0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Miriam Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 151
  • Taškai: 100
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #300 Prieš 3 mėnesius »
Kai tėtis pasakė nežinantis, ar būtų buvę geriau, jei jis būtų pažinojęs savo tėtį, Miriam suprato: tas žmogus nebūtinai yra geras. Galbūt, bet jis galimai piktas, kaip ir tėčio mama. Sužinoti būtų įdomu, bet panašu, kad to niekada nebus. Tai šiek tiek apmaudu, tik Miriam niekuo to neparodė. Tėtis nekaltas, kad viskas taip susiklostė.
Elioto žodžiams pritarė linksėjimu. Taip, tėčio tėtis būtinai būtų viską supratęs. Negali būti, kad jis visai kvailas.
- O iš kur tu žinai, kad tavo brolio tėtis nėra tavo tėtis? - dar paklausė, kai Eliotas pasidžiaugė, kad jie visi turi tuos pačius tėvus.
Džiaugėsi, kad tėtis laimingas. Tikrai jį mylėjo, bet tą parodyti vis tiek vengė. Bet jis tą supranta, ar ne?
- O mama ar laiminga? - paklausė Miriam. Gal grįžus namo reikės apkabinti ir ją?
Kalėdų ir gimtadienių situacija tikrai nesąžininga. Eliotas, žinoma, piktinosi garsiai, o Miriam nesakė nieko. Pritarė broliui, bet to visai nebūtina daryti balsu. Paleidusi tėtį kiek liūdnai žvelgė į jį. Jis tikrai nenusipelnė būti nemylimas.
- Bet kaip tu išbuvai Hogvartse be draugų? - ištarė Miriam. - Ar buvai visai vienas?
Tai ją gąsdino labiausiai. Žinoma, pati turės Eliotą ir Oliverį, bet vis tiek turbūt nebus visai paprasta. Kaip tėtis ištvėrė būdamas vienišas? Šie klausimai privertė mylėti jį dar labiau, ir Miriam pasižadėjo sau bent pasistengti tą parodyti šiek tiek dažniau.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2093
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #301 Prieš 3 mėnesius »
Mažyliai tikėjo, kad Shane būtų jį mylėjęs, kad viskas būtų buvę žymiai geriau. Ar tai vaikiškas naivumas, ar geros širdelės? Gali būti visaip, bet Dafydd neieškojo šito atsakymo. Tuo labiau, kad ir pats norėjo tuo tikėti.
- Gali būti. Bet to jau nesužinosime, - atsakė į Elioto žodžius. Net jeigu Shane atsirastų, to, kas galėjo įvykti prieš trisdešimt metų, jau nepakeisi.
Elioto žodžiai šiek tiek sutrikdė. Pats niekada neišduotų Mayros ir vylėsi, kad ji taip pat to nedarytų. Tik ar gali būti tikras, kad suteikia savo mergaitei viską, ko jai reikia? Laimei, nespėjus užsigalvoti pasigirdo dar vienas Miriam klausimas. Atrodė, kad ji baigia perimti rolę iš brolio, ir tai džiugino.
- Jis daug kartų tą sakė. Ir liepė vadinti vardu. Būdamas visai mažas bandžiau kreiptis “tėti”, bet už tai gavau barti. Jis nė nenorėjo, kad taip galvočiau.
Pasidarė keistai skaudu. Šis kreipinys buvo be galo mielas širdžiai, bet pats taip kreiptis niekada neturėjo galimybės. Kita vertus, turi šešis mažylius, kuriems pats tai ir yra - tėtis. Netrukus turės ir septynis.
- Svarbiausia, kad jūs laimingi, - nusišypsojo sūnui. - Manau, kad mama irgi laiminga. Man tai labai svarbu. Stengiuosi dėl jos, - atsakė į Miriam klausimą. Tada atėjo Elioto eilė, ir Dafydd pažvelgė į jį.
- Manau, kad jiems trukdžiau, - kiek pasvarstęs atsakė. - Primindavau, kad nesu tikras šeimos narys. Todėl jie ant manęs ir pyko ir todėl negavau nieko švęsti. Manęs jiems nereikėjo.
Atrodė, kad Eliotas jau kažką planuoja. Dafydd stebėjo berniuką, bet nieko nesakė. O netrukus dar kartą prakalbo Miriam. Jos klausimas labai geras - išties, kaip jis ištvėrė metus Hogvartse?
- Buvo labai sunku. Neturėjau su kuo pasikalbėti. Nė vienas profesorius nesirūpino, kad aš piktas. Ir taip, buvau vienas. Vyresniuose kursuose šiek tiek bendravau su bendramoksle, bet bijojau atvirauti. Tai tikrai nelengva. Užtat labai džiaugiuosi, kad galiu kalbėti su jūsų mama. O jūs žinote, kad galite šnekėtis su mumis, ar ne?
Keista, kad užsiminė apie Mioną, bet stengėsi būti kiek galima atviresnis. Dafydd stebėjo mažylius ir švelniai šypsojosi.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • III kursas
  • *
  • 561
  • Taškai: 88
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #302 Prieš 3 mėnesius »
Klausimų gausybė sukosi galvoje, bet Eliotas jų neuždavė. Labiausiai todėl, kad įtarė tėtį nežinant atsakymų. Nors anksčiau pats aiškino Oliveriui, kad visko žinoti neįmanoma, tėčiui ar mamai neturint atsakymų kiek sutrikdavo. Neatrodė, kad klausia labai jau sudėtingų klausimų.
- Bet jeigu kada nors netyčia jį sutiksi, supažindink! - pareiškė Eliotas vildamasis, kad kada nors būtent taip ir nutiks.
Miriam šiandien uždavinėjo gerus klausimus, ir Eliotas tuo džiaugėsi. Sesutės tylumas jam nelabai tepatiko, bet šiandien viskas ne taip ir blogai. Tuo labiau, kad atsakymas sudomino.
- Koks jis bjaurus! - šūktelėjo. - Labai gerai, kad mes jo nepažįstame. Jam negalima su tavimi bendrauti!
Labai reikėjo, kad mama būtų laiminga. Su ja Eliotas kalbėjosi dažniau ir nutarė grįžęs namo paklausti, ar ji laiminga. O jei ne, gal jis galės kuo nors padėti?
- Nesąmonė. Vis tiek buvai šeimos narys, - piktinosi berniukas. Šitą dalį suprasti labai sunku, tad geriau jau piktintis. Ar bent jau taip atrodė Eliotui. Priežasčių vykti į Velsą ir atkeršyti buvo vis daugiau ir daugiau.
- Bet dabar turi Aurį, ar ne? Ir, žinoma, mamą. Dabar gali pasikalbėti. O Auriui rūpi, jeigu mokiniai nelaimingi! Kodėl jis nedirbo Hogvartse, kai tu ten ėjai?
Žibančiomis akimis stebėdamas tėtį Eliotas bandė suprasti kuo daugiau. Šis pokalbis keblus, bet jis berniukui netgi labai patiko.

*

Neprisijungęs Miriam Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 151
  • Taškai: 100
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #303 Prieš 3 mėnesius »
Nežinoti tokių paprastų dalykų apie savo tėtį turbūt labai sudėtinga. Dar blogiau, kai negali paklausti. Nors buvo labai tyli, Miriam žinojo galinti kalbėtis su mama ir tėčiu. Tai ir džiugino, ir ramino. O štai tėtis tokios galimybės neturėjo. Jam tikrai sunku. Tai paskatino širdelę paplūsti šiluma. Tėtis labai geras.
Tas žmogus tikrai neatrodė esąs malonus. Jis tėčio nemylėjo, ir tai gąsdino. Kaip visą gyvenimą gyventi su kažkuo, kas nenori tavęs matyti? Miriam panašiai jautėsi ir pati, bet žinojo, kad tai netiesa. Tiek mama ir tėtis, tiek broliai ir sesutė ją myli. Tereikia išmokti tai priimti.
- Visada švęsime tavo gimtadienį, - sumurmėjo Miriam. Savo gimtadienį ji mėgo, ypač dieną su tėčiu. Nutarė įteikti tokią pačią dovaną. Galbūt pasiūlys prisijungti ir Hannah.
- Bet tu gali kalbėtis ir su mumis, - dar pasakė. Aišku, gerai, kad tėtis turi draugą, tuo labiau, kad Auris Miriam patiko. Vis dėlto atrodė, kad jie už tą žmogų turi būti artimesni. Įsmeigusi akis į tėtį mergaitė laukė tolimesnių jo žodžių ir, žinoma, Elioto klausimų. Kai jis plepa už abu, pasidaro lengviau.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2093
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #304 Prieš 3 mėnesius »
Elioto smalsumo neįveiktų niekas. Noras vis tiek susipažinti su seneliu tiesiog trykšte tryško. Dafydd stengėsi neparodyti įtampos ar nusiminimo. Ir pats mielai suteiktų šitą galimybę. Jo mažyliai tikrai to verti.
- Eliotai, labai reikia, kad suprastum: su juo susipažinti nepavyks. Nenoriu, kad lauktum ir nusiviltum, - kalbėjo sūnui. Pažvelgęs į šalia jo esančią mergytę pridūrė: - Tas pats galioja ir tau, Miriam.
Sūnaus pasipiktinimas glostė širdį. Nors jis skubėjo į paauglystę, vis dar rūpinosi šeima. Jam tai svarbu. Dafydd žengė arčiau Elioto ir švelniai perbraukė ranka per plaukus. Mielai būtų apkabinęs ir laikęs šalia, bet nenorėjo griauti akimirkos. Pernelyg didelis artumas šiam vaikui gali ir nepatikti.
- Jis mylėjo savo šeimą, - teištarė Dafydd. Dėkoti už tokias mintis tarsi netinka, tad jas vaikų tėvas pasiliko sau. Šie mažyliai geri, tad nemokys savo paties piktais komentarais. Nors, tiesą sakant, Brajanas tik tokių ir vertas.
Eliotas ir toliau piktinosi, bet šį kartą širdis suspurdo dėl Miriam. Taip retai emocijas parodanti mergytė išsidavė jį mylinti. Jis svarbus ir reikalingas. Dafydd apglėbė ją rankomis ir prisiglaudė. Nebūtų galėjęs paaiškinti, kaip pasidarė gera.
- Ačiū už gerus žodžius, - teištarė ir po kiek laiko paleido Miriam. Žvelgė į abu mažylius ir vėl prakalbo: - Labai svarbu, kad žinotumėte esantys šeimos nariai. Visi esame lygūs. Jeigu kas nors leidžia daugiau laiko su kitu broliuku sesute ar mumis, nereiškia, kad esate mylimi mažiau. Ar suprantate mane?
Keista tokias mintis įgarsinti taip atvirai, bet šis pokalbis puikiai tam tiko. Tuo labiau, kad mažyliai auga, su jais galima kalbėtis vis rimtesnėmis temomis. Tai ir gąsdino, ir džiugino.
Elioto klausimas apie Aurį privertė nusijuokti. Tą Dafydd darė retai, bet dabar turėjo rimtą priežastį. Nors patys augo, regis, mažyliai dar ne iki galo suprato, kaip veikia suaugusiųjų amžius.
- Auris pora metų už mane jaunesnis, - atsiliepė. - Kai aš buvau mokinys, jis irgi mokėsi. Bet jam tikrai rūpi mokiniai. Dėl to jis ir yra geras profesorius, ar ne?
Šiek tiek nejauku galvoti apie tai, ka Auris mokyklą lankyti pradėjo vėliau, bet jį “pasivijo”. Vis dėlto tos gėdos mažyliams niekada neatskleidė, tad temos nebetęsė. Vietoj to ištarė:
- Ar dar turite klausimų, ar einame namo?

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • III kursas
  • *
  • 561
  • Taškai: 88
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #305 Prieš 3 mėnesius »
Kartais atrodydavo, kad tėtis skaito mintis, o tai Eliotui visiškai nepatiko. Iš kur jis žino, kad būtent to ir norisi? Tiesa, šį kartą berniukas turėjo atsaką, kurį mikliai ir pasitelkė:
- Tu žinai, kad aš nemėgstu laukti. To ir nedarysiu!
Gudriai išsišiepęs Eliotas stebėjo tėtį, o netrukus pasijuto esantis itin išdidus. Puikiai suprato jį pradžiuginęs. Gerai, kai suaugę ne tik piktinasi, bet ir džiaugiasi.
- Gal. Bet jis vis tiek bjaurus, - užtikrintai atsiliepė dvylikametis. Džiaugėsi dėl Miriam žodžių. Jie teisingi ir, be to, leidžiantys jam išsisukti nuo meilės demonstravimo. Taip, Eliotas mylėjo ir tėtį, ir kitos šeimos narius. Bet tą rodyti? Na jau ne.
- Žinoma, mes šeimos nariai! Bet ir tu toks esi! Ir to niekas nepakeis! - šūktelėjo Eliotas. Anksčiau būtų pasakęs, kad Oliverio nereikia. O ir mažų vaikų namuose per daug. Bet net ir šis vaikas suprato, kad tėčiui buvo labai sunku. Kartais geriau patylėti. - Bet tėti, - staiga surimtėjęs ištarė Eliotas. - Jeigu aš išsivedu į lauką mamą, tau nėra liūdna, ar ne? Tu žinai, kad… na, kad esi svarbus?
Tokios mintys Eliotui nebuvo būdingos, o garsiai ištarti “myliu” jis taip ir neprisivertė. Vylėsi, kad tėtis jį supras.
- Auris jaunesnis! - tarsi pradžiugęs sušuko berniukas. Vadinasi, draugas tėčiui maždaug kaip jam Miriam. Ir jau rudenį jie visi bus Hogvartse. - Taip, Auris - pats geriausias profesorius. Pamatysi, Miriam, tau patiks jo pamokos!
Norėjo dar kažko klausti, bet tėčiui užsiminus apie namus energingai sulinksėjo. Pats laikas eiti namo ir įsitikinti, kad mama jaučiasi laiminga.

*

Neprisijungęs Miriam Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 151
  • Taškai: 100
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #306 Prieš 3 mėnesius »
Brolis turbūt nusivils, nes jie taip ir nesusipažins su seneliu. Miriam to irgi norėtų, bet neišsidavė. Svarbiausia, kad tėtis ir mama visada šalia.
Elioto žodžiai privertė nusišypsoti, bet Miriam įtarė, kad jie nėra visai nuoširdūs. Brolis mielai susipažintų su seneliu, bet suprato, kad tėčiui nelengva. Eliotas geras.
Apkabinta Miriam pasijuto geriau. Net ir prisiminęs sunkią praeitį tėtis liko švelnus ir mylintis. Ji neturi ko bijoti. Žinoma, ir toliau nerodė jausmų, bet gerokai aprimo.
- Taip, tėti. Tu esi labai svarbus šeimos narys, - pritarė broliui mergaitė ir šį kartą pati jį apkabino. Protu suvokė esanti mylima, tereikėjo išmokti tai priimti.
Eliotas tikrai dažniau šnekėjo su mama nei su tėčiu, bet tai nereiškia, kad jo nemyli. Dėl to Miriam buvo tikra ir vylėsi, kad tėtis irgi tai žino.
O štai Aurio pamokų ji laukė su nekantrumu. Niekam to nesakė, bet neabejojo: tėčio draugo dalykas bus įdomus. Taigi sulinksėjo taip atsakydama Eliotui, o tėčiui ištarė:
- Eime namo…

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2093
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #307 Prieš 3 mėnesius »
Atrodė, kad Elioto nenuliūdintų niekas. Vis dėlto Dafydd žinojo: šį kartą jis tikrai norėtų susipažinti su seneliu. Turbūt teks jį stebėti ir bandyti suprasti, ar per daug nenusivylė. Dar betrūko pabandžius atvirai pasikalbėti įskaudinti sūnų.
- Tikiuosi, kad nenusivilsi, - tepratarė užbaigdamas Shane temą.
Elioto žodžiams apie Brajaną galėjo tik pritarti. Jis tikrai buvo bjaurus, o tai, kad mažyliai tą supranta, skatino jais didžiuotis. Eliotui kartais netrūko šiokio tokio savanaudiškumo. Bet ne šį kartą. Dabar jis daugiau galvojo apie savo tėvą.
- Na, tikrai nepasakyčiau, kad jis malonus, - kiek padvejojęs ištarė Dafydd. Vis dėlto daugiau nieko nesakė. Nenorėjo gadinti akimirkos mintimis ar kalbomis apie nekenčiamą žmogų. Net ir sukūręs nuostabią šeimą Dafydd nepajėgė atsikratyti to jausmo. Tik, žinoma, stengėsi jo nerodyti nei Mayrai, nei mažyliams.
Tiek Eliotas, tiek Miriam šiandien kūrė tikrus stebuklus. Neįtikėtina, kiek laimės gali suteikti vaikų nuoširdumas. Dafydd nusišypsojo, bet nieko nesakė. Neatrodė, kad čia ko reikia. Jis jautėsi laimingas ir esantis savo vietoje. To užteko, kad atsipalaiduotų. Tiesa, Elioto klausimas kiek sutrikdė. Jo pokalbiai su Mayra buvo nuostabus reiškinys. Dafydd neabejojo: jo mergaitė tuo laiku mėgaujasi. Pačiam nebuvo skaudu, tuo labiau, kad Oliveris pokalbiams renkasi jį. Ne, tikrai nebuvo skaudu, tačiau reikia pripažinti, kad tai gąsdino. Tik, žinoma, sūnui to nesakys.
- Aš džiaugiuosi, kad tu kalbi su mama, - atsiliepė. - Jai tai patinka, o man smagu, kad jūs abu laimingi. Ir žinau, kad visi esame šeimos nariai.
Mielai būtų dar kartą pasakęs, kad Miriam taip pat gali visada kalbėtis, bet nenorėjo spausti. Ypač šiandien, kai mergytė jau parodė svarbių emocijų. Ji žino galinti kalbėtis, ar ne?
- Taip, šiek tiek jaunesnis, - patvirtino žodžius apie Aurį. Eliotas nepraleido progos pagirti jį kaip profesorių. Nežinia, ar Auris būtų toks jau mėgstamas, jeigu būtų profesorius Senkleris, bet koks vis dėlto skirtumas? Mažyliams tos pamokos patinka, o ir Auris turbūt džiaugiasi juos matydamas. Taigi viskas yra gerai.
- Žinoma. Keliaujame namo, - atsitokėjęs iš minčių ištarė Dafydd ir išsivedęs mažylius iš paplūdimio patraukė Llewellyn namo link.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2093
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #308 Prieš 2 mėnesius »
Žinoma, pirmiausia reikėjo sulaukti atostogų. Eliotas turbūt visai nusigalavo iš nekantrumo, bet pagaliau pavyko suderinti susitikimą su profesionaliu kvidičininku. Kitiems vaikams Dafydd į susitikimą eiti nesiūlė. Atrodė, kad šį kartą tai yra laikas, skirtas jam ir Eliotui. O gal tik Eliotui? Vis dar nežinojo, ar privalės likti. Gal jo berniukas norės vienas pabendrauti su Keitu?
Tiesa, taip ir nepapasakojo, kur susitiko, netgi Mayrai. Mažyliams apie prarastą broliuką kalbėti vengė. Tiesą sakant, tą temą vengė liesti net ir mintyse. Taip, kada nors nusiveš juos į Londoną, bet dar ne dabar. Nors dvyniai jau baigė du kursus, jie dar maži. Dafydd niekaip nenorėjo pripažinti, kad jo vaikai jau netrukus praaugs jį patį ir pradės auginti barzdas. Kur dingo visas tas laikas?
Dabar velsietis žingsniavo su sūnumi ir bandė išklausinėti, kaip jis jaučiasi. Kad Eliotas jaudintųsi, nė negalvojo. Kažin ar berniukui tas jausmas iš viso pažįstamas. Bet ar labiau smalsu paplepėti, ar nekantru šokti ant šluotos? Tiesa, kadangi keliavo į paplūdimį, teks užburti šiokį tokį ratą žiobarų nubaidomaisiais kerais.
- Ir parašus žadėjo tau gauti, - priminė, kai pagaliau pasiekė paplūdimį. Praėjo tokius įprastus ir širdžiai mielus akmenis bei įsitaisė kiek toliau nuo jų. Vylėsi, kad Keitas žinos, kaip juos rasti. Žinoma, tikėjosi, kad jis iš viso pasirodys. Kad pats nusiviltų, nelabai terūpėjo, tačiau praradęs galimybę susitikti su tikru kvidičininku, Eliotas nebūtų patenkintas. Ir, ko gero, kaltintų tėvą.
- Na, ar žinai, ką jam pasakysi? - paklausė sūnaus žvelgdamas į jį. Įdomus tai bus susitikimas, bet jis privalėjo tikėti: viskas bus gerai.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • III kursas
  • *
  • 561
  • Taškai: 88
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #309 Prieš 2 mėnesius »
Vos tik tėtis parašė apie galimą susitikimą, Eliotas su didžiausiu nekantrumu jo laukė. Žinoma, papasakojo Džefui ir Maiklui, tačiau žinojo eisiantis ten vienas. Na, su tėčiu, bet tikrai nesutiks nei su brolių ir seserų, nei su draugų buvimu kartu. Tai bus jo susitikimas, o tai skambėjo tiesiog nuostabiai. Berniukas netgi nesiraukė, kai teko atostogoms grįžti namo.
Dabar jis jau didelis. Tasai Keitas negalės žiūrėti į jį kaip vaiką. Ūgtelėjęs trylikametis žingsniavo šalia tėčio ir visai nesislapstydamas nešėsi šluotą. Nežinojo, kaip suaugusieji ketina išspręsti žiobarų problemą, bet pats neketino tuo rūpintis. Jis būtinai pažais kvidičą, išmoks šaunių triukų, o trečiame kurse pateks į Klastūnyno komandą.
Tokios mintys labai džiugino, ir berniukas ėjo visas išsišiepęs. Aišku, apmaudu, kad mama nežaidžia kvidičo, bet grįžęs namo būtinai viską papasakos.
- Geras! - šūktelėjo, kai tėtis užsiminė apie parašus. Beeidamas apžiūrėjo šluotą ir galiausiai atsisėdo ant smėlio ir nekantriai dairydamasis laukė. - Išklausinėsiu visko, kas įmanoma! - atsakė į klausimą. Neabejojo taip ir padarysiantis, tik reikia, kad tasai kvidičininkas greičiau pasirodytų. Kitaip sakant, jo paplūdimyje reikėjo dabar.

*

Neprisijungęs Keitas Kolinsas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 255
  • Lytis: Vyras
  • If you need your heart stolen, call me ;)
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #310 Prieš 2 dienas »
Blaivybė buvo sunkus reikalas. Keitas šiam susitikimui, kuriam dar nežinojo ar gailėjosi pasirašęs, ruošėsi visą savaitę. Alkoholio atsargos buvo ištuštintos (ar į kriauklę, ar į skrandį jau veikiausiai nebesvarbu) ir prasidėjo katorga. Nemanė, kad bus taip sunku, bet tuo pat metu, nebuvo visiškas asilas. Negalėjo griauti jaunojo kvidičo svajonių pasirodymas kaip vietinis alkoholikas, kuris tik šiaip sau retkarčiais žaisdavo kvidičą.
Keitas atokiame paplūdimyje pasirodė kaip visai naujas žmogus, negu kapinėse. Apsikirpęs netvarkingą ševeliūrą ir susišukavęs, apsiskutęs, apsirengęs paprastomis kelnėmis ir Vimburno Vapsvų marškinėliais. Net eidamas buvo išsitiesęs kaip styga, pasitempęs, kaip priklauso profesionaliam kvidičininkui. Viena tatuiruota ranka gniaužė šluotą, kita sunkią dėžę.
Tolumoje pamatęs du siluetus, sulėtino žingsnį. Bendrauti jam niekada nebūdavo sunku, tačiau dabar jautėsi kaip ne vietoje. Vis tik, nuvijo savo dvejones, nes koks gi trisdešimtmetis bijo tokių dalykų? Velniop.
— Sveiki. — Pagaliau kostelėjo, kai sunkūs kerzai atsirėmė į smėlį visai šalia Daffyd ir Elioto. Atkišo nerangią ranką berniukui (o gal jau derėtų sakyti paaugliui?), — Keitas Kolinsas, Vimburno Vapsvų atmušėjas. Malonu su tavimi susipažinti. Aš, am, šitą... Čia tau.
Mostelėjo ranka, kai žodžiai ėmė pintis. Vietoj to, ištiesė vaikinukui sunkiąją dėžę, kurią atnešė dovanų. Joje buvo visi kvidičo kamuoliai, išrašyti jo komandos narių parašais. Jis net šiek tiek pabūrė, kad tik tie niekada nenusidėvėtų. Et, jei nepatiks, visada galės parduoti už apvalią sumelę.