0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Arletė Russell

  • IV kursas
  • *
  • 96
  • Taškai: 20
  Jeigu lietaus kupini debesys turėtų emocijas bei jausmus, dabar jie būtų pašaipiai nusijuokę. Mergaitė numanė, kad stebint kvidičo rungtynes iš viršaus, jos atrodė tiesiog tragiškai. Koledžų mokiniai, kurie buvo susirinkę stebėti šio žaidimo jau tūnojo tribūnose permirkę, tad Arletė neabejojo, kad dauguma vos pasibaigus rungtynėms lėks į ligoninės sparną, mat tokiu oru pasigauti žiobariškąjį gripą ar kokią didesnę nesąmonę - vieni juokai.
  Negi buvo taip sunku perkelti rungtynes kitai dienai?
  Arletė giliai atsiduso, kadangi nuo tokio varginančio skraidymo šluota, prie jos galvos skausmo prisidėjo ir nemaloniai perštintis delnas - matyt bus kažkur įsibrėžusi ir to nepastebėjusi iki to laiko, kai kraujas pasruvo per visą plaštaką. Tiesa, dažniausiai varniukė į tokius dalykus dėmesį atkreipdavo greitai, mesdavo ką tuo metu darydavo ir nulėkdavo plauti žaizdos, tačiau šiuo metu šviesiaplaukė negalėjo palikti savo komandos, tad sukandusi dantis tvirčiau įsikibo į šluotą ir dar kartą neviltingai atsiduso.
  Tačiau galvoti apie tokius dalykus nebuvo kada, mat kvidičo rungtynės buvo vos prasidėjusios. Russell žinojo, kad šansas, jog jos baigsis taip greitai buvo minimalus, bet jeigu kažkas būtų paklausęs jos nuomonės, ši mielai leistų rungtynių pabaigai įsivyrauti vos už poros minučių. Juk lietus, iš rankų slystanti šluota, permirkę šviesūs plaukai ir purvo balos, tikrai nenuteikė nuotaikingai. Ech, galėjo nelįsti į kvidičą, tuo labiau būti gaudytoja...
  Žalsvos akutės mėgino pastebėti aukso šmaukštą, nes tai padaryti nebuvo lengva, kadangi oras, net ir puikia rega pasižyminčiai varniukei, tikrai nepadėjo pastebėti tų dviejų sparnų ir auksinio kamuoliuko. Dėl to Russell žvalgėsi aplink mėgindama susikaupti.
  Laikytis ant šlapio šluotos koto nebuvo lengva, visa laimė, kad nebuvo kvaila ir apsisiautė lietpalčiu, prieš lipant ant jos. Tiesa, šis svėrė daugiau, mat visi lietaus lašai susigėrė į jį, tad Russell ant savo nugaros tempė dar ir jį. Tik maldavo, kad šis padėtų nesusirgti, nes gi tai buvo įmanoma, tiesa?..
  Panelė nardė pro klastuolius ir varniukus, net nepažvelgdama į jų veidus, šiuo metu varniukei buvo svarbiausia pastebėti aukso šmaukštą, kurio pagavimas reiškė pergalę. O juk pergalė į varnų sąskaita tikrai nebuvo bloga idėja...
  - MATAU! - nesusilaikiusi kiek įmanydama garsiau sušuko. Tą akimirką dvylikametė pamiršo ir miego trūkumą, ir prastą nuotaiką, ir tai, kad šiuo metu buvo visiškai permirkusi. Kai jos žalsvos akutės pastebėjo aukso šmaukštą ji negalėjo pagalvoti apie kažką pesimistiško. Dabar jai tereikėjo jį pagauti greičiau už... Klastuolių gaudytoją, kuri jau lėkė link Arletės tikslo.
  Varniukė apsuko visą ratą aplink aikštę taip, kad link aukso šmaukšto skirtų iš visai kitos pusės negu Elliw. Ji nėrė pro kitus burtininkus bandydama aukso kamuoliuko nepamesti iš akių. Priskridusi prie mažiau nei metro iki jo, Russell tiesė savo iš jaudulio drebančią plaštaką jį pagriebti, o ar tai padarys klastuolė, ar ji, jau buvo laimės reikalas. Negalėjo nusiraminti, tačiau smalsumo vedama nesugebėjo net užsimerkti.
  Ar ten muštukas lekiantis į mane? - dar spėjo susimąstyti, tačiau, žinoma, į tai neatkreipė dėmesio. Arletė Russell pamatė aukso šmaukštą ir dabar bandė jį sugauti, o tai buvo svarbiau nei kažkoks muštukas!

  [Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 5]

*

Neprisijungęs Cassidy Melens

  • Burtininkė
  • ****
  • 212
  • Lytis: Moteris
  • Viskas nėra tu
Viską akylai stebėdama ir lėtai skraidydama tarp lankų garbanė pajuto nuobodulį. Kiek ji buvo girdėjusi tai kvidičas buvo labas įdomus sportas kuriame beveik neįmanoma pajusti nuobodulio. Dėl to britės galvoja iškilo keli klausimai. Ar mano kvidičo rolė yra nuobodi ? Ar šis kartas yra kažkuo ypatingas, kad skiriasi nuo kitų ? O gal tiesiog tai ne tiesą arba mano žinios yra pasenusios ? Šiek tiek pažiūrėjusi kaip kvidičą žaidžią kiti rudaplaukė suprato, kad pirmojo klausimo atsakymas yra teigiamas. Įdomu ar kažkas pastebės jeigu aš iš čia dingsiu ? Paklausė savęs Gloria dar labiau paveiktą nuobodulio. Tikriausiai taip. Kai kažkoks klastuolis atskris prie lankų su kritliu iš karto visi tai pastebės. Ir paskui iki mokyklos baigimo mane smerks visi varniukai. Greitai sau atsakė jaunoji Mechel ir toliau stebėjo kaip kitiems yra smagu ir įdomu žaisti šį žaidimą. Po dar kelių minučių nuobodžiavimo varniukė pastebėjo, kad klastūnyno atmušėja nutaikė muštuką į Arletę. Kuri atrodė pastebėjo aukso šmaukšta ir visą savo dėmesį davė tik jam visai nepastebėdama lekiančio kamuolio į ją. O ne reikia ją asaugoti. Bet pala jeigu kažkoks klastuolis su kritliu atskris čia ir manęs nebus. Pradėjo savo mintyse ginčytis pirmakursė ir po kelių apmąstymo sekundžių nugalėjo grifišką našlaitės pusė. Ir nieko nelaukdama kiek galėdama greičiau skrido link komandos kapitonės ir prie jos artėjančio muštuko. Tikiuosi spėsiu. Greitai pagalvojo vienuolikmetė skrisdama per stiprų lietų kuris gan smarkiai lėtino irisinių akių savininkę. Taip pat panašią žalą darė ir jos plaukai. Nors rudos garbanos ir buvo surištos į tvirtą kasą kelios, laisvos sruogos trukdė varno nago mokinei gerai matyti. Na vis tiek kokios kliūtys būtu rudaplaukė nuskrido netoli lekiančio muštuko ir užstojo gaudytoją, kad ji nesusižeistų ir toliau galėtų gaudyti šmaukštą. Tikiuosi viskas pavyks.

[Bandymas užstoti komandos draugę Arletę Russell stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 3,5]
Pasaulis mane stebina.

*

Neprisijungęs Elodie Gold

  • III kursas
  • *
  • 91
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • La mer sent meilleur que toi. Tu pues.
 Rodėsi, kad tas rudas taškas, artėjantis link antrakursės, būtų jau nuskynęs ją iš vaizdo. Bet šis tik gražiai prazujo pro josios šoną. Mergaitė greitai žvilgtelėjo į gyvatę su tuo pačiu blokštu, ir supratusi situaciją pradėjo isteriškai juoktis.
 - CHA! Nusususi gyvačiokę, išmok taiklumo, žiople! - pašaipiai rėkdama žaliąjam taškui, nusikvatojo varnė.
 Puikus rungtynių startas. Dabar kelioms minutėlėms Varno Nago atmušėja turėjo laisvo laiko paskraidyti ir dar pasityčioti iš tų šlykščių, dabar dar ir glitnių, atrodančių kaip permirkusios vištos, klastuolių. Šia proga ji su malonumu skubėjo pasinaudoti. Dabar Elodie skrido į kitą arenos pusę, ieškant asilų, kurie sugeba dar labiau susimaut, nei įmanoma normaliam žmogui. Ai, gi čia normalių nėra. Pamiršau, kad einu į idiotų privisusią, persenusią pilį. Bent jau galima čia išmokt išradingesnių būdų pakartinti gyvenimus visiems čia esantiems idiotams. Myliu savo gyvenimą. Deja, kol kas labiausiai išmatas malanti gyvatė tebuvo klastuolių atmušėja. O ši sugebėjo britę dar ir stebinti. Nu sugebėk tu man būti ant TIEK besmegenei, kad dar ir blokšto neišlaikyti. Ach, man jau net darosi jūsų gaila, požemių žiurkiągaliai. Dar prunkštelėjus iš tosios nevykėlės, varnanagė nuskrido tolyn, neradusi nieko įdomesnio priešų gretose.
 Ji tikėjosi bent savo komandos narių šiek tiek didesnių proto jėgų. Bet ir tai nuėjo šuniui ant uodegos. Dabar buvo galima grožėtis Nikole vos nepralošiant viso žaidimo, beveik nukrentant nuo šluotos ir pametant (!) kritlį. Kad ir kaip būtų buvę nemandagu ir ne itin gerai įžeidinėti savus komandos narius, bet Elodie tai absoliučiai nerūpėjo. Ką, aš turėčiau būti DRAUGIŠKA? Šitas žodis mane vemti verčia, geriau jau degčiau gyva Aragogo nasruose, negu ištarčiau bent vieną gerą žodį šiems apgailėtiniems žemės kirminams, fu. Tad taip ji ir prašneko prarėkė:
 - Idiote tu! Tau dašunta, kad vos neprakišai mums taurės?! Pasinaudok smegenimis bent sykį gyvenime, aptriušusi varna, nebedaryk mums gėdos, jeigu nenori iš muštuko į nosį! - piktus žodžius spjovė juodaplaukė. Ji dvejais šios rankos pirštais gestais parodė, kad šią apgailėtiną puolėją ji stebės. Papurčiusi nusivylusią galvą, ji šovė su sava šluota tolyn.
 Kadangi veiksmo ne itin daug buvo (Ach, išskyrus tą nususėlę atmušėją dar ir trankant savo komandos nariams per galvas. Nors, tai ir visai pateisinama, aš irgi daryčiau taip pat.) dvylikametė nusprendė skristi aukštyn, ir apsivemti nuo vaizdo pasigrožėti vaizdu iš aukštai. Aišku, ne itin praktiškas oras tam negelbėjo, nes mergaitės apsauginiai akiniai sruvo vandeniu, nors ir nelabai buvo ko ten įžiūrėti aukštai padangėje. Galiausiai ji pristabdė greitį, ir sustojusi patogiau atsisėdo ant šluotos, priglausdama blokštą prie šluotos kita ranka. Taip įsitaisiusi, Gold alkūne nusibraukė grubiai vandenį nuo akinių ir akyliai įsistebeilijo žemyn. Gerai, tarp visų idiotų, Arletė su Abigaile DAR neprisidirbo. Na, jos ir negalėtų, antraip namo nebegrįžtų. Paprasta matematika. Apsidairius atidžiau, varnės akys greitai pastebėjo tą numylėtąjį muštuką. Šyptelėjusi puse lūpų, ji pasilenkė ir visu greičiu zujo žemyn, akyse matanti tik tą kamuolį. Skrendant pro šalį keletą įvairių idiotų, ji vis rėkė visiems slinktis iš kelio. Bet atsidūrus prie pat muštuko, jos rudos akys pastebėjo blizgėjimą netoliese, ir žalią tašką už blizgesio. Greitai suvokusi, ką reikia pridirbt, anglė užsimojo su blokštu, ir itin arti priartėjus, tėškė muštukui su juo.

[Atmušimas į Elliw Gwawr Dwynwen Goff. (1,5)]
B r i g h t o n ,  U K

*

Neprisijungęs Abigailė Nestrof

  • VI kursas
  • *
  • 125
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • esu Katherine Silverstone įšventintas Garfildas.
Lijo dar stipriau. Abigailei pradėjo skaudėti galvą dėl tribūnose sėdinčių kvidičo žiūrovų šūkaliojimų, dėl įtemptos situacijos. Varnė tiesiog norėjo tučtuojau dingti iš aikštės ir šiltai susisupti po antklode savo lovoje. Tai būtų buvęs nuostabus dienos planas. Ir dar knygą prigriebti paskaityti būtų gerai. O ne dabar-sėdėti ant šlapios ir slidžios šluotos lediniam lietui pilant kaip iš kibiro. Be to, trečiakursė jautėsi visiškai nereikalinga. Toks jausmas, jog Varno Nago kvidičo komanda būtų puikiai apsiėjusi ir be jos. Nikolė Parker puikiai žaidė puolėjos pozicijoje, nes mergaitė jau matė, kaip ji sugebėjo atkovoti kritlį iš kažkokios klastuolės. O Abigailė tik skrajojo kažkur padangėse ir stebėjo situaciją.
Varnanagė nebejautė nušalusios nosies bei rankų pirštų. Jie tiesiog, regis, buvo suledėję. Net nėjo pajudinti. O šluota juk neskleidė šilumos. Be to, Nestrof kažkokiu būdu sugebėjo neužsidėti pirštinių.. Ir tai, neabejotinai, buvo antroje vietoje pagal blogumą priimtas sprendimas. Pirmavo atėjimas į šias varžybas. Na, rudaplaukės jau nebejaudino reputacija ar dar pasirodymas prieš Elodie bei Arletę, kai realiai grėsė rizika gyvybei. Juk nuo tokios slidžios šluotos laisvai galima nukristi!.. Ir kodėl tėtis man nepapasakojo kokių triukų, susijusių su kvidiču ir šluotomis per tokį prastą orą..-pagalvojo kvidičininkė. Juk Artūras visuomet pagelbėdavo, tad kodėl nesumanė šį sykį mestelti kokių gerų idėjų? Keista. Nors, kad ir nepakalbėjo apie kvidičą su tėčiu, mergaitė jau laukė, kada galės aptarti kiekvieną smulkmeną.
Per lietų stebint veiksmą, žalių akių savininkė pastebėjo vieną labai, labai negerą dalyką. Klastuolė-keistuolė Elliw ir Arletė buvo vienoje vietoje. Matyt, kad pamatė šmaukštą. Abigailei suspurdo širdis- jeigu varnanagių kapitonė pagautų tą auksinį skraidantį kamuoliuką su sparneliais, varniai laimėtų kvidičo mačą prieš Klastūnyną! Tai būtų tiesiog nuostabu! Bet begalvojant apie tą galimybę, jog Varno Nagas gali tuojau pat laimėti (jeigu ta pamišėlė teleskopų saugotoja nepalies šmaukšto pirma), Nestrof pamatė, jog į Arletę skrieja muštukas! Siaubas! To dar betrūko! Na, jau ne. Neleisiu, kad kažkoks kvailas muštukas sutrukdytų tai mielai mergaitei paliesti šmaukšto! Gaila, kad varnė nepamatė, iš kur atskriejo tas muštukas, nes mintyse tą, kuris taip padarė, visai be gailesčio būtų iškeikusi pačiais baisiausiais žodžiais.
Nepaisant apsunkusios aprangos dėl lietaus ir sustingusių rankelių, Abigailė palenkė šluotą ir nuskrido link blondinės. Dideli lietaus lašai taškėsi į veidą. Nesvarbu, pasiseks apginti vieną iš trijų Varno Nago muškietininkių ar ne, trečiakursė bent bus kažką dėl to dariusi ir nesijaus nereikalinga. Galbūt.
Londonietė jau artėjo prie varnių komandos kapitonės. Ar pavyks sėkmingai uždengti komandos draugę? Jaudulys kilo mergaitės širdyje.
-Svarbiausia pasitikėti savimi,-tyliai sušnibždėjo rudaplaukė pati sau.
"Lazanija - ne maistas, o gyvenimo būdas." - Katherine Silverstone.

*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 176
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Levanda laukė kol muštukas, nuo kurio ji gynė Elliw, atsitrenks į ją, tačiau praėjo gera pusė sekundės, kol mergina susivokė, jog joks muštukas nesikėsina į jos komandos narę. Atsigręžusi ji pamatė, kad jokio muštuko netoliese net nėra. Ar tu juokauji?! Ar kažkas man pripylė nuodų į moliūgų sultis, kad man vaidenasi muštukai, ten kur jų nėra? Ar aš jau nebesugebu suvokti, kur tas nelemtas rudas kamuolys skrieja? Staiga, mergina prisiminė, kad sėdėdama palapinėje prieš rungtynes suvalgė kažkokių kišenėje rastų saldainių iš „Magiškų Vizlių šunybių“. Nors neprisiminė nei pupeles primenančių saldainių pavadinimo, nei iš kur juos gavo, tačiau jos atmintyje išliko ant pakelio iš blizgančio popieriaus iškirpto vaiduoklio atvaizdas. Levanda nusprendė, jog tie saldainiai sukėlė jai haliucinacijas, mat jokio kito logiško ar magiško paaiškinimo ji nesurado. Mergina nesuprato, kaip galėjo būti tokia neatsargi ir suvalgyti velnias žino ko, o ypač iš „Magiškų Vizlių šunybių“, mat visi žino, jog ten galima rasti visko.
Atsipeikėjusi klastuolė iš gėdos norėjo skradžiai žemę prasmegti, bet, deja, tai buvo nelabai įmanoma, mat ją nuo žemės skyrė keli metrai, jei ne daugiau. Levanda suvokė, kad jei ji ir toliau nesugebės susiimti ir nustoti blaškytis, tikrai pakenks savo komandai. Ji jautėsi kaip šuniui penkta koja, veltui maišydamasi savo komandos nariams, kurie dėjo visas pastangas bandydami išgyventi šias rungtynes.
Staiga, kažkas kieto atsitrenkė į jos galvą. Nors smūgį ir sušvelnino šalmas, tačiau to pakako, kad mergina prarastų pusiausvyrą. Levanda pasviro ant šono. Ji tikrąja to žodžio prasme kabėjo ore tik viena ranka laikydamasi už skolintos šluotos. Tik nežiūrėk žemyn, vis kartojo sau raudonplaukė, bandydama kojomis ore atsispirti ir kažkaip vėl užsiropšti ant šluotos, kuri, žinoma, buvo slidi it gyvatė. Merginai velniškai skaudėjo kiekvieną rankos raumenį, mat ši niekad nebuvo itin sportiška. Levanda buvo įsitikinusi, kad, jei dabar kristų, tikrai neišsisuktų be kokio sulaužyto kaulo. Negana to, ji buvo tikra, kad madam Pomfri jos nemėgsta. Tokių minčių paskatinta ji šiaip ne taip įsisiūbavusi užsikorė ant šluotos.
Apsidairiusi ji pamatė įraudusią Dori, kuri atsiprašė merginos ir buvo akivaizdžiai susigėdusi. Nespėjusi nuraminti atmušėjos, klastuolė pamatė varnę, kuri blokštu taikėsi į muštuką. Nors Levanda ir suvokė, kad turėtų žaibiškai skirsti link savo komandos gaudytojos, mergina suabejojo, ar šis muštukas tikras, ar jai vėl dvejinasi akyse. Ji apsidairė aplinkui, bet niekur nematė jokio kito į muštuką panašaus kamuolio. Ką daryti?! Levanda visiškai nepasitikėjo savo akimis ir nenorėjo veltui brautis pro kitus komandos narius vien tam, kad bandytų sustabdyti įsivaizduojamą kamuolį. Ji vis dar nesuprato, kas įvyko anąkart ir kodėl ji, užuot gynusi kitą komandos narį nuo pasiutusio kamuolio, puolė prie Elliw. Net, jei haliucinacijas ir sukėlė nelemti saldainiai, raudonplaukė nežinojo, ar jų poveikis trumpalaikis, ar ne.
Ketvirtakursė smarkiai užsimerkė ir vėl atsimerkė, tačiau muštukas, kuris jau kėlė akivaizdžią grėsmę gaudytojai niekur nedingo. Ji stipriai suspaudė šluotą, vildamasi, jog šį kartą jai pasiseks. Levanda puolė prie Elliw, į kurią žaibiškai skriejo rudas kamuolys. Net, jei klastuolei ir vaidenasi, geriau nerizikuoti ir nesėdėti ant šluotos vidury aikštės it pabučiuotai, kol kiti komandos nariai neriasi iš kailio.

[Bandymas uždengti Elliw Gwawr Dwynwen Goff stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją (1;4)]
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Indio Dellso

  • III kursas
  • *
  • 80
  • Taškai:
  • Why so serious?
Kuo toliau žaidimias įsibegėjo, tuo labiau Indio nesuprato kokio galo jis registravosi į tą Kvidičo čempionatą. Turnyrui įsivažiavus atsiskleidė ne tik tikrosios žaidmo, bet ir žaidėjų pusės. Nors pliaupiantis lietus šiek tiek užgožė nervų nelaikančių ir akivaizdžių pykčio priepuolių turinčių varnių ir klastuolių klyksmus, Indio vis tiek puikiai girdėjo kaip jau pirmąsias žaidimo minutes mergaitės koliojo viena kitą kaip reikalas. Ypač išsiskyrė viena varniukė, kuriai Indio kaip reikalas norėjo užvožti per galvą, deja, Dori su blokštu aplink niekur nesimatė. Tik visai neseniai berniukas pastebėjo, kad yra vienintelis vyriškosios lyties atstovas šiame turnyre, o tai nieko labai gero nežadėjo, nes įsiutusios mergaitės gali būti žiaurios. Juodaplaukis žinojo tai iš patirties.
Visiškas šaltis smelkėsi vis giliau ir giliau į berniuko venas bei arterijas, stingdydamas kiekvieną rastą lastelę savo kelyje. Jei ir toliau taip stypsos ant šluotos nejudėdamas vienoje vietoje, neabejotinai visas suragės. Dėl to pasikinkė savo poros valandų (ar kad ir kiek rungtynės tęsis) transporto priemonę ir pasileido į tą pusę, kurioje pamatė kažkokiu būdu komandos gaudytoja tapusią kvėša Elliw. Iš patirties žinojo, kad šiai ankščiau ar vėliau reikės kažkokios pagalbos. Klastūnyno gaudytoja šiuo metu vaikėsi jau pastebėtą aukso šmaukštą, todėl tai reiškė, kad Indio kaip kokiam nusususiam, pavalgyt negavusiam, šuneliui teks vaikytis ją iš paskos.
Skrendant vėjas kedeno iš už šalmo aplink ausis išlindusius tamsius plaukus ir kiaurai pūtė pro visas apsaugas ir megztinį. Sekantį rytą atsikelti su skaudančia gerkle buvo tikrai neišvengiama. Negi teisėjai negali išburti gero oro? Didžiais burtininkais pasivadinusių idiotų kompanija. Staiga didelis vėjo gūsis, pasirodęs visiškai iš niekur, privertė berniuką netekti savo šluotos kontrolės. Klastuolis puolėjas susiūbavo ir ūmai nukrito nuo šluotos. Vienintelė ranka, dar šiek tiek besilaikanti šluotos, saugojo berniuką nuo kritimo ant šalpios žemės ir užsimušimo. Greitai, kad niekas nepastebėtų, kaip Indio, tarsi elektros šoku papurtyta varlė, raitosi ore į kairę dešinę, suėmė šluotą antrąja ranka ir beliko tik užkelti vieną koją. Tai nebuvo taip paprasta, nes vėjas vis kėsinosi nupūsti nuo vaizdo berniuką, tačiau šis, tvirtai laikydamasis rankomis, užsikorė atgal ant šluotos ir supratęs, kad pametė Elliw puolė jos ieškoti. Pro berniuko akis skraidė įvairaus dydžio kamuoliai, tačiau stebėtinai, nei vienas neturėjo pakankamai sėkmės daužtis į Indio.
Indio pagaliau kažkur tolumoje pastebėjo žalią apsiaustą ir siluetą, kuris buvo bent jau panašus į Elliw. Pasileidęs link jo berniukas žvalgėsi į šonus, kad tik jo nenudaužtų koks nenaudėlis muštukas, nes tada tuom ir baigtųsi turnyras berniukui. Nors turėjo visas reikiamas apsaugas, skristų nuo šluotos kaip reikalas.
Staiga pamatė kaip nedidelis kamuolys dideliu greičiu skrenda tiesiai į Elliw. Tai buvo veiksmas kurio Indio taip ir laukė. Nors buvo netoliese ir stebėjo ją, priskristi arčiau ir užstoti vis tiek užtruktų, dėl to tamsiaplaukis ėmė svarstyti idėją bandyti odą aptrauktą kamuolį sugauti rankomis. Aišku, jis žinojo, kad tai nėra labai protinga ir turbūt draudžiama taisyklių. Kamuoliui artėjant Indio turėjo apsispręsti ką darys, dėl to tiesiog darė ką liepė instinktai. Priskridęs prie pat mergitės jis atsisuko į kamuolį ir visu kūnu pabandė uždengti Elliw nuo muštuko.

[Bandymas užstoti Elliw Gwawr Dwynwen Goff stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 1,6]

*

Neprisijungęs Sofi Barbierato

  • V kursas
  • *
  • 87
  • Taškai: 109
  Pagaliau rungtynės buvo tęsemos. Nors ką? Pagaliau. Tikrai ne. Buvo tragiška. Sofi sėdėjo ant šluotos stengdamasi neprapliupti pykčiu. Iš jos buvo atimtas kritlis. Į ją buvo paleistas muštukas. Indio pasirodė ne toks ir blogas, nors jis nei kiek nepadėjo apsisaugoti nuo muūtuko. Dėl Dievo meilės jis tiesiog nepataikė į ją. Sofi buvo apstulbusi. Trečiakursė apskriejo keletą ratų aplink aikštę. Ji nebuvo visiškai tikra, kad perims kritlį, bet vis tiek stengėsi. Nikolė skriejo link lankų. Raudonplaukė skuodė kuo greičiau paskui ją.
  Viskas vyko labai greitai ir žaliaakė skriejo link lankų kur varno nago puolėja jau buvo besiruošęs mesti kritlį. Ar viskas privalo būti taip sunku. Toks jausmas, kad tie bjaurybės visi nusiteikia vien prieš mane. Ji skraidė kiek atokiau, dėl Nikolės, Sofi stengėsi būti nepastebima.
  Lietpaltis nei kiek nepadėjo, nes lietus, vis dar nesibaigė. Kad ir kiek ji turėjo apsaugų visos tik trugdė judėti, nors aišku be jų viskas būtų daug kebliau. Skraidydama Sofi beveik nieko nematė tad pamažu pradėjo išsitraukinėti burtų lazdelę iš galinės kelnių kišenės. Ji ruošėsi nutraukti tą pragarišką lietų, bet suprato jog taip tik pakenks sau ir visam Klastūnynui, bei jo komandai.
  Sofi buvo labai sumišusi. Ji pamanė jog dabar bus geriausia pabūti kuo atokiau nuo Nikolės ir pažiūrėti kaip sekas gyvatėlėms. Ji stebėjo visus, nors per tokį lietų buvo sunku suprasti kus klastuolis, o kur varnas. Ji matė kaip neaiški figūra seka šmaukšą, kaip kažkas į kažką muša muštuką.
  Sofi pradėjo svaigti galva. Ji pakilo į viršų. Ji buvo numačiusi, kad taip gali nutikti tad pasiėmę vienų žiobariškų vaistų ir nors jų medicina ir nepažengusi vis tiek juos išgėrė. Vaistų pavadinimo ji neprisiminė. Tai buvo kažkokie nerimą malšinantys vaistai. Praėjo kiek laiko ir poveikio nepasijuto. Nors visą savo gyvenimą Sofi pragyveno tarp žiobarų ir vaistus naudodavo gan dažnai, bet pripratusi prie burtų pradėjo nieko nejausti.
  Skriedama aplink aikštę ji pamanė, kad reikia perimti kritlį. Sofi laikydamasi už šluotkočio nuskrido link lankų kur tvirtai laikydama kritlį sklandė priešų komandos puolėja Nikolė.
  Sofi sulėtino greitį. Skrisdama ji laviravo tarp žaidėjų. Reikia pabandyti kuo greišiau sučiupti tą kvailą kamuolį kitaip tikrai klastuolių akyse pasirodysiu labai prastai. Žaliaakės širdyje buvo labai baisu. Atrodė, kad jai neperims kamuolio bus pasaulio pabaiga.
  Ji prie Nikolės priskriejo iš nugaros. Jai vis dar skaudėjo galvą tad buvo sunku viską atlikti tinkamai. Kritlį Nikolė lakė labai labi tvirtai. Rudasis kamuolys buvo tarsi jos nuosavybė (bent jau taip atrodė žiūrint iš šono.) Sofi stengėsi sučiupti bent jau odinį kamuolio viršų. Tiesiant ranka paraudonavo ir Sofi sukasti dantys buvo bepradedąs skaudėti. Kuo toliau tuo buvo sunkiau išlaikyti ištiestą ranką.

[Perėmimas iš Nikolės Parker rankų: 4]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Sofi Barbierato »

*

Neprisijungęs Jasmine Diana Amneta

  • Burtininkė
  • ****
  • 240
  • Lytis: Moteris
RPG vertinimas

Elliw Gwawr Dwynwen Goff: 10
Dori Mendel: 10
Nikolė Parker: 9
Arletė Russell: 10
Gloria Mechel: 6
Elodie Gold: 10
Abigailė Nestrof: 10
Levanda Devyndarbė: 10
Indio Dellso: 10
Sofi Barbierato: 8

Bendras dalyvio koeficentas

Elliw Gwawr Dwynwen Goff: NK[7,0] + PĮK [5,0] = BDK [12,0]
Levanda Devyndarbė: NK[6,5] + PĮK [5,0] = BDK [11,5]
Dori Mendel: NK[6,5] + PĮK [5,0] = BDK [11,5]
Sofi Barbierato: NK[6,5] + PĮK [4,0] = BDK [10,5]
Indio Dellso: NK[6,5] + PĮK [5,0] = BDK [11,5]

Arletė Russell: NK[5,5] + PĮK [5,0] = BDK [10,5]
Gloria Mechel: NK[6,0] + PĮK [3,0] = BDK [9,0]
Elodie Gold: NK[6,0] + PĮK [5,0] = BDK [11,0]
Abigailė Nestrof: NK[6,0] + PĮK [5,0] = BDK [11,0]
Nikolė Parker: NK[7,0] + PĮK [4,5] = BDK [11,5]

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų

Elliw Gwawr Dwynwen Goff [12,0] - Arletė Russell [10,5] = KS[1,5] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Elliw.
Dori Mendel [11,5] - Arletė Russell [10,5] = KS[1,0] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Dori.
Gloria Mechel [9,0] - Dori Mendel [11,5] = KS[0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Elodie Gold [11,0] - Elliw Gwawr Dwynwen Goff [12,0] = KS[0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Levanda Devyndarbė [11,5] - Elodie Gold [11,0] = KS[0,5] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Indio Dellso [11,5] - Elodie Gold [11,0] = KS[0,5] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Sofi Barbierato [10,5] - Nikolė Parker [11,5] = KS[0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Komandinis koeficientų palyginimas (KKS)

Klastūnynas [2,5] - Varno Nagas [2,5] = KKS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas:

Elliw Gwawr Dwynwen Goff: 1, 5
Dori Mendel: 3, 1
Nikolė Parker: 1
Arletė Russell: 1
Gloria Mechel:5
Elodie Gold: 4
Abigailė Nestrof: -
Levanda Devyndarbė: 4
Indio Dellso: 4
Sofi Barbierato: 5


Elliw Gwawr Dwynwen Goff nepagauna aukso šmaukšto.
Dori Mendel nesėkmingai atmuša muštuką į Arletę Russell.
Nikolė Parker nesėkmingai meta kritlį į lankus.
Arletė Russell nepagauna aukso šmaukšto.
Glorios Mechel veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja į Arletę Russell.
Elodie Gold nesėkmingai atmuša muštuką į Elliw Gwawr Dwynwen Goff.
Levandos Devyndarbės veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja į Elliw Gwawr Dwynwen Goff.
Indio Dellso veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja į Elliw Gwawr Dwynwen Goff.
Sofi Barbierato veiksmas anuliuojamas, nes perėmimas iš rankų metimo metu nėra galimas.


Kvidičo rungtynės tęsiamos.

Kritlis neutralioje zonoje. Jis atiteks tam puolėjui, kuris pirmas jį pasiims. Pasiėmus kritlį iš neutralios zonos Varno Nago puolėjui galima iškart mesti į lankus.
Rezultatas: Klastūnynas 0 - 0 Varno Nagas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Jasmine Diana Amneta »
Legacy, what is a legacy?
It's planting seeds in a garden you never get to see
I wrote some notes at the beginning of a song someone will sing for me
America, you great unfinished symphony, you sent for me
You let me make a difference, a place where even orphan immigrants
Can leave their fingerprints and rise up,
- Lin Manuel Miranda, „Hamilton“

*

Neprisijungęs Indio Dellso

  • III kursas
  • *
  • 80
  • Taškai:
  • Why so serious?
Indio lakiojo po kvidičo aikštę kaip pasimetęs paukštelis. Tribūnose sėdintiems, jei ten yra kokių nors greičiausiai nerviškai pakrikusių asmenybių, kurie per tokį orą savo laisvą laiką leidžia žiūrėdami kvidičą, turbūt manė, kad Indio yra gaudytojas, bandantis pastebėti šmaukštą. Indio iš visų jėgų bandė apsimesti, kad kažką iš tikrųjų veikia, kad ieško kritlio ar dievas žino ko. Tuomet Indio labai greit susizgribo, kad juk kritlis yra neutralioje zonoje, kadangi varnė kvėša nepataikė jo įmesti. Na žinoma klastuolis dėl to pernelyg nesiskundė. Tereikia jį paimt. Skamba paprastai, bet taip anaiptol nėra. Berniukas pasuko šluotą į kitą pusę ir pasileido prie Klastūnyno lankų, kurie buvo šiek tiek toliau nei pats Indio.
Berniukas pagaliau jautė, kad turi tikslą. Pagaliau jis yra naudingas komandai, nors visa komanda nieko gero ir nenuveikė per visa laiką. Atrodė, kad kol kas tik jis vienas sugebėjo pastebėti, kad kritlis neutralioje zonoje. Tikėjosi, kad taip ir liks kurį laiką, nors žinojo, kad neužilgo atsibus ir Varno Nago puolėjos. Tačiau reik nepamiršt, kad kita didelė užduotis yra ir pataikyti į lanką. Na bet dabar berniukas koncentravosi į kitą reikalą. Vėjas papūtė lietų tiesiai Indio į veidą. Indio skrido kol kas didžiausiu greičiu, kokį yra tekę pasiekti būnant ant šluotos ir ore. Tai kėlė azartą, jaudulį. Bet tuo pačiu netolygūs ir nervingi širdies dūžiai buvo juntami prie šalmo suspausto smilkinio. Tokio spaudimo ir streso nuo pat pradžių ir tikėjosi berniukas, pagaliau po truputį jo lūkesčiai pasiteisina. Lėkti tokiu greičiu nebuvo gera mintis, tačiau tik tokiu būdu juk berniukas galėjo spėt paimt kamuolį pirmas. Akiniai buvo galutinai aprasoję, dėl to klastuoliui šovė geniali mintis, apsilankiusi pačiu geriausiu momentu, pakišti pirštą po jais ir pasivalyti stiklus. Atsargiai užkišo vieną šlapią pirštą po aknių stiklais ir patrynęs vieną stiklą tą patį padarė su kitu. Vos tik baigė savo veiksmą net nespėjo dorai užsidėti akinių taip, kad uždengtų akis, horizontas buvo užstotas kažkokio silueto ir šone sušmėžavo žalia spalva. Berniukas į kažką trenkėsi. Indio rėžėsi į Klastūnyno komandos gaudytoją Elliw. Šioji tikrai negalėjo iš niekur atsirasti geresniu momentu. Nuo šluotos nenukristi pavyko, tačiau ar Elliw nebuvo sužeista buvo kita tema, kuriai Indio tuo metu neturėjo laiko.
- Atsiprašau, - rėkte išrėkė Indio, nes per lietų nieko nesigirdėjo, vos neužmušęs savo komandos draugės. Bet šitas susidūrimas ir taip jam kainavo per daug laiko, kurį reikėjo atgaut. Varno Nago puolėja jau gali būti pakeliui paimt, ar net paėmus, kritlį. Greit grįžęs į vėžęs Indio nuskrido likusį atstumą iki neutralios zonos ir po kelių akimirkų berniuko rankos jau glaudė odinį kamuolį. Pirmą kart per rungtynes.
Nieko nelaukdamas Indio pasikišo kamuolį po pažasčia ir dar didesniu greičiu nei pirma pasileido Varno Nago ginamų, arba ne, lankų link. Berniukas, nors ir kiaurai permirkęs, sušalęs, šypsojosi. Jis paėmė krtilį. Kol kas tai buvo didžiausias jo nuopelnas. Galbūt ir vienintelis būsiantis per visas ateinančias rungtynes, bet bent jau galės pasigirti, kad rankose laikė kritlį.
Skrendant link lankų, matomumas buvo siaubingas, tačiau Indio vis tiek pastebėjo Klastūnyno komandos kitą puolėja Sofi. Supratęs, kad nepakels gėdos jei netyčia nepataikytų į lanką, jis tarsi šuniui pašvilpė Sofi ir priskrides arčiau sviedė kamuolį jai, tikėdamasis, kad jis nusileis mergaitės rankose. Dabar Indio bent jau nusikratė papildomos atsakomybės.

[Perdavimas: 1, 3, 4, 6]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Indio Dellso »

*

Neprisijungęs Abigailė Nestrof

  • VI kursas
  • *
  • 125
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • esu Katherine Silverstone įšventintas Garfildas.
Šaltas vėjas nenumaldomai pūtė, o lediniai lietaus lašai irgi visiškai nepagerino situacijos. Siaubingas oras tiesiog draskė tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Abigailė net nežinojo, ar kada nors buvo blogesnės nuotaikos, nei dabar. Tiesiog.. Tai buvo tragiška. Ir, regis, tas siaubingas lietus bei šaltis net nežadėjo trauktis! Ši diena buvo viena didelė ir siaubinga katastrofa, tikrąja ta žodžio prasme.
Kiek įmatė, varnė stebėjo Klastūnyno ir Varno Nago gaudytojų „kovą“. Bet ji truko tiek, kad aukso šmaukštas paprasčiausiai.. prasmuko ! Na, tiesiog pasaka! Jo nepagavo nei Arletė, nei teleskopų sergėtoja Elliw. Tiesą sakant, Abigailė labai nusiminė dėl to, nes su mielu noru būtu baigusi skraidyti ant tos slidžios „Atgimusios ugnies“, pagaliau. Bet ne, mat, dabar vis vien reikės toliau ilgai ir nuobodžiai skrajoti!
Nestrof artėjo prie varnių komandos kapitonės. Ji skriejo beveik skersai aikštės. Abiejomis rankomis tvirtai suėmusi už slidaus šluotos koto, Abigailė bandė kažką įžiūrėti pro aplijusius ir aprasojusius akinius. Deja, sunkiai kažką įmatė. Tik kažkur toli žvilgėjo šviesūs Arletės plaukai. Ir tada visai netikėtai prieš trečiakursės nosį išdygo siluetas mėlynais marškinėliais!.. Žalių akelių savininkė nebespėjo sustabdyti šluotos ir tėškėsi kažkuriai varnei į nugarą, taip sukeliant didelių problemų. Abigailė nusviro nuo šluotos. Smūgis taip išmušo iš vėžių, kad ant šluotos liko tik dešinioji mergaitės ranka. Ji tiesiog viena ranka laikė visą savo svorį.. Kūnas liko kaboti ore.. Mergaitė jautė, kaip į galvą pradeda subėgti kraujas. Nestrof jau girdėjo šūksnius, tik neatskyrė, kieno tai balsas, nes šalmas ganėtinai stipriai uždengė ausis. Sukaupusi visas jėgas, ji abiemis rankomis suėmė šluotą ir pabandė įsisiūbuoti bei užmesti koją ant jos. Pavyko. Tuomet kitą.. Taip, pavyko. Tačiau pilnai atsisėdusi ant šluotos, Abigailė išvydo tai, ko turbūt nenorėjo išvysti- Elodie! Ji dabar tikrai labai supyks.. Nu, ir kodėl visad viskas nutinka taip negerai?
-Elodie, aš labai atsiprašau, nenorėjau. Bet iš kur tu čia atsiradai?? Lyg būtum ką tik iš mėnulio nukritus! Atsprašau, bet ir tu atsargiau elkis..-garsiai pasakė Nestrof, kad draugė išgirstų. Ji dabar tikrai bus labai pikta. Na, bet tegu nesistaipo kelyje.
Papurčiusi galvą ir išklausiusi Elodie pykčius, Abigailė pastebėjo, jog kritlį turi kažkoks klastuolis.. Ir jis jau prie Varno Nago lankų! Ojetau, reik judėt, o tai dar įmes,- nusikeikė mintyse. Pasukus šluotą link žaliojo taškelio, mergaitės širdis suspurdo antrą kartą per šias varžybas. Galbūt pavyks.. Juk reikia išlikti pozityviai. Turi pavykti! Be proto greitai prilėkusi prie klastuolio, varnė ganėtinai drastiškai ištiesė rankas į kamuolį. Nagi.. Bet kur tau, jis sugalvojo padaryt perdavimą! Ot gudrus! Ne, aš nepasiduosiu. Vis vien reikia perimti kritlį!
 
[Perėmimas perdavimo metu: 4, 2]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Abigailė Nestrof »
"Lazanija - ne maistas, o gyvenimo būdas." - Katherine Silverstone.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • V kursas
  • *
  • 817
  • Taškai: 133
  • 291 teleskopas (22-11-29)
Šaukštas, šmaukštas ar kad ir kas ten buvo, kažkur dingo. Elliw ir vėl supyko. Kiek tos bjaurios mergiūkštės gali jai trukdyti?! Kodėl jos negali užsiimti savo reikalais?! Kvailas lietus vis dar lijo, buvo šalta ir vėjuota. O štai ji turi kažkur skraidyti ir kažko ieškoti! Visiška nesąmonė! O Elliw juk - gera mergaitė... Buvo šiek tiek liūdna. Vesietė labai stengėsi kuo greičiau pagauti tą kamuoliuką (ar šaukštą?), tačiau jai nesisekė... Reikėjo ir toliau jį vytis, o dar kažkokia baltaplaukė mergaitė prie jos prisiplakė! Vis dėlto tai nebuvo viena iš tų bjaurių mergiūkščių, tad klastuolė stengėsi nekreipti dėmesio.
Blizgusis daiktas skrido kažkur į šoną, o Elliw nuskubėjo paskui jį. Neįsivaizdavo, kaip reikės jį pagauti. Šluota buvo slidi, rankos irgi. Kaip jai žinoti, ar tas šaukštas kamuoliukas nebus toks slidus? O gal kokia bjauri ne neLiucija jį užkerėjo, kad būtų dar slidesnis? Bet tai šviesiaplaukei jo paimti negalima! Taigi Elliw kiek galėjo padidino greitį, kol galiausiai pamiršo apie varžovės egzistavimą. Ne, tiesiog dėl kažkokių priežasčių ji turi paimti tą daiktą, ir viskas bus baigta.
Deja, tiesiant ranką kamuoliuko link, į ją kažkas atsitrenkė. Žinoma, Elliw pamanė, kad tai yra ne neLiucija, ne ne neLiucija arba ne ne ne neLiucija. Velsietė baisiausiai supyko, tačiau sugebėjo pastebėti, kad tai yra kažkoks pirmą kartą gyvenime matomas berniukas.
- Pasitrauk! - užriko Klastūnyno gaudytoja. Kodėl visi turi jai trukdyti?! O dabar dar ir galvą skauda! Elliw pamanė, kad jai kažkas trinktelėjo teleskopu, mat susidūrimą su tuo berniuku ji jau buvo pamiršusi. Deja, laiko apie teleskopus galvoti nebuvo: reikėjo ir vėl vytis tą daiktą, kurį dėl kažkokių priežasčių reikėjo paimti. O kam jis jai? Akimirką apie tai galvojusi velsietė pamiršo, kad kažko ieško. Galvą vis dar skaudėjo, bet netrukus ir skausmas išnyko iš atminties. Ten liko tik tai, kad... Elliw neprisiminė, ką jai reikia padaryti, bet netrukus pamatė kažką, ką jai būtinai reikėjo sugauti. Apsidžiaugusi puolė tenlink ir griebė už ryškiai raudono... Kažko. Prireikė nemažai laiko, kad suprastų, jog tai tikrai nėra tas daiktas, kurį ji gaudė dar visai neseniai. Pirmiausia Elliw apkaltino visas bjauriąsias mergiūkštes, bet vis dar nepaleido to, kas, kaip pagaliau pavyko suprasti, buvo kažkieno plaukai.
- Tai tu kalta! - riktelėjo velsietė, bet pagaliau teikėsi paleisti raudoną daiktą (kas ten buvo? Plaukai? Bet iš kur jie čia atsirado?). Blizgusis daiktas, atrodo, laukė, kol Elliw susipras ką čia veikianti, taigi klastuolė galėjo ramiai nusekti paskui jį. Tiesą sakant, jai jau nusibodo užsiimti šitomis nesąmonėmis, bet dėl kažkokių priežasčių tą daryti reikėjo. Ak, kaip jai nesisekė! Kodėl visokios bjaurios mergiūkštės turi būtinai trukdyti? Tas nešaukštas (ar ne (nenenenene)Liucija?) vėl taikėsi pasprukti, tad Elliw supyko. Kaip jai paimti tą daiktą, jeigu jis nuo jos vis tolsta?! Mergaitė nebebuvo tikra, ar jai išties reikia pačiupti tą blizgutį, bet kažkodėl vis tiek pasileido iš paskos. Ji būtinai paims tą nešaukštą! Kad ir kodėl tai daro, kad ir kam to reikia, jai tikrai turi pasisekti! Negalima leisti, kad bjauriosios mergiūkštės sutrukdytų!
Vos nenuslydusi nuo šluotos Elliw prisivijo blizgantį daiktą. Velsietė, atrodo, tik dabar prisiminė, kad tai nėra šaukštas, tačiau vis tiek atkakliai stengėsi jį pasiekti. Kelis kartus tiesė ranką, tačiau niekaip nesisekė jį paimti. Bet anksčiau ar vėliau jai tiesiog privalo pasisekti! Elliw susiraukė. Giliai įkvėpusi ji dar kartą tiestelėjo ranką nešaukšto link.

[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 5]
Elliw yra Magijos ministrė. Visais su MM susijusiais klausimais kreiptis asmenine žinute. Elliw yra 18 m.
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • VI kursas
  • *
  • 1384
  • Taškai: 136
  • Lytis: Moteris
Ne, ne, ne! Dėl suknistų goblinų, Dori ir vėl prapylė pro šalį! Muštukas nesitrenkė į Arletę! Tą akimirką dvylikmetė ėmė galvoti, kad arba jai nelemta žaisti kvidičo, arba ji pasirinko ne tą poziciją. Jau iš pradžių ji jautėsi per silpna šiam veiksmui, o dabar ir per mažai taikli.
Klastuolė jautė, kad kuo toliau, tuo labiau ima pavargti. Apėmė nusivylimas pamačius, kad Elliw nepagavo aukso šmaukšto. Nejau tu manei, kad ji sugebėtų? Tačiau to blizgančio rutuliuko ir Arletė nepagriebė į savo rankas. Nejučiom Mendel net pamanė, kad būtų visai neblogai, jeigu ta negirdinčioji būtų sugavusi šmaukštą. Ne, Dori, tu negali leisti sau taip galvoti! Tačiau juodaplaukė jautėsi tokia pavargusi ir tas pavargimas, regis, vedė išsekimo link. O juk nei viena komanda dar nepelnė taškų!
Dori negalėjo sakyti, kad žaisti jai nepatiko. Patiko. Tas jaudulys, kurį jausdavo pamačiusi muštuką ir bandydama prisiartinti prie jo tiek, kad galėtų jį blokšti. Ta viltis, kad šį kartą jau pataikys. Bet, dėl šventų nykštukų, ne tokiomis sąlygomis! Nejaugi tik Dori tokia skysta? Nejaugi kiti žaidėjai nepavargo? Lietus ir vėjas tiesiog tyčiojosi iš klastuolės. Muštukas, mintyse ištarė Dori, tačiau entuziazmo nebejautė. Tiesą pasakius, mielai būtų jo nepastebėjusi, bet šis pralėkė pro pat akis, tad apsimesti dvylikmetė negalėjo, vis dėlto jautė pareigą stengtis žaisti. Dori greitai apskriejo akimis aikštę besivydama muštuką, kuris lėkė įtartinai artyn žaliai apsirengusių žaidėjų. Mergaitė netoliese pamatė varnę rožiniais plaukais ir smogė muštuką blokštu į ją, bet muštukas šį kartą praskriejo taip pro šoną, kad mergina tikriausiai jo nei nepastebėjo. Mendel nenuleido rankų ir toliau vijosi muštuką, šį kartą bloškė jį ir vėl į varnių gaudytoją, tačiau kaip ir visus kitus kartus prapylė pro šalį. Vieną dalelę sekundės Dori pasidžiaugė oro sąlygomis: galbūt niekas neatkreips dėmesio, kaip per visas varžybas klastuolė vien tik susimauna. Galbūt.
Dori jau nežinia kelintą kartą bloškė muštuką. Vis pro šalį. Dešinę ranką siaubingai maudė. Kairė laikė įsitvėrusi šluotkočio, tačiau vis slydo. Sunku buvo gaudyti kvapą. Ne, aš negaliu. Nebegaliu. Klastuolė pasidavė.
Ji žinojo, kad tuoj pelnys kitų klastuolių pyktį ir varniukų džiaugsmą. Ji žinojo, kad apačioje patirs didžiausias patyčias. Bet kas geriau, ar nusileisti, ar užsimušti nukritus nuo šluotos? Ir kai visi žaidė stengdamiesi pelnyti savo komandai taškų, antrakursė gėdingai neskubėdama leidosi žemyn. Netrukus Mendel kojomis palietė žemę. Tačiau ji nebuvo tokia stabili, kaip kad antrakursei norėjosi. Jos kojos smigo į tikrą tešlynę. Parklupusi aikštės viduryje Dori gaudė kvapą. Jos batai, keliai, rankos ir šluota buvo visi mėšlini, o pati juodaplaukė graudžiai verkė. Ji neprisiminė, kada būtų tiek žliumbusi, ir, tiesą pasakius, nei pati negalėjo suvokti, kodėl ji verkia. Praašarojusi geras dešimt minučių Mendel purvinom rankom nusivalė veidą, bet tik dar blogiau padarė. Sausesnis jis netapo, nes ir toliau smarkiai lijo, tačiau dabar Dori žandai buvo dar ir purvini. Sukaupusi jėgas mergaitė apžergė šluotą ir sunkiai pakilo į orą. Nuo Dori drabužių ir batų žemyn krito purvas, tačiau mergaitė šią akimirką pasijuto labai ryžtingai nusiteikusi. Jos akys pamatė du dalykus: muštuką ir Elodie. Dori prieš tai girdėjo, jog varnių atmušėja prieš tai ją išplūdo labai negražiais žodžiais.
- Ei, Elodie! - suriko Dori. - Tu esi...
Ir riebiai besikeikdama Dori bloškė į ją muštuką, su smūgiu išliedama susikaupusį pyktį.

[Atmušimas į Elodie Gold: 2, 4]

*

Neprisijungęs Nikolė Parker

  • VI kursas
  • *
  • 212
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Noriu gyventi, o ne egzistuoti
     Priartėjusi pakankamai gerai prie lankų, Nikolė iš pirmo kiek sutriko, nes aplinkui nesimatė Klastūnyno gynėjo. Argi gynėjas neturėtų visada būti prie lankų ir saugoti, jog neatskirstų netikėtai koksai priešininkų puolėjas, o juo labiau su kritliu ir mėgindamas jį pataikyti į lankus? Uždavė retorinį klausimą mintyje Varno Nago kvidičo komandos puolėja, tačiau prisiminė, jog jai tai turėtų mažiausiai rūpėti. Netgi atvirkščiai - ji tuo turėtų džiaugtis! Tai būtų puiki proga pataikyti į lankus, o dar turint omeny taiklią Nikolės ranką, kurią ji nuo mažens treniravo kartu su tėčiu, garsiu kvidičininku.
     Tuomet daugiau nieko nelaukusi ji suspaudė kritlį, tada užsimojo kaire ranka ir sviedė kamuolį į vieną iš trinų Klastūnyno lankų. Kritlis skrido tiesiai į vidurinį lanką. Dar sekundė ir Nikolė galės džiaugtis per tokį baisų orą išvydusi kaip jos paleistas kritlis skrido tiesiai per lanką ir pelnė komandai taškų, bei pranašumą prieš Klastūnyno koledžo gyvačiokus.
     - PALA KĄ?! NEPATAIKIAU?! - netikėdama savomis akimis suspigo rožinių plaukų savininkė. Jugi negali būti, jog ji nepataikė! Šį kartą nebuvo nė gynėjo prie lankų, o ji vis vien sugebėjo susimauti! Ką pasakys jos tėvas, garsus ir puikus kvidičininkas, nuo mažens mokęs Nikolę žaisti kvidičą, apie tai sužinojęs... Motina, jei ji būtų gyva, būtų pasakiusi tik tai, jog žaisti tokiu oru galėtų tik tikras mulkis ir pabarusi Nikolę už tai, o vat nepataikymas į lankus būtų įėjęs ir išėjęs jai per ausis.
     Tai buvo klaida. Be galo didelė klaida. Galvoti apie mamą. Vos tik penktakursė apie ją pagalvojo, viršų paėmė depresija. Varno Nago kvidičo komandos puolėja pamiršo kvidičą, o jos mintys pasidarė tokios liūdnos ir depresinės.... Nejučia ji nusileido gerą tuziną metrų žemyn ir pradėjo panikuoti.
     Bet staiga atėjo kažkoks nušvietimas ir Parker suprato jog dabar čia ne vieta depresijai. Nustūmusi depresiją į atokiausią galvos kampelį ir užrakinusi devyniom spynom, ji vėl šovė į dangų ir ėmė dairytis prarasto kritlio. Po paraliais, kurgi jis dingo? Ana va tenai! Pas tą gyvačioką! Pala pala... NEJAUGI JIS SKRENDA PRIE LANKŲ?! Negaišusi daugiau nė sekundės, rožinių plaukų savininkė pasileido link Klastūnyno puolėjo (Kuo jis tenai vardu?) norėdama atkovoti kritlį.
     Gal jai ir būtų pavykę, bet staiga ją sustabdė du dalykai. Pirmasis buvo Abigailė, taip pat Varno Nago puolėja, jau skrendanti pas tą gyvačioką su kritliu. Na o antrasis, tai Dori (?) paleistas muštukas, lekiantis tiesiai į Elodie, kuri, regis, jo nė nematė.
     - Velniai griebtų, DORI!!! - suspigo Nikolė, norėdama išreikšti neapykantą, bet nebuvo tikra, ar tai tikrai Dori palido muštuką į jos komandos draugę.
     Daugiau nelaukusi, mergina įmantriu judesiu, kurio išmokė tėtė, apgręžė šluotą ir pasileido link Elodie. Tuomet drąsiai įlindo į tarpą tarp jos ir muštuko, bet dar tuo pačiu ir spėjo pareikšti:
     - Va tau ir bus tyčiotis iš komandos draugo, kai jam bėda!

[Bandymas uždengti Elodie Gold stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 2, 3]
Vieną dieną aš priversiu svogūnus verkti


*

Neprisijungęs Elodie Gold

  • III kursas
  • *
  • 91
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • La mer sent meilleur que toi. Tu pues.
 Blokšto trenksmas į muštuką buvo kaip muzika varnanagės ausims. Iškart po to, jos rudos akys įsistebeilijo į betolėjantį rudą tašką, įsivaizduojant tą neapsakomai gražų vaizdą, kaip šis smogia susmirdusių gyvačių gaudytojai, įtaisant tą sodrų didelį gumbą, su plačia vyšnine mėlyne. Mergaitės lūpos jau pradėjo šieptis, atmuštam muštukui beveik priartėjus prie tikslo. Deja, kuris staiga prarado pavykimo galimybes.
 - Pala, KĄ? NEPATAIKIAU?! VĖL?!! KAS PER IDIOTIZMAS DAROSI ŠITAME SUKNISTAME ŽAIDIME!! - iš visų plaučių rėkdama varnė mosikavo rankomis, itin įsižeidusi.
 Iš nesėkmės įniršio ji dar papildomai tiesiog suriko. Elodie taip norėjosi tiesiog "išjungti" ką nors su savuoju blokštu, kad ir be muštuko pagalbos. Ją taip erzino visos šios nesėkmės. Rodės, kad blogiau ir būti negali. Ji atlošė galvą aukštyn, ir pro aprasojusius akinius bandė žvelgti aukštyn. Ne, pro šitą stiklo miglą nei skraidžiojančių žaliųjų išmatų nepamatysiu. Palenkusi galvą žemyn, ji atsargiai pakėlė akinius nuo nosies, ir užkišusi pirštinės apsuptus pirštus, pradėjo valytis stiklus iš vidaus. Buvo beveik pabaigusii, kai staiga kažkas didelio visa jėga tėškėsi į ją. Antrakursė iš netikėtumo klyktelėjo, ir laikomi pakelti akiniai skaudžiai kirto per nosį, grįždami vieton. Abu šitie įvykiai visai išvedė ją iš vėžių. Laimei, pati išsilaikė ant šluotos. Norėjosi smogt galvon tai personai, kuri taip šiurkščiai dėjosi į dvylikametę, bet ji susivokė, kad blokšto rankoj nebebuvo, o žvilgtelėjus žemyn, šis jau tebuvo tolėjantis taškas. Susisgrizbusi ji staigiai šovė su šluota žemyn, nepaleidžiant jo iš akių. Juodaplaukė tik didino, didino greitį, akyse matė tik blokštą. Galiausiai, jau itin arti žemės, ji ištiesė dešinę ranką, ir paskutinę sekundę sučiupo nelemtąjį. Staigiai sustojus, ir trumpam apsidairius, mergaitė pastebėjo, kad dar kelios akimirkos ir būtų dėjusis blynu žemėn. Bet neišsitėškiau. Galėčiau visai būti gaudytoja. Dabar jau atsipūtus, ji susivokė, kad dar nežino, kokia šlykštynė drįso taip pasielgti. Dar labiau susierzinusi, dabar ji itin stipriai priglaudė blokštą prie šluotos koto, ir pasilenkus zujo aukštyn. Artėjant, netoliese trenkimosi vietos matėsi tik mėlynas taškas, kas šiek tiek suglumino varnę. Ne gyvatė?.. Turbūt spėjo pabėgt, tikrai varnė negalėjo taip. Tikiuos. Jos pačios gerovei. Vėl atsidūrus buvusiam aukštyje, priešais save Gold pamatė pažįstamą Abigailę. Ji jau žiojosi klaust, kur ta bjaurybė, trenkusis į ją prasmego skradžiai žemėn, kai staiga išgirdo atsiprašymus. Minutėlę, ką??
 - Tu?! DRĮSAI?? Į MANĘ TRENKTIS?!! TU IŠVIS MĄSTAI KĄ DIRBI?! KVAILE TU, IŠMOK ŠLUOTĄ VALDYT!! - mosikuodama labai agresyviai su blokštu savuoju, rėkė britė. Jau manėsi, kad Abigailė bus vienintelė pakenčiama ragana, bet šito nesitikėjo. - Tik pabandyk mums prakišt taurę, gero iš manęs nesitikėk. O dabar dink iš čia. - jau ramesniu, bet itin šaltu balsu kirto ji.
 Nieko nelaukusi ji nuskrido su savąja šluota tolyn nuo tos žioplės. Virš visko! Pasitikėk, duok garbę nebūti būsima lavone, duok leidimą prisiartint, o čia gėdą daro rizikuojant visomis rungtynėmis!! Reikės ir jai kaukštelt su blokštu vėliau, kad daeitų į smegenis bent kažkas. Galiausiai nuskridusi pakankamai toli, ji sustojo, ir pradėjo dairytis muštuko arba taikinių. Tik staiga išgirdo vieną iš varnių puolėjų rėkiant, o žvilgtelėjus ton pusėn pamatė minėtąjį lekiant jos pusėn. Išpūtusi akis, mergaitė mintyse keikdamąsi metėsi šonan su šluota, tikėdamąsi nebūt toji su mėlyne.

[Muštuko išvengimas. (4, 1)]
B r i g h t o n ,  U K

*

Neprisijungęs Arletė Russell

  • IV kursas
  • *
  • 96
  • Taškai: 20
  Nuo antrakursės plaukų varvėjo daug skaidrių lašiukų, kurie krito ant lietpalčio. Russell galėjo drabužį pasitaisyti taip, kad uždengtų ir plaukus, tačiau varnė nedrįso paleisti šluotos, mat viena ranka buvo ištiestą sugriebti aukso šmaukštą, o visiškai nesilaikyti už slidaus koto neatrodė saugu. Jei mama mane dabar pamatytų, paprasčiausiai užmuštų, - toptelėjo mergaitei, tačiau ši nekreipė dėmesio į ne pačią pozityviausią mintį ir pasilenkė taip, kad tikrai sučiuptų aukso šmaukštą, kuris nejudėjo iš savosios pozicijos.
  Jau buvo pasiruošusi visa gerkle staugti, kad sugavo mažą, auksinį bei spindintį kamuoliuką, kuris turėjo ir sparnus, tačiau kaip ir reikėjo tikėtis, ne viskas šiame gyvenime buvo taip paprasta. Šmaukštas it pajutęs, kad atsidurs Arletės delnuose, išgaravo iš blondinės akiračio.
  - NU O ŠVENČIAUSIEJI KATINĖLIAI, KODĖL?! - nesusilaikiusi pratrūko antrakursė varniukė. Šiandien jai visko buvo siaubingai per daug. Skaudanti galva, prasta nuotaika... Viskas atrodė gana minimali problema, tačiau dabar, būtent dabar, Arletė Russell prarado kvidičo taurę. O jai buvo likę tiek nedaug...
  Negalėdama tverti savame kailyje, antrakursė vos nepradėjo klykti. Šviesiaplaukė dar niekada nebuvo tokia pikta. Kaltino save dėl visko, kas nutiko ir nesugebėjo nustoti. Jei būtų galėjusi būtų nusileidus žemiau, nušokusi nuo šluotos ir išbėgusi į pilį, pasislėpusi Varno Nago kambaryje ir išsiverkusi, kadangi akyse pradėjo kauptis ašaros, o tai nereiškė nieko gero. Norėjo kristi į minkštą lovą ir tiesiog tūnoti joje kiaurą parą. Pradėjo gailėtis, kad išvis atsivilko į kvidičo komandą, stengėsi ir prisifantazavo, kad jai buvo įmanoma dalyvauti kvidiče.
  Mergaitė tiesiog laikėsi už šluotos ir lėtai skraidžiojo, kol jos viltys tiesiog dužo į šipulius. Ir viskas vyko tik dėl vieno auksinio kamuoliuko, kurį kaip suvenyrą galėjo rasti dažnoje magų parduotuvėje. Ech, vis dažniau ir dažniau nebesuprato savęs ir savo emocijų.
  Varna nežadėjo net padidinti šluotos greičio. Russell suprato, kad dabar tikrai nieko nepakeis, abejojo, kad buvo verta ir bandyti. Tiesa, žalsvomis akutėmis dairėsi į visas puses, mat kažkur giliai, turėjo kruopelytę vilties, kad viską dar galėjo ištaisyti. Tačiau ši buvo tokia menka, kad Russell net pati jos nepajuto.
  Tolumoje pastebėjo ir pradėjusias pyktis bendrakoledžes. Na, tikriausiai tokias, mat nuo ašarų akyse įžiūrėti kažką buvo vis sunkiau, ir sunkiau. Tiesa, įprastoje situacijoje vaikas būtų paprašęs, kad merginos taip nedarytų, tačiau dabar manė, kad priežastis pykčiams buvo. Galvojo, kad ir be jos viskas išsispręs, o ir pati nenorėjo būti aprėkta, ypač Elodie, kadangi ši panelė, nors Arletei ir nieko nepadarė, tikrai nebuvo tobuliausio charakterio.
  Niekam tikus gaudytoja. Pasibaigus rungtynėms tau niekuomet nebeleis sėsti ant šluotos.
  Tūkstančiai pesimistiškų minčių kirbėjo kvidičininkės galvoje, kol Russell vis dūsaudavo. Ši skraidė aplink aikštę, vildamasi, kad jos žalsvose akutėse esančios ašaros lengvai išgaruos, tačiau staiga pamatė tai, ką jau seniai norėjo išvysti. Aukso šmaukštas. Dvylikametė giliai įkvėpusi, visu šluotos greičiu lėkė link jo ir žadėjo vienu rankos mostu jį sučiupti. Arletei nebebuvo svarbu ir tai, kad dabar atrodė kaip piktas, šlapias viščiukas.

  [Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 2]