0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • VII kursas
  • *
  • 1384
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Dori buvo tokia pavargusi, dar tas susidūrimas su Levanda, dešinė ranka jau tiesiog tirpo. Ji negalėjo patikėti Nikolės veiksmais. Ši į mergaitę atsitrenkė ir dar bandė jai įspirti, tačiau įspyrė antrakursės šluotai, o paskui ėmė plūstis. Dori praktiškai neskaudėjo, kai Nikolė atsitrenkė, nes varnė pataikė tiesiai į apsaugas. Tada Nikolė bandė apginti Arletę, tačiau šiai ir vėl nepavyko, kaip ir su Elodie. Ir vėl Dori širdį aplankė triumfas. Ji išdidžiai priskrido tiesiai prie Nikolės ir garsiai ištarė:
- Aš tiesiog atlieku savo darbą, atmušėjos, o tu verčiau eik ginti savo komandos narių, nes nei vienos nuo manęs apginti nesugebėjai, ir net antrakursės sumušti tau nepavyko, tu manęs neužgavai!
Garsiai nusikvatojusi Dori nuskrido nuo Nikolės, bet staiga pajuto, kad ant jos galvos pasipylė šiek tiek daugiau vandens nei per visą laiką. Pakėlusi galvą Mendel pamatė, kad Elodie iš savo šalmo klastuolę apipylė vandeniu ir dar spjovė kažkur į orą. Kaip ir Nikolė, Elodie pradėjo plūstis. Dori tik vėl gardžiai nusikvatojo ir sušuko Elodie:
- Jeigu kas ir bus nuo tos nesąmonės, kurią ką tik padarei, šlapesnis, tai nebent tavo plaukai! Galėjai bent purvu aptaškyti, o ne lietumi per lietų, kvėša! Ar bent numušei muštuku nors vieną klastuolį? Nes aš varnius du! - didžiavosi savimi.
Ir tą akimirką kai kas įvyko. Klastūnynas ėmė šėlti. Dori pasuko galvą į komandos narius ir... ir pamatė... kad Elliw sugavo šmaukštą!
- O Vizlių gimine! Mes laimėjom! Laimėjom!
Dori sviedė blokštą žemyn į purvą ir kuo sparčiau atskrido prie Elliw. Antrakursė apkabino komandos gaudytoją, o atšlijusi sušuko:
- Elliw! Tu nuostabi! Nuostabi! Ji sugavo šmaukštą, Levanda, tu žinojai, ką darai, kai ją paskyrei gaudytoja!
Atsisukusi į Levandą Dori norėjo apkabinti ir ją, tačiau skrisdama jos link pamiršo pasukti šluotą į šoną ir šluotkočiu trenkė jai į pilvą.
- Oi! Levanda! Aš... aš labai atsiprašau! Aš tikrai nenorėjau!
Ir galiausiai Dori atsisuko į Sofi, kurią taip pat apkabino, o prilėkusi prie Indio net pati nesuprasdama, kaip galėjo taip įvykti, uždėjo jam rankas ant pečių ir pabučiavo į lūpas. Po akimirkos susizgribusi atsišliejo ir rovė žemyn į aikštę ieškoti numesto blokšto. Suradusi blokštą Dori nušokliavo į pilį visa laiminga. Jos niekas neužgavo ir nieko blogo jai nepadarė, nepastojo jai kelio, Mendel pilyje atsidūrė sveika ir laiminga. Jeigu kas ką ir šaukė, tai Dori jau negirdėjo.

*

Neprisijungęs Nikolė Parker

  • VI kursas
  • *
  • 212
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Noriu gyventi, o ne egzistuoti
     Pošimts muštukų, kas čia darosi?! Kodėl visi muštukai skriete praskrieja pro mane ir nudaužia visus mano komandos narius, kurios mėginu užstoti, o kritlis nepataiko į lankus?! Kažkas tikrai čia kažką užkeikė, kitaip ir būti negali! Plūdosi rožinių plaukų savininkė. Akimirką ji jau norėjo vėl lėkti ir gerai suduoti Dori, bet prisiminė Arletę.
     - O, Arlete! Prašau, atlesik man... Aš tikrai, tikrai netyčia! Nenorėjau, jog taip atsitiktų. Tas muštukas neveldomas! Patikėk, meginau jį sulaikyti! - išpyškino susigėdusi Nikolė, o tada labiau sau nei komandos kapintonei suniurnėjo: - Na aš ir nevykėlė, nesugebu nei komandos draugų apsaugoti nuo mirtino muštuko, nei kriltio normaliai į lankus mesti!
     Tuomet kvidičininkė stipriau suspaudė šlapią ir slidų šluotos kotą ir nulekė ieškoti krilio. Kai varnė paskutinį kartą jį matė, jis buvo pas Abigailę rankose. Tikiuosi, jog bent ši sugebės normaliai pataikyti į lankus ir uždirbs mums taškelių.
     Nemarydama kur skrenda, nes tas lietus jau buvo ant tiek įkyrėjęs, jog Parker užmekrotmis akimis skraidžiojo (Gaila, užmiršau akinius užsimaukšlinti...), mergina į kažką atsitrenkė. Paskubomis atsimerkusi ji pastebėjo, jog tai buvo ne kas kitas, o Abigaile. Tik ji be... ji be kritlio!
     - Na ir kurgi tu padėjai tą prakeiktą kamuolį?! - suspingo Nikolė, o kai susigriebė kas katik įvyko dar labaiu susinervino. - Ką, IR TU NEPATAIKEI?! Negaliu patikėti! Kas poer siaubinga diena... - nespėjo užbaigti skainio, nes viską užgožė žiūrovų rėkimas. Kas per?.. KAS ČIA VYKSTA?! nebesusigaudė penktakursė. Tuomet Nikolė pasitrynė akis, jog jose nebebūtų vandens ir ištempusi jas ėmė ieškoti to, kas privertėiūrovus stūgauti. Ak, na žinoma! Dar ir to betrūko - klastuoliai pagavo aukso šmaukštą! Ironiškai mintyse rėkė Hogvartso mokinė. Pala pala... Ar tik ten ne...
     - VELNIAS ŽMOGAUS PAVIDALU! - suspigo Nikolė. - Ką... ką po galais... jis čia veikia?! Ir kodėl, po galais, jis turi aukso šmaukštą?! - depresija serganti mergina nesusigriebė kaip ji galėjo per visą žaidimą jo nepastebėti. O tuo labaiu kai jis užėmė tokią svarbią poziciją kaip gynėjas.
     Persigandusi, kad anas teleskopinis velnias vėl jai ko nors nepridirbtų Nikolė nespėjusi pasveikinti komandos pagaliau baigus žaidimą, šovė visu greičiu žemyn, nušoko nuo šluotos ir pasileido bėgte į rūbinę, kur jos seniai laukė Willialmas,
Vieną dieną aš priversiu svogūnus verkti


*

Neprisijungęs Arletė Russell

  • IV kursas
  • *
  • 96
  • Taškai:
  Arletė skrido ant šluotos beveik visu greičiu, tačiau staiga pastebėjo prie jos lekiančią Varno Nago koledžo komandoje žaidžiančią mergaitę. Russell net nespėjo suvokti kas vyksta, tačiau iš puolėjos veiksmų suprato, jog gaudytojos laukia kažkas negero. Derėtų ir pripažinti, kad taip buvo, mat Parker tinkamai neuždengė moksleivės ir į ją pataikė muštukas. Jis žalsvų akučių savininkę taip išmušė iš vėžių, kad ši net porą minučių negalėjo atsigauti. Tiesa buvo tokia, jog viduje ji klykė. Iš skausmo, nevilties, tačiau labiausiai dėl to, jog nuvylė komandą, kurią pati subūrė. Komandą, kurioje žaidė gaudytojos pozicijoje. Jos akys ir vėl prisipildė skaidrių ašarų, tačiau per aprasojusius akinius šios beveik nesimatė. Antrakursė sugebėjo tai sumąstyti.
  Kelias minutes giliai įkvėpusi ir iškvėpusi dvylikametė jau norėjo skristi link aukso šmaukšto ir jau buvo tam pasiryžusi, tačiau apsižvalgė. Daug Klastūnyno gerbėjų buvo ant kojų ir plojo. Tai ją sutrikdė, dėl to ji pažvelgė link pusės, kurioje skraidžiojo ir Elliw.
  - Kodėl?.. - po nosimi sumurmėjo dvylikametė pastebėjusi, jog klastuolės delne buvo aukso šmaukštas, o tai reiškė tik vieną, dėl Arletės kaltės Varno Nago komanda pralaimėjo kvidičą.
  Varniukė giliai įkvėpė ir apsidairė, dalis varnų komandos narių jau buvo ant žemės, tad ši lengvai ir ramiai nuskrido link jų. Po poros sekundžių padėjo kojas ant purvu padengtos žemės ir tik tada pajuto, jog jai labai svaigo galva. Galbūt dėl to, jog skraidžiau su šluota per tokį orą? - toptelėjo anglei.
  - Atsiprašau... - vos prisiartinusi prie komandos narių teištarė ir pasuko link pilies, mat niekam noro paprasčiausiai nebebuvo.

*

Neprisijungęs Abigailė Nestrof

  • VI kursas
  • *
  • 125
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • esu Katherine Silverstone įšventintas Garfildas.
Abigailė kaip sulėtintame filme laukė, kol kritlis perskris per didžiausiąjį, vidurinį Klastūnyno lanką. Nestrof širdyje tiesiog nušvito kažkoks laimės spindulėlis, kuris užpildė varnę iki pat pirštų galiukų. Bet kur tau! Kažkokia raudonplaukė kaip iš giedro dangaus nukrito prie lankų ir.. IR ATMUŠĖ KRITLĮ! Siaubas! Praėjo maždaug pusė sekundės, kol trečiakursė suprato, kas įvyko. KAS PER KIAUNĖ! PER TOKĮ NUOSTABŲ MOMENTĄ! Aš jai tą raudoną kupetą laukų nurausiu! Kažkokia nesveika. Dabar Abigailę perliejo visai ne džiaugsmo ir laimės, o pykčio ir neapykantos banga. Ji dabar pat būtų galėjusi trenkti tai Devyndarbei per makufelį. Nes ji sugebėjo sutrukdyti pelnyti Varno Nagui taškų!
-Tu.. Tu, nususi gyvate, žiurke, ryžavota baidykle!.. Tu žiūrėk, ką darai, rupūže! Siaubas! Fu!-spjovė Abigailė tai kvailei. Fu. Varnanagę nukrėtė šiurpas.
Absoliučiai susinervinusi, mergaitė apsuko šluotą, kad nematytų tos atmatos. Va, dabar, tai tikrai norėjo tiesiog dingti iš čia.  Ir niekada gyvenime nebesutikti tos žiurkės, kuri sutrukdė Nestrof įmesti kritlį į klastuolių lankus.
Bet apsukusi šluotą mergaitė pasibaisėjo vaizdiniu. Per aprasojusius akinius buvo galima įmatyti tai, jog teleskopų garbintoja Elliw savo rankoje laiko ne ką kitą, o aukso šmaukštą. Aplinkui susirinkę klastuoliai didžiuojasi ir džiaugiasi ja. Šią akimirką trylikametė tikrai norėjo prasmegti skradžiai žemės, tačiau to negalėjo padaryti, nes kiek tolėliau pamatė Arletę, visą susigūžusią, besileidžiančią ant žemės. Nestrof pagalvojo, jog būtų ir pačiai pats metas tai padaryti.
Nusileidusi ant purvinos ir šlapios žolės, Abigailė tiesiog pagalvojo, kokia beviltiška yra. Bet greitai priėjusi prie kitų komandos narių, mergaitė išgirdo, kaip kapitonė atsiprašo.
-Ne, ne, ne. Neatsiprašinėk. Dar ko? Ne mūsų kaltė, kad tai teleskopomanija susirgusi kvailei pasisekė pagauti šmaukštą,- dėstė Abigailė, tačiau pastebėjo, jog Arletė tiesiog nukulniavo pilies link.
Ach, gyvenimas sunkus. Atrodo, lyg kambario sienos būtų sudarytos vien iš langų, ir visi tie langai būtų sudužę vienu metu. O Abigalė stovėjusi kambario viduryje. Taip šiuo metu jautėsi varnė. Ir kaip reikės atsigauti?..
"Lazanija - ne maistas, o gyvenimo būdas." - Katherine Silverstone.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VI kursas
  • *
  • 817
  • Taškai:
  • 291 teleskopas (22-11-29)
Tas daiktas ir vėl paspruko! Elliw neprisiminė, kas tiksliai atsitiko, bet blizgantis daiktas kažkur dingo. Jai jau gerokai nusibodo jį vaikytis, tad nutarė paprasčiausiai pailsėti. Nebesižvalgė, ar blizgutis kažkur tebeskrenda, tad buvo visai patenkinta.
Deja, tik iki tos akimirkos, kai tas nešmaukštas kaukštelėjo jai tiesiai į kaktą. Mergaitė jau buvo pamiršusi, kad kažką vaikėsi, tad dabar baisiausiai išsigando ir puolė skristi tolyn. Per lietų nieko nematė, buvo šalta, o šluota - slidi. Vis dėlto velsietė atkakliai laikėsi savo ir skrido kuo toliau nuo visko, kas ją šiandien kankino. Visų svarbiausia buvo pasprukti nuo ne neLiucijos, ne ne neLiucijos ir ne ne ne neLiucijos. Šitų bjaurybių egzistavimas toje pačioje šlapioje vietoje labai nelaiku grįžo į atmintį, ir Elliw supyko. Nelaimei, blizgutis pradėjo ją persekioti: ir vėl buvo visai netoliese. Velsietė susiraukė, bet nieko nesakė. Žinoma, dėl persekiojimo buvo kaltos tik tos trys bjaurios mergiūkštės, bet jos buvo per toli, kad išgirstų, kaip Elliw joms tai praneša. Ne, reikėjo iš situacijos suktis pačiai. Velsietė buvo pakankamai protinga, kad tai padarytų. Padidinusi greitį ji priartėjo prie kažkokio neaiškaus stulpo, bet nespėjo sureaguoti ir į jį atsitrenkė.
- AUČ! - garsiai suriko mergaitė, nors per lietų ir pati savęs neišgirdo. Blogiausia buvo tai, kad tas nešaukštas ir vėl buvo šalia! Elliw dar labiau supyko. Kodėl jai negali bent kartą pasisekti?!
Ji buvo tokia pikta, kad net nepastebėjo beveik nukritusi nuo šluotos. Laikydamasi viena ranka už koto susiprato, kad tuoj žnektelės į purvą, tad skubiai pradėjo mosuoti antrąja ranka. Bandė sugauti medį, tačiau ranka užčiuopė kažką metalinio ir nemaloniai šalto. Persigandusi velsietė netyčia paleido šluotą ir galiausiai nudribo į purvynę. Tik tada pažiūrėjo, kas ten yra. O tai, pasirodo, buvo tas kvailas ją persekiojęs nešaukštas!
Laimei, šluota nukrito visai netoli, tad klastuolė pašoko ir vėl užsėdusi ant jos pakilo. Pamiršo paleisti iš rankų kamuoliuką, tad taip ir skrido su juo rankose. Nelaimei, kažkas sugalvojo ją apsikabinti, ir netrukus velsietė su pasišlykštėjimu suvokė, kad tai ne kas kitas, o ne ne ne neLiucija.
- Atstok nuo manęs! - riktelėjo Elliw nė neišgirdusi, ką komandos draugė bjaurybė jai sako. Kodėl visos bjaurios mergiūkštės būtinai turi trukdyti?! Velsietė ir vėl supyko, bet kamuoliuko taip ir nepaleido.
Pamiršusi, ką čia daro, skrido tolyn, kol pasiekė tribūnas. Ten nusprendusi, kad nusibodo sėdėti ant šluotos, nusileido ir nudribo tarp žmonių. Skaudėjo viską iš eilės, taip pat ir teleskopą, nors jo su ja nebuvo. Sunkiai atsidususi Elliw atsistojo ir patraukė pilies (?) link. Kur tuo metu buvo nešaukštas, mergaitė nebežinojo.
Elliw yra Magijos ministrė. Visais su MM susijusiais klausimais kreiptis asmenine žinute. Elliw yra 18 m.
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko