0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Conan Emmerton

  • II kursas
  • *
  • 48
  • Taškai:
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #15 Prieš 2 metus »
Tūžmingą liūto riaumojimą primenantis jūros ošimas turėjo savų minusų. Tik Conan jų dar nebuvo atradęs. Per daug neįtikima, kad tokiu nesvetingu oru kažkas kėsintųsi į varganą monetų krūvelę. Todėl jis sėdėjo ramiai, leisdamas pasauliui tekėti sava vaga. Greičiausiai būtų dar apie ką nors susimąstęs, jei ne tiesiai į veidą tėškęsis liūties šuoras. Berniukas suraukė antakius, kažką pasipiktinęs burbtelėjo ir staiga pajuto, kad yra ne vienas. Tiesa, tai buvo nepagrįsta, nes negirdėjo nieko prisiartinant, bet keisto jausmo negalėjo atsikratyti. Gal tas žmogus tik praėjo? O gal aš visokias nesąmones pradėjau įsivaizduoti? Deja, jis nieko nespėjo išsiaiškinti, mat netoliese suurzgė meška. Arba kažkas neįtikėtinai panašaus - juk miesto paplūdimyje tos rudakailės nevaikštinėja. Juodaplaukis neabejotinai būtų nuvirtęs nuo suolo, sužinojęs, kad prieš jį stovėjo tik apšepęs vyrukas alkana fizionomija. Vienas iš tokių, kurių geriau vengti - nežinia, ką tau jie padarys, kai atsuksi nugarą. Bet jis to nenutuokė, nežymiai krūptelėjęs nuo šio netikėto triukšmo. Teisybę sakant, pajuto kažkur giliai giliai formuojantis baimės kamuolį.
Netrukus pasipylė dar daugiau garsų, lyg iš gausybės rago. Pirmiausiai judesys, sukėlęs trumpą monetų lietų, po to duslus skimbčiojimas, kai jos kartkartėmis susitikdavo ant smėlio. Ir galiausiai skambus keiksmas, galėjęs reikšti apgailėtiną nepasisekimą. Conan neįsivaizdavo, ar tas žmogus jam vis dėlto linkėjo gero, ar buvo sumanęs kažką nedoro, tad lazdą prisitraukė arčiau.
-Prašau, - pradėjo, tikėdamasis sušvelninti kitus žodžius, - surinkite pinigus ir pats įdėkite savąjį.
Jautėsi šleikščiai tai sakydamas, ypač tokiai personai, kuri to nenusipelnė, tik nevėkšliškai elgėsi bei keikėsi. Tačiau balsas buvo įsakmus, nors ir su vaikišku prieskoniu. Jis manė, kad rodyti silpnumą kiekviename žingsnyje - nepatartina, o ir ne visi pasimauna ant kabliuko. Lyg patvirtindamas savo nusistatymą, pabaksnojo lazda smėlį ir be garso atsiduso. Iš jos išeitų neblogas ginklas. Pagalvojo devynmetis, tramdydamas nežinia iš kur atėjusį norą išbandyti tą nepamainomą daiktą kitoms reikmėms.

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Burtininkas
  • ****
  • 431
  • Nori į galvą? Parašyk PM, susitarsim.
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #16 Prieš 2 metus »
Prašau? Tai mes dar ir mandagūs? beveik susidomėjo Bretas. Įdėti savojo pinigo jis, žinoma, negalėjo, net jei ir būtų norėjęs. O ir nenorėjo. Vis dėlto dabar vaikinas suprato: šitas berniūkštis tikrai nepastebės, jeigu viena kita moneta į kepurę negrįš. Patenkintas kilstelėjo antakius ir pasilenkė surinkti monetų. Smulkesnes sudėjo atgal į kepurę - ir nevengė jų sužvanginti. Porą dviejų svarų monetų kuo tyliau subruko į savo kišenę. Tai, žinoma, nebuvo daug, bet vargšo nuskriausto vaiko skriausti negalima. Bretas patenkintas nusišypsojo. Dabar ir jis turi pinigų, ir vaikas neturi kuo skųstis.
Ar lazdos pajudinimą reikėjo suprasti kaip grėsmę, anglas nežinojo, tad nieko nesakė. Kiek padvejojęs vaikinas atsisėdo ant suoliuko šalia berniuko. Nebuvo noro šnekėtis, tad rudaplaukis tylėjo. Mąstė apie visas nesąmones, nuolat pasitaikančias gyvenime. Kad ir ši nesėkmė su monetomis. Kodėl būtinai turėjo taip susimauti? Negi nesugeba nušvilpti kelių svarų iš paprasto aklo berniuko? Bretas labai tyliai atsiduso. Tikėjosi, kad vaikas jo neišgirs.
Kurį laiką taip tylomis sėdėjęs šalia vaiko vaikinas pradėjo savęs klausti, kodėl vis dar tebėra čia. Galėjo jau seniai dingti ir susirasti geresnę vietą leisti laiką. Bent jau tokią, kur iš dangaus nekrenta prakeikti lašai, ir yra šilčiau. Kokia nauda iš vasaros, jeigu net ir oras blogas? Šis klausimas ilgai nedavė Bretui ramybės, bet jis ir toliau tylėjo. Atsargiai pažvelgė į berniuką ir susimąstė, ar jis žino, kad šalia kažkas tebėra. Gal reikėtų pasinaudoti proga ir gerai jį pagąsdinti? Rudaplaukis pradėjo svarstyti tinkamiausius būdus tą padaryti, bet susivokė nesugebėjęs net nušvilpti monetų, tad koks iš jo gąsdintojas? Kažkokia nesąmonė nežinia ką turėdamas omenyje nusprendė Bretas. Viskas erzino, bet kol kas vaikinas tvardėsi. Kažkodėl norėjosi gerai trinktelėti šitam berniūkščiui, tačiau nereikėjo patraukti bereikalingo dėmesio. Tuo labiau, kad Bretas žinojo: jeigu vaikigalis jį suerzins dar labiau, vis tiek bus sudaužytas iki nukritimo.
- Nemanai, kad čia nėra pati tinkamiausia vieta sėdėti? - galiausiai visiškai ramiu tonu paklausė Bretas. Jeigu pasiseks, berniūkštis išsinešdins, ir viskas baigsis geruoju.
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

*

Neprisijungęs Conan Emmerton

  • II kursas
  • *
  • 48
  • Taškai:
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #17 Prieš 2 metus »
Gal iš tikrųjų tas žmogėnas neturėjo jokių slaptų kėslų. Renkamos ir žvanginamos monetos skambėjo šiek tiek per garsiai, bet tai nepasiekė sąmonės. Regis, dabar labiau rūpėjo tyliai smėlį gurgždenanti lazda, negirdimai tiekianti tvirtybę. Kuri galėjo tapti kuo nors kitu nei paprasčiausias įrankis, padedantis suvokti aplinką. Vis dėlto jis nebuvo panaudotas. Conan nustebo, išgirdęs, kaip nepažįstamasis atsisėdo šalia. Medinio suolo braškesys buvo daugiau negu aiškus. Ko jis nori? Atsiprašyti? Jis nieko nesuprato, bet toliau tylėjo. O tai daryti nebuvo sunku, tuo labiau, jog netoliese kaip pašėlusi ošė jūra.
Berniukas jautėsi keistai - kodėl iš vienur juto artėjant pavojų, o iš kitur - dvelkiančią ramybę? Ir kurioje pusėje stovėjo tas keistas vyras? Tiek to. Nusprendė nebekvaršinti galvos apie tai, ko negalėjo apčiuopti. Vis dėlto tokio pobūdžio mintys vis dar makalavosi kažkuriame smegenų kampe. Kitą dalį užėmė kur kas aktualesni dalykai, tokie kaip oras ar ateityje laukianti mokykla. Pirmasis nebuvo labai žiaurus ir kol kas nekankino stipriais lietaus šuorais, tačiau lašai kartkartėmis nukrisdavo iš dangaus. Dar nereikėjo ieškotis pastogės. Conan išgirdo tylų atodūsį ir pats jį vos sulaikė. Iki šiol laukė, kol įvyks koks nors pasikeitimas, tačiau pastarasis nepaskatino permainų. Klausė savęs, kodėl dar neprarado kantrybės bei nenuklibinkščiavo kur nors kitur. Atsakymas buvo aiškus: geresnės vietos paplūdimyje nežinojo ir tingėjo ieškoti. Ši buvo išbandyta, o žmogėno buvimas šalia pernelyg neerzino. Juodaplaukis dar kartą pakraipė lazdą bei susimąstė apie rudenį. Pilvą sutraukianti baimė apimdavo prisiminus begalines Londono gatves, iš kurių vienoje stovės jo mokykla. Nepažintos erdvės netraukė. Kita vertus, taip troško išsivaduoti iš tėvo valdomo pasaulio. Nors ir dažniausiai girtas, jis buvo šeimos galva. Motina, galima sakyti, neegzistavo - jos nekentė tiek, kiek galėjo nekęsti vaikiškas protas. Tai jos kaltė, kad aš esu čia. Gal Conan būtų sudraudęs save, kad mintimis paliečia tokias temas, bet nepažįstamasis netikėtai prabilo. Žodžiai kažkodėl privertė įsitempti. Tonas pasirodė ganėtinai ramus, nors devynmečiui kažin kas kuždėjo, kad tai nieko gero nežada. Vis dėlto jis laukė.
-Tikrai ne iš geriausių. - pritarė po kurio laiko, nepajutęs nei peilio šonkauliuose, nei sąmonę pradanginančio smūgio galvon. Balsas šiek tiek suvirpėjo, tačiau apskritai jis skambėjo tvirtai. Regis, jis vėl pasidavė racionalumui. Ir vėl be reikalo. - Bet man ir čia gerai. - paskelbė savo galutinį nusprendį berniukas, pagaliau  atleisdamas pirštus, jau gan ilgokai stipriai spaudusius lazdos galą.

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Burtininkas
  • ****
  • 431
  • Nori į galvą? Parašyk PM, susitarsim.
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #18 Prieš 2 metus »
Gyvenimas nebuvo gražus. Ir nėra ką čia apgaudinėti. Net ir šitas aklas berniukas tuo nepatikėtų. Neatrodė, kad jis yra itin laimingas. O galėtų būti - nematydamas šito suknisto pasaulio Bretas jaustųsi nepalyginamai geriau. Dabar viskas buvo tikrų tikriausias mėšlas. Taip pat ir tas, į kurį kažkuriuo momentu vyrukas įmerkė koją. Pagaliau suprato, iš kur sklinda tas nemalonus kvapas. Įtariai žvilgtelėjo į šalimais sėdintį vaiką. Ar tai galėjo būti jo darbas? Vis tik berniukas atrodė pernelyg… rimtas, kad paliktų po savęs tokius dalykėlius.
Vyrukui uždavus klausimą berniūkštis tylėjo. Iš pradžių Bretas nustebo, vėliau pradėjo justi kylantį pyktį. Kokią akimirką bandė jį suvaldyti, tačiau netruko suprasti, kad nieko iš to nebus. Bretas pernelyg gerai save pažinojo. Nustojęs save varginti prikišo rankas berniukui prie kaklo tarsi norėdamas jį pasmaugti. Nespėjus nė prisiliesti mažius pagaliau teikėsi prabilti. Tai privertė sustoti.
Tai ir čiuožk norėjo paraginti vaiką Bretas, tačiau nespėjo noro išreikšti garsiai, kai jis pranešė čia liksiąs. Ar bent jau taip suprato paskutinį sakinį vaikinas. Tai jam visiškai nepatiko. Susiraukęs šiek tiek atsitraukė nuo berniūkščio ir bandė suvokti, kaip jaučiasi. Iš kur atsirado tas pyktis? Žinoma, dėl to galėjo būti kaltas ir tėvas, verčiantis Bretą šitaip žemintis. Kažkodėl ir vėl prisiminė prarastą galimybę išmokti magijos triukų. Vyrukas vėl pažvelgė į šalimais esantį mažių ir susimąstė, ar jis galėtų būti burtininkas. Nutaręs, kad aklas burtininkas rastų būdą matyti, apsisprendė: šis mažius yra kuo žiobariškiausias žiobaras.
Ši mintis anglą siaubingai įsiutino. Jis amžinai turi trintis su tokiais žiobariūkščiais! Ir pats, galima sakyti, yra toks! Kuo Brendanas geresnis? Kodėl būtent jis turėjo galimybę mokytis ir baigti Hogvartsą, o dabar dirbti rimtą darbą ir išbristi iš visos šitos nesąmonės?! Brolis tikrai neturi jokių pranašumų! Kodėl žemintis turi būtent jis, Bretas?! Gyvenimas tiesiog prakeiktai neteisingas, ir dėl to sukilusį pyktį reikėjo išlieti čia ir dabar. Kadangi aplinkui daugiau nieko nebuvo (o gal Bretas tiesiog nepasivargino apsidairyti), teko susitelkti į mažių, sėdintį šalia. Net ir jis, būdamas aklas, gali turėti geresnį gyvenimą nei tą, kuriuo tenka “džiaugtis” Bretui! Vadinasi, jis turi už tai atsiimti.
Vyrukas nieko nesakęs tiesiog stipriai nustūmė vaiką nuo suolo. Tikėdamasis, kad jis stipriai prisiplojo, atsistojo ir priėjęs pažvelgė žemyn. Pyktis niekur nedingo, tad Bretas keletą kartų stipriai spyrė vaikui į šoną. Tuomet kuo ramiausiai atsisėdo ant suolo. Atrodė, kad šalia esančio mažiaus nė nepastebi. Jeigu turėtų tam pinigų, vaikinas tikrai išsitrauktų cigaretę ir užsirūkytų.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Brett OConnor »
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

*

Neprisijungęs Conan Emmerton

  • II kursas
  • *
  • 48
  • Taškai:
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #19 Prieš 2 metus »
Išsakęs savo nuomonę Conan susibėrė drėgnas monetas į kišenę, o kepurę užsimovė ant galvos - kad įkyrus lietus ne taip jaustųsi. O dėl greta sėdinčio vyrioko joks praeivis greičiausiai nedegtų noru paaukoti šiek tiek pinigų. Jų svoris ramino, todėl kiek aprimęs berniukas atleido pirštus, iki šiol tvirtai laikiusius lazdą. Vis dėlto kažkas čia buvo ne taip. Jau kuris laikas jis negirdėjo nė menkiausio garso iš nepažįstamojo pusės. Tiesa, netoliese ošė audringa jūra, bet bent jau koks žodelis turėjo išsprūsti. Kuo toliau, tuo labiau devynmetis suprato, kad tyla nepranašauja nieko gero. Bet bėgti atrodė ne itin gera išeitis - pavojinga, o ir vyras, be jokios abejonės, lengvai galėjo pavyti aklą vaiką. Jeigu Conan liks čia, bent jau žinos, kur yra. Tačiau tai šią akimirką teikė menką paguodą: negalėjimas matyti gniuždė labiausiai. Kad ją kur... Jis jau pradėjo kaltinti motiną, kai staiga buvo šiurkščiai nustumtas nuo suolo. Kelias sekundes dar slydo slidžiu paviršiumi, o po to skaudžiai dungstelėjo žemėn it koks bulvių maišas.
Gal tik šalia ropinėjusi skruzdėlė būtų išgirdusi tylią aimaną, sklindančią pro sukąstus dantis. Ne, juodaplaukis nepasijuto išduotas, juk kažko panašaus jis ir tikėjosi. Dabar, skausmo bangoms vilnijant po kūną, bandė viena ranka ieškoti savo lazdos, kuri per šį sąmyšį pasimetė. Lyg ji būtų visų problemų sprendimas, sėkmės garantas ar... Ne, tai buvo vienintelis daiktas, kurio Conan negalėjo sau leisti prarasti, nepamirštant, savaime aišku, pinigų. Pirštai kažką užčiuopė.
Netikėtai šoną supurtė žiaurus spyris, privertęs nutraukti visas paieškas bei bejėgiškai susisukti į kamuoliuką.
-Uuhhh... - šįkart kiek garsiau sudejavo berniukas.
Jei ne taip būtų skaudėję, gal būtų bjauriausiais žodžiais išvadinęs tą žmogėną, kurį susitikimo pradžioje palaikė meška. Tegu jis kuo greičiau susensta bei numiršta... Tegu jį partrenkia mašina... Tegu...kas nors išduria jam akis ir tampa aklas. Bus jam spardytis... Bet visa tai gal tik kokį akimirksnį šmėstelėjo galvoje, nes begalinis skausmas pasiglemžė visą pasaulio suvokimą. Vis dėlto galiausiai net ir tas vienintelis jutimas pranyko - juodaplaukis prarado sąmonę.

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Burtininkas
  • ****
  • 431
  • Nori į galvą? Parašyk PM, susitarsim.
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #20 Prieš 2 metus »
Bretas nebuvo piktas. Ne, jis visiškai ramiai sėdėjo ant suoliuko ir nė nepažvelgė į šalia gulintį vaiką. Tiesiog mintyse skaičiavo nudžiautas monetas ir svarstė, ką galėtų už jas įsigyti. Karšto maisto? Butelį gero vyno? Ne, vis dėlto pirmasis buvo svarbiau. Kadangi nežinojo, kiek vaikas sveikas ir gyvas, stengėsi monetų pernelyg garsiai nežvanginti. Atsargiai išsitraukė jas ir pasitikrino, kiek tiksliai pinigų turi. Pilvo neprikimš, bet užkąsti galima. Bretas nusišypsojo. Dejonė, pateikta pakankamai garsiai, kad būtų išgirsta, tik dar labiau pakėlė anglo nuotaiką. Viskas atrodė tiesiog nuostabu, o jeigu suerzinęs vaikigalis kenčia, gyvenimas tik dar gražesnis.
Kurį laiką sėdėjęs ant suoliuko atkreipė dėmesį, kad berniūkštis visai nejuda. Nesuprato, kiek tas gali drybsoti ant žemės, bet argi jo reikalas? Nereikia erzinti vyresnių. Niežėjo pirštus atimti tą kvailą lazdą ir perlaužti ją pusiau, tačiau pyktis buvo praėjęs, tad vyrukas netruko apsigalvoti. Labai jam reikia čia kažkokios lazdos nuolaužų!
Galų gale atsistojo. Lietus kiek sustiprėjo, kas suerzino, tačiau rudaplaukis stengėsi nekreipti į tai dėmesio. Pinigų kišenėje yra, ir tai šiuo metu buvo svarbiausia. Palinkęs prie vaiko jį šiek tiek spirtelėjo ir pamatęs pabirusias monetas susirinko dar keletą svarų. Taip, ši diena ne tokia jau ir bloga. Gal kiek apmaudu, kad šis berniūkštis nėra kokia žavi mergina, bet galbūt kokioje kavinukėje pavyks rasti ir ją? Šiaip ar taip, Bretas dabar turtingas ir, žinoma, be galo patrauklus. Savimi pasitikinčiu žvilgsniu nužvelgė paplūdimį, kuriame vis kas nors atsitikdavo. Nenoromis prisiminė prieš porą metų įvykusį susitikimą su tuo šventeiva nuoboda. Ne, šis vaikas tikrai įdomesnis, jis bent jau nepuolė sprukti.
Dar kartą pažvelgęs į berniūkštį Bretas susiglostė drėgnus plaukus ir persibraukė ranka per skurdžia barzdele apšepusį žandą. Nutaręs, kad atrodo geriau nei pakankamai išvaizdžiai kokiai mergaitei nusikabinti, susibėrė pinigus į kišenę ir galiausiai paliko vaiką vieną. Ar jis buvo gyvas, tikrai nežinojo, bet nelabai tuo ir tesirūpino.
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #21 Prieš 2 metus »
Pamažu rudenėjant ir dienoms einant trumpyn Dafydd jautėsi vis liūdnesnis. Laiko tarp misijų tikrai neužteko pabūti su Mayra ir vaikais. Jis pralėkdavo kaip vėjas, ir tuoj pat tekdavo vėl keliauti darbo reikalais. Per šias keliones vaikinas taip pavargdavo ir pasiilgdavo žmonos, kad turėdamas laisvą minutę mielai būtų nekišęs nosies iš namų. Vis dėlto šiandien oras pasitaikė gražus, ir raudonplaukis nusprendė išsivesti vaikus pasivaikščioti. Vis dar buvo nejauku su jais bendrauti be Mayros, tačiau anksčiau ar vėliau reikės išmokti tą padaryti, tad kol mylimoji ilsėjosi, buvo galima pasinaudoti proga.
Dvynukams lakstant aplink Dafydd nešė Miriam ant rankų. Jautėsi beveik laimingas, trūko tik Mayros. Vis dėlto ketvirto vaiko besilaukiančiai merginai reikėjo daug poilsio, tad dabar laikas buvo skirtas tam, kad velsietis sutvirtintų ryšį su mažyliais. Vis dar klausdavo savęs, kada gi jie pasakys, kad tėvas nėra reikalingas. Vaikinui atrodė, kad tiek Oliveris su Eliotu, tiek Miriam mamą myli nepalyginamai labiau, bet stengėsi daryti viską, kad būtų bent jau pakenčiamas tėtis.
Ketveriukė neskubėdama žingsniavo paplūdimio link. Maudytis jau buvo per šalta, tačiau šviečiant rudeninei saulutei kiek pabūti pajūryje buvo ne taip jau ir blogai. Vaikai mėgo statyti smėlio pilis, jis pats - mažylius stebėti. Tokiais momentais, tiesa, būdavo gana sunku susikaupti, nes Dafydd nori nenori mintimis nuklysdavo prie Mayros. Gerai, kai ji būdavo šalia, ir buvo visai paprasta ją apsikabinti. Dabar viskas bus kitaip. Vaikinas buvo atsakingas, kad vaikams nieko nenutiktų. Suprasdamas, kad reikės atidžiai stebėti mažylius, Dafydd kiek nervinosi, tačiau norėjo tikėti, kad viskas bus gerai.
Galiausiai vaikinas su sūnumis ir dukra pasiekė mėgstamiausią šeimos vietą - akmenų sankaupą visai netoli vandens. Oliveris ir Eliotas tą pačią akimirką aplipo smėliu, vos paleista Miriam prisijungė prie jų. Dafydd atsisėdęs ant akmens žvelgė į vaikus. Vis dar negalėjo patikėti, kad tai yra jo vaikai. Tokios akimirkos vis dar atrodė kaip esančios iš kito gyvenimo. Gyvenimo, kuris priklausė kažkam kitam. Atrodė, kad vaikinas šią akimirką iš kažko nuvogė.
- Mayra… - vien lūpomis pratarė jis nenuleisdamas akių nuo trijų mažylių. Jie atrodė esantys laimingi ir patenkinti. Ar prie to prisidėjo ir jų tėvas? Šito Dafydd nežinojo, bet norėjo tikėti, kad taip ir yra. Tokios akimirkos kaip ši padėjo suprasti, kad visa širdimi myli ne tik Mayrą, bet ir judviejų vaikus. Dėl šių keturių (o visai netrukus ir penkių) žmonių jis padarys viską.

*

Neprisijungęs Shane Finn

  • Burtininkas
  • *
  • 2
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #22 Prieš 2 metus »
Shane vos pramerkė savo sulipusias akis. Tačiau jo kūnas nebuvo patenkintas tokiu poelgiu. Jį užklupo pasaulis: šviečianti saulė spigino akis ir kiekviena sekundė atsimerkus kėlė skausmą; kūnas buvo sustiręs ir raumenys užmigę nuo ilgo gulėjimo ant žemės; burna, nosis ir ausys buvo pilnos smėlio kas sukėlė daug nepatogumų, kaip pavyzdžiui didžiulis kosulio priepuolis privertęs vyriški pakilti į sėdimąją pozicija. Ir žinoma, pamiršti negalima apie svarbiausia ir labiausiai jaučiamą iš jų. Plyštanti makaulė. Kas nutiko? Kokio velnio aš čia? Vyriškis visai neseniai persikėlė į naująją gyvenamąją vietą. Na tiksliau taip pavadinti galima tik tada kai sužinai ką tu laikai gyvenimui tinkamą vietą. Tokios jis neturėjo. Kelis mėnesius tiesiog tąsėsi iš miesto į kaimą ir atvirkščiai. Miestuose glausdavosi arba sugėrovų, kurie būdavo per girti jį išvaryti, namuose arba blaivinimo namuose. Kaimuose stengiasi susirasti gerą ūkininką, vienišą ir per seną atlikti tam tikrus, stipresnės rankos reikalaujančius darbus. Už tuos darbus prašydavo tik vieno - apgyvendinimo bent kelioms dienomis. Tas dienas Shane mylėdavo labiausiai. Dirbdamas neliesdavo taurelės ir kartais, kai globotiniui jo pagaildavo jis duodavo ir kažko užkąsti. "Kad užbaigtum man darbą!" - dauguma jų sakydavo. Tačiau viskas visada baigdavosi, vienai ar kitaip, bet baigdavosi, o jis atsirasdavo tokiose vietose kaip ši.
Pats gyvenimo būdas raudonplaukiui gal ir tiktų, žinoma išbraukus gėrimus. Bet toks nelaimingas jis buvo būtent dėl dviejų dalykų. Visų pirma jis niekada taip ir neatsigavo po susitikimo su savo sūnumi. Jį pirmą ir paskutinį kartą matė prieš plius trejus metus. Tiesą sakant jis nė nežinojo kokia diena šiandien yra. Turėjo būt ruduo, tai sprendė iš pasikeitusio oro, tačiau galėjo būti ir vėlyva, angliška vasara. Na o antra, žinoma, buvo toji prakeikta Jill. Poto karto kai Shane grįžo į savo butą, negavęs jokios informacijos apie moteriškę, kurią patvarkė prieš daugiau negu dvidešimt metų, toji policininkė nuo jo neatstojo. Jį engė, varė ir sodino už grotų, neiilgam, bet vis tiek sodino, kol galiausiai pagrasino, kad įpaišys jam žmogžudystę ir jis sės ilgam. Tada Shane jau teko nešti skudurus, būtent tada ir prasidėjo jo savotiška piligriminė kelionė.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #23 Prieš 2 metus »
Vaikams krykštaujant aplink Dafydd sėdėjo ant akmens ir nežymiai šypsojosi. Žinoma, būtų smagiau, jeigu kartu su jais būtų ir Mayra, tačiau net ir be jos vaikinas galėjo jaustis nešvaistantis laiko. Pora valandų, kurias jis praleis su mažyliais, buvo labai svarbios tiek jam, tiek, kaip raudonplaukis tikėjosi, ir vaikams. Svarbiausia, kad parėjęs namo ir apkabinęs Mayrą galėtų pasakyti itin smagiai ir naudingai praleidęs laiką. O tam reikėjo nesusimauti ir, žinoma, kad vaikams nieko neatsitiktų.
Trumpam nusukęs akis nuo mažylių Dafydd pamatė kažką sujudant. Ranka automatiškai nuslydo į kišenę. Jis neleis sukelti pavojaus vaikams. Jeigu kas nors bandys pakenkti, sužinos, ką vaikinas sugeba. Net jeigu tai tėra žiobaras.
Raudonplaukis juto esąs draskomas prieštaringų jausmų. Labai nesinorėjo palikti mažylių nė akimirkai, o trukdyti jiems žaisti būtų pernelyg nedraugiška. Vis dėlto juoką ir krykštavimus tas žmogus tikrai turėjo girdėti, tad jeigu nori pakenkti, jau seniai galėjo suregzti planą. Kažką daryti reikėjo. Lėtai atsistojęs nuo akmens Dafydd žengė sujudėjusio pavidalo link. Vis dėlto pernelyg toli nuo vaikų nenuėjo ir nuolat atsisukdavo į juos. Žinojo besielgiantis nelabai protingai, tačiau pernelyg rūpėjo mažylių gerovė ir saugumas. Geriau jau tegul puola jį, bet vaikus palieka ramybėje. Mayra?.. ieškodamas pagalbos mintyse bandė prisikviesti mylimąją vaikinas, bet tai nebuvo įmanoma. Nurijęs sunkų atodūsį žengė dar vieną žingsnį neaiškaus silueto link.
- Ei! - sušuko vaikinas ir vėl žvilgtelėjo į vaikus. Jie nepaisė, kad tėtis kažkur atsitraukė. Reikėjo tikėtis, kad nieko neatsitiks. Buvo būtina išsiaiškinti, kas čia vyksta. - Atsistok ir iškelk rankas virš galvos!
Žengęs dar vieną neužtikrintą žingsnį į priekį raudonplaukis sustingo. Atmintyje iškilo ką tik pamatytas veidas. Kaip ir itin nejaukus susitikimas kavinėje, įvykęs prieš keletą metų. Dabar buvo keista suprasti, kad Miriam tuo metu dar nebuvo gimusi, o dvynukai ramiai miegojo Mayrai ant rankų.
- Shane? - gerokai tylesniu ir mažiau užtikrintu balsu pratarė Dafydd atsargiai nužvelgdamas žmogų. Ar jis neklydo? Ar šitas… išties buvo jo tėvas ir trijų netoliese žaidžiančių mažylių senelis? Vienintelis senelis, kurį jie gali turėti? Ką dabar daryti, kad šitas kvailys nepakenktų vaikams? Ak, ir kodėl būtinai reikėjo ateiti su mažyliais čia, kur šitas prasigėręs kvailys leidžia savo dienas?.. Sunkus atodūsis paliko Dafydd lūpas, o rudos akys ir toliau atidžiai stebėjo tą, kurį teoriškai reikėjo vadinti tėvu.

*

Neprisijungęs Shane Finn

  • Burtininkas
  • *
  • 2
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #24 Prieš 2 metus »
Vyro klausa buvo vienintelis dalykas jo kūne kuris dar nebuvo atakuojamas skausmo, tačiau taip pat šis jo jausmas buvo visai užblokuotas. Nors žmonių aplinkui nesimatė, tačiau jis žinojo, kad paplūdimys turi savo garsus, o dėl suprato ir tai, kad jis nieko negirdi. Tai buvo dėl kelių galimų priežaščiu: visų pirma jis buvo pagiriotas ir jam nežmoniškai skaudėjo galvą, antra - jo ausyse buvo gerokai per daug smėlio ir kaži ko dar, na, o galiausiai galbūt jis apkurto. Išsigandęs tokios minties Shane suskubo valytis ausis, darė viską, šokinėjo ant kojos pakreipęs galvą, valėsi klausimo angas pirštais ir panašiai. Ir galiausiai, pirmas, jo klausą pasiekęs garsas buvo ne kas kitas o žmogaus balsas. Ne. Ne, ne, ne. Taip negali būti, aš atpažįstu tą balsą. Ir jis buvo teisus. Jaunuolis liepęs jam atsistoti ir iškelti rankas buvo jo sūnus.
Šito raudonplaukis visai nesitikėjo, jį išmušė iš vėžių ir jis nežinojo ką daryti. Todėl vietoj to, kad suimtu save į nagą Shane tiesiog apsisuko.
- Ne, ne, ne... - Jis monotoniškai šnabždėjo kol stengėsi nupurtyti kuo daugiau smėlio nuo savo rūbų. Rūbų, jo. Žinoma. Visą šios piligriminės kelionės laiką jis negalvojo apie savo aprangas, tačiau tą akimirką, jo prastumas ypač rėžė jo akį. Jis buvo su suplyšusiais tamsiais treningais ir aiškiai alkoholio dėmėmis nusėtu megztiniu. Be prastumo jis pradėjo jausti kaip visgi šalta yra. Oho, kaip pastebėjai? Valanda nebegeri ir tau trūksta šilumos? Norėdamas pasiteisinti ar tiesiog nutraukti tylą Shane bandė gelbėti situaciją:
- Hmm... Jo... Palauk, duok man minutėlę. - Vyras vis dar stovėjo nugara į savo sūnų. Ir nors suprato, kad daugiau aprangos nebepagerins vis nedrįso atsisukti. Ir tik neradęs jokios kitos išeities jam teko atsisukti. Dafydd atrodė kitaip, ne radikaliai pasikeitęs, bet kažkuo skyrėsi nuo to jaunuolio su kurio buvo susitikęs kavinėje. Praėjo trys metai senas kvaily., žinoma, kad jis bus pasikeitęs. Negalvok, kad tu eini jaunyn. Tačiau labiausiai sukrėtė jį visai kas kita. Žvilgtelėjus Dafydd virš peties, Shane galėjo matyti mergaitę. Ji buvo dar visai jauna, tik kokių metukų ar kelių. Tai negalėjo būti sutapimas, kad beveik tuščiam paplūdimį, rudenį (tikriausiai) atsiras trys raudonplaukiai. Dukra?.. Va šito tai nesitikėjau. Nežinia kas jam nutiko, tačiau Shane veidą nuskaidrino šypsena. Nesenai jis baro muštynėse prarado iltinį dantį ir dar nespėjo ir neturėjo pinigų jo susitvarkyti, todėl žinojo, kad atrodo ne itin gražiai, bet šiuo momentu jam tai visai nerūpėjo. Aš turiu anūkę.
- Ji tavo?

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #25 Prieš 2 metus »
Shane akivaizdžiai buvo dar labiau apgailėtinas nei pirmojo susitikimo metu. Dafydd žvelgė į jį ir neslėpė pasidygėjimo tuo žmogumi. Tėvas, tėvas... aidėjo mintyse, tačiau tai buvo daugiau nei šlykštu. Jeigu būtų žinojęs, nebūtų net artinęsis prie garso šaltinio. Kodėl jam būtinai turi taip nesisekti? Bent jau būtų vienas, o dabar... Ką daryti, kad mažyliai liktų saugūs? Mayra, man reikia tavęs... mintyse maldavo velsietis, tačiau negalėjo tikėtis, kad mylimoji atsiras ten, kur jos tiesiog beprotiškai reikia.
Raudonplaukis neklausė, ką ten burba tas, kurio tikrai nesinorėjo matyti, tačiau vis dar nenuleido akių. Nutaikęs akimirką, kai Shane buvo nusisukęs, pažvelgė į vaikus, kurie vis dar krykštavo ir juokėsi. Švelniai nusišypsojęs išgirdo ar pajuto, kad Shane atsisuko, tad skubiai sutelkė dėmesį į jį. Tikrai nereikėjo, kad jis suprastų, kieno yra trys vaikai, žaidžiantys vaikinui už nugaros.
Pamatęs, kur nukrypo tėvo žvilgsnis, Dafydd susiraukė. Žvilgsnis buvo abejingas, bet iš veido buvo galima išskaityti nerimą ir susikaupimą. Vaikinui tikrai nereikėjo, kad tas prasigėręs kvailys keltų bent menkiausią pavojų vaikams.
- Ne, - ramia širdimi pamelavo Dafydd išgirdęs Shane klausimą, tačiau kaip tik tuo metu Miriam pribėgo prie jo ir ištiesė rankytę.
- Tėveli! - patenkinta sušuko ji. Vaikinas mintyse keiktelėjo, tačiau, žinoma, negalėjo ignoruoti dukters, tad pritūpė šalia ir apsimetė, kad to bjauraus žmogaus šalia nėra. Nepaisė to, kad ką tik jam pamelavo, tik suėmė Miriam rankytę ir nusišypsojo. Be Mayros bendrauti su vaikais vis dar nebuvo paprasta, bet dabar Dafydd neturėjo teisės parodyti nė menkiausio neužtikrintumo. Niekada negali žinoti, ką tas kvailys Shane sugalvos. Paėmęs mažylę ant rankų atsistojo ir atsargiai žvilgtelėjo į dvynukus, kurie vis dar maudėsi smėlyje. Tokia laiminga turėjusi būti diena atnešė tik įtampą ir norą kuo greičiau nešdintis namo. Tik kaip Dafydd gali būti tikras, kad Shane jo neseks? Jis burtininkas? susimąstė vaikinas ir vėl įsmeigė akis į tėvą. Nenorėjo jam daugiau nieko sakyti. Atsirado po daugybės metų. Akimirką atrodė, kad abu norėtų palaikyti ryšį, bet po to nė nesistengė dar kartą sukontaktuoti. Ar toks žmogus gali bent apsimesti esąs tėvas? Žinoma, ne.
- Ar tu mane seki? - galiausiai paklausė Dafydd apsimestinai užtikrintu tonu. Vidinė baimė dėl vaikų pamažu plėtėsi.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #26 Prieš 1 metus »
Dafydd tiesiog norėjo pabūti vienas ir apie nieką negalvoti. Giliai viduje žinojo, kad jam ši situacija turbūt atrodo blogesnė nei buvo iš tiesų. Buvo tikras, kad Mayra jį myli, tiesiog merginai reikia laiko atsigauti po tragedijos. Vis dėlto be galo norėjosi, kad viskas būtų kaip anksčiau, kad jis galėtų džiaugtis mylimosios buvimu šalia ir trimis nuostabiais mažyliais. Tad kas jį vis dėlto stabdė?
Būtent norėdamas atsakyti į šitą klausimą Dafydd vieną vasaros vakarą patraukė į paplūdimį pasivaikščioti. Tikėjosi gerai viską apmąstyti ir pagaliau suprasti, ar mylimoji išties yra atšalusi, ar jam tiesiog taip atrodo. Pats darė viską, kad tik Mayra suprastų tebesanti beprotiškai mylima ir reikalinga. Tiesą sakant, tokiu sunkiu laikotarpiu ji buvo tiesiog ypatingai reikalinga, Dafydd norėjo nuolat jausti ją šalia. Dabar išėjo tik dėl to, kad norėjo viską apsvarstyti. Bijojo, kad tai gali priversti akis sudrėkti, o pažadas neišlieti nė vienos ašaros namuose to padaryti neleido.
Basomis žengdamas per smėlį nejučia susimąstė apie tai, kaip dažnai čia ateidavo su vaikais. Kaip jie mėgo statyti smėlio pilis ir krykštauti. Tai ir buvo laimė, ar ne? Dovanoti brangiausiems žmonėms džiaugsmą ir dėl to jaustis gerai. Atrodė, kad daugiau nieko nereikia. Žinoma, būtų be proto smagu turėti keturis mažylius, bet šito galimybės pakeisti nebuvo. Ketvirtasis mažylis... Na, apie jį geriau negalvoti - tai vis dar be proto skaudino. Dar blogiau buvo tai, kad Dafydd nežinojo, ar Mayra nekaltina savęs. Pats taip negalvojo nė akimirką, bet kaip jam išsiaiškinti, kokios mintys siaučia mylimosios galvoje? Ar ji žino, kad jis padarys viską, kad tik ji pasijustų bent šiek tiek geriau? Ar jiedu dar bus laimingi? Norėjosi tikėti, kad taip: kartais tam tikrų prošvaisčių pasirodydavo.
Dafydd atsisėdo ant akmens ir nejučia prisiminė pirmąjį susitikimą su keistuoliu Brett, kuris įvyko būtent čia. Tas vyrukas buvo vienas nejaukiausių kada nors sutiktų žmonių. Velsietis padarytų bet ką, kad tik apsaugotų šeimą nuo tokių kaip jis. Ir nuo Shane, žinoma. Nežinia kodėl Dafydd prisiminė tėvą, iš kurio jau senokai nieko negirdėjo. Dabar suprato, kad tai vis dėlto buvo skaudu. Kad ir koks jis būtų žmogus, vis dėlto buvo Oliverio, Elioto ir Miriam senelis. Vienintelis senelis... Negalvok apie jį! griežtai liepė sau vaikinas ir mintimis grįžo namo, pas Mayrą ir mažylius. Suprato nesugebėsiantis atsakyti į rūpimus klausimus - pernelyg pasiilgo brangiausių žmonių. Be proto norėjo priglausti mylimąją prie savęs ir sutaršyti jai plaukus, leisti vaikams krykštauti jam ant kelių... Ko gero, reikėjo tiesiog keliauti namo ir toliau siekti tikslo - įrodyti žmonai, kad niekas nepasikeitė, kad jam ir toliau jos gerovė rūpi labiau nei bet kas kitas pasaulyje.
Atsistojęs nuo akmens Dafydd apsižvalgė. Buvo pradėję temti, kas bylojo, kad jis praleido čia ne tiek ir mažai laiko. Susirūpinęs, kad Mayra gali jo pasigesti, patraukė namų link. Vos po kelių žingsnių pasileido bėgte - norėjosi greičiau apkabinti tą, kuri rūpėjo labiausiai pasaulyje.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #27 Prieš 1 metus »
Buvo žiemos atostogos. Keturiolikos metų mergaitė visai neseniai ryškiai nudažytais raudonais plaukais, apsirengusi nauju gražiu juodu paltu, vaikščiojo jūros pakrante. Jeigu neįsižiūrėtum į jos veidą, būtent šią akimirką ji galbūt net pasirodytų laiminga. Tačiau dabar Dori laiminga nesijautė.
Jeigu vasarą ji mėgavosi gyvenimu viena, tai dabar to mėgavimosi maža buvo likę. Vis dėlto ką tik praėjo Kalėdos, kurios buvo nykios. Jų mergina negalėjo praleisti niekur kitur, kaip tik namuose, nes visiems privalėjo meluoti, jog šventes sutiko su motina.
Žiemą buvo šalta ir tamsu, todėl menkas malonumas kiurksoti apleistuose namuose. Visiškai nebuvo kas veikti, o ypač vakarais. Dienomis, kaip šiandien, Mendel bandydavo kur nors nueiti. Laimei, jog ji jau galėjo nešiotis savo burtų lazdelę, tačiau panaudoti jos net nekilo minties, mat buvo beveik tikra, kad dabar jau Magijos Ministerija ją akimirksniu sučiuptų. Tačiau saugumo jausmą burtų lazdelė, esanti kišenėje, davė.
Nuotaikos nebuvo visai. Niežtėjo nagus parašyti Deoiridh ir pasiūlyti susitikti, galbūt net atvykti pas ją į svečius, tačiau to raudonplaukė negalėjo padaryti vien jau dėl Matthew. Juk jis jos nekenčia ir tai dar labiau mušė ūpą. O ir Juzefas buvo kažkuo labai jau užsiėmęs. Jis parūpino merginai nešyklę į pajūrį, tačiau visiškai nesidomėjo, ką Dori veikia ar kaip jai sekasi. Dabar Mendel jautėsi kaip niekad vieniša.
Sniego nebuvo, tik pūtė žvarbus vėjas, taršydamas merginos plaukus. Ji braukėsi juos nuo veido, o kūną stingdė šaltis. Tas paltas, jis nei velnio nešildė, o kainavo šitiek pinigų. Pagalvojus apie pinigus taip pat širdyje kažkas sukirbėdavo, mat saugykla Gringotse sparčiai tuštėjo, o Dori nesugebėjo taupyti. Neseniai įsivėrusi auskarą dar ir į nosį mergina prisipirko visą saują auskariukų, nors būtų užtekę ir kelių. Kas bus, kai baigsis pinigai? Ir kada grįš mama? Ar ji išvis grįš? O jei ji nebegyva?
Šią akimirką Dori pasidarė taip suknistai sunku. Ji paėjėjo tolėliau, atsisėdo ant didelio akmens ir pradėjo tyliai verkti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #28 Prieš 1 metus »
Tai buvo geriausias Kalėdų laikotarpis Dafydd gyvenime. Ilgai nesiryžo patikėti, kad jiedu su Mayra išties keliaus į Maljorką. O laikas ten buvo nuostabesnis už viską. Pagaliau atrodė, kad viskas yra gerai. Jis tebėra reikalingas ir mylimas, o skausmas, ilgus mėnesius draskęs širdį, pasitraukė į šoną. Žinoma, baimė, kad viskas tuoj gali sugriūti, vis dar kirbėjo viduje, tačiau palyginus savijauta prieš porą mėnesių Dafydd dabar buvo tiesiog neapsakomai laimingas.
Tą dieną dirbęs iš namų raudonplaukis nutarė pasidaryti pertrauką ir išeiti pasivaikščioti. Mielai būtų pasiėmęs ir šeimos narius, tačiau darbas taip išvargino, kad vaikinas jautė tuoj pratrūksiantis pykčiu. Jo nebuvo galima nukreipti į brangiausius žmones pasaulyje, tad apdovanojęs mylimąją ilgu bučiniu ir švelnia šypsena išėjo vienas. Vylėsi ir tikėjo, kad Mayra jį supranta.
Kiek pasvarstęs, kur eiti, galiausiai pasirinko paplūdimį. Čia visada buvo smagu nueiti, o ne itin šiltą dieną buvo galima tikėtis nesusitikti to išsigimėlio, su kuriuo susitikimai buvo pernelyg jau dažni. Ne, Dafydd norėjo ramiai pakvėpuoti jūros oru, pailsėti nuo varginančių užkeikimų ir grįžęs namo priminti šeimos nariams, kaip juos myli.
Vis dėlto pabūti ramiai, ko gero, nebuvo lemta. Vos įžengęs į smėlį pamatė tolumoje kažkokią mergaitę ryškiai raudonais plaukais. Priėjęs kiek arčiau pastebėjo, kad ji verkia. Širdį kažkas suspaudė: atrodė, kad tai yra Miriam po kokių dešimties metų. Raudoni plaukai labai jau priminė jo paties dukterį, tad akivaizdus liūdesys privertė Dafydd prieiti arčiau. Mažiausiai norėjosi ją išgąsdinti, tad vaikinas sustojo per keletą metrų nuo jos ir kol kas nieko nesakė. Po kiek laiko suprato, kad taip turbūt atrodo tik dar kraupiau. Mintyse paprašęs Mayros pagalbos žengė nelabai užtikrintą žingsnį arčiau ir galiausiai pratarė:
- Labas. Ar kas nutiko? Gal galiu padėti?

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #29 Prieš 1 metus »
Atšiaurus pajūrio vėjas stingdė šiltas keturiolikmetės ašaras. Dėl Merlino barzdos, juk Dori tikrai nieko neturi. Apėmė tokia silpnumo akimirka, kad sekundę mergina net pagalvojo, jog ims ir nuvažiuos dabar pat pas žiobarus, su kuriais augo vienuolika metų. Kad paklaus, kodėl jie jos atsisakė, ar tikrai tik dėl to, kad ji yra ragana? Pažadės nei žodeliu neužsiminti apie magiją ir pasiprašys pas juos atgal. Ne, Hogvartso tikrai nemes, bet gal jiems nebūtų sunku priimti buvusią įdukrą kelis kartus per metus?
Aišku, kad tai buvo neįmanoma. Mendel nei neturėjo į ką kreiptis. Alanas, jis būtų ir išklausęs, ir suteikęs raudonplaukei draugiją, tačiau Dori nenorėjo jo liūdinti.
Keturiolikmetės mintis pertraukė vyriškas balsas. Pakėlusi galvą ir greitai nusišluosčiusi ašaras Dori pamatė vyrą, galbūt Juzefo amžiaus, o gal šiek tiek ir jaunesnį. Paauglės širdis nusirito į kulnus. Ji instinktyviai apsidairė ir suvokė, kad ji ir šitas vyras paplūdimyje yra vieni. Pabėgti - ji nepabėgs, o jeigu rėks - nieks negirdės. Dori padėkojo Merlinui už tai, kad palto kišenėje turi burtų lazdelę. Stipriai ją sugniaužė ir galvojo, ar spės pasinaudoti kerais, jeigu vaikinas ją puls. Ir kokius kerus ji turėtų naudoti? Nužudyti šitą žiobarą? Aišku, kad ne! Tu turėsi jį sustingdyti, Dori! Sustingdyti!
- Net nebandai manęs paliesti! - žodžiai patys išėjo iš burnos, skambėjo tvirtai ir garsiai, nors iš tikrųjų mergina buvo labai išsigandusi.