[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Vos tik pavyko save įkalbėti, kad Aurio žodžiai teisingi, ir nereikia be reikalo nerimauti, išgąsdino Eliotas. Tiksliau, jo entuziazmas ir milžiniškas noras greičiau keliauti į Hogvartsą. Negi jo mažylis taip nori greičiau palikti namus? O jeigu yra būtent taip, kokia gali būti to priežastis? Nejučia prisiminė, kaip jis atvirai pareiškė namuose esąs nemylimas. Negi šis nuostabus berniukas iš tiesų namie jaučiasi blogai? O gal tai tik vaikiškas smalsumas ir noras išbandyti viską?
- Tau dar reikia šiek tiek paūgėti, - pratarė sūnui Dafydd. - Nė nepastebėsi, kaip prabėgs tie treji metai, ir jau dėsies daiktus vežtis į mokyklą. O kol kas gali pasidžiaugti, kad esi su mama ir jaunesniais broliais ir sesutėmis. Argi tai nėra smagu?
Eidamas gėrimų kioskelio link beveik paskendo mintyse. Darėsi vis neramiau. Kažkas tarp Elioto ir Oliverio nutiko, bet vis dar nepavyko to išsiaiškinti.
- Turbūt galėsime nueiti, - neprieštaravo vaikinas. Pasiūlymas pažadino jį iš minčių. Dabar reikėjo susitelkti ties spirgančiu mažyliu. - Nagi nurimk, Eliotai, viskas gerai. Tuoj nusipirksime atsigerti ir galėsime nueiti iki vandens.
Dafydd tikrai nebūtų pasakęs, kad jam nepatinka sūnaus judrumas. Jeigu ne ta nepaaiškinama neapykanta broliui dvyniui, jis atrodytų esąs toks pat vaikas kaip ir kiti. O to reikėjo labiausiai - visai nesinorėjo, kad tokius nuostabius mažylius paveiktų sudėtinga tėvų praeitis.
Pasiėmęs kolos skardinę ir sau nejučia nusišypsojo. Atrodė, kad Eliotas pasaulyje nieko nenori labiau nei išsimaudyti jūroje. Tikrai turėtų būti smagu. Ir tai buvo dar vienas dalykas, kurio šio mažylio tėvas savo vaikystėje neturėjo.
- Gerai, Eliotai, einam, - kiek paspartino žingsnį Dafydd. Artėjo prie vandens ir šelmiškai pridūrė: - Jeigu jau Auris taip pat nori maudytis, mes jam padėsim, ar ne?
Sutaršęs sūnaus plaukus nuskubėjo vandens link ir vylėsi, kad Auris nuo jų neatsiliks. Nė kiek neabejojo, kad sūnus mielai išmaudytų tėčio draugą.

[Auris Senkleris]

- Palauk dar. Visų pirma, tai ten atostogos ir tau nebūtų ką ten veikti. O visų antra, kad ir kaip bebūtų gaila dar teks luktelėti keletą metelių. - Greičiau. Galvojo slenkant eilei. Bet pagaliau atėjo jų laikas ir jis nusipirko sau buteliuką ledinio vandens.
- Valio! - Šūktelėjo, kai Dafydd sutiko eiti, o jį užplūdo kažkokks primirštas džiaugsmas.Tai jau taip. Auris ir dar kaip nori maudytis. Pamanė ir nudūmė paskui tuos du.
- Ar čia užslėptas grasinimas? Ketini mane įstumti į vandenį Dafydd? Net nebandyk, o tai kils stipriausias šiame pajūryje vandens karas. Aš tau tą prižadu. - Bėgo ir šypsojosi. Bei grūdo vandens buteliuką į kuprinę. Tada švystelėjo ją ant smėlio. Ir ėmė bristi į vandenį, kol jie nepabandė jo ten įstumti. Vanduo pasirodė vėsokas, bet Auris vis tiek darė savo.
- Tai ateikit. - Kvatojosi ir tėkštelėjo vandens jų pusėn.

[Eliotas Llewellyn]

Tiek tėtis, tiek jo draugas pradėjo aiškinti, kad jam į Hogvartsą dar ne laikas. Tai labai nuvylė - Eliotas būtų mielai ten atsidūręs dabar pat. Nueitų kad ir pėsčiomis.
- Bet aš noriu... - pasiskundė jis, o Auriui pasakė: - Lenktyniauti galima ir atostogų metu!
Na, bet dabar galėjo bent jau atsigerti nedažnai gaunamo gėrimo ir išsimaudyti. Laimei, tėtis pradėjo eiti greičiau, tad nebereikėjo eikvoti jėgų jam tempti. Energiją išlies kitur, pavyzdžiui, aptaškydamas tiek tėtį, tiek ir jo draugą. Greitai išgėręs kolą sustojo prie vandens ir susimąstė. Drabužius jau buvo sušlapęs, bet jie jau spėjo ir išdžiūti. Geriau nebereikia. Nusivilko marškinėlius, padėjo tuščią skardinę ant jų ir drąsiai nužygiavo paskui tėčio draugą. Hogvartsas, regis, buvo pamirštas - čia buvo labai smagu. Berniukas pradėjo juoktis ir taškyti vandenį į visas puses. Dažniausiai stengėsi pataikyti į tėčio draugą. Jis atrodė nusiteikęs aptaškyti visą pasaulį, o Eliotas nė neketino nusileisti.
- Ar galima nueiti giliau? - galiausiai paklausė tėčio nutaręs, kad jo draugas taškosi pernelyg arti vandens. Geras plaukikas nebuvo, bet neabejojo - jeigu kas nors nutiktų, tėtis atsidurtų šalia.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Elioto noras greičiau vykti į Hogvartsą vis dar kiek gąsdino. Bet tai galėjo būti tiesiog natūralus aštuonmečio smalsumas, ar ne? Juk galėjo?
Na, bet kol kas nė vienas iš mažylių į Hogvartsą dar nevyksta. Dar galima pasidžiaugti tuo, kad jie yra namuose, o ne ilgiems mėnesiams išvyksta į kitą šalies galą.
- Žinau, kad nori, sūnau, - pratarė Dafydd, nors viduje buvo liūdna. - Jau greitai ten vyksi, patikėk manimi.
Žinoma, aštuonerių berniukui tas laikas tikriausiai slinks kaip vėžlys sulaužytomis kojomis, tačiau tėvams viskas atrodo visai kitaip. Nejučia pasidarė smalsu, kaip dėl artėjančoi dvynių išvykimo į Hogvartsą jaučiasi Mayra.
- Ne ne. Argi aš galėčiau grasinti? - pakėlė antakius Dafydd, tačiau suprato esąs perprastas. Na, bet svarbiausia, kad Eliotas laimingas, o panašu, kad kaip tik taip ir buvo. Mažylis tarsi pamiršo Hogvartsą ir laiką, kuris turi praeiti iki jis ten galės vykti. O dabar buvo galima išsimaudyti ir gerai išmaudyti Aurį. Dafydd nė kiek neabejojo, kad Eliotas mielai padės tą padaryti. Tiesa, pasekti sūnaus pavyzdžiu ir nusivilkti marškinėlius Dafydd visai nenorėjo. Kadangi vis dar buvo (ir turbūt visada bus) pernelyg liesas, prie Aurio tai daryti buvo nejauku. Taigi nusiavė batus ir įlipo į vandenį su visais drabužiais.
- Ei, du prieš vieną yra nesąžininga, - pareiškė nutaręs, kad visas taškomas vanduo tenka būtent jam. Pradėjo ir pats taškytis nežinodamas, kuris taikinys dabar svarbesnis. - Eliotai, ar padėsi man išmaudyti Aurį? - paklausė visai pamiršęs savo paties žodžius, kad du prieš vieną yra nesąžininga.
Netrukus išgirdo dar vieną prašymą. Ir vėl reikėjo labai stengtis nepaleisti Elioto. Jis, žinoma, norėjo visko, bet tėvas pernelyg bijojo, kad kas nors atsitiks.
- Geriau nereikia, Eliotai, - galiausiai prisivertė atsakyti. - Turi būti labai atsargus. Kitą kartą galėsime pasimokyti plaukti, tačiau šį kartą lik čia. Ar gerai?
Pribrido prie sūnaus, švelniai pažvelgė į jį ir netrukus vėl pradėjo vandens purslais atakuoti Aurį. Šį kartą tai darė su nauja jėga.

[Auris Senkleris]

- Tai nebūtina tada lėkti į Hogvartsą. Palenktyniauti galima bet kur. O tas laikas greit pralėks ir pamatysi, kaip sėdėsi traukinyje į mokyklą. - Žinojo, kad elgiasi dabar kaip mažvaikis. Bet koks skirtumas.
- Ar tu tuo tikras Dafydd? Man kažkaip matyt bus pasirodę, kad tai buvo grasinimas. - Jis taškėsi vandenyje ne per ne lyg giliai. Stengėsi, kad vandens kliūtų abiem. Bet tada reikaliukai pasisuko prie jo paties išmaudymo. Todėl pritūpė, kad kyšotų tik galva. Norėjo panerti, priplaukti prie jų ir paleisti dar stipresnę vandens bangą. Bet čia buvo per seklu. Jei būtų vaikas, tada būtų kitas reikalas. Bet nenorėjo eiti giliau. Nes nežinojo ar Eliotas gerai moka plaukti.
- Ar tik nesakei, kad du prieš vieną nesąžininga? Ei Eliotai, gal visgi reiktų išmaudyti tavo tėtį? - Nusijuokė jis.

[Eliotas Llewellyn]

Dabar Eliotas be galo norėjo dviejų dalykų - greičiau nuvykti į Hogvartsą ir nueiti šiek tiek giliau į vandenį. Deja, nė vienas iš jų nebuvo prieinamas. Ir nežinia, kuris liūdino labiau.
- Bet aš noriu, - pasiskundė berniukas. Gerai bent tiek, kad buvo vandenyje, ir tai buvo smagu. Taškėsi vis energingiau, dabar jau kartais taikydamas ir į tėtį. Jis siūlė išmaudyti draugą, o tas draugas - tėtį. Ar nebus taip, kad jie galiausiai susimokys prieš Eliotą ir išmaudys jį? Ne, šito aštuonmetis tikrai neleis. Taigi dar energingiau pradėjo taškytis.
- Aš... jus... abu... išmaudysiu! - džiaugsmingai sušuko berniukas su kiekvienu žodžiu vis tykštelėdamas vandens tiek ant tėčio, tiek ant jo draugo. Dabar pamiršo Hogvartsą. Džiaugėsi tuo, kad gali būti čia ir mėgautis vandeniu. Smagiausia buvo tai, kad čia nebuvo Oliverio. Jis viską tik sugadintų.
Galų gale Eliotas pasijuto pavargęs. Tai galėjo būti pavojinga - suaugusieji tikrai nuspręs išmaudyti pavargusį aštuonmetį. Kad ir kaip būtų apmaudu, teks lipti iš vandens. Taip berniukas ir padarė. Gerokai uždusęs lėtai patraukė prie kranto ir netrukus išsitiesė ant smėlio. Patenkintas nusišypsojo. Ši diena buvo tikrai labai gera.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Akimirka buvo visiškai natūrali ir smagi. Eliotas buvo patenkintas, Auris juokavo, ir viskas buvo tiesiog puiku. Bet štai Dafydd kažkodėl vis tiek negalėjo iki galo atsipalaiduoti. Jautė kažkokį keistą nerimą, kurio niekaip negalėjo paaiškinti. Galvoje buvo per daug minčių, kad jo mažyliai jau tuoj vyks į Hogvartsą ir paliks namus. Nepaisant to, kad Mayra vis dar buvo aukščiausias prioritetas, tai vis labiau gąsdino. Ką reikės daryti, kai jauniausieji taip pat išvyks mokytis? Ar jie sugebės atrasti džiaugsmą buvime tik dviese?
Na, bet šiandien apie tai galvoti dar nereikėjo. Dabar Eliotas vis energingiau jį taškė vandeniu. Akivaizdu, kad nutarė sudaryti sąjungą su Auriu. Reikėjo gintis. Taigi Dafydd šypsodamasis taškė vandenį tiek į sūnų, tiek į akivaizdžiai nuo atakų norintį pasislėpti draugą.
- Ne, Auri, taip dalykai neveikia, - pasakė ir paėmęs į rieškučias vandens priėjo prie draugo ir išpylė tą vandenį jam ant galvos. - Vis tiek sušlapsi.
Norėjosi nusijuokti ir visai atsipalaiduoti. Deja, taip ir nepavyko. Tačiau buvo smagu, ir, svarbiausia, Eliotas atrodė laimingas. Tiesa, netrukus jis patraukė į krantą. Dafydd vylėsi, kad tai tik nuovargis, tačiau nusekė sūnui iš paskos. Su jo sugebėjimu susimauti visko gali nutikti.
Priėjęs prie gulinčio mažylio pamatė, kad jis šypsosi, ir prisėdo šalia.
- Džiaugiuosi, kad atrodai patenkintas, - pratarė sūnui ir paklausė: - Jeigu jautiesi pavargęs, gal nori keliauti namo?
Tiesą sakant, nežinia, kaip jaučiasi Auris, tad Dafydd žvilgsniu susirado draugą. Neatrodė, kad jis čia labai kankintųsi, tad turbūt viskas visai neblogai.
- Kai kurie iš mūsų akivaizdžiai pavargę, - pasakė draugui. - Galvoju, gal kiek apdžiūvę keliausime namo. Jeigu tu nieko prieš.
Kviesti draugą į namus buvo kažkaip nepatogu. O gal drovu. Taigi to pasiūlymo Dafydd taip ir neišreiškė. Gal kada nors, bet šiuo metu dar nebuvo tam pasiruošęs.

[Auris Senkleris]

Buvo visai malonu pamiršus rūpesčius tiesiog dūkti.  Kūnas ėmė įprasti prie vandens vėsos, tik rūbai lipo prie odos. Bet tai nelabai rūpėjo. Sąjungų jie taip ir nesudarė. Taškėsi visi ir tiek.
- Tai tada ir ginkis. - Pasakė Eliotui ir gerokai jį aptaškė. Paskui pasistengė, kad ir Dafydd sušlaptų. Tas irgi buvo karingai nusiteikęs ir apliejo raudonplaukį vandenių. Būtume giliau, tai įstumčiau į vandenį ir pažiūrėtume tada. Bet čia nenorėjo to daryti, nes Dafydd galėjo užsigauti.
- Palauk tu man. - Kurį laiką tiesiog juokėsi. Paskui ėmė vaikytis bičiulį norėdamas jam irgi atsilyginti tuo pačiu.
Šitas žaidimas jam tikrai neprailgo. Ir tik išlipęs į krantą pajuto nuovargį. Juk ieškodamas Alano vakarėlių vietų negalėjo gerai išsimiegoti. Bet vistiek jautėsi linksmas ir patenkintas. Stovėjo ant smėlio ir galvojo kaip išsidžiovinti. Važiuoti šlapiam motociklu neatrodė smagus reikalas.
- Gerai. Man išties irgi reikia pasižiūrėti kaip Alanas ir Erka. Buvo smagu. - Norėjo dar pridurti, kad norėtų vėl kada taip susitikti. Bet to taip ir nepasakė.

[Eliotas Llewellyn]

Mielai gulėtų taip kiaurą dieną ir džiaugtųsi smagiai praleistu laiku su tėčiu ir jo draugu. Ar Hogvartse galės drybsoti prie ežero? O gal mokslai praris visą laiką? Bet ne - šito Eliotas neketino leisti. Tikrai ras laiko nusimaudyti ežere ir išmaudyti Aurį. Bus keista, jei jis iš tiesų bus jo mokytojas, bet vis tiek sutiks sušlapti, ar ne?
- Man labai smagu, - pripažino priėjusiam tėčiui ir atmerkė akis. Džiaugėsi susipažinęs su jo draugu, tad dabar atsisėdo ir pradėjo žvalgytis, ar jį pamatys. Labai norėjo dar ką nors pasakyti. Kol kas nežinojo, ką, tačiau būtinai ką nors sugalvos.
Tėčio pasiūlymas privertė susimąstyti. Taip, jis buvo pavargęs, bet eiti namo skambėjo kaip labai nuobodus variantas. Bet ir valgyti norėjosi... Taigi pašoko ant kojų ir sulinksėjo.
- Galime eiti namo. O tave aš dar išmaudysiu! - patenkintas sušuko priėjusiam tėčio draugui. - Kai tik atvyksiu į Hogvartsą, būtinai taip ir padarysiu!
Drabužiai vis dar buvo šlapi, tad berniukas pradėjo zuiti aplink tėtį ir jo draugą. Vis dėlto energijos atsargos buvo prie pabaigos, tad netrukus sustojo prie tėčio.
- Einam? - paklausė jis. Vos prieš kelis mėnesius būtų paėmęs tėčio ranką ir pradėjęs jį tempti. Bet dabar tam buvo per didelis. Jis - ne Oliveris, tad kaip mažius tikrai nesielgs.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Auris, aišku, taip paprastai neatleido ant galvos išpilto vandens, tad į krantą Dafydd išbrido būdamas gerokai šlapias. Bet buvo vasara, oras geras, tad nebuvo ko nerimauti. Švelniai stebėjo sūnų ir netrukus gavo tiesiog nušvisti iš džiaugsmo - Eliotui su juo buvo smagu, ir jis nebijojo to pripažinti garsiai. Norėjosi apkabinti sūnų ir ilgai laikyti jį prie savęs. Bet aštuonmečiui prie Aurio pasidarytų labai jau gėda, tad teko susilaikyti. Sėdėjo apkabinęs kelius ir žvilgčiojo tai į sūnų, tai į galiausiai priėjusį draugą. Keista tai buvo akimirka. Tokia, kurios Dafydd Carwyn Llewellyn tikrai nenusipelnė. Bet, ko gero, būtent dėl to buvo be galo gera.
Auris tarsi neprieštaravo skirstytis. Jis taip pat turėjo kuo rūpintis. Tai Dafydd labai patiko, bet nenorėjo griauti tokios akimirkos, tad nieko apie tai nesakė. Tiesiog nusišypsojo ir perspėjo draugą:
- Žinok, Eliotas tikrai tave išmaudys. Iki Hogvartso dar ūgtelės, tad būk pasiruošęs.
Kol drabužiai dar buvo šlapi, Eliotas dūko aplink juos. Atrodė, kad tas mažylis niekada nepavargsta. Dafydd jį stebėjo ir tiesiog džiaugėsi akimirka.
- Gerai yra turėti tiek energijos, ar ne? - paklausė Aurio. Pats po darbų nė už ką nebūtų sutikęs tiek lakstyti. O štai judrus mažylis, regis, galėtų daryti tai visą dieną.
- Einam, - atsiliepė sūnui ir pamojo Auriui eiti su jais. Jei tik, žinoma, jam pakeliui. - Smagu praleisti laiką su vaikais, ar ne? Jie tokie... Kitokie, - dar pasakė draugui. Žinoma, pačiam leisti laiką su savo mažyliais buvo be proto gera, bet atrodė, kad tai turėtų būti smagu ir šitam bet kokios meilės ir ryšių besikratančiam vyrukui.
Galiausiai Dafydd išsivedė Eliotą iš paplūdimio ir neskubėdamas patraukė namų link. Vylėsi, kad sūnus susitikimu ir pažintimi patenkintas.

[Auris Senkleris]

Auris nusikvatojo. Vadinasi, laukia smagūs meteliai kai tas berniukas atvyks į mokyklą.
- Linkiu tau sėkmės. Tau prieš tai teks mane pagauti, kad išmaudytum ežere. Aš tikrai taip lengvai nepasiduosiu. - Norėjo dar papasakoti apie ten tykantį didžiulį galvakojį, bet nutarė tą istoriją pasitaupyti kokiam kitam kartui.
- Aha. Tiek energijos tikrai pravartu turėti. Kartais per pamokas man praverstų tokios atsargos. - Dabar stebėdamas vietoje nenustygstantį Eliotą ir prisimindamas ką tik vykusias duktynes jautėsi ganėtinai pozityviai nusiteikęs. Galvojo, kad su Alanu viskas susitvarkys. Kad viskas eis tik į gerą. Nei nežinojo kas laukia jo paties ir jo pusbrolio.
- Su vaikais esu laisvas. Su jais išties smagu leisti laiką. - Pritarė. Tada patraukė paskui Dafydd ir Eliotą. Kurį laiką ėjo kartu, bet paskui turėjo išsiskirti su jais. Jam reikėjo pasiekti savo motociklą ir kokią vietelę, kur niekam nematant galėtų išsidžiovinti rūbus.
- Iki. Susitiksim kitą kartą būtinai. - Atsisveikino ir patraukė prie savo motociklo. Tą dieną jautėsi išties puikiai nors turėjo dėl ko nerimauti. Ir dar nežinojo, kad bus dar daug daugiau dėl ko nerimti. Ir kad jam pačiam vėl užeis slogios nuotaikos ir beprasmybė jausmas. Tą dieną nei negalėjo įsivaizduoti, kad taip galėtų nutikti.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Reikia keisti darbą. Misijos visoje Britanijoje gerokai išvargino. Kaip Dafydd sugebėjo keletą metų trankytis po visokius užsienius? Dabar misijose praleisdavo daugiausiai keletą dienų, bet jautėsi toks pavargęs, kad, atrodė, tuoj išprotės. Ko gero, reikės pasiimti atostogų, dviese su Mayra išvažiuoti kur nors pailsėti, o vėliau rimtai pagalvoti apie darbo keitimą. Labiausiai norėjosi kurį laiką visai nedirbti, bet su tuo jau prisižaidė. Leido savo mergaitei save žeminti, o pats tiesiog nekišo nosies iš namų. Šitos klaidos nekartos niekada gyvenime.
Mayra turbūt kažką pastebėjo, ir tai visai nedžiugino. Nedžiugino, bet ir nestebino - ta nuostabi mergaitė suprasdavo viską. Natūralu, kad pro jos akis nepraslydo sutuoktinio nuovargis ir netgi irzlumas. Laimei, pavyko nesupykti ant žmonos ir vaikų, bet Mayrai jo nuotaika nepatiko. Vis dėlto Dafydd tikėjosi, kad mylimoji nebijo. Per beveik dešimt metų išmoko, kad juo galima pasitikėti, ar ne?
Bet per tuos dešimt metų velsietis vis dar neišmoko pasitikėti savimi. Nelabai atviri, bet pakankamai aiškūs Mayros priekaištai veikė labai stipriai. Pernelyg stipriai. Dafydd juto, kad jeigu niekas nepasikeis, mylimoji gali ir supykti. Tai ne juokais išgąsdintų, tad reikėjo imtis priemonių. Taip, būtinai nusiveš ją į kokią romantišką vietą ir pabus kelias dienas be rūpesčių. Dar bent savaitę praleis namuose ir skirs laiko mažyliams. Atrodė, kad to per darbus visai nebedaro. Taip negalima - jis privalo skirti save ne bankui, o šeimai.
Vis dėlto vieną vasaros vakarą po darbo grįžęs į Sautendą neskubėjo namo. Reikėjo pailsėti no… Ne, Dafydd niekada nebūtų drįsęs pasakyti, kad nori pailsėti nuo vaikų, bet, ko gero, buvo būtent taip. Banko šurmulys ar sunkios misijos skatino svajoti apie tylą ir ramybę su mylima žmona glėbyje. Bet šeši mažyliai situaciją stipriai keitė. Jų tėvas savo vaikus be galo mylėjo, bet buvo pavargęs. Kiekvienam vaikui parodyti dėmesį nebuvo taip paprasta. Jam reikėjo vienatvės. Ne, ne vienatvės. Dafydd reikėjo Mayros.
Tokios mintys išgąsdino ir privertė pasišlykštėti savimi. Jis tikras gyvulys, ar ne? Kaip gali bent akimirką taip galvoti apie savo vaikus? Vildamasis, kad tai tik nuovargus, pasiekė paplūdimį. Apmaudžiai pagalvojo, kad čia nėra Mayros, bet be rimtos priežasties jos nuo vaikų tikrai neatitrauks.
Susiradęs tuštesnę vietą atsisėdo ant smėlio ir susimąstė.

[Brett OConnor]

Nors kuolu per galvą daužyk - atėjus vasarai Bretas niekaip negalėjo nustoti galvoti apie tai, kad jo duktė baigė pirmą Hogvartso kursą. Na, jis vylėsi, kad baigė. Kita vertus, ji neturėjo kvailos šeimos, kuri sutrukdytų tai padaryti. Verta pastebėti, kad galvodamas apie Kaedę ten pat besimokančios sesutės nė neprisimindavo. Ji to nebuvo verta.
Vasara turėjo ir daugiau svarbių aspektų - vyrukas tikėjosi, kad Sautendą užplūdus turistėms grįš jo susidomėjimas įvairaus plauko gražuolėmis. Pernai nepavyko, bet nuo to laiko, kai geidžiamiausias Britanijos bomžas nė nežvilgtelėdavo į paneles, praėjo jau daugiau nei metai. Jei tai buvo koks prakeiksmas - o Bretas įtarė, kad taip ir yra, - jis kada nors turi praeiti. Tik buvo smalsu, kas čia pasidarbavo. Pats nukentėjusysis įtarė kažkada Londono kapinėse sutiktą jauniklę, mėgstančią pernelyg gilias iškirptes. Bet jau seniai jos nematė, tad kas žino.
Nebegalėdamas klausytis, kokia Athena šaunuolė, kad baigė dar vieną kursą, jos brolis išėjo pasivaikščioti. Vis dar neturėjo darbo ir pinigų. Ir vis dar dėl to nesuko sau galvos. Lenkti nugarą fabrike neketino, o dirbti ofise jis tiesiog pernelyg žavus.
Kojos pačios atnešė į paplūdimį, kuriame knibždėte knibždėjo pusnuogių turisčių. Jas nužvelgęs vyrukas nusivylė - nieko. Traukė toliau ir pamatė degančią galvą. Ne, tai buvo tik raudoni plaukai, kuriuos Bretas iš karto atpažino. Jau žiojosi mesti pašaipią pastabą, bet prikando liežuvį. Gal verta pabandyti iš naujo?
- Sveikas Dafydd, - stabtelėjęs netoliese pratarė ir pridūrė: - Netrukdau?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Et, jei ne darbas, šeimos ir namų rūpesčiai keltų vieną malonumą. Blogai išėjusi spalva, praleistas įvartis ar pasimetusi kaladėlė verstų šypsotis. Tai parodytų, kad vaikai nori jam guostis ir išsilieti. Bet dabar… Parėjęs namo grius į lovą ir maldaug Mayros, kad ji greičiau atsigultų šalia? Kada viskas pasikeitė? Ir argi tai galima pavadinti tėvyste? Svarbiausias darbas yra ne Gringotse. Ne, darbas Sautende yra nepalyginamai reikšmingesnis. Bet kodėl jam nelieka jėgų? Kas dėl to kaltas - viršininkas ar jis pats? Ir kaip vis dėlto viską pakeisti? Ar pasiguodus Mayrai ji supras? Galimai pasakys mažiau dirbti. Ne, šito negalima leisti. Jis neleis savo mergaitei savęs žeminti. Kaip ir neatims iš šeimos to, ką gali ir privalo jai suteikti.
Mintys niekaip nedavė ramybės, ir Dafydd visiškai pasimetė laike. Neįsivaizdavo, kiek jau čia sėdi, tad smegenims pasiuntus signalą, kad kažkas su juo šneka, pamanė, kad tai Mayra. Nudžiugęs pakėlė akis, bet gavo skaudžiai nusivilti. Šito ligonio nematė nou Graham gimtadienio vakarėlio ir nesijautė daug praradęs. Vis dėlto pyktis neturėjo jėgų.
- Netrukdai, - atsakė, kai smegenys maloningai pranešė, ką Bretas pasakė. - Bet nė nebandai užsiminti apie mano žmoną. Esu pavargęs, bet lazdelę panaudoti galiu.
Buvo įdomu, kaip keistuolis reaguos į savotišką grasinimą. Vis dėlto Dafydd vylėsi, kad jo įgyvendinti nereikės - kerai gali ir nepavykti, o aplinkui trynėsi pernelyg daug žiobarų.
- Ką nors norėjai pasakyti? - dar paklausė. Jeigu jau artinosi, turbūt padarė tą ne be reikalo. Atrodė ramus. Žinoma, žinant šitą tai gali bet kada pasikeisti. Tiesa, apėmė keistas smalsumas. Dafydd pakėlė akis ir įbedė žvilgsnį į Bretą.

[Brett OConnor]

Jis arba pašoks ir pabėgs taip gindamas bailio reputaciją, arba ignoruos. Dėl to Bretas buvo visiškai tikras. Tiesą sakant, buvo net nuobodu, ir jis pradėjo gailėtis, kad iš viso prasidėjo. Nors panelės tarsi nebedomino, vis tiek galima rasti įdomesnės veiklos nei pokalbis su šituo šventeiva.
O jis aiškiai pasirinko ignoravimo taktiką. Labai jau ilgai nieko nesakė, ir Bretas spėjo įsižeisti Jau žengė artyn ketindamas spirti į šoną, kai raudonplaukis parodė esąs gyvas. Ir netgi kalbėjo draugiškai. Pyktis, spėjęs įsižiebti rudaplaukio galvoje, užgeso lyg nebuvęs. Dafydd, aišku, puolė ginti žmonytės, nors daug žavesnis vyrukas nė neketino apie ją užsiminti. Vis dar buvo smalsu, ar ją pažįsta. Ar kada teko susidurti ir pabendrauti artimiau. Kažkodėl atrodė, kad toji ypatingoji panelė gali būti ne tokia jau ir šventoji. Tik ar šitas kvailys tai nutuokia? Vis dėlto į tuos žodžius taip nieko ir neatsakė. Tik linktelėjo ir svarstė, ką daryti toliau. Gal vis dėlto eiti sau? Dafydd turbūt irgi apie tai pagalvojo. Tą išdavė jo klausimas, į kurį atsakymo Bretas neturėjo. Ne, nenorėjo nieko sakyti ir susitikimo neplanavo. Bet dabar suprato gavęs šansą pasišnekėti. Dar kartą patikrinti, ar jie gali susibendrauti.
Kiek pasvarstęs prisėdo šalia. Galvoje sukosi mintys. Kaip reikėtų pasakyti, kad norėtų pabandyti iš naujo? Kad visai nenorėjo sužeisti Dafydd sūnaus? Kad mielai pabandytų užmegzti draugystę?
- Aš… - pabandė pradėti. - Neieškojau tavęs, bet kad jau susitikome… - Ne itin šnekiam vyrukui nebuvo lengva. - Atsiprašau. Už viską. Nuo pat pirmo susitikimo galvojau, kad galim tapti draugais. Neturiu jų daug, nežinau, kaip tai veikia.
Jautėsi labai nusišnekėjęs. Bet šį kartą nesupyko. Ne, emocija buvo panašesnė į gėdą. Tai buvo labai nepažįstama, tad nežinodamas, ką daryti dabar, nudelbė akis į smėlį.