[Heidi Mollson]

  Pagaliau Heidi prisiruošė ateiti į kažkokią pamoką, aišku būtų mieliau keliavusi į Herbologiją, tačiau pradžiai tiko. Nors ir buvo girdėjusi, kad pirmoji pamoka buvo kiek keistoka ir tikriausiai didžiajai daliai mokinių  nelabai patiko, tačiau mergaitės tai nestabdė ir net dar labiau viliojo. Galbūt ir šioji pamoka bus vienaip ar kitaip keistoka?
  Sėdėdama suole, jaunoji vampyrė dairėsi aplinkui, lyg bandydama kažką rasti. Dar prieš prasidedant pamokai matė Quentin, tačiau neįsivaizdavo ar jis liko pamokoje, ar tik pasirodė ten, dėl vienokios ar kitokios priežasties. Profesorei pradėjus šnekėti, tamsiaplaukė apmestinai klausėsi šios skundų, dėl šių buvimo savimi, tačiau panašiai kaip ir jai, šiems tai nebuvo labai įdomu ir vienintelis dalykas, kurio jie laukė buvo praktika, o kai kurie, gal ir net gi teorinės dalies.
  Šiaip ne taip, profesorė sugebėjo paaiškinti, ką būtų reikėję daryti pamokos metu, jeigu ne šone pasigirdęs sprogimas ir besiveržiančio vandens garsas. Tai kiek išgąsdino žalsvaakę, tačiau laiku spėjo susiprotėti, kad reikėtų trauktis tolyn nuo sienos ir kažkaip bandyti išvengti bėgančio vandens. Aišku, besitaškantys vandens purslai, jau sugebėjo sušlapinti šios rūbus ir plaukus, kurie dar ryte buvo plauti, nesitikint, kad po Kerėjimo pamokos, juos reikės džiovinti po šitokio jų „išplovimo“. Pasiekusi kitą kabineto pusę, kur vandens dar nebuvo tiek daug, klastuolė kiek atsikvėpė. Dabar tik beliko sugalvoti, ką daryti esant tokioje situacijoje, kadangi nebuvo tokia pažengusi burtininkė ir vieninteliai burtai, kurie šiai sekėsi buvo tie, kurie bent kažkiek buvo susiję su augalais.
  Vandens veržimasis, pro neseniai atsiradusią skylę, jau buvo pakankama tragedija, tačiau kabineto viduryje atsiradusi juodoji skylė. Aišku, ji šiek tiek sugerdavo vandenį, kas pagerino situaciją, tačiau ne tiek, kad vandens lygis mažėtų klasėje, plius ji buvo dar pavojingesnė, kadangi į save sutraukdavo viską, kas pasitaikydavo šios kelyje. Heidi net pasirodė, kad viena mergina atsidūrė tamsiajame kamuolyje. Įdomu, jeigu kažkas ten pateko, ar sugebės išsigelbėti.
  Indų serialas. Taip buvo galima apibūdinti šią pamoką, kadangi kai atrodė, kad blogiau būti nebegali, tapdavo dar blogiau. Aišku, tai tik paversdavo pamoką įdomesne, tačiau vienaip ar kitaip, šiek tiek sumažindavo išgyvenimo šansus, o ką dar kalbėti apie tai, kad profesorė vargu ar būtų ėmusi juos gelbėti. Pradėjus degti stalams ir kitiems mediniams, dar vandens nepalestiems daiktais, mergaitė per daug nenustebo ir susitaikė su tuo. Blogiausiu atveju galėjo tiesiog panaudoti vampyriškas galias ir vienaip ar kitaip išsigelbėti. Reikėjo tikėtis, kad jeigu Quentin yra kažkur čia, jis yra pakankamai gyvas ir sveikas, kad nereikėtų atsidurti ligoninės sparne.
  Pamačiusi kažką, kas burbuliavo po vandeniu, jaunoji vampyrė kiek galėdama greičiau priartėjo prie tos vietos, norėdama ištraukti nelaimėlį ar nelaimėlę. Išvydusi Elliw, šioji kiek nustebo ir net gi norėjo šią grąžinti atgal, tačiau nusprendė pasigailėti ir ištraukti į sausumą, jeigu taip buvo galima pavadinti, mažiausiai apsemtą kabineto vietą. Kadangi teleskopo niekur nesimatė, buvo galima nuspėti, kad dėl jo dingimo, bus apkaltinta tamsiaplaukė, tačiau negalėjo daug, dėl to padaryti.

[Meghan Natali Pritz]

Pro pykčio debesį, apgaubusį ją, Meghan nieko nebematė. Merginą pykdė absoliučiai viskas, o labiausiai - priešais ją sėdintis vaikinas pašaipia šypsena. Faktas, kad Meg žodžiai nedarė Quentin jokios įtakos, dar labiau siutino švilpiukę. Tačiau vis dėlto kai jos kumštis pasiekė vaikino veidą, jo akyse pasirodė kažkokia nesuvaidinta emocija. Emocija, kurios jis nepajėgė nuslėpti. Tačiau Meg, vis dar akinama pykčio, neturėjo laiko aiškintis, kas pasirodė Que akyse ir kodėl.
Pyktis išsisklaidė. Jo tiesiog nebeliko. Vieną sekundę švilpiukė norėjo dar kartą trenkti Quentin, o kitą jau stovėjo apdujusi galvodama, ką padarė. Kiekvieną savo žodį ir veiksmą Meghan prisiminė nepaprastai aiškiai. Prisimindama kiekvieną žodį, kurį pasakė, Meg vis labiau raudo.
- Atleisk... - sumurmėjo rudaplaukė, žvelgdama į kiek paraudusį Que skruostą.
Vaikinui prabilus, švilpiukė nustebo, nes tai buvo didžiausias žodžių kiekis, kurį jis jai pasakė per visą jų pažinties istoriją. Quentin liepė jai panaudoti pykčio kerus, tačiau Meg dar nebuvo tam pasiruošusi. Ji atsisėdo ant savo nuspirtos kėdės (kurią jau pakėlė) ir pasirėmė rankomis galvą. Būti užburtai pykčio kerais ir padaryti tiek nesąmonių tikrai nebuvo pats maloniausias jausmas. Tiesą pasakius, švilpiukė būtų mielai atsukusi laiką atgal ir tam sutrukdžiusi. Prieš pradedant tęsti darbą jai būtinai reikėjo žinoti, kad Que ant jos nepyksta. Bet klausti nesiryžo.
- Viongiornata Olesyja. - virpančiu balsu tarė Meghan, po kelių minučių pakėlusi galvą ir nukreipusi savo lazdelę į Quentin. Nieko neįvyko. Švilpiukė atsikrenkštė ir jau tvirtesniu balsu pakartojo: - Viongiornata Olesyja.
Šį kartą ji daugiau pajuto, nei pamatė, kad kerai pavyko. Tiksliau sakant, pajuto iš jos kūno iškeliaujant visą pyktį, kuris pro lazdelę skrido į Quentin. Dabar teliko sulaukti jo reakcijos.

[Dori Mendel]

Velniava, Dori nepavyko kerais nuraminti Levandos! Kerai išties buvo sudėtingi, tai jautėsi ir iš pačios lazdelės. Išėjusi energija buvo tokia sunki, bet silpna. Atrodo, kad antrakursė tiesiog pavargo pabandžiusi juos kartą panaudoti.
Levanda pradėjo ant tamsiaplaukės šaukti, tačiau po kelių akimirkų ketvirtakursės lazdelė nukrypo į Deoiridh. Dori susiraukė. Ji nenorėjo, kad kerai į grifę pataikytų, nes ji taip ar anaip niekada nebūdavo linksma. Kas atsitiks, jeigu dar ir pykčio kerų smūgį gaus?
Tačiau galvoti apie tai ir stebėti Deoiridh nebuvo kada. Netrukus vis dar taip pat perpykusi Levanda ir vėl atsisuko į Dori, šį kartą mergina buvo dar ir nutaikiusi lazdelę į antrakursę. Negalima delsti!
- Viongiornata ole! - sušuko Mendel nusitaikiusi burtų lazdelę į Klastūnyno kvidičo komandos kapitonę.
Šį kartą buvo taip sunku, kad Dori net suskaudo ranką. Nei į Levandą žiūrėti nereikėjo, mergaitė ir taip suprato, jog kerai vėl nepavyko. Ir ne tik, kad nepavyko, bet dar ir iki savo taikinio išvis neatskriejo. Tą akimirką Dori ir vėl ėmė nervuotis galvodama apie profesorę ir jos skiriamas užduotis. Kurių galų reikia mokyti vaikus klasėje vienas kitą skriausti? Ar šioje mokykloje maža traumų?
Nurimk ir susikaupk, Dori. Susikaupk, drąsino save antrakursė. Regis, sukaupusi visas įmanomas jėgas, mergaitė dar kartelį nutaikė savo burtų lazdelę į piktą piktą Levandą ir vėl sušuko:
- Viongiornata ole!
Šį kartą jausmas buvo kitoks nei du pirmus kartus. Kerai iš lazdelės išėjo lengvai, jie nebuvo sunkūs, rankos neskaudėjo. Kerų srovė taip pat sklandžiai keliavo Levandos pusėn. Arba pasiseks, arba ne. Tačiau Dori rizikuoti bijojo. Klastuolei atrodė, kad kuo toliau, tuo labiau Levanda širsta. Jeigu Mendel nepavyks ir šį kartą, vienas Merlinas težino, ką ketvirtakursė jai padarys.
Tad Dori žinojo viena: ji turi sprukti. Nelaukusi savo paleistų kerų rezultato Dori rovė kažkur tolyn į patį klasės galą. Bandė slėptis nuo Levandos. Mergaitė buvo visiškai šlapia ir net kerai, turėję ją gerokai pradžiovinti, šį kartą visiškai nepadėjo. Vanduo lašėjo nuo nosies ir plaukų galiukų. Nusibraukusi vandenį nuo veido klastuolė apsidairė aplink klasę. Čia vis dar buvo didžiulė sumaištis. Kaži, ar Sabrina galėtų skirti areštą? Ne, papildomo laiko su ta saldžialiežuve ir jos nevykusiomis vaišėmis Dori tikrai neištvertų. Apie tai galvodama mergaitė nukreipė burtų lazdelę į klasės priekį ir panaikino užrašą, kurį dar pamokos pradžioje išgraviravo kerais. Galbūt Sabrina nepastebėjo? Tokioje sumaištyje tai išties įmanoma. Gal. Dar kartelį apsidairiusi Dori nusprendė, kad jai jau gana. Ji tyliai išsliūkino iš klasės.

[Levanda Marchetti]

Levanda, dar labiau susierzinusi, jog Dori bando ją raminti, įraudo kaip burokas ir jau ruošėsi užsipulti tą nevykėlę. Jai nespėjus skelti antausio, kurį jau buvo nusprendus "padovanoti" Mendel, ši staiga pajautė, kaip jos noras kažką užsipulti, pamažu praeina. Ji nebuvo rami, toli gražu ne, tačiau jau nebenorėjo sumušti antrakursės, o tai buvo šiokia tokia pažanga.
Klastuolė tik dabar suvokė, jog jos kojos iki kelių visos permirkusios. Šen bei ten ant apsiausto matėsi vandens dėmės, o plaukai nuo drėgmės buvo dar labiau pasišiaušę nei įprastai. Čia jau net šukos nepadės. Nors vanduo ir nebuvo ledinis, tačiau ketvirtakursės kūnu perėjo šiurpuliukai. Ji vis dar nesuprato, kaip anksčiau nepastebėjo, jog atrodo kaip šlapias šuo. Dabar tikrai nepakenktų puodelis moliūgų sulčių.
Kiek atsikvošėjusi ir pagaliau nejaučianti įsiūčio, ji jau norėjo padėkoti antrakursei ir atsiprašyti, mat Levanda ne pirmą kartą buvo jai gan griežta ir, kartais, visai be pagrindo. Tačiau, nespėjus nei prasižioti, Dori jau spruko pro kabineto duris.
Levanda, valdoma beprotiško noro atsisėsti prie židinio ir išsidžiovinti permirkusius rūbus, apsidairė, tikėdamasi pasielgti taip, kaip Mendel. Nors mergina nebuvo įsitikinusi, jog pamoka pasibaigė, bet aplinkui vis dar visi skendo patvinusiame kambaryje ir atrodė, jog tokioj maišalynėj, niekas nepastebės dar vienos pasprukusios mokinės. Tad ketvirtakursė neskubėdama nešė savo šlapią kudašių iš klasės, vis dar jausdamasi kiek nepatogiai, jog Dori turėjo kęsti tokį jos pykčio priepuolį.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Elliw bijojo. Ir vėl neprisiminė, kodėl bijo, tačiau labai nuoširdžiai tai darė. Žinoma, dėl visko kalta buvo neLiucija, tad velsietė iš paskutiniųjų kaltino tą bjaurią mergiūkštę, kurios šią akimirką juodai nekentė. Niekaip negalėjo prisiminti, ką ji padarė, tačiau tai fakto nekeitė: dėl visko kalta tik ji.
Velsietei iškilo labai svarbus klausimas. Kodėl ji buvo po vandeniu? Tai buvo labai trikdanti situacija, tuo labiau, kad teleskopo šalia nebuvo. Viskas buvo tiesiog tragiškai blogai. Kažkaip reikėjo nustoti mąstyti apie bjauriąją neLiuciją ir susitelkti su svarbiausia užduotimi, kuri buvo... Šito Elliw, deja, nė neįsivaizdavo Tačiau kažką daryti reikėjo, tad mergaitė atkakliai bandė atsistoti. Labai nesisekė, bet staiga ji suprato stovinti ant kietos žemės. Vandens aplinkui nebuvo, tad velsietė netruko pamiršti apie jo egzistavimą. Atsisukusi į kažkokią šalia esančią merginą norėjo ją apkaltinti, bet laiku susivokė, kad tai nėra neLiucija. Vadinasi, dėl visų gyvenime atsitinkančių nelaimių nebuvo kalta. O tai reiškė, kad... Elliw neprisiminė, kaip ketino pratęsti tą mintį, tad tiesiog nebegalvojo.
- Kur mano teleskopas? - griežtai paklausė velsietė tos merginos, bet netrukus pamiršo, kad iš viso kažką sakė. Prietaisas tebebuvo kažkur dingęs, tad Elliw jautėsi labai sutrikusi. Toje vietoje, kur ji buvo, vyko kažkokie keisti ir nesuprantami dalykai, tačiau daug svarbiau buvo rasti didžiausią brangenybę. Galbūt ji tebestovėjo ant stalo? O ar teleskopas kada nors stovi ant stalo? Ar teleskopai turi kojas? Elliw giliai susimąstė. Tai buvo labai svarbus klausimas, tačiau mergaitė atsakymo į jį neturėjo.
Gyvenimas buvo sunkus. Teleskopas turėjo bjaurų įprotį dužti arba kur nors dingti. Arba abu. Tai dažnai trikdė velsietę, kuri neįsivaizdavo, kaip šią problemą reikėtų spręsti. Tuo labiau, kad dažnai pamiršdavo faktą apie didžiausios brangenybės sudužimą. Štai ir dabar ji nebūtų galėjusi pasakyti, ar teleskopas yra sveikas, ar ne - ji paprasčiausiai buvo tai pamiršusi. Kaip ir vietą, kur prietaisą galima rasti. Dar kartą viltingai žvilgtelėjusi į merginą nutarė, kad ji šiuo klausimu nepadės. O dėl to kalta tik neLiucija! Ta bjauri mergiūkštė turėjo neeilinį talentą sugadinti absoliučiai viską. Elliw neprisiminė, ką ji sugadino šį kartą, tačiau žinojo: tai tik jos kaltė!
Rankoje buvo kažkokia lazda, kurios paskirties velsietė neįsivaizdavo, tačiau viena žinojo puikiai: tai nėra teleskopas. Deja, tai nepadėjo brangenybės pastebėti, tad teko eiti jos ieškoti. Mergaitė netyčia bakstelėjo lazda sau į koją ir dar kartą suriko:
- AUČ!
Laimei, tai padėjo pastebėti ant stalo tebestovintį teleskopą. Kadangi Elliw buvo pamiršusi apie vandenį, ji nedvejodama pradėjo žingsniuoti didžiausios brangenybės link. Neilgai trukus būtų sušlapusi, bet kadangi jau buvo šlapia, mažai kas pasikeitė. Nebent tai, kad ji kelioms akimirkoms prisiminė esanti šlapia.
- Tai tu kalta! - riktelėjo Elliw, nors neįsivaizdavo, dėl ko kaltina. Vis dėlto ką kaltina, ji žinojo tiesiog puikiai. Tai, žinoma, buvo neLiucija.

[Sabrina Wolfhard]

Nu ir kaip viskas vyko? Niekaip. Man tai įdomu, paeis šią pamoką pačilinti ar ne? Jei nebus Arletės, nu tai nieko įdomaus. Apžiūrėjusi atidžiai visą klasę, pamatė tai ko visiškai nesitikėjo. Tą keistą mergiotę, kuri drįso praeitą pamoką mėtyti, pačios Sabrinos gamintus cepelinus. Ten jau buvo virš visko.
  Mergina šią pamoką, kaip įprastai, gurkšnojo savo kanapių arbatą, sumaišytą su brendžiu. Ir ką daugiau veikti? Tiesą sakant, kuo toliau, tuo labiau tas profesoriavimas, ėmė užknisti Sabriną. Vaikai? Na, vaikai geriausias dalykas, bet užtat neklauso, daro nesąmones. Kur pranyko geri vaikai? Tokie kaip Arletė, arba Alisa. Apie Alisą, baltaplaukė stengėsi net neprisiminti, tai jai kėlė skaudžius prisiminimus. Ech, tikiuosi, kad ji sveika, pamaitinta ir laiminga.- Nuo kerėjimo profesorės, nuriedėjo ašaros. Taip, ši diena ir absoliučiai, visas šis mėnesis tiesiog buvo tragiškas. Fotografė net negalėjo apsipratinti prie senosios nuotaikos, tiesiog nežinojo ką daryti. Profesorė jau norėjo pasakyti, kad praktika užbaigta, dėl pačios savijautos, bet staiga kažkas susprogo. Sabrina mintyse riebiai nusikeikė ir pažvelgusi į sieną, ji buvo totaliai susprogdinta. Ne, nebeturiu kantrybės.
- KURIS GAIDYS SUGEBĖJO TAIP PADARYTI? SAKIAU MANĘS NENERVINTI, JUS GAL NORITE BE KOJŲ IR BE RANKŲ NAMO GRĮŽTI?- Staugė per visą klasę, ji. Negana to, vanduo aptaškė pačią profesorę. - Jus gal norite, kad aš prie jūsų persirengčiau? Kas jums negerai? Apsiraminate staigiai, kol nepavirtau į pabaisą,- Galvos skausmas kankino dvidešimtmetę. Tiesą sakant, ji jau nebegalėjo valdytis, o tas senas... priepuolis, kuris dažnai užpuldavo Sabriną Wolfhard, artėjo prie pradžios. Ant sienos pasimatė kažkokios raidės, permetus akimis, tai buvo baisus ir žiaurus užrašas apie Sabriną. Baltapūkė atsiduso, kerais panaikino tą kvailą užrašą, pasižiūrėjo į mokinius ir ta pykčio šypsenėle, nusišypsojo.
 - Manote, kad mane galite įskaudinti? Kaip jums ne gėda? Mokiniai, mes stipriai susipykome, -  Tik tiek galėjo tebepasakyti jaunoji vilkolakė. Ir kas svarbiausia, tai nebuvo viskas, atsirado kažkokia juoda skylė grindyse, ir kažkokia juoda višta sugebėjo sudeginti suolą. Vyko didžiulis chaosas, dauguma rėkavo, merginos galva tiesiog plyšo. Nebegalėdama ištverti, Sabrina nusprendė lygiai taip pat nuskriausti mokinius, tad išsitraukė iš savo rankinės ginklą. Deja, bet ne žaislinį.
- Užsičiaupiate, arba paspaudžiu tą pavojingą miktuką,- Pagrasino jaunoji motina, nukreipusi šautuvą į mokinius. Laimei, mielas berniukas užgesino suolą. Sabrina nuleido ginklą ir pasidėjo jį į vietą. - Alanas, taip? Nu zuikuti, myliu, globoju, širdelėje nešioju, ačiū, kad padėjai. Matai, būčiau ir pati susitvarkiusi, bet va, reikėjo juos nutildyti...- Mergina pati šiek tiek susigėdo ir meldėsi, kad mokiniai nepasiskųstų kam nors dėl ginklo. Kažkokia kėdė krito ant žemės, sužadėtinė kaip visad išsigando, bet į kitas smulkmenas jau stengėsi nebekreipti dėmesio.
 - Zuikiai, atleiskite dėl šiandieninio mano poelgio, kitą pamoką pažadu būti geresnė. Elliw, tas tavo begemotas, oi.... kas su mano žodynu cha cha cha, turėjau omeny teleskopas... nesinešk jo daugiau,- Sabrina šyptelėjo ir atidarė duris, norėdama pasakyti, kad pamoka baigėsi. Kaip man reikės sutvarkyti visą šią klasę, neįsivaizduoju.