[Aaronas Senkleris]

Gatvėje stovėjo keli gyvenamieji namai. Ji rami, apsodinta gyvatvorėmis, medžiais. Vasarą išvis primena nedidelį parkelį. Po vienu medžiu slėpėsi suoliukas prisėsti.


Vakaras. Nelemtas vakaras. Pagaliau praėjo baisi pavasario diena. Tai toji, per kurią Aaronas, Deklanas ir Beatrice apturėjo tą klaikų pašnekesį parke, paskui rajone, kuriame jis gyveno kartu su Beatrice po mokyklos mėgindamas prasigyventi. Klaikybė. Visa toji diena atrodė kaip vienas juodas nesėkmių kamuolys.
Reikėjo dar šį tą padaryti. Pasikalbėti su žmona akis į akį. Ir kaip tą padaryti po visų tų Deklano klausimų apie tai ar jie myli vienas kitą, po to ceremoningo bučinio. Po to, kai jį užplūdo prisiminimai apie tai, kaip jie su Bi gyveno toje baisioje gatvėje pabaigę mokyklą.
Kažkaip norėjo ištrūkti laukan. Rodėsi, kad pokalbis nesutilps namie. Todėl pakvietė ją laukan.
Vakaras kaip pavasariui buvo išties šiltas. Aaronas klestelėjo ant suolo. Gatvė jau ištuštėjo. Visi normalūs žmonės jau ką nors veikė namuose.
- Beatrice, - Pradėjo. Ir kaip su ja išvis kalbėtis? Toji moteriškė nenuspėjama. Prisiminė kaip šiandien nuėjus į jų senąjį rajoną pamatė kaip tas pasikeitė ir apsiverkė. Ir išvis šiandien ji buvo kažkokia neaiški.
- Nelabai ką išsiaiškinom dėl Deklano. Gal jam reikia psichologo? Vasarai, kai grįš iš Hogvartso.- Mintyse sukosi ir kiti dalykai. Pavyzdžiui, tai, kad rytoj pažadėjo atgabenti jai gėlių. Ir išvis tai, kas vyko tame nuskurdusiame rajone. Tos kalbos apie jų meilę. Siaubas kažkoks.
- Aišku reikia susitikti su to Rafaelio tėvais. Bet o kas, jeigu jie jo nesutramdys?
Nutarė apsimesti, kad nebuvo nei to pokalbio apie jų santykius, nei pažadų nesišaipyti iš jos dėl to, kad jautė nostalgiją tam senam rajonui, nei to bučinio, nieko. O jeigu Beatrice sumanytų apie viską užsiminti? Tada... Dar nelabai žinojo ką darytų. Lengviausia būtų viską sutvarkyti senaisiais metodais. Bet jau metus nekėlė prieš ją rankos, o po visko, kas dėjosi šiandien negalėtų taip pasielgti.

[Beatrice Johnson Senkler]

Beatrice galvoje buvo minčių bei emocijų sukūrys. Ji nesitvardė. Šią dieną ji visiškai nesitvardė. Net ir pati stebėjosi kaip kartais kalbėjo su vyru. Jau seniai tokių drąsių žodžių moteris nebuvo ištarusi. Beveik visada buvo rami ir kalbėjo kai tik buvo būtina.
Visą kelią namo Beatrice tylėjo. Apmąstė kas įvyko. Visas pokalbis tikrai buvo įdomus. Raudonplaukei buvo įdomu sužinoti Aarono nuomonę apie jų kaip vyro ir žmonos gyvenimą, meilę. Žinoma ir aklam buvo matyti, jog šis meluoja, bando išsisukinėti. O dar ir visi pažadai. Jis teigė, kad nupirks gėlių. Žmona tikrai nesiskųstų  jomis, tačiau koks šansas, kad Aaronas nupirks jų.
Pakvietimas pasišnekėti Beatrice nustebino. Jis visiškai nekreipė į savo žmoną tad kvietimas pasikalbėti buvo netikėtas, tačiau ji sutiko. Susitvardžiusi suprato, kad tikrai yra apie daug ką pakalbėti. Visu pirma apie Deklaną, o tada apie juos. Antroji dalis buvo įdomesnė. Žinoma nebuvo aišku prie ko tai prives kai nebus sūnaus. Juk dėl jo būtent vyras ir teigė daugumą dalykų apie ją. Nors ir vėlų, nedaug žmonių, bet Aaronas per daug protingas, jog sumuštų Beatrice. Aprėkti nesibaimintų, bet ji buvo jau pripratusi prie to.
  - Gal, - prakalo ir Beatrice tyliai. Deklanas tikrai tam nesutiktų, bet kaip kitaip su juo pasikalbėti. Jis negerbė motinos nors šiandien jis elgėsi kiek kitaip. Gal tik jai reikėtų pasikalbėti su sūnumi be isteriko tėvo?
  - Tikriausiai, kad taip, - sutiko su Aaronu. Tai buvo neišvengiama. Johnson buvo pasirengusi padaryti viską, kad tik jo vaikui būtų gerai.
Visi šie pokalbiai buvo labai rimti. Beatrice niežtėjo nagai užsiminti apie bučinį ir tai kas vyko tuo metu. Ji nusprendė pradėti iš lėto:
  - Ar tikrai nupirksi man gėlių?
Raudonplaukė buvo nesava. Net ir pati tuo stebėjosi, tačiau kažkas įvyko. Gal tai tas bučinys įdavė drąsos moteriai ar Deklanas palaikantis ją.

[Aaronas Senkleris]

Taigi dabar ji elgėsi kaip įprasta. Trumpai atsakinėjo kaip jam ir patiko. Jokių nesąmonių, kurių sulaukė šiandien dieną.
- Tai gerai. Pasikalbėk su juo apie psichologą. Tik nesakyk, kad tai aš sugalvojau, nes jis tikrai nesutiks. Pateik kaip savo sumanymą. Tada gal sutiks. - Ji sutiko ir dėl pokalbio su tėvais. O ką daugiau daryti. - Tai parašysiu jiems. - Na va ir viskas. Regis viskas aptarta. Tai ko jis būkštavo dėl šio pokalbio? Rimtai nuo kada jam rūpi kokie yra jo ir žmonos santykiai. Ir reikėjo kaip bepročiui trenktis laukan. Kam? Šitai galėjo ir kambary aptarti. Bet tada...
- Tu čia rimtai? - Beatrice eina iš proto jau tikrai. Tas jam aišku. Nuo šiandien tas itin pasireiškia. Puiku, jeigu ji nori aptarinėti tokius dalykus, tai jis pasistengs labai greitai atmušti nuo tokių troškimų. OI ne aišku ne smurtu, galima ir žodžiais to pasiekti.
- O tu ką norėtum, kad padovanočiau tau gėlių? Ne dėl to, kad tai Deklano įgeidis, o tiesiog kad aš padovanočiau tau gėlių?

[Beatrice Johnson Senkler]

Dėl sūnaus Beatrice buvo pasirengusi padaryti viską ką tik gali, jog šiam pagerėtų. Žinoma dvejojo ar Deklanas sutiks. Tikriausiai jis dar labiau supyks ir kaip visada pasius. Jau buvo vos ne pasirengusi prašyti Aarono, jog šis pakalbėtų apie tai su berniuku, kadangi jis visiškai negerbė mamos, tačiau šiandien viskas buvo kitaip. Deklanas labiau sutarė su mama nei su tėvu per šiuos pokalbius, todėl raudonplaukė nesiginčijosi. Gal taip net labiau sutvirtins ryšį su sūnumi ir šis pastebės, jog bent mamai iš tiesų rūpi. Visgi dėl Aarono tokiu klausimu nebuvo tikra.
  - Gerai, - sutiko su vyru. Kito pasirinkimo kaip ir nebuvo.
Toliau išklausiusi Senklerio Beatrice sedėjo ramiai. Atrodo nebebuvo apie ką diskutuoti ta temą. Bent jau ne su Aaronu. Nors žodį netaip pasakysi gali gauti lupt. Dėl to taip pat moteris nebuvo tikra. Galvojo, kad smurto dienos jau praeitis nors tie prisiminimai vis dar įsirėžę galvoje.
Aaronas matėsi nebuvo nusiteikės kalbėti apie gėles, tačiau Johnson knietėjo apie tai pašnekėti. Ar tie pažadai Deklano akivaizdoje tebuvo tušti žodžiai ar tikri pažadai.
  - Argi tai blogai? Vyrai juk dovanoja gėles žmonoms, - kalbėjo Beatrice nors ir žinojo, kad jie nebuvo įprasta pora.

[Aaronas Senkleris]

Iš šitokio žmonos atsakymo sprendė, kad ji gal ir norėtų gauti tų gėlių ne vien dėl to, kad taip užsigeiedė sūnus. Aišku negalėjo žinoti, bet... Ar dar Beatrice turi dėl jo kokių iliuzijų? Ir išvis pats metas ją sutramdyti. Kol neįsisvaigo per daug. Bi gali nė nesvajoti apie gražų gyvenimą su juo. Aaronas pasistengė pamiršti tą keistą jausmą, kuris užplūdo po to bučinio, mintis kad yra už ją atsakingas ir panašiai.
- Aišku įprasta. Bet tu ką tikrai norėtum,kad aš tau jų padovanočiau? - Dabar įsijungė pašaipusis jo tonas. Vyras ištiesė ranką į žmoną ir apglėbė per pečius, judesys buvo staigus ir jis buvo tikras, kad tai ją nugąsdins, nes ji pamanys kad ketina jai trenkti.
- Tai gal tu dar norėtum, kad pakviesčiau tave į restoraną Bi? O gal norėtum eiti kartu pažiūrėti į žvaigždes ant stogo? O ten tau pažadėčiau, kad pradėsim viską nuo balto lapo, kad nuo dabar mūsų gyvenimas pasikeis. - Šaipėsi iš jos. Čia nebuvo Deklano, Auroros. Nieko, kas jį galėtų sulaikyti. Ir Aaronas buvo šimtu procentų tikras, kad niekada ir niekam žmona nesiskųstų dėl tokio elgesio.

[Beatrice Johnson Senkler]

Kitokios reakcijos iš Aarono Beatrice ir nesitikėjo. Ir ką ji manė pradėdama šią kalbą. Padarė tik didelę klaidą dėl ko vyras ras būdą kaip pasišaipyti iš jos. Jis visada taip daro. Pokalbis su sūnumi jo visiškai nepakeitė. Tik kai pasiliko dviese viskas grįžo į savas vietas.
Aarono žodžiai ir judesiai gąsdino moterį. Ji net krūptelėjo Senkleriui apkabinus ją viena ranka. Beatrice vos nesusigraudino, tačiau susitvardė. Kažką atsakyti turėjo, bet nerado tinkamu žodžių.
  - Aš... N... Nežinau, - tarė ji tyliai bijodama kažką netinkamo pasakyti.
Beatrice norėjo dingti iš čia. Ir kam reikėjo to paklausti... Ji buvo bejėgė likusi viena su vyru. Nors ir buvo viešumoje jis visvien rado būdą pakenkti raudonplaukei. Tos patyčios buvo dažnas reiškinys. Prie to buvo pripratusi Bi, tačiau kiekvieną kartą iš naujo skaudą širdį.
  - Ne, - kiek garsiau, bet su virpančiu balsu pasakė Johnson.
Labai tikėjosi, kad gal Aaronas paleis ją ir galės eiti namo. Bet žinoma vyras neatsisakys progos pasilinksminti.

[Aaronas Senkleris]

Kaip ir manė labai nugąsdino žmoną. Pajuto, kad ji net krūptelėjo nuo Aarono prisilietimo. Vyrui kaip visada patiko tokios reakcijos. Jam patiko jausti galią šitaip paveikti žmones. Bet dabar vis tiek jautėsi dar kitaip nei visuomet. Mintyse suvokė ir labai aiškiai, aiškiau nei visuomet, kad tai nesveika. Tai ką jis jautė. Dėl tokių minčių, kad elgiasi dabar kaip tikras psichopatas, nes mėgaujasi jos baime apėmė labai jau nesmagūs jausmai ir norėjosi atsistoti bei išeiti. Kodėl po galais dabar taip yra? kas su juo vyksta? Tai ima ir nustebina save išgelbėdamas Aurio gyvybe. Ir dar tokia kaina, kad susieja savo ir jo sielą. Tai štai apima lyg ir gėdos jausmas dėl elgesio su Beatrice. Šitos permainos visiškai Aaronui nepatiko. Ir viskas dėl to, kad ėmė gilintis į savo vaikų jausmus?
- Bijai manęs ir vis tiek norėtum, kad padovanočiau tau gėlių? Kodėl? - Šį sykį iš balso dingo visas sarkazmas. Rimtai klausė. Negalėjo jos suprasti.