[Alanas Senkleris]

Teisybės dėlei reikėjo pasakyti, kad Alano širdis dar nebuvo atsigavusi po to slydimo nuo šluotos. Ir jai tikrai nebuvo lemta nurimti.
Šluota smego žemyn. Staigiai. Jausmas buvo toks, lyg švilptų amerikietiškais kalneliais. Visiška nesvarumo būsena. Turiu kažkaip sustoti. Plakėsi mintis galvoje.
Kai Dori pas jį nušoko, šluota neišlaikė tokio greito svorio pokyčio ir pradėjo kristi žemyn. Kai ji stryktelėjo ant Alano šluotos vaikinas automatiškai paleido šluotkotį ir apglėbė merginą, kad ji nenuslystų. Bet raudonplaukio padėtis pasidarė dar prastesnė. Nesilaikydamas jis nuslydo atgal ir dabar varganai sėdėjo ant šluotos galo.
- Dabar laikykis stipriai. - Pasakė, kai ji pati jį apsikabino. Tikriausiai pirmą kartą gyvenime nepajuto džiaugsmo antplūdžio Dori taip pasielgus. Šį kartą jautė tik adrenaliną ir pareigą kažkaip nusileisti ant žemės. Vaikinas paleido merginą ir pasistengė įsitverti šluotkočio. Pabandė išsilyginti. Bet sėdėjo nepatogiai. O žemė artėjo taip greitai.
Senkleris išsitraukė lazdelę. Labai skubėjo. žinojo, kad tuojau jie tėkšis į žemę.
- Wingardium Leviosa. - Įsakmiai tarė. Norėjo juos iškelti viršun, ir taip sustabdyti krytį. Manė, kad kerai sulaikys lėkimą žemyn, o tada jis galės nusileisti.
Pabūrus šluota šovė viršun. Ir jie nustojo kristi. Tiesiog pakibo ore.
- Daugiau niekada, prašau niekada gyvenime to nedaryk. Džiaukis, kad tai gera šluota, tikriausiai su prastesne būtume dar greičiau nulėkę žemyn. - Pasakė. O tada sugebėjo patogiau įsitaisyti ir nusileido ant žemės. Myliu savo burtų lazdelę. Nuostabiausią pasaulyje. Galvojo. Kojos pagaliau tvirtai rėmėsi į kietą pagrindą. Ir tai buvo tikras malonumas.
- Viskas gerai? - Paklausė Dori. Jos šluotą paguldė ant žemės, šalia tos, kuria iš pradžių skriejo Dori.

[Sakura Levins]

Netrukus varnanagės nusileido ant žemės. Gruodė pasiūlė Sakurai prisėsti, šviesiaplaukė taip ir padarė. Buvo labai baisu, bet tuo pačiu gera ir saugu vėl jausti stabilią žemę.
- Viskas gerai, - atsakė. - Aš atsiprašau. Tiesiog... Ne, skraidymas ne man. Ne, ne, ne. Daugiau niekada nesėsiu ant šluotos.
Tačiau netrukus baltapūkė galvojo jau ne apie save, o apie Dori ir Alaną. Ji pamatė, kad juodu skriejo ant vienos šluotos ir neatrodė, kad tai darytų savo malonumui. Kažkas atsitiko, mintyse pagalvojo Sakura. Laimei, jiedu sėkmingai nusileido ant žemės.
- Sakiau, kad tos šluotos yra pavojingas reikalas, - tarė Levins. - Jeigu jau Dori ir Alanui šitaip atsitiko, tai žinai. Nežinau, ar ir tau saugu skraidyti ant šluotos, - pažvelgė į Gruodę. - Tai beprotybė! To apskritai turėtų neleisti Hogvartse, o dar visi mėgsta tą kvidičą.

[Dori Mendel]

Dori sėdėjo ant šluotos užsimerkusi ir nieko nedarė. Spėjo pagalvoti tik apie tai, jog vis dėlto nėra tokia kieta, kokia save laiko. Ji nuolat susimauna netikėtose situacijose. Vietoj to, kad imtųsi veiksmų, ji sustingsta ir nieko nedaro. Anksčiau mergina tai nurašydavo vaikystei, bet dabar jau Dori buvo penkiolika. Žinoma, ji dar tik paauglė, tačiau pats tas amžius imtis kokių nors veiksmų, jeigu nutinka nelaimė, o ne laukti, kol ją išgelbės kažkas kitas.
Dabar jau tamsiaplaukė stovėjo ant žemės. Buvo gėda pažvelgti Alanui į akis. Buvo nesmagu, kad šitaip pridirbo. Juk viskas per ją. Ir tai, kad ji staigiai sustojo, ir ypač tai, kad užšoko ant grifo šluotos. Dabar jau jis tikrai niekada nebenorės manęs bučiuoti, mintyse pagalvojo.
- Aš tikrai labai atsiprašau, - tik tyliai išlemeno nežiūrėdama į jį, taip pat neatsakė į klausimą. - Aš tikrai kvaiša. Atsiprašau, - pakartojo.
O tada pažiūrėjo į varnes, kurios buvo ne taip jau ir toli. Reikėjo kažką apkaltinti, reikėjo ant kažko išsikrauti. Iš veido dingo kaltė ir Mendel sparčiu žingsniu nuėjo prie varnanagių.
- Ką jūs čia dabar išdarinėjat?! - piktai paklausė. - Ar visai nuo proto nušokot, skristi viena šluota ir dar mokykline! Juk tai pavojinga! Viskas, kas dabar įvyko, tai tik per jus! - ėmė jas kaltinti.
Tada pasisuko Alano pusėn, tačiau jam į akis vis dar pažiūrėti nedrįso.
- Susitiksim vakare, gerai? - visiškai kitokiu, švelniu balsu, retoriškai paklausė ir tiesiog pasuko pilies link pamiršusi abi savo šluotas.
Reikėjo viską gerai apmąstyti. Tokios įspūdžių pilnos dienos, tiek gerų, tiek negerų, Dori senokai neturėjo.

[Gruodė Rimeikaitė]

- Labai gaila, kad tau nepatiko. Aš negalėčiau gyventi be skraidymo. - Pasakė. Uždrausti skraidyti mokykloje? Ne. Gruodė negalėjo to įsivaizduoti. Gal reikėjo kitaip kaip nors elgtis, gal aš ją atbaidžiau nuo šluotų? Svarstė. Bet gal tiesiog taip yra ir viskas. Ne visi juk turi dievinti skraidymą.
Gruodė skaičiavo labai prailgusias sekundes. Bet pagaliau Dori ir Alanas nusileido ant žemės. Abu atrodė išsimušę iš vėžių. O kai ant Gruodės bei Sakuros galvų pasipylė Dori žodžiai mergaitė labai nustebo.
- Ką? Kuo tai susiję? Juk jūs patys kažkokiu būdu neteisingai susėdot ant šluotos. Tai jūs skraidėt pavojingai, ne mes. - Kalbėjo tyliai, akis nudelbusi žemyn. Kažkaip nedrįso labai smarkiai prieštarauti Dori. Bet ką nors pasakyti manė esant reikalinga. Kažkaip apginti save ir Sakurą. Jei tai būtų vykę praeitais metais, Gruodė nedrįstų nei žodžio pasakyti. Bet dabar buvo kitaip.
- Labai gerai, kad nusileidot gražiai. - Pasakė jau garsiau. Ji tik dabar pajuto, kaip pamažu atsipalaiduoja.
Kai Pikta Dori nuėjo Gruodė paklausė Sakuros.
- Gal einam ir mes kaip manai? Ar dar nori čia pabūti?

[Alanas Senkleris]

Alanas stovėjo ant žemės. Kietos, tvirtos, nuostabios žemės. Tokio skrydžio vaikinas dar gyvenime neturėjo. Bet net dabar iš baimės smarkiai plakant širdžiai žinojo, kad greitai vėl užsės ant šluotos.
- Žinai, taip paskraidyti man dar neteko. - Pasakė jis Dori.
- Tik dabar supratau, kokia miela yra žemė. - Vos šyptelėjo.
Alanas stebėjo kas dėjosi toliau. Ir kam dabar reikėjo užsipulti tas dvi? Paklausė Dori, tik klausimo neištarė garsiai.
- Būtinai susitiksim vakare. - Pasakė jai. Ir Dori paliko tą gražią vietą. O Alanas žiūrėdamas kaip ji nutolsta galvojo ne apie tai, kaip ką tik vos neužsimušė. Galvojo apie tas kelias minutes ant suoliuko prie ežero.
- Ką gi. Gal ir aš jau eisiu. O jei jūs dar bandysit pakilti tai atsargiai. Tikrai, juk tai senos mokyklinės šluotos. Su jomis reikėtų atsargiau. - Pasakė. Tada pasiėmė Dori paliktas šluotas. Vėliau gražins jas Dori, kai jie susitiks.
- Dingai, einam. Užteks miegoti. - Pašaukė šunį ir jis atėjo. Bevardė buvo jau kažkur prasmegusi. Matyt nušliaužė į mišką.
- Iki. - Atsisveikino ir nubėgo. Tyčia nubėgo, kad šuo galėtų pasilakstyti.

[Sakura Levins]

- Aš nesakau, kad man nepatiko, - pradėjo teisintis Sakura. - Tiesiog... tiesiog man buvo labai baisu, - atsiduso.
Mergina ėmė gailėtis savo ištartų žodžių apie tai, kad skraidymas yra beprotybė ir kad reikėtų tai uždrausti mokykloje. Juk Gruodei skraidyti labai patiko.
- Atsiprašau, - pasakė mergaitei. - Tu esi labai gabi, jeigu pavyksta ir patinka skraidyti, - dabar jau nusišypsojo.
Tačiau netrukus šypsena iš varnanagės veido dingo, nes prie mokinių priėjo Dori jas apšaukė. Sakura nieko nesakė, tačiau Gruodė kalbėjo už jas abi ir šis variantas šviesiaplaukei tiko, nes ji nenorėjo dar labiau erzinti klastuolės.
Netrukus jos - Sakura ir Gruodė - liko dviese ir bendrakoledžė paklausė, ar mergina norėtų dar čia pabūti, ar jau eiti.
- Manau, kad jau keliaukime, - atsakė ir paėmė tas dvi mokyklines šluotas. - Eime, parodysi man, kur šitos šluotos būna padėtos, - ir jos dingo tolumoje.