0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Roma Keit

  • Burtininkė
  • ****
  • 289
  • Personažas priklausė Erkai Forrm
Ežero pakrantę turbūt visi žino ir ya visą praėję. Bet mažuma atkreipia dėmesį į mažą suoliuka esatį vietoje kurioje puikiai visada tirk vasarą, Tiek žiemą būna pavėsis. Iš jo puikiai matosi Lekocitos. Lekocita - žuvis gyvenanti tik ežere prie hogvartso. Ji yra vos trijų centimetrų ilgio. Tačiau uodega siekia net šešis metrus. Turi tik vieną akį. Visos atrodo taip pat. Truputį tamsesnės už salotiną spalvos. Su juodais taškeliais. Žolėdės. Bet valgo tik smaragdinius dumblius. Kiaušinėlius deda vasario mėnesį. įpykusios savo uodega gali perdurti širdį. Va tada jau niekas nebepadės. Deda daugiau nei tris milijonus kiaušinėlių. Tačiau kiek iš jų išsirita niekas nežino. Jos turi po 21 dantį. Ačiū dievui jų nenaudoja, nes jie aštrūs kaip peiliai. Jas traukia geltona spalva. Todėl einant prie ežero geriau nesirengti geltonai. Kas žino, kas gali atsitikti. Bet per pilnatį jų uodega patrumpėja iki 1 milimetro. Bet taip būna vos 2 minutes.



Roma buvo pikta ir nuliūdusi. Jai niekaip nepavyko atlikti žiobarotyros namų darbo. O atsiskaitymas jau rytoj. Tačiau blogiausia tai, kad dabar trimestro pabaiga. Ji negali dėl namų darbo susigadinti trimestro. Ar gali? Ne, ne tikrai ne. Ji nusprendė nueiti iki ežero. Gal geriau galvosis. Kai nuėjo prie ežero ji pamatė ant kranto besirangančią žuvį. Ji buvo maža. O jos uodega milžiniška. Ji pamatė, kad žuvis dar gyva. Tada pribėgo prie ir įmetė ją į vandenį. Paskui atsisėdo ant suoliuko ir pradėjo galvoti kokia tai žuvis. Ji jos dar nebuvo mačiusi. Paskui iš miško išniro butybė juodu apsiaustu. Jai iš burnos pradėjo bėgti mėlynas skystis. Roma klausė kas ji, bet ši neatsakė. Paskui ji pradėjo pasakoti viską apie šias žuvis.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Selena Isabella Lawrenz »

*

Neprisijungęs Roma Keit

  • Burtininkė
  • ****
  • 289
  • Personažas priklausė Erkai Forrm
Roma pagaliau sužinojo kas yra ta butybė kuri prieš kelias savaites pasakojo jai apie Lekocitas. Tai buvo Iržlė. Miškų goblinas. Bet žmonėms jie buvo malonūs. Po to Roma dažnai ateidavo prie ežero. Ir jį sutikdavo. Jo vardas  buvo Lernas. Ir jis atsiprašė, kad neprisistatė praeitą kartą. Tada jis pasakė, kad kai ji čia ateis tegul pakviečia jį vardu. Dar ji sužinojo, kad šie goblinai išsirenka su kuo bus malonūs, o su kuo pikti. Ir tik su vienu burtininku būna malonūs. Roma labai apsidžiaugė, kad Lernas pasirino būtent ją. Tada kai Roma ateidavo prie ežero kartais pasikviesdavo Lerną. Bet kartais ir ne. Kartais ji mėgo viena pasimėgauti ramybe. Kadangi ežeras buvo labai didelis tai tos ramybės tikrai buvo. O ir šiaip prie ežero ateidavo mažai burtininkų.

*

Neprisijungęs Erka Forrm

  • Magijos istorijos profesorė
  • *
  • 624
  • Lytis: Moteris
  • Einu į tūliką, parašyk žinutę, kad nebūtų nuobodu!
Erka vaikščiojo ežero pakrante. Buvo nuliūdusi dėl paskutinės mokslo metų dienos. Juk rytoj reikės grįžti namo. Ir visą laiką būti namie. Be mokslo. Erkai patiko mokytis. Ji apskritai mėgo magiją. Bet vistiek atostogos kada nors  baigsis. Galvojo klastuolė. Ji nusprendė paskutinę dieną praleisti prie ežero. Ji sau ramiai vaikštinėjo ir mąstė. Netikėtai pamatė suoliuką. Jis buvo senas ir jau pradėjęs griūti. Bet didžioji jo dalis buvo vis dar tvirta. Ji ant jo atsisėdo ir pamatė Lekocitas. Ji apie jas žinojo, bet nei vienoje kitoje ežero pakrantės vietoje jų nematė. Ji vėl mąstė. Netikėtai suolelis sprogo. Tiesioginia to žodžio prasme. Klastuolė vos spėjo stditraukti ir nubėgti. Tačiau kai grįžo suolelis buvo koks buvęs. Man tikriausiai haliucinacijos. Spėjo Erka.
Reikia naujos temos, bet tingi ją sukur(k)ti? Ne bėda - parašyk man PM ir bus!

*

Neprisijungęs Roma Keit

  • Burtininkė
  • ****
  • 289
  • Personažas priklausė Erkai Forrm
Roma atėjo pasivaikščioti palei ežerą. Kelis kartus apėjusi visą ežerą ji patraukė ten kur visada. Prie suoliuko. Nuo jo puikiai matėsi lekocitos. Roma atsisėdo ant suoliuko ir žiūrėjo į lekocitas. Jai jos atrodė tokios gražios, tokios įspudingos. Ji išsitraukė knygą apie kerrėjimą ir pradėjo skaityti. Netikėtai ji išgirdo balsą. Balsas sklido iš ežero. Roma žinojo kas tai. Tai vandeniai. Jie ją kažkur kvietė. Roma ilgai nesvarsčiusi išgėrė eliksyro, dėl kurio tris valandas galės kvėpuoti po vandeniu. Ir nėrė paskui vandenius į ežero gelmes. Ji negalėjo patikėti... Kaip gražu. Daug įvairiausių magiškų žuvų. Ji ilgai paplaukiojus su vandeniais išnėrė į krantą. Jai kaip tik beveik baigėsi laikas. Tad ji susirinko daiktus ir ėjo toliau pasivaikšęioti. Jai vaikščioti tikrai labai patiko. Ji dar kelis ratus apėjus patraukė namų link. Ir linksmai parėjo namo.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Buvo graži rugsėjo mėnesio popietė. Šiais metais Dori pažadėjo sau, kad susiims su mokslais ir kol kas to pažado laikėsi. Lankė visas pamokas, jose dirbo, o ne snaudė. Taip pat iškart atlikdavo visus namų darbus. Hogvartsas buvo toks prigrūstas mokinių, kad taip jau išėjo, jog buvo sudėtinga atrasti minutėlę pabūti su Alanu dviese. Nuolat kas nors prisistatydavo. O ir vasarą dažnai kažkas būdavo kartu. Auris, Juzefas, Dori draugai iš vaiknamio, o galiausiai ir tie septynmečiai snargliai, kuriuos Alanas prižiūrėjo, trukdė jiems susitikti. Todėl Mendel džiaugės šia popiete, nes ji nusimatė tik jų dviejų.
Na, gerai. Ne tik. Su jais dar buvo Dingas ir gyvatė, bet šie du gyvūnai buvo tie, kuriuos tamsiaplaukė tikrai galėjo pakęsti. Prie Dingo ji buvo pripratusi, o gyvatė, na... juk tai gyvatė! Tikra išimtis. Svarbiausia, kad nebuvo Gringo, nes tos voverės mergina tikrai nemėgo. Aišku, Alanui ji to nesakė, o ir pačiai voverei nerodė jokios priešpriešos. O žiurkiukas... Po to, kai Mendel netyčia nudobė savąjį, ir į Alano peliuką penkiolikmetei nebuvo labai malonu žiūrėti. Žinoma, apie tą įvykį ji Alanui irgi nieko nesakė. Tikėjo, kad kada nors pasakys daug ką, bet tik ne tai. Visi turėjo tikėti oficialia versija: Dori peliūkštis pabėgo.
Kažkaip širdį susopo, kad pastaruoju metu atsirado daug dalykių, kurių paauglė raudonplaukiui nesakė. Anksčiau ji buvo su juo visiškai atvira, bet po to karto, kai apsitalžė su Roberta, labai bijojo jį prarasti ir stengėsi būti gera. Tokia gera, kad kai ką nusprendė nuslėpti.
Žinoma, Alanas žinojo nemažai Dori klystkelių. Visus tuos kartus, kai ji vasarą gerė alkoholį, jis buvo apie tai informuotas, o porą kartų net vakarojo kartu. Jis jau buvo pradėjęs šiek tiek moralizuoti, bet galiausiai pasakė, kad pasitiki Dori ir kad ji žinos, kur sustoti. Tada merginą aplankė ramuma. Jai buvo beprotiškai gera, kad Alanas ją priėmė tokią, kokia ji yra. Ji už tai visada jam jautėsi dėkinga. Tik tą gerą jausmą nuolat palydėdavo kaltė.
Mendel taip nenorėjo susitikti kitų mokinių, kad galiausiai atsidūrė prie to mažo suoliuko, nuo kurio matosi tos keistos vienaakės žuvys. Apie jas sklandė legendos, kad jos gali persmeigti širdį, todėl dažnai kiti prisivengdavo šitos vietos. Tačiau jau ko ko, bet žuvų Mendel nebijojo. Jeigu reikės, nudės.
Dori klestelėjo ant suoliuko ir pažvelgė į ežerą. Bent kol kas tų žuvų nesimatė.
- Dar vieni mokslo metai, - žvilgtelėjo į draugą ir šyptelėdama atsiduso. - Gali patikėti? Tu jau ketvirtakursis, o aš penktakursė. Siaubas, - mergina pradėjo juoktis. - Jei laikas taip lėks ir toliau, tai tuoj pasensim.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Tą šiltą rudens popietę Alanas sekė paskui Dori. Tiesiog ėjo šalia negalvodamas kur eina. Prieky jų abiejų kūrė Dingas. Tai gal buvo galima pasakyti, kad jie sekė paskui šunį? Bevardė dryksojo jam ant pečių ir tylėjo. Kas buvo labai keista.
Alanas jau ir taip buvo žmogus dažnai paskęstantis savo mintyse. O dabar, po šios vasaros, o gal pavasario pasidarė dar tylesnis. Dar labiau pamėgo savo tolimus kampus ir tapybą. Bet su Dori pokalbiai visada eidavosi kaip iš pypkės ir tyleniu jo nebūtų galima palaikyti.
Jie prisėdo ant kažkokio atokaus suolo prie ežero. Gyvatė nusirangė jam nuo pečiu ir palindo po suolu. Matyt ieškojo vėsumos. O Dingas ėmė kasti smėlį. Kažką matyt užuodęs.
- Taigi. Laikas išties bėga be galo greit. Kartais manau, kad gal per greitai. - Jis prisiminė save pirmakursį tą žiemos vakarą kai jie susitiko. Kai plepėjo kaip užsuktas dievai žino ką. Regis pasakojo jai apie Enrikos vorus. Taip. Tada Enrika buvo jo gyvenimo dalis. O dabar. Buvo liūdna, kad jie baisiai nutolo vienas nuo kito.
Tada pasaulyje dar gyveno Frederika. Tada Dori dar turėjo tėvus. Tada ji dar nebuvo naudojusi nukryžiavimo kerų prieš kitą žmogų. Tada dar niekas nemėgino jos nužudyti. Ar tada buvo geriau?
Po to siaubingo nuotykio vasarą Alanas pradėjo sapnuoti košmarus. Apie kuriuos žinojo tik jis vienas. Jis sapnuodavo kaip kapstosi po didžiulį tinklą, kuris svilina jam odą. Sapnavo kaip įstringa, visai susipainioja jame. O tada negalėdamas pakrutėti stebi kaip pikdžiugiškai besišypsantis Simonas Dolohovas laido nukryžiavimo kerus į Dori arba Aurį. O jis turi tai stebėti. Stebėti ir klausytis. Kartais košmaras pasikeisdavo ir būdavo kas nors kitko. Bet visada tekdavo pabusti iš siaubo. Jam atrodydavo, kad dūsta. Paskui nebegalėdavo užmigti. Prasivartydavo lovoje iki pat ryto.
Šiaip vasara praėjo normaliai. Jis prižiūrėjo dvynukus, kurie patiko vaikinui. Buvo geri, mėgo pasakas. Mėgo žaisti lauke. Su jais baisaus vargo nebuvo. Pažino ir Dori draugus. Pabuvojo vakarėliuose. Negalėjo pasakyti, kad yra visai ramus dėl Dori gyvenimo tuose vaikų namuose. Bet gal buvo ne taip ir blogai.
- Kur norėtum gyventi baigusi mokyklą? Ar galvojai kuo norėtum dirbti po septinto kurso? - Paklausė.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Alanas pasakė, kad kartais jam atrodo, jog laikas bėga per greitai. Dori šitaip negalvojo. Ji taip norėjo, ji taip skubėjo užaugti... Štai, ji didžiavosi, kad jai jau penkiolika, kad šiais metais visiškai perėjo į vyresniųjų mokinių pusę - baigė keturis kursus, o liko dar trys.
Tačiau draugui paklausus apie gyvenimą po Hogvartso širdį aplankė kažkoks neramumas. Iš pradžių mergina kažkodėl nusijuokė, o tada pradėjo galvoti. Apie tai, kad dabar, kai ji gyvena vaikų namuose, jos ateitis yra visiškai neaiški. Kiti ir toliau turės namus pas tėvus, o Dori, kai ji sulauks pilnametystės, bus paleista į plačiuosius vandenis neturėdama artimųjų. Kaip anksčiau ji nebuvo apie tai susimąsčiusi?
- Kodėl dirbti? - Dori sučiaupė lūpas.
Ir tada pagalvojo, kad ji tikrai turės iškart dirbti. Nes privalės save išlaikyti. Ar jai pavyks ir dirbti, ir ką nors studijuoti?
- Tokiems kaip aš, na, žinai, našlaičiams, - tardama tą žodį Mendel vartė akis, - kiek girdėjau, būna šiokia tokia parama gyvenimo pradžiai, - atsiduso. - Tai nežinau. Nieko nežinau. Ir net bijau kažko norėti ar ką nors galvoti, - pripažino. Tik nepasakė, kad ši baimė aplankė tik dabar. - Žinau tik tiek, kad aš noriu toliau mokytis, Alanai. Tik nenutuokiu, ar pavyks. Ar sugebėsiu suderinti ir darbą, ir studijas.
Dori šiek tiek nukabino nosį, bet nenorėjo gadinti tokios gražios popietės, todėl pabandė išspausti kažką panašaus į šypseną.
- O tu? Kaip tu įsivaizduoji save po Hogvartso? - paklausė.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Uždavęs jai tą klausimą vaikinas susimąstė apie savo gyvenimą. Kuris kėlė jam daug nerimo. Kadaise... Kaip gi kadaise, juk taip neseniai, prieš metus Alanas svajojo apie savo meno dirbtuvę. Galeriją. Ir dar norėjo dirbti veterinarijos srityje. Gydyti gyvūnus ir žiobarams ir magams. Bet dabar... Ta vasara nulipdė iš Alano nuolat susimąsčiusį ir sunerimusį žmogų. Man bus tik penkiolika... Bandė galvoti, bet vis tiek jautėsi kažkoks pasenęs.
- Žinoma, kad sugebėsi. Neabejoju, kad galėsi gauti ko nori jei tik stengsiesi. - Kalbėjo išties nuoširdžiai. Nes manė, kad jau ji tai tikrai nepražus gyvenime.
- O ką tu nori studijuoti? - Dar pasidomėjo. - Aš... Seniau norėjau tapyti. Turėti dirbtuves ir gauti užsakymus. Bet manau, kad tai atidėsiu iki laiko, kai pasensiu. Jei žinoma pasensiu. - Dar pasakė. Kažkada jo mintyse nebuvo to jeigu. O dabar viskas atrodė taip trapu, net jo paties gyvenimas.
- Noriu dirbti su gyvūnais. Dresuoti juos, arba gydyti. Bet nežinau... Gal ir tai reikės atidėti. Pabaigęs Hogvartsą norėčiau stoti į aurorų mokyklą. - Tai ištarus veide trumpam pasirodė neapykantos išraiška. Ne Dori ji žinoma buvo skirta. Kol jis taps auroru... Jeigu jis taps Auroru Dolohovas pasenti suspės. Bet pasaulis pilnas tokių pat padugnių.
- Manau man teks iš pradžių daug dirbti, kad galėčiau save išlaikyti. Savo mokslams pinigų iš tėvų aš neketinu prašyti. Be to reikės kažkur gyventi. Aš turiu daug planų. - Pirmą kartą gyvenime tiek apie viską galvojo ir planavo. Tai Alanui buvo visai nebūdinga. - Bet nežinau kaip viskas pasikeis. Mokytis man  dar liko beveik ketveri metai.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Aišku, kad sugebėsiu, išgirdusi Alano padrąsinimą mintyse pasakė sau Dori. Nepražūsiu, galvoje užbaigė mintį.
- Net neįsivaizduoju, ką norėčiau studijuoti, - atsidusdama atsakė Dori. Prisiminė, kaip kažkada Matthew jos klausė, ką ji norėtų veikti po mokyklos. - Galbūt norėčiau taisyti kokių nors žioplių pridirbtas klaidas. Slėpti nuo žiobarų burtininkų pasaulį. Keisti kitiems atmintį, - pasakė beveik tą patį, ką ir tada profesoriui.
Tačiau mergina nei neįsivaizdavo, ką reikėtų studijuoti norint daryti tokius dalykus. O reikėtų susiimti ir pasidomėti.
- Gal tu žinai? - paklausė. - Kaip vadinasi tie darbuotojai Ministerijoje, kurie tvarko visus šitus reikalus? Ką aš turėčiau mokintis, norėdama tai daryti?
Ar tamsiaplaukė norėtų dirbti Ministerijoje? Ar ją ten kas nors priimtų? Deja, dabar į šitą klausimą ji atsakyti sau negalėjo.
Vėliau klastuolė klausėsi to, ką pasakojo grifas. Taip, meno dirbtuvės jam tiktų. Jose mergina raudonplaukį tikrai įsivaizdavo. Ir gyvūnus gydant jį matė, nors pati ir nemėgo gyvūnų. Tačiau kai jis pasakė, kad norėtų stoti į aurorų mokyklą...
- Nenorėčiau, kad taptum auroru, - netyčia išsprūdo Dori. - Tikrai ne dėl to, kad nesugebėtum ar panašiai. Tiesiog tai labai pavojinga. Žinoma, jeigu tu norėsi, tai bus tavo pasirinkimas, - pridūrė. - Bet man būtų baisu. O jeigu tave sužeistų?
Penkiolikmetė dar norėjo pasakyti, kad neužmigtų, kad lauktų Alano naktimis, bet laiku susizgribo. Ką tu čia paistai, pasakė ji sau mintyse. Kas sakė, kad judu su Alanu būsite kartu? Taip, Dori nebuvo naivi. Ji nežinojo, kaip ateityje susiklostys jo ir Senklerio bendravimas.
Po to jis pradėjo kalbėti apie tai, kad ketina pats save išlaikyti, kad neiims iš tėvų pinigų mokslams, kad reikės kažkur gyventi.
- O kur norėtum gyventi? - paklausė.
Ir pradėjo galvoti apie tai, ar jiedu galėtų gyventi kartu. Tada netyčia susijuokė pasvajodama, jog jie šitiek laiko galėtų praleisti dviese. Tačiau ar jie vienas kitam nenusibostų? Juk iš Juzefo ir jo žmonos draugystės gavosi šnipštas. Jie susiėjo labai jauni. Bet jie turėjo vaiką, pamanė Dori. O aš tikrai nežadu turėti vaikų, pridūrė taip pat mintyse.
Paskui stengėsi nukreipti tas mintis šalin, nes suvokė, kad iki tol gali viskas pasikeisti. Tad kam be reikalo kvaršinti sau smegenis? Tačiau tuo pat metu į jas atėjo suvokimas apie tai, kad Alanas Hogvartse paskutinius metus praleis be Dori. O jeigu jis per tą laiką susibendraus su kokia kita mergina? Ta baimė dėl kitos merginos kartais vesdavo klastuolę iš proto.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
- Oho, tai būtų  išties sudėtinga. Labai atsakingos pareigos. Tikrai turėtum ką veikti. O kaip tiksliai vadinasi dabar nepasakysiu. Gal magiškoji policija? Užmaršintojai ar kažkaip panašiai. Manau turėtum labai gerai išmanyti kerėjimą ir transfigūraciją. Ką ten mokytis reikėtų tai nežinau. Bet manau, kad būtų egzaminai, po kurių tave ten priimtų. Bet juk kerėti tai tau puikiai einasi. - Nusišypsojo merginai.
Jos rūpestis pradžiugino ir kažkaip sujaudino. Alanas panoro jai papasakoti apie savo prakeiktus košmarus. Kurie nedavė ramybės.
- Bet Dori, dabar irgi yra tikimybė, kad būsiu sužalotas. Tu irgi negyveni saugiai. O aš nenoriu... Daugiau niekada niekas manęs neprivers taip jaustis kaip tame parke. - Jo akyse žybtelėjo užsispyrimas. - Mano pusbrolis priviręs tiek košės, kad užteks pusei gyvenimo. Tu žinai, jis davė tą kvailą priesaiką eiti su Dolohovais. Ir aš žinau, kad jie privers jį prisiminti tą priesaiką. - Apie parką jis stengėsi nekalbėti visą vasarą. Bet kiek buvo galima bėgti nuo šios temos.
- Todėl dabar irgi nėra saugu. O aš noriu tapti auroru ir padaryti kiek sugebėsiu. Noriu užkirsti kelią tokiems kaip Dolohovai. - Bet turiu įveikti ir savo baimes, kitaip nieko nebus. Pagalvojo mintyse. - Nežinau kur. Ten, kur užtektu pinigų nuomotis kambarį ar ką nors panašaus. - Šyptelėjo jis.
Dingas lyg niekur nieko rausė smėlį tolėliau. Atrodė be galo laimingas. O Alano mintyse iškilo akimirkos apleistame name, kai pavasarį teko susidurti su Dori motinos priešais.
- Žinai... - Sugrįžo prie praeitos temos. - Nenoriu jaustis tokiu bejėgiu kaip tada pavasarį arba tada parke. Tada, kai sugalvojau padovanoti tau saugą, kai tu atidavei man antrą jo dalį. Buvau dar vaikėzas ir tiek. Ir esu dar dabar. Koks aš tau ramstis? Nieko nebūčiau galėjęs tada pakeisti, kai kvietei mane  per jį, kai slėpeisi tame name. Jei būčiau buvęs vienas Net nežinau kaip būčiau nuvykęs pas tave. - Bekalbant sukilo jausmai. Žodžiai veržte veržėsi. Ir nepajuto kaip ją apkabino.
- Nebūčiau tada pas tave taip greitai atlėkęs, nes nemoku keliauti oru. Nemoku pasidaryti nešyklės. Ir tavęs gal čia net nebebūtų. - Ištaręs tą paskutinį sakinį trumpam nutilo. Ši mintis ir dabar vis dar šiurpino Senklerį.
- Žmogus, kuriam atidavei saugą turėjo būti atsakingas, ir išties galintis tau padėti bet kokiu momentu. Tai, kad paėmiau antrą jo pusę buvo neatsakingas poelgis. Tai, kad tylėjau ir niekam nieko nesakiau apie tavo padėtį irgi buvo kvailas poelgis. Noriu tapti auroru ir padėti kitiems žmonėms, kad tokių situacijų būtų kuo  mažiau. Aš žinau, kad neįmanoma blogio išmesti ar išbraukti, bet noriu bent jau prisidėti prie jo pristabdymo.
Tada vaikinas liovėsi kalbėti. Vis dar buvo apkabinęs Dori. Kuri juk buvo čia o ne kur kitur. Jai nieko siaubingo nenutiko. Na beveik. Ir tada jis pagalvojo, kad gal gana tiek žvelgti į savo praeities poelgius. Reikia džiaugtis, kad ji šalia ir kad viskas susiklostė taip, kad jie liko sveiki ir gyvi.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Alanas Senkleris »

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
- Gal užmaršintojai, - garsiai galvojo ir pajuto gėdą prieš pačią save, kad taip nesirūpina savo ateitimi.
Tiek kerėti, tiek transfigūruoti merginai iš tikrųjų gerai sekėsi. Ji žinojo, kad jeigu stengsis ir šiais metais pagaliau susiims moksluose, gal kas nors iš jos ir išeis.
Vėliau, klausydama, ką kalbėjo Alanas, Dori pajuto, kad jos akyse susitvenkė ašaros. O tiesiog besikalbant taip būdavo retai. Alanas jau šimtus kartų buvo matęs tamsiaplaukės ašaras, tačiau dažniausiai jos būdavo lydimos panikos ar isterijos. O dabar buvo kitaip. Ji pasijuto mylima ir svarbi. Grifo žodžiai ją sugraudino. Netrukus Dori pajuto, kad atsidūrė Alano glėbyje.
- Bet kas galėjo žinoti, kad mūsų gyvenimuose vyks tokie dalykai? - suvaldžiusi ašaras paklausė mergina. - Kas galėjo patikėti, jog mane bandys nužudyti? Kad bandys nuskriausti tave, jog galėtų šantažuoti Aurį? Tu ir esi atsakingas, Alanai. O apie savo padėtį aš turėjau pasakyti pati. Buvau tikra kvaiša, kad tylėjau. Žinai, tuose vaikų namuose man ne taip ir blogai, - vos vos šyptelėjo. - O tu būtum puikus auroras. Tu toks geras, Alanai.
Dori prisislinko arčiau raudonplaukio. Tiek, kiek jai išėjo. Viena ranka ji apglėbė draugo liemenį. Pajuto nuo jo kūno sklindančią šilumą. Tą akimirką norėjosi būti kiek įmanoma arčiau. Tuomet pažiūrėjo grifui tiesiai į akis ir nei nepajuto, kaip laisva ranka ėmė liesti jo veidą: glostė žandą, ausį, palietė lūpų kamputį, o galiausiai sustojo ties kaklu. Ji buvo taip arti Alano, kad galėjo jausti jo alsavimą, o jeigu prisislinktų dar kelis centimetrus arčiau, jų nosys susiliestų. Mendel mėgavosi šia akimirka ir nusišypsojo, bet dabar jau labiau sau pačiai.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Dabar  jie buvo taip arti vienas kito. Dori nepasitraukė nuo jo, priešingai.
Šitaip sėdėti jam be galo patiko.
- Žinoma, niekas negalėjo žinoti, kad taip išeis. - Kalbėjo tyliai. Jos žodžiai stūmė visas baimes šalin.
- Tu tikrai manai, kad galiu būti auroru? - Jis norėjo jai dar daug ką papasakoti. Apie savo baimes ir košmarus. Bet ar dabar tai labai svarbu? Dabar, kai jautėsi taip nuostabiai, kai atrodė, kad galėtų padaryti bet ką ir jokios baimės jam nesukliudytų.
Alanas norėjo, kad šį akimirka tęstųsi ilgai, nepertraukiamai. Jos pirštams keliaujant jo veidu vaikinas skendo jos akyse. Ši akimirka jam buvo be galo brangi. Tą dieną jautėsi visiškai dėl visko užtikrintas, įgavo pasitikėjimo savimi. Širdis plakė kaip pasiutusi, tik šį kartą iš džiaugsmo.
Alanas pasilenkė dar arčiau.
- Aš noriu būti kartu su tavimi. - Taip pat tyliai pasakė. Tada nedrąsiai pabučiavo ją į lūpas. Vis dar žvelgdamas merginai į akis.
O tada, sulojo šuo. Nurisnojo prie jų ir pasilipęs ant suolo ėmė grūsti snukį tarp jų laižydamas veidus.
- Atstok, po galais ką tu čia dirbi? - Alanas buvo šiurkščiai prižadintas iš savo pasaulio, kuriame dabar buvo kartu su Dori. Tada išgirdo kažką tyliai kikenant. Ir pamatę Gruodę su Sakura. Pajuto, kad skruostai užsiplieskė raudoniu. Kuriems galams dabar joms čia reikėjo atsibelsti? Žinojo, kad net jei dabar jas išgrūs iš čia ta nuostabi akimirka nesugrįš. Kaip aš sau dabar galėjau tai leisti? Ką Dori dabar galvoja?

*

Neprisijungęs Gruodė Rimeikaitė

  • Burtininkė
  • ****
  • 436
Gruodė kartu su Sakura smagiai vaikštinėjo paežere. Oras buvo puikus, ir lindėti mokykloje nesinorėjo. Jos Kalbėjosi apie šį bei tą. Gruodė norėjo jai pasiūlyti susirasti kokią ramią vietelę, kad galėtų kartu paruošti namų darbus.
- Tau juk jau bus VML egzaminai ar ne? Jei nori, galėsiu tavęs paklausinėti iš tavo užrašų. - Pasakė. Žinoma, iki egzaminų dar marios laiko, bet reikėjo ruoštis ir kartotis.
Taip bevaikštant, pastebėjo Alano šunį ir jį patį, kartu su Dori. Jie sėdėjo ant suoliuko ir atrodė, kad nieko aplinkui nemato, tik vienas kitą. Ta mintis kažkaip prajuokino ir ji tyliai susijuokė. Labai ne laiku mes čia atėjome. Pamanė. Bet toji suglumusi Alano veido išraiška dar labiau prajuokino. O ir dingas sumanė juos skirti.
- Sveikučiai. - Vis dar su šypsena lūpose pasakė ji. Reikėjo dabar geriau mauti iš čia.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 611
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Buvo tokia graži diena! Nors Sakurai visos dienos buvo gražios, bet saulės spinduliai visada pakeldavo ūpą. Šviesiaplaukė džiaugėsi, kad yra ne viena. Gruodė kad ir buvo jaunesnė, tačiau išties geros širdies mergaitė. Sakurai patiko su ja leisti laiką.
- Taip, - atsakė šviesiaplaukė nusišypsodama. - Tačiau net jei ir nebūtų jokių egzaminų, aš mokytis stengčiausi taip pat, kaip ir dabar, - rimtai tarė. - Bet paklausinėti, žinoma, galėsi. Kartojimasis niekada nepakenkia.
Joms bevaikštant Gruodė nusijuokė ir tada Sakura pamatė Dori ir Alaną, kurie bučiavosi. Tą pačią akimirką merginos veide atsirado dar didesnė šypsena. Netrukus varnanagės prie jų priėjo.
- Labas! - linksmai tarė. - Aš juk sakiau, kad jūs pora iš pasakos! Tikrai tikrai! - džiūgavo.
Išties, Dori ir Alanas Sakurai atrodė kaip ta pora iš pasakos. Viską gadino tik įvykis praeitais metais su piktmusėmis. Kai jie šitaip jas sudorojo, norėjosi juodu vadinti pora iš pragaro. Tačiau mėlynakė vis bandė susitaikyti su šio pasaulio žmonių netobulumais.
Bet netrukus strazdanės smegenys užfiksavo dar kai ką. Ji gyvūnus matė ir prieš tai, tačiau tą akimirką buvo per daug nudžiugusi dėl Dori ir Alano meilės, kad iškart susivoktų.
- Ar čia jūsų gyvūnai? - paklausė pažiūrėjusi į šunį, o paskui į gyvatę. - Ir jūs laikote juos nelaisvėje? - atsiduso, o nuotaika jau buvo nebe tokia puiki.
Dabar Sakura negalėjo apsispręsti - tai Dori ir Alanas pora iš pasakos ar ne.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Sakura Levins »

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Dori linktelėjo, kai Alanas paklausė, ar ji tikrai galvoja, jog jis galėtų būti auroru. Ji išties taip manė. Kad Alanas būtų geras auroras. Klausimas, ar ji to norėtų, tačiau juk kuo tapti bus Alano, o ne Dori pasirinkimas. Ir ji priimtų bet kokį jo pasirinkimą, kaip kad grifas visada priima jos pasirinkimus. Tik kažkur viduje Mendel tikėjosi, kad neprisidirbs tiek, jog Alanui tektų gaudyti ją pačią.
Po akimirkos raudonplaukis atsirado dar arčiau ir pasakė, kad nori būti su Dori. Merginos širdis ėmė labai tankiai plakti, bet tas jaudulys, nuo kurio širdis šėlo, buvo malonus. Ir po dar vienos akimirkos jiedu jau bučiavosi. Per visą kūną perėjo beprotiškai malonūs šiurpuliukai, sustoję kojų pirštų galuose. Tačiau šita laimė netruko ilgai, mat tarp jų abiejų savo snukį įgrūdo Dingas.
Dori pradėjo juoktis, o Alanas bartis ant Dingo. Sakiau, kad gyvūnų turėjimas nepriveda prie nieko gero, mintyse pagalvojo klastuolė. Jei taip ir toliau, tai su vis didėjančiu Alano gyvūnų kiekiu mes niekada normaliai nepasibučiuosim, galvoje pabaigė mintį.
- Tau dar teks pasitempti, nes tavo šuo mane pabučiavo stipriau nei tu, - juokdamasi ir valydamasi Dingo seiles patraukė Alaną per dantį.
Bet Dingas nebuvo tas vienintelis, kuris sutrukdė šią romantišką popietę. Tarsi iš niekur išdygo Gruodė ir Sakura. Kitą kartą aš jį nusitempsiu vieną į tamsiausią mokyklos koridorių, kad niekas mums netrukdytų, ir vėl mintyse pagalvojo penkiolikmetė. Ji pažiūrėjo į Alaną, kurio skruostai degė raudoniu. Nors ir pačios Dori taip pat atrodė, tačiau iš viso šito jaudulio ji to nejautė.
- Labas, labas, - atsakė klastuolė žvilgtelėjusi į abi varnes.
Į pastabą apie porą iš pasakos Dori nereagavo, o į klausimą apie gyvūnus nesiruošė atsakyti, tad dar kartą pažiūrėjo į Alaną tarsi nebyliai prašydama, kad jis tai keistuolei atsakytų.