[Hannah Llewellyn]

- Jam skauda. Jis nuklito ir susitlenkė. Jis man taip sako. Al tu negirdi? Jis dabal velkia. - Išsakė šią tiradą Leiotui. Aišku, tai tebuvo tik jos įsivaizdavimas. Kad taip yra.
Mergaitė dabar jau stovėjo ant smėlio. Ant žemės atsirado kastuvėliai ir kiti žaisliukai, kuriuos turėjo tėtis.
- Viskas bus gelai Tedi. Livelis tave paguos. - Ji jau nebepyko ant brolio.
- O tu moki statyti ligoninę Leiotai? - Mergytė pritūpė prie kastuvėlių. Meškiuką tebeturėjo brolis, taigi jis dabar turėjo būti saugus.
- O tu pabūsi Hilis Liveli taip? - Šitaip ji vadino hilerius.
- Tedi, kai mes pastatysim ligoninę Hilis tave pagydys. - Ramino savo meškiuką.
- Bus visai nebaisu. Gal tik tluputį. Bet nieko tokio. Gal tau leikės gelti neskanius vaistus, bet taip zinok leikia. - Aiškino pliušiniam ligoniui. Jai buvo įdomu. Norėjo pastatyti didelę ligoninę ir pažaisti.

[Eliotas Llewellyn]

Kantrybė pamažu seko. Taip, Hannah yra labai šauni sesutė, bet ji dar per maža. Eliotui nebuvo su ja įdomu, o dabar teko atkakliai laikytis neišrėžus, kad Tedis tėra pliušinis meškiukas, kuris negali nei jausti skausmo, nei, tuo labiau, verkti. Tokias nesąmones sugalvoja tik visai maži vaikai. Arba Oliveris, bet jis ir yra visai mažas vaikas. Kvailas brolis, su kuriuo visai neįdomu bendrauti.
- Jis neverkia, - nesusilaikė devynmetis, bet skubiai nutilo. Nenorėjo įskaudinti sesutės, be to, ir tėtis būtinai rastų ką pasakyti. Tuo labiau, kad pastatyti ligoninę gali būti įdomu, nors ir neįsivaizdavo, kaip tai turės atrodyti. Bet ryžtingai paėmė vieną kastuvėlį ir pradėjo kasti smėlį. Pradėjo lipdyti pirmą aukštą. Nutarė, kad trejų metų sesutei toks statinys tikrai tiks.
- Kelių aukštų turi būti ligoninė? - rimtu tonu paklausė. Klausimas buvo skirtas Hannah. Ir visai neatrodė, kad dar ką tik Eliotas norėjo piktai atkirsti, kad sesutė nusišneka, ir pliušiniai meškiukai neverkia. Dabar jis buvo įsigilinęs į veiklą ir pamiršo viską aplinkui. Norėjo pastatyti pačią didžiausią ir gražiausią ligoninę pasaulyje. Tik jau tikrai neleis Oliveriui užsiimti Tedžio gydymu. Jis vargšą meškiuką tik numarintų.

[Oliveris Llewellyn]

Panašu, kad Hannah nebepyko, tad Oliverio nuotaika kiek pasitaisė. Jis iš tiesų norėjo draugiškai pažaisti ir ką nors pastatyti. Žinoma, Eliotas atkakliai jam trukdys smagiai praleisti laiką, tačiau šį kartą norėjosi nepasiduoti.
- Taip, aš neleisiu Tedžiui liūdėti, - pritarė sesutei ir nuleido akis į meškiuką. Vis tik su juo šnekėtis jau buvo per didelis, dėl to jam nieko nesakė. Tikėjosi, kad Hannah nepradės priekaištauti, kad jis nedaro nieko, kad meškiukas pasijustų geriau. O netrukus pradėjo nuoširdžiai nerimauti. Žinoma, norėjo įsitraukti į žaidimą ir tapti Tedžio hileriu. Bėda ta, kad nežinojo, kaip tą reikėtų daryti, tad labai gali būti, kad nuvils jaunesnę sesutę. Ir taip jau įskaudino ją, kai taip trumpai skraidino, o jeigu Hannah vėl supyks, viskas bus dar blogiau.
- Aš pasistengsiu, - neužtikrintai ištarė berniukas. Dabar reikėjo visko nesugadinti. Pagalbos teks kreiptis į vienintelį žmogų, kuris sugebės ją suteikti, - tėtį. - Ar gali parūpinti vaistų Tedžiui? Manau, šiuo atveju tiktų sūrus jūros vanduo.
Vis dar atsargiai laikė meškiuką ant rankų ir nuoširdžiai vylėsi, kad Hannah jam neprieštaraus. Neišgirsti priekaištų iš Elioto jis jau nebesitikėjo.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kai tokia baisi nelaimė ištiko Tedį, tikrai nereikėtų juoktis ar net šypsotis. Bet Hannah entuziazmas buvo toks smagus, kad Dafydd stovėjo visas išsišiepęs ir atidžiai stebėjo, kaip mažyliai aiškinasi, ką reikėtų daryti toliau. Laimei, mergytė ant Oliverio jau nepyko, tad ir tas berniukas turėtų pralinksmėti. Žinoma, Hannah dar visai maža ir nesuprato, kad prieš tai įskaudino brolį. Bet dabar visi atrodė patenkinti.
- Eliotai, - netrukus teko sudrausminti sūnų. Žiūrėdamas į jį nežymiai papurtė galvą, tačiau berniukas jau ir pats buvo nutilęs, taigi turbūt suprato, ką padarė ne taip. Tik reikėtų jam pradėti pirmiau galvoti, o po to šnekėti. Bet viskas buvo gerai. Eliotas neprieštaravo statyti ligoninę ir iš karto ėmėsi darbo. Žinoma, Oliveriui tiesiog laikyti meškiuką gali būti nuobodoka, tad Dafydd jau baudėsi pasisiūlyti padaryti tai už jį. Bet tada išgirdo prašymą, kuris sukėlė pernelyg daug problemų. Vieno sūnaus prie vandens tikrai neleis, bet eiti pačiam ir palikti mažylius be priežiūros taip pat ne variantas. Atrodė, kad nelabai yra ką daryti.
- Ar tikrai manai, kad reikia jūros vandens? - paklausė bandydamas išsisukti. Ištraukė iš kuprinės sulčių pakelį ir paprasto vandens buteliuką. - Šie vaistai netiks?
Bet turbūt ne. Hannah pasakė meškiukui, kad vaistai bus neskanūs, tad tikriausiai nė vienas iš mažylių nesutiks girdyti kažką tokio skanaus. Tuo labiau, kad sulčių ant žaislo pilti tikrai neketino. Ką gi, teks eiti. Laimei, turėjo tuščią buteliuką, tad išsitraukė jį iš kuprinės ir ją padėjo ant smėlio.
- Kad man niekur iš čia neitumėte, - rimtai pratarė. Bėgte pasileido prie jūros ir greitai prisėmęs vandens grįžo prie vaikų. Nors tai užtruko vos kelias sekundes, sukaustė siaubinga baimė. Jeigu bet kuriam iš mažylių kas nors atsitiks, jis neatleis sau niekada gyvenime.

[Hannah Llewellyn]

- Velkia. Tu tik negildi. - Ginčyjosi. Bet paskui atsisėdusi ant smėliuko stebėjo kaip brolis kasa.
- Nezinau. Gal tlijų? O kiek aukstų gali būti ligoninėje? - Mergytė irgi labai norėjo pakasti ar kažką pastatyti. Bet kol kas nelindo bijodama kažką sugriauti. Laikui bėgant ir jai augant ji vis drąsės. Bet dabar tiesiog stebėjo.
- Al Tedis uzmigo? - Paklausė Livelio. Tedžio dar laukė sūrūs neskanūs vaistai. Mergaitė jį užjautė. Grįžus tėčiui paklausė.
- Tėti, o kodėl jūlos vanduo yla sūlus? - Norėdama įsitraukti į statybas paklausė Leioto.
- Ar man padėti? As galiu tau atvezti akmenukų arba suvezti didelę smėlio klūvą. - Ji pasičiupo buldozeriuką. ėmė kapstytis po smėlį ir ieškoti akmenėlių. Kuriuos krovė į mašinėlės vidų. Kažkokiu būdu mergaitė sugebėjo visa įsismėliuoti.

[Eliotas Llewellyn]

Laimei, Hannah neįsižeidė, kai jis pareiškė, kad Tedis neverkia. Bet mažoji sesutė privertė susimąstyti. Auris tikrai nusišnekėjo. Jis, Eliotas, tikrai negalėjo būti toks mažas ir kvailas, kokia dabar yra Hannah. Oliveris - taip. Bet tik jau ne jis.
- Trys aukštai yra pats tas, - atsakė vis dar dirbdamas prie pirmojo. Niekada anksčiau neteko statyti ligoninės, tad nežinojo, kaip reikės užlipinti antrą ir trečią aukštus, bet tikėjosi, kad ką nors sugalvos. Protingas tėtis, jis pats ir šauni Hannah būtinai ras išeitį. Jeigu tik Oliveris visko nesugadins. Nieko daugiau jis ir nemoka.
Kad ir kaip norėjosi nepaklausyti tėčio ir jam nutolus kur nors sprukti, teko likti čia ir užsiimti statybomis. Laimei, Hannah sunkų klausimą paskyrė tėčiui. Eliotas neįsivaizdavo, kodėl jūros vanduo galėtų būti sūrus, tik neketino to prisipažinti.
- Taip, būtų gerai, jeigu atvežtum akmenukų, - pratarė ieškodamas mašinėlės. Ne iš karto pastebėjo, kad sesutė jau viskuo apsirūpino pati. Ji tikrai labai šauni.
- Jų reikia skirtingo dydžio ir kuo daugiau, - dar pridūrė Eliotas dailindamas pirmąjį aukštą. Atrodė, kad jau tuoj tuoj galės pradėti antrą, bet vis dar neįsivaizdavo, kaip jį reikės pritvirtinti. Gali tekti klausti tėčio.

[Oliveris Llewellyn]

Hannah pati pakišo mintį, kaip galima išsisukti nuo kalbėjimo su pliušiniu meškiuku. Taigi Oliveris linktelėjo ir nelabai užtikrintai atsakė:
- Taip, man atrodo, kad užmigo.
Meluoti sesutei nebuvo smagu, bet dar blogiau būtų ją nuvilti. Dėl to dabar rūpestingai žiūrėjo į "miegantį" žaislą.
- Taip, būtinai reikia sūraus jūros vandens, - rimtai atsakė tėčiui į klausimą. Įtarė, kad Hannah džiaugsis, jeigu ligonis bus gydomas kažkuo įdomesniu už vandenį iš buteliuko. Taigi dabar ramiai laukė, kol tėtis grįš.
- Manau, Tedžiui reikėtų lovos, - pasakė, kai tėtis atnešė vaistus. Žinoma, ligoninė dar nebuvo baigta statyti, tačiau laikyti ant rankų tokį sunkų ligonį neturėjo būti labai paprasta. Taip pasiteisintų, kodėl prieš tai neilgai tenešė sesutę ant rankų. Nusivilko megztinį ir ištiesė jį ant smėlio. Atsargiai paguldė meškiuką ir apvyniojo.
- Dabar jam šilta. Jis gali pailsėti ir išsimiegoti iki reikės gerti vaistus, - pranešė sesutei Oliveris ir nusišypsojo. Tai, kad Eliotas aiškiai jį ignoravo, skaudino, bet vis tiek buvo smagu. O tai buvo visų svarbiausia.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Vaikai bendravo labai gražiai ir bent jau šią akimirką visai nesimatė nesutarimo tarp Elioto ir Oliverio. Žinoma, Eliotas tikriausiai tiesiog nekreipė į brolį dėmesio, bet kol jie nesipyko, tol viskas buvo dar visai neblogai.
- Ar tikrai reikia didelės ligoninės vienam ligoniui? - draugiškai paklausė Elioto ir Hannah. - Gerai pagalvokite, ar geriau statyti ją didelę, ar greičiau užbaigti ir tada padėti Tedžiui. Bet, žinoma, galite daryti taip, kaip jums atrodo geriausia.
Laimei, kol jis sulakstė iki jūros ir atgal, nieko blogo nenutiko. Eliotas ir toliau buvo užsiėmęs statybomis, Hannah taip pat, o štai Oliveris rūpinosi ligoniu, kuriam ir buvo statoma ligoninė. Tiesa, mergytės klausimas sutrikdė. Neįsivaizdavo, kaip paaiškinti, kad ji ką nors suprastų. Be to, ir pats nebuvo itin didelis tokių dalykų ekspertas.
- Nes jūroje plaukioja labai daug silkių, - galų gale atsakė ir nusišypsojo. Toks atsakymas, ko gero, Hannah bus suprantamesnis, o tai dabar buvo visų svarbiausia. O štai Eliotas puikiai vadovavo statyboms, tad Dafydd teliko viską stebėti.
- Oliveri, nesušalk, - perspėjo kitą sūnų ir tyliau, kad Hannah neišgirstų, pridūrė: - Juk jis tik pliušinis meškiukas. Tau nebūtina nusirengti, kad jam būtų minkščiau.
Kurį laiką tiesiog stovėjo prie trijulės ir grožėjosi jų bendru darbu. Nieko nesakė, tik mėgavosi akimirka. Po kiek laiko nutarė vis dėlto paklausti:
- Kaip galvojate, kada Tedžiui jau reikės vaistų? Vieni vaistai turi pastovėti, kitus kaip tik reikia gerti šviežius. Kaip yra šį kartą?
Buvo smalsu, kuris iš vaikų atsakys pirmas, tad dabar tiesiog švelniai šypsojosi ir laukė atsakymo.

[Hannah Llewellyn]

- Nezinau. Kaip tau atlodo Leiotai? - Pati Hannah norėjo didelės ligoninės, nes buvo įdomu ją statyti. Ji net kiek primiršo, kad ligonis labai sunkiai sužeistas. Be to meškutis dabar miegojo ir laukė savo neskaniųjų vaistų. Livelis jį labai patogiai įtaisė.
- Tu labai gelas Hilis Liveli. - Susipykimas su broliu seniai, seniai jau buvo pamirštas.
Ji nusijuokė sužinojusi kodėl jūros vanduo yra sūrus.
- Žuvis neskani. Silkės irgi neskanios. - Pakomentavo kapstydamasi po smėlį ir ieškodama akmenukų.
- O kodėl silkės yra sūlios? Is kul jose atsilanda dluskos? - Toliau kamavo tėvą klausimais.
Ji patenkinta burzgė mėgdžiodama variklio ūžesį ir važinėjosi su buldozeriuku rinkdama akmenėlius.
- Al noli man padėti? - Paklausė Livelio.
- Tedis dabar miega. Jis turės gelti vaistus kai pabus taip Liveli? - Mergaitė rado nemažai gražių nugludintų akmenėlių. Kartais vis išversdavo mašinos turinį prie Leioto statybvietės ir vėl važiuodavo ieškoti naujų.

[Eliotas Llewellyn]

Kartais tėtis būna visai nesupratingas. Praktiškai pamiršęs, kad pats dar ką tik aiškino esą pliušiniai meškiukai neverkia, dabar Eliotas buvo didžiai susirūpinęs ligoninės statybomis. Ir, žinoma, ji turi būti didelė.
- Tedžiui reikės vietos, kur jis miegos. Kitoje vietoje jam reikės sportuoti, kad pasveikęs atgautų jėgas. Dar kitur jis gers vaistus. Reikia ir virtuvės, - aiškino nieko nesuprantančiam tėčiui berniukas. - Dėl to reikia trijų aukštų ligoninės.
Pagaliau pirmas aukštas buvo beveik baigtas. Reikėjo tik jį sutvirtinti, kam puikiai tiko Hannah atvežti akmenukai. Gal jų jau buvo ir per daug, tačiau Eliotas nenorėjo gadinti sesutės nuotaikos, tad nieko nesakė. Tiesa, jam labai nepatiko tai, kad ji šneka su tuo kvailiu Oliveriu.
- Man reikia tavo pagalbos pradėti antrą aukštą, - pertraukė su broliu šnekančią sesutę. Uždėjo kelis akmenukus taip parodydamas, ką reikia daryti. Žinoma, puikiai viską padarytų ir vienas, tačiau negalima Hannah leisti bendrauti su Oliveriu. - Juos reikia atsargiai apklijuoti smėliu. Bet nepamiršk - jeigu sugriausi antrą aukštą, gali sugadinti ir pirmą. Reikia dirbti labai atsargiai. Ar mokėsi?
Plačiai išsišiepęs Eliotas žiūrėjo į sesutę. Jam buvo smagu taip leisti laiką. Tik, žinoma, būtų dar geriau, jeigu čia nebūtų Oliverio.

[Oliveris Llewellyn]

Tėčio paaiškinimas apie sūrų vandenį prajuokino, ir Oliveris nusišypsojo. O kai sesutė uždavė dar keblesnį klausimą, devynmetis vos nesuprunkštė. Bet tai nebūtų patikę niekam. Hannah turbūt vėl supyktų, tėtis priekaištautų, kad jis šaiposi, o Eliotas niekada nėra juo patenkintas. Dėl to atkakliai stengėsi atrodyti labai rimtas ir rūpintis ligoniu.
- Aš nesušalsiu, - pratarė, kai tėtis tarsi liepė pernelyg nepersistengti dėl meškiuko. Bet Hannah juk to dabar ir nori. Laimei, ji atrodė patenkinta. Ir netgi prieš tai pagyrė jo kaip hilerio darbą.
- Ačiū, - kiek pavėluotai atsakė sesutei ir vėl nuleido akis į miegantį ligonį. Neprisiminė, kad pats būtų taip žaidęs, bet daryti tai kartu su Eliotu turėjo būti tiesiog nuostabu. Širdelę dar kartą persmeigė skausmo strėlė. Jam tikrai trūko artimo brolio, kurį turėjo kažkada labai seniai.
- Aš galiu tau padėti, jeigu manai, kad Tedį geriau palikti vieną, - į dar vieną sesutės klausimą atsakė Oliveris. Labai norėjo kartu statyti ir ieškoti akmenukų, bet bijojo tai daryti. Tik suerzintų Eliotą. - Taip, Tedis vaistus gers tada, kai atsibus. Sergant reikia daug miegoti, - rimtu tonu ištarė jis. Labai stengėsi nuvyti liūdnumą į šoną, tačiau nesisekė. Brolis labai jau akivaizdžiai nenorėjo jo čia matyti.
- Gal tu padėk Eliotui, o aš paieškosiu daugiau akmenų? - paklausė.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Vaikai sutarė dėl ligoninės. Ar bent jau nekilo jokių ginčių. Tad, žinoma, Dafydd neprieštaravo. Elioto aiškinimas, kiek daug pliušiniam ligoniui reikia vietos, privertė nusišypsoti. Žinoma, smagu, kad vaikai nėra ligoninių ekspertai, tad ši atrodys būtent taip.
- Klausau, generole, - smagiai pratarė sūnui Dafydd ir atsisuko į Hannah. - Bet žuvis labai sveika. Ją reikia valgyti, - tepratarė, kai pasigirdo dar vienas klausimas. Jis buvo sudėtingesnis - atsakymas "nes plaukioja jūroje" netinka. Teko galvoti, kaip paaiškinti dukrytei, kodėl gi silkės tokios sūrios.
- Manau, kad jos valgo daug druskos, - galiausiai ištarė tėvas. - Ta druska lieka jose, dėl to jos sūrios.
Tai buvo visiška nesąmonė, tačiau taip bendrauti su vaikais buvo visų smagiausia. Išmokti visokius mokslinius dalykus šita mažylė dar spės. O kol kas tegul klausinėja visko, kas tik ateina į galvą.
Visi trys vaikai turėjo savo užduotis. Eliotas ir toliau statė ligoninę, Hannah ieškojo jam medžiagų, o Oliveris rūpinosi ligoniu. Dafydd nepatiko, kad pastarasis berniukas ruošiasi persišaldyti dėl meškiuko, tačiau antrą kartą to paties sakyti nebenorėjo. Vaikai atrodė patenkinti, tad nėra ko visko griauti.
- Kaip manote, ar aš galiu būti kuo nors naudingas? - kurį laiką tiesiog žavėjęsis savo mažylių darbu paklausė Dafydd. Pasijuto netgi kiek nejaukiai - visi trys šaunuoliai sunkiai dirba, o jis atnešė vandenį ir nieko nebeveikia. Matė, kaip galėtų pataisyti antrą ligoninės aukštą, tačiau nesiartino. Tai buvo jo vaikų projektas, kurio jis tikrai negadins. Bet jeigu tik kuris nors mažylis paprašys pagalbos, bus pasiruošęs padėti.
- Nepamirškite, kad galite kreiptis, - vėl priminė Dafydd. Jautėsi labai laimingas.

[Hannah Llewellyn]

- O kas Tedziui vils valgyti? - Paklausė ji labai laiminga, kad jie stato tokią didžiulę ligoninę. Kurioje bus virtuvė ir sporto salė ir visi kiti kambariai.
- Il vis tiek zuvis yla neskani. Il as jos nevalgysiu. - Nesutiko mergaitė. O išgirdusi tėčio atsakymą į savo klausimą susimąstė.
- O kaip jos gauna dluskos? Al gamina ją is smėlio? - Toliau klausinėjo.
- Jis miega. Jei pabudęs išsigąs matysime. - Pasakė Liveliui ir atidavė jam buldozeriuką. Pati atsitūpė prie ligoninės ir stebėjo ką rodo brolis.
- As pabandysiu. - Hannah labai norėjo ir pati prisidėti prie statybų. Iš savo surinktos krūvelės paėmė akmenėlį, uždėjo jį ant stogo. Pabandė apdėti smėliu kaip tą darė Leiotas. Bet galbūt per smarkiai paspaudė ir truputi įgriovė stogą. Porą sekundžių žiūrėjo į tą katastrofą, akyse sužvilgo ašaros ir ji nubėgo pas tėtį.
- As netycia. Sukūkčiojo ji.

[Oliveris Llewellyn]

Stengdamasis sugalvoti, ką pats atsakytų į Hannah klausimus, Oliveris džiaugėsi, kad tą sunkų darbą atlieka tėtis. O pats gali padėti pagydyti ligonį.
- Gerai. Tada kol jis miega, aš paieškosiu daugiau akmenų, - patenkintas ištarė berniukas. Žinoma, jo brolis visai nesielgia draugiškai, tačiau Hannah neturi priežasties jo nemylėti. Regis, jau visai pamiršo, kad dar ne taip seniai gerokai pyko. Taigi dabar Oliveris vaikščiojo ir rankiojo, jo nuomone, tinkamiausius akmenukus. Buvo smagu. O į sesutės klausimą atsakė:
- Tėtis šiuo metu neturi savo užduoties. Manau, jis gali virti Tedžiui maistą.
Taip, tai bus visai sąžininga. Šypsodamasis rinko akmenukus ir stengėsi negalvoti apie tai, kad Eliotas bet kada gali uždrausti jam dalyvauti žaidime. Prikrovęs jų pilną mašinėlę atsisuko į ligoninę ir spėjo pamatyti, kad ji šiek tiek nukentėjo.
- Viskas gerai, Hannah, mes sutvarkysime, - ištarė, bet sesutė jau puolė prie tėčio. Oliveris priėjo arčiau ir galvojo, ką galėtų padaryti, kad išspręstų bėdą. Deja, nuoširdžiai bijojo Elioto, dėl to taip ir liko tik žiūrėti.

[Eliotas Llewellyn]

Oliveris ir vėl nusišnekėjo. Žinoma, jie žaidžia su maža sesute, bet kam sakyti, kad pliušinis žaislas miega? Tokias nesąmones šneka tik tokie kvailiai kaip Oliveris. Eliotas gėdijosi turėdamas tokį brolį ir nenorėjo turėti su juo nieko bendro. Tik kaip tą pasakyti, kad mama ir tėtis suprastų? Jie tikriausiai pradėtų priekaištauti, kad brolį reikia mylėti. Bet ką daryti, kad jie jį myli labiau? Taip nesąžininga!
- Gerai, pabandyk pastatyti, - draugiškai leido sesutei. Bijojo, kad ji viską sugadins, tačiau neleisdamas prisidėti prie darbų tikriausiai priverstų ją geriau sutarti su Oliveriu, o tokios klaidos Eliotas neketino padaryti. Jau Miriam per daug myli tą kvailį.
- Ką tu padarei?! - pakraupęs sušuko, kai Hannah šiek tiek įgriovė statinį. Nė neapžiūrėjo, kiek žalos padaryta, tačiau supyko. - Sakiau, kad būtum atsargi, Hannah!
Eliotas pradėjo apžiūrinėti situaciją. Viskas buvo ne taip ir blogai. Viską galima nesudėtingai sutvarkyti. Ir, žinoma, viskas nutiko tik per Oliverį. Kurį laiką svarstęs, kaip galėtų jį apkaltinti, galiausiai rėžė broliui:
- Jeigu nebūtum trukdęs jai savo šnekomis, viso šito nebūtų atsitikę!
Nepatenkintas pradėjo taisyti apgadintą vietą, tačiau geros nuotaikos kaip nebūta. Tam pernelyg trukdė kvailas brolis dvynys.