[Rafael Beaumont]

Tema: Katašuniai

Tylūs ir greiti žingsniai vos girdėjosi Hogvartso kolidoriuose. Rafael'is skubėjo savo kabineto link. Ir taip vėlavo. O vėluoti šį kartą negalėjo. Tik ne šiandien, kai toks gyvūnas buvo jo paliktas jo kabinete. tas gyvūnas galėjo padaryti per daug rimtos žalos.
-
Profesorius laukė kol mokiniai susirinks jo klasėje. Gyvūnas buvo saugiai uždarytas specialiame mokiniams nematomame magiškame narve. Profesorius tikėjosi, kad narvas atlaikys tą gyvūną iki teorijos pabaigos.
- Sveiki susirinkę šį gana vėsų rytą. Labai džiaugiuosi, kad sugebėjote ateiti į šią rytinę magiškų gyvūnų priežiūros pamoką, kadangi gyvūnas, kurį tyrinėsime yra tikrai labai įdomus, - pasakė profesorius. Tada atsistojo priešais pirmą suolą ir pasitvarkė savo plaukus.
- Kadangi teorijos klausimų pamokose klausiu labai retai, šiandien klausimo sulauksite, - tarė šypteldamas. Pats jautėsi labai susijaudinęs dėl pamokoje tyrinėjamo gyvūno, nes labai norėjo, kad mokiniams jis patiktų ir būtų įdomus. - Taigi pasakykite kokių žinote hibridinių gyvūnų. Jei norite gauti du taškus dar turite pasakyti iš kokių dviejų gyvūnų yra tas hibridas ir ar jis pavojingas. Dar paminėsiu, kad hibridiniai gyvūnai - tai gyvūnai turintys dviejų skirtingų gyvūnų dnr, - tarė Beaumont laukdamas atsakymų į klausimus. Tikėjosi, kad atsakymų bus nemažai.

(Teorija iki 29d. vakaro. Gyvūnus išgalvokite.)

[Dori Mendel]

Profesorius šįryt pasirodė Dori kažkoks entuziastingesnis, o dar tai, kad jis uždavė teorinį klausimą, antrakursę labai nustebino. Kažkas čia ne taip, ėmė svarstyti Mendel ir apsidairė aplink, tačiau jokių gyvūnų nesimatė.
Kai profesorius uždavė klausimą, Dori iškart pagalvojo apie kentaurus ir undines. Bet juk juose nėra dviejų gyvūnų DNR, ar ne? Nebent žmogų laikysi gyvūnu... Taip besvarstant Dori staiga kai kas toptelėjo į galvą ir ji netyčia garsiai garsiai suriko:
- Fanagetai!!!
Susizgribusi blyškiaveidė vos įžiūrimai nuraudo.
- Atsiprašau, - dabar jau normaliu balsu tarstelėjo. - Yra tokie gyvūnai, pavadinimu fanagetai. Pirmiausia buvo išveistas kandamonas, kuris turėjo saugoti magų namus ir kąsti vagims bei įsibrovėliams. Tačiau kandamonas kąsdavo ir savo šeimininkui. Galiausiai kažkas kandamoną sukryžmino su raguotuoju fahetu ir taip atsirado fanagetas. Fanagetas atrodo kaip mielas gyvūnas, jis yra gražių didelių akių, spalvingo kailio, tačiau yra pavojingas, nes vis tiek kanda, o jo įkandimai stipriai kraujuoja ir sukelia kūne įvairių formų žymes. Bet fanagetą galima nukenksminti, reikia jam sugirdyti specialaus eliksyro. Nenukenksmintas fanagetas turės ant uodegos plunksnas, o nukenksmintas neturės, - užsivedusi pasakojo Dori apie tai, ką su Meg skaitė knygose. - Profesoriau... o jūs ar esate girdėjęs apie fanagetus? Esu... esu girdėjusi, kad jų yra Hogvartse.
Dori bandė akimis susirasti Meg. Galbūt tai profesorius augina Apelsiną ir daro su juo bandymus? Galbūt jis yra Apelsino šeimininkas? Ir gal šiandien mokiniams bus pristatyti būtent fanagetai? Tokios mintys sukosi klastuolės galvoje. Kodėl būtent dabar profesorius prabilo apie hibridinius gyvūnus? Galbūt jis kažką žino, kad Dori ir Meg yra susijusios su Apelsinu?

[Meghan Natali Pritz]

Meg žiovaudama sėdėjo magiškų gyvūnų priežiūros pamokoje. Pastaruoju metu jai darėsi vis sunkiau laiku ateiti į pamokas ir jose susikaupti. Tačiau švilpiukė stengėsi iš visų jėgų. Kaip ir dabar.
Profesoriui paskelbus, kad šiandien bus teorinis klausimas, Meghan nustebo, mat magiškų gyvūnų priežiūros pamokose tokie pasitaiko retai. Tad džiaugdamasi papildoma galimybe uždirbti Švilpynei taškų, rudaplaukė ėmė kniaustis atmintyje, ieškodama kokios nors informacijos, padėsiančios atsakyti į teorinį klausimą.
Išgirdus Dori atsakymą, švilpiukė nustėro. Kiekviena jos smegenų dalelė tik ir šaukė: "Pavojinga! Pavojinga apie tai kalbėti!" Tačiau Meg geriausiai draugei baigus kalbėti, švilpiukei teko pripažinti, kad jos mintis paklausti profesoriaus, vis tik buvo gera. Meghan pažvelgė į Dori stengdamasi sugauti jos žvilgsnį ir mirktelėjo jai. Tada pati pakėlė ranką ir prabilo:
- Gerantai. Tai žinduoliai, kurių pradininkai yra saboretai. Tai gyvūnų rūšis, kuri buvo išvesta Pirmo pasaulinio karo metu. Beje, jame kovojo ir burtininkai, kurie sugalvojo susisiekimui naudoti saboretus. Tai į kurmius panašūs gyvūnėliai, kurie po žeme gali išrausti urvus ir taip nepastebimai pernešti raštelius ar smulkesnius daiktelius į kitas stovyklas. Tačiau šie gyvūnai dažnai pasiklysdavo ir tik 50% raštelių pasiekdavo tikslą, o tai pridarė nemažai bėdų. Tad vienas burtininkai (nežinoma, kas jis toks, mat žuvo karo metu) sugalvojo sukryžminti saboretus su harentais (burtininkų pasaulyje tai prilysta pėdsekiui šuniui) ir taip pasaulį išvydo gerantai. Tai buvo kiek didesni už knisius rudakailiai gyvūnėliai, nesunkiai besiorientuojantys po žeme ir galintys lengvai nugabenti įvairius raštelius į jiems paskirtas vietas. Tačiau pasibaigus karui, baigėsi ir jų populiarumas. Niekam nesirūpinant gerantais, jie išnyko.
Meg nutilo ir patogiau atsilošė kėdėje, kovodama su žiovuliu ir laukdama profesoriaus reakcijos.

[Rafael Beaumont]

Sulaukęs vos keleto atsakymų, profesorius suraukė savo antakius. Tikėjosi, kad į tokį paprastą klausimą atsakys daug daugiau mokinių. Juk klausimas buvo super lengvas. Dėl tokių vangių atsakymų nesinori ir klausinėti teorijos vėliau. Kaip tiems mokiniams lengvi taškai, jei jie nenori jų užsidirbti? pagalvojo profesorius pirštais pradėdamas belsti į stalą.
- Labai dėkoju už atsakymus. Jie yra šimtu procentu teisingi. Gaila, kad atsakymų buvo tiek mažai, kadangi klausimas tikrai lengvas. Na, ir praktikoje taškus užsidirbti bus daug sunkiau nei teorijoje, - pasakė Rafael'is prieidamas prie nematomo mokiniams narvo. Iš apsiausto lėtais judesiais Beaumont išsitraukė lazdelę ir pasuko ją tarp pirštų.
- Kaip supratote iš teorijoje užduoto klausimo, šiandien mes kalbėsime apie hibridinius gyvūnus. Tiksliau vieną iš jų - katašunį. Katašunis tai gyvūnas, kuriame yra sumaišytos katino ir šuns DNR. Iš tiesų daugelis sako, kad katiniai ir šunys yra didžiausi priešai. Tai tiesa, bet vienas magizoologas vardu Edward Gold 1856 metais nusprendė sumaišyti šuns ir katino DNR. Jis ilgą laiką bandė išveisti katašunius kol jam pagaliau pavyko. Katašuniai, nors ir sukurti naudojant dviejų atrodo paprastų gyvūnų DNR, buvo labai pavojingi. Katašuniai gebėjo atsiskirti vienas nuo kito tai yra pasidaryti šuniu ir katinu vienu metu. Jiems atsiskyrūs, abiems trukdavo kokios nors kūno dalies. Katiniui pavyzdžiui kojos, o šuniui uodegos. Bet, nors ir be šių kūno dalių, jie būdavo labai greiti , agresyvūs ir drąsūs. Taip pat katašuniai galėjo apsimesti labai draugiškais ir gerais gyvūnėliais, kad suviliotų žiobarus ar burtininkus kažkur nueiti. Katašunius labai plačiai naudojo sukčiai ir policija. Taip, žiobarų policija. Iš tiesų jie nesuvokė, kokie naudingi jiems yra katašuniai, kadangi nežinojo apie šių gyvūnų magiškąsias galias. Plius katašunius jiems veisti pradėjo Edward'o anūkas, Benvolijus. Iš tiesų jis darė klaidą ir apie tai sužinojus kitiems magizoologams, jo veikla žiobarų policija buvo baigta. Katašuniai buvo vieni iš pirmųjų išveistų hibridų. Šiais laikais katašunių rasti labai sunku, kadangi jų veisimo taisyklės yra labai griežtos. Kita katašunių dalis yra labai sulaukėjusi, - tarė profesorius pamodamas lazdele ir padarydamas narvą matomu.
- Šiandienos praktiką atliksite komandomis po 3 arba 5 narius, kadangi man tepavyko gauti vieną katašunį. Šiandienos praktikoje jūs turėsite sugauti katašunį ir gražinti jį į narvelį. Nepamirškite, kad turite gražinti abi katašunio dalis. Komanda sugavusi katašunį ir atnešusi jį man laimės. Jūs gausite prizą, kuris, žinoma bus susijęs su magiškais gyvūnais. Sėkmės susirandant komandos narius, žaidimas prasideda dabar, - ištarė Rafael'is nusišypsodamas ir paleisdamas katašunį, kuris iš karto šoko iš narvo. Šis katašunis buvo rudai baltos spalvos.

(Praktika iki 17 dienos. Visų pirma turite susirasti komandą, o tada bandyti sugauti katašunį. Taškai priklausys nuo orginalumo, logikos ir įdomumo. Po postu parašysiu, kuri komanda sugavo katašunį. Katašunio sugavimas priklausys nuo komandinio darbo, įdomumo logikos. Mažiausiai trys postai po simbolių 750 arba du postai po 1300 simbolių. Sėkmės.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Sigurdas drįso abejoti, ar pamoka apie magiškus gyvūnus yra pakankamai saugi jo augintinėms. Ypač dėl to, kad teko girdėti sklandančias kalbas apie kažkokias geltonas kobras. Jis nenorėjo rizikuoti, kad žaliaodės būtų sučiaumotos kokio padaro, tad klasėje sėdėjo vienas. Kol kas. Islandas jau nebegalėjo sulaikyti savęs nuo žvalgymosi po kabinetą, nuo spėliojimų, ar pasirodys Deoiridh. Ir kodėl tai taip svarbu? Kodėl? Kerėjime išties buvo smagu, bet dėl kokios priežasties turėtų kiekvieną kartą daryti nesąmones? Egzaminai... Kažkas tyliu balseliu bandė įtikinti jį, tačiau bergždžiai. Akys spėjo pastebėti puikiai pažįstamą veidą, boluojantį paskutinėje eilėje. Vaikinas sulaikė beišsprūstantį džiaugsmo pliūpsnį - tik švelnus šypsnys perbėgo lūpomis - ir atsisuko į profesorių. Regis, jis buvo uždavęs kažin kokį klausimą, kuris neabejotinai liko neišgirstas. Bet pernelyg dėl to nesielvartavo - tik pora mokinių panorėjo prabilti.
Besiklausantis praktikos susidomėjimas vis augo. Jis nenukrito net paminėjus komandinį darbą - juk pamokoje buvo Deoiridh. Dar vieną žmogų jie kaip nors susiras. Sigurdas numanė, jog škotė neatsisakys dirbti kartu, tad netrukus priėjo prie jos. Aišku, kelias akimirkas nežymiai sutriko. Tačiau sėkmingai įveikęs besikalančius abejonės ūglius tarė:
-Labas. Gal norėtum būti komandoje su manimi? - žingsnis buvo žengtas. Ankstesnis linksmumas jau spėjo išgaruoti, palikdamas tik malonų kirbesį. Žvilgsnis klaidžiojo merginos veidu, milisekundės dalelę susitikdamas su jos akimis. Kažkur už Sigurdo nugaros siautėjo viena katašunio pusė.

[Meghan Natali Pritz]

Meg nusivylė išgirdusi, kad profesorius neatsakė į Dori klausimą apie fanagetus, nes labai tikėjosi išgirsti apie juos kokios nors informacijos. Tačiau mergaitė vis tiek džiaugėsi pati atsakiusi teisingai. Vis dėlto ilgos valandos, praleistos bibliotekoje, nenuėjo veltui. Meghan nelaikė savęs moksliuke ar itin protinga, netgi priešingai, nes daugelis pamokų jai nesisekė, tačiau švilpiukė niekada nepraleisdavo progos daugiau padirbėti ar ką nors įdomaus paskaitinėti.
Išgirdusi praktikos užduotį rudaplaukė atsiduso. Meg ne itin mėgo kažkokius keistus magiškus gyvūnus, nes jų nesuprato ir jie jai atrodė per daug pavojingi. O ir hibridų kategorijoje jai pilnai užteko Apelsino. Be to, profesorius paskelbė, kad dirbti reikės grupėmis. Iš vienos pusės, grupėje dirbti ir ką nors sugalvoti tikrai buvo žymiai lengviau nei vienam, tačiau, norint, kad praktika būtų lengvesnė, reikia turėti tą komandą. O tai ir buvo sunkioji dalis, nes Meg beveik neturėjo draugų. Švilpiukės draugas Dinas šiemet kažkodėl nepasirodė mokykloje, todėl rudaplaukei teliko Dori. Ir vis dėl to rudaplaukė labai džiaugėsi turėdama tokią draugę kaip užsispyrėlę Dori, nes šiemet su juodaplauke klastuole dar labiau suartėjo ir tapo dar geresnėmis draugėmis.
Tad Meg, pagriebusi nuo savo stalo lazdelę ir persimetusi kuprinę per petį, nužingsniavo prie Dori suolo.
- Sveika, - pasisveikino klesteldama į tuščią vietą šalia draugės. - Gal norėtum dirbti kartu? - paklausė, beveik neabejodama, kad draugė sutiks.
Laukdama atsakymo, Meghan išsitraukė pergamentą, plunksną ir rašalą ir pradėjo kažką braižyti.

[Levanda Marchetti]

Levanda įžengusi į Magiškų gyvūnų priežiūros pamoką, tyliai klestelėjo į tuščią suolą už klastuolės Dori nugaros. Jau žiojosi sveikintis su antrakurse, tačiau profesorius pradėjo pamoką.
Levanda, kuri pastaruoju metu retai apsireikšdavo pamokose, šiandien jautėsi kažkaip keistai. Jai nelabai sekėsi pačiai apibūdinti šį jausmą, bet tai buvo panašu lyg ir į kokią nuojautą, jog ši pamoka tikrai nebus iš lengvųjų. Profesoriaus klausimas apie hibridinius gyvūnus tik patvirtino klastuolės intuiciją, jog per šią pamoką jai nepavyks lengvai išsisukti, o tuo labiau - nusnūsti. Reikėjo išgerti daugiau žalios arbatos arba bent jau morališkai pasiruošti...
Išgirdusi, jog teiks dirbti komandomis Levanda kiek sunerimo. Ji dažnai nesurasdavo nieko, prie ko būtų galima prisišlieti, tad vos tik išgirdusi kažką panašaus į "komandinis darbas" puldavo į lengvą paniką. Pradėjusi dairytis ji prisiminė, kad priekyje nugara į ją sėdi Dori, kuri jai buvo skolinga už visas tas mėlynes gautas per kvidičą. Tad raudonplaukė nedelsdama priėjo prie antrakursės, kuri jau šnekučiavosi su suolo drauge, ir pasisveikino:
- Sveika, Dori, gal nori dirbti kartu?
Mergina atsisukusi į šalia sėdinčią švilpiukę ištiesė ranką:
- Labas, aš Levanda. Malonu susipažinti.

[Dori Mendel]

Antrakursė nuliūdo, kad profesorius neatsakė į jos klausimą. Na, jeigu tu tyli, vadinasi, kažką tikrai žinai, primerkė akis.
Kai profesorius atskleidė, apie ką bus ši pamoka, mergaitė nusivylė. Tai jai atrodė labai nuobodu: katės ir šuns hibridas, kai magijos pasaulyje apstu niekam negirdėtų gyvūnų. Apie tai begalvojant prie klastuolės priėjo Meg. Dori su ja pasisveikino ir atsakė:
- Daugiau neklausk manęs tokių dalykų! - nusijuokė. - Žinoma, kad noriu, - mirktelėjo.
Netrukus šalia Dori priėjo Klastūnyno komandos kapitonė. Jos Dori šiuo metu kiek prisibijojo, tačiau labai apsidžiaugė, kad kvidičas jai padėjo susirasti draugų ne tik iš kitų koledžų, bet ir paties svarbiausio - Klastūnyno. O dar tai, kad Levanda buvo buvo dvejais metais vyresnė, paskatino Dori įsivaizduoti kelis negerus darbelius, kuriuos jos kartu galėtų atlikti.
- O, labas, Levanda, nepastebėjau tavęs, - šyptelėjo. - Žinoma, galime dirbti kartu. Taigi, ar turite minčių, kaip galėtume sugauti tą bjaurų gyvūną? - pakėlė antakius.
Dori įsižiūrėjo į tą bjaurastį. Katašunis lakstė po klasę. Man atrodo, bus paprasčiau nei paprasta, nusivaipė.
- Locomotor mortis, - paleido kerus į katašunį.
Kerai kuo lengviausiai pataikė į tą padarą ir Dori pergalinga mina jau ruošėsi eiti tą gyvūną nunešti į narvą. O bet tačiau, po kerų smūgio gyvūno kojos nesusiparalyžiavo. Atsitiko kai kas kita. Garsus POKŠT, ir katašunis prasiskyrė į dvi dalis.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

- Bla bla bla bla bla, - tyliai dainavo Deoiridh sėdėdama paskutiniame suole. Nors gal ne taip ir tyliai - turint omenyje, kad vyko pamoka, balsas galėjo skambėti pernelyg garsiai. Tiesa, mergaitei tai nė kiek nerūpėjo: ji labai nenorėjo čia sėdėti ir atsivilko tik todėl, kad tikėjosi sutikti Sigurdą. Nejučiomis žvalgydamasi po klasę netruko jo pamatyti, bet šį kartą nutarė neprieiti. Paskutinį kartą iniciatyvos ėmėsi būtent ji, tad norėjosi, kad šį kartą pirmą žingsnį žengtų vaikinas.
Deoiridh nežinojo, ar buvo užduotas klausimas, tad laukė, kol kas nors paaiškės. Kadangi visi sėdėjo savo vietose, buvo galima manyti, kad kaip tik taip ir nutiko. Tereikėjo ramiai prasnausti ir svarstyti, kur pasidėjo Matthew su Davina, mat abi varlės vos prasidėjus pamokai iššoko iš mokinės kišenės ir nuskubėjo savo reikalais.
Klasėje prasidėjus sujudimui buvo galima spėti, kad prasidėjo praktika. Kadangi Deoiridh tuo metu, kai profesorius ją pristatė, vis dar dainavo, nė neįsivaizdavo, ką reikės padaryti. Nė nenutuokė, ar reikės dirbti po vieną, ar poromis. O gal iš viso nereikės dirbti? Toks variantas būtų pats tinkamiausias, tad grifiukė nusiteikė daryti būtent tai. Būtų gal net pamiršusi, kad klasėje galimai yra Sigurdas, jeigu jis nebūtų priėjęs ir užkalbinęs. Beveik pašokusi grifiukė įsispoksojo į jį, bet kol jis nesuprato, kaip ji džiaugiasi, skubiai nusuko akis.
- Ee, komandoj? - tyliai pasitikslino ji. Nesinorėjo pasirodyti, kad nieko negirdėjo, tačiau prieštarauti nė neketino. - Žinoma, gerai.
Žodis "komanda" tarsi bylojo, kad jie turės būti ne dviese. Ar tikrai norėjosi ir trečio žmogaus? Žinoma, ne, bet jeigu galimybės nėra, reikėjo rinktis mažiausią blogybę. O tai, žinoma, buvo mokinė, kuri po pamokos vis tiek nieko neprisimins.
- Gal pasiūlom ir Elliw dirbti drauge? - atsargiai žvilgtelėjusi į koledžo draugą paklausė Deoiridh. Nesinorėjo, kad jis suprastų ją tyčiojantis iš vargšės nevėkšlos, bet negalėjo nieko pakeisti: ta kvėša buvo pernelyg juokinga.
Kiek pasvarsčiusi grifiukė akimis susirado ant stalo stovintį teleskopą ir atsistojusi patraukė tiesiai prie jo.
- Ei, teleskopų princese, dirbame komandomis. Nori jungtis prie mūsų? - garsiai paklausė ji Elliw. Spėjo, kad ji jau spėjo klausimą pamiršti, bet grifiukė dėl to tikrai nebuvo kalta.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Teleskopas stovėjo ant stalo. Ant to teleskopo tupėjo visas susitaršęs balandis purvinomis kojomis. Ant to paties stalo sėdinti mergaitė rudais plaukais stengėsi numušti balandį nuo teleskopo, tačiau kelis kartus trenkusi savo brangenybei pamiršo, kodėl tai daro, tad liovėsi.
Elliw nebūtų galėjusi pasakyti, kur yra ir ką čia veikia. Atsekė čia paskui kažkokią mergaitę, kuri nebuvo Liucija, Sabrina ar Joana trečioji. Neprisiminė, kodėl tai padarė, bet teleskopas buvo čia, tad viskas ne taip jau ir blogai.
Velsietė nuoširdžiai stengėsi klausytis, ką šneka tas baisus žmogus, kurį jai pavyko prisiminti, bet jis nutilo, o faktą, kad jis uždavė klausimą, Elliw skubiai pamiršo. Po kiek laiko dėl net ir teleskopui nežinomų priežasčių tas žmogus ir vėl pradėjo šnekėti. Deja, tuo metu Elliw jau buvo pamiršusi, kad yra gera mergaitė, tad nė nesistengė jo klausytis. Netruko pamiršti ir tai, ko nesistengė, tad netyčia išgirdo, kad kažkam reikės komandų. Skubiai apsižvalgė po klasę tikėdamasi pamatyti Liuciją, Sabriną ir Joaną trečiąją, bet, deja, nepamatė nė vienos. Buvo aišku, kad velsietė komandos nesusiras, tad nė nesivargino prisiminti, kad reikia tai padaryti.
Taigi Elliw sėdėjo ant stalo ir svarstė, ar jos teleskopas saugus. Nutarė, kad ne, bet neįsivaizdavo, kodėl taip pamanė, o netrukus šitą nuomonę ir pamiršo. Gal viskas būtų buvę gerai, bet tuo metu prie velsietės kažkas priėjo. Ji taip persigando, kad nusivertė nuo stalo. Teleskopas, laimei, liko stovėti. Elliw gulėjo ant grindų ir pažvelgė į priėjusią niekada gyvenime nematytą mergiūkštę. Ji nebuvo viena iš tų keturių bjaurybių, bet tai nereiškė, kad klastuolė nori turėti su ja ką nors bendro. Vis dėlto ji buvo gera mergaitė, net jeigu to ir neprisiminė. Tad atsistojusi ir kaukštelėjusi galvą į stalą pratarė:
- Kas čia vyksta?

[Meghan Natali Pritz]

Meg išsiblaškiusi braižė figūras pergamente ir kažką rašinėjo. Išgirdusi Dori žodžius, švilpiukė lengviau atsiduso, nors ir taip tikėjosi, kad draugė sutiks. Dabar tetrūko trečio asmens ir bus galima pradėti praktiką.
Išgirdusi kažkieno balsą sau už nugaros, Meghan staigiai apsigręžė ir įsmeigė akis į atėjūnę. Ji buvo ne itin aukšta, rusvų plaukų ir melsvai pilkų akių. Be to, reikia pripažinti, atrodė gražiai. Mergina, kaip pastebėjo Meg, buvo vyresnė už ją ir iš Klastūnyno koledžo.
- Aš vardu Meghan. - prisistatė rudaplaukė. - Na, Meg. - pasitaisė ir šyptelėjo.
Švilpiukė norėjo paklausti, ar kuri nors iš merginų turi minčių, kaip sugauti katašunį, kai Dori išsitraukė lazdelę ir pabandė užkerėti gyvūną. Tačiau jai nepavyko. Meg labai nustebo, nes Dori burti mokėjo labai gerai. Jei jau Dori nepavyko, tai nežinau, kaip mes atliksime praktiką...
Meg vėl pakėlė akis ir staiga suprato, kad vietoj vieno gyvūno po klasę siautė jau du. Švilpiukės akys užfiksavo ir kitą besiformuojančią komandą ir tai buvo ženklas jai, kad laikas imtis kokių nors veiksmų. Kokių, Meghan pati nebuvo įsitikinusi. Tik buvo tikra, kad reikia ką nors daryti.
Besidairant po klasę, Meg prisiminė savo pirmąją magiškų gyvūnų priežiūros pamoką ir ūmai jai kilo idėja, kaip būtų galima sugauti, ar bent pabandyti sugauti, katašunį.
- Turiu vieną mintį. - pareiškė švilpiukį savo darbo partnerėms ir išsitraukė lazdelę. - Accio narvą! - pusbalsiu šūktelėjo rudaplaukė.
Meghan norėjo viską padaryti tyliai, nenorėdama, kad kitos komandos sužinotų jos planą. Deja, nepavyko, mat jos kerų prišauktas narvas, nežinia kodėl, įskrido pro langą, išdauždamas jį.
Meg šoktelėjusi sugavo narvą, tada nukreipė lazdelę į nukentėjusį langą ir tarė:
- Reparo.
Langas buvo kaip naujas. Rudaplaukė įsikišo lazdelę į apsiausto kišenę, užsimetė ant peties kuprinę ir, paėmusi narvą, nusinešė į klasės galą. Turbūt niekam ne paslaptis, kad Švilpynės koledžas garsėjo ne tik kaip draugiškumo, bet ir kaip smaližių koledžas. O šią savo koledžo savybę Meg tikrai turėjo. Todėl, kiek pasiraususi kuprinėje, švilpiukė išsitraukė kelis sausainius ir padėjo juos narve. Tada nusirišo visas savo apyrankes ir surišo jas visas į vieną ilgą virvelę. Jos vieną galą pririšo prie narvo durelių vidinės pusės, pervėrė išilgai per visą narvą ir, laikydama kitą galą, prisiglaudė klasės kampe stengdamasi pasislėpti.
Meghan, viena ranka tvirtai laikydama virvelę, kita paėmė dar vieną sausainį ir metė prie narvo, norėdama, kad nors viena katašunio dalis ją pastebėtų. Pavyko! Viena katašunio dalis (mergaitė negalėjo įžiūrėti, kuri) atbėgo prie narvo. Tačiau Meg iš susijaudinimo per anksti patraukė virvelę ir narvo durys užsitrenkė tiesiai hibridui prieš nosį.
Meg, visa perpykusi, atsistojo ir piktai nusikeikė. Prakeiktas gyvūnas. Švilpiukė, su burtų pagalba, vėl ant rankos užsirišo visas savo apyrankes ir grįžo pas komandos nares.
- Nebeturiu idėjų, - įsiutusi pranešė. - Tas prakeiktas gyvūnas nepasidavė mano gudrybėms, tai aš nežinau, kaip jį sugauti.

[Levanda Marchetti]

Levanda niekaip nesuprato, kodėl kiekvieną pamoką praktika neapsieidavo be (didelių) nesėkmių. Nors anksčiau ji nemėgo teorinės dalies, ir dabar nėra didelė teorijos mėgėja, tačiau raudonplaukė pasiilgo ramių, paprastų pamokų, kai viskas sekasi, o jei, kas ir nesiseka, viskas lengva ištaisoma.
Ji neturėjo jokio noro vaikytis katašunį po visą klasę, tačiau, žinoma, pasirinkimo neturėjo. Nors Dori mintis suparalyžiuoti gyvūno galūnes buvo logiška, tačiau Levanda nuo pat pradžių į ją žiūrėjo skeptiškai. Ne todėl, jog nepasitikėjo antrakursės gabumais, bet todėl, kad, pastaruoju metu, įsitikino, jog pirmi kartai būna beveik visada nesėkmingi.
Meg mintis prisivilioti padarą gardumynais klastuolei labiau patiko. Ji pati tikrai būtų įlindusi į tą narvą ir suvalgiusi visus saldėsius, tačiau, akivaizdu, katašunis nebuvo saldumynų mėgėjas.
Reikėjo naujo plano. Greito, efektyvaus ir garantuojančio sėkmę. Raudonoj merginos makaulėj, deja, retai kada sukasi genialios idėjos. Vienintelis jai į galvą šovęs būdas sugauti bent pusę katašunio buvo panaudoti sustingdymo kerus. Jei viskas suveiks, merginos spės įvykdyti užduoti anksčiau, nei kita komanda sugeneruos savąjį planą.
- Manau, reikėtų panaudoti sustingdymo kerus... - prasitarė Levanda ir nelaukusi savo komandos narių pritarimo nusitaikė burtų lazdelę į atsiskyrusio gyvūno katės dalį. - Stupefy.
Levanda - tu kerėpla. Ketvirtakursė padarė tokią išvadą, mat vietoj to, kad pataikytų ten, kur reikia, paleido kerus į šalimais stovinčią Meghan. Ir kaip aš sugebėjau patekti į ketvirtą kursą, jei net pirmakursių kerų nemoku taikliai panaudoti. Na, akivaizdu, jog šiais metais penktas kursas man net nesišviečia.
- Aš labai atsiprašau, Meg, - gailiomis akimis ji pažvelgė į sustingusią ir nejudančią Švilpiukę.
Ji jau norėjo atšaukti sustingdymo kerus, ir viską atitaisyti, na, bent jau atitaisyti tai, kas buvo įmanoma, tačiau į galvą nešovė joks burtažodis, kuris galėtų padėti merginai. Levanda apsidarė vildamasi, jog nei profesorius, nei kiti mokiniai nepastebėjo nejudančios Meg, nors nepastebėti sustingusios mergaitės vidury klasės buvo sunkiai įmanoma. Ketvirtakursė viltingai pažiūrėjo į Dori, vildamasi, jog ši sugebės padėti švilpiukei.

[Dori Mendel]

Dori stebėjo, kaip Meg vargsta bandydama prisivilioti katašunį į narvą su sausainiais. Išgyventų ir žiobarų pasaulyje, pamanė dvylikmetė. Deja, katašunis į spąstus nepakliuvo, tačiau įvyko kai kas kita: Levanda sugebėjo sustingdyti Meg. Levanda, rimtai? Mendel pavartė akis, tačiau nieko nesakė. Pelnyti vyresnės klastuolės palankumą, kuri dar yra kvidičo komandos kapitonė, buvo tikrai naudinga.
- Jos mums dar reikės, - tarė Levandai. - - Enervate, - ištarė nutaikiusi burtų lazdelę į Meg ir ši pabudo.
Dori sekė akimis tai vieną, tai kitą katašunio dalį. Tai tikrai buvo šlykštus padaras. Ypač dabar, kai šuns daliai trūko galinės kojos, bet praktiškai iš užpakalio styrojo trys nagai, na, o katei tai tiesiogine to žodžio prasme iš užpakalio kyšojo maždaug trečdalis uodegos.
- Impedimenta! - šūktelėjo Dori nusitaikiusi į tą uodegėtą subinę, o gal subinėtą uodegą, tačiau nepataikė. - Bjaurus gyvūlys! - nepatenkinta suriko.

[Meghan Natali Pritz]

Vis dar nusivylusi po nesėkmės su narvu, Meg dairėsi po klasę vildamasi, kad į galvą šaus nors kokia idėja. Deja, veltui. Galva buvo tuščia, tarsi iššluota. Švilpiukė bergždžiai laužė galvą bandydama ką nors sugalvoti. Kad tik greičiau baigtųsi pamoka.... Velniop tuos taškus, tik išleiskit mane iš šito beprotnamio.. mintijo rudaplaukė. Ir iš tiesų, klasė panašėjo į beprotnamį dėl katašunio skleidžiamo triukšmo ir jo kūno dalių lakstymo be jokios tvarkos.
Meg žiojosi paklausti, ar kuri nors iš komandos narių turi kokių nors idėjų, padėsiančių sugauti katašunį, kai staiga pajuto, kad nebegali pajudėti ir kalbėti. Švilpiukė paklaiko ir norėjo rėkti, tačiau nepajėgė išspausti nė žodžio. Kažkokiu būdu jos akys sugebėjo užfiksuoti netoliese stovinčią Levandą su lazdele rankoje. Iš jos veido išraiškos buvo galima spręsti, kad tai ji sustingdė Meghan. Rudaplaukė sutelkė visas mintis į savo lazdelę ir pabandė panaudoti bežodžius kerus, tačiau, savaime suprantama, iš to gavosi šnipštas. Ką daryti? Kodėl ta kvailė Levanda manęs neatkeri? Ar burtažodžio nežinai, gerbiamoji ketvirtakurse?
Po dar kelių kankinančiai lėtai praėjusių sekundžių, Meg pajuto, kad vėl gali valdyti savo kūną. Švilpiukė pakrutino rankas ir pasukiojo galvą. Buvo gera vėl jausti ir valdyti savo kūną. Meghan pasisuko į Dori, nes spėjo, kad tai ji ją atkerėjo. Ir neklydo, nes Dori vis dar spaudė rankoje lazdelę.
- Ačiū. - padėkojo Meg, žvelgdama draugei į akis. - Ką toliau darysime? Katašunis vis dar laisvėje. Gal turite kokių nors minčių, kurios neįtrauktų komandos narių stingdymo? - švilpiukė priekaištingai pažvelgė į Levandą, tačiau iš karto šyptelėjo parodydama, kad nepyksta.

[Levanda Marchetti]

Levanda jautėsi nusivylusi savimi, kad būdama ketvirtakursė nesugebėjo atkerėti Meg. Mergina norėjo viską mesti ir, tikrąja to žodžio prasme, bėgti iki savo lovos, užsikloti galvą ir miegoti kokias geras dešimt valandų. Klastuolė nebuvo pratusi lankyti pamokų, tad šios, prie tokio krūvio neįpratusią raudonplaukę, išties vargino.
Nors Levanda ir jautėsi desperatiškai, ji suprato, kad kol nesugaus katašunio (kartu ar dalimis - nesvarbu) tol ji gali pasvajoti apie savo šiltą lovą. Nors mergina ir manė, kad "Stupefy" kerai, turėtų priversti katašunį sustingti, rizikuoti dar kartą ketvirtakursė bijojo. Reikėjo naujo plano, kokios, kad ir ne labai genealios, bet išganingos minties. Ji pervertė visus žinomus burtažodžius mintyse ir apsistojo ties vienu, kuris, jos manymu, turėjo sulaikyti bent vieną katašunio dalį.
- Nesu tikra, jog pavyks, bet, manau, galim pabandyti sulaikyti tą nelemtą gyvūną grandinėmis. Jei mums pasiseks šiais kerais sugauti bent vieną katašunio dalį, tuomet galėsim išmėginti ir ant kitos.
Neužtikrintai išdėsčiusi savo planą, Levanda nusitaikė lazdele į bėgiojančią katašunio šuns dalį:
- Incarcerous! - sušuko ketvirtakursė ir meldėsi, jog pavyks.
Deja, Levanda eilinį kartą prašovė. Nors mergina nebuvo tikra, kas įvyko, tačiau, panašu, jog gyvūno šuns dalis išsigando paleistų kerų ir susijungė. Dabar, kai katašunis vėl buvo vienas gyvūnas, o ne du neaiškūs padarai lakstantys per visą klasę, jį sugauti turėtų būti lengviau.
Levanda norėjo atsigriebti už visus tuos nesėkmingus bandymus. Klastuolė suvokė, jog katašunio paprastais kerais neprisiviliosi. Nagi, mastyk paprasčiau... Kas patinka katėms ir šunims...
- Paukščiai! - sušuko raudonplaukė ir puolė aiškinti savo sumąnymą Meg ir Dori. - Viskas labai paprasta: pabandykime katašunį prisivilioti išburdamos paukščius. Kadangi tau, Mendel, geriausiai sekasi kerėti, tu tą ir padarysi. O mes su Meg uždarysime katašunį į narvą. Tik bėda ta, jog nepamenu burtažodžio...
Raudonplaukė vylėsi, jog antrakursė bus išstudijavusi kokią burtų knygą ir žinos šitą, kad ir retai naudojamą burtą, nors vilčių ir nebuvo daug. Galų gale, klastuolė priėjusi prie narvo, viltingai pažiūrėjo į Dori ir mintyse prašė visų žinomų burtininkų stebuklo, kad Levanda, įvykdžiusi užduotį, galėtų grįžti į lovą.