0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Jasmine Diana Amneta

  • Burtininkė
  • ****
  • 227
  • Lytis: Moteris
Išaušus kvidičo rytui, retus saulės spindulėlius uždengė vis daugiau debesų, pranašaujančių liūtį. Nieko keisto - ruduo pasirodė pačiu savo „gražumu“. Ant nukritusių ir pradėjusių pūti lapų net neprasidėjus kvidičo rungtynėms pradėjo kristi pirmieji lietaus lašai, o laukiant žaidimo pradžios, lietus tik dar labiau šėlo ir buvo pasiruošęs permirkdyti kiekvieną, kuris tik drįso iškišti nosį iš Hogvartso pilies, iki paskutinio siūlo galo.
Lyg to būtų negana, vėsokas rudens vėjas nešildė nei kvidičininkų, nei sirgalių, pasiruošusių šalikus ir pirštines, jeigu žaidimas užtruktų daugiau, nei dešimtį minučių. Susigūžę tribūnose sirgaliai užjautė kvidičininkus, kurie neturės net menkiausios užuovėjos. Tačiau kaip kažkadaise gyvenęs gynėjas Oliveris Medis pasakytų, jog nėra per prasto oro kvidičui, tad rungtynės turėjo įvykti.


Klastūnynas

Kapitonė: Levanda Devyndarbė

Gaudytoja: Elliw Gwawr Dwynwen Goff
Gynėja: Levanda Devyndarbė
Atmušėja: Dori Mendel
Puolėjai: Sofi Barbierato, Indio Dellso

Varno Nagas

Kapitonė: Arletė Russell

Gaudytoja: Arletė Russell
Gynėja: Gloria Mechel
Atmušėja: Elodie Gold
Puolėjos: Abigailė Nestrof, Nikolė Parker


Šluotos, aprangos ir amžiaus koeficientai

Elliw Gwawr Dwynwen Goff: ŠK [3,0] + AK [3,0] + ŽKK [1,0] = NK [7,0]
Levanda Devyndarbė: ŠK [2,5] + AK [3,0] + ŽKK [1,0] = NK [6,5]
Dori Mendel: ŠK [3,0] + AK [3,0] + ŽKK [0,5] = NK [6,5]
Sofi Barbierato: ŠK [2,5] + AK [3,0] + ŽKK [1,0] = NK [6,5]
Indio Dellso: ŠK [2,5] + AK [3,0] + ŽKK [1,0] = NK [6,5]


Arletė Russell: ŠK [2,5] + AK [2,5] + ŽKK [0,5] = NK [5,5]
Gloria Mechel: ŠK [2,5] + AK [3,0] + ŽKK [0,5] = NK [6,0]
Elodie Gold: ŠK [2,5] + AK [3,0] + ŽKK [0,5] = NK [6,0]
Abigailė Nestrof: ŠK [2,5] + AK [2,5] + ŽKK [1,0] = NK [6,0]
Nikolė Parker: ŠK [2,5] + AK [3,0] + ŽKK [1,5] = NK [7,0]

Apsaugų koeficientas

Elliw Gwawr Dwynwen Goff: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Levanda Devyndarbė: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Dori Mendel: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Sofi Barbierato: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Indio Dellso: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.

Arletė Russell: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Gloria Mechel: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Elodie Gold: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Abigailė Nestrof: APK [1,5] = 1 papildomą kartą žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Nikolė Parker: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.


Kauliuko rezultatas oro sąlygoms nustatyti: 6 (lietus, šalta)

Kritlis atitenka Klastūnynui, teisėjui kauliuku išridenus 1-3 akis, Varno Nagui – 4-6 akis.
Kauliuko rezultatas: 2.

Rungtynės prasideda.

Su kritliu rungtynes pradeda Klastūnynas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Jasmine Diana Amneta »
Legacy, what is a legacy?
It's planting seeds in a garden you never get to see
I wrote some notes at the beginning of a song someone will sing for me
America, you great unfinished symphony, you sent for me
You let me make a difference, a place where even orphan immigrants
Can leave their fingerprints and rise up,
- Lin Manuel Miranda, „Hamilton“

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Pagaliau! Pagaliau išaušo ta lauktoji, o gal nelauktoji, ir gal visai ne pagaliau, diena, ir Dori su šluota šovė į kvidičo aikštės dangų. Deja, bet Dori iš jaudulio negirdėjo nei įžanginių žodžių, nei ko nors kito, tik suprato, kad rungtynės jau prasidėjo, kai koledžų žaidėjai ėmė stoti į savo pozicijas.
Oras buvo tiesiog siaubingas. Net nespėjus prasidėti rungtynėms ėmė stipriai lyti. Buvo sunku išsilaikyti ant šluotos. Pūtė šaltas vėjas, o rankoje maskatavo blokštas. Tikras malonumas.
Dvylikmetė buvo tinkamai apsirengusi, tačiau apranga ne ką ir tepadėjo: klastuolė jautė, kaip ji ima peršlapti nuo vis stiprėjančio lietaus, o šlapios jos plaukų sruogos kuteno žandus bei lindo į akis, nes mergaitės plaukai buvo per trumpi, kad susirištų, ir per ilgi, kad netrukdytų.
Tačiau labiausiai blyškiaveidę erzino apsaugos. Mendel tikrai nenorėjo jomis muturiuotis! Kokia gėda, klastuoliai su kūno apsaugom, su šalmais! Kaip kokie nevykėliai, bailiai! Jai tai atrodė labai kvaila, be to, buvo itin nepatogu. Apsaugos apsunkino judėjimą. Tačiau pasirinkimo antrakursė neturėjo.
Prisimerkusi klastuolė apsidairė po aikštę. Reikėjo įvertinti priešininkus. Dėl savo komandos mergaitė buvo beveik rami. Tiek komandos kapitonė, tiek kiti žaidėjai jai atrodė verti žaisti kvidičą. Išskyrus... Elliw. Tamsiaplaukė nesuprato, kaip toji keistuolė atsidūrė kvidiče ir kurių galų jai buvo leista žaisti gaudytojo pozicijoje. Mendel labai bijojo, kad teleskopininkė sugadins visus reikalus, tačiau širdyje vylėsi, jog Levanda ją į komandą priėmė ne šiaip sau: galbūt atbus slaptas Elliw gaudymo talentas?
- Taip, reikia pažiūrėti, kas yra varnių gaudytojas, - sau pasakė Dori.
Kol kas mergaitė daugiau prabilti neketino, nes vos išsižiojus burna prisisėmė vandens ir antrakursė sugebėjo užspringti. Išsikosėjusi ji šiaip ne taip įžiūrėjo varnių gaudytoją. Tai buvo Arletė. Arletė? Elliw? Dėl Merlino barzdos, kas per invalidų būrelis, stebėjosi Dori, tačiau šiek tiek nusiramino: Arletė negirdi, o Elliw pamišus. Galbūt bus lygi kova?
Ir daugiau klastuolė neturėjo nei kada, nei ko pagalvoti, nes jai prieš nosį pralėkė jis... muštukas! Dori ir vėl ėmė daužytis jau aprimti spėjusi širdis. Kokia aš kvaiša, vietoj to, kad atmušinėčiau, lyginu komandų gaudytojas! Mendel pasirodė, kad muštukas lekia į... Indio! Ji nebuvo tikra, tačiau negalėjo leisti, jog muštukas jį nublokštų, todėl visu greičiu rovė muštuko link, užsimojo ir...
- Mano blokštas! - nesavu balsu suklykė antrakursė ir pažvelgė žemyn.
Kokia tu vėpla! Vietoj to, kad atmuštų muštuką, Dori sviedė blokštą nežinia kur ir jis krito žemyn. Žaibišku greičiu juodaplaukė nėrė žemyn, tačiau blokšto neįžiūrėjo. Jeigu ponas lietus nustotų pliaupti, galbūt būtų kitaip! Nusileidusi ant žolės Dori nulipo nuo šluotos ir ėmė dairytis blokšto. Tikriausiai atrodau kaip paskutinė kvaiša, nutarė mergaitė, nes kažkokie grifai ėmė iš jos tyčiotis. Antrakursė norėjo panaudoti kerus, kurie padėtų surasti blokštą, tačiau nedrįso iš kišenės išsitraukti burtų lazdelės. O jeigu per kvidičą negalima? Šito mergaitė nežinojo. Galiausiai kažkoks klastuolis, sėdintis pirmoje eilėje, sušuko, kur blokštas, ir Dori, greit jį pasiėmusi, netrukus vėl skraidė ore.
Tačiau atsigauti antrakursei kada nebuvo. Prieš pat nosį jai vėl išdygo susiliejęs juodas muštukas, o kiek tolėliau - ne kas kitas, bet varnių atmušėjos Elodie siluetas. Nieko nelaukusi Mendel visa jėga smogė blokštu į muštuką, nutaikiusi jį į Elodie.

[Atmušimas į Elodie Gold: 2, 4]

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Elliw niekaip negalėjo prisiminti, kodėl ji stovi merkiama lietaus ir ką jai čia reikia padaryti. Dėl kažkokių priežasčių rankoje buvo šluota, kuri velsietei tikrai nepriklausė - ar bent jau ji to neprisiminė.
Jeigu tik Elliw nepasigirdo, kažkas sušvilpė, ir aplinkui ją pasklido kažkokie žali ir mėlyni taškai. Velsietė neįsivaizdavo, kas čia vyksta, bet pamačiusi savo žalią rankovę nutarė, kad jai reikia elgtis taip pat. Taigi mergaitė pakėlė koją ir bandė apžergti šluotą, bet netyčia ją paspyrė, ir ta įkrito į purvą. Elliw supyko ir piktai pagriebusi šluotą pagaliau šiaip ne taip ant jos atsisėdo.
Iki to laiko, kol susitvarkė su šia problema, mergaitė pamiršo, ką ketino daryti, bet netyčia pakilo į orą. Tai labai išgąsdino, tačiau Elliw laikėsi iš paskutiniųjų. Nebuvo galima nukristi - tokių patirčių tikrai buvo per daug.
Priartėjusi prie vieno žalio pavidalo, velsietė pasišlykštėjo: tai buvo ne kas kitas, o ne ne ne neLiucija! Ir kodėl ji negali vilkėti mėlyno drabužio? Ne, su ja klastuolė tikrai neturės nieko bendro! Per lietų pavyko pamatyti, kad ir ne neLiucija su ne ne neLiucija yra... kažkur, kur yra ir Elliw. Pastaroji visai pakraupo: ar visos tos neįtikėtinai bjaurios mergiūkštės dabar jai trukdys?! Kad ir ką ji daro, tų trijų bjaurybių čia tikrai nereikia!
Bet dabar nebuvo galima galvoti apie bjauriąsias mergiūkštes. Reikėjo prisiminti, ką čia reikia padaryti. Buvo bjauriai šalta ir nemalonu. Maža to, lijo lietus. Ir dar vėjuota!
- Tai tu kalta! - riktelėjo Elliw, nors nežinojo, kurią iš ką tik sutiktų bjaurių mergiūkščių kaltina. Tik per jas velsietė atsidūrė šitoje šlapioje, šaltoje ir nemalonioje vietoje! Taigi dabar Elliw skraidė kažkur ir bandė nenukristi nuo šluotos. Ji kažkodėl buvo labai slidi. Rudaplaukė jau buvo pamiršusi, kad lyja, tad norėjo dėl slidžios šluotos apkaltinti bjauriąsias mergiūkštes, tačiau tą akimirką tiesiai ant nosies nukrito didelis ir bjaurus lašas. Ką gi, dėl slidžios šluotos bjaurybės gal ir nekaltos. Bet dėl lietaus... Taip, tai tik jų kaltė!
Elliw skrido tolyn, tik, deja, neįsivaizdavo, kur skrenda. Tik nuskridusi pakankamai toli nuo visų kitų, kad pamirštų apie jų egzistavimą, mergaitė susiprato, kad galbūt reikėtų apsisukti. Tai bedarydama vos neatitrenkė į iš kažkur atsiradusią pakylą, kuri galbūt buvo žiūrovų tribūna. Iš jos atsklido balsas, kažką surikęs apie šaukštą. Jeigu tik Elliw teisingai išgirdo, žinoma. Tiesa, ji nė neįsivaizdavo, kuo čia dėtas kažkoks šaukštas, bet nusprendė grįžti arčiau žalių ir mėlynų taškų. Elliw jau buvo pamiršusi, kad ten trinasi ir trys bjaurios mergiūkštės, tad ramiai priskrido prie spalvotų pavidalų. Pamačiusi, kad tai yra žmonės, velsietė kiek išsigando, bet tada lyg ir prisiminė, kodėl ji čia šlampa: ji turėjo kažką surasti, tik, deja, nė neįsivaizdavo, ką. Norėjosi susirasti kapitoną ar kapitonę ir pasiklausti, bet mergaitė neprisiminė, kuris iš tų taškų yra tas, kurio jai dabar reikia. Bet tai tikrai turėjo būti kažkas blizgaus. Gal jai reikia surasti šaukštą? Velsietė neįsivaizdavo, ar šaukštas gali skraidyti po dangų, bet jeigu jau reikia, tai reikia.
Elliw apsidairė, bet nieko blizgaus nepastebėjo. Net ir tokiam sėkmingam žmogui kaip Elliw Gwawr Dwynwen Goff per tokį lietų kažką pamatyti yra sunku. Kurį laiką skraidžiusi tarp taškų rudaplaukė ir vėl pamatė ne ne ne neLiuciją. Ir, žinoma, supyko. Kiek nuo jos nutolusi lyg ir pamatė blizgantį daiktą, kuris, tiesa, į šaukštą panašus nebuvo, - ar bent jau taip atrodė jai pačiai. Ar gali būti, kad pasisekė rasti tai, ko ieškojo?

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 3]
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 176
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Levanda buvo visiškai išsiblaškiusi. Jau nuo pat ryto su jauduliu laukė kvidičo ir vylėsi, jog nieko nepridirbs, o svarbiausia – nenukris nuo šluotos, mat tokios gėdos ji pakelti negalėtų. Merginos, nuo žvarbaus rudens oro sušalę, pirštai niekaip nesugraibė apsaugų užsegimų. Klastuolė apsidairė ir pamatė, jog kiti jos komandos nariai jau stoviniuoja susiruošę, o ši, vis dar surauktu it goblino veidu, kankinasi su prakeiktomis apsaugomis. Susiimk, Levanda, dar net žaidimas neprasidėjo, o tu jau panikuoji.
 Kaip komandos kapitonė, ji bandė visaip kaip sutramdyti savo nerimą, nes buvo įsitikinusi, kad nieko nėra blogiau, kaip panikuojanti ir savo emocijų nesuvaldanti kapitonė.
Ji pasitikėjo savo komanda labiau, nei savimi. Ir nors nebuvo tikra, jog viskas klostysis pagal jos planą, tačiau žinojo, jog jei ir kas gali išsisukti iš keblios padėties, tai tik klastuoliai. Prieš išeidama iš palapinės ketvirtakursė padrąsinančiu žvilgsniu nužvelgė savo komandos narius:
- Kad ir kas bebūtų, svarbiausia, jog patiems būtų smagu! Na, o dabar sutriuškinkime tuos varnius, - su pašaipia šypsenėle pergalingai tarstelėjo mergina.
Šiaip ne taip susitvardžiusią raudonplaukę, vos išėjus iš palapinės, persmelkė žvarbus oras. Stambūs lietaus lašai kaip mat įsigėrė į plaukus ir drabužius, todėl šie pasunkėjo keliais kilogramais, jei ne daugiau. Šlapia skolinta šluota vis slydo iš ketvirtakursės delno, nors ši dar net nebuvo pakilusi į orą. Jaučiuosi, kaip pirmakursė per pirmą skraidymo pamoką.
Išgirdusi švilpuką, Levanda pakilo į orą. Ji delnais buvo taip smarkiai suspaudusi šluotą, jog jos pirštų galiukai pabalo negaudami pakankamai kraujo. Klastuolė mitriai nužvelgė Varno Nago komandą. Priešininkai atrodė itin pasitikintys savimi, nors Levanda žinojo, kad beveik visi per kvidičo rungtynes jaudinasi ir naiviai viliasi susilauksią sėkmės, tačiau perdėtas priešininkų pasitikėjimas savimi tarsi sukūrė nematomą šešėlį, kuris slinko už Levandos, vis bandydamas persismelkti ir priversti ją panikuoti.
Ketvirtakursė, vis dar drebėdama ir permirkusi, išsitiesė, bandydama susivokti kas vyksta. Ji staiga pamatė prie Dori artėjantį muštuką. Levanda jau ruošėsi perspėti klastuolę, tačiau ši lyg niekur nieko susidorojo su užduotimi ir nukreipė muštuką į Varno Nago atmušėją. Mergina mintyse nusišypsojo jausdama pasididžiavimą savo komanda.
Nužvelgusi visą aikštę, Levanda pamatė milžinišku greičiu skriejantį rudą kamuolį, kurį prieš akimirką paleido Elodie. Iš pat pradžių mergina, negalėjo suvokti, kurion pusėn skrenda muštukas. Jos plaukai vis krito ant akių, o lietaus lašai buvo tokie tankūs, jog viskas matėsi lyg per rūką.
O ne! Keikdamasi, jog nesusiprato anksčiau ketvirtakursė, visu savo kūnu staigiai apsuko šluotą ir leidosi gaudytojos link, vildamasi, jog suspės laiku ir apgins klastuolę, kurios visas dėmesys buvo nukreiptas į vos įžiūrimą aukso šmaukštą, o ne į prakeiktą varnių paleistą muštuką. Aš nesuteiksiu tokios garbės varniams, turėti pranašumą žaidimo pradžioje, įniršusi sušnypštė mergina. Raudonplaukė nebuvo įsitikinusi, jog spės apginti Elliw. Muštukas jau kone lietė gaudytoją, tad Levanda, rizikuodama nusiristi nuo šluotos, ištiesė kairę ranką, bandydama sulaikyti prakeiktą rudą kamuolį ir apginti merginą.

[Bandymas uždengti Elliw Gwawr Dwynwen Goff stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją (1,3)]
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Sofi Barbierato

  • VII kursas
  • *
  • 124
  • Taškai:
  Azartas. Sofi širdyje liepsnojo pragariška ugnis, kuri buvo pasirengusi nuo žemės nušluoti visus varnius. Kvidičas Sofi du metus neatitraukė nuo sirgalių tribūnos, o dabar ji pati čia žaidžia. Lijo, lijo, lijo ir lijo. Tai neguodė. Atrodė, kad šis amžinas lietutis niekada nesibaiks. Ruduo buvo labai nykus, bet Sofi sėdosi ant šluotos ir išskubėjo į areną. Visa laimė kritlis atsidūrė klastuolių rankose. Nelaukdama kol Indio Išmąstys jį paimti Sofi pati puolė link kritlio ir po sekundės jau turėjo kritį savo rankose.
  Sumautos oro sąlygos pagyvino žaidimą. Apsaugos kiaurai permirko ir Sofi nusprendė nusileisti kiek žemiau, kad kritlis būtų sunkiau pastebimas. Kodėl viskas taip lengva. Ar varniai iš viso žaidžia? Viskas buvo kiek keblu. Be jos juk buvo dar devyni žaidėjai. Ji nardė pro klastuolius ir varnius, kurie jos net nepastebėjo. Ji skriejo link lankų, bet nerimas, kad nepataikys graužė, tad apsisuko ir pamanė pasielgti taktiškai. Raudonplaukė šiek tiek šoniau paskrido bandydama išlaikyti kriklį, bet per tą norą pro Sofi pralėkė kažkoks varnius (nors ji tik tikėjosi, kad varnius, nes tiksliai nespėjo pamatyti aprangos) pralekė pro trečiakurse. Žaliaakė pastebėjo, kad tai buvo mergina. Ji tyliai, vos vos girdimai nusikeikė:
- Kalė.
  Kritlis krito žemyn. Kaip ironiška. Kritlis. Negalėjo pavadint mestuku ar dar kuo, nes dabar jis tik krenta pamanė ir nuskubėjo žemyn. Kritlis buvo be nukrentąs, bet pračiuožusi jam pro apačią Klastuolė jį pagavo. Tyliai slinkdama pro kitus žaidėjus ji vėl pabandė  prisiartinti prie lankų. Ji bandė rinktis, mesti, bet gynėjas neleido ir lyg pats Dievas būtų jai neleidęs mesti ir prarasti kamuolį.
  Iš visų komandos žaidėjų ji labiausiai neapkentė Indio. Jis dėja pateko į komandą, bet juk jis jau žaidė. Gal padės. Abigalė, kuri buvo tų nemokšų varnių puolėja Sofi buvo labai įtartina. Raudonplaukė jos tiesiog nekentė. Sraidydama Sofi įsistebeilijo į Artelę ir tik dėl to Sofi prisiminė, kad turi laimėti.
  Sofi palengva kilo ir tolo nuo aikštės. Viskas butų buvę gerai jai ne neatidi Sofi nebūtų užsisvajojusi apie sirgalius kurie šauks ir rėks kai Klastūnynas laimės rungtynes. Muštukas skraidė visai netoli jos. Sofi baiminosi jog nukris tad bandė priartėti prie aikštės. Kuo greičiau ji skrido tuo arčiau prie jos priartėdavo muštukas.  Pala, pala viskas kažkai keista. Juk niekas į mane muštuko neatmušė. Ji apsidairė ir pamatė, kad muštuko net nėra. Ji taip įsijautė jog pradėjo vaizduoti, kad į ją kažkas paleido muštuką.
  Ji tiesiog apsižvengė. Jai buvo keista kai galėjo taip užsisivajoti. Sofi pamažu grįžinėjo į žaidimą. Dabar ji jau tikrai leidosi žemys ir bandė stebėti savo komandos narius. Buvo keista nieko neveikti. Gal nuskrisiu, patyrinėsiu varnių gynėją.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Sofi Barbierato »

*

Neprisijungęs Nikolė Parker

  • VII kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Noriu gyventi, o ne egzistuoti
     Šiąnakt Nikolė, kaip ir visas kitas naktis, vėl nemiegojo. Tiesą sakant, pusė nakties ji praleido nemiegodama dėl košmarų, o kitą pusę - dėl Willialmo. Kai tik pirmieji saulės spinduliai pasirodė tamsiame danguje, mergina čiupo broliuką ir būtų bėgusi, tik jėgų procentas pas ją buvo mažesnis nei trečdalis, tad iš vis stebuklas, jog Nikolė dar sugebėjo ir Willialmą patempti.
     Parker tylutėliai nutipeno per koridorius ir galiausiai pasiekė Didžiąją salę. Nelaukusi kol kas nors pasirodys, depresija serganti mergina nuo Varno Nago stalo nušvilpė maisto savo broliui ir susiradusi atokią vietelę pilyje jį pamaitino - pati tik vandens stiklinaitę teišgėrė.
     Nejučia rožinių plaukų savininkės mintys ėmė sukiotis apie pamokas, kurios paskutiniuoju metu pasidarė itin nemalonios. Mintyse Nikolė išvydo tvarkaraštį ir ėmė ieškoti kokia šiandien pirmoji pamoka. Ateit...
     KVIDIČAS!!!
     Staiga su siaubu penktakursė suvokė, jog šiandien išmušo ta lemtingoji diena, kai jai teks sėsti ant šluotos ir žaisti kvidičą! Net keista pagalvoti, jog vos prieš keletą mėnesių kvidičas buvo Nikolės aistra, Nikolės gyvenimas ir svajonė. Dabar viso to neliko. Liko tik kančia užsėsti ant šluotos, baimė pakilti į orą ir baimė palikti Willialmą vieną. Kur išvis dėti Willialmą?
     Baimės ir panikos merginoje užvirė kur kas daugiau nei reikėtų net turint depresiją. Per visą tą sumaištį Nikolė pasigriebė keletą maisto likučių, jog bent kiek jėgų atgautų ir pasikišo broliuką po palaidine, jog einant niekas jo nepastebėtų. Tada norom nenorom patraukė link kvidičo stadiono, kuris šiai kėlė tik baimę.
     Pasiekusi Varno Nago persirengimo kambarį tylutėliai pravėrė duris ir prisėdusi ant suolo ėmė svarstyti kur galėtų palikti Willialmą. Staiga Nikolės ausys pagavo lauke garsėjančius linksmus šūkius, kas reiškė, jog rungtynės jau čia pat ir žiūrovai nekantrauja jas pamatyti. Nusibraukusi ašaras rožinių plaukų savininkė įkišo broliuką į drabužių spintą ir paskubomis persirengusi ėmė laukti komandos, o kai ši pasirodė, pasigriebė savąją tėčio pagamintą šluotą ir išžygiavo su bendrakoliadžiais į aikštę.
     Vos mergina išėjo į lauką, jai į veidą trenkė didžiulis, stiprus ir labai šaltas vėjo gūsis, kuris parbloškė Nikolę ant žemės. Tasai nesąmoningas lietus žemę pavertė tikru purvynu, tad kvidičininkė liko purvina nuo galvos iki kojų. Negano to, dar buvo be galo šalta ir be galo prastas matomumas. Brrr... Tos kvidičo aprangos tikrai nepadeda tokiu oru. Laimei, bet jau nesu gaudytoja. Po šių minčių ji atjaučiamai dirstelėjo į kapitonę, kuriai teks tokiu siaubingu oru surasti šmaukštą.
     Vos komanda įžengė į aikštę, tribūnose įsitaisę žiūrovai ėmė ploti, švilpti it pašėlę, tačiau jie Parker nedomino, ją domino tik tai, jog kuo greičiau baigtųsi šios rungtynės ir ji vėl galėtų apkabinti Willialmą.
     Žaidėjams sustojus į vietas teisėjas paskelbė rungtynių pradžią. Kažkur nugriaudėjo komentatoriaus balsas, bet penktakursė buvo susikoncentravusi į žaidimą ir jo negirdėjo.
     Vos nugriaudėjo švilpukas, Parker visu greičiu šovė į dangų ir ėmė žvalgytis kritlio, kurį tikrų tikriausiai ne seniai matė kažkur čia... Štai ir jis! Tik po galais, kodėl jis pas Sofi? Susierzinusi rožinių plaukų savininkė nušvilpė paskui Klastūnyno puolėją su mintimi pagriebti iš jos kritlį.
     Rankos šalo ir pradėjo po truputį skaudėti, bet Nikolė vis vien bandė pavyti Sofi. Negalima leisti jai priskristi per arti lankų! Pagaliau pavijusi, penktakursė ištiesė vieną sušalusią ranką į Sofi ir pabandė pagriebti kritlį, kurį ši tvirtai laikė.

[Perėmimas iš Sofi Barbierato rankų: 5]
Vieną dieną aš priversiu svogūnus verkti


*

Neprisijungęs Elodie Gold

  • III kursas
  • *
  • 91
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • La mer sent meilleur que toi. Tu pues.
 Nors ir viskas šioje prakeiktoje apkriošusioje pilyje yra nesąmoninga ir idiotiška, vienas dalykas iš viso to išsiskyrė. Ir tai būtent šis nuostabusis sportas. Ne, nedrįskit pagalvot, kad man jis patiktų, geriau prasiplaut galvas. Patiko tik gauta padėtis - atmušėja. Nekantrauju grožėtis tomis sodriai violetinėmis mėlynėmės ant tų gyvačių veidų. Su tokiomis saldžiomis mintimis Elodie ramiai rišosi įvairius apsaugų ir aprangos raištelius. Aišku, tai kiek erzino, kai labai norėjosi tų puikiųjų miestietiškų užtrauktukų, o čia buvo viskas kaip viduramžiais. Ir dar būtinai reikėjo, kad pusė atsirištų, ir reiktų daryt viską iš naujo. Bet bent ji iš varnių nebuvo paskutinė, besiknisanti su tom prakeiktom apsaugom.
 Neilgai trukus po to, varnanagė jau stovėjo šalia bendrakoledžių prie išėjimo. Buvo idealus laikas savosios komandos nuomonės susidarymui. Pirmiausiai tamsiaplaukės akys nukrypo link vienos iš puolėjų.Hm, Abigailė - viena iš nedaugelio pakenčiamų žmonių, tikėkimės nesusimaus, nes tada ta garbingoji pozicija nueis šuniui ant uodegos. Rudosios akys pasižiūrėjo kitą pažįstamą varnę, šiuo metu gaudytojos pozicijoje. Ach, blondinė. Lyg Arletė. Irgi pakenčiama, dar ir naudinga, kad neprigirdi. Nužvelgus likusias dvi varnanages, Gold skeptiškai tik žvilgtelėjo į pirmakursę. Na, bus bent vaizdelis, jeigu išsitėkš ant žolės. Vyriausioji jos nejaudino, kadangi toji, savaime aišku, turėjo pasirodyti gerai. Arba gauti karmos ženklą po to. Kas žino, gal paturėsim ir plikę varnę. Galiausiai rudos antrakursės akys įsmigo į priešais ant sienos esančias Varno Nago spalvas. Pro ausis visiškai praėjo kur buvusi, kur nebuvusi lyg ir kapitonės kalba, nes mergaitė patyliukais kaupė visą esybės pyktį. Vaizduotėje grožėjosi klastuolių blynais ant žalios kvidičo arenos žolės. O štai nejučiom teko ir pradėt judėt.
 Vos tik iškišus nosį laukan, varnė griebė už šluotos abiem rankom. Nereikėjo net spėlioti, kaip būtų buvę keblu išsilaikyti ant šlapio koto, tai bent turės iškart sausesnę vietelę delnams. Žinoma, dosnus lietus nepagailėjo drėgmės jos anglies tamsumo plaukams, bet tai jai ir nebaisiai rūpėjo, kadangi šaltis ir niūrumas buvo viskas, ko tik galėjo pikčiurna panorėt šią dieną.
 Po minutėlės ji jau sėdėjo ant savosios "Padangių Valdovės" (Man patinka tas pavadinimas, tikrai tokia ir jaučiuosi.) ir zujo aukštyn. Netrukus jau ir atsidūrė savojoje atmušėjos pozicijoje, ir rūsčiai nužvelgė žaliuosius. Šmėstelėjo keli matyti veidai. Ai, ten ta idiotė, kuriai nusišypsojo sėkmė gaut iš manojo svogūno. Kol kas, mergaitė kybojo ant šluotos kiek per toli, kad galėt įsižiūrėt kaip geriausiai tuos gyvačiokus įžeidinėt, bet tuo per daug ir nesiskubino, kadangi laiko tam visose rungtynėse per akis. O akis minint, ji netruko pastebėti vienos iš gyvačių rankose identišką blokštą, kokį Gold buvo viena ranka prispaudusi prie šluotos koto, saugodama sausumą. Bingo. Nieko nelaukusi, Braitonietė paliko tik vieną ranką laikant šluotą, pusiausvyrai išlaikyti, o su dešiniąja jau tvirtai laikė tik blokštą, pasiruošusi ne tik kamuolius atmušti, bet jei reikės - ir galvas. Dabar teliko susirasti reikiamą kamuolį - muštuką. Tas ilgai netruko, nes nuo minėtosios gyvatės šis jau skrido link pačios juodaplaukės. Prasideda pats smagumėlis. Staigiai žvilgtelėjus šonan, ji pastebėjo klastuolę su kritliu. Tad atskridusį muštukėlį ji stipriai atmušė šį link kritlį turinčiosios kritlį. Nagi, pasipuošk tą mėlyne.

[Muštuko atmušimas į Sofi Barbierato. (5,4)]
B r i g h t o n ,  U K

*

Neprisijungęs Indio Dellso

  • III kursas
  • *
  • 80
  • Taškai:
  • Why so serious?
Rankos, tvirtai įsikniaubusios į ne itin stabilią šluotą, šiek tiek tirtėjo. Keliai irgi nebuvo pačioje stabiliausioje padėtyje. Indio dar tvirčiau visu kūnu įsikniaubė į šluotą. Kūno apsaugos ėmė varžyti berniuko judesius, keldmos tarp šonkaulių trintį. Kvidičo aikštė išties atrodė tragiškai. Lietaus prisigėrusi žolė buvo beveik tokios pat spalvos kaip ir tamsių debesų šydų užsidengęs dangus. Indio netgi dorai nesugebėjo įžiūrėti kažkur kitoje kvidičo aikštes pusėje esančių lankų. Berniukas netikėtai prisiminė, kad tai jis, ne kas kitas, turės į tuos lankus mesti kritlį. Jei, žinoma, tokį pavyks gauti. Ant juodaplaukio pusiau kreivai uždėtų akinių vyko tikras lietaus lašelių balius. Berniukas ne kartą jau turėjo nusibraukti vandenį nuo akis dengiančių stiklų, o rungtynės net neprasidėjo. Vieni dievai žino kas dedasi ten danguje...
Kvidičo turnyro data atėjo daug greičiau nei Indio norėjo ir berniukas nesijautė pakankamai pasiruošęs. Nelabai bodėjęsis dėti pernlyg daug pastangų treniruotėse, tamsiaplaukis klastuolis dabar dėl to kaip reikalas atgailavo. Ir vis dėlto, Indio buvo pasiruošęs kuo geriau pasirodyti tarp gyvenime nematytų ir nepažįstamų idiotų, kitaip dar vadinamų komandos nariais. Juk apsimesti, kad daro kažką svarbaus, o iš tiesų maltis aplinkui ir daugiau visiem trukdyti negu duoti naudos juk visada buvo klastuolio stichija.
Šlykščiai įkyrus ir jau iki pat paskutinių siūlelių permirkdęs visus klastuolio drabužius, artimiausiu metu nežadantis nustoti lietus, kėlė Indio baimę, kad gali neišgirsti švilpuko. Tačiau jis negalėjo susimauti per pirmąją žaidimo sekundę. Tačiau vos po kelių akimirkų pasigirdo ir tas visų pažadėtasis švilpukas. Atsispyręs kojomis nuo žemės juodaplaukis palenkė lazdos galą į viršų ir visu pajėgumu šovė aukštyn. Apsiaustas tik ir plaikstėsi vėjyje, o per Indio venas ėmė tekėti adrenalinas. Berniukas, pakilęs į orą, pamiršo kur yra ir ką čia veikia, tegalėjo džiaugtis vėl pakilęs aukščiau žemės. Žemui slėgiui ėmus spausti
galvą ir pasigirdus komandos narių bei priešininkų klyksmams, Indio, po savo labai trumpos euforijos valandėlės, grįžo į realybę. Kvidičo aikštėje ūmai kilo chaosas, visi skraidė į kairią dešinę. Žaidėjai, kvidiče dalyvaujantys irgi pirmą kartą, atrodė nemažiau sutrikę nei pats Indio. Berniukas žvalgėsi į visas puses bandydamas apsiprasti su vaizdu, kuris buvo visiškai kitoks nei per treniruotes. Staiga viskas tarsi tapo tikra, o iki tol tebuvo sapnas. Tarp Klastūnyno komandos narių suirutė buvo akivaizdi ir juodaplaukis suprato, kad tuo labai lengvai galėtų pasinaudoti jų priešininkai. Nors ir Varno Nago komanda neatrodė pati organizuočiausia. Tai gal abi komandos taip ir plavinės aplink aikštę iki kol teisėjui nusibodus rungtynės bus baigtos. Vos vilkdmasis Indio skrido tai į vieną pusę, tai į kitą, tarsi nerasdamas sau veiklos kai pro jo akis dideliu greičiu pralėkė ne kas kitas, o visų mėgstamiausias kamuolys muštukas. Juodaplaukiui spėjus pamatyti, kad šis lekia tiesiai į žalios spalvos apsiaustu apsigaubusią figūrą, kuri šiuo metu buvo nusisukusi visai į kitą pusę, jis mikliai paspartino šluotos greitį ir neatsigręždamas nurūko žaliosios figūros link. Greitai skristi per tokį lietų irgi buvo ne pyragai. Kai nenaudėlis muštukas buvo visai prie pat aukos, kurios pozicija ar vardas berniuko visiškai nedomino, Indio stojo tarsi skydas tarp kamuolio bei žmogystos ir pabandė apsaugoti komandos narį.

[Bandymas uždengti Sofi Barbierato stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 2, 4]

*

Neprisijungęs Abigailė Nestrof

  • VI kursas
  • *
  • 125
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • esu Katherine Silverstone įšventintas Garfildas.
Tada, kai Arletė ir Elodie pradėjo kalbinti Abigailę, jog ši prisijungtų prie Varno nago kvidičo komandos, Nestrof tik nusijuokė ir numojo ranka. Bet va, praėjo laiko ir štai-trečiakursė per siaubingą lietų stovi kvidičo aikštėje su šluota. Nežinia, kas ją paskatino žaisti kvidičą-gal nenorėjo pasirodyti nemandagi prieš drauges, o gal tiesiog norėjo išbandyti save kitoje srityje? Ir pati rudaplaukė neturėjo atsakymų į šį klausimą. Tiesiog buvo per sunku suprasti, kokie vėjai atnešė varnę į šį sunkų žaidimą.
Abigailė nervinosi dėl tokio drėgno ir šalto oro. Ir durnas suprastų, kad tokiomis sąlygomis žaisti sunkiau, nei šviečiant saulytei. Lietus ir veriantis šaltis tikrai nepadės geriau sužaisti ir laimėti rungtynių. Smulkūs mergaitės pirštukai buvo išmirkę nuo šalto lietaus. Jau ir taip nesuprantant, kaip atsidūrė mokančių valdyti šluotas žmonių žaidimo varžybose, dar labiau trikdė tokios oro sąlygos. Viskas slidu, aplinkui vien tešlos, lietus trukdė kažką normaliai įmatyti. Kaip kokiam kiaulių garde!.. Fui. Eidama į aikštės vidurį žaliaakė vos nepargriuvo! Ši menka smulkmenėlė dar labiau sugadino ir šiaip nekokią nuotaiką. O dar prie šito pilno minusų komplekto prisidėjo ir tai, jog stebėti mačo susirinko daugybė Hogvartso moksleivių ir profesorių!.. Siaubas. Nors Abigailė tikėjosi, kad tribūnose sėdintys žiūrovai nekels didelio triukšmo su savo garsiais palaikymo šūkaliojimais dėl lietaus, nes jų burnos būtų paprasčiausiai prilijusios, tas spėjimas nepasitvirtino. Vos įžengus į aikštę Varno nago komandą pasitiko džiaugsmingi šūksniai, kuriuos iš Londono kilusi burtininkė stengėsi ignoruoti. Na, kad netikėtai neužkluptų nerimas ir nesulinktų kojos.
Rungtynės su klastūnynu nekėlė džiaugsmo, ypatingai žinant, jog priešininkų komandoje yra ta nupušėlė Elliw! Kas ją iš viso priėmė žaisti tokio rimto žaidimo? Netikiu, kad ji gerai žaidžia kvidičą! Tai juk sunkus žaidimas!.. Žiūrėk, dar skriejant ant šluotos sugalvos iš užančio išsitraukti kokį teleskopą ir panaudoti jį kaip.. Nežinia, kaip ką. Bet Nestrof visai nebūtų nustebusi, jeigu klastūnyno gaudytoja taip pasielgtų. Bet svarstyti, kas būtų, jeigu būtų, mergaitė neturėjo laiko. Visa permirkusi dėl nenumaldomo lietaus, varniukė, išgirdusi švilpuką, atsisėdo ant šluotos „Atgimusi ugnis“ pakilo į orą.
Vėjas vis kėsinosi numesti rudaplaukę nuo šluotos, tačiau trečiakursė nepasidavė, tvirtai laikėsi įsikibusi koto. Stebėdama, kaip žali ir mėlyni taškai juda tai į vieną, tai į kitą pusę, mergaitė bandė suprasti, kur yra kritlis. Deja, lietus konkrečiai trukdė tai padaryti. Tik subolavo Elodie su savo blokštu, atmušanti greitą muštuką. Regis, jog jis skrido į.. Į klastūnyno puolėją, kuri laikė savo rankose kritlį ! Kiek varno nago puolėja stengėsi įžiūrėti, matė, jog prie tos raudonplaukės skrenda Nikolė, kita varnių puolėja. Tad Abigailei neliko, ką daryti. Ji tiesiog susiraukusia mina nuskrido aukštyn, jog situaciją galėtų matyti aiškiau, jeigu reikėtų, pavyzdžiui, perimti atimtą kritlį.

[-]
"Lazanija - ne maistas, o gyvenimo būdas." - Katherine Silverstone.

*

Neprisijungęs Arletė Russell

  • IV kursas
  • *
  • 96
  • Taškai:
  Gyvenimo vingiai buvo visiškai nenuspėjami. Kalbant atvirai, prieš porą mėnesių Arletė net nenutuokė, kad toks dalykas, kaip kvidičas jai bus įmanomas. Šviesiaplaukė nepagalvojo, kad galėtų įkalbėti mamą nupirkti jai šluotą, dauguma apsaugų, drabužius... Pasakius tokius žodžius varnelei prieš tai, ši tik būtų sukikenusi ir niekad nepriėmusi to rimtai. Tačiau posakis, kad niekada negalima sakyti niekada, ne be reikalo buvo taip dažnai naudojamas, taigi dėl to Russell vos iš koledžo vadovės, kuri šiemet dėstė žiobarotyrą, išgirdo, kad būtų šaunu surinkti kvidičo komandą, net nepagalvojusi du kart, ėmėsi iniciatyvos ir vos su pora kablumų ją ir surinko. Dabar galėjo pasigirti komandos vadovės titulu.
  Bet naktis, kurios rytas tikrai bus kupinas nerimo, buvo labai prasta. Arletė visą vakarą ruošė namų darbus, kvidičą palikdama vis vėlesniam ir vylesniam laikui. Galbūt čia ir buvo gaudytojos klaida, mat kvidičo rungtynėms pasiruošti buvo tikrai neprošal. O ir laiko atsuktuvo neturėjo, tad pakeisti savo sprendimų praeitą dieną paprasčiausiai negalėjo.
  Dvylikametė nuėjo miegoti tada, kai už lango jau buvo regimas kreminio atspalvio mėnulis, dangų kerėjo spindinčios žvaigždutės, dauguma vaikų jau seniai sapnavo sapnus, na, bent jau kvidičininkei atrodė būtent taip.
  Logiška buvo ir tai, kad pabudus ryte varniukės nuotaika buvo blogiau nei subjurusi. Skaudanti galva jos emocinę būseną pablogino dar dešimt kartų, tad visą rytą net nesiruošė kažkam pažvelgti į akis. Tereikėjo pasiruošti kvidičo varžyboms: užsirišti visus raištukus, teisingai užsisegti įvairiausias apsaugas, kurių mama vaikui pripirko daugiau nei reikėjo. Nors ko ir reikėjo tikėtis? - šviesiaplaukė beviltiškai papurtė galvą ir liūdnai atsiduso. Jei būtų galėjusi tikrai kristų į lovą ir miegotų dar dešimt valandų. Tai patvirtino ir nesibaigiantis Russell mieguistumas. O kvidičo rungtynės dar net nebuvo prasidėjusios...
  Neapsisprendė ar visą kvidičo aprangą vertėjo užsimauti dabar, ar vėliau, tačiau siaubingai tingėjo ieškoti Varno Nago uniformos, kuri buvo nukišta toliau nei su kvidiču susiję drabužiai. Dėl to dvylikametė iš mergaičių miegamojo išėjo pasidabinusi jais ir vos pavilkdama kojas kulniavo link pusryčių stalo. Tai buvo antroji varnės klaida. Atsisėdus prie bendrakoledžių, gaudytoja ištiesė ranką pasiimti keksiuką, visgi jos menka švilpiška gyslelė vis išlįsdavo pusryčių metu. Atsikandusi jo pajuto, kaip ant kvidičo kelnių užtiško vanilinis įdaras. Burtininkė išsitraukė lazdelę ir nieko nepagalvojusi tik mostelėjo ja, tačiau neteisingai ištartas burtažodis priminė, kad ne viskas šiame pasaulyje buvo taip paprasta. Vietoj to, kad kerai išvalytų dėmę, kelnės pasidengė nenuvalomu suodžių sluoksniu. Tai reiškė tik vieną - Russell sugebėjo sugadinti tokį drabužį, vienu neapgalvotu sprendimu.
  Šiuo metu varniukė jau tūnojo kvidičo aikštėje. Žinoma, nebuvo nusiteikusi išgirsti švilpuko, tad stebėjo magą, kuris turėjo duoti ženklą. Manė, kad jei ir pakils paskutinė, nuo to nieko neatsitiks. Jai buvo svarbiausia pastebėti aukso šmaukštą, galėjo pradėti jo ieškoti ir žemiau nei tarp debesų. Tuo labiau ir oras nenuteikė viltingai.
  Kai visi pakilo nuo žemės, varnė apžergė šluotą. Tą pačią akimirką pradėjo dairytis aukso šmaukšo, kurio, tiesa, nesimatė. Atsispyrusi nuo purvu padengtos žemės ji tęsė savo paiešką skraidydama ore.
  Ak, ir kodėl lietaus kupini debesys turėjo pasirodyti tokią svarbią dieną?

  [Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 2]

*

medeina11

Garbanė apie kvidičą dar buvo sužinojusi iš senelės ir šis sportas mergaitę tikrai žavėjo. Bet jai niekada nebuvo kilusi mintis, kad ji pati kažkada žais kvidičą. Bet gyvenimas yra nenuspėjimas ir, bet kada gali stipriai nustebinti. Bet vis dėl to rudaplaukė nors tai ir žinojo vis tiek labai stipriai jaudinosi dar net neįžengusi į aikštę. Gal reikėtų pasitraukti ? Klausė savęs britė rišdamasi apsaugas. Žinoma šios minties ji turėjo greitai atsisakyti, nes ji negalėjo nuvilti nei savo komandos narių nei savo koledžo. Nors ir kaip baimė ir jaudulys temdė protą. Kai jau varniukė buvo pasiruošusi pasiėmė šluotą ir priėjo prie savo komandos narių. Pirmakursė buvo pati jauniausia iš savo komandos ir dėl to dar labiau bijojo, kad pasirodys silpniausiai. Deja baimės ir apmąstymams nebuvo laiko, nes jau reikėjo eiti į aikšte. Mechel pavardės savininkė nedrąsiai ėjo per smarkų lietų kuris nepranašavo nieko gero. Čia tikriausiai ženklas, kad man nelemta žaisti šio žaidimo. Negatyviai galvojo jaunoji Mechel. Kai našlaitė atėjo kur reikia ir išgirdo švilpuką iš karto su dviem rankom apčiuopė šluotą ir atsisėdusi lėtai pakilo į viršų ir kau greičiau nuskrido prie savo gynėjos vietos. Na ką gi dabar tereikia laukti klastuolio su kritliu. Savo planus sau išdėstė vienuolikmetė ir pradėjo žvalgytis. Su lietaus pagalba irisinių akių savininkė vos galėjo atskirti savo komandos narius ir matyti mėlynus ir žalius taškelius. Išskirtinai šį kartą varno nago mokinė atidžiai viską stebėjo ir kiek galėdama stengėsi neišvykti į mąstymų pasaulį. Vienuolikmetė pastebėjo prie lankų artėjančia klastuolę su kritliu, bet ji dėl kažko į lankus nemetė. Ar čia sėkmė ? Nustebusi paklausė savęs garbanė ir toliau viską atidžiai ir akylai stebėjo bandydama nepražiopsoti nei vienos smulkmenos.

*

Neprisijungęs Jasmine Diana Amneta

  • Burtininkė
  • ****
  • 227
  • Lytis: Moteris
RPG vertinimas

Dori Mendel: 10
Elliw Gwawr Dwynwen Goff: 10
Levanda Devyndarbė: 7
Sofi Barbierato: 7
Nikolė Parker: 10
Elodie Gold: 10
Indio Dellso: 10
Abigailė Nestrof: 10
Arletė Russell: 10
Gloria Mechel: 8


Bendras dalyvio koeficentas

Elliw Gwawr Dwynwen Goff: NK[7,0] + PĮK [5,0] = BDK [12,0]
Levanda Devyndarbė: NK[6,5] + PĮK [3,5] = BDK [10,0]
Dori Mendel: NK[6,5] + PĮK [5,0] = BDK [11,5]
Sofi Barbierato: NK[6,5] + PĮK [3,5] = BDK [10,0]
Indio Dellso: NK[6,5] + PĮK [5,0] = BDK [11,5]

Arletė Russell: NK[5,5] + PĮK [5,0] = BDK [10,5]
Gloria Mechel: NK[6,0] + PĮK [4,0] = BDK [10,0]
Elodie Gold: NK[6,0] + PĮK [5,0] = BDK [11,0]
Abigailė Nestrof: NK[6,0] + PĮK [5,0] = BDK [11,0]
Nikolė Parker: NK[7,0] + PĮK [5,0] = BDK [12,0]

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų

Dori Mendel [11,5] - Elodie Gold [11,0] = KS [0,5] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Elliw Gwawr Dwynwen Goff [12,0] - Arletė Russell [10,5] = KS[1,5] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Elliw.
Nikolė Parker [12,0] - Sofi Barbierato [10,0] = KS[2,0] = 2 papildomi kauliuko ridenimai Nikolei.
Elodie Gold [11,0] - Sofi Barbierato [10,0] = KS[1,0] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Elodie.
Indio Dellso [11,5] - Elodie Gold [11,0] = KS[0,5] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Komandinis koeficientų palyginimas (KKS)

Klastūnynas [2,5] - Varno Nagas [2,5] = KKS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Dori Mendel: 5
Elliw Gwawr Dwynwen Goff: 3, 6
Levanda Devyndarbė: 6
Sofi Barbierato: -
Nikolė Parker: 2, 3, 5
Elodie Gold: 3, 4
Indio Dellso: 3
Abigailė Nestrof: -
Arletė Russell: 2
Gloria Mechel: -


Dori Mendel nesėkmingai atmuša muštuką į Elodie Gold.
Elliw Gwawr Dwynwen Goff pastebi aukso šmaukštą.
Levandos Devyndarbės atliekamas veiksmas anuliuojamas dėl veiksmo pasirinkimo netinkamu momentu.
Nikolė Parker sėkmingai perima kritlį iš Sofi Barbierato rankų.
Elodie Gold veiksmas anuliuojamas, nes yra atliekamas veiksmas, kurį galima atlikti likus ne mažiau kaip 6 valandoms iki RPG rato vertinimo
Indio Dellso veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja į Sofi Barbierato.
Arletė Russell pastebi aukso šmaukštą.


Kvidičo rungtynės tęsiamos.

Kirtlis Nikolės Parker rankose. Dėl sėkmingai perimto kritlio, galima iš karto mesti į lankus.
Rezultatas: Klastūnynas 0 - 0 Varno Nagas.
Legacy, what is a legacy?
It's planting seeds in a garden you never get to see
I wrote some notes at the beginning of a song someone will sing for me
America, you great unfinished symphony, you sent for me
You let me make a difference, a place where even orphan immigrants
Can leave their fingerprints and rise up,
- Lin Manuel Miranda, „Hamilton“

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Besiartindama prie blizgaus daikto, nors jau pamiršo, kodėl link jo skrenda, Elliw suprato: tai tikrai yra tai, ko jai reikia! Kelis kartus vos į kažką neatsitrenkė. Galbūt tai buvo tie spalvoti taškai (ak, kaip būtų smagu atsitrenkti į kokią nors bjaurią mergiūkštę ir numesti ją nuo šluotos!), o galbūt... Tą akimirką velsietė pamiršo, ką ten svarstė, tad tik skubiai skriejo to blizgančio daikto link. Ne, tai tikrai nebuvo šaukštas - šitai klastuolė jau suprato. Bet jai pavyko prisiminti, kad tą blizgų daiktą reikia sugauti. Tik kaip tą padaryti, jeigu jis tolsta?! Nusprendusi, kad tai yra ne neLiucijos, ne ne neLiucijos ir ne ne ne neLiucijos kaltė, Elliw supyko, bet iš paskutiniųjų stengėsi pasivyti tą nešaukštą.
Deja, sėkmė ilgai šypsotis negalėjo: mergaitė visiškai nematė, kur skrenda - ji stengėsi žiūrėti tik į blizgų ir apvalų (nors pastarąjį faktą netrukus pamiršo) daiktą. Nenuostabu, kad nepastebėjo ir pakeliui pasitaikiusio stulpo. Rudaplaukė trenkėsi į jį visa jėga ir bjauriai suskaudo galvą. Atrodė, tarsi kažkas būtų trenkęs jai teleskopu.
- AUČ! - gerokai pavėluotai suriko Elliw ir skubiai apsidairė. Laimei, pavyko nepamesti to keisto daikto iš akių. Kad ir kas tai buvo, velsietė būtinai jį paims ir tada galės... Ji jau nežinojo, ką darys, kai turės tą daiktą rankose, bet svarbiausia buvo tai, kad nebereikės šlapti. Elliw tikriausiai būtų pamiršusi apie lietų, tačiau keli bjaurūs lašai įkrito tiesiai į akis, ir mergaitė beveik apsiverkė iš netikėtumo. Ji net pamiršo dėl visko apkaltinti bjauriąsias mergiūkštes. Ne, dabar reikėjo kažkaip greičiau pasivyti tą daiktą. Tik kaip paskui jo nepamesti? Ši mintis sukėlė nerimą, ir Elliw nejučia sulėtino greitį. Tas nešaukštas nieko nelaukė, tad reikėjo jį ir vėl vytis. Laimei, velsietė susiprotėjo tai padaryti ir netrukus jau buvo visai netoliese. Atrodė, tereikia ištiesti ranką, bet lietus, šaltis bei vėjas ir vėl sutrukdė. Ir tada Elliw viską suprato: dėl lietaus kalta ne neLiucija, dėl šalčio - ne ne neLiucija, o dėl vėjo - ne ne ne neLiucija! Taip, kaltos tik jos!
Elliw pabandė padidinti greitį, bet staiga pradėjo slysti nuo šluotos ir vos nuo jos nenukrito. Smigusi porą metrų žemyn mergaitė gerokai išsigando. Skubiai pakėlusi akis pamatė, kad blizgusis daiktas yra šiek tiek nutolęs, tačiau vis dar matomas. Ak, kaip buvo gerai, kad jis blizgėjo! Matėsi net ir tokiu pasibaisėtinu oru. Galų gale Elliw pasijuto beveik patenkinta. Dabar reikėjo dar kartą padidinti greitį, pagaliau pasivyti tą daiktą ir jį sugriebti. Kadangi mergaitė jau buvo pamiršusi apie susitikimą su stulpu, elgėsi gana užtikrintai. Ji nebuvo labai patyrusi skraidytoja, tačiau greitį padidinti pavyko. Jau visai netrukus rudaplaukė buvo prie blizgaus daikto, kuris, kaip paaiškėjo, buvo visiškai nepanašus į šaukštą. Elliw jau tiesė ranką jo paimti, bet tuo metu nusičiaudėjo, ir kamuoliukas (?) vėl paspruko. Rudaplaukė supyko ir jau norėjo apkaltinti bjauriąsias mergiūkštes, tačiau nebuvo laiko: reikėjo dar kartą pasivyti tą bjaurią ne ne ne ne neLiu... na, tą kamuoliuką.
Vos nulaikydama slidų šluotos kotą velsietė prigludo prie jo ir taip pradėjo skrieti gerokai greičiau. Blizgusis kamuoliukas judėjo gana sparčiai, tačiau Elliw nepasidavė. Vos po akimirkos ar dviejų ji vėl buvo visai šalia savo tikslo. Net pati nustebo, kad vis dar jį prisimena, tačiau dabar negalėjo apie tai galvoti: reikėjo pagaliau sučiupti tą daiktą. Velsietė ištiesė ranką šaukšto kamuoliuko link ir ruošėsi pergalingai nusišypsoti. Varžovus ji jau buvo pamiršusi.

[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 2]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Elliw Gwawr Dwynwen Goff »
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Muštukas skriejo... skriejo... ir pralėkė pro Elodie.
- Kad tave sodo nykštukai užspardytų! Nepataikau! - rėkė Mendel nebekreipdama dėmesio, kad lietus laša, o tiksliau bėga, į burną.
Dvylikmetė nervavosi, jog nesugebėjo numušti Elodie. Kol toji varnė ore, Klastūnyno žaidėjams gresia būti sužeistiems. Lietus merkė kiaurai. Buvo nežmoniškai šalta. Kuo toliau, tuo laikytis už šluotos koto darėsi sudėtingiau. Dar tos suknistos apsaugos... Akiniai, šalmas... Ir tas jausmas, kad Dori tuoj nuslįs nuo šlapios šluotos...
Bet po akimirkos dejonėms ir vėl nebeliko laiko, nes Mendel pro miglą pamatė muštuką. Šiandien man sekasi, klastuoliškai šyptelėjo antrakursė ir kažkur tolyje įžiūrėjusi mėlyną dėmę, kuri turėtų būti kažkas iš varnių, bei į ją nusitaikiusi, iš visų jėgų blokštu dėjo į muštuką. Mendel nesuprato, kas įvyko, nes blokšto ir muštuko susidūrimo akimirką ji pajuto kažkokį keistą pasipriešinimą. Muštukas nenuskriejo tolyn. Ir tada Dori, pasivaliusi tuos suknistus akinius, kurie nuo lietaus nieko nesaugojo, bet dar ir trukdė matyti, suprato, jog plojo visai ne į muštuką, o į... Levandos galvą! Dėl išrinktojo Poterio, tai buvo Levandos šalmas! Šią akimirką trumpaplaukė džiaugėsi dėl to, kad egzistuoja kvidičo apsaugos, ir kad visi klastuoliai jas užsidėjo.
- Levanda, aš labai atsiprašau! - suspigo Dori. - Sumaišiau tavo šalmą su muštuku!
Užraudusi kaip burokas, o tai blyškiaveidei būdinga nebuvo, tamsiaplaukė nuskrido kuo toliau nuo Levandos. O aš įsivaizdavau, kad galiu ginti savo komandą nuo muštukų, ir prašom, tvojau tiesiai kapitonei į galvą! Siaubas, kaip Mendel galėjo šitaip susimauti?! Nors oras buvo klaikus, tą akimirką antro kurso klastuolė visai nenorėjo, kad rungtynės baigtųsi. Ką pasakys Levanda, kai nusileisim žemyn? Ji mane nudės!
Dori, besidairydama muštuko, ėmė galvoti, ar tikrai gerai pasielgė nutarusi žaisti kvidičą. Taip, skraidyti jai patiko, o ir per treniruotes neblogai sekėsi. Tačiau žaisti atmušėjos pozicijoje reikėjo tokios didelės jėgos. Ar Dori ją turi? Nebuvo tikra. Vieną kartą ji sugebėjo apskritai pamesti blokštą, kitą kartą nepataikė į savo taikinį, o trečią kartą sumušė komandos draugę. Galbūt Mendel paskubėjo? Gal reikėjo palaukti kitų metų? Muštukas! Dori ėmė jį vytis, nes šis, regis, buvo sugalvojęs kažkur skristi nardydamas tarp žaidėjų. Greitai lėkti Dori buvo labai sunku, nes rankoje maišėsi blokštas. Deja, be jo prieš muštuką mergaitė buvo bėjėgė. Norėdama pasitaisyti Mendel trumpam atlaisvino pirštus, kurie stipriai gniaužė šį tvojimo įrankį. Tik truputėlį. Kad dar stipriau sugniaužtų. Ir tada... tas nenuorama blokštas išslydo iš rankų ir vėl krito žemyn. O ne! Aš šito neleisiu! Negaliu šito leisti! Dori šovė žemyn, šį kartą stebuklingu būdu nepametusi blokšto iš akių. Ji negalėjo leisti, kad jis vėl pasimestų aikštės purve, negalėjo leisti, kad jos kojos vėl klampiotų po mėšlyną, o grifai gardžiai juoktųsi. Susikaupusi Mendel, visai netoli žemės, dešine ranka sugavo blokštą. O taip. Triumfas. Pergalės skonis. Galėčiau būti gaudytoja. Tačiau rungtynių šurmulys virš galvos priminė, kad Dori visai ne gaudytoja, ir kad vos vos dar kartą nepametė blokšto. Iš apačios dvylikmetė pamatė muštuką ir nieko nelaukusi skrido jo link, nors į viršų skristi buvo daug sudėtingiau nei į apačią. Atsidūrusi prie muštuko nepertoliausiai pamatė abi komandų gaudytojas: ir Elliw, ir Arletę. Nejaugi jos pastebėjo šmaukštą? Dori bloškė muštuką Arletės link, nors mieliau būtų tvojusi Elliw.

[Atmušimas į Arletę Russell: 2, 4]

*

Neprisijungęs Nikolė Parker

  • VII kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Noriu gyventi, o ne egzistuoti
     Šalta. Be galo šalta. Tik deja, tasai šaltis negalėjo turėti jokios įtakos Nikolės žaidžiamam žaidimui ir jos veiksmams. Juk vis dėl to, Nikolė buvo vyriausia iš savo komandos narių, taigi turėjo rodyti pavyzdį, ir tuo labiau neturėjo teisės apsikvailinti. Taigi stengdamasi nekreipti dėmesio į šaltį, pavijusi Sofi burtininkė ištiesė drebančią ranką link jos. Tiksliau ne link jos, o link jos laikomo kritlio. Pati Klastūnyno puolėja Parker pavardę turinčiai merginai mažiausiai rūpėjo, ana galėjo ir pragaron nusibelsti, šiuo metu jai rūpėjo tik kritlis, kurį Sofi laikė tvirtai prispaudusi prie savęs.
     Nepavykus atimti kritlio iš šono, Varno Nago puolėja suniurnėjo negražų žodį ir padidinusi greitį aplenkė Sofi ir užkirto jai kelią link lankų. Tuomet nieko nelaukdama, viena ranka laikydamasi už slidaus šluotkočio, kitą ranką ištiesė link klastuolės nešamo kritlio ir sėkmingai jį perėmė. Valio! ne įtint džiaugsmingai sušuko Nikolė savose mintyse, tačiau balsiai nieko neištarė, nes į burną būtų pritekėję tiek vandens, jog bala žino kas tada būtų.
     Bet gal ir ne "valio" - vos sunkokas kritlis atsidūrė pas kvidičinininkę rankose, ši su visu kamuoliu vos nenudardėjo žemyn nuo šluotos, nes jos tas jėgų procentas taip ir nepadidėjo, o kritlis buvo tiesiog per sunkus tokiomis aplinkybėmis. Laimei, nudardėt nenudardėjo, bet nelaimei, kritlio svoris privertė Nikolę pasiversti ant šono, o tai reiškia ir nuslysti nuo šluotos.
     Na o paskui viskas vyko žaibo greičiu, tad nelabai ir bebuvo galima suprasti kas įvyko iš tiesų. Kai jau slydo, bet dar nenuslydo nuo šluotos, Nikolės pirmieji instinktai buvo sugriebti ir tvirtai prispausti prie savęs kritlį, jog tik jis neatitektų priešininkams. Vos tik tai padarė, kas užtruko tik šeštąją sekundės dalį, Nikolė suvokė jog slysta nuo šluotos ir jei tuč tuojau jos nesugriebs, nudardės plius minus šimtą metrų žemyn. Kita ranka, kuria nelaikė kritlio, staigiu judesiu sugriebė šluotą.
     Jai pavyko. Pavyko nenukristi nuo šluotos.
     Deja, džiaugsmas buvo trumpalaikis, nes šluota pasirodė esanti labai slidi nuo to prakeiktūniško lietaus. Ir kodėl lyti turėjo būtent šiandien?! Nors ir tokia mintis užėmė bereikalingą vietą Nikolės galvoje, ji vis vien jau ten buvo. Nebežinodama ko griebtis, kai kaba šimto metrų aukštyje laikydamasi viena ranka už slidžio šluotkočio, nuo kurio slysta merginos ranka, rožinių plaukų savininkė pradėjo panikuoti. Kas, jei joks komandos narys nepadės? Deja, tokioms mintims tiesiog nebuvo laiko, tad penktakursė susikaupusi ir panaudodama visas savo turimas jėgas - kurių nuo adrenalino padaugėjo - ta viena ranka, kuria laikėsi už šluotos, prisitraukė ir pamėgino užkelti koją.
     Jėga, jai pavyko! Pagaliau  depresija serganti mergina tvirtai vėl sėdėjo ant šluotos ir, laimei, su kritliu. Prisiminusi pastarąjį faktą, Nikolė apsidairė ir suradusi tiesiausią kelią link trijų stulpų be žaliųjų kliūčių, pasileido link jų.

[Metimas perėmus kritlį: 2, 6]
Vieną dieną aš priversiu svogūnus verkti