant rankų nulėkė prie vandens. Bandė ieškoti pėdsakų, kurie parodytų, kad vaikai čia atėjo. Lakstė pirmyn ir atgal, bet nieko nerado.
- Oliveri! Miriam! - dar kartą pašaukė mažylius, bet atsako ir toliau nebuvo. Baimė kaustė, bet vaikinas neketino jai pasiduoti. Nežinojo, ar Ryan suprato, kad neryžtingas klausimas turėjo reikšti pritarimą pasiūlymui, bet neturėjo kada žvalgytis. Kaip išprotėjęs lakstė pakrante ieškodamas bent menkiausio ženklo, kad vaikai čia. Ar, tiksliau, įrodymo, kad jų čia nėra.
- Ne, jie negalėjo taip greitai čia ateiti, ar ne? - tyliai paklausė savęs Dafydd. Eliotas pradėjo nerimti - ko gero, nesuprato, kas čia atsitiko. Širdį suspaudė skausmas: tik baigėsi nuostabus skrydis, o jis jau gąsdina savo mažylį... Privalau juos surasti. Rasiu juos, Mayra, prisiekiu!
Vėl puolęs į salos gilumą Dafydd atrodė visiškai paklaikęs. Vis dėlto jis buvo susitelkęs ties vienu vieninteliu tikslu - rasti savo sūnų ir dukrą.

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 384
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Nedidelė sala netoli pajūrio Sautende
« Atsakymas #24 Prieš 2 metus »
Jones mąstė kaip dar galėtų padėti vaikiną. Moralinis palaikytojas iš jo buvo nekoks, kadangi jaunuolis visai nepažinojo vyro. Jie bendravo tikrai neilgai, tad Jones nežinojo kaip galėtų jį paguosti. Nežinojo ar jam reikia sakyti, kad viskas bus gerai, mat Ryan'as tikrai nežinojo ar viskas bus gerai. Salos jis visai nepažinojo, bet skraidydamas galėjo bent bandyti susirasti vaikus. Juk jie nebus toli nubėgę, juk jie maži vaikiukai, kurių kojos trumpos ir kurie patys nepažįsta salos. Na, nebent jie čia lankosi labai dažnai. Šio dalyko švilpis taip pat nežinojo.
- Žinoma, man nesunku. Juk iš dalies kaltas ir aš, - pasakė vaikinas užsėsdamas ant žirgo. Virvę nusegė, bet kantarą paliko, kadangi neturėjo labai daug laiko žirgo tvarkymui. Turėjo padėti Dafydd surasti vaikus. Iš tiesų jam buvo skaudu žiūrėti kaip raudonplaukis verkia ir liūdi dėl savo dingusių vaikų. Jis norėjo padėti, labai norėjo.
Šviesiai rudų plaukų savininkas paragino savo sparnuotąjį žirgą ir pakilo į orą.
- Jei pamatysiu jūsų vaikus paleisiu raudonas žiežirbas gerai? - paklausė jau pradėdamas skristi pirmyn. Laikas buvo neįtikėtinai brangus, kadangi vaikiukai galėjo kažkur nubėgti, o dar blogiau - nubėgti į vandenį.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2292
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Nedidelė sala netoli pajūrio Sautende
« Atsakymas #25 Prieš 2 metus »
Ne, Ryan'as tikrai nebuvo kaltas dėl to, kas čia atsitiko. Jis nėra atsakingas už du suaugusio vyro vaikus. Tai buvo tik Dafydd kaltė. Kvailio, kuris nesugeba kaip normalus tėvas išvesti savo vaikų pasivaikščioti. Širdį draskė toks nerimas, kad vaikinas tiesiog nežinojo, kur dėtis. Mielai būtų palikęs Eliotą vieną, kad nereikėtų jo gąsdinti, bet jau šitos klaidos jis tikrai nekartos. Nepaleis sūnaus nė akimirkai.
- Gerai... Ačiū tau, - sumurmėjo raudonplaukis, nors iki galo nesuvokė, už ką dėkoja. Buvo šiek tiek keista, kad visai nepažįstamas vaikinas, regis, nuoširdžiai rūpinasi kažkieno kito vaikais. Paaugliai dažnai nemėgsta mažiukų, bet Ryan atrodė esantis išties mandagus. Nutaręs, kad būtinai reikės apsilankyti jo zoologijos sode, velsietis ir vėl puolė lakstyti po salą. Landžiojo po krūmus ir galiausiai susidraskė veidą. Kartais vis pasižiūrėdavo, ar nesužeidė Elioto, bet, laimei, bent jau čia pasisekė: berniukas dabar atrodė ne išsigandęs, o visai linksmas: ko gero, nutarė, kad keistas bėgiojimas pirmyn atgal yra kažkoks žaidimas.
- Rasiu juos. Rasiu. Mayra, prisiekiu viskuo šiame pasaulyje. Grįšime namo. Parvesiu tau tavo mažylius, - tyliai murmėjo Dafydd ir visai netikėtai išgirdo krykštavimą ir juoką. Tą pačią akimirką sustingo. Tai privalėjo būti Miriam. Balseliai sklido iš visai arti. Dafydd puolė į tą pusę ir pamatė, kad jo mažyliai įkrito į kažkokią negilią duobę. Laimei, neatrodė išsigandę, labiau patenkinti.
- Oliveri! Miriam! - šūktelėjo Dafydd ir įšoko pas mažylius. Tvirtai apglėbė pradingėlius ir susmuko prie jų. Jautėsi be galo laimingas, nuo širdies tarsi akmuo nusirito. Vaikai atrodė nesužeisti ir, svarbiausia, patenkinti. Miriam glaudėsi prie tėčio, o Oliveris atrodė prasikaltęs. Vis dėlto Dafydd negalėjo savo berniuko barti - buvo pernelyg gera žinoti, kad rado juos sveikus ir gyvus. Žinojo vis tiek turėsiantis viską papasakoti Mayrai, bet vylėsi, kad ji atleis.
- Mažyliai mano... - sumurmėjo vaikinas ir pasisodinęs Miriam ant pečių atsargiai pakėlė dvynukus. Nešti tris vaikus vienu metu nebuvo lengva, bet galiausiai pavyko išlipti iš duobės. Pastatęs berniukus ant žemės suėmė jų rankutes ir grįžo į paplūdimį.
- Ryan! - garsiai šūktelėjo Dafydd. - Ryan, viskas gerai! Mes čia!
Buvo nejauku, kad jaunas vaikinukas dėl jo turėjo jaudintis ir nerimauti, bet svarbiausia, kad dabar vaikai yra su juo. Sveiki ir laimingi. Raudonplaukis nedrąsiai nusišypsojo.

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 384
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Nedidelė sala netoli pajūrio Sautende
« Atsakymas #26 Prieš 2 metus »
Graniano sparnai dailiai sklandė ore. Žirgas lėkė visu greičiu. Jo galva buvo grakščiai išriesta. Žirgas stengėsi kiek galėdamas. Jones tai matė ir dėl to didžiavosi savo žirgu. Jis buvo tikras šaunuolis. Švilpis žinojo, kad po šiandienos jam suteiks papildomą maisto porciją. Juk jam reikės atgauti jėgas po tokios sunkios dienos. Tiek skraidymo, nesvarbu, kad jis stiprus ir turi daug raumenų, tačiau žirgui tai vis tiek sunku daryti.
Jaunasis magizoologas vis žvalgėsi, ieškojo dviejų mažų vaikiukų, juk negalėjo jie niekur per daug negalėjo pabėti. Vaikinukas atsiduso nepamatydamas vaikų ir apsisukdamas, bei pradėdamas skristi atgal. Kaip tik tuo metu išgirdo Dafydd riksmą ir tai, kad jo vaikai rasti. Jones pavardės nešiotojas lengviau atsikvėpė ir kiek sulėtino Viesulą. Juk jam teks grįžti namo! Na, arba bent jau nusigauti iki Londono ir iš ten paskambinti tėvams, kad atvyktų jo kartu su kuprine pasiimti.
Berniukas numatė, kad jo pilkasis žirgelis gali būti per daug pavargęs nuskristi iki Prancūzijos. Juk į priekį kelionė ir taip buvo sunki, o dar skraidymai po salą...
- O, gerai, kad vaikai jau čia. Greičiausiai buvo kitoje salos pusėje, kadangi jų nemačiau, - pasakė Ryan'as pasitvarkydamas savo plaukus ir nušokdamas nuo žirgo. Jo nusileidimas įvyko vos tik prieš atsakymą.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2292
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Nedidelė sala netoli pajūrio Sautende
« Atsakymas #27 Prieš 2 metus »
Buvo be proto gera matyti visus tris savo mažylius laimingus. Atrodo, jie nė nesuprato, kaip išgąsdino tėvą, tad dabar juokėsi ir džiaugėsi gyvenimu. Dafydd žvelgė į juos ir neleido šypsenai nuslinkti nuo veido. Puikiai žinojo viską papasakosiantis Mayrai, šiek tiek prisibijojo reakcijos, tačiau dabar viskas buvo gerai. Mergina džiaugsis, kad visi sėkmingai grįžo namo, ar ne? Taip, būtent taip ir bus, ar bent jau Dafydd labai norėjo tuo tikėti. Tvirtai apkabino visus tris mažylius ir kiek nekantriai laukė grįžtančio Ryan'o. Žinojo dabar skubėsiantis namo - pernelyg daug baimės sukėlė Oliverio ir Miriam dingimas, - tačiau bent jau padėkoti tam jaunuoliui tikrai reikėjo.
- Taip, mums viskas gerai, - nelabai ryžtingai pratarė vaikinas Ryan'ui nusileidus ant žemės. Jis nebuvo pratęs dėkoti kam nors, kas nėra Mayra. Niekada nesijautė skolingas dar kam nors. Dabar vis dėlto jautėsi būtent taip, tad žvelgė į vaikinuką ir mintyse dėliojo žodžius. Džiaugėsi susidūręs su tokiu išauklėtu ir mandagiu jaunuoliu. Taip, jie būtinai atvyks aplankyti zoologijos sodo, kai jis bus įrengtas.
- Ačiū tau už viską, - galiausiai paprastai padėkojo Dafydd ir nuleido akis į vaikus. Dvynukai jau buvo vėl įsišėlę, tad reikėjo greičiau eiti namo. Lūpose atsirado šypsena, o žvilgsnis, atidžiai stebintis vaikus, buvo be galo švelnus ir mylintis. Dafydd tą pajuto ir kiek sutriko: tą pastebėti paprastai leisdavo tik Mayrai, atsiverti prie kitų buvo pernelyg nejauku.
- Eliotai, padėkok už skrydį, - tyliai pasakė sūnui raudonplaukis, ir berniukas priėjęs prie Viesulo sumurmėjo nedrąsų "ačiū".
- Mes jau eisime, kol mama nepasigedo, - tarsi teisindamasis, kad taip greitai sprunka, nelabai drąsiai pratarė Dafydd vėl pažvelgdamas į Ryan. Kiek padvejojęs ištiesė ranką atsisveikinti, ir galiausiai ketveriukė patraukė valtelės link. Dafydd atsargiai įsodino Miriam ir dvynukus ir įlipo pats. Atsisukęs į salos gilumą suprato, kad vėliau šitą nuotykį prisimins su šypsena lūpose. Svarbiausia, kad viskas baigėsi gerai.
Nusišypsojęs mažyliams velsietis paėmė į rankas irklus ir nedrąsiai nuplukdė visus namų link.

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 384
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Nedidelė sala netoli pajūrio Sautende
« Atsakymas #28 Prieš 2 metus »
Jones paglostė savo žirgą ir nuėmė jam nuo galvos kantarą - norėjo parodyti, kad jaučiasi dėkingas jam. Juk tiek skraidymo turėjo išvarginti mylimą žirgelį.
Iš tiesų, kažkur viduje jaunasis magizoologas kiek liūdėjo. Šiandien labai tikėjosi įsigyti naują gyvūnėlį ir išgelbėti dar keletą, tačiau ši jo misija nepavyko. Tiesa, jis galbūt nors šiek tiek padėjo Dafydd ar bent jau Viesulas pralinksmino jo vaikus. Ryan'ui tikrai patiko džiuginti kitus gyvūnų pagalba.
- Džiaugiuosi, kad viskas gerai, - tarė šviesiai nudažytų plaukų savininkas draugiškai šypteldamas. Jam netgi lengviau pasidarė. Vaikinukas visada labai nervindavosi dėl kitų problemų, o kartais tai netgi padeda nukreipti mintis nuo pačios vaikino problemų, kurių jis turėjo gana nemažai. Jos nebuvo labai didelės, tačiau tai vis tiek buvo problemos. Jam jos atrodė labai rimtos ir šiuo metu neleido būti ramiam. Problemos kartais jį tiesiog slėgdavo kaip koks akmuo nukritęs iš dangaus.
- Nėra už ką. Aš nieko nepadariau, - pasakė švilpynės koledžo atstovas. iš tiesų jam tikrai atrodė, jog jis nepadarė visiškai nieko naudingo. Tiesiog buvo čia ir bandė su savo granianu rasti vaikus, o tai ir nelabai padėjo.
- Supratantama. Sėkmės kelionėje, - ištarė ir taip pat ištiesė ranką atsisveikindamas. Kiek palaukęs ar prekeivis nepasirodys, su šiokiu tokiu liūdesiu vaikinas užlipo ant žirgo ir nuskrido.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2292
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Nedidelė sala netoli pajūrio Sautende
« Atsakymas #29 Prieš 2 metus »
Nors nuo šeimą ištikusios tragedijos praėjo jau beveik pusė metų, atrodė, kad blogiausias laikas yra būtent dabar. Dafydd norėjo tikėti ir, ko gero, tikėjo, kad viskas grįš į savas vėžes. Deja, kol kas viskas atrodė taip beviltiškai, kad jeigu ne tvirtas pažadas ir pasiryžimas neišlieti nė vienos ašaros, jos jau seniai būtų pasibaigusios. Vaikinas kiek galėdamas daugiau laiko leido namuose, vengė išeiti ilgesniam laikui, didžiąją darbų dalį atliko likdamas Sautende. Žinoma, po nelaimės nevyko į nė vieną misiją užsienyje. Vis dėlto atrodė, kad Mayra pastangų arba nepastebi, arba jai nerūpi. O gal taip tik atrodė vidinį skausmą nuolat kenčiančiam vaikinui? Atsakymo į šituos klausimus Dafydd nežinojo.
Savaitgalį atsibudęs gana anksti velsietis ilgą laiką gulėjo lovoje apkabinęs mylimąją ir šnibždėjo jai meilės ir švelnumo kupinus žodžius. Kaip ir kiekvieną dieną, darė viską, kad tik Mayra patikėtų: kad ir kas benutiktų, jis niekada jos nepaliks. Ir ji tikrai dėl nieko nėra kalta. Taip ir nesupratęs, ar buvo išgirstas ir suprastas, vaikinas tyliai išsiruošė pasivaikščioti. Vaikų neėmė - norėjo pamąstyti ir pabūti su savimi. Vylėsi grįžti, kol jo niekas nepasigedo. Tiesa, nežinia, ar jo kas nors iš viso bepasigestų, ir tai buvo visų skaudžiausia.
Iš pradžių ketinęs eiti į miestą galiausiai apsigalvojo. Patraukė paplūdimiu link salos, kurioje, atrodo, taip neseniai lankėsi. Išties - laiko praėjo ne tiek ir daug, bet kaip jis pasikeitė... Tada buvo su trimis vaikais išėjęs pasivaikščioti ir ketvirtojo belaukiantis tėvas. Dabar... Skausmo palaužtas vaikinas, nepaskęstantis blogose emocijose tik dėl tos, kuri jam svarbiausia.
Laimei, valtelę rado ten, kur ji ir turėjo būti. Tai leido spėti, kad saloje nebus žmonių. Turint omenyje, kad buvo vasara, kai paplūdimys tiesiog perkimštas žmonėmis, toks variantas buvo visiškai tinkamas. Dafydd įlipo į valtelę ir beveik nieko nematydamas nuirklavo. Sustojęs kažkokiose žolėse išlipo į krantą ir apsižvalgė. Visai netoliese susidūrė su jaunu vaikinuku, sutikusiu paskraidinti Eliotą. Buvo smalsu, kaip jam sekasi dabar, bet ne apie tai pagalvoti raudonplaukis čia atplaukė. Atsisėdęs ant smėlio susigūžė savyje ir susimąstė.