0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Burtininkas
  • ****
  • 431
  • Nori į galvą? Parašyk PM, susitarsim.
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #60 Prieš 1 metus »
Jeigu kada Dafydd po vieno sakinio pusvalandžiui nesusimąstys, Bretas padovanos jam medalį. Būtent taip nusprendė rudaplaukis po to, kai pašnekovas ir vėl užsigalvojo. Pamažu pradėjo darytis nuobodu, ir geidžiamiausias Britanijos bomžas nejučia prisiminė vieną itin dailią, bet kartu ir labai nuobodžią panelę, kuri visai nemėjo nei šnekėtis, nei veikti. Jai, kaip ir šitam Dafydd, visai tikdavo sėdėti šalia ir tiesiog tylėti. Argi taip jauna mergina turi leisti laiką su itin žaviu vyruku? Breto nuomonė buvo visiškai kita, tad nenuostabu, kad antro pasimatymo su ta panele neturėjo.
- Nuostabu, kad nemokai, - burbtelėjo, nors nežinojo, ar nereikėjo patylėti. Nesinorėjo būti tuo, kuris inicijuoja pokalbį. Nepaisant to, kad priėjo pirmas, norėjo bent šiek tiek bendravimo ir iš Dafydd. O jis, regis, buvo nusiteikęs visiškai paskęsti savyje. Tiesa, užuomina, kad šventeiva bet kada gali žmonelei nusibosti, ko gero, pataikė į skaudžią vietą. Breto veide atsirado jo “žavioji” šypsena, parodanti, kad jis džiaugiasi pataikęs. Rudaplaukis nebuvo beširdis, tačiau Dafydd šventumas tiesiog vedė iš proto. Norėjosi gerai jam įgelti, kad pagaliau susiprastų: nuoširdžiai mylinčių panelių nėra. Visoms joms tereikia nuotykių, kurie tęsiasi daugių daugiausia porą savaičių.
Aišku, ponas šventuolis neketino tikėti, kad jo žmona yra viena iš tokių. Ir, aišku, vėl mestelėjo pastabą apie Breto gyvenimo būdą. Tai supykdė, ir rudaplaukis žengęs arčiau žiebė šventeivai į nosį. Įsiutęs žvelgė į jį ir laukė kokios nors reakcijos. Įtarė, kad jis spruks, bet dabar tai rūpėjo mažiausiai. Kiek jis gali prikišinėti, kaip gyvena kiti? Argi tai jo prakeiktas reikalas?! Tai, kad visai neseniai norėjo dar kartą pabandyti susibendrauti su šituo vyrioku, dabar išdulkėjo iš galvos. Ne, norėjosi tiesiog jį pridaužyti, kad pagaliau nustotų nurodinėti.
- Tai yra mano gyvenimas, - rėžė geidžiamiausias Britanijos bomžas ir nustūmė Dafydd toliau nuo savęs.
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #61 Prieš 1 metus »
Dafydd visada buvo tylus. Net ir paauglystėje, kai visus aplinkinius vedė iš proto, labiau mėgo ką nors daužyti ar išmesti pro langą, o ne pliurpti. Pažadėjęs Mayrai savo gyvenimą netapo nė kiek šnekesnis. Atrodė, kad mylimajai svarbu būti kartu, jai tarsi nereikėjo vaikino žodžių. Bendrauti su vaikais kartais vis dar būdavo sunku, ypač po šeimą ištikusios tragedijos. Draugų Dafydd neturėjo. Taigi nenuostabu, kad raudonplaukis nebuvo šnekus ir dažniausiai neįsivaizdavo, ką galėtų pasakyti.
Deja, kažkodėl kai pražiodavo burną, leptelėdavo kokią nors nesąmonę, kurios po to tekdavo gailėtis. Atrodė, kad tik prie Mayros sugeba pasakyti kažką, dėl ko nereikia slėptis iš gėdos ar baimės. Štai ir dabar. Dafydd pažinojo Bretą, bet vis tiek ištarė žodžius, kurie labai galėjo jį įsiutinti. Pasekmių ilgai laukti neteko. Raudonplaukis nespėjo atsitraukti, kai pajuto skausmingą smūgį į nosį. Pasipylė kraujas, bet velsietis stengėsi to nepaisyti. Žinojo, kad protingiausia būtų palikti beprotį vieną, tačiau nenorėjo jam suteikti pergalės džiaugsmo, taigi paprasčiausiai liko stovėti ir bandė ignoruoti vis labiau skaudančią nosį.
- Episkey, - po kiek laiko sumurmėjo išsitraukęs lazdelę. Nepaisė to, kad Bretas tikriausiai yra žiobaras. Neketino šitaip žemintis ir taškytis kraujais. Visą gyvenimą niekintas vaikinas neketino leisti to paties daryti ir šitam pagarbos ne itin vertam žmogui. Neklausė, ką jis pasakė, tačiau pajutęs stumtelėjimą pažvelgė jo pusėn.
- Man tavo gyvenimas nerūpi. Bet ar nemanai, kad pats būtum laimingesnis, jeigu susirastum savo žmogų?
Dafydd nejučia susimąstė apie tai, kaip jis gyventų, jeigu laiku nebūtų sutikęs Mayros. Nebuvo galima atmesti tikimybės, kad jo jau nebūtų gyvųjų tarpe. Ar jis kada merginai pasakė, kad yra skolingas ne tik laimę ir džiaugsmą turėti šeimą, bet ir savo gyvybę?
Dafydd pažadėjo sau grįžęs namo iš karto tai padaryti, o dabar atsargiai pasičiupinėjo nosį. Juto, kad ji vis dar yra kruvina, tačiau, laimei, neatrodė, kad būtų rimtai sužeista. Tai šiek tiek nuramino. Visai nereikėjo, kad brangiausias žmogus pasaulyje be reikalo jaudintųsi.

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Burtininkas
  • ****
  • 431
  • Nori į galvą? Parašyk PM, susitarsim.
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #62 Prieš 1 metus »
Iš nosies paplūdęs kraujas pradžiugino, tačiau Bretas tikėjosi bent jau menkiausios dejonės. Tai būtų praskaidrinę bebjurastančią nuotaiką. Atrodo, rudaplaukis pamiršo apie nuostabų laukiantį pasimatymą. Dabar buvo svarbu tik tai, kad šventeiva Dafydd jį juodai supykdė. Norėjo prieiti arčiau ir smogti dar kartą, tačiau netrukus gavo gerokai nustebti: ryžaplaukis išsitraukė burtų lazdelę ir panaudojo magiją.   Tai palietė jautrią stygą: Bretas turėtų mokėti tokius kerus, nes turėtų būti baigęs Hogvartsą. Kuo šitas geresnis?! Kodėl jis gali būti normalus burtininkas, kai geidžiamiausias Britanijos bomžas tėra kažkoks nei skustas, nei luptas kvailys? Argi taip sąžininga?!
- Tu burtininkas? - neištvėrę nepasitikslinęs Bretas nė nepagalvojęs, kad galėjo apsimesti nieko nematęs ar bent jau nesupratęs. Kažkodėl tai be galo nustebino ir, žinoma, iš karto pasidarė, ar ir paslaptingoji žmonelė yra ragana. Tokių Sautende nebuvo daug - bent jau tuo Bretas buvo visiškai įsitikinęs. Atrodė, kad jeigu šitas prakeiktas kaimas būtų burtininkų gyvenvietė, jis ir pats būtų tokiu tapęs.
- Jeigu nerūpi mano gyvenimas, kodėl kabinėjiesi? - vėl suirzo anglas, bet daugiau rankos nekėlė. Tiesą sakant, nesijautė jaukiai. Ką gali žinoti, kokios dar galios slypi tame medienos pagaliuke.
Burtininkais Bretas žavėjosi, bet faktas, kad šventeiva Dafydd aną kartą (netgi du kartus!) nuo jo paprasčiausiai paspruko, vertė jausti dar didesnę panieką. Jis galėjo paprasčiausiai kirsti kokia nors nepažįstama magija ir pasišalinti. Bet ne, pabėgo kaip paskutinis kvailys. Tam turėjo būti kažkokia priežastis, tik geidžiamiausias Britanijos bomžas kol kas jos nė neįsivaizdavo. Atidžiai nužvelgė Dafydd ir svarstė, ar reikėtų kažko klausti, ar geriau dominančios temos daugiau nejudinti.
- Kodėl nepadarei nieko blogo anksčiau? Galėjai… - prabilo, bet sakinio vis tik neužbaigė rudaplaukis. Neslėpdamas smalsumo spoksojo į raudonplaukį ir, tiesą sakant, pradėjo laukti, kad jis parodytų daugiau magijos triukų. Gal iš jo bus galima išmokti daugiau nei iš Brendano?..
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #63 Prieš 1 metus »
Išsitraukti burtų lazdelę nebuvo labai protingas veiksmas, Dafydd puikiai tą žinojo. Nenoromis prisiminė laikus, kai dirbo Magijos ministerijoje. Ką jam dabar padarytų buvę kolegos? Ko gero, nepagirtų. Vis dėlto geriau jau panaudos obliviate nei leisis dar labiau žeminamas. Tuo labiau, kad tikrai neketino atsakyti tuo pačiu. Nebe tie laikai, kai Dafydd Carwyn Llewellyn lenda į muštynes.
Nusisukęs nuo Breto galvojo tiesiog eiti sau, bet staiga apstulbo iš nuostabos: pasirodo, šitas nekaip atrodantis vyrukas žino, kas yra burtininkai! Negalėdamas atsitokėti iš šio kažkodėl nustebinusio fakto Dafydd atsisuko. Beveik negirdėjo, ką rudaplaukis dar kalbėjo apie “jo gyvenimo” temą. Įdėmiau nužvelgė vyruką, bet nutarė, kad jis tikrai nematytas. Ar gali būti, kad nesimokė Hogvartse? Žinoma, jeigu yra pora metų vyresnis ar jaunesnis ir mokėsi kitame koledže, Dafydd jo gali ir nepažinoti. Ar Mayra jį žino? pasvarstė mintyse nutaręs, kad reikės būtinai paklausti. Nežinojo, ar nori mylimajai pasakoti apie keistus susitikimus su šituo nesveiku žmogumi, tačiau dabar kamavo smalsumas.
- Nepuldinėju žmonių, - gūžtelėjo pečiais į neužbaigtą klausimą. Su tam tikru liūdesiu pagalvojo, kad prieš dešimt metų būtų pasielgęs visiškai kitaip. Suaugo? Ko gero, ne. Viso labo surado žmogų, kuris privertė pasikeisti, kuris parodė, kad Dafydd gali būti kitoks. Ir vėl mintimis nuklydęs namo atsargiai žvelgė į Bretą tarsi laukdamas kažkokio veiksmo. Nebaigtas klausimas lyg ir bylojo, kad šis nežavus vyrukas neturėtų būti itin pavojingas. Tiesa, svarbiau buvo tai, kad jis, panašu, nežinojo Dafydd Hogvartso istorijos. Tai privertė pasijusti šiek tiek geriau. Pastaraisiais mėnesiais pernelyg dažnai tekdavo susitikti su tais, kurie žinojo apie jo praeitį. Ne, apie tai žinoti galėjo tik vienas žmogus, ir tai, žinoma, buvo Mayra. Jai vienintelei Dafydd būtų galėjęs išlieti širdį, kaip jaučiasi dėl to, koks buvo paauglystėje.
- Ar mokeisi Hogvartse? - paklausė, nors mintys sukosi visai kitur.

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Burtininkas
  • ****
  • 431
  • Nori į galvą? Parašyk PM, susitarsim.
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #64 Prieš 1 metus »
Atrodė, kad viskas aprimo. Dafydd gerokai nustebino Bretą pasirodydamas esąs burtininkas, bet ką gali žinoti, ką dabar mąsto pats? Ar pagalvojo, kad ne itin turtingas, tačiau labai žavus vyrukas taip pat gali žinoti apie magijos pasaulį? Rudaplaukis beveik drebėjo iš nekantrumo sužinoti, kokia gi bus šventeivos reakcija.
O ji buvo tokia nuobodi, kad teliko giliai atsidusti. Aišku, ką gi nuobodesnio galėjo pasiūlyti tas žioplys? Jeigu į klubą nesugeba nueiti (netgi, atrodo, bijo tokios minties!), kur jau jis išdrįs užsipulti… Žvilgtelėjęs į šventeivą pamatė nedrąsų žvilgsnį į savo pusę. Nejučia prunkštelėjo. Tas, ko gero, jau laukė puolimo, bet kol kas Bretas neketino to daryti. Bent jau ne tol, kol Dafydd tokio veiksmo laukia. Vis dėlto keistai aprimęs pokalbis tarsi pasiūlė dar kartą pabandyti susibendrauti. Anglas karštligiškai galvojo, ką dabar reikėtų pasakyti, ko paklausti. Deja, Dafydd toli gražu nebuvo daili panelė, tad su juo bendrauti buvo gerokai sunkiau. Taip ir nesugalvojus ką pasakyti raudonplaukis prabilo pirmas. Ir padarė didelę klaidą - Bretas supyko.
- O koks tavo reikalas? - visiškai persimainiusiu balsu suurzgė vyrukas neapykantos kupinomis akimis nužvelgdamas pašnekovą. Ar gali būti, kad šitą žioplį pakišo tėvas? Kartais atrodė, kad jis daugiau neveikia, tik erzina žaviausią savo atžalą. Kam daugiau reikėtų nuolat priminti tai, kad Bretas toje mokykloje mokėsi mažiau nei pusmetį?! Tai siaubingai siutino, ir reikėjo kažkur tą pyktį išlieti. Rudaplaukis stipriai pastūmė Dafydd tolyn nuo savęs ir nusisuko į jūrą. Kelis kartus giliai įkvėpė, bet tai, deja, nepadėjo nusiraminti. Šią akimirką degė tiesiog siaubinga neapykanta. Mielai būtų čia ir dabar užmušęs Dafydd. Tokiomis akimirkomis anglas prarasdavo sveiką protą, bet šį kartą buvo kitaip. Ar tai buvo žinia, kad raudonplaukis yra burtininkas? Galbūt, nors Bretas nebūtų galėjęs atsakyti į tą klausimą.
- Mokiausi, - po dar kelių gilių įkvėpimų ištarė Bretas ir apmaudžiai prisiminė neturintis su savimi lazdelės. Kažin ar rastų, kur ją panaudoti, tačiau ką gali žinoti - galbūt ginklas išgąsdintų šitą nelemtą bailį.
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #65 Prieš 1 metus »
Dafydd suklydo. Ir vėl. Neaišku, ar buvo galima tikėtis ko kito, tačiau klausimas apie Hogvartsą Bretui nepatiko. Netikėtas įtūžis šiek tiek sutrikdė, bet velsietis jau buvo spėjęs pastebėti keistas šito žmogaus nuotaikų kaitas, tad iš dalies buvo jam pasiruošęs. Tiesa, nežinojo, ar verta atsiprašyti. Ko gero, ne. Vienintelis žmogus, kurio norėjosi atsiprašyti, buvo Mayra. Ir nesvarbu, kad ji tikriausiai nebenorėjo to girdėti. Prieš mylimąją Dafydd kaltas jautėsi nuolat, vadinasi, reikėjo už tai atsiprašyti. O štai Bretui jis nieko nepadarė. Ne jo problemos, jeigu tas vyrukas nesugeba tvarkytis su jausmais.
Tokios mintys velsiečiui buvo netikėtos. Nuolat įpratęs kaltinti save jis paprastai negalvodavo apie tai, dėl ko galėtų būti nekaltas. Vis dėlto šito ligonio nuotaikų kaitos tikrai nebuvo susijusios su Dafydd, ir pagaliau raudonplaukis išdrįso tai pripažinti. Kol kas tik sau, bet tai buvo didelis žingsnis į priekį. Tai buvo kažkas, kuo būtų galima pasigirti Mayrai. Svarbiausia, kad ji norėtų tai išgirsti.
Vėl nukrypęs mintimis namo Dafydd nepastebėjo, kaip Bretas prie jo prisiartino, dėl to stipriai pastumtas žengė porą žingsnių atgal ir vos nesidrėbė į smėlį. Kiek nustebęs pažvelgė į rudaplaukį, tarsi tikėdamasis paaiškinimo. Žinoma, nesulaukė. Kažin ar iš Breto galima tikėtis tokio normalaus dalyko kaip keisto išsišokimo paaiškinimo.
- Nenorėjau įžeisti, - šiek tiek neryžtingu tonu pratarė Dafydd. Spėjo, kad ligonis tai pastebės, bet nieko negalėjo pakeisti. Svarbu buvo tai, kad vaikinas bijojo ne dėl savęs - kažkodėl atrodė, kad anksčiau ar vėliau Bretas išsiaiškins, kas yra jo šeima, kas sukeltų mylimiausiems žmonėms milžiniška pavojų. Kažkokiu būdu reikėjo nustoti sutikti šitą žmogų. Tik kaip tą padaryti, kai gyveni ne tokiame ir dideliame mieste, kuriame tik ir trinasi tokie ligoniai?.. Mayra?.. ieškojo mylimosios paguodos Dafydd, tačiau mergina, žinoma, buvo namuose. Ten, kur tiesiog privalėjo būti ir jis pats. Tik kaip jam pabėgti nuo šitos situacijos nesukeliant dar didesnio pavojaus?
- Atsiprašau, - tarstelėjo velsietis, nors įtarė, kad čia šis žodis visai nepadės. Kažin ar Bretas geba į ką nors reaguoti kaip normalus žmogus. - Tiesiog nustebau…
Artyn raudonplaukis nežengė ir neketino to daryti. Geriau jau atrodyti bailiui nei sukelti bereikalingą pavojų sau ir savo šeimai - dėl šito Dafydd buvo visiškai tikras. Ir, kas svarbiausia, jis nė neabejojo, kad mylimoji jį supras.

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Burtininkas
  • ****
  • 431
  • Nori į galvą? Parašyk PM, susitarsim.
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #66 Prieš 1 metus »
Bailys ir bažnyčioje bailys. Būtent taip nusprendė, kai šventeinva Dafydd pradėjo atsiprašinėti. Na gerai. Jis neatsiprašė. Jis tik pareiškė nenorintis įžeisti. Bet argi tai ne tas pats? Bet kuriuo atveju parodo, kad jis tėra persigandęs nevykėlis, kuris negeba nieko, tik gintis. Ir kokia žioplė sugalvojo su juo tuoktis? su pasibjaurėjimu paklausė savęs rudaplaukis, tačiau garsiai nieko nesakė. Nenorėjo to pripažinti, tačiau jiedu su Dafydd turėjo tam tikrų panašumų, ir tai, ko gero, vertė jį elgtis kiek kitaip. Į draugystes su tokiu bailiu, žinoma, nesivels, tačiau pasistengs nesudaužyti. Tai jau buvo daug. Galbūt netgi pernelyg daug.
Vis dar kamavo smalsumas, kas gi ta paslaptingoji žmonelė, dėl kurios raudonplaukis elgėsi kaip visiškas skystablauzdis. Žinoma, labai galėjo būti, kad Bretas jau turėjo su ja smagaus laiko. Na, o jeigu ne… Būtinai išsiaiškins, kas ji tokia, ir anksčiau ar vėliau susitiks privačiai.
- Visi stebisi, - burbtelėjo į vėlesnius Dafydd žodžius. Tiesą sakant, stebėjosi ir pats. Dar keisčiau buvo garsiai ištarti, kad mokėsi Hogvartse. Tai vis dar buvo skaudi tema. Šiuo atveju galėjo pasidžiaugti, kad šventeiva toks tylus - bet kuris kitas būtų puolęs klausinėti apie koledžą, mėgstamiausią dalyką ir panašias nesąmones. Deja, net ir koledžo pavadinimas buvo išnykęs iš atminties. Argi Bretas kaltas, kad toje mokykloje mokėsi vos keturis mėnesius?! Pajutęs, kad vėl ima siutas, pasistengė nuvyti mintis apie magijos mokyklą į šoną. Pažvelgė į Dafydd ir pradėjo svarstyti, ar verta siūlyti tęsti pažintį. Pats iš jos nesitikėjo nieko, nebent galų gale išsiaiškinti, kas yra toji paslaptingoji panelė ponia. Vis dėlto Dafydd buvo tas žmogus, kuris net ir aiškiai bijodamas nieko blogo nepadarė. Taip, Bretas yra “burtininkas”, tačiau šventeiva tą sužinojo tik dabar. Kas jam trukdė trinktelėti kerais per kurį nors ankstesnį susitikimą?..
- Klausyk… - dabar jau pats neryžtingai prabilo Bretas. Dėl to jautėsi tiesiog siaubingai kvailai. Reikėjo patobulinti socialinius įgūdžius. - Gal norėtum išgerti kokios arbatos ar alaus? Aš… Nepulsiu, - kvailai pasiteisino ir iš karto pasigailėjo šitų žodžių. Blogiausia buvo tai, kad jis iš anksto niekada nežinojo, ar ką nors sudaužys, ar ne. Taip jau buvo sutvertas.
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #67 Prieš 1 metus »
Atrodė, kad viskas aprimo. Tai leido tikėtis, kad netrukus susitikimas baigsis, ir Dafydd galės keliauti namo. Ten, kur buvo reikalingas ir mylimas. Juk vis dar taip ir buvo, ar ne? Jeigu šį kartą pavyks išsisukti nesudaužytam (ir nesulaukusiam panašaus grasinimo), ko gero, bus galima prieiti išvadą, kad susitikimas buvo ne toks ir blogas. Nepaisant to, reikėjo šituos susidūrimus kažkaip retinti. Jau ne pirmą kartą į galvą atėjo mintis, kad Bretas galimai jį seka. Tuo nesinorėjo tikėti, tačiau ką ten gali žinoti - šitas vyrukas jau seniai įrodė, kad yra kažkoks beprotis.
- Neįsižeisk, - sunerimęs pratarė Dafydd. Staiga pasirodė, kad viskas gali baigtis kaip visada. - Tiesiog burtininkų nėra daug, dėl to jeigu sutinki nepažįstamą žmogų, dažniausiai nepagalvoji, kad jis gali būti baigę Hogvartsą.
Ties žodžiu “baigę” raudonplaukis pajuto, kaip nudiegė širdį. Vis dėlto tikrai neketino plėtoti šitos temos. Bretas ir taip jau žino per daug. Dabar reikėjo greičiau atsisveikinti ir pagaliau keliauti namo. Beprotiškai reikėjo apkabinti Mayrą ir mažylius. Noras pasakyti, kaip myli šeimos narius, tiesiog degino iš vidaus. Būtent dėl to velsietis jau žiojosi atsisveikinti su keistuoliu ir keliauti namo. Deja, kaip tik tuo metu Bretas pražiojo žabtus ir… Pasiūlė kažkur kartu nueiti? Tai buvo labai netikėta, tad Dafydd tiesiog įsmėigė į rudaplaukį akis. Ko jam gali reikėti? Tai privertė nerimauti, tačiau problema buvo ta, kad jis bijojo atsisakyti. Ką gali žinoti, gal pasakęs “ne” netrukus gulėsi pakastas po smėliu. Geriau jau pabandyti.
- Turbūt galime, - pratarė Dafydd ir atsargiai pažvelgė į Bretą. Na, bent jau kol kas jis neatrodė esantis pernelyg įsiutęs. Ko gero, tai buvo ne taip jau ir blogai. Dafydd apsižvalgė ir galiausiai patraukė miesto link. Vylėsi, kad keistuolis iš paskos neina, tačiau “susitaikė su likimu” ir pamažu žingsniavo legendinės “Stop the world” kavinės link.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #68 Prieš 1 metus »
Dafydd buvo pasimetęs kaip niekada gyvenime. Be proto mylėjo žmoną, tai niekada nepasikeis. Matė ją kiekvieną dieną, stengėsi visą įmanoma laiką praleisti kartu. Ir vis dėlto jautėsi jos pasiilgęs. Ilgą laiką nesuprato, kodėl tas jausmas net degina, bet galiausiai suvokimas atėjo - vaikinas buvo pasiilgęs savo mergaitės. Tos, kuri mėgsta rodomą dėmesį ir meilę, kuri rūpinasi vaikais, kurios praktiškumas visada būna vietoje ir laiku.
O kas buvo dabar? Į šį klausimą Dafydd tikrai negalėtų atsakyti. Viskas pasikeitė, ir velsietis neabejojo: taip, kaip buvo, jau niekada nebebus. Žinoma, žaizdos užgyja, tam tiesiog reikia laiko. Vis dėlto randas liks visam gyvenimui. Ar jie dar galės būti laimingi? Ar Mayra žino ir žinos esanti be galo mylima ir reikalinga? Tai nepasikeis, tačiau kažkas buvo pasikeitę.
Būtent ieškodamas atsakymo į šituos klausimus raudonplaukis vieną rytą išėjo pasivaikščioti. Negalvojo, kur eina, tačiau kojos pačios atnešė į paplūdimį - vietą, kurioje turėta tiek daug smagių akimirkų. Nejučia prisiminęs apsilankymą čia su mylimąja ir mažyliais Dafydd pajuto drėkstančias akis. To nebuvo galima leisti, tad giliai įkvėpęs sugebėjo užgniaužti besiveržiančias ašaras. Jo priesaika nepraskysti niekur nedingo, vaikinas privalėjo likti tvirtas ir stiprus. Dėl tų, kurie jam yra brangiausi.
Atsisėdęs ant vieno iš akmenų Dafydd susimąstė. Ką jis galėjo padaryti kitaip, kad dabar nebūtų toje beviltiškoje situacijoje? Mayra dėl nieko nebuvo kalta - jis privalėjo pasirūpinti, kad mylimajai laukimo laikotarpis būtų kuo lengvesnis. Bet jeigu jis būtų leidęs laiką namie, o ne užsienyje, ar tai nebūtų privertę merginos jaudintis, kad jis neuždirbs šeimai pinigų? Ak, kodėl jis taip negali padaryti kažko, kas padėtų brangiausiems žmonėms?
Ar būtų geriau, jeigu nebūčiau pamilęs? nejučia paklausė savęs velsietis ir krūptelėjo. Taip, dabar skausmas tiesiog draskė širdį, viduje buvo keistai tuščia. Vis dėlto jis Mayrai buvo skolingas už viską. Mergina neprivalėjo pasakyti, kad laukiasi jo vaikų, Dafydd pats nebūtų pagalvojęs, kad yra tokia tikimybė. Bet ne - ji priėmė tuo metu tikrą šlykštynę į savo gyvenimą. Tikrąja to žodžio prasme ištraukė iš kanalizacijos ir suteikė ne tik namus, bet ir galimybę mylėti. Galimybę turėti šeimą ir gyvenimą. Kad ir kaip skaudėtų dabar, net jeigu niekada daugiau nepasijus laimingas, tie metai, kuriuos praleido su Mayra, buvo geriausi jo gyvenime. Neiškeistų jų į nieką kitą. Jeigu reikės, laikysis jų įsitvėręs iki savo dienų galo.
Dabar, žinoma, reikėjo pasirūpinti mažyliais. Jau kas kas, o jie tikrai nekalti dėl to, kas nutiko. Kaip ir nekalti dėl to, kad Mayra yra svarbiausia Dafydd gyvenime. Vaikinas mylėjo savo vaikus, stengėsi būti kiek galima geresnis tėtis, nors ir juto, kad beviltiškai nesiseka. Dabar, kai viskas slydo iš po kojų, buvo proga pagaliau įrodyti, kad jis gali būti tėvas. Bet ar tai padės? Ar jausdamasis praradęs mylimąją sugebės tinkamai pasirūpinti vaikais? Ar nesusiplėšys širdies į dar smulkesnius gabalėlius? Gal būtų paprasčiau išeiti? paklausė savęs vaikinas. Ne visam laikui, žinoma, bet gal verta pasislėpti nuo visko kokioje nors negyvenamoje saloje?.. Negaliu jų palikti vis dėlto nutarė. Ne, Dafydd be šeimos neištvertų. Jam reikėjo, kad brangiausi žmonės būtų šalia. Tik ką vis dėlto daryti, kad viskas grįžtų į senas vėžes?
To niekada nebus - dėl šito raudonplaukis buvo daugiau nei tikras. Jam teks susigyventi su tuo, kas yra dabar. Laimingas akimirkas reikia pasidėti į saugią vietą širdyje ir atmintyje, nors iš čia jos neturi šansų išnykti. Niekur nedings dėkingumas Mayrai, kuris vėliau peraugo į beprotišką meilę. Kad ir kas būtų po metų, dvejų ar trejų, mylima mergina vis tiek bus svarbiausias žmogus Dafydd gyvenime. Galbūt kada nors netgi sumažės skausmas.
Kodėl? Kodėl tau taip skaudu? vėl kreipėsi į save velsietis ir nė nepajuto, kaip nesuvaldyta ašara nutekėjo skruostu žemyn. Kai suprato verkiantis, jau buvo per vėlu - nesugebėjo netgi išlaikyti sau pačiam duotos priesaikos. Tai dar kartą smogė į širdį, ir vaikinas pradėjo kūkčioti. Ar jis išties patikėjo, kad gali būti laimingas? Tas, kurio nereikėjo motinai, kurio nekentė visa mokykla ir bendradarbiai? Tas, kurio buvimas trukdo šeimai gyventi normalų laimingą gyvenimą? Ką gi, tai tik įrodo, kad jis, Dafydd, tėra nieko vertas kvailys, kuriam geriau paprasčiausiai pasislėpti nuo pasaulio. Gal kaip tik to Mayrai ir reikia? Kam jai nevykėlis, kuris nežino nei kaip paguosti, nei ką pasakyti? Į galvą atėjo mintis apie tai, kad jis prisiekė mylimajai visada būsiantis šalia. Mielai būtų tą ir daręs, bet pagaliau suprato: nuo to yra tik blogiau. Jam reikia tiesiog išnykti.
Tik kaip vis dėlto išdrįsti tą padaryti? Dafydd žinojo, kaip pats į tai reaguos, ir tai labai trukdė tiesiog išeiti. Galėtų dabar tiesiog negrįžti namo. Deja, pernelyg norėjo stipriai apkabinti mylimąją, pajusti jos buvimą šalia. Ar jis sugebės? Ar pasiryš išeiti į savanorišką tremtį ir ten kantriai laukti, kol jo mergaitė sugrįš namo? Laukti Dafydd jau buvo pripratęs, bet vis dėlto laukti esant namuose, kai gali priglausti mylimąją prie savęs, ir laukti kažkur, kur niekada jos nepamatysi, yra du visiškai skirtingi dalykai.
Vis dar nerasdamas atsakymo į šituos sudėtingus klausimus velsietis atsistojo nuo akmens. Vis dar ašarų plaunamomis akimis nužvelgė mielų prisiminimų kupiną vietą ir nusisuko. Neskubėdamas patraukė namų link. Galbūt išdrįs išeiti ir taip padėti Mayrai ir vaikams. Bet prieš tai beprotiškai norėjo dar kartą padovanoti žmonai (ir sau) galimybę pabūti glėbyje ir švelnų meilės kupiną bučinį.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #69 Prieš 1 metus »
Vasara buvo tas nuostabus laikas, kai galėdavai pasiimti atostogų ir beveik visą parą gulėti paplūdimyje su Mayra glėbyje. Vaikai lakstydavo aplink, ir tai buvo laikas, kurį Dafydd tiesiog dievino. Būtent su tokia viltimi jis pasiūlė mylimajai su ketvertu nueiti prie jūros ir praleisti dieną ten. Kadangi mergina laukėsi penkto mažylio, atostogų laikas buvo paskirtas laikui, kai jis ateis į pasaulį. Taigi šį kartą teko palaukti iki savaitgalio. Bet tai nė kiek nesumažino vaikino noro dieną praleisti būtent taip.
Hannah jau pakankamai užtikrintai vaikščiojo pati, tad buvo galima laikyti Mayros ranką ir tuo mėgautis. Diena buvo šilta ir saulėta, tad laikas nusimatė tiesiog nuostabus.
- Gerai jautiesi? - negarsiai paklausė mylimosios atsargiai ją apkabindamas. Vos pakštelėjo į skruostą, Hannah už kažko užkliuvo ir nugriuvusi pravirko. Nori nenori teko paleisti Mayrą ir paimti mažylę ant rankų.
- Viskas gerai, - ramino verkiančią mergytę. Su ja rankose Dafydd pasiekė paplūdimį ir netruko įsitaisyti mėgstamiausioje vietoje - visai netoli akmenų. Buvo pakankamai ankstus rytas, kad tingūs turistai dar nebūtų užėmę visos erdvės, tad buvo ramu. Ir, žinoma, be galo gera.
Ištraukęs visas smėlio žaidimų priemones padavė jas dvynukams ir Miriam. Pats atsisėdo tiesiai ant sauso smėlio ir vėl apkabino Mayrą. Ar kas prieš dešimt metų būtų patikėjęs, kad Dafydd Carwyn Llewellyn gali sukurti šeimą? Ir, tuo labiau, kas būtų patikėjęs, kad laimei užtenka tiesiog būti su tos šeimos nariais?
- Priimkite ir Hannah, - pratarė vaikams Dafydd, kai jauniausioji atžala ryžtingai nužygiavo trijulės link. Įsitaisė patogiau, pasidėjo galvą Mayrai ant peties ir švelniai šypsodamasis atidžiai stebėjo nuostabius vaikus.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 630
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #70 Prieš 1 metus »
Laikas paplūdimyje prie akmenų visada būdavo pats smagiausias. Už tai geriau būtų nebent ilgos valandos prie stalo su pieštuku ar teptuku rankose. Kartu su tėčiu, žinoma. Vis dėlto dabar visa šeima keliavo pabūti prie jūros, tad Oliveris buvo patenkintas. Nuo pat laiko, kada sužinojo apie vos gimusio broliuko mirtį, iš jo akių iki galo nedingo liūdnumo šešėlis, tačiau dabar vaikas buvo laimingas. Zujo aplink tėvus, vaikėsi brolį ir seserį ir kartu su jais juokėsi. Norėjo greičiau pasiekti paplūdimį, nes su Eliotu jau seniai turėjo planą įkasti į smėlį Miriam. Neįsivaizdavo, ar tai patiks mamai ir tėčiui, bet berniukas buvo tikras: šiandien yra būtent ta diena, kai jie tai ir padarys.
Kažkuriuo metu Hannah pravirko, ir Oliveris norėjo ją paguosti, bet čia tėtis jį aplenkė. Jis tikrai yra geriausias tėtis pasaulyje! Norėjosi jam tai pranešti, bet prie brolio ir sesers buvo drovu. Vis dėlto berniukas neabejojo, kad jie vakare sės prie stalo, tad bus galima tada ir pasišnekėti.
Pagaliau pasiekę paplūdimį Llewellyn’ai įsitaisė netoli akmenų. Eliotas, aišku, puolė siausti, kartu įtraukdamas ir Miriam. Oliveris paėmė iš tėčio kastuvėlius ir nuėjo prie brolio ir sesers. Jau netrukus visi trys įnirtingai rausėsi smėlyje, o netrukus prie jų prisidėjo ir Hannah.
- Aš tuoj ateisiu, - pratarė Oliveris Eliotui ir atsistojęs nuėjo už akmenų. Nė nepastebėjo, kaip nutolo pakankamai toli. Norėjo pasirankioti akmenukų, kurie puikiai tiks prie smėlio pilies. Tarp didžiausių akmenų buvo nemažas krūmas, į kurį berniukas ir įlindo - būtent ten ant žemės mėtėsi gražiausi akmenukai. Deja, visai netrukus iškilo problema - Oliveris įstrigo ir nebegalėjo pasijudinti.

*

Neprisijungęs Conan Emmerton

  • II kursas
  • *
  • 48
  • Taškai:
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #71 Prieš 1 metus »
Vasara visai nepatiko. Ir visai ne dėl šilumos, o dėl to, kad reikėjo grįžti į Sautendą. Čia "išskėstomis rankomis" laukė tėvai, kurių visiškai nepasiilgo, kaip ir pačio miestelio. Paklaidžiojęs Hogvartso koridoriais troško ten ir likti, o ne trintis iki skausmo pažįstamose gatvėse. Gal net ne gatvėse, o nususiame kambaryje, mat tėvas iš pradžių jį ten ir įkišo. Visa laimė, užteko tik išsitraukti lazdelę ir drąsa kaipmat pradingo - vyras nežinojo, kad tokie pypliai dar neturi teisės laidytis kerais per atostogas. Todėl su džiaugsmu Conan pasinaudojo šiuo faktu bei išsmuko į lauką.
Beveik tą pačią akimirką ant peties atsitūpė Ijo, kuris dėl ramybės namuose pasirinko tiesiog pagyventi lauke. Mintimis berniukas pasikviesdavo paukštį, kai išeidavo pasivaikščioti. O šiandienos išvykos tikslas buvo paplūdimys - vylėsi, jog ten ras tylų kampelį. Po kokio pusvalandžio juodaplaukis pasiekė smėlingą krantą, tačiau su augintinio nurodymais sėkmingai nusigavo iki akmenų krūvos. Čia kojas badė smulkūs akmenukai, tad žmonės vengė šios vietos. Tobula. Konstatavo, sėdomis atsiremdamas į apyšiltį luitą. Tik monotoniškas bangų teškenimas į krantą ir jis pats.
Bet ramybė staiga pradingo - ūmai pasigirdo kažkoks šlamėjimas bei kiti sunkiai apibūdinami garsai. Šie sklido iš už nugaros, kur riogsojo daugiau riedulių. Negalėdamas to pakęsti, berniukas burbėdamas prasispraudė pro juos, jausdamas, kad iš paskos skrenda ir Ijo. Būtent jis netrukus pranešė, kad kažkoks vaikėzas stovi krūme, apsuptame akmenų. Conan susiraukė - tikėjosi ko nors įdomesnio nei pyplys.
-Ko čia keli triukšmą? Gal tėvelius pametei?
Jis tebestovėjo, susikišęs rankas į kišenes, bet kurią akimirką galėdamas apsisukti bei grįžti atgal. Tiesą sakant, taip ir padarys, mat čia nebuvo ką veikti.
-Gal nereikėtų jo gąsdinti?- nedrąsiai paklausė paukštis, greičiausiai nutūpęs ant gretimo akmens.
-Gąsdinti? Aš tik mandagiai pasiteiravau. - atšovė juodaplaukis, laukdamas atsakymo iš vaikigalio.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Conan Emmerton »

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 630
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #72 Prieš 1 metus »
Iš pradžių Oliveris pajuto taip menkai pažįstamą nuotykio gyslelę. Įstrigti krūme buvo visai įdomu. Jis žvelgė į mažus akmenukus, kurie ir buvo jo tikslas, ir šypsojosi.
Deja, netrukus pradėjo kaustyti baimė. Nei mama, nei tėtis turbūt nepastebėjo, kaip jis kažkur nuėjo. O jeigu ir pastebėjo, neabejoja, kad netrukus grįš. Niekas nežinojo, kad mažą berniuką ištiko didelė nelaimė - jis visai nebegalėjo pajudėti.
Išgirdęs kažką šlamant nė nepakėlė akių ir ištarė:
- Tėti?
Netrukus teko nusivilti - tai buvo ne gelbėtojas nuo visų negandų, o kažkoks nepažįstamas gerokai vyresnis vaikas. Oliveris dar labiau išsigando. Kas dabar bus? Ar tėtis spės laiku ateiti? Mama judėjo gana sunkiai, tad tikėtis, kad išgelbės ji, buvo sunku.
- Aš nekeliu triukšmo, - kuo tvirčiau ištarė septynmetis, tačiau balsas nuskambėjo labai jau silpnai. Berniukas jautėsi esąs visiškai nesaugus ir paliktas. Norėjo pulti tėčiui ant kaklo, kad tik jis apgintų. Vis dėlto sušukti garsiau, kad tikrai būtų išgirstas, Oliveris bijojo - tada šitas nepažįstamasis dar labiau supyks. Berniukas nebuvo pratęs bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, ypač tais, kurie buvo daug vyresni. Šitas už mamą ir tėtį tikrai jaunesnis, tačiau mažam berniukui atrodė pakankamai senas.
- Aš įstrigau, - ryžosi pranešti, nors anas ir pats turėjo viską puikiai matyti. Prašyti pagalbos buvo drovu, tad Oliveris vylėsi, kad atėjūnas pats susipras ją suteikti.

*

Neprisijungęs Conan Emmerton

  • II kursas
  • *
  • 48
  • Taškai:
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #73 Prieš 1 metus »
Vaikigalio pareiškimas, kad nekelia jokio triukšmo, nuoširdžiai prajuokino Conan. Turėjo atsiremti į akmenį, kad nepultų voliotis ant žemės:
-Tu manai, jog esi tylus? - atgavo savąją rimtį jis, tebeišlaikydamas atsargų atstumą. - Esi garsesnis už riaumojantį liūtą. Tėvelių, deja, taip neprisikviesi, bet užtat ateis kitų žmonių, kurie nebūtinai linkės gero. - keista šypsena papuošė aklojo veidą. Jeigu jis pamanys, kad ką nors blogo padarysiu... Tikrai pridarys į kelnes.
Vis dėlto apsimestinis linksmumas kaipmat pranyko vaikigaliui vėl prakalbus:
-Užčiaupk srėbtuvę, bambly! Juk tai ir taip aišku. - dėkui, kad pasakei, mat būčiau palaikęs keistuoliu, mėgstančiu stovėti krūmuose. Nors tu ir be to nenormalus.
-Gal pagaliau baigsi įžeidinėti berniuką ir jam padėsi? - įsiterpė neapsikentęs augintinis.
-Jo, jo, padėsiu. - atsiliepė vienuolikmetis, bet net nepajudėjo iš vietos. - Nu, o tai kas ten tave prispaudė? - balse nebuvo girdėti jokių susidomėjimo gaidelių.
Viena iš priežasčių, kodėl juodaplaukis nesiskubino artintis, buvo ta, kad visai netroško atskleisti fakto, jog yra aklas. Pakankamai gerai žinojo, kad visokie tokie tėvelių sūneliai arba baugiai nutyla, arba pradeda šiurkščiai tyčiotis. Dėvėjo akinius nuo saulės, tad nebuvo rizikos, kad pamatys jo akis. Vis dėlto stovėjo vietoje it stulpas, kol smegenys karštligiškai ieškojo galimybių kaip nors pasipelnyti iš to vaikėzo.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 630
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #74 Prieš 1 metus »
Mokykloje ne karto teko ginti Miriam. Kiti vaikai mėgo šaipytis iš mergaitės, tad Oliveris nedvejodamas stodavo į jos pusę ir būdavo tikras vyresnis brolis. Deja, tie vaikai būdavo jaunesni už jį patį, tad tai padaryti būdavo ne taip jau ir sudėtinga. Štai šis atėjūnas buvo daug vyresnis ir, maža to, šaipėsi iš jo paties. Dėl to septynmetis visai neberado ką pasakyti. Kadangi tėtis vis nesirodė, norėjosi verkti. Kas dabar jį išgelbės iš šitos situacijos? Negi visi jį paliko ir pamiršo?
Nieko neatsakė į nemalonų klausimą, bet netrukus dar buvo ir aprėktas. Tai dar labiau išgąsdino, ir Oliveris visai nebežinojo, ką daryti. Akivaizdu, kad šitas jam nenori padėti, o Eliotas laukia, kol jis grįš. Ir prireikus nuramins tėtį su mama. Situacija buvo visai be išeities. Tiesa, jokiu būdu negalima verkti - taip šitas pašaipus berniukas dar labiau pasinaudos situacija. Kokia būtų gėda prieš tėtį ir brolį!
Išgirdęs dar vieną klausimą susiraukė. Norėjosi paklausti, argi jis nieko nemato, bet tai buvo pernelyg baisu, taigi Oliveris taip ir liko tylėti. Tiesa, neabejojo vėl būsiąs aprėktas, o gal net ir apstumdytas, o to visai nesinorėjo. Vadinasi, reikėjo atsakyti į klausimą, kad ir kaip tai buvo nejauku. Tik ką daryti, kad neatrodytų kaip visiškas nevykėlis? Ką tada pagalvotų tėtis?
- Čia krūmai, - galiausiai vis dėlto sumurmėjo. Padarė tai kuo tyliau - kad tik tas gąsdinantis berniukas nepareikštų, kad jis vėl "kelia triukšmą."