[Brett OConnor]

“Stop The World Cafe” yra niekuo neypatinga kurortinio miestelio kavinė. Ko gero, labiausiai išsiskiriantis bruožas yra tas, kad ją itin mėgsta Sautende gyvenantys žmonės, tad ji dirba tiek žiemą, tiek vasarą. Interjeras paprastas ir menkai išpuoštas, tačiau šviesus ir jaukus: sienos iš visaus apdailintos šviesios medienos lentelėmis, daug nedidelių langų, leidžiančių lankytojams mėgautis dienos šviesa.
Viduje stovi gal aštuoni staliukai su keturiomis kėdėmis prie kiekvieno iš jų. Tiek staliukai, tiek kėdės mediniai. Vasarą lauko terasoje stovi dar penki staliukai, kurių žiemą, tiesa, nebūna. Staliukai padengti švelniai žalios spalvos staltiesėmis.
Meniu niekuo neypatingas: kelių rūšių kava, paprasti užkandžiai, arbata ir šokoladinis gėrimas. Tačiau kokybe ši kavinukė tikrai gali pasigirti, dėl to lankytojų niekada netrūksta - tiek vietinių, tiek ir turistų. Kainos taip pat nesikandžioja, dėl to šioje kavinukėje dažnai vyksta įvairūs susitikimai ir pasitarimai.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Nors praėjo jau maždaug dveji metai, “Stop the world” kavinė vis dar asocijavosi su Shane. Dafydd vis dar jautėsi sutrikęs šiuo klausimu ir gana dažnai ateidavo čia tiesiog pasėdėti ir pamąstyti. Ilgainiui suprato ir nebijojo sau pripažinti, kad norėtų kažkokio ryšio. Norėtų pasakyti vaikams, kad jie turi senelį. Deja, tos galimybės nebuvo, ir dėl to vaikinas jautėsi sukrėstas. Kartais Dafydd bandydavo kalbėtis apie tai su Mayra, bet kažkodėl nebuvo lengva. Vos užsiminęs apie tėvą, jis prisimindavo vizitą Škotijoje. Niekada nepagalvojo paklausti, kaip mylimoji jaučiasi dėl tokių santykių su mama. Net nežinojo, ar ji po to kada nebandė parašyti.
Tą vasario rytą atėjęs į kavinę Dafydd pažadėjo sau vėliau paklausti ir pasidomėti. Kartais jis kaltindavo save, kad retai paklausia Mayros, kaip ji jaučiasi, ar yra laiminga. Atrodo, pats paskęsdavo džiaugsmo jūroje kaskart, kai tik leisdavo laiką su žmona ir vaikais, bet kaip jautėsi jie? Ar jis tikrai jų vertas? Gal yra kažkas, ką jis turėtų daryti kitaip, tik dėl kokių nors priežasčių jie bijo jam tai pasakyti? Labai norėjosi tikėti, kad taip nėra, bet mylimoji tikriausiai kiaurai matė visas vaikino baimes, tad nebuvo galima atmesti tikimybės, kad ji tiesiog bijo jį įskaudinti. Bijo jautrios reakcijos ir galimų netinkamų poelgių.
Peržiūrėjęs meniu raudonplaukis užsisakė paprastos kavos. Dabar nebegalėjo taip ramiai ateiti į kavinę ir išleisti krūvos pinigų. Tai buvo dar viena didelė problema, kurios kol kas niekaip nesisekė išspręsti. Dafydd labai atkakliai stengėsi apie šitą reikalą negalvoti, bet buvo pernelyg sunku. Jis buvo šeimos tėvas, bet nesugebėjo nieko tai šeimai suteikti. Kad ir kaip bemylėtų Mayrą ir vaikus, nuo to sotus nebūsi. Kaip jis galėjo būti toks aklas? Ir, eilinį kartą Dafydd klausė savęs, kodėl mylimoji taip ilgai nieko nesakė? Juk ji žino, kad jis padarytų bet ką, kad tik šeima būtų laiminga ir saugi. Dabar Dafydd jautėsi taip, tarsi mergina kankintų ne tik save, bet ir jį. Reikia kuo greičiau pradėti dirbti vienintelę logišką išvadą eilinį kartą priėjo Dafydd. Bet ar jis bus pajėgus visapusiškai išlaikyti šeimą ir namus? Magijos pasaulyje darbą rasti nebus lengva - tą puikiai įrodė darbo pokalbis mados namuose. Žiobarų pasaulyje jis visai neturi jokios patirties, nė išsilavinimo. Situacija atrodė visiškai be išeities, ir Dafydd labai nuoširdžiai nežinojo, ką daryti. O veiksmų imtis reikėjo kuo skubiau, nes vaikinas nuolat panikavo: atrodė, kad atsibus naktį vienas ir žinos, kodėl Mayros nėra šalia. Toks žinojimas būtų pernelyg sunkus. Viską dėl tavęs padarysiu dar kartą pažadėjo vaikinas įsitaisydamas prie staliuko salės viduryje. Netrukus gavo savo kavą, bet to beveik nepastebėjo. Sėdėjo pasirėmęs galvą rankomis ir giliai mąstė.

[Brett OConnor]

Gyvenimas tekėjo sava vaga. Šeimos problemos niekur nedingo, Breto asmeninės - taip pat. Vaikinui reikėjo draugo, draugės, o gal netgi merginos. Reikėjo kažko, kas padėtų bent trumpam ištrūkti iš namų realybės. Reikėjo preteksto, mat tėvas buvo vis labiau ir labiau nepatenkintas, kai dvidešimt trejų metų sūnus eidavo tiesiog pasivaikščioti. Ką nors įtarė? Galbūt. Deja, bet kuriuo atveju tie įtarimai būtų neteisingi, nes Bretas išties tiesiog vaikščiodavo. O ir ką darysi, kai kišenėse nuolat švilpauja vėjai, draugų nėra, ir net pigiausias alus kainuoja tiek, kad akys ant kaktos iššoka?
Vis dėlto šiandien Bretas jautėsi turtingas. Kadangi padėjo tėvui atlikti kažkokį didelį užsakymą, kurio jie netgi nevėlavo priduoti, vaikinas gavo dvidešimties svarų “premiją”. Tai, ko gero, buvo pirmi pinigai, kuriuos jis galėjo išleisti taip, kaip norėjo. Išeinant iš namų tėvas, aišku, piktai nužvelgė sūnų, bet pastarasis tik atsakė tokiu pat žvilgsniu: jis, šiaip ar taip, jau nebe vaikas. Laikas tėvams suprasti, kad jaunam suaugusiam vyrui reikia turėti ir savo gyvenimą.
Turint omenyje, kad pinigai, saugiai paslėpti apiplyšusios striukės sveikoje vidinėje kišenėje, buvo pirmieji Breto gyvenime, nereikia stebėtis, kad jis nelabai žinojo, kur tuos pinigus išleisti. Kurį laiką slankiojo po centrą, kol akys užkliuvo už kažkokios paprastos kavinukės. Jeigu atmintis neapgavo, vasarą čia būna pilna turistų. Kavos gyvenime neragavusiam žmogui tiks. Taigi Bretas priėjo prie durų ir nedrąsiai jas atidarė. Nepaisydamas užrašo “traukti” gerą minutę bandė jas įstumti į vidų, kol galiausiai susiprotėjo. Šyptelėjęs rudaplaukis nužvelgė patalpą ir beveik iš karto pastebėjo lyg ir pažįstamą ševeliūrą. Dėl to nebuvo tikras: vis dėlto keistas susitikimas paplūdimyje įvyko prieš dvejus metus. Bet tokių ryškiai raudonų plaukų, kiek Bretas žinojo, Sautende daugiau neturėjo niekas. Tai tegalėjo būti Dafydd. Netgi prisimeni jo vardą?.. nusistebėjo vaikinas ir galiausiai įžengė į kavinę. Nors lauke šaltukas kandžiojo nosį, norėjosi ne ko karšto, o stipraus. Ar bent kiek stipresnio. Nužvelgęs kainas turėjo pripažinti sau, kad ta dvidešimtinė kišenėje nėra verta labai daug, bet bent paragauti alaus turėtų pavykti. Užsisakęs pigiausio Bretas dar kartą nužvelgė pustuštę salę ir kiek neryžtingai nužingsniavo prie to, kurį tarėsi atpažinęs.
Netrukus suprato neklydęs. Net jeigu neprisimintų veido, ta susimąsčiusi poza paaiškintų viską. Rudaplaukis šiek tiek sutriko ir nežinojo, kaip elgtis. Ką Dafydd iš viso apie jį galvoja? Jei, žinoma, prisimena. O gal per tuos dvejus metus apie o’Connor šeimą išgirdo viską, ko nereikia?
- Sveikas, - nerūpestingu tonu pasisveikino Bretas ir atsisėdo priešais Dafydd. - Neprieštarausi?
Paragavęs alaus anglas vos nenusipurtė. Ką gi, iš pigiausio gėralo nieko geresnio tikriausiai ir nebuvo galima tikėtis.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd mėgo vienatvę. Laikas, kurį jis praleisdavo atskirai nuo šeimos, būdavo laikas pabūti su savimi. Tiesa, vaikinui atrodė, kad jis leidžia mylimiems žmonėms pailsėti nuo jo, o ne atvirkščiai, bet vis tiek tas akimirkas stengdavosi praleisti vienas. Nereikia stebėtis, kad per dvejus metus gyvenimo Sautende nesusirado draugų ar netgi pažįstamų. Dafydd nemokėjo turėti draugų. Apie ką reikėtų su jais šnekėti? Ką su jais veikti? Kažin ar daugeliui jo bendraamžių būtų įdomu klausytis, kaip smagu leisti laiką su vaikais, o detalėmis apie laimės akimirkas su Mayra jis dalintis tikrai neketino. Tai priklausė tik jiems ir niekam kitam. Taigi Dafydd draugų netrūko, nors kartais mintyse iškildavo klausimas, ar jų nereikia merginai. Ar yra kas nors, ką jis gali dėl šito padaryti? Deja, čia velsietis susidurdavo su problema. Jeigu likdavo namuose vienas, negalėdavo nieko padaryti: labai nerimaudavo, kad mylimajai kas atsitiks, ir, be to, siaubingai jos pasiilgdavo.
Štai ir dabar jis išėjo iš namų, nes įtarė, kad šeimos nariams reikia šiek tiek poilsio nuo jo buvimo šalia, bet praėjus visai nedaug laiko jau norėjo grįžti ir priglausti mylimąją prie savęs. Bet reikėjo duoti brangiausiems žmonėms šiek tiek laisvės nuo jo liūdnos sielos ir pabūti mieste. Vienam.
Deja, ši viltis neišsipildė. Dafydd buvo giliai susimąstęs, tad neišgirdo, kaip prie jo kažkas priėjo, bet balsas buvo pernelyg pažįstamas. Jis įsmigo į raudonplaukio smegenis taip, kad buvo tiesiog neįmanoma pamiršti.
- Labas, - pratarė Dafydd, nors tai labiau skambėjo kaip klausimas. Nematė priešais atsisėdusio žmogaus dvejus metus, bet puikiai jį prisiminė.  Labiausiai stebino tai, kad Bretas turėjo įžūlumo kuo ramiausiai atsisėsti šalia. Tikrai turėjo atpažinti: kavinėje laisvų vietų netrūko, vadinasi, tas ligonis kompaniją pasirinko ne šiaip sau. Ar jeigu prieštarausiu, mane nužudysi? Klausimo balsu užduoti Dafydd nesiryžo - ko gero, bijojo, kad atsakymas į jį būtų teigiamas, tik atsakyta būtų veiksmais, praleidžiant kalbėjimo stadiją. Įdomu, ar jis su visais taip elgiasi, ar aš esu ypatingas? pasvarstė velsietis. Atidžiai nužvelgė Bretą. Aną kartą nebuvo pastebėjęs, koks jis nučiuręs. Atrodė, ko gero, netgi prasčiau nei pats Dafydd kanalizacijos laikais. Neturi namų?
Buvo labai nemalonu pripažinti, bet Bretas siaubingai priminė jį patį. Švelniai tariant apspurę rūbai, neskusta ir netvarkinga barzda (Dafydd nejučia persibraukė per apšepusį žandą), slogi nuotaika, o rankoje - pigiausio alaus bokalas…
Ar šiame mieste iš viso yra “normalių” žmonių? Kai jiedu su Mayra ieškojo, kur įsikurti, į galvą neatėjo, kad kurortinis Sautendas bus pilnas kažkokių asocialių ir galbūt pavojingų žmonių. Dafydd prisiminė aklą berniuką, sutiktą prie prekybos centro. Po to matė jį dar kartą ar du, bet pasistengdavo aplenkti plačiu lanku. Šitas ligonis dar neaiškesnis. Ar Dafydd, atvykdamas čia su savo šeima, nepadarė klaidos? Ką gali žinoti, kas laukia vaikų, kai jie paaugs ir pradės lakstyti po miestą? Vaikinui pasidarė šiek tiek neramu.
- Ką nors šventi ar šiaip?.. - nuo pat labo ryto? Klausimas liko neužbaigtas, ir Dafydd suprato: jis šalimais sėdinčio vyruko nuoširdžiai bijo. Ką ten gali žinoti, kuo viskas baigsis šį kartą. Tada paplūdimyje jis nieko blogo nepasakė, bet vis tiek buvo užsipultas ir apšauktas. Negali būti tikras, kad “apkaltinęs” Bretą girtuoklyste neliksi dar labiau nukentėjęs.
Galų gale paragavęs savo vidutiniškos kavos Dafydd negirdimai atsiduso. Panašu, kad ir vėl įsivėlė į kažkokią nesąmonę.

[Brett OConnor]

Didysis mąstytojas Dafydd. Aną kartą Bretas suteikė raudonplaukiui taiklų apibūdinimą ir akivaizdu, kad jis vis dar nepasikeitęs. Ir apie ką galima tiek daug mąstyti? Ant Dafydd piršto anglas pastebėjo vestuvinį žiedą ir nuoširdžiai nustebo. Ten viskas rimčiau nei aš galvojau? Kažkodėl neatrodė, kad šitas tylenis sugebėtų susirasti merginą. Kuo tada prastesnis jis, Bretas?
Kas rudaplaukio nenustebino, tai akivaizdžiai ne itin patenkintas Dafydd tonas. Ar tai buvo baimė, anglas nežinojo, bet kad čia nėra pageidaujamas, juto tiesiog puikiai. Vis dėlto kažkas šiuos du vaikinus siejo, tad Bretas nutarė dar kartą pabandyti. Ką gali žinoti, galbūt jie vis dėlto gali tapti draugais.
Dar kartą neryžtingai nugėręs alaus suprato, kad dabar jis jau kiek geresnis. Tai buvo džiuginanti mintis, ir norėjosi tuo džiaugsmu kažkaip pasidalinti. Tik ką pasakyti, kad neatrodytum kaip paskutinis girtuoklis, besimėgaujantis pigiausiu alumi?
- Tiesą sakant, nežinau, - kiek padvejojęs atsakė į tarsi neužbaigtą klausimą Bretas. Išties, ar jis šventė? O ką jam švęsti? Pirmą kartą rankoje laikytą dvidešimtinę, kurios tuoj neliks? Tai, kad pavyko atlikti darbą nė karto nesusipykus su tėvu? Bet kuriuo atveju Dafydd šito žinoti nereikia. - Kartais reikia prasiblaškyti, o prabangos man nereikia, - ramiai pratarė jis. Negali sakyti, kad tai buvo melas: Bretas gyvenime nebuvo matęs, kas ta prabanga yra, tad natūralu, kad jos vaikinui ir nereikėjo. O ir prasiblaškyti reikėjo: galvoti apie tai, kas bus, kai jis pareis namo, tikrai nebuvo noro. O gal nepareiti? Koks skirtumas, ar turiu namus, ar ne? Tie namai neduoda nieko, net ir normalaus stogo virš galvos.
Bretas nejaukiai pasimuistė. Jau senokai pastebėjo, kad Dafydd jį tyrinėja, tad tikriausiai viską jau suprato. Per laiką, kurį raudonplaukis gyvena Sautende, galėjo ir sužinoti, kas per žmonės yra O’Connor šeima. Šiame mieste tokių nutriušusių žmonių, ko gero, daugiau nebuvo, tad jeigu Dafydd žino apie šeimą, žino ir tai, kad Bretas jai priklauso.
Tiesa, iš visko neatrodė, kad tas vyrukas kažką žino. Žvilgsnis buvo įdėmus, bet jis vis dar buvo čia. Bretui atrodė, kad Dafydd ne tiek šlykštisi, kiek prisibijo, kas gal ir nebūtų labai keista. Na, anglas nieko tokio nepadarė, bet ką gali žinoti - gal šitas raudonplaukis tėra apgailėtinas bailys. Ko gero, taip ir yra.
- Esi vedęs? - linktelėjo į žiedą Bretas. Suprato ir vėl susidūręs su ta pačia problema: jie abu neįsivaizduoja, ką pasakyti. Ir jis pats dar kartą priėjo pirmas. Nesimokom iš savo klaidų, ar ne? Bet jie buvo panašūs, dėl šito anglas neabejojo. Tai, ko gero, buvo pagrindinė (o gal ir vienintelė) priežastis, kodėl jis jau antrą kartą bando susibendrauti su šituo niekuo neypatingu vyruku. Jeigu pasiseks, šį kartą Dafydd netgi nenukentės. Jeigu nepasiseks… Paaiškės, kad jiedu draugais niekada ir negalėjo būti. Prie šito Bretas buvo pripratęs.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kuo toliau, tuo labiau Bretas priminė Shane, ir tai tikrai nebuvo džiuginanti asociacija. Pigiausias alus rankoje ir netvarkinga išvaizda nebuvo tai, ką norėjosi matyti. Laimei, šį kartą bent jau šeimos narių nėra šalia. Dafydd prisiminė tą įtampą, kurią juto viso susitikimo su tėvu metu. Jautėsi be galo blogai dėl to, kad įtraukė tuo metu dukters besilaukusią Mayrą į pavojų. Laimei, dabar jis buvo vienas, tad jeigu kas nors nutiks, jis galės galvoti apie tai, kad šeimos nariai yra saugūs.
Atsakymas į klausimą buvo toks nelogiškas, kad velsietis vos susilaukė nesuprunkštęs. Kaip galima nežinoti? Gal Bretas švenčia tai, kad gavo alaus? Jis tikrai jau buvo pakankamai suaugęs, kad galėtų įsigyti alkoholio, tad priežastis turėjo būti kita. Rudaplaukis akivaizdžiai nenorėjo jos atskleisti, tad Dafydd neketino gilintis, kai sulaukė šiokio tokio paaiškinimo. Na, jeigu tai galima laikyti paaiškinimu, mat naujas sakinys vėl iškėlė daug klausimų.
- Šita kavinė jauki, - nutaręs, kad kažkokios reakcijos reikia, sumurmėjo Dafydd. Tai nebūtų melas, jeigu ne tas nelemtas susitikimas su Shane. Gerai, kad bent jau įsitaisė prie kito staliuko. Nužvelgęs vidų raudonplaukis suprato: mielai čia atsivestų šeimą, tačiau įtampą, su kuria susiduria kaskart čia atėjęs, Mayra pajustų iš karto. Ne, geriau jau negąsdinti mylimų žmonių. Kada nors, kai jis nustos galvoti apie tėvą, galės ateiti čia visi kartu. Kol kas Dafydd tam nesijautė pasiruošęs.
Supratęs, kad Bretas pastebėjo esąs nužiūrimas, velsietis nusuko žvilgsnį. Nelabai suprato, ko tas keistas žmogus ir vėl priskreto, jeigu ir toliau sėkmingai tyli. Kol kas jis neatrodė piktas ar kažkuo nepatenkintas, bet ir pirmojo susitikimo metu jis neatrodė nei piktas, nei agresyvus. Kol staiga neužpuolė. Jam tikrai kažkas negerai nutarė Dafydd dar kartą atsargiai pažvelgdamas į Bretą.
Kaip tik tada sulaukė klausimo, kuris kažkodėl gerokai sutrikdė. Nors pamažu išmoko Mayrą ir vaikus laikyti savo šeima, tokie oficialūs žodžiai kaip sutuoktinis ar tėvas vis dar stebino. Ar mergina buvo jo žmona? Taip, bet pačiam Dafydd ji tiesiog buvo žmogus, be kurio nėra gyvenimo. Žinoma, Eliotas ir Oliveris buvo jo sūnūs, Miriam buvo jo duktė, bet kam tas oficialumas? Tie keturi žmonės buvo tie, kuriuos Dafydd beprotiškai mylėjo ir niekad negalvojo, kad bet kuriam pašaliniam žmogui jis yra “šeimos tėvas”.
- Aha, - galiausiai sumurmėjo vaikinas. Tiesą sakant, pasidarė smalsu. Ar Mayra žiūri į jį kaip į savo vyrą? Ši mintis buvo keista, bet dabar nebuvo galima apie tai galvoti. Dafydd mielai būtų paskendęs mintyse apie šeimos narius, bet negali būti tikras, kad tai Breto neįžeis. O jeigu netyčia įžeis, tada jau gero geriau nelaukti.
Reikėjo susitelkti ties daug nemalonesne užduotimi. Ar verta tęsti pokalbį? Jeigu taip, ką pasakyti? Kokio velnio Bretas ir vėl prie jo priskreto?
- Vasarą čia malasi pernelyg daug turistų, ar ne? - galų gale išspaudė sakinį Dafydd. Jis buvo siaubingai neįdomus, bet vaikinas žinojo nesąs įdomus žmogus, tad nieko geresnio iš savęs ir nesitikėjo.

[Brett OConnor]

Ar Bretas yra pajėgus normaliai su kažkuo pasišnekėti? Ar jis gali nesukelti konflikto ir išsiskirti taikiai? Labai norėjosi tikėti, kad taip, bet tokio atvejo prisiminti nesisekė. Na, su Dafydd pirmąjį kartą jie išsiskyrė beveik taikiai. Prie to, ko gero, labiausiai prisidėjo tai, kad raudonplaukis kaip koks bailys paspruko, bet svarbiausia buvo tai, kad jis to susitikimo metu nenukentėjo. Lyg ir.
Deja, buvo akivaizdu, kad Dafydd galvoja ne apie tai, kaip jie beveik sėkmingai bendravo. Tylenis tiesiog švietė abejone, ar Bretas yra vertas to, kad su juo būtų bendraujama. Dėl tos priežasties šiokia tokia reakcija į anglo žodžius atrodė labai jau nenatūrali. Tai pastarąjį suerzino, bet šį kartą pavyko nuryti tą pyktį. Bretas nutarė, kad reakcija į reakciją nėra reikalinga, tad patylėjo. Taip buvo žymiai paprasčiau, tuo labiau, kad ir nežinojo, ką būtų galima pasakyti. Pagaliau pajutęs, kad Dafydd teikėsi nusukti akis, pasijuto šiek tiek laisviau.
Tiesa, raudonplaukis netruko ir vėl nustebinti Breto. Į paprastą klausimą apie žmoną atsakyti prireikė netikėtai daug laiko. Žinoma, tas bailys galėjo iš karto galvoti, kad jai gresia pavojus, bet jis čia aiškiai buvo vienas. Bretas tikrai neketino sekti šito keistuolio, kad sužinotų, kur jis gyvena, tik tam, kad pakenktų kažkokiai nepažįstamai moteriai. Na, bet Dafydd jau tikriausiai susidarė nuomonę, tad gal pernelyg stebėtis ir nebuvo verta.
- Gal ir vaikų turi? - su nuoširdžiu smalsumu paklausė anglas, nors kažkodėl įtarė, kad atsakymo į šitą klausimą gali tekti laukti dar ilgiau. Jeigu tas atsakymas iš viso bus, žinoma. Gerai buvo tai, kad Dafydd neatrodė nusiteikęs klausinėti apie jo, Breto, asmeninį gyvenimą. Pasimokė? Galbūt ir taip, bet toks variantas rudaplaukiui visiškai tiko. Meluoti nesinorėjo, o pasakoti tiesos jis paprasčiausiai nebūtų galėjęs.
Temos nukreipimas buvo ne taip jau ir blogai. Galbūt pavyks iš bailiuko išpešti daugiau nei du žodžius? Kodėl jie negali tiesiog ramiai pasišnekėti? Žinoma, Bretas visada buvo tylus, akivaizdu, kad ir Dafydd ne kitoks, bet persimesti keliais sakiniais be įtampos anglas būtų mielai sutikęs. Spėjo, kad ir sėdinčiam šalia vaikinui tai nebūtų blogiausias variantas, bet kažkodėl atrodė, kad abu daro viską, kad tik situacija būtų kuo keblesnė.
- Tai jau tikrai, geriausiose miesto vietose tiesiog užkišta, - pritarė Bretas. Jis tai padarė visiškai nuoširdžiai: nemeilė žmonėms privertė vyruką tiesiog nekęsti vasaros sezono, kada Sautende prisirenka visokių pasipūtusių kvailių iš Londono ir kitų didmiesčių. - Vis dėlto prisirenka ir simpatiškų panelių, tad kartais ne taip ir blogai, - šyptelėjo vaikinas. O būtų visai smagu dviese nueiti į kokį klubą pamedžioti nutarė jis. Ar faktą, kad Dafydd turi žmoną, jis pamiršo, ar nutarė ignoruoti, nebuvo aišku.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd jautėsi įsitempęs ir negalėjo padaryti nieko, kad tai pakeistų. Bretas jau įrodė, kad bet kurią akimirką gali tapti grėsmingas, bet vis tiek jau antrą kartą prie jo priėjo. Ko jam galėjo reikėti? Ar jis taip norėjo bendrauti? O gal Dafydd ką nors jam padarė, nors pats to nežinojo?
Dar labiau viską sunkino tai, kad šalia atsisėdęs žmogus ir toliau neatrodė nusiteikęs vesti pokalbį. Praėjusį kartą buvo galima pamanyti, kad jam išties tereikia cigaretės. Bet kodėl dabar jis vėl čia, nors nieko nesako? Menki klausimai, kuriuos uždavė Bretas, tarsi rodė, kad jis nori likti šalia, bet nenori bendrauti. Tikisi apvogti? Ką gi, galima bent kartą pasidžiaugti, kad neturi daug pinigų. Ko nors vertingo Dafydd iš viso su savimi neturėjo. Telefonas nutriušęs, o daugiau niekas negalėtų dominti potencialaus vagies.
Ir kam tau reikia tai žinoti? nebuvo labai patenkintas raudonplaukis. Bretas tuoj pradės klausinėti, kiek vaikams metų, kur jie gyvena, ką dirba, kuo užsiima laisvalaikiu… Kam to reikia, kai pats aiškiai nenori sakyti nieko? Tai velsiečiui nepatiko, bet šį kartą pasistengė atsakyti greičiau:
- Taip, turiu.
Atsakymas ir vėl buvo trumpas ir galbūt ne itin tenkinantis Bretą, bet visa kita nebuvo jo reikalas. Būtų sąžininga, jeigu ir jis ką nors pasakytų apie save, bet Dafydd, tiesą sakant, jau bijojo klausti. Geriau šnekėtis apie turistus ir kitus dalykus, kurie visiškai nėra svarbūs. Panašu, kad ši tema tiko ir Bretui, tad Dafydd šiek tiek lengviau atsikvėpė: kažkodėl galvojo, kad net ir toks klausimas rudaplaukį gali įžeisti.
- Vasarą geriau nekišti nosies iš namų, - pratarė velsietis. Tiesą sakant, jis mielai niekada nekištų nosies iš namų. Daug smagiau ten leisti laiką su šeimos nariais nei trintis po miestą ir ten susitikti su visokiais keistuoliais.
Bretui užsiminus apie “simpatiškas paneles” Dafydd kiek sutriko. Jis ką tik paminėjo turįs žmoną ir vaikų - ar šitam ligoniui tai visiškai nesvarbu? Žodžiuose slypėjo aiški užuomina, kuri raudonplaukiui visiškai nepatiko. Teliko dar kartą apsidžiaugti, kad Mayros su juo dabar nėra. Įdomu, kiek tų simpatiškų panelių užkimba ant šito ne itin žavaus vyruko paspėliojo Dafydd. Nenoromis susimąstė apie tai, kad jeigu ne Mayra, ir pats nebūtų itin sėkmingas šitoje srityje. Vis dėlto savo žmogų rasti jam pavyko, tad beliko palinkėti to paties ir Bretui. Mintyse, žinoma, garsiai tarti tokius žodžius buvo pernelyg pavojinga.
- Argi su turistėmis verta prasidėti? - stengdamasis išlaikyti tą kiek atlaisvėjusią atmosferą paklausė Dafydd. Jis labai tikėjosi, kad Bretas nepagalvos čia esant užuominą esą jis mielai prisijungtų prie tokių pažinčių.

[Brett OConnor]

Kažkas su Dafydd buvo negerai, tik Bretui niekaip nesisekė suprasti, kas. Kad jis yra bailys, anglas jau suprato. Bet ir dar kažkas buvo ne taip. Tiesą sakant, vaikinas labai norėjo išsiaiškinti, tik bendravimo įgūdžių stoka trukdė tai padaryti. Negi imsi ir klausi “kas su tavimi negerai?” Ne, čia reikia prieiti subtiliau, tik kažkokiu būdu reikia sugalvoti, kaip tą padaryti.
Šį kartą raudonplaukis teikėsi atsakyti į klausimą greičiau, bet iš visko buvo aišku, kad jis apie tai kalbėti nenori. Kad ir kaip buvo smalsu paklausinėti daugiau, Bretas suprato: negalima peržengti ribos, nes netrukus Dafydd gali pradėti pernelyg domėtis jo paties šeima. Taigi šitą temą reikėjo baigti, ir, laimei, nepanašu, kad Dafydd tam prieštaravo.
Bretas gurkštelėjo alaus ir šyptelėjo. Vis dėlto nebuvo jis toks jau blogas, o ir antras bokalas išeis. Viskas buvo pakankamai gerai, kad jis jaustųsi šiek tiek atsipalaidavęs. Tereikėjo, kad šalia sėdintis vyrukas visko nesugadintų, bet jis, atrodo, buvo nusiteikęs pasišnekėti paprastomis temomis.
- Negaliu nepritarti. Vasara yra nuostabus laikas. Kai gyveni ne prakeiktame kurortiniame užkampyje, - pratarė Bretas. Žinoma, visą vasarą sėdėti jo šeimos namuose nebuvo smagu, bet net ir tai būdavo geriau nei krūva kvailų turistų, neleidžiančių vietiniams ramiai gyventi.
Deja, neatrodė, kad merginų idėja Dafydd patiko. Žinoma, jis galėjo ir nesuprasti užuominos, o gal paprasčiausiai buvo ištikimas vyras. Vis dėlto Bretui buvo kiek apmaudu, kad vis dar nepavyko rasti žmogaus, kuris palaikytų kompaniją medžioklės sezono metu. Rudaplaukis atidžiau nužvelgė Dafydd ir nutarė, kad, ko gero, stebėtis nereikia: jis atrodė pernelyg… bailys, kad išduotų žmoną dėl nuotykių laukiančių turisčių. Et, nuoboda... Ar tikrai buvo verta tęsti šitą vis nuobodesnį pokalbį? Dėl šito Bretas nebuvo tikras. Galbūt jie galėtų tapti draugais, bet tam labai reikėtų, kad Dafydd bent šiek tiek atsipalaiduotų. Visų pirma, jam reikėtų gerti ne kavą, o ką stipresnio. Nekrūpčioti kiekvieną kartą, kai Bretas pakelia į jį akis. Ir, po galais, jam reikia pradėti gyventi!
- Žinoma, verta, turistės gali būti netgi labai vertos dėmesio, - nusišiepė rudaplaukis. Atsargiai žvilgtelėjo į Dafydd ir užsigalvojo. Nežinojo, ar verta atvirai pasakyti, kad jis yra pernelyg įsitempęs ir susimąstęs. Ką gali žinoti, kaip tas keistuolis reaguos.
- Kai ateis vasara, galėtume nueiti į kokį klubą, kaip manai? Žmonai nebūtina žinoti, ar ne? Pabendrautum su panom, pasišoktume. Gal kiek atsipalaiduotum, a?
Bretas nugėrė dar vieną godų gurkšnį ir suprato, kad visai baigia bokalą. Labai norėjosi antro. Vaikinas pradėjo svarstyti, ką galbūt pagalvos Dafydd, kai pagaliau suprato, kad jam tai ne itin rūpi. Visai patenkintas rudaplaukis atsistojo ir pranešęs, kad tuoj pareis, nuėjo baro link.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Laimei, šeimos tema buvo baigta, tad buvo galima jaustis kiek saugiau. Dafydd taip ir nesuprato, kodėl, bet jautė, kad kalbėti apie brangiausius žmones gali būti nesaugu. Žinoma, paprasti klausimai neišduoda, kur jie gyvena, bet ką gali žinoti? Jam užteko ir vieno karto, kai Bretas pasirodė esantis beprotis. Ką gi, geriau pasiplepėti apie ką nors, kas nekelia pavojaus. Ar bent jau galima tikėtis, kad nekelia pavojaus.
Dafydd visada mėgo vasarą. Žinoma, Hogvartso laikais per Kalėdų ir Velykų atostogas namo negrįždavo, tačiau dar iki Hogvartso vasarą būdavo geriausia: išmestam iš namų žiemą būdavo paprasčiausiai šalta. Vis dėlto dabar pritarė Bretui: kai visas miestas būdavo užkimštas žmonėmis, čia toli gražu nebuvo taip smagu. Gerai, kad jis su šeima gyveno prie pat jūros, tad galėjo rasti laiką, kada ten būdavo pakankamai tuščia.
- Galiu paguosti, kad Londone vasara nėra tokia jau nuostabi. Bjauriai karšta ir nėra kur nuo to pasislėpti, - ramiai pratarė Dafydd tikėdamasis, kad tai Breto nesupykdys. Jis bandė prisiminti, kaip viskas atrodo vasarą Velse, bet apie tą kraštą ilgai galvoti nesinorėjo, tad skubiai nuvijo tas mintis į šoną.
Vertos tai vertos, tavo reikalas abejingai pasvarstė Dafydd vildamasis, kad tylos Bretui užteks, kad jis susiprastų netęsti temos. Bet kur ten! Netrukus jis pateikė tiesioginį pasiūlymą, kuris velsietį tiesiog apstulbino.
- Ar tu juokauji? - kuo nuoširdžiausiai nustebęs paklausė Dafydd. Nekalbant apie tai, kad jis nemoka šokti (į atmintį grįžęs burtų trikovės turnyro balius privertė vaikiną krūptelėti), kaip jis galėtų taip elgtis? Juk ką tik pasakė, kad yra vedęs! Negi Bretui atrodo normalu, kad mylimą žmoną ir vaikų turintis vyras eina šokti su kitomis? Nepaisant to, kad raudonplaukis tą pačią akimirką suprato nė už ką to nedarysiantis, pasijuto kaltas prieš tuos, kurie jam buvo brangiausi. Vaikinas kaltino save vien dėl to, kad išgirdo tokį pasiūlymą. - Aš myliu savo šeimą, - tyliai pridūrė jis.
Neaišku, ar šie žodžiai Bretui nepatiko, bet jis, atrodo, nusprendė pasišalinti. Žinoma, pasakė, kad tuoj grįš, bet Dafydd nutarė pasinaudoti proga ir užbaigti šitą susitikimą. Skubiai išmaukęs likusią kavą raudonplaukis atsistojo ir apžvelgė kavinę. Atrodė, kad ir vėl kaip bailys sprunka, bet jam paprasčiausiai nebuvo malonu leisti laiką su Bretu. Laukti, kol jis grįš, nebuvo prasmės, tuo labiau, kad tikriausiai atsineš dar vieną alaus bokalą, po kurio pasidarys tik dar piktesnis ir grėsmingesnis.
- Iki, - puikiai suprasdamas, kad Bretas neišgirs, atsisveikino Dafydd. Labai tikėjosi daugiau to žmogaus nesutikti, nors nedidelis miestelis nebuvo ta vieta, kur yra lengva su kažkuo nesusidurti. Jeigu sugebės išvengti to nelabai malonaus žmogaus dar porą metų, tai bus ne taip ir blogai.
Kita vertus, šitas susitikimas turėjo ir vieną teigiamą pusę: dabar ši kavinė asocijuosis ne tik su tėvu, bet ir su Bretu. Galbūt tai padės išstumti abi nemalonias asociacijas iš galvos ir bus galima pagaliau čia ateiti su šeima?
Tikėdamasis, kad būtent taip ir bus, Dafydd lėtai patraukė durų link. Atsargiai pažvelgęs, ar Bretas negrįžta prie stalo, velsietis paspartino žingsnį ir netrukus jau buvo lauke. Vaikinas vylėsi, kad šeimai jau užteko poilsio nuo jo laiko, tad apsisuko ant kulno ir išnyko.

[Brett OConnor]

- Londone lankiausi tik kartą, ir tai buvo labai seniai. Jau neprisimenu, - pratarė Bretas. Jis tikėjosi, kad Dafydd nenorės lįsti į detales, ir užteks to, kiek anglas atskleidė apie save. Tai jau ir taip buvo gerokai daugiau negu buvo galima tikėtis. Tiesa, šita užuomina pakuždėjo Bretui, kad būtų visai smagu apsilankyti sostinėje. Deja, dvidešimtinės tuoj visai neliks, o, ko gero, jos net ir neužtektų. Kaip jam atsidurti Londone?..
Šventeiva neslėpdamas nusivylimo nutarė rudaplaukis, kai Dafydd aiškiai parodė, kad pasiūlymas nedomina. Buvo labai jau akivaizdu, kodėl jam tai neįdomu. Juk nesiūlau prisidaryti vaikų… Bretas pavartė akis, bet niekaip kitaip nusivylimo stengėsi neparodyti. Tiesa, Dafydd ištarus tylesnius žodžius, rudaplaukis suprunkštė.
- Aš ir nesakau, kad nemyli, šventuoli. Bet kartais pasilinksminti ir atsipalaiduoti nėra blogai. Kam kam, o tau tai tikrai praverstų.
Bretas neteko kantrybės, tad jam būtinai reikėjo antro alaus. Prie baro ilgokai teko laukti, kol bus aptarnautas. Tai pamažu pradėjo erzinti, bet vaikinas iš paskutiniųjų laikėsi neįsiutęs. Iš viso, šiandien buvo keista diena. Pokalbis su Dafydd gal ir buvo sėkmingesnis nei pirmąjį kartą, bet tas šventeiva bailys vis tiek galėjo bet kurią akimirką suerzinti Bretą. Rudaplaukis pradėjo visiškai nesuprasti, kodėl jis bando bendrauti su tuo keistuoliu. Tikriausiai prisidėjo ir tai, kad abu kartus jis buvo vienas, tikėtinai neturėjo draugų. Su tokiais žmonėmis bendrauti visada paprasčiau nei su tais, kurie nuolat buvo apsupti smagios kompanijos. Tokiam uždaram žmogui kaip Bretas, kuris, be to, dar ir negalėjo pakęsti žmonių, vienišiai visada buvo geriau. Bet Dafydd buvo kažkoks kitoks. Jis, ko gero, buvo pernelyg vienišius, galvojantis tik apie žmonytę ir vaikus. O tai Bretui buvo nuobodu. Gerai, tebūnie. Atsisveikinsim ir, tikiuosi, daugiau nesusitiksim nutarė anglas.
Pagaliau sulaukęs aptarnavimo norėjo paleisti bokalą barmenei į veidą, bet nutarė, kad būtų gaila alaus. Nugėręs didelį gurkšnį patraukė atgal prie savo staliuko, kur gavo gerokai nustebti: Dafydd ten nebebuvo. Iš pradžių Bretas pagalvojo, kad ne ten atėjo, bet nužvelgęs kavinę ryškiai ryžų plaukų niekur nepastebėjo. Ir tada viską suprato. Tą pačią akimirką vaikiną apėmė nevaldomas pyktis. Griebęs kėdę, ant kurios ne taip seniai sėdėjo tas prakeiktas bailys, paleido ją į kavinės duris, pro kurias jis tikriausiai ką tik išėjo. Po garsaus trenksmo kėdė sulūžo, bet pykčio tai nė kiek nesumažino. Skubiai išmaukęs alų, Bretas paleido bokalą paskui kėdę. Buvo toks įtūžęs, kad norėjo išdaužyti visus, kurie sėdėjo kavinėje, bet pasitenkino tik stipriai nustumdamas kažkokią moterį, pasitaikiusią tarp staliuko ir durų. Pasiekęs lauką Bretas apsižvalgė, bet suprato pametęs Dafydd iš akių.
- Jis man dar atsiims, - tyliai suurzgė anglas. Kiek galėdamas stipriau užtrenkė duris (vos neišdužo šalimais buvęs langas) vaikinas patraukė tolyn nuo kavinės. Siutas niekur nebuvo dingęs, tad jis labai tikėjosi pamatyti ryžus plaukus ir gerai pamokyti tą niekingą bailį.

[Mayra Llewellyn]

 Pagaliau prasidėjo normalus ruduo. Vėjas draskė skėčius, plėšė nuo galvų perukus bei nuo medžių lapus. Po bjauraus, šalto lietaus susidariusiose balose atsispindėjo gatvės žibintų akys, pasipuošę kleviškais lapais. Nors dar buvo tik aštunta valanda vakaro, tamsa jau gaubė dangų, o debesys, slenkantys žemiausiu atmosferos aukštu, niūriai, lyg kokia kraupi aiškiaregio pranašystė, kabojo virš galvų.
 Mayra Llewellyn kaukšėjo kulniukais artindamasi kavinės link. Šiandien visą dieną praleidusi Londone, jauna mama norėjo dar kelias akimirkas pailsėti prieš grįždama prie rūpinimosi vaikais. Žinoma, savo mažuosius saulės spindulėlius ji besąlygiškai mylėjo, o ir Dafydd buvo gerai kartais praleisti laiko su atžalomis vienam, tačiau nuovargis, slėgęs juodaplaukės pečius, vertė organizmą maldauti poilsio.
 Pravėrus kavinės duris, nuo šalčio paraudusią odą pasitiko maloniai šiltas bei kvepiantis oras. Pakabinusi paltuką ant pakabos, Mayra įsitaisė prie lango, pasirąžė ir užsisakė juodos arbatos bei braškių skonio jogurtinio torto gabalėlį. Norėjosi pasilepint. Ištiesusi po stalu kojas, mergina atsirėmė į kėdės atlošą ir įsispoksojo į lubas. Jos galva buvo tokia tuščia, kad rudaakė net nesuragavo, kai padavėja padėjo arbatos puodelį bei lėkštute su skanumynu ant stalo.

[Brett OConnor]

Ruduo. Laikas, kai kvaili turistai sulenda į savo londonus, birmingemus ir kitas nesąmones, oficialiai vadinamas didmiesčiais. Kita vertus, ruduo yra laikas, kai pasidaro nepakenčiamai šalta, ir tenka svarstyti: ar geriau likti namuose, kuriuos vis tiek kiaurai perpučia vėjas, ar keliauti į miestą stengiantis gauti ten bent porą svarų.
Kadangi ruduo buvo itin dvejopas laikotarpis, Bretas negalėjo apsispręsti, ar jam verta pykti, ar ne. Tiesa, šį kartą iš namų išėjo geros nuotaikos: tėvas jau antrą savaitę dirbo tą patį darbą, kas lėmė, kad visi šeimos vaikai gaus pavalgyti. O ir pats jau tris dienas dirbo kažkokiame menkame fabrikėlyje. Gyvenime viename darbe taip ilgai neišdirbęs vaikinas dabar didžiavosi savimi. Ko gero, tai ir buvo priežastis, kodėl iškeliavo į miestą.
Kišenėse, žinoma, ir toliau švilpavo vėjai, tačiau pakeleivinga mašina atsibeldęs iki Sautendo iš karto rado pamestą dešimties svarų banknotą. Tai buvo retai regimas turtas, tad rudaplaukis nusišypsojo. Viskas klojosi tiesiog puikiai.
Kiek pasitrynęs po centrą Bretas atsidūrė prie kažkokios kavinės. Neprireikė daug laiko, kad suprastų: būtent toje kavinėje jį be galo įžeidė šventeiva didysis mąstytojas, be galo mylintis savo šeimą. Vis tik pigiausias alus toje vietoje buvo ne toks ir prastas, tad vaikinas ilgai nedvejodamas atidarė duris.
Plūstelėjusi šiluma buvo maloni, tad viskas galėjo būti gerai. Anglas apsidairė ir, savo džiaugsmui, šleikščiai ryžų plaukų nepastebėjo. Užtat į akis krito kitas asmuo - juodaplaukė maždaug jo amžiaus mergina. Kišenėje (ne)maloniai sušiugždėjęs banknotas suteikė ryžto, tad Bretas nužingsniavo prie jos. Veidelis lyg ir matytas - ne turistė. Pakankamai graži, kad būtų verta dėmesio. Deja, vyruko tylumas gerokai trukdė sugalvoti, ką dabar reikėtų pasakyti.
- Labas, - ilgokai nužiūrinėjęs merginą galiausiai pratarė jis ir atsisėdo priešais. Netruko nusišypsoti savo "žavia" šypsena, kurios žavesį gerokai menkino nutriušęs paltas ir ilgą laiką neplauti plaukai.

[Mayra Llewellyn]

 Galvoje buvo... Nieko. Absoliuti tuštuma, kurios taip atkakliai siekia medituojantys jogai. Mayra lėtai įkvėpdavo ir iškvėpdavo du kartus, mirktelėdavo, apsilaižydavo lūpas ir pakartodavo savo mažąjį ritualą dar kartą. Tamsios arbatos sklidinas keramikinis puodelis lygiai taip pat egzistavo stalo paviršiaus plokštumoje. Absoliuti ramuma.
 Ir kažkam būtinai reikėjo ją sutrikdyti. Ne itin patenkinta, Mayra pakėlė akį ir nužvelgė priešais akis išdygusią žiauraus gyvenimo realybę. Sunešioti rūbai, veidas, rodantis, kad sotus pavalgymas šiam žmogui yra reta prabanga,plaukai, sulipę sruogomis ir puošiantys ne itin malonius jausmus keliančią marmūzę - ir štai jis drįso prisėsti prie jos, nors vietų kavinėje buvo per akis. Ir dar užkalbint drįso!
 Tačiau vietoj pasišlykštėjimo, Mayros veide atsirado švelni šypsena ir ji pirmą kartą nusiėmė vestuvinį žiedą bandydama paslėpti faktą, kad turi sutuoktinį.
-Labas,-tarė juodaplaukė, suimdama rankomis vis dar šiltą puodelį.-Vienišas vakaras?
Šiek tiek karstelėjęs skystis nusirito liežuviu. Alkūnėmis atsirėmusi į stalą, mergina pasiėmė desertinį šaukštelį ir mažas rausvas torto gabalėlis dingu už raudonų lūpų.

[Brett OConnor]

Bretas nesidrovėdamas vertino merginą. Ar ji tą pastebėjo, ar ne, pasakyti buvo sunku, bet vyrukui tas rūpėjo mažiausiai. Daug reikšmingiau buvo tai, kad žvilgsniams susidūrus, jos lūpose atsirado šypsena. Anglas pajuto pasididžiavimą savimi. Mergiotė buvo tikrai nebloga, ir, atrodo, nutarė, kad ir jis toks. Daugiau nieko ir nereikėjo. Kol kas. Bet vakaras dar tik prasidėjo, tad negali žinoti, kas nutiks jo pabaigoje.
Bretas neįsivaizdavo, kaip reikėtų pradėti pokalbį. Žvelgė į juodaplaukę nė akimirkai nenusukdamas žvilgsnio ir vis taip pat “žaviai” šypsojosi. Jam būtų labai patikę, jei mergina žengtų žingsnį jų nuostabaus bendravimo link. Ir, laimei, ji padarė būtent tai. Šypsena dingo nuo Breto veido: tikėjosi, kad juodaplaukė neprieštaraus paguosti nusiminusio vaikino.
- Aha… - sugebėjo liūdnai pratarti jis ir toliau nenuleisdamas akių nuo merginos veido. Kurį laiką tylėjo, o tuo metu galvoje kovojo du vienas kitam visiškai prieštaraujantys norai: išgerti alaus ir pavaišinti sėdinčiąją priešais. Pastarasis noras vis dėlto buvo stipresnis, tik Bretas nežinojo, kaip tokį pasiūlymą pateikti. Pabandęs dar kartą nusišypsoti vaikinas trumpai apžvelgė kavinę ir grįžo akimis prie merginos. Įtarė, kad čia turėtų būti daugybė žodžių, parodančių, kad ji vyruką sudomino. Deja, tie žodžiai taip ir liko neištarti. Visas pasidižiavimas ir netgi pasitikėjimas savimi išnyko kaip dūmas. Bretas nė nepastebėjo, kaip šiek tiek susigūžė, nors ir toliau žvelgė į merginą.
- Gal… - pagaliau pražiojo burną rudaplaukis. - Galėčiau pavaišinti taure vyno? Už… pažintį.
Tai nekainuoja dešimties svarų, ar ne? Vyrukas pajuto panikos gaidelę, tačiau pavyko ją užgniaužti. Ką mergina pagalvos apie tai, kad jis nupirko vyno tik jai, Bretas neįsivaizdavo, bet stengėsi apie tai ir nemąstyti.
Bretas ir toliau žvelgė į merginą. Mirktelėjo akimi ir šyptelėjo kiek drąsiau. Tik dabar susiprato pasiūlęs pavaišinti “už pažintį”, bet nė nepaklausęs jos vardo. Deja, dabar buvo per vėlu - gerokai jaudindamasis rudaplaukis laukė panelės atsakymo.