0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Devyniukė

     Šiąnakt naktį iš pilies dingo abu Burtų Trikovės čempionai. Ryte atsikėlę moksleiviai ir pastebėję, kad čempionų pilyje nė kvapo, nemenkai sumišo ir išsigando. Nejaugi tai gali reikšti, kad paskutinioji - lemtingoji! - Turnyro užduotis neįvyks? O gal tai turėtų reikšti, kad užduotis bus tik dar įdomesnė?.. Nežinodami ko tikėtis ir kiek tylesni nei tada, kai keliavo žiūrėti pirmosios ir antrosios rungties, Hogvartso pilies gyventojai, vos sužinoję, kad trečioji užduotis įvyks prie ežero, visi nuskubėjo jo link. Aplink ežerą buvo sustatytos žiūrovų kėdės, kylančios aukštyn, o ežero vidury plytėjo sala, kurioje, matyt, ir vyks paskutinioji užduotis.

Trečioji užduotis

     Saloje esančiame mediniame keturaukštyje name, kuris liepsnoja magiška, mėlyna ugnimi, čempionai be sąmonės guli surišti skirtinguose kambariuose. Prasidėjus trečiajai užduočiai, čempionai pabunda tvirtai surišti šiurkščia, stora virve, o jiems prie kojų, rankomis nepasiekiama, guli jų asmeninė lazdelė. Iš už durų sklinda dusinantis dūmų kvapas ir nežinia kieno klyksmai. Šiaip ne taip išsinėrus iš virvių ir pravėrus kambario duris, akyse ne namas, o vos ne kaip pragaras: prieš čempionų akis viskas liepsnote liepsnoja mėlyna ugnimi, kuri pamažu vis labiau ir labiau plečiasi. O ugnis ne paprasta - ugnis mąstanti, nes tai ji čempionus medžioja. Iš ugnies liepsnų gali susidaryti bet kokia forma - žmogaus, daikto, gyvūno - ir čiupti čempioną už apykaklės. Tačiau ugnies pėdsakai palieka ne nudegimą, o nušalimą. Ugnis žvėriškai šalta ir vietoj to, kad mirtum iš karščio, čia gali sušalti į ragą. Tačiau tai dar ne pabaiga - iš ugnies lenda įvairūs demonai, tampantys už kojų, bei skleidžiantys skausmo perpildytus klyksmus. Tačiau piktus pokštus krečia ne tik magiška ugnis, kurios paprastais Aguamenti kerais nenugalėsi, o ir pats degantis namas, skaičiuojantis ir taip trumpą čempionų laiką, nes iki virtimo iš namo į pelenus, laikas neilgas. Pats namas yra besikeičiantis - regis, buvo durys, atidarai, o ten siena, bėgai laiptais aukštyn, tačiau atsidūrei pirmame aukšte, kai kuriose vietose, namas tarsi apsiverčia aukštyn kojom… Tačiau nepaisant sunkumų ir trumpo laiko, čempionų tikslas yra degančiame name surasti patalpą, kurioje slypi Burtų Trikovės taurė ir paliesti taurę. Čempionui paliestus taurę, jis yra teleportuojams iš namo ir nuvedamas pas hileres išgydyti ugnies padarinių, tačiau paskutiniajam palietus taurę, pragariška ugnis užgęsta, o namas dingsta lyg jo ir niekada čia nebūtų buvę.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Hydra Oušen »

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Elliw atsimerkė ir suprato negalinti pajudėti. Tai buvo nauja patirtis, kuri velsietei visiškai nepatiko. Ko dabar pridirbo neLiucija, ne neLiucija, ne ne neLiucija, ne ne ne neLiucija ir ne ne ne ne neLiucija?! Kad ir kas čia nutiko, kaltos yra tik tos penkios bjaurios mergiūkštės! Kodėl jos turi ir toliau trukdyti?! Elliw buvo baisiausiai nepatenkinta ir niekaip negalėjo suprasti, kokia nelaimė ją ištiko šį kartą. Apsižvalgė tikėdamasi pamatyti Liuciją, Sabriną, Joaną trečiąją, Vėtratrūnę arba Sarah, tačiau visos geros mergaitės ir toliau buvo išnykusios. Taigi situacija, sakykime taip, buvo visiškai beviltiška. Ką daryti, kad pagaliau pavyktų išsivaduoti iš šitos nesąmonės, surasti teleskopus bei drauges ir su visais protingai padiskutuoti? Būtent to dabar labiausiai reikėjo Elliw.
O tam buvo tiesiog būtina atsistoti. Klastuolė nepastebėjo esanti surišta, tad bandė paprasčiausiai tą ir padaryti. Žinoma, nepavyko, ir ji skaudžiai plojosi ant žemės.
- AUČ! - garsus šūksnis nuaidėjo… Kažkur. Ten, kur buvo Elliw, tik ji savo lokacijos neįsivaizdavo.
Reikėjo mąstyti. Netrukus mergaitė pamiršo, apie ką, tačiau vis tiek mąstė. Galbūt jai reikia atsistoti? Taip, tai skambėjo kaip visai nebloga mintis. Velsietė pradėjo muistytis ir blaškytis, bet nuo to nepasidarė geriau. Vis dėlto Elliw nepasidavė, nors jau buvo pamiršusi bandymų priežastį. Galiausiai pavyko ištraukti vieną ranką, o tada gyvenimas iš karto pasidarė gražesnis.
Netrukus rudaplaukė jau stovėjo (beveik kaip teleskopas, tik čia trūko stalo) ir pamatė netoliese gulinčią kažkokią lazdą. Ji kažką priminė, tačiau Elliw nesuvokė, ką. Kiek pasvarsčiusi paėmė daiktą. Ką gali žinoti, galbūt pravers? Bandė įsidėti ją į kišenę, tačiau tik skaudžiai įsidūrė į koją.
- AUČ! - dar vienas garsus šūksnis nuaidėjo ten pat, kur ir prieš tai. Tiek tiek, kad Elliw vis dar nežinojo, kur tas “ten pat” yra. Ji patogiau paėmė lazdą ir nutarė apsimesti, kad tai teleskopas. Viskas iš karto pasidarė aiškiau, taigi velsietė buvo beveik patenkinta. Beveik, nes iki visiškos laimės trūko penkių draugių, kurios ir toliau buvo labai jau sėkmingai išnykusios. Deja, nebuvo laiko apie jas mąstyti. Reikėjo veikti kažką, kam klastuolė visiškai nebuvo pasiruošusi. O ar ji turėjo kažkam ruoštis? Šito, deja, visiškai neprisiminė.
Kiek pasvarsčiusi patraukė į priekį ir netrukus atsitrenkė į duris. Laimei, šį kartą neskaudėjo, tad ir “AUČ!” nebuvo reikalo surikti. Taigi Elliw tylėjo, nors netrukus pamiršo tai daranti. Kiek pasvarsčiusi tas duris atidarė ir baisiausiai persigando: už jų buvo tikras pragaras. Baisiau netgi negu krūva bjaurių mergiūkščių, niokojančių teleskopus! Elliw jau buvo pamiršusi, kur matė tą baisų vaizdą, tačiau jis į atmintį įsirėžė ilgam. Ir vis dėlto net tai buvo geriau už tai, kas dėjosi čia. Kaip jai išvengti tokio baisaus likimo? Kodėl visas pasaulis turi taip nuolat bausti? Juk Elliw - gera mergaitė! Žinoma, dėl viso šito kaltos buvo tik penkios bjaurybės, tik ir besitaikančios sugadinti velsietei gyvenimą. Bent jau teleskopo nepradangino! Mergaitė buvo taip įsitikinusi, kad lazda yra ne kas kitas, o astronomijos prietaisas, kad pažvelgusi ir pamačiusi realybę kuo nuoširdžiausiai persigando.
- Mano teleskopas! - suriko klastuolė visai pamiršusi apie pragarą, viešpataujantį už durų. Vis dėlto kadangi astronomijos prietaisas buvo išnykęs, reikėjo jo ieškoti. Sukaupusi visą ryžtą pagaliau atkeršyti neLiucijai, ne neLiucijai, ne ne neLiucijai, ne ne ne neLiucijai ir ne ne ne ne neLiucijai klastuolė išėjo pro duris. Šį kartą pavyko į nieką neatsitrenkti, bet tai, deja, mažai gelbėjo.
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Jaunuolio akys sunkiai atsimerkė. Kelias minutes jaunasis magizoologas bandė suprasti kur jis yra. Deja, šio vietos vaikinukas nepažinojo. Visur sklandė nemalonus kvapas. Ryan'as dar kartą apžvelgė ir pasimuistė. Jis buvo surištas stora ir nemalonia virve. Jones pavardės savininkas pasimuistė bandydamas išsilaisvinti, bet to padaryti nepavyko. Greitai jo rankos atsirado kišenėse. Vaikinukas ieškojo savo lazdelės, tačiau nei vienoje iš kišenių jos nebuvo. Riebus prancūziškas keiksmas paliko rudų plaukų savininkos lūpas. Jis buvo gilioje duobėje ir suprato, kad turės rimtų problemų dėl to. Juk jis nežinojo ką turėtų daryti. Kaip jam reikėjo išsilaisvinti iš čia? Juk jis buvo surištas stora virve, kurią nežinojo kaip sunaikinti.
Jo akys vėl pradėjo lakstyti po patalpą. Greitai jos užtiko Viesulo akis. Rudų akių savininkas išsišiepė ir po to prikando savo lūpą.
- Kaip aš galėjau pamiršti, jog ir tu būsi čia, - pasakė prancūzaitis. - Gal galėtum kanopa paspirti lazdelę arba dantimis atrišti mano virvę? Kuris tau patogesnis, - tarė Ryan'as pasimuistydamas. Greitai užsikosėjo, kadangi atrodė, jog patalpa pildėsi dūmų, tačiau jaunuolis nebuvo užtikrintas tuo. Vos po kelių akimirkų nuo jo šnekų spalvotasis žirgas ėmėsi veikti. Viesulas kiek pakasęs savo kanopa nustūmė lazdelę arčiau vaikino. Švilpis šyptelėjo ir ranka pagriebė lazdelę. Sumurmėjęs burtažodį šviesiai rudų plaukų savininkas išsilaisvino iš stiprių virvės pančių. Lazdelės, tiesa, į kišenę neįsidėjo. Laikė ją rankose, kadangi kažkur tolumoje girdėjo keistus riksmus, kurie jaunuoliui baisiai nepatiko.
Po keletos minučių kiek pasivalęs savo apsiaustą nuo dulkių priėjo prie žirgo ir patapšnojo jo kaklą.
- Nemoku apsakyti kaip džiaugiuosi, jog turiu tave. Esi šaunuolis, pats geriausias žirgas, kurį kada nors turėjau. Kai iš čia išeisime palepinsiu tave avižomis ir cukrumi, - girdamas pilkšvos spalvos žirgą ištarė jaunasis magizoologas su šypsena veide. Tačiau, deja, greitai ta šypsena išblėso, kadangi jaunuolis ėmė nevaldomai kosėti. Jones pavardės savininkas atsiduso ir pasivėlė savo plaukus. Tada dar kartelį apžvelgė patalpą ieškodamas kokių nors kabliukų, kurie jam padėtų įveikti užduotį ir suprasti ar reikės kautis prieš kokį nors gyvūnėlį ar ne. Kol kas tie girdimi riksmai jam nepriminė jokio gyvūno skleidžiamo garso. Visa tai buvo tiesiog kažkokie keisti ir nemalonūs riksmai.
Galiausiai gyvūno ir burtininko duetas paliko kambarį, kuriame buvo. Apžvelgė gana nemažą koridorių. Tolumoje matė laiptus, o iš kai kurių kambarių sklido mėlynos liepsnos, kurios neatrodė maloniai. Rudaakis sunkiai atsiduso lėtais žingsniais keliaudamas pirmyn. Kiek nemaloniai pasivėlė savo plaukus, kadangi labai bijojo. Nežinojo ką ta ugnis gali daryti ir kaip viskas čia vyks. O kur kita čempionė? Ar jie vėl yra skirtingose vietose? O gal šį kartą toje pačioje vietoje? Daug klausimų kankino jaunuolį ir tai jam labai nepatiko.
Septintakursis pradėjo kramtyti savo aptinę lūpą žengdamas pirmyn. Kadangi tai paskutinė užduotis, suprato, jog turėtų ieškoti taurės. Dar mąstė, kad šis namas yra kažkas panašaus į labirintą, tad truputį bijojo ir pasiklysti jame. Tiesa, šalia savęs turėjo savo numylėtąjį granianą, tad žinojo, jog jo žirgas tikrai jį palaikys ir saugos jei kas nors nutiks bei jam padės ir niekada nepabėgs. Aišku čia jam ir būtų kiek sunkoka pabėgti, kadangi kvapas buvo tragiškas, o kai kur netgi matėsi ne per geriausiai atrodančios liepsnos.
Švilpis nustojo kramtyti savo lūpą ir trumpam sustojo, kadangi pradėjo smarkiai kosėti. Jo plaučiams ši vieta tikrai nebuvo tinkama, tad jam čia labai nepatiko. Jis jautėsi it nesavas.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Elliw nespėjo nė susigaudyti, kas vyksta, kai ją užpuolė ugnis. Velsietė sutriko ir nutarė, kad dėl visko kaltos yra tik penkios bjauriosios mergiūkštės. O argi gali būti kitaip? Jos tik ir ieško būdų sugriauti kitiems gyvenimus! Rudaplaukė bandė pasileisti tolyn, tačiau kažkuriuo metu atsitrenkė į sieną ir iš karto pajuto keistą šaltį. Tai dar labiau sutrikdė, ir Elliw supyko. Tiesa, neapsisprendė, kuri frazė čia tiktų geriausiai, tad liko tylėti. Bet darėsi tiesiog nepakenčiamai šalta!
- Incendio - nežinia kodėl į galvą atėjusį žodį sušuko Elliw, ir iš lazdos pasileido ugnies pliūpsnis. Tai tikrai nepadėjo, mat mergaitė ir taip buvo išsigandusi. O dabar dar skauda! Laimei, netrukus ji pamiršo tiek šaltį, tiek skausmą. Taip pat ir keistai besieliančią ugnį. Viskas, ką šiuo metu Elliw sugebėjo prisiminti, buvo tai, kad jai reikia teleskopo. Apsižvalgė ir pamatė, kad čia yra pernelyg baisu. Kažkokia ugnis sugalvojo ją pulti (kad tai vyksta jau kurį laiką, Elliw taip ir liko nesupratusi), tad reikėjo tiesiog bėgti. Klastuolė apsisuko ir bandė eiti šalin, tačiau nepastebėjo prie kojų besitrynusio neaiškaus padaro, tad už jo užkliuvo ir drėbėsi ant grindų.
- AUČ! - skubiai suriko ir mintyse apkaltino penkias bjaurias mergiūkštes. Deja, kaltinimo išreikšti garsiai neliko laiko - reikėjo kuo greičiau trauktis kur nors, kur bus bent šiek tiek geriau.
Nesugalvojusi, ką reikėtų daryti su viską sugadinusiu padaru (jeigu jis viską sugadino, reiškia, kad čia pasidarbavo neLiucija, ne neLiucija, ne ne neLiucija, ne ne ne neLiucija ir/arba ne ne ne ne neLiucija!), galiausiai čiupo jį į glėbį ir bandė eiti kur nors kitur. Kur nors, kur būtų bent šiek tiek daugiau teleskopų ir mažiau užuominų apie bjaurias mergiūkštes.
Deja, viskas buvo sudėtingiau nei Elliw tikėjosi - ji visai nesuprato, kur yra ir ką jai reikėtų daryti toliau. Tarsi viso šito būtų maža, rankose buvęs padaras ištrūko ir nurūko tolyn. Ugnis jo nesivijo, tad Elliw sumąstė, kad būtų protinga skubėti jam iš paskos. Netrukus pamiršo, kodėl tai daro, tačiau vis tiek bėgo paskui padarą. Nė nepastebėjo, kad ją ugnis ir toliau seka. Kažkokie klyksmai dar labiau išgąsdino, tačiau velsietė atkakliai sekė paskui keistąjį padarą, nors ir pamiršo tą daranti. Kai kažkas bandė pagriebti už kojos, Elliw pati garsiai suklykė. Pasileido bėgti dar greičiau, bet galiausiai pavargo ir sustojo. Gyvūnėlis, jei tik tai iš tiesų buvo gyvūnėlis, taip pat sustojo, tarsi būtų laukęs, kol tą padarys Klastūnyno čempionė.
- Liucija?.. - liūdnai kreipėsi į geriausią ir protingiausią mergaitę pasaulyje Elliw, tačiau ji ir toliau buvo išnykusi. Viskas buvo tragiška. Ugnis grybštelėjo per plaštaką, ir velsietė pajuto deginantį šaltį. Atrodė, kad plaštaka nukris. Netrukus ji pamiršo to priežastį, tačiau nuo to nepasidarė šilčiau.
Elliw pažvelgė į kitoje rankoje esančią lazdą, bet vis dar nesuprato jos paskirties, taigi nežinojo, ar ji gali kaip nors padėti ištverti situaciją. Ne, reikėjo kapstytis pačiai - padėti negalėjo niekas, net ir Liucija, Sabrina, Joana trečioji, Vėtratrūnė ir Sarah. Tuo labiau, kad jos buvo beviltiškai dingusios.
Iš kažkur netikėtai atsiradęs padaras keistai sužviegė ir taip atkreipė Klastūnyno čempionės dėmesį. Ji jau seniai buvo pamiršusi, kad jis čia egzistuoja, tad dabar dar labiau išsigando. Nespėjo netgi pamiršti išgąsčio - jo buvo tiesiog per daug. Taigi velsietė persigandusi vėl pasileido bėgti. Vieną kartą atsitrenkė į sieną, nors būtų galėjusi prisiekti visais pasaulio teleskopais, kad akimirka anksčiau jos ten nebuvo. Kažkas buvo negerai… Netgi labai negerai, bet, laimei, Elliw netrukus to neprisiminė.
Vėl pačiupusi padarą į glėbį pasileido tolyn nuo ugnies, nors kažkodėl niekaip nesisekė pakankamai nuo jos nutolti. Vis dar buvo šalta, baisu, o aplinkui nebuvo nė vieno teleskopo. Ne gyvenimas, o tikras pragaras!
Vos užbėgusi kažkokiais laiptais aukštyn (o gal žemyn? Šitą ji jau buvo pamiršusi) klastuolė atsitrenkė į kažką keistai gyvo.
- Liucija? - vos girdimai, tačiau labai viltingai sušnibždėjo mergaitė.
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Plaučius vis dar kuteno nemalonios dujos. Kadangi ir pradėjo kosėti, jaunasis magizoologas sustojo. Greitai pamatė, kad prie jo, beveik prie pat jo atsirado ugnis. Todėl, kad jis buvo tyrinėtojas, Jones ėmė tyrinėti ugnį. Sustojo ir ištiesė ranką tiesiai į ją. Ugnis lyg ir čiupo vaikinui už piršto. Žaibišku judesiu jaunuolis atitraukė savo ranką ir pats atbulomis pradėjo trauktis atgal. Ugnis sekė paskui jį ir buvo palyginus greita. Prancūzas garsiai nusikeikė, kadangi ranką nežmoniškai skaudėjo. Tiesa, tas skausmas nebuvo įprastinis nudeginimo skausmas - jis labiau jau priminė nušalimo skausmą. Ryan'as susiraukė ir pradėjo bėgti tolyn.
- Šita ugnis kažkokia keista ir neįprasta, - sumurmėjo bėgdamas sau, o gal kartu ir savo augintiniui. Jis buvo kiek išsigandęs, kadangi tokios ugnies niekada nebuvo regėjęs. Ši buvo magiška ir neįprasta ir tai vaikinui labai nepatiko(na, visos užduotys buvo tokios ir nelabai patiko vaikinui, bet tai nebuvo esmė).
Tylus atodūsis paliko prancūzo lūpas. Jis jautėsi kiek pavargęs nuo bėgimo į priekį, kadangi kuo daugiau bėgo, tuo labiau. Jo gerklę graužė nemalonus skonis, kuris buvo sukeltas dūmų. Švilpis labai norėjo atsigerti vandens ar ko nors panašaus į tai. O to gauti šitame ugniniame name, deja, bet negalėjo. Jis tiesiog bėgo pirmyn bandydamas užgniaužti tą nemalonų gerklės jausmą kažkur viduje savęs.
Po kažkur dešimties minučių vaikinas pribėgo koridoriaus galą, kuriame buvo durys. Iš tolo, tiesa, atrodė, kad tai buvo laiptai, tačiau Jones neturėjo laiko gilintis. Jam tiesiog reikėjo pabėgti nuo ugnies, kuri buvo beveik griebiantį jį už peties ar kaklo. Staigiu judesiu jaunuolis atvėrė duris, tačiau vaizdas pamatytas už jų tikrai nenudžiugino jo. Už durų buvo siena. Paprastutė siena, ne laiptai ar kitas koridorius, o siena sumūryta iš plytų. Riebi keiksmažodžių lavina paliko septintakursio lūpas. Jis nežinojo ką dabar daryti. Ugnies kerais tikrai neužgesins, kadangi jos buvo per daug. Tiesiog per daug ir atrodė, kad ji netgi yra beribė. Be krašto ir be pabaigos. Tiesa, būtent tą akimirką kai graniano savininkas jau buvo pasiruošęs mirti šalimais atsirado dar vienos durys. Magizoologas jas atvėrė ir čia pamatė laiptus. Greitai praleido savo gyvūną ir pats paskui nulekė žemyn. Deja, bet be dar vieno ugnies grybštelėjimo neišsisuko. Ši melsva liepsna jį prilietė dar kartelį. Šviesiai rudų plaukų savininkas atsiduso ir nubėgo laiptais žemyn. Šokinėjo per kelis laiptus, kadangi reikėjo skubėti ir kuo greičiau atsiplėšti nuo ugnies, kad vaikinukas galėtų pailsėti nuo bėgimo.
Po kelių minučių laiptai pasibaigė. Jis atsidūrė nežinia kelintame aukšte, tačiau ugnies nebuvo bent jau prie pat jo. Rudaakis užsikosėjo. Tas graužimo jausmas gerklėje padidėjo. Jo akyse pasirodė ašaros, kadangi dūmai ėmė graužti ir jas.
- Velnias, - tarė jaunuolius prieidamas prie savo žirgo. Matė, kad ir jam nepyragai. Šnervėse buvo prisikaupė snarglių, o granianas ir kvėpavo tikrai sunkiai. Dabr Jones ėmė bijoti dėl savo augintinio labiau negu savęs. Juk čia buvo tikras žirgo kankinimas. Kaip jis anksčiau apie tai nepagalvojo. Kelis kartus Ryan'as patapšnojo žirgui per sprandą.
- Tu esi šaunuolis, - pasakė pradėdamas ir vėl judėti pirmyn, kadangi žinojo, jog ugnis greičiausiai artėjo. Ir jis buvo teisus. Apsisukęs pamatė, jog ugnis visiškai pasivijo juos. Tyliai nusikeikė ir nusikosėjęs  bei pasiraginęs granianą pradėjo judėti pirmyn. Tiesa, po kelių akimirkų buvo sustabdytas, kadangi į granianą atsitrenkė Klastūnyno koledžo čempionė.
- Elliw - ištarė vaikinukas kiek nustebusiu tonu. Jis nemanė, kad šioje užduotyje galės susitikti su kita čempione, tačiau apsidžiaugė, jog tai atsitiko.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Elliw taip nuoširdžiai vylėsi sutikti geriausią ir protingiausią mergaitę pasaulyje, kad tuo beveik patikėjo. O gal net ir visai patikėjo, tik to neprisiminė. Bet ar gali būti, kad ji neprisimintų kažko, kas yra susiję su drauge? Ko gero, taip. Tikrai nebūtų galėjusi pasakyti, kada paskutinį kartą ją matė. Tad galbūt pagaliau pasisekė?! Deja, kai kažkoks žmogus prašneko, paaiškėjo, kad velsietė gyvenime nebuvo jo mačiusi. Liuciją susitikti garbę turėjo, vadinasi, tai negalėjo būti ji. Tuo labiau, kad netrukus susivokė atsitrenkusi netgi ne į žmogų, o į kažką. Gal tas kažkas būtų sudominęs, jeigu tik klastuolė būtų turėjusi laiko jį apžiūrėti įdėmiau. Ne, ji nepamiršo. Tiesiog nespėjus nieko pasakyti ar padaryti ugnis brūkštelėjo per kaklą. Elliw norėjo apkaltinti bjauriąsias mergiūkštes - eilinį kartą visos penkios darė viską, kad tik sugadintų gerų mergaičių gyvenimą. Tai buvo tiesiog neįtikėtinai bjauru! Deja, nespėjus to padaryti pasidarė keistai šalta. Velsietė susigūžė ir apkabino rankose laikytą padarą. Jau buvo bepamirštanti, kad tai daro, tačiau jis gailiai sužviegė. Klastuolė nė nepastebėjo, kad traiško gyvūnėlį ir tiesiog spaudė jį prie savęs tikėdamasi, kad taip bus šilčiau. Deja, nepadėjo. Kaip ir šitas šalimais stovintis nepažįstamas berniūkštis! Apie jo egzistavimą Elliw jau buvo pamiršusi, tačiau pakėlė akis ir pastebėjo jį stovintį netoliese. Buvo šiek tiek keista, kad kažkas sugalvojo čia ateiti, nors rudaplaukė vis dar nežinojo, kur tas “čia” yra.
- Kas tu? - rimtu tonu paklausė, tačiau tokioms smulkmenoms neliko laiko - reikėjo ieškoti būdų apsisaugoti nuo… Kažko, kas verčia jaustis taip nepatogiai. Elliw jau neprisiminė, kas tiksliai čia atsitiko, tačiau ugnies liežuviai vėl brūkštelėjo per kaklą. - AUČ!
Reikėjo kažką daryti, tačiau netoliese nesimatė nei Liucijos, nei Sabrinos, nei Joanos trečiosios, nei Vėtratrūnės, nei Sarah. Taigi nebuvo į ką kreiptis pagalbos. Kad netoliese yra nepažįstamas berniūkštis, Elliw jau seniai buvo pamiršusi, taigi iš jo naudos visai nebuvo.
Vis dėlto ji rankose laikė lazdą, tad kiek pasvarsčiusi suriko kažkur girdėtą žodį:
- Protego!
Nepastebėjo, kad kas būtų pasikeitę, tačiau ugnis kažkodėl teikėsi pagaliau atstoti. Tik ar tai iš tiesų buvo “pagaliau”? Gal ir taip, tik Elliw šito, deja, neprisiminė. Kad ir kaip ten būtų, gyvenimas pasidarė šiek tiek gražesnis. Prie to, žinoma, stipriai prisidėjo tai, kad aplinkui nesimatė nė vienos bjaurios mergiūkštės.
Bet jos, deja, iš tiesų niekur nebuvo dingusios (priešingai nei penkios draugės, deja): kažkas keistai suklykė, ir velsietė persigando. Tą patį tikriausiai padarė ir jos rankose buvęs padaras - jis vėl sužviegė, kas dar labiau išgąsdino vargšę mergaitę. Ji paleido padarą iš rankų, ir jis skubiai užkrito tiesiai ant kojų, kas sukėlė dar didesnę paniką. Elliw pašoko iš išgąsčio ir netrukus užkliudė iš kažkur netoliese atsiradusį padarą. Velsietė jo visiškai neprisiminė, tad dabar buvo visiškai susipainiojusi.
- Tai tu… - bandė sušukti ji, tačiau sakinį nutraukė stiprus kosulys - į nosį prilindo dūmų, ir rudaplaukė pradėjo dusti. Norėjo atsitraukti toliau, tačiau užlipo ant kažkokio prie kojų besimėčiusio daikto. Tai dar kartą išgąsdino, ir mergaitė pašokusi plojosi ant grindų. Nesuprato, kad nugriuvo tiesiai į neregimą skydą ir nusivertė ten, kur jos jau nekantriai laukė ugnis. Viską skaudėjo, taip pat ir teleskopą, nors jo nė nesimatė. Taigi Elliw gulėjo ant grindų, o aplinkui siaučianti ugnis apsupo smulkų kūną ir šaltais liežuviais pradėjo lyžčioti rankas ir veidą. Kad ir kaip velsietė stengėsi visa tai pamiršti, jai tiesiog siaubingai nesisekė.
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Mergaitė kaip ir visada elgėsi keistai. Na, bent jau kaip vaikinas būtų įpratęs ją matyti: keistą ir su teleskopu. Ne veltui jis ją vadino teleskopininke. Realiai patį vaikinuką greičiausiai irgi daug kas buvo praminęs keistuoju gyvūnų mylėtoju. Juk tikrai ne kiekvienas taip domisi gyvūnais ir tikrai nedaugelis jų tiek daug augina. Apskritai, jis nepažinojo daug mokinių, kurie augino ką nors pavojingiau nei pelėda, o Jones savo kuprinėje turėjo kalnus pavojingų gyvūnėlių. Tiesa, gyvūnai, kurie kitiems atrodė pavojingi, jam dažniausiai neatrodydavo pavojingi. Pavyzdžiui, tas pats granianas vykdantis užduotį kartu su vaikinuku gali pasirodyti kitiems kiek baisus ir pavojingas. Juk jis gali skraidyti ir yra tikrai didelis, o tai dažniausiai žmonėms iš karto signalizuoja, kad jei jau yra didelis tai kartu ir pavojingas. Taip jau veikia ta žmonių psichologija. Plius granianas dar ir nepažįstamas gyvūnas, o jei nepažįstamas tada irgi baisus. Juk ir nepažįstamas žmogus yra daug baisesnis už žmogų, kurį gerai pažįsti.
Ryan'as pasitvarkė savo  plaukus stebėdamas tą keistą čempionę. Jis nesuprato kokią pagalbos priemonę buvo pasirinkusi jinai, tačiau teleskopo šalimais nematė, tad nusprendė, jog teleskopas nebus jos pagalbos pasirinkimas. Dėl to prancūzas kiek džiaugėsi, kadangi nežinojo kiek teleskopas būtų jai padėjęs tokioje užduotyje. Juk realiai tokios užduotyje negalėjo padėti niekas. Na, nebent skystis, kuris gęsintų šią ugnį. Deja, tokio skysčio Ryan'as nežinojo ir netgi nežinotų kaip tokį eliksyrą išvirti jei ir galėtų.
Šviesiai rudų plaukų savininkas pradėjo judėti tolyn tikėdamasis, kad ir klastuolė judės paskui jį. Po maždaug dešimties žingsnių jaunuolis atsisuko atgal patikrinti ar mergina sekė jį, tačiau klastuolė to nedarė. Jam bežiūrint jinai dar ir įkrito į ugnį. Prancūzaitis garsiai nusikeikė ir pribėgo atgal prie Elliw. Kiek pamąstęs pagriebė ją už rankos. Nemalonios mėlynosios ugnies liepsno pradėjo šaldyti jaunuolį. Jaunasis magizoologas sukando savo lūpą iš galiausiai ištempė mergaitę iš ugnies. Jam atrodė, kad ji nudegė smarkiai, tačiau jis negalėjo nieko pasakyti, kadangi nebuvo gydytojas.
Gyvūnų mėgėjas užkėlė klastuolę savo žirgui ant nugaros ir kartu su granianu pradėjo žingsniuoti toliau. Rankose ir kojose jautė beprotišką šaltį, kuris tikrai nebuvo malonus. Jis pradėjo kosėti, kadangi dūmų patalpoje vis daugėjo. Jo plaučiai buvo per daug užteršti ir jam darėsi vis sunkiau kvėpuoti. Būvimas neišvedintoje patalpoje kartais jam apsunkindavo kvėpavimą, o čia pilna patalpa dūmų... Toks oras jam tikrai netiko. Atsidusdamas jis papurtė savo galvą ir žingsniavo pirmyn.
- Man atrodo šitoje užduotyje tikrai galime ir numirti, - pasakė Viesului, o gal labiau sau jaunasis magiškųjų gyvūnų tyrinėtojas pasiveldamas savo plaukus. Jau dabar gana sunkokai valdė pirštus, kadangi jie buvo sušalę nuo ugnies liepsnų.
Vaikinas nebežinojo ką daryti. Nebežinojo kaip išvengti liepsnų, kadangi jau žinojo, jog viršutinis aukštas dega.
- O kas būtų jei mes rastume langą ir išskristume pro jį? - paklausė savo pilkojo gyvūnėlio pažvelgdamas jam į akis. Bet greitai nusivylė savo tikrai kvaila idėja. Juk tikriausiai bus tuo pasirūpinta ir langų arba iš viso nebus, arba jie bus užkalti kokiomis nors užburtomis lentomis, kurios turėjo sulaikyti abudu čempionus. Ryan'as sukando dantis. Bandė neapsiverktki, kadangi būtų gėda verkti prieš visus jį stebinčius žmones. Na, jei jį kas nors galėjo stebėti. Bet ašarų gumulas kilo, kadangi toks jaunas vaikinas kilęs iš Paryžiaus mirti labai nenorėjo.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Gyvenimas - sudėtingas dalykas. Turbūt neįmanoma prisiminti tiek daug dalykų, kurie supa kiekvieną mielą dieną. Nenuostabu, kad Elliw retkarčiais ką nors vis pamiršdavo. Na, o kam nepasitaiko?
Taigi ji ir dabar buvo pamiršusi, kur yra ir, svarbiausia, kodėl kažkur guli. Tarsi šitų problemų būtų maža, jai dar buvo ir šalta. Šito priežasties irgi neprisiminė. Viskas buvo pernelyg susipainioję, tad Elliw buvo tiesiog siaubingai nepatenkinta. Kodėl tos penkios bjaurios mergiūkštės negali susirasti prasmingesnės veiklos?! Reikia galų gale jas gerai pamokyti!
Velsietei nespėjus sugalvoti, kaip būtų galima tą padaryti, kažkas pradėjo ją tempti. Mergaitė taip ir nesuprato, kas čia atsitiko, bet atsidūrė ant kažkokio padaro nugaros. O rankose buvo kitas neaiškus gyvulys. Tai gerokai trikdė. Klastuolė viltingai apsižvalgė - tikėjosi pamatyti Liuciją, Sabriną, Joaną trečiąją, Vėtratrūnę arba Sarah. Galbūt bent jos padės suprasti, kas čia atsitiko? Deja, visos penkios draugės ir toliau buvo beviltiškai išnykusios. Tai vertė tikėti, kad gyvenimas yra dar žiauresnis nei Elliw galvojo iki šiol. O gal ji iš viso negalvojo? Šito prisiminti, deja, nepavyko. Ne, viskas tiesiog pernelyg sudėtinga.
Velsietė neprisiminė, kodėl ji yra ant kažkokio padaro nugaros. Vis dėlto niekas netrukdė jai čia būti, per galvą teleskopais netrankė, tad kol kas ir nesijudino. Būna pasaulyje ir blogesnių vietų. Svarbu buvo tai, kad čia nesimatė nei neLiucijos, nei ne neLiucijos, nei ne ne neLiucijos, nei ne ne ne neLiucijos, nei ne ne ne ne neLiucijos.
Deja, vos tik pagalvojo apie tas penkias bjaurias mergiūkštes, nuslydo nuo padaro nugaros ir skaudžiai drėbėsi ant žemės.
- AUČ! - garsiai suriko velsietė ir skubiai pridūrė: - Tai tu kalta!
Ugnis, tik ir laukusi, kada ji nustos judėti, ir vėl pristojo. Ir vėl pasidarė šalta, nors Elliw praėjusius kartus jau buvo beveik pamiršusi. Deja, tik beveik. Reikėjo kažko griebtis, tik klastuolė neįsivaizdavo, ką naudingo galėtų nuveikti. Rankoje vis dar buvo lazda, kurios paskirties mergaitei sužinoti, ko gero, nebuvo lemta. Neįsivaizdavo, ką reikėtų daryti dabar. Ir kodėl jai taip šalta?!
- Evanesco! - sušuko kažkur girdėtą ir patikusį žodį. Neįsivaizdavo, ar tai turi kuo nors padėti, tačiau vis tiek pakartojo jį dar keletą kartų. Ugnis išnyko! Bent jau taip pasirodė Elliw, kuri visai netrukus viską pamiršo. Šaltis niekur nedingo, tačiau dabar velsietė jautėsi pakankamai saugi. Jokios mergiūkštės jai nieko nepadarys! Dabar galima ramiai susirasti teleskopą ir tada jau keliauti ieškoti draugių.
Deja, rudaplaukė apsidžiaugė pernelyg anksti - o netrukus tą ir pamiršo. Vos tik atsistojo ir žengė žingsnį tolyn, iš kažkur atsirado ją puolanti ugnis (kad tai kartojosi, ji jau seniai neprisiminė). Toks keistas atvejis gerokai išgąsdino, ir Elliw apsisukusi bandė bėgti atgal. Deja, koridoriaus, kuriame ji dar visai neseniai buvo, neliko nė kvapo: už nugaros buvo lygi siena. Jeigu tik prisimintų, kad neseniai matė kažkokį berniūkštį, tikrai turėtų susirūpinti, kas jam atsitiko. Laimei, ji savo atminties tokiais dalykais nevargino, tad dabar galėjo tiesiog… Na, jau neprisiminė, ką ten daro, tačiau kaklą palietusi ugnis visiškai nepatiko.
- Atstok nuo manęs! - suriko Elliw, pamiršusi, kad ugnis jos tikriausiai nesupras. Galvojo paleisti rankose buvusį daiktą į tą įkyrią ugnį, bet laiku prisiminė: jis nėra kokia bjauri mergiūkštė, tad reikėtų elgtis šiek tiek draugiškiau.
Sulig ta mintimi padaras išsprūdo iš rankų ir nulėkė nežinia kur. Tai šiek tiek sutrikdė, tačiau Elliw leidosi iš paskos. Pasirodo, netoliese buvo siauri laipteliai, kurių ji buvo nepastebėjusi. Šito fakto, žinoma, jau neprisiminė, tad dabar tiesiog skuodė tolyn. Iš pradžių atrodė, kad viskas sekasi puikiai, tačiau netrukus Elliw užkliuvo už savo kojos, nusivertė ant grindų ir ant pilvo pačiuožė gerokai į priekį. Ugnis, regis, tik to ir telaukė.
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Jones sunkiai tempdamas savo kojas žingsniavo tolyn. Jautėsi prastai, kadangi beveik negalėjo įkvėpti oro. Visi plaučiai buvo pilni dūmų, na, jam bent jau taip atrodė. Atrodė, kad šitos sienos kartu su ugnimi spaudžia jį į mažą kamuoliuką ir, kad po kelių akimirkų jis visiškai uždus ir niekada nebeišvys pasaulio šviesos ir nuostabaus mėyno dangaus. Taip pat niekada nebepamatys žvaigždžių, kadangi tiesiog uždus šiame name kartu su granianu ir kita čempione. Jie tiesiog numirs pamiršti ir niekam nereikalingi argi nepuiki gyvenimo baigtis? Na, bent jau abu bus nors truputį ragavę tos šlovės, kurios ragauja nevisi. Nevisiems juk atitenka ta garbė atstovauti savo koledžą tokiame Burtų trikovės turnyre. Nors šiais metais tai labiau buvo dvikovė. Na, ne dvikovė, o dvikova jei sakant teisinga kalba.
Po keletos minučių pasigirdo bumbtelėjimas primenantis kritimo garsą. Ryan'as iš karto sustabdė savo žirgą ir liepė jam ramiai stovėti, kadangi nuo jo nugaros nupuolė Elliw. Jaunasis magizoologas sunkiai atsiduso ir jau norėjo pakelti kitą čempionę nuo žemės, tačiau ją ir vėl griebė ugnis. Švieisiai rudų plaukų savininkas nebežinojo ką turėtų daryti. Ar jam reikėtų ir vėl ją ištraukti? Jis ir pats buvo gana nemažai apdegęs, tačiau negalėjo palikti jaunosios čempionės čia.
Greitai klastuolė sumurmėjo burtažodį ir švilpis pamatė kaip ugnis tiesiog pranyko. Jones pavardės savininkas tikrąją ta žodžio prasme išsižiojo. Pasirodo kai kurie burtažodžiai vis tik veikė ugnį. Švilpynės koledžo atstovas galvojo, kad ši ugnis yra neįveikiama, tačiau pasirodė, jog kažkas ją vis dar veikė. Ji nebuvo nenugalima, ją buvo galima nukauti. Rudų akių savininkas puse lūpų šyptelėjo dėl to, kadangi buvo galima ugnį panaikinti ir nugalėti. Na, gal nenugalėti, bet nors trumpam sustabdyti ir šiek tiek suvaldyti.
Čempionas pasitvarkė savo plaukų ir apsižvalgė. Teleskopininkė jau kažkur buvo pradingusi. Jaunojo magizoologo lūpas paliko tylus atodūsis. Jis labai nenorėjo pamesti jaunesnės mergaitės, kadangi labai bijojo, jog ugnis suvalgys ir sušaldys klastūnyno koledžo mokinę. O magizoologas labai norėjo padėti jai įveikti užduotį. Nors galbūt jo pagalba netgi nebuvo reikalinga jaunajai čempionei? Galbūt ji pati puikiai galėjo susitvarkyti? Gal švilpis jai kaip tik maišė ir jaukė kortas, kuriomis Elliw vadovavosi šioje kvailoje užduotyje.
Ne,  Jones pavardės nešiotojas suprato, kad niekada neleis savo pažįstamiems čia dalyvauti. Tai buvo per daug pavojingas turnyras. Aišku, užduotys jaunajam magizoologui patiko, jos buvo įdomios, bet per daug pavojingos. Reikėtų jas daryti saugesnes mokiniams, kad didžioji dauguma mokanti kerus galėtų apsiginti ir įvykdyti tas užduotis.
Kadangi vaikinas per ilgai stovėjo vienoje vietoje ugnis pradėjo jį kandžioti. Ranką nudiegė labai jau nemalonus skausmas ir šaltis. Prancūzas kaip ir pridera prancūzui nusikeikė riebiu prancūzišku keiksmu ir pradėjo judėti pirmyn.
- Žinai, Viesule, ši užduotis dar baisesnė už labirintą ar praėjusią užduotį. Bet dabar aš bent jau turiu save šalia savęs, - pasakė jaunasis magizoologas paglostydamas žirgą ir toliau keliaudamas pirmyn. Jis ėmė mąstyti apie tai, kad po tokios ugnies jis visai nenorės keliauti į pokylį. Plius ir neturės su kuo, tad viską nurašyti traumoms netgi bus daug paprasčiau nei ieškoti partnerio ar partnerės. Na, žinoma jis labiau norėtų partnerio, bet širdyje suprato, kad toks vaikinukas šalia jo tikrai neatsiras. Rudų akių savininkas atsidūso ir nulindo į vieną iš kambarių, kuriame tikėjosi, kad bus taurė, tačiau čia buvo tik dar daugiau ugnies.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Iš kambario į kurį ką tik įlindo vaikinas nebuvo jokios naudos. Čia stogo sijos jau buvo pradėjusios kristi. Švilpynės koledžo čempionas garsiai nusikeikė ir kartu su granianu išlindo iš kambario. Jones pavardės savininkas švelniai patapšnojo Viesului per kaklą.
- Kad ir kas man benutiktų aš tave išvesiu iš čia, - pasakė sunkiai atsidusdamas. Matė ant savo augintinio galinės kojos esančias žaizdas. Jos neatrodė gerai ir jaunasis magizoologas žinojo, kad jam tikrai skauda. Jo gyvūnėlis buvo nuskriaustas ir dėl to Ryan'as labai pyko ant savęs. Jam reikėjo čia eiti vienam ir būti sužeistam vienam, o ne kartu su granianu. Jis neturėjo leisti jam būti sužeistam. Švilpis buvo tiesiog didelis kvailys ir savanaudis dėl to ką padarė. Jam reikėjo būti vienam kaip ir per praeitą užduotį. Tada juk jam pavyko išsikapstyti galbūt būtų pavykę tai padaryti ir šį kartą. Na, žinoma šioje vietoje jam trukdė tas žodelis galbūt. Bet vis tiek galėjo pavykti ir vienam.
Jaunuolis labai norėjo atsiprašyti savo augintinio, tačiau labai nenorėjo pasirodyti kaip koks kvailys, tad ilgai mąstė ar turėtų tai daryti. Nors visi ir taip jį laikė pamišusiu. Turbūt jis toks buvo, tačiau visi žmonės yra pamišę. Ir dažniau yra pamišę dėl kažko. Pavyzdžiui: meilės, cigarečių, alkoholio, narkotikų, knygų, kavos, maisto, idealumo jausmo, perfekcionizmo, madų. O Jones buvo pamišęs dėl meilės gyvūnams. Ir jis negalvojo, kad tai yra kažkoks tragiškas ar pavojingas pamišimas. Jis kaip tik galvojo, kad toks jo pamišimis yra netgi šiek tiek naudingas tiek jam, tiek kitiems. Juk jis stengiasi gelbėti gyvūnėlius ar priimti tuos, kurie neturi prieglobsčio. Stengiasi gydyti gyvūnėlius ir panašiai. Jis stengiasi būti naudingu. Gal taip šiek tiek užpildo savo kompleksus, o gal tiesiog mąsto, kad gyvūnams reikia pagalbos. Pats, tiesa, nežinojo, kuris tai variantas.
- Aš atsiprašau, kad tave čia atsitempiau, - galiausiai ištarė savo augintiniui. Šis tiesiog papurtė galvą ir savo snukučiu stumtelėjo vaikinuką. Prancūzaitis puse lūpų šyptelėjo ir paspartino žingsnį. Namas jau buvo ėmęs tikrai rimtai griūti ir kai kuriose vietose atrodė, jog matosi netgi skylės. Bet čia galėjo būti ir vaikino vaizduotės žaidimas su juo. Jo vaizduotė labai mėgo tai daryti kada jaunuolis nervindavosi, tad šis kartas greičiausiai nebuvo kažkokia ypatinga išimtis.
Ryan'as pasivėlė savo šiek tiek patamsėjusius nuo suodžių plaukus ir pradėjo atidarinėti visas pasitaikusias duris. Taip jis bandė surasti taurę tam, jog galėtų išnešdinti iš šios bjaurios vietos. Jo rankos baisiai šalo, viena iš kojų taip pat. Jis jautėsi tikrai prastai, tačiau turėjo judėti pirmyn. Negalėjo čia pasilikti ir sudegti bei leisti savo granianui čia sudegti, kadangi tai būtų didžiausia jo padaryta klaida per visą jo gyvenimą.
Šviesiai rudų plaukų savininkas sunkiai atsiduso, kadangi jam sekėsi tikrai labai prastai. Tai buvo septintos atidarytos durys ir už jų nieko nebuvo. Galiausiai jaunasis magizoologas įlindo į vieną iš kambarėlių. Čia ugnies buvo mažoka, bet švilpis žinojo, kad ugnis jį tuojau atseks čia. Žinoma, jaunuolis į priekį praleido savo augintinį, kurį norėjo išgelbėti labiau nei savęs. Granianas buvo vertesnis išgyventi nei pats jaunuolis. Čempionas tyliai atsiduso pasiveldamas savo plaukus dar kartelį. Galiausiai priėjo pabaigą. Kambarys baigėsi, o durų šalimais nebuvo. Jis įstrigo. Švilpis garsiai nusikeikė, kadangi ugnis juos apsupo, tačiau šoniuke pamatė taurę. Jo lūpas paliko pilnas džiugesio klyksmas. Rudų akių savininkas per kaklą apsikabino savo augintinį ir kartu su juo palietė taurę ir pradingo iš šio košmaro.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Kodėl guli, Elliw nė neįsivaizdavo. Kaip ir keistai nemalonaus šalčio priežasties. Tiesa, netrukus velsietė pamiršo tiek tai, kad jai šalta, tiek gulėjimo ant žemės faktą. Tiesiog reikėjo Liucijos, Sabrinos, Joanos trečiosios, Vėtratrūnės ir Sarah. Ir teleskopo, žinoma.
Nė vieno iš jų aplinkui nebuvo, tad gyvenimas buvo siaubingai sudėtingas. Be to, kodėl, po galais, yra taip šalta?! Tai buvo bjaurus klausimas, į kurį Elliw nežinojo atsakymo. Reikėjo eiti iš čia ir pagaliau susirasti penkias geras mergaites ir bent vieną (ar penkis?) astronomijos prietaisą.
Rankose nebuvo nei teleskopo, nei, žinoma, draugių. Jose buvo kažkoks neaiškus padaras, kurio prasmės velsietė vis dar nebuvo supratusi. Deja, jis nesiteikė paaiškinti, ką ji čia daro ir kodėl yra taip šalta. Vadinasi, buvo beprasmis. Mergaitė ruošėsi jį šveisti šalin, tačiau buvo pamiršusi, kad guli ant grindų, tad tik skaudžiai prisitrenkė.
- AUČ! - garsiai suriko mergaitė baisiausiai nepatenkinta. Jai reikėjo atsistoti ir eiti kur nors, kur būtų geriau. Tai, žinoma, tokia vieta, kur ras gerų mergaičių ir astronomijos prietaisų. Tik kur galima tokią vietą rasti? Tai, deja, buvo nepakeliamai sunkus klausimas, į kurį Elliw visiškai neturėjo atsakymo.
Vis dėlto netrukus ji atsistojo, ir visai nesvarbu, kad neprisiminė, kodėl. Stovėjo ir nejudėjo. Susidūrė su problema, kad tai labai patiko ugniai, kurios velsietė gyvenime nebuvo mačiusi. Jeigu būtų tekę kada anksčiau susidurti su tokia problema, galbūt būtų galėjusi ką nors padaryti. Deja, dabar problema buvo visiškai nežinoma, tad velsietė tiesiog nejudėjo ir bandė prisiminti, kada paskutinį kartą matė Liuciją. Taip, deja, ir neprisiminė.
Padaras, buvęs jos rankose, išsprūdo iš rankų ir nuskuodė tolyn. Pasipiktinusi klastuolė nuskubėjo iš paskos, nors ir neįsivaizdavo, kodėl tai daro. Šaltis vis dar degino, tačiau Elliw to beveik nepastebėjo. Rankoje laikė keistąją lazdą ir tikrai nežinojo, kodėl jos kur nors nenušveitė.
Padariūkštis nėrė į kažkokį siaurą koridoriuką. Elliw nepataikė į jį pasukti, tad rėžėsi į sieną.
- AUČ! - dar kartą garsiai suriko ji, tačiau galiausiai nuskubėjo keistuoliui iš paskos. O gal ji pati buvo keistuolė. Galbūt, tik dabar apie tai visai nemąstė. Nemąstė apie nieką - ar bent to neprisiminė. Turėjo ir didelių problemų, kurias, tiesa, taip pat pamiršo.
Galiausiai gyvūnėlis nėrė į kažkokį nedidelį kambariuką ir pripuolė prie kažkokio švytinčio daikto. Jis tikrai nebuvo teleskopas, tad Elliw jautė gresiantį pavojų. Padaras jai, žinoma, nerūpėjo - vis tiek niekada anksčiau jo nematė. Jau neprisiminė, kad ilgoką laiką jį vijosi. Norėjo eiti sau, tačiau apsisukdama susipainiojo kojose ir plojosi ant grindų. Nepastebėjo, kad buvo priėjusi visai arti švytinčio daikto, tad netyčia jį palietė ranka. Tą pačią akimirką kažkur išnyko. Jeigu būtų prisiminusi tą faktą, galbūt būtų išsigandusi. Laimei, neprisiminė.
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko