[Eliotas Llewellyn]

Kam rūpi mokslai, kai tėtis sutiko duoti paragauti savo ledų? Eliotas su džiaugsmu tai ir padarė, bet teko save sustabdyti. Nenorėjo nuskriausti mylimo žmogaus, tad šį kartą iš tiesų sąžiningai paragavo. Neprarijo pusės porcijos, nors mielai būtų taip ir padaręs. Nesiklausė, ką suaugusieji šneka, o dairėsi ieškodamas vietos, kur dar kartą įveiks Aurį. Jis tikrai nenusileis tėčio draugui. Ir visai nesvarbu, kad jis didelis ir stiprus. Eliotas jau irgi nemažas.
- Einam! - vis nerimo aštuonmetis nutaręs, kad jie juda per lėtai. Paėmė tėtį už rankos ir kiek padvejojęs įsidrąsino pačiupti ir jo draugo ranką. Pradėjo juos iš visų jėgų tempti jūros link. Nutarė, kad ten bus mažiau žmonių, ir pagaliau bus galima pasileisti bėgte.
Netrukus Auris ištarė magišką sakinį, privertusį pamiršti lenktynes, nors dar ką tik Eliotas daugiau apie nieką negalvojo.
- Eime maudytis! - sušuko žvilgtelėjęs į švaistomus tėčio draugo ledus. Bet jie jau buvo kiek aptižę, tad nelabai bedomino. Geriau pulti į vandenį ir smagiai pasitaškyti. - Einam! - dar kartą timptelėjo abu vyrus, tačiau galiausiai neteko kantrybės - jie tikrai judėjo per lėtai. Taigi Eliotas paleido tėčio ir Aurio rankas ir pasileido vandens link. Vos po akimirkos su visais drabužiais jau buvo jūroje.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Ką gi, belieka tikėtis, kad kai Eliotas iškeliaus į Hogvartsą, Auris vis dar ten dirbs. Atrodė, kad draugas sugebėtų nuraminti sūnų, kuriam kol kas tik išdaigos ir terūpėjo. Neketino pamokslauti, bet vylėsi, kad jo vaikai bus geresni nei jų tėvas. Blogesni būti tiesiog negali, bet jie stengsis mokytis, ar ne? Gerai, kad Eliotas bent ledų paliko, kuriuos Dafydd valgė su neslepiamu pasimėgavimu.
Auriui ši vieta patiko, o jam užsiminus apie tylias naktis paplūdimyje Dafydd nejučia išraudo ir užsigalvojo. Kiek kartų čia būta su Mayra ir be galo romantiškai praleistas laikas? Tokios akimirkos būdavo kaip iš pasakos, ir vaikinas paskendo prisiminimuose apie paskutinę naktį čia. Buvo beprotiškai gera.
Iš minčių ištraukė sūnaus raginimai eiti greičiau.
- Paplūdimys niekur nedings, Eliotai, - nespėjo sureaguoti į Aurio žodžius vaikinas, kai sūnus pareikalavo savo dėmesio porcijos. - Mes ne taip greitai valgome ledus kaip tu, leisk mums pabaigti.
Tempiamas jūros link šypsojosi ir pažvelgė į Aurį.
- Bet tai puiki proga ir pačiam sužinoti kažką naujo, ar ne? - paklausė, nors puikiai suprato draugo savijautą. Pačiam būdavo labai nesmagu, jeigu mažyliams kažko klausiant negalėdavo iš karto pateikti atsakymo. Ko gero, mokytojo autoritetas vertė jaustis labai panašiai.
Netrukus buvo iškelta maudynių idėja. Ji gal ir neatrodė labai bloga, bet Dafydd tam nebuvo pasiruošęs. Deja, Eliotui tai nerūpėjo - netrukus jam aiškiai pabodo raginti suaugusiuosius, ir berniukas nulėkė jūros link. Jo tėvas vylėsi, kad mažylis sustos ir nepuls į vandenį, bet netrukus suprato klydęs.
- Eliotai! - persigandęs suriko Dafydd ir viską pamiršęs pasileido iš paskos. Įpuolė į vandenį ir apkabino sūnų. Jis neatrodė išsigandęs, bet tai nė kiek nenuramino. - Negali vienas taip pulti į vandenį, - stengdamasis nurimti prabilo Dafydd. - Žinai, kad vandenyje reikia elgtis atsargiai. Ką man pasakytų mama, jeigu tau kas nors atsitiktų? O dar ir drabužius sušlapai. Nagi, eikš.
Pakėlęs berniuką ant rankų nusinešė jį ant smėlio. Baimė niekaip nesitraukė, bet parodyti ją Auriui buvo keistai drovu.
- Ką gi, dabar teks lenktyniauti, kad Eliotas išdžiūtų, - pridūrė stengdamasis nusišypsoti.

[Auris Senkleris]

Jo svajas išblaškė nekantrus berniukas Paėmęs jaunuolį už rankos ir pradėjęs temptis prie vandens.
- Va čia tai tikra lenktynių dvasia. - Nusijuokė ir paskubino žingsnį.
- Na taip per ją išsiaiškinau nemažai dalykų. - Atrodė, kad jam užsiminus apie vandenį Eliotas pamiršo lenktynes. Auris galbūt irgi. Išsimaudyti ir pakvailioti vandenyje atrodė dar smagesnė idėja ir raudonplaukis pasakė.
- Nori pažaisti vandens karą? - Gal Eliotas ir negirdėjo, jis pasileido bėgti prie jūros. Auris irgi būtų daręs tą patį. Galvotrūkčiais niurktelėtų į bangas. Ta keista svajinga nuotaika spėjo išgaruoti. Bet nespėjus to padaryti Dafydd puolė į vandenį ir ištraukė iš ten savo sūnų. Gal jis nemoka plaukti? Pamanė. Ir pasijuto labai jau neatsakingu. Nei nepagalvojo apie saugumą. Bent jau šiuo metu. Juk jie buvo tolokai. O jei Eliotą tarkim užlietų banga?
- Ar viskas gerai? - Paklausė. Dafydd užsiminus apie lenktynes pasakė.
- Taigi. Ir bebėgiojant dar ir apšilsi jeigu vanduo buvo šaltas.

[Eliotas Llewellyn]

Vanduo buvo tiesiog nuostabus, tačiau Eliotas paslydo ant kažkokio akmenuko ir netrukus paniro. Plaukti dar gerai nemokantis berniukas supanikavo ir pradėjo taškydamasis bandyti iškilti, tačiau sekėsi labai jau sunkiai. Galų gale pavyko iškelti galvą virš vandens, o netrukus jau buvo tėčio glėbyje. Prie jo nenorėjo parodyti, kad išsigando, tad elgėsi kuo ramiau. Vis dėlto neprieštaraudamas apkabino tėtį ir netrukus jau buvo ant smėlio. Laimei, oras buvo šiltas, tad netrukus dingo tiek šaltis, tiek išgąstis. Eliotas nutarė, kad tai buvo smagus nuotykis ir mielai būtų viską pakartojęs. Vis tik prisiminė, kaip buvo baisu, kol galva buvo po vandeniu, tad taip ir liko stovėti ant smėlio. Tik šiek tiek pasitraukė nuo tėčio - jis jau didelis berniukas, tad visai nėra būtina ilgai glaustytis.
- Einam lenktyniauti! - staiga vėl prisiminęs tą idėją sušuko aštuonmetis ir apsižvalgė. Netoliese buvo akmenys, prie kurių jie dažniausiai eidavo su mama ir mažaisiais. Šiandien ten nenorėjo, tad apsisuko ir ryžtingai nužingsniavo į priešingą pusę. Po kiek laiko atsisuko į tėčio draugą ir pridūrė: - Pradedam! Vienas... Du... Trys... Bėgam!
Vos suriko paskutinį žodį, pasileido į priekį. Nežinojo, kur trasos pabaiga, bet nutarė: jeigu Auris pradės jį lenkti, tai reikš, kad varžybos baigtos.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Ko gero, pirmas įspūdis, kad Eliotas neišsigando, buvo klaidingas. Tai, kad jis apkabino tėvą, tarsi rodė, kad viskas yra visai kitaip. Regis, nesigėdijo to daryti netgi prie Aurio.
- Viskas gerai, sūnau, - ramino berniuką Dafydd stengdamasis prisiminti, ką kalbėjo draugas, kai teko skuosti į vandenį. Nepavyko to padaryti, tačiau velsietis vis tiek pažvelgė į Aurį ir pabandė užglaistyti situaciją. - Tai buvo netikėta mums abiems. Neabejok, kad po minutės jis vėl mėtys smalsius žvilgsnius į vandenį.
Netrukus teko paleisti Eliotą iš glėbio, o tai reiškė, kad jis tikrai jau nurimo. Įdėmiai pažvelgė į jį tikėdamasis taip parodyti sūnui, kad neatsakingo poelgio kartoti nevalia.
- Turbūt iš tiesų laikas pagaliau palenktyniauti, - neprieštaravo Dafydd, tačiau Eliotas ir vėl pasielgė taip, kad jo tėvas visai neapsidžiaugė. Atrodė, kad berniukas kuo toliau, tuo labiau darosi neatsakingas ir neklusnus.
- Eliotai, palauk! - teko sušukti. Labai jau nejauku rėkauti viešoje vietoje, bet berniukas jau buvo nukūręs. - Susitarėme, kad aš teisėjausiu. Nepasižymėjote nei trasos pradžios, nei pabaigos. Be to, ar tu žinai, kad Auris buvo pasiruošęs. Eliotai!
Dafydd kiek sutrikęs atsisuko į draugą. Nesitikėjo, kad viskas taip pakryps. Sūnui bendrauti su suaugusiu žmogumi buvo akivaizdžiai įdomu, bet jo tėvas nesugebėjo jo suvaldyti. Ir dėl to jautėsi labai prastai. Pasidarė gėda prieš draugą, bet tai prisipažinti būtų dar blogiau.
- Net nebežinau, kaip suorganizuoti jūsų lenktynes, - sumurmėjo Dafydd, nors nežinojo, ar jį kas nors išgirdo. Kažkodėl nuotaika subjuro. Nereikėjo daug laiko susiprasti - supratęs, kad nebesuvaldo sūnaus, pasijuto prastai. Tokiu blogu tėvu dar nesijautė niekada gyvenime - netgi tada, kai vos nepaliko namų tam, kad atimtų sau gyvybę.

[Auris Senkleris]

Išties nenutiko nieko blogo. Ir gerai. Auris pamanė, kad jam reiktų pradėti galvoti apie saugumą. Juk Eliotas dar visai mažas. Kaip Alanas užaugo tiek laiko būdamas jo priežiūroje staiga Auriui Senkleriui šis klausimas pasidarė tikra paslaptimi.
- Gerai, kad turi galvą ant pečių. - Pasakė jis Dafydd. - Ir greitą reakciją. - Ir vėl sugrįžo senasis lenktynių planas. Auris neprieštaravo. Eliotui staigiai patraukus į kitą pusę nei jie ėjo seniau kiek nustebo. Bet neėmė į galvą. O tas staigus starto paskelbimas jam irgi visai neužkliuvo. Todėl paprasčiausiai pradėjo bėgti paskui ir vytis berniuką. Auris irgi dažnai darydavo tai, kas šaudavo į galvą. Tik kad Eliotas buvo dar vaikas, o jis pats suaugęs žmogus. Ir tai reiškė, kad Senkleriui reiktų dažniau pagalvoti prieš ką nors darant.
Netoli nubėgęs sustojo. Nes Dafydd šaukė Eliotą.
- Ateik. - Šūktelėjo ir jis ir sugrįžo atgal.
- Nieko tokio. - Dafydd atrodė nusiminęs. - Jis labai aktyvus vaikas. - Pasakė ir pagalvojo, kad tiek šiandien, tiek jei kada dar susitiks šį berniuką pradės elgtis kiek atsakingiau kad nekurstytų jo tokiems staigiems sprendimams ką nors daryti.

[Eliotas Llewellyn]

Apie nieką daugiau negalvodamas Eliotas bėgo tolyn. Buvo pasiruošęs būtinai laimėti prieš tėčio draugą. Neabejojo, kad kaip tik taip ir bus. O tada tėtis juo didžiuosis.
Deja, vos tik nubėgo tolyn, išgirdo kažką šaukiant. Ne iš karto suprato, kad tai tėtis. Vis dėlto po kurio laiko jo draugas taip pat ragino sustoti. Argi taip sąžininga? Eliotas sustos, o tada Auris nubėgs ir laimės varžybas? Bet sustoti teko, ir Eliotas apsisuko. Kiek nustebęs pamatė, kad tėčio draugas eina atgal. Nusivylęs ir pats pradėjo žingsniuoti suaugusiųjų link. Nesuprato, kam tas lenktynes pradėti iš naujo. Negi tėtis nenori, kad jis laimėtų prieš suaugusį draugą? Bet kodėl?
- Aš noriu lenktyniauti! - iš tolo sušuko berniukas ir galiausiai atsidūrė prie tėčio ir Aurio. Liūdnai pažvelgė į tėtį tarsi laukdamas, kada vėl bus galima bėgti. Stovėti ir plepėti buvo pernelyg nuobodu. Paėmė tėtį už rankos ir vėl pradėjo jį tempti - šį kartą į tą pusę, iš kurios ką tik grįžo. - Einam lenktyniauti, tėti!

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Keista tai buvo situacija. Eliotas, atrodo, visai pamiršo, kad atėjo čia su tėvu. Norėjo viską išbandyti, viską išragauti. Jis tėvui buvo tiesiog pernelyg aktyvus. Ko gero, Dafydd net teoriškai negali būti tinkamas tėtis tokiam akyviam mažyliui. Pats buvo pernelyg lėtas ir atsargus. Ar nenutiks taip, kad sūnui paprasčiausiai pasidarys nuobodu?
Laimei, Auris padėjo prisikviesti berniuką. Bet tai ne jo darbas, ar ne? Dafydd privalo pats suvaldyti savo mažylį, bet jeigu ne draugas, nežinia, kaip čia viskas būtų.
- Atrodo, kad kai bus vyresnis, visai nesuvaldysiu jo. Kas bus, kai prasidės paauglystė? - netikėtai atvirai pasiguodė draugui Dafydd. Kiek pasvarstė, ar galima paprašyti patarimo. Eliotas akivaizdžiai nenoriai ėjo jų link. - Ką man reikės daryti? Kaip tu susitvarkai su Alanu? Aš tiesiog... - prisipažinti, kad bijo, taip ir neišdrįso. Stebėjo artėjantį sūnų ir pabandė jam nusišypsoti. Deja, įtampa jau buvo sukilusi iki dangaus, tad viskas buvo sudėtingiau nei vaikinas tikėjosi.
- Argi aš sakiau, kad negalėsi lenktyniauti? - paklausė sūnaus ir žvilgtelėjo į Aurį. Vylėsi, kad jis staiga neapsigalvos. - Tiesiog reikia gražiai susitarti, kur lenktynes pradedate ir kur baigiate.
Šį kartą nesileido niekur tempiamas. Sutaršė sūnaus plaukus ir atsitūpė prie jo.
- Nagi, Eliotai, viskas gerai, - tyliai pratarė. Norėjo jį apkabinti, bet įtarė, kad berniukas nesijustų jaukiai, jeigu būtų apkabintas prie tėčio draugo. - Pradėkime lenktynes čia, ir bėkite iki... - apsižvalgė ir kiek toliau pamatė jauną moterį su dviem vaikais. - Bėkite tiesiai ir ties ta moterimi baikite. Ar gerai? Aš būsiu per vidurį ir teisėjausiu.
Stengėsi kalbėti atsipalaidavęs, tačiau jautėsi prastai. Atrodė, kad sugadino sūnaus nuotaiką, o pats apsikvailino prieš draugą. Vis tik vylėsi, kad viskas dar gali būti gerai. Pabėgėjo tolyn ir susirūpinęs atsisuko į Aurį ir Eliotą. Pamojo ranka rodydamas, kad yra pasiruošęs, bet daugiau rėkauti viešoje vietoje nesiryžo.

[Auris Senkleris]

Dafydd jam pasirodė išties susikrimtęs. Norėjosi pakelti jam ūpą.
- Kodėl nesusitvarkai? Viskas bus gerai. Taip, jis labai aktyvus vaikis ar ne? Bet dabar tu neleidai daryti jam taip, kaip šauna į galvą ir jis juk klauso tavęs ir ateina atgal. Gal visko bus, kai prasidės paauglystė. Ir pykčių ir durų trankymų ir garsios muzikos, atsikalbinėjimų. Ar dar kažko, ką kartais daro paaugliai. Bet dar yra laiko. Jis dar vaikas ir man atrodo, kad dar gali viską pakreipti taip, kad paskui būtų lengviau. - Alanas niekada nekėlė problemų. Taigi jam niekada nereikėjo verstis per galvą, kad jį suvaldytų.
- Ne pirmus metus dirbu su paaugliais. Dafydd, žinok labai dažnai nežinau ko imtis ir ką daryti. Manau, kad dažnai klystu. Aš noriu, kad vaikai laikytų mane draugu ir žinotų, jog jei kas visada gali ateiti pasikalbėti ar panašiai. Visko būna. Štai pavyzdžiui Erka. Mes pasipykstam, visko yra buvę per tuos metus, kol dirbu mokykloje. Bet aš tikiuosi, jog ji žino, kad visada jai padėsiu ir palaikysiu. Kad gali į mane visada kreiptis. Bet patikėk labai dažnai nežinau ką darau ir ar teisingai darau. - Padarė pauzę, kad pagalvotų apie tai ką sakyti toliau. -  Mano galva reikia domėtis savo vaikų pomėgiais. Jei matai kažką, kas jam patinka paskatink. Štai Eliotui gal patiktų sportas, kažkokia aktyvi veikla. Leisk laiką su juo, kalbėkitės. Kartais tik dviese. Jis juk dar vaikas ir dabar pats laikas užmegzti tvirtą ryšį. Ir gal paauglystėje ir kils kivirčų. Bus kokių nuomonės nesutapimų. Svarbiausia man atrodo tuo metu juos išklausyti. Paaugliai tokie emocingi. Manau, kad reikia aršiai nesiginčyti dėl jų nuomonės, kad ir kokia ji pasirodys neteisinga. Nes tada tai jie tikrai darys tik tai, ką sugalvojo. Reikia pabandyti ramiai perkalbėti ir pasistengti atrasti kompromisą, kuris tiktų ir tau ir paaugliui. Ir aš manau, kad tai tikrai įmanoma padaryti jei nuo vaikystės tikrai stengeisi pažinti savo vaiką. O su Alanu man nekilo bėdų. Štai tik dabar, kai išsiskyrė su mergina prasidėjo problemos. Bet aš tikiuosi, kad viskas bus gerai. Auklėjimas toks sudėtingas dalykas ar ne Dafydd? Kartais nežinau nei kaip su savomis emocijomis tvarkytis. O čia kitas žmogus. - Tą dieną Auris dar nežinojo kokie sudėtingi metai laukė.
Galop buvo susitarta dėl trasos. Auris atsistojo kur reikėjo.
- Dabar tai dumsiu taip, kad dulkės rūks. Tau reiks pasistengti. - Šyptelėjo Eliotui. O kai Dafydd pamojo, kad jie pradėtų pasileido bėgte.

[Eliotas Llewellyn]

Kodėl suaugusieji nesupranta, kad kalbėti yra labai neįdomu? Ypač apie tokius nuobodžius dalykus, kuriuos aptarinėjo tėtis ir jo draugas. Jų Eliotas visai nesuprato, todėl visais jam prieinamais būdais bandė parodyti, kad jau užtenka plepėti. Deja, Auris pradėjo kažkokią ilgą kalbą, kad berniukas pasijuto vis labiau nuobodžiaujantis. Norėjosi bėgti, juoktis, suvalgyti dar ledų ar nuveikti šiaip ką nors įdomesnio.
- Aš laimėsiu! - entuziastingai sušuko, kai lenktynės pagaliau priartėjo. Nors tėčio draugas buvo bene dvigubai aukštesnis, aštuonmetis nė kiek neabejojo, kad laimės lenktynes. Kitoks variantas jam nė neegzistavo. Susirado akimis tėčio nurodytą moterį. Ji buvo gana toli, bet tai visai tiko. Energija tiesiog liejosi per kraštus. Atsistojo šalia Aurio ir pažvelgė į tėtį, kuris turbūt turėjo pranešti, kad lenktynės prasideda.
Galiausiai sulaukė ženklo ir nieko nelaukęs pasileido bėgte. Regis, visai pamiršo, kad čia vyksta lenktynės. Tiesiog bėgo tikslo link ir nuoširdžiai stengėsi padaryti tai kuo greičiau.
Visai netrukus visas uždusęs Eliotas pasiekė pabaigos tašką ir gerokai uždusęs nugriuvo ant smėlio. Buvo labai smagu, tad berniukas pradėjo juoktis.

[Auris Senkleris]

Buvo smagu bėgti. Tik pagalvojo, kad reikėjo prieš tai nusiauti batus, nes jie pribyrėjo smėlio ir šiaip smagiau bėgti basomis. Bet jau buvo po laiko.
Bėgdamas suprato, kad labiau mėgaujasi pačiu bėgimu o ne lenktynėmis. Bėgo neatsilikdamas nuo Elioto. Bet kažin ar jam buvo smagu tiesiog bėgti. Jis gal norėjo pažaisti. Todėl pagreitino tempą ir pasistengė aplenkti berniuką dėl įdomumo, kad jam prireiktų įdėti pastangų į šitą žaidimą. O tada vėl bėgo kaip seniau. Kaip būtų gerai, jei Hogvartsas būtų prie jūros. Pamanė. Dabar mokykloje bėgiodavo miške arba paežere.
Galop trasa pasibaigė, Jis atbėgo keliomis sekundėmis vėliau už Eliotą ir krito šalia jo ant smėlio. Reikėjo atgauti kvapą.
- Kai tu mokysies Hogvartse ir jei aš ten toliau dirbsiu galėsime taip dažniau pabėgioti ar ne? Ten irgi yra gerų takų bėgimui.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Nežinia, ar Auris iš tiesų galvojo, kad Dafydd geba bendrauti su savo sūnumi, ar tik bandė pataisyti nuotaiką. Tiesą sakant, skirtumas menkas - Elioto tėvas taip nepasitikėjo savimi, kad jokie žodžiai nebūtų galėję pakelti ūpo. Auginti vaikus buvo labai sudėtinga. Ypač tokiam nevykusiam tėvui.
- Stengiuosi leisti laiką su savo vaikais. Veikiame ką nors, kas kiekvienam būtų įdomu, ypač jeigu būname dviese, - pratarė Auriui, tačiau šis, prabilęs apie pykčius ir trankomas duris, dar labiau išgąsdino. Ar tik nebus taip, kad vaikams sulaukus paauglystės pasitvirtins didžiausia baimė? Nors dvyniams jau aštuoneri, Dafydd vis dar bijojo išgirsti esantis nereikalingas. Paauglių tarpe ta frazė ne tokia jau stebuklinga, pats savo motinai dar ne tokių dalykų prikalbėjęs.
- Aš bijau, - sumurmėjo, bet pasistengė padaryti tą pakankamai tyliai, kad draugas neišgirstų. Jam reikėjo pasiruošti lenktynėms, kurios dabar išgelbėjo situaciją - buvo galima šiek tiek aprimti ir nustoti galvoti apie sudėtingus dalykus.
Dafydd su tam tikru nekantrumu laukė, kada lenktynininkai pradės. Suprato, kad Auris norėdamas lengvai įveiktų aštuonerių berniuką. Tai Eliotą nuviltų, tik ar draugas tą supras? Vis dėlto buvo akivaizdu, kad Auris nelekia tokiu greičiu, kokiu galėtų, o tai džiugino. Netrukus lenktynininkai prabėgo teisėją, ir jis neskubėdamas nuėjo iš paskos. Patenkintas pastebėjo, kad Eliotas laimėjo ir dabar juokėsi. Šypsodamasis priėjo prie sūnaus. Visos baimės išgaravo.
- Šaunuolis, - pratarė sūnui ir pažvelgęs į Aurį atseit liūdnai gūžtelėjo pečiais. - Teks pripažinti palaimėjimą. O dabar jums turbūt karšta, ir norėtumėt ko nors atsigerti? - pasiūlė. Įtarė, kad prie gėrimo vėl reikės laukti eilėje, bet Eliotas būtinai ko nors norės, ar ne?

[Eliotas Llewellyn]

Kažkuriuo metu atrodė, kad tėčio draugas laimės, tačiau galiausiai Eliotas atbėgo pirmas. Supratęs, kad laimėjo, dar labiau pradžiugo, tad juokas sustiprėjo. Berniukas gulėjo ant smėlio ir tiesiog džiaugėsi tuo, kad yra čia. Su tėčio draugu.
- Ten yra kur bėgioti? - iš karto susidomėjo, vos tik Auris paminėjo Hogvartsą. Panašu, kad toje mokykloje bus dar smagiau nei jis anksčiau galvojo. Jeigu pilis iš tiesų tokia didelė, kokią ją įsivaizduoja, pavyks nematyti Oliverio. Ir tada viskas bus gerai.
Netrukus atėjo tėtis, o jo pagyrimas privertė pasijusti dar geriau. Eliotas iš džiaugsmo žibančiomis akimis spoksojo į mylimą žmogų. Atrodo, jam nereikėjo nieko daugiau. Tiesa, taip atrodė tik iki to laiko, kai išgirdo pasiūlymą ko nors atsigerti. Iš karto pašoko ant kojų ir energingai sulinksėjo.
- Eime! - pritarė ir atsisuko į Aurį. Vylėsi, kad jis nepasakys nieko nenorintis. Bet iš tiesų buvo ganėtinai karšta, tad tėčio draugas nenuvils, ar ne? - Eime, - ryžtingai pakartojo aštuonmetis, šį kartą kvietimą skirdamas varžybas pralaimėjusiam suaugusiam žmogui.

[Auris Senkleris]

- Viskas bus gerai drauguži, nesinervink iš anksto. - Pasakė ir paskui bėgo lenktyniaudamas su Eliotu.
- Aha. Juk sakiau tau, kad mokykloje yra didelis kiemas. O ir prie ežero smagu pabėgioti. - Atsikvėpavęs atsisėdo. Plaukai buvo pilni smėlio. Buvo karšta ir dabar už viską labiau norėjo atsigerti arba pulti į vandenį.
- Ką gi. Gal kada ir man nusišypsos laimė laimėti. - Šyptelėjo. Ir nusekė paskui Dafydd ir Eliotą prie kioskelių. Jiems bestovint eilėje kaip visada stovint ramiai apėmė noras pajudėti.
- Žinot, aš čia pagalvojau. Tiesiog nuodėmė būtų esant prie jūros neįšokti į vandenį. Kaip sakai Dafydd, gal visgi galėtume išsimaudyti, kai atstovėsim šitą eilę? - Akyse sužibo valiūkiški žiburiukai.
- Tik tu nebandyk vienas bėgti į vandenį Greitakoji. - Pasakė jau Eliotui. - Aš čia tik šiaip pasiūliau. - Vaizduotėje jau jautė vėsu vandenį. Tektų maudytis su rūbais, nes nieko daugiau nebuvo pasiėmęs. Bet tai neatrodė svarbu.

[Eliotas Llewellyn]

Tėčio draugo kalbos apie Hogvartsą taip sužavėjo, kad Eliotas norėjo keliauti ten dabar pat. Laukti dar ištisus trejus metus atrodė labai ilgas laikas. Iki tol jis spės ir pasenti...
- Vykstame į Hogvartsą! - entuziastingai sušuko berniukas. Jau norėjo pradėti tempti Aurį tos paslaptingos mokyklos link, tačiau pirmiausiai reikėjo atsigerti. O tada būtinai nukeliaus į Hogvartsą ir viską gerai apžiūrės. Neabejojo, kad jam ten patiks. Deja, pirmiausia reikėjo ištverti dar vieną eilę. Eliotas niekaip nenustygo. Muistėsi ir šokinėjo vietoje, o vos tik tėčio draugas užsiminė apie galimybę nusimaudyti vos nepasileido vandens link.
- Bet aš noriu maudytis! - Aurio sudrausmintas iš karto pasiskundė. Eliotas norėjo iš gyvenimo paimti viską. Stovėti eilėje buvo pernelyg nuobodu. Vis dėlto galiausiai gavo paprašyti kolos, tačiau vos tai padaręs paėmė tėtį už rankos ir pradėjo iš visų jėgų tempti jį vandens link.
- Einam! - ragino, jo nuomone, pernelyg lėtai ir neentuziastingai judantį tėtį. - Auris irgi nori maudytis!
Gudrus žvilgsnis įsmigo į tėčio draugą. Reikia, kad jis dabar nesugalvotų staiga pasakyti, kad į vandenį nebenori. Tai, ko gero, būtų didžiausias šiandienos nusivylimas. Didesnis netgi už supratimą, kad namuose teks susitikti Oliverį.