[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kažkodėl buvo taip keista, kad Auris pasakojo apie Alaną ir Erką. Pats Dafydd apie savo šeimą būtų galėjęs kalbėti nuolatos. Nebuvo plepys, bet apie mylimus žmones galvojo visą laiką, tad ir kalbėti nebūtų labai jau sudėtinga. Draugas buvo kitoks - daug labiau mėgo pliurpti, bet atrodė, kad šeima ar artimi bei svarbūs žmonės nėra lengviausia tema. Turbūt dėl to, kad vengė tų artimų žmonių turėti. O dabar tarsi parodė, kad tiek Alanas, tiek Erka yra svarbūs. Net jeigu nenori to pripažinti.
Laimei, Auris noriai šnekėjo ir apie Hogvartsą. Pačiam apie jį pasakoti buvo sunku, o Mayra irgi nelabai tepadėjo. Pernelyg greitai ten išvažiuosiantiems berniukams, žinoma, viskas buvo įdomu. Bent jau tėčio draugas gali kažkiek užpildyti tą skylę, ar ne?
- Kai mokeis, tai?.. - nepraleido pro ausis nebaigto sakinio ir gudriai pažvelgė į Aurį. Žinoma, Eliotui tai taip pat bus labai įdomu, tad dabar jie taip paprastai Aurio nepaleis. Turės papasakoti, ką jau tokio pridirbo. - Ir kuriam tu koledžui vadovauji? Klastūnyno vadovas lyg buvo Turner, ar ne? - pasidomėjo. Žinoma, vystyti temą apie nemėgstamą žmogų nebuvo labai protinga, bet tikėjosi, kad viskas bus gerai.
Tai, kad Eliotas atvirai pareiškė nenorintis broliuko ar sesutės, kiek išgąsdino. Kažkodėl jam kliuvo šeimos nariai. Labiausiai lyg ir Oliveris, bet ką gali žinoti, gal ir su mažaisiais yra kokių bėdų? Bet nieko apie tai nesakė. Nenorėjo priekaištauti sūnui prie Aurio. Apie tai pasišnekės vėliau. O gal ir visai nesišnekės, mat tokie sudėtingi pokalbiai kainuodavo labai daug pastangų. Geriau tiesiog kartu smagiai praleisti laiką.
- Turbūt bijočiau rizikuoti, - atsakė į klausimą apie verslą. - Norėčiau pakeisti darbą, bet alga gera, o reikia pasirūpinti žmona ir vaikais. O verslas... Na, jis gali baigtis visaip. Matai, man reikia saugumo. Bet tu pabandyk, jeigu tik turi noro ir idėjų. Turėtų būti įdomu.
Neketino pasakoti apie tai, kaip gyveno po to, kai buvo išmestas iš ministerijos, bet dar nedirbo banke. Geriau nė neprisiminti tos gėdos, kurią patyrė, kai Mayra pasakė, iš kur jie gauna pinigų. Ne, visa tai jau praeityje.
- Aš stengiuosi nežinoti, kur yra visokie skanūs dalykai. Kitaip visai ramybės neturėčiau, - atsiliepė Dafydd ir nusišypsojo. Žinojo turintis tris smaližius, kuriems, regis, tik visokių skanėstų ir tereikia.
- O tu ką nors žinai apie Matthew ir jo globotinę? - dabar jau susidomėjo ir Dafydd, kai Auris paklausė tos merginos vardo. - Kažkoks ten sudėtingas. Derid? Deoiridh? Na, kažkas tokio, tikai neprisimenu. O Turner... Na, kadangi jis nekokios nuomonės apie mane ir Mayrą, tai galvojo, kad ir mūsų vaikai bus tikri neklaužados. Bet ką jis gali žinoti, ar ne?
Pažvelgęs į Eliotą vaikinas kuo puikiausiai suprato, kad Turner velniškai klysta. Tiesa, geriausia būtų, jeigu dvynukams išvykus į Hogvartsą to žioplio ten jau nebūtų.
- Bėk, nebijok, - pratarė sūnui, kai Auris pasiūlė palenktyniauti. Dabar jautėsi be galo laimingas.

[Eliotas Llewellyn]

Apie nepažįstamus žmones klausytis buvo neįdomu, tad Eliotas pradėjo nekantrauti. Norėjo susidraugauti su šituo žmogumi. Nors jis buvo labai senas (gal net senesnis už tėtį!), jis berniukui patiko. O dar labiau patiko tada, kai pradėjo pasakoti apie Hogvartsą. Tai aštuonmečiui buvo visų įdomiausia.
- Aš nepasiklysiu, - užtikrintai pareiškė Eliotas žvelgdamas į tėčio draugą. - O su vaiduokliais noriu susipažinti! Maniau, kad jie būna tik pasakose.
Tokiose, kokias Oliveris vis dar baisiausiai mėgsta pridūrė mintyse. Vis dėlto pasistengė nuvyti bet kokias mintis apie brolį į šoną. Dabar buvo su tėčiu ir jo draugu. Kam galvoti apie kvailą brolį?
- Taip, kas buvo, kai mokeisi? - paantrino tėčiui, kai Auris kažko nenorėjo pasakoti. Būtent tai ir buvo įdomiausia. Gal šis žmogus buvo padūkęs? - Ar turėjai daug draugų? Patiko profesoriai ir pamokos? - dar pažėrė klausimų. Tikrai geriau plepėtis apie Hogvartsą, o ne jaunesnius brolius ir seseris.
- Aš jų jau turiu, man užtenka, - atsakė, tačiau šį kartą tai ištarė ne taip tvirtai. Tikrai nenorėjo įžeisti tėčio. Nelabai žinojo, iš kur tie mažiai atsiranda, bet turbūt mama ir tėtis jų nori, ar ne? Reikės kada paklausti, bet padarys tą tada, kai su jais nebus Aurio.
- Eime ledų! - dar kartą sušuko Eliotas, kai tėčio draugas atsistojo. Nusibodo kalbėti apie Matthew Turner, tad pasileido kiosko link. O išgirdęs pasiūlymą palenktyniauti bei tėčio leidimą tai padaryti pasileido bėgte. Visai netrukus buvo prie skanėstų, o ten net akys apraibo. Norėjosi paragauti visko, bet to tėtis neleis. Kaip jam išsirinkti, kai rankos tiesiasi prie kiekvieno skonio?
- Kurie ledai patys skaniausi? - paklausė Aurio.

[Auris Senkleris]

- Aš tai pasiklysdavau pilyje pirmame kurse. Iki tol, kol ją išnaršiau. - Nusišypsojo. - Taip. Vaiduokliai yra kuo tikriausi. O Akilanda... Po šimts Dafydd, ar tu nepameni mėgstamiausio to poltergeisto užsiėmimo? Jam patinka vesti visą mokyklą iš proto. - Pats kaltas drauguži. Aš nenorėjau vesti tavo sūnaus iš doros kelio, bet tu pats kaltas. - Na žinai Eliotai, mes su Akilanda visko prikrėsdavom. Jis labai išdykęs. Jo gyvenimo tikslas turbūt yra persekioti visus mokyklos ūkvedžius. Taigi mudu dažnai tam vargšui pridarydavom problemų. Pavyzdžiui, Mokyklos koridoriuose paleisdavom Vizlių fejerverkų. Jie skraidydavo po koridorius keldami siaubingą triukšmą. O jis juos gaudydavo ir baisiai siusdavo. O mes slėpdavomės kur nors ir mums tai atrodė juokinga. Bet tai labai kvaila tiesą pasakius. Arba kartą jo kabinete palikome užkerėtą vijoklį. Per pusvalandį tas augalas iškerojo visur kur įmanoma. Apsivijo aplink stalą, išsišakojo po visą kabinetą. Ir kai jis sugrįžo į savo kabinetą negalėjo praeiti pro tą baisingą augalą. Jis karaliavo visur. Visko buvo. Kai aš su draugais pradėjau groti muzikos grupėje ir mes pradėjome rengti vakarėlius. Akilanda juos išreklamuodavo mokiniams. Ir šiaip. Labai juos pagyvindavo. - Pabaigė pasakoti.
- Esu Grifų Gūžtos vadovas. Taip, Turner vadovavo Klastūnynui. - Berniukas ir toliau jo klausinėjo.
- Turėjau draugų. Su kuriais subūrėme muzikos grupę. Man patiko mokytis. Dažniausiai. Aš per pamokas dažniausiai stengdavausi nekristi mokytojams į akis ir mokiausi. - Nutarė tos temos apie brolius ir seseris netęsti. Tai juk buvo ne jo reikalas. Nors jam atrodė, kad apie tai reiktų pasikalbėti su berniuku, kol jis dar mažas.
- Taip. žinoma, kad rizikinga kažką pradėti. O aš kol kas neketinu mesti mokyklos. Bet kartais pagalvoju. Man nelabai patinka, kad reikia gyventi pilyje. Nors aš dažnai ir išvykstu kur kitur, kai nėra pamokų. Bet šiaip kol kas ketinu ten likti. Bet jei kartais ką nors išmąstyčiau. Ir papasakočiau tau. Ar norėtum pamėginti prisidėti, jei mintis tau pasirodytų įgyvendinama? Ir ne tokia rizikinga. - Eliotas nekantravo, jie dar vis kalbėjosi.
- Supratau. Logiškas sprendimas. Tik gaila, kad dabar ledų kioskelis bus išaiškintas. - Nusišypsojo Auris.
O toliau buvo tik gražiau. Senkleris tikrai nustebo.
- Nieko nežinau. Bet turbūt ji jauna. Gal ją pažįstu tai ir klausiu. - Ir tikrai. Taip ir buvo. - Deoiridh? - Jis abejojo, kad yra labai daug merginų mokykloje tokiu vardu. - Ji baigė mokyklą tada, kai pradėjau ten dirbti. Įsidarbino magijos žiniose po mokyklos baigimo. Ar apie tą merginą kalbi? Ji laukiasi vaiko? O varge... - Jis prisiminė kokią tą merginą matė paskutinį kartą. Norėjo ilgiau apie tai pakalbėti, bet jie nuėjo ledų.
Dabar, kai išgirdo šitą istoriją dėl Erkos tik labiau sunerimo. Kas bus, jei ji irgi ims ir išrūks iš namų? Ką aš tada darysiu?
- Negerai, kad jis taip nusistatęs. Matyt nervinasi dėl Deoiridh. Bet vis tiek taip negalima. - Aurį tai tikrai kažkiek išmušė iš vėžių. Ji vartoja. Aišku vartoja. Ir laukiasi vaiko. Jau gal laukėsi? Negalėjo išmesti to iš galvos. Bet pasistengė ir toliau išlikti geros nuotaikos.
- Ei, taip nesąžininga, nebuvo starto! - Šūktelėjo ir ėmė vytis berniuką. Jam patiko bėgti per smėlį.
- Palauk tu man, tuojau pagausiu tave. - Juokėsi skuosdamas paskui jį.
Prisigretino prie Elioto jiems pribėgus kioską. Prie kurio driekėsi nemenka eilutė.
- Nežinau. O ką labiau mėgsti? Vaisius, šokoladą ar ką kitą? Man patinka braškiniai ledai. - Pasakė jau sustojęs.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kaip gerai turėti draugą, kuris mielai sutinka plepėti apie Hogvartsą. Mažyliams, žinoma, įdomu išgirsti apie mokyklą, bet turi tokius tėvus, kurie apie tai daug nešneka. Laimei, Auris buvo gerokai plepesnis už Elioto tėvą, tad dabar berniukui tikrai turėjo būti smagu.
- Manau, Akilandą visi prisimena, - šyptelėjo, kai draugas kreipėsi į jį. Nors buvo smagu klausytis, mokykla vis tiek kėlė keistą įtampą. Tai nepasikeis - Hogvartsas visada liks vieta, kurioje jis buvo nereikalingas, piktas ir nekenčiamas. Ir iš kur buvo išspirtas. Gėda persmelkė vidų, bet pavyko tai nuslėpti. Ar bent jau Dafydd to tikėjosi.
- Tu Grifų Gūžtos vadovas? - nuoširdžiai nustebo vaikinas, kai Auris pasakė būtent tokią naujieną. Jeigu jau ne Klastūnyno, galbūt jam tiktų Varno Nagas. Bet Grifų Gūžta? Mionos koledžas nejučia pagalvojo Dafydd ir pastebimai krūptelėjo.
Laimei, egzistavo toks dalykas kaip saldumynai, kurie nustumdavo bet kokias nepatogias mintis. Tiesa, bandymas kurti verslą skambėjo visai įdomiai, bet Dafydd beveik neabejojo, kad nesiryžtų jo imtis. Mesti darbo tiesiog negali, o ir dirbdamas banke, ir užsiimdamas verslu visai nebeturėtų laiko šeimai. To jis taip pat negali padaryti.
- Neįsivaizduoju. Skamba visai įdomiai, bet...
Kalbėti dar ir apie Deoiridh ar Turner tikrai nesinorėjo. Tyliam žmogui čia visko buvo per daug. O ir Eliotas baigė sprogti iš nekantrumo.
- Na, man ji nebuvo panaši į jauną žurnalistę. Labiau jau į jauną narkomanę, - gūžtelėjo pečiais Dafydd tikėdamasis, kad Auris supras: tema baigta. Geriau paplepėti apie saldainius ar netgi Hogvartsą.
Žiūrėdamas, kaip jo sūnus ir draugas lenktyniauja skuosdami prie ledų kioskelio, negalėjo patikėti, kad tai yra tiesa. Jautėsi be galo laimingas. Pradėjo svarstyti, kaip atrodytų susitikimas, jeigu čia būtų ir Oliveris, bet nustūmė tą mintį į šoną. Viena aišku - jeigu čia būtų ir jo brolis dvynys, Eliotas nebūtų toks laimingas.
- Vieną porciją, - pratarė Dafydd sūnui puikiai žinodamas, kad mielai išsirinktų jų kokias penkias. Pats dar nežinojo, ar iš viso norės ledų. Jeigu paims, Eliotas taip žiūrės, kad būtinai nesusilaikęs galiausiai atiduos jam. Ši mintis privertė nusišypsoti.
- Braškių mėgėjas? - draugiškai pasišaipė Dafydd žvilgtelėdamas į Aurį. Eilė beveik nejudėjo - šiuo metu ledus rinkosi trys kiek vyresni už Eliotą vaikai. Vargeli, šitas mažylis tikrai tuoj sprogs iš nekantrumo.

[Eliotas Llewellyn]

Dabar šis susitikimas buvo gerokai smagesnis. Tėčio draugas mielai pasakojo apie Hogvartsą, o tai buvo labai įdomu. Eliotas mielai būtų susikrovęs lagaminą ir išvažiavęs dabar pat. Ir palikęs Oliverį namie, žinoma.
- Man patinka Akilanda! Jis bus mano draugas! - džiaugsmingai sušuko. Žiobariškoje mokykloje daug išdaigų nekrėtė, bet ten bus magija! Tai bus visai kas kita. Susiras draugų ir labai smagiai praleis laiką. Nė negalvojo, kad toje mokykloje turbūt reikės mokytis. - O kokios geriausios pamokos? Ar nuo pirmo kurso galima naudoti kerus ir ką nors iškrėsti? Ar ten gražu? Ar galima išeiti į lauką? - ir toliau nepaliko Aurio ramybėje berniukas. Jis apie tą paslaptingą vietą pasakojo daug daugiau nei tėtis, tad dabar buvo geriausias aštuonmečio draugas.
- Muzikos grupę? - išpūtė akis praleidęs žodžius apie koledžus. - O gali ką nors padainuoti?
Susižavėjimo kupinu žvilgsniu stebėjo šitą žmogų. Dabar buvo apmaudu, kad taip ilgai su juo nesusipažino. Kodėl Oliveris šį įdomų tėčio draugą pažįsta gerokai ilgiau nei jis? Taip nesąžininga! Ir vis tiek tas kvailys sugalvotų pasakyti, kodėl yra nuskriaustas.
Eliotui pavyko anksčiau už Aurį pribėgti prie kioskelio, ir tai privertė pasijusti dar geriau. Plačiai nusišypsojęs pažvelgė į suaugusį žmogų ir patenkintas sušuko:
- Aš laimėjau!
Apžiūrinėjo skanėstus ir norėjo visiškai visko. Tėtis, pasakydamas, kad galima išsirinkti tik vieną porciją, gerokai nuvylė. Eliotas labai tikėjosi gauti bent jau dvi.
- Bet... - gerokai liūdnesniu tonu sumurmėjo. - Aš viską mėgstu, - rimtai pratarė Auriui. - Bet pasitikiu tavimi. Noriu braškinių ledų!
Drąsiai pačiupęs tėčio draugą už rankos pradėjo tempti jį į eilės pradžią. Tikrai neketino laukti, kol daugybė žmonių išsirinks skanėstus anksčiau už jį.

[Auris Senkleris]

- Įdomu iš kur jis išvis atsirado Hogvartse. Kažkodėl niekada neklausiau. - Pasakė.
- Bet atsimink, kad Akilanda ilgai, ilgai ir tave patį gali nervinti. Ypač, kol būsi pirmakursis. Su juo reikia kantrybės. - Auris nebuvo tikras ar dirbs mokykloje tuo metu, kai ten atsiras Dafydd vaikai. Bet dabar pasidarė įdomu kaip jiems ten seksis. Oliveris ir Eliotas buvo tokie skirtingi. Eliotui ten bus lengviau. Galvojo.
- Man tai labiausiai patiko kerėjimas ir apsigynimas nuo juodosios magijos. Nekenčiau transfigūracijos, bet šiais metais dėstysiu kaip tik ją. Nežinau kokios pamokos geriausios. Priklauso nuo to, kas tau patinka. Ar tau patinka augalai ir gyvūnai. O gal eliksirininkystė. Ar labiau mėgsti kerėti. O gal tu jauti, kad būsi pranašu. Visko tame Hogvartse moko. - Dafydd regis nustebo dėl jo vadovaujamo koledžo.
- Taip. Ir man keista, kad turiu reikalų su Grifais.  - Šyptelėjo. - Įsivaizduoji. Pirmame kurse riogsojau ant tos kėdutės ir laukiau savo paskyrimo gal penkias minutes. Buvo siaubinga. Jau ketinau dingti iš salės. Bet pagaliau mane paskyrė į Klastūnyną. - Nejaukiausia akimirka visoje jo mokymosi eigoje. Nenorėjo to pakartoti.
- Jei jau pirmam kurse sugebėsi kerėti, tai aišku galėsi naudoti kerus. Krėsti pokštų šiaip neraginčiau. Nes gali užsidirbti ir areštą. Tada bus nuobodu.  - Šyptelėjo. - Man pilis graži. Didžiosios salės lubos atrodo kaip tikras dangus. O pilis kupina paslapčių. Yra vietų, kurios nuolat keičiasi. Yra senų portretų, šarvų ir statulų. Kiemas irgi man patinka. Yra didelis ežeras. Daug vietos vaikštinėti. Be to netoli mokyklos auga didelis miškas. Tiesa, ten eiti negalima. - Apie tai, kad pats puikiai pažino tą mišką mokyklos laikais nepasakojo. - Aišku, kad galima eiti į lauką. Kiemas didelis. Yra visokių vietelių. Šiltomis dienomis smagu mokytis kieme kartu su draugais ar vienam. - Jam turbūt patiks klajoti po mokyklą. Bet kaip seksis Oliveriui?
- Kaip ir sakiau čia tik šiaip mintis. Nieko konkretaus. - Pabaigė temą apie verslą, kurio galbūt galėtų imtis. Jei kada nors nutartų palikti mokyklą.
- O tu turi mėgstamą dainą? Nežinau. Neturiu čia savo gitaros. Aš grupėje buvau gitaristas ir kartais pritardavau priedainius. Mes buvome keturiese. Buvo labai smagūs laikai, kai kartu muzikuodavome. - Kai Dafydd pasakė, kad ji dabar panaši į narkomane jam tapo viskas aišku.
- Taip. Kalbi apie tą merginą. Aš ją mačiau jau ir tada, kai nedirbo žurnaliste. Norėjau duoti jai slopinamojo gėrimo. Kuris nuslopintų abstinencijos simptomus. Bet nesigavo. Reikėjo kitaip viską daryti tą dieną. Bet labai nustebau ją sutikęs tokią. - Bėgdamas iki ledų kiosko ir po to negalėjo išmesti jos iš galvos. Ar vaikas gimė ar gims apnuodytas narkotikais? O gal ji susiėmė?
- Palauk dar. Dar ne pabaiga. Paskui susirasim kokią kitą trasą ir dar pažiūrėsim kaip bus. - Juokėsi ir plepėjo. Nors galvojo visai apie ką kitą.
- Jie gaivūs. - Pasakė Eliotui.
- Aha. Mėgstu šitas uogas.  - Eliotas tikrai neketino laukti, kol ilga eilė praretės ir nusitempė jį priekin.
- Ne drauguži, būkim civilizuoti žmonės ir palaukim. Kiti gi irgi nori ledų gerai? Jei luktelsi, tai gal pasiderėsiu su tavo tėčiu ir išeis gauti tarkim dviejų skonių ledų. Kaip tau toks sumanymas? - Laikydamas berniuką už rankos sugrįžo atgal, kur jie stovėjo prieš tai.
- Ei Dafydd, ar skaitytųsi kaip viena porcija, jeigu į vieną vafliuką įdėtų ne vieną burbulą ledų, o du?

[Eliotas Llewellyn]

Tėčio draugas tiek pasakojo apie paslaptingąją pilį, į kurią pats Eliotas vyks tik po trejų ilgų metų, kad norėjosi važiuoti ten dabar pat. Eliotas sutiktų net ledų atsisakyti, kad tik galėtų pamatyti, kaip ta mokykla atrodo. Tėčio ir mamos suteikiama informacija buvo skurdi, o štai Auris šnekėjo daug daugiau. Aštuonmetis įdėmiai klausėsi ir bandė viską įsidėmėti. Jam reikėjo gerai susipažinti su Hogvartsu, kad vėliau galėtų nuskriausti Oliverį. Taip, šis tėčio draugas yra tikrai labai šaunus.
- Aš nebūsiu pirmkursis! - garsiai sušuko Eliotas. Nė kiek neabejojo, kad iš karto susidraugaus su tuo Akilanda. Jie bus geriausi draugai ir su malonumu erzins Oliverį. Bus labai smagu!
- O kas yra daroma per areštą? Tu juk man neskirsi arešto, ar ne? Mokėsiu naudoti kerus! Labai noriu tai išbandyti! - vis dar neprarado entuziazmo berniukas. Jam viskas buvo labai įdomu, taip pat ir muzikos grupė. Dėl to kai Auris tarsi nesutiko padainuoti, kiek nusivylė. Žinoma, šis žmogus ir toliau atrodė šaunus, bet labai jau norėjosi išgirsti jį dainuojant.
- Neturiu, bet norėčiau paklausyti tavęs! - atsakė. Kodėl reikėjo kalbėti apie kažkokias nepažįstamas merginas, Eliotas nežinojo, bet nieko apie tai nesakė. Vis dėlto Auris yra ne jo, o tėčio draugas. Jeigu tėtis susitiktų su kokiu jo draugu iš mokyklos, turbūt neprieštarautų, jeigu berniukai pradėtų tarpusavyje kalbėtis apie, pavyzdžiui, futbolą.
- Aš laimėsiu dar kartą! - nepasidavė Eliotas jau svarstydamas, kur geriausia būtų surengti dar vienas lenktynes. - Bet ledų noriu dabar, - pasiskundė. Vis tik Auris bandė išprašyti tėčio daugiau ledų, tad daugiau nieko nesakė. Nebuvo toks kvailas: jeigu dar skųsis, tėtis tikrai nenusileis. O dabar įsmeigė į mylimą žmogų maldaujančias akis ir vylėsi, kad to pakaks susiprasti, kad du rutuliukai tikrai nėra per daug.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Klausytis, kaip sūnus laisvai bendrauja su draugu, buvo nuostabiai gera. Dabar atrodė, kad Eliotas yra visiškai įprastas smalsus aštuonmetis, o visas nerimas, kuris kilo dėl jo elgesio, buvo bereikalingas. Dėl to dabar to aštuonmečio tėvas ramiai šypsojosi ir mėgavosi akimirka. Neįsivaizdavo, ar Auriui bent kiek smagu taip plepėti, tačiau jis dirbo profesoriumi. Be to, turėjo pusbrolį, kurį, galima sakyti, užaugino nuo pat mažumės. Turėtų būti pripratęs prie vaikų, tad turėjo žinoti, kur veliasi, kai priėmė kvietimą.
- Eliotai, ar nemanai, kad pernelyg užpuolei Aurį su savo klausimais? - paklausė sūnaus Dafydd vis dar šypsodamasis. Sūnaus norui išgirsti muzikuojantį draugą pritarė, bet nieko apie tai nesakė. Kažkodėl pagalvojo apie Graham gimtadienį Menolizdyje ir pasijuto kiek nejaukiai. Ne, geriau galvoti tik apie tai, kad čia ir dabar yra smagu.
- Galėsit palenktyniauti smėlyje, - pasiūlė Dafydd. - Pažiūrėsime, kas bus greitesnis, kai abu pradėsite klimpti.
Jam nelabai patiko, kad Eliotas taip akivaizdžiai nepaiso paprasto mandagumo. Dar labiau nepatiko tai, kad nežinojo, kaip pasakyti, kad reikėtų gražiai palaukti eilėje. Ir koks iš jo tėvas? Per daugiau nei aštuonerius metus nesugebėjo išmokti tokių paprastų dalykų...
Nuotaika jau buvo besubjurstanti, tačiau šį kartą pavyko to išvengti. Šis berniukas buvo per daug nuostabus. O ir jo paties draugas elgėsi draugiškai. Tik būtinai sugalvojo iškaulyti daugiau ledų.
- Visai man vaikus išlepinsi, - pratarė Dafydd apsimestinai priekaištaudamas. Turbūt reikėjo nesutikti - norėjosi kelti savo autoritetą ir parodyti vaikams, kad ne viskas gyvenime yra paduodama ant lėkštutės. Mayrai šitai sekėsi žymiai geriau. Kaip ir viskas, ką reikia daryti būnant motina ar tėvu. Ji šiame žaidime buvo nepalyginamai pranašesnė. Bet argi jis gali neigiamai atsakyti į tą Elioto žvilgsnį?
- Gerai jau gerai, - pratarė ir žengė į priekį, mat trijulė pagaliau išsirinko savo ledus, ir eilė kiek pajudėjo. - Bet ne daugiau nei du. Ar sutariam?

[Auris Senkleris]

Auris tarytum sugrįžo į laikus, kai Alanas dar buvo mažas. Prisiminęs jį vaiką susimąstė apie tai ką pusbrolis daro dabar. JO uždėti kerai nerodė, kad vaikinukas būtų kur išėjęs. Ir tai reiškė, kad tebesėdi namie.
- Kaip gi nebūsi? Iš pradžių būsi pirmakursis, paskui antrakursis ir taip toliau. - Jis atrodė toks pasitikintis savimi. Net keista atrodė, kad Oliveris yra Elioto brolis dvynys. Ar jį tikrai taip siaubingai paveikė mažojo broliuko mirtis? Buvo sunku negalvoti apie Oliverį stebint energija trykštantį Eliotą.
- Visaip būna. Kas nors tvarkoma, perrašoma. Reikia ką nors išvalyti. Nežinau. Šiaip nebemėgstu skirti areštų. - Jo areštai virsdavo kažkokia katastrofa. Auris atėjęs dirbti į mokyklą nei nemanė, kad taip bus.
- Bet jei tu nusipelnysi arešto aš negalėsiu jo neskirti. Jeigu jau esi pasiruošęs kvailioti mokykloje, tai turi suprasti, kad už tai gresia pasėkmės. Gal rimtas pokalbis, o gal ir areštas. Todėl geriau paisyti mokyklos taisyklių. - Buvo baissiai keista apie tai kalbėti. Šalia sėdint Dafydd. Bet juk taip yra. Namie jei pridirbi nesąmonių tėvai irgi imasi kokių priemonių.
- Jei ir toliau būsi taip energingai nusiteikęs, tai manau tau puikiai seksis kerėti. - Šyptelėjo.
- Viskas gerai. Žinai gi, man patinka plepėti. - Pasakė. Jam tikrai netrukdė ta klausimų gausybė.
- Pažiūrėsim. Nori vėliau išmokysiu tave kelių smagių dainų? - Eilė pamažu tirpo.
- Aš suprantu, kad norisi. Bet reikia palaukti. Ar tau patiktų, jei ateitų koks nors žmogus ir nustumtų tave šalin? Manau nelabai ar ne? - Jie paėjo dar priekin.
- O, man tinka. Bėgimas su kliūtimis. - Džiugiai tarė.- O tu bėgsi? Ar liksi teisėjauti? - Paklausė Dafydd. Jam pasakius, kad išlepins vaikus pabandė nutaisyti atgailaujančią miną. Bet nepavyko, vis tiek ėmė šypsotis.
- Tik truputį, nepyk. - Pasakė.

[Eliotas Llewellyn]

Eliotas tiesiog spirgėjo iš nekantrumo. Atrodė, kad visas pasaulis susirinko nusipirkti ledų būtent šiame kioskelyje, tad dabar aštuonmetis gali likti visai be jų. Tai būtų tiesiog siaubinga neteisybė, tad gerai, kad netoliese buvo Auris, su kuriuo galima paplepėti apie Hogvartsą. Tai turbūt buvo pati įdomiausia tema pasaulyje.
- Bet pirmakursiai maži, o aš jau didelis, - išdidžiai pratarė išsitempdamas, kad atrodytų aukštesnis. Žinoma, tėčio draugas daug didesnis už jį, bet jis jau mokytojas, jam galima. O visokie pirmakursiai būtinai bus mažesni už Eliotą.
- Bet perrašinėti ar valyti nuobodu! Geriau žaisti kvidičą ar eiti į lauką! - sušuko berniukas. Nesusimąstė, kad tokiais žodžiais kaip "kvidičas" garsiai švaistytis nereikėtų. Dabar rūpėjo tik išpešti kuo daugiau informacijos apie tą mokyklą. Ir gauti ledų, žinoma. - Aš nežinau Hogvartso taisyklių, kaip galiu jų laikytis? Bet tu esi geras profesorius ir arešto neskirsi!
Galvoje sukosi kelios idėjos, ką bus galima iškrėsti per Aurio pamokas. Kodėl taip negreit galės keliauti į Hogvartsą? Žiobariškoje mokykloje taip nuobodu...
- Man seksis kerėti! - sutiko su tėčio draugu berniukas. - O gali parodyti kokių nors kerų? Turi čia lazdelę?
Žinoma, buvo matęs, kaip veikia magija, tačiau jos per daug tikrai nebus. Dabar smalsiai stebėjo Aurį ir nė nepastebėjo, kad jau tuoj tuoj galės prašyti norimo skanėsto.
- Galėsime kartu padainuoti? - net pašoko iš džiaugsmo Eliotas vis dar atidžiai stebėdamas muzikantą ir Hogvartso mokytoją. Nė nežinojo, kuri veikla šiuo metu skamba smagiau.
Apie eilę daugiau nieko nesakė. Norėjosi pasakyti, kad jis yra mažas, dėl to turėtų gauti ledų anksčiau nei kiti, bet iškelti idėją, kad jis būtent toks, tikrai neketino. Oliveris gal ir mažas, bet tikrai ne jis, Eliotas.
- Noriu braškinių ledų! - galiausiai pranešė darbuotojai, kai prieš trijulę neliko žmonių. - Ir... šokoladinių!
Akyse švietė nekantrumas, ir vietoje nenustygstantis berniukas jau įsivaizdavo, kaip per sekundę suryja visą skanėstą.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Ir kas būtų pagalvojęs, kad Auris - žmogus, kuris atkakliai kratosi bet kokių ryšių ir meilės - taip puikiai sutars su kito žmogaus vaikais? Tai, kad jis patiko tiek Oliveriui, tiek akivaizdžiai ir Eliotui, tik įrodė, kad bendrauti moka. Žinoma, nuo mažumės prižiūrėjo Alaną, bet pusbrolis ir draugo sūnūs yra du labai skirtingi dalykai. Ko gero, Auris tiesiog save nuvertina.
Eliotui bandant išsikovoti teisę pajudėti eilėje į priekį Dafydd pajuto gėdą. Jis turėtų mokėti sudrausminti sūnų, aštuonerių berniukas jau turėtų žinoti paprastas mandagumo taisykles, ar ne? Ką dabar pagalvos Auris? Turbūt supras, koks jis, Dafydd, yra netikęs tėvas... Tai šiek tiek skaudino, bet nebuvo ką kaltinti - pats turėtų pradėti elgtis kaip normalus suaugęs žmogus.
- Eliotai, šitie žmonės nežino tokio dalyko kaip kvidičas ir burtų lazdelė. Apie tai garsiai negalima kalbėti. Kaip mokykloje, - pasilenkęs prie sūnaus tyliai sumurmėjo Dafydd ir sušiaušė berniuko plaukus. Mokykloje tokių problemų nekildavo, bet tėčio draugas aiškiai privertė užsimiršti.
- Tai dabar Eliotas dar ir dainuoti pradės? - nusišypsojęs paklausė. Namuose ir taip netrūko triukšmo, tačiau jeigu berniukas norės užsiimti dainavimu, tėvas jam, žinoma, neprieštaraus.
- Man atrodo, jis tave taip apmėtys klausimais, kad net ir tu pavargsi plepėti, - perspėjo draugą Dafydd ir pažvelgė į nekantraujantį sūnų. Pats bėgimo varžybose dalyvauti neketino, tad skubiai atsakė:
- Kažkam reikės stebėti, kad tu nesukčiautum, ar ne? Manau, atsakymas aiškus.
Pagaliau eilės neliko, ir Eliotas skubiai paprašė norimų ledų. Dafydd kiek pasvarstęs pasirinko mėlyninius ir išsitraukė piniginę. Vis dar nežinojo, kaip reikia elgtis tokiais atvejais, ir tai labai slėgė. Kur nors nusivedęs Mayrą visada sumokėdavo, bet dabar tarsi viskas buvo kitaip. Suvalgyti ledų pasiūlė Auris, bet kodėl jis turi juos pirkti ne savo vaikui?
- Rinkis, sumokėsiu, - galiausiai pratarė. Darbuotoja įteikė Llewellyn'ams ledus. - O jeigu mano vaikai pasidarys pernelyg išlepę, žinosiu, ką kaltinti, - nusišypsojęs pridūrė ir paragavo savųjų. Jie buvo tiesiog pasakiški.

[Auris Senkleris]

Kažin kaip atrodytų mano gyvenimas, jeigu seniau viskas nebūtų taip pasisukę? Ar stovėčiau dabar čia? Gal stovėčiau šioje eilėje su savo vaiku? Galbūt būtume čia keturiese? Aš Dafydd ir mūsų vaikai? Gal jie susidraugautų. Pajuto tai idėjai ilgesį. Tos mintys į galvą atėjo stebint guvų ir linksmą Eliotą. Ir jis žinojo, kad to žingsnio niekada nežengs. Dėl sau į galvą įkaltų minčių. Bijojo prisirišti. Dar baiminosi, kad gali pasidaryti kaip jo tėvas. Ką gali padaryti supykęs labai gerai atskleidė nutikimas Hogvartse. Kai net teko pakeisti Gruodės prisiminimus. O jei kada nors nuskriaustų savo vaiką ar žmoną... Ne. To niekada sau nedovanotų. Bet ar tu neprieštarauji sau? Erka ir Alanas galima sakyti visada pas tave gyvena. Rūpiniesi jais ar ne? Tai kas kita. Atkirto pats sau. Galvoti kodėl tai yra kas kita neturėjo laiko.
- Taip. Bet juk reikia nuo kažko pradėti ar ne Eliotai? Todėl kad ir koks esi didelis teks pradėti nuo pradžios. Pirmo kurso. - Eilė vis tirpo ir tirpo. Ir gerai. Nes Aurio kantrybė stovėjimui irgi ėmė gerokai blėsti. Mat panoro pasivaikščioti.
- O taip. Aišku, kad nuobodu. Smagiau dūkti ir žaisti. Bet juk areštai yra tikrai ne tam, kad būtų smagu. O taisyklės kaip ir visur tokios pačios. O jei kas ir skirtūsi sužinosi apie tai atvykęs į mokyklą. - Apie kvidičą ar kitus dalykus nesakė nieko. Nors žinoma nereikėjo apie tai kalbėti tokioje minioje žiobarų.
- Taip manai? Na dėkui. Kaip ir sakiau nemėgstu areštų. Bet jei mokiniai jo prisišaukia... Tai jau tada jų bėdos. - Kalbėti apie tai buvo pratęs namie su Erka arba mokykloje. O čia kažkodėl atrodė keista.
- Neabejoju, kad tau seksis. - Šyptelėjo. - Tik ne čia. Čia to daryti negalima. - Jų eilė pagaliau vis artėjo.
- Aišku galėsim. Žiūrėk Dafydd, atrasime naują talentą. - Auris pradėjo bandyti prisiminti dainas, kurias kartais padainuodavo Alanui vaikystėje. Senų burtininkų dainų jis žinojo. Jos buvo vienas iš prisiminimų paliktų jo mamos.
- Aš pratęs. Tu nežinai kiek klausinėja tokia viena mergina iš Grifų Gūžtos. Gerai, kad jau šiais metais baigs mokyklą. Nes aš pastoviai turėdavau eiti ieškotis atsakymų į jos klausimus bibliotekoje. - Pasakojo apie vieną iš mokinių.
Eliotas pagaliau gavo ledų. Tada jau atėjo jų eilė.
- Na gerai. Dėkui. - Galvojo nupirkti ledų pats. nes juk jis pasiūlė čia ateiti. Bet nieko dėl to nesakė. Bus dar progų. Galvojo.
- Vieną porcija braškinių. - Paprašė. Ir gavęs savo ledus pasitraukė nuo kiosko.
- Ak šitkaip. Puiku. Tai gal einam pasivaikščioti? Susirasim vietą lengtynėms. - Ledai buvo gaivūs. Diena graži. Jei tik ne Alanas. Pamanė.
- Labai gerai. Prisiimu šią baisią kaltę. - Juokėsi raudonplaukis.

[Eliotas Llewellyn]

Nieko tie suaugusieji nesupranta. Jis nebus pirmakursis! Oliveris gal ir taip, bet tik jau ne jis, Eliotas. Bet ilgiau ginčytis su tėčio draugu berniukas nenorėjo - jis atrodė užsispyręs, tad geriau išlaukti, kol gaus ledų. O per tą laiką kiek galima daugiau sužinoti apie Hogvartsą ir ten gresiančius pavojus. Būtent tokiais berniukas laikė areštus.
- Bet jeigu bus nuobodu, aš nesimokysiu, o tada tėtis ir mama supyks! - sušuko nė nesusimąstęs,  kad jam tiesiog reikės neužsidirbti arešto. - Bus smagu, - užtikrintai pridūrė. Jeigu kada ir bus nubaustas, tiesiog nenueis į areštą, ir tiek. Tėtis supras, ar ne? Mamai gal ir nepatiktų, bet jis jai šito nesakys. Bet ar galima kažko nesakyti mamai? Kodėl viskas taip sudėtinga?
- Aš nenoriu turėti bėdų! - dar pridūrė nutaręs, kad tokių prisidaro tik kvaili pirmakursiai, kokiu jis nė už ką nebus.
Laimei, netrukus rankoje laikė ledus, tad nespėjo nusivilti, kad Auris neparodys magijos. Tiesa, tėtis užsisakė mėlyninius ledus, kurių Eliotas, žinoma, taip pat norėjo paragauti. Rudų akių žvilgsnis įsmigo į tėčio rankoje esantį skanėstą, o netrukus pakilo iki jo veido. Žvilgsnyje atsirado nebylus prašymas ar maldavimas. Tokiems tėtis niekada neatsispiria, tad Eliotas neabejojo netrukus gausiantis paragauti trečios rūšies ledų.
- Tėti, eisime dainuoti! - patampęs mylimą žmogų už rankos pranešė Eliotas ir netrukus jau buvo prarijęs visus šokoladinius ledus. Jų berniukui buvo gerokai per mažai, bet tėtis pasakė, kad daugiau negaus. Gal pavyks jį perkalbėti?
Pasivaikščiojimas skambėjo visai smagiai, nors berniukas labiau norėjo lenktyniauti. Auris jam labai patiko.
- Einam, - ryžtingai ištarė aštuonmetis ir patraukė tolyn nuo kioskelio. Žmonių aplinkui buvo nemažai, kas privertė susiraukti. - Reikia rasti tuštesnę vietą lenktynėms, - po kiek laiko pratarė. Ledus jau seniausiai buvo sušveitęs.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Eliotas taip laisvai bendravo su Auriu, kad Dafydd jautėsi tuoj sprogsiantis iš pasididžiavimo sūnumi. Jis buvo visai kitoks nei Oliveris, netgi priešingas. Bet tai, žinoma, nereiškė, kad vienas berniukas yra geresnis už kitą. Ne, jie abu labai šaunūs, nors ir labai skirtingi.
- Eliotai, mokytis yra įdomu. Be to, ten to ir važiuosi. Ne krėsti eibių, ar ne? - kalbėjo sūnui Dafydd, nors viduje plūstelėjo nemalonus jausmas. Pats į Hogvartsą vyko pabėgti nuo motinos namų. Ir, sakykime taip, ne itin ten stengėsi. Bet jo vaikai kitokie. Jie nepalyginamai geresni. O ir ko tikėtis, kai turi tokią nuostabią mamą?
Netrukus į Dafydd įsmigo puikiai pažįstamas žvilgsnis. Nereikėjo ilgai galvoti, kad suprastum, ką jis reiškia. Žinoma, jis užsisakė kitokius ledus, kurių būtinai reikia paragauti. Argi galėjo tikėtis ko kito?
- Auris ir taip jau iškaulijo tau dvigubą porciją, - pratarė Dafydd, bet tiesiog negalėjo atsispirti tam nebyliam prašymui. Ištiesė porciją sūnaus link ir pridūrė: - Bet tik paragauk, nes kitaip aš liksiu be ledų. O vėl laukti eilėje nenorime, ar ne?
Taip, jis turėtų būti griežtesnis, jeigu pasakė, kad ne, tai ir turi būti ne. Bet tiesiog negalėjo skriausti savo mažylių. Žinojo, kad tai nėra gerai, kad taip tik įrodo esąs blogas tėvas, bet negalėjo nieko pakeisti.
Vaikinas leidosi tempiamas sūnaus, tad žvilgsniu pakvietęs Aurį sekti iš paskos nužingsniavo su Eliotu. Nejučia susimąstė, kad taip laisvai bendrauti yra keistai smagu. Šis žmogus, su kuriuo pažintis prasidėjo labai nekaip, yra tas, kuris išmokė šiek tiek bendrauti. Su Mayra viskas buvo kitaip. Su savo mergaite Dafydd beveik nesišnekėjo. Visų smagiausia būdavo leisti laiką kartu. Tylomis būti kartu ir tuo džiaugtis. Žodžių nereikėjo visai. O štai Aurį jis netgi drįsta draugiškai pašiepti. Kas būtų pagalvojęs? Kita vertus, su Mayra pažinties pradžia taip pat nebuvo draugiška. Kita vertus, Miona kaip tik pradėjo bendrauti draugiškai, o kuo viskas baigėsi? Ne, tikrai geriau jau šitaip - pavyko rasti ir nuostabią mergaitę, ir draugą, kurį turbūt galima laikyti artimu.
- O ar neturėtų mokiniai, kurie daug klausinėja, patikti labiausiai? - prisiminęs Aurio žodžius paklausė Dafydd žvalgydamasis tinkamos vietos lenktynėms.

[Auris Senkleris]

- Teisingai. Važiuoji ten juk mokytis. Neprikrėsk išdaigų ir areštų nebus. Ir be išdaigų mokykloje yra ką veikti. - Jie patraukė pasivaikščioti. Auris ėjo paskui tėvą ir sūnų. Pamažu užsisvajojo apie kažką. Jam patiko čia. Patiko jūros ošimas ir smėlis ir vėjas. Ir tas jūros dvelksmas.
- Man čia patinka. Turbūt naktį, kai visai tylu ir nėra žmonių čia dar jaukiau pasivaikščioti ir pasvajoti. - Nejučia prašneko.
- Taip reikia surasti gerą vietelę. - Pritarė.
- O taip Dafydd. Bet supranti man jau pabodo raudonuoti ir lakstyti į biblioteką. - Nusijuokė.
Kadangi užsisvajojo, tai ledai spėjo aptirpti. Jis beveik pamiršo, kad turi juos rankoje. Pajūris vaikiną išties veikė visai raminamai. Gal kada atsivežti čia Alaną ir pakalbėti vienu du? Galvojo.
Pagaliau prisiminė tuos jau aptirpusius ledus. Reikėjo paskubėti valgyti, kad jie nepradėtų varvėti.
- Įdomu vanduo labai šaltas. - Pasvarstė garsiai.