[Dori Mendel]

Regis, kad tema apie mamą vaikinui buvo itin jautri. O kai jis pasakė, jog gali sakyti, kad mamos niekada neturėjo, raudonplaukės akyse sužibo maži žiburėliai.
- Tikrai? - daug entuziastingiau, nei ketino, paklausė ji. - Aš irgi.
Tą akimirką ji pajuto bendrumą su Dafydd, nors visiškai nežinojo jo istorijos. Tačiau jau vien tai, kad jis pasisakė kaip ir niekada neturėjęs mamos, privertė keturiolikmetę tą bendrystę pajusti. Galiausiai jis paklausė, kur Dori mama ir ji jau norėjo atsiverti kaip atvira knyga, tačiau laiku susizgribo. Kodėl jis klausia, kur yra jos mama? O ne kas ji? Ar jis žino, kad paauglė neturi suaugusio asmens, kuris ją globotų? Be to, net ir tuo atveju, jeigu Dafydd tikrai tėra atsitiktinis praeivis, aš negaliu jam pasakoti, jog gyvenu viena.
Tačiau vietoj to, kad ką nors pameluotų ir suvaidintų, Mendel akys ir vėl sublizgo ašaromis, o gerklėje įstrigo gumulas.
- Aš... aš... aš ne... nežinau, - šiaip ne taip išlemeno.
Keletą akimirkų mergina žiūrėjo į tolį, o paskui, suvaldžiusi neišsiveržusį verksmą, prabilo:
- Magijos Ministerijai. Aš nežinau, kas tu toks, - metė žvilgsnį į pašnekovą. - O turėti reikalų su Ministerija aš daugiau tikrai nenoriu. Nežinau, ar jie sprendžia tuos reikalus, bet... bet manęs jau vieną kartą vos neišmetė iš mokyklos. Nesvarbu, kad tai net nėra su mokykla susiję, - užsivedė, - bet... na, po velnių, prie gero tai neprives, - atsiduso. - Tu moki saugoti paslaptis?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd tikrai neketino diskutuoti apie savo motiną, tad keistas Dori entuziazmas ar netgi džiaugsmas jam visai nepatiko. Nepaisant to, kad tas žmogus niekada negalėjo vadintis mama, kalbėti apie tai, kad mylimoji tavo akivaizdoje nužudė gimdytoją, vis tiek nebuvo nei malonu, nei smagu. Be to, tai galėjo būti rizikinga. Netgi po kelerių metų vaikinas nebūtų galėjęs bet kam šito papasakoti. Nė už ką nesukels nė menkiausio pavojaus tai, kuri buvo svarbiausia pasaulyje. Kažkokiu būdu reikėjo užbaigti šitą temą.
Atsakymas į klausimą, kur yra pačios mergaitės mama, nustebino. Atrodė, kad čia slypi kažkokia įdomi istorija, tačiau vaikinas neketino kištis. Kodėl paauglė turi pasitikėti pirmu pasitaikiusiu suaugusiuoju? Ypač jeigu tas suaugusysis yra ne kas kitas, o Dafydd Carwyn Llewellyn. Dėl tos priežasties velsietis nei Dori kaltino nepasitikėjimu, nei ketino aiškintis daugiau. Geriausia buvo išties raukti motinų temą.
- Patikėk, aš su ministerija irgi nenoriu turėti reikalų, - netyčia leptelėjo Dafydd. Ta tema taip pat vis dar buvo skaudi. Gal dabar ir atrodė, kad jis yra koks nusikaltėlis, tačiau priežastis, kodėl nesinorėjo nė galvoti apie magiškąją valdžią, buvo visai kita. Tik Dori, žinoma, jos visai nebūtina žinoti. - Aš neturiu kam apie tave pasakoti. Be to, tai yra ne mano reikalas, - pridūrė ir nusisuko. Labai reikėjo apkabinti Mayrą, kad ji išgelbėtų nuo šitos keistai slogios situacijos. Mergaitė buvo šiek tiek keista ir nelabai suprantama. Taip ir nebuvo aišku, ar ji nori kalbėtis, ar ne. Deja, nekokie Dafydd bendravimo sugebėjimai nepadėjo jam pasakyti to, ką jis norėjo išreikšti. Taigi jis žvelgė į jūrą ir ilgą laiką tylėjo. Netgi nebuvo tikras, ar per tą laiką Dori tyliai nepasišalino. Pasidarė keistai liūdna. Atrodė, kad net ir po ilgo laiko, kada jis buvo laimingas ir mylimas, nesugeba bendrauti su tais, kurie nėra šeimos nariais. Mayra, ką man sakyti? liūdnai mintyse kreipėsi į mylimąją raudonplaukis.
- Kodėl? - tyliai paklausė vaikinas. Galvoje sukosi daugybė minčių, tačiau nė viena jų neišvydo dienos šviesos.

[Dori Mendel]

Dori galvojo, o gal net tikėjosi, kad vaikinas papasakos ką nors apie savo santykius su mama arba bent jau ims klausinėti apie tai Dori. Paauglei buvo įdomu, ar tarp Dafydd ir jo mamos buvo įvykę kas nors sudėtingo, o gal vis dėlto tarp jų yra menkos problemos, kaip tiesiog eiliniai nesutarimai ir kivirčai?
Tačiau vietoj to, kad pašnekovas imtų pasakotis arba klausinėti, jis pasakė, kad taip pat nenori turėti jokių reikalų su Magijos Ministerija.
- Ar ir tu buvai ką nors prisidirbęs? - paklausė. - Gal net kalėjai Azkabane? - susidomėjo.
Tikrai, jeigu jis būtų kalėjęs Azkabane, galbūt pažinotų Dori mamą ir tą neva tėtį? Gal paklausti? Raudonplaukė svarstė, užsiminti ką nors apie Delegardžius ir Mendel ar ne. Vis dėlto nusprendė, kad geriau patylėti. Aš šito žmogaus nepažįstu! Ir jis... ir jis mane pailietė, nors sakėsi neliesiąs! Tas faktas keturiolikmetei buvo toks baisus, kad ji pajuto kažkokį šlykštulį. Tai vertė nepasitikėti Dafydd.
- Kas kodėl? - tarsi atsipeikėjusi Dori išplėstom akim pažiūrėjo į vaikiną. Sunerimo, kad bus ko nors neišgirdusi.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Staiga Dafydd suprato, kodėl situacija buvo sudėtinga ir kiek trikdanti - mergaitė per daug šnekėjo. Kai jis bandė apkabinęs paguosti, atrodė išsigandusi ir supykusi. Taip, sakė neliesiąs, bet nieko blogo nenorėjo. O štai dabar kištis ne į savo reikalus nė kiek neprieštaravo. Ir darė tą netgi pernelyg įkyriai. Ko gero, mielai būtų daugiau sužinojusi apie Siuzaną, o dabar labai jau  domėjosi Magijos ministerija. Deja, užuomina į tai, kad paauglės paslaptys yra ne Dafydd reikalas, neparodė jai, kad ir pačiai nereikėtų kištis. O ką vaikinas galėjo pasakyti apie ministeriją? Nieko, ką norėtų sakyti. Ir nieko, kas bent kiek liestų Dori. Tad kaip išsisukti iš šitos situacijos?
- Aš tau panašus į nusikaltėlį? - pasiteiravo tikėdamasis, kad taip pavyks nukreipti pokalbį nuo pavojaus pasakyti per daug. Galvoje ūžė mintys apie tai, kad iš viso nereikėtų apie tai kalbėti, bet mergaitės smalsumą bent kiek pateisinti reikėjo. Bent jau tam, kad pagaliau atsikabintų.
- Nesu aš nusikaltėlis, bet tai nereiškia, kad noriu eiti į ministeriją ir ten pasakoti apie kiekvieną sutiktą paauglę, - galiausiai pratarė. Nežiūrėjo į Dori ir stengėsi nustumti liūdesį. Norėjo keliauti namo - ten, kur galėtų išlieti širdį ir tikėtis supratimo. Su šita mergaite geriau daugiau nesišnekėti - viskas buvo pernelyg sudėtinga.
Klausimas kiek nustebino, tačiau Dafydd pagaliau prisiminė ištaręs tą žodį balsu. Jau neprisiminė, ką tuo metu galvojo, bet neabejojo, kad ieškojo Mayros paramos. Suprato pernelyg nuo jos priklausantis, tačiau negalėjo nieko padaryti. Ilgus mėnesius darė viską, kad jai būtų lengviau, o dabar jautėsi pavargęs. Norėjo susigūžti mylimosios glėbyje ir apie nieką negalvoti. Per trumpos buvo atostogos Maljorkoje...
- Nesvarbu, pamiršk, - tarstelėjo tik iš mandagumo. Atsargiai pažvelgė į paauglę ir žengė nedidelį žingsnį tolyn. Lyg ir suprato, kas liūdino - tai, ko gero, buvo jos nepasitikėjimas ir kartu akivaizdus bandymas sužinoti daugiau. Deja, Dafydd praeitis slėpė pernelyg daug dalykų, kurių nesinorėjo pasakoti niekam, ypač pernelyg daug plepančioms paauglėms.

[Dori Mendel]

Šitas susitikimas Dori ėmė nepatikti. Aišku, ji pati kalta, kad iš pat pradžių apkaltino Dafydd nebūtais dalykais ir dar spyrė jam į tarpukojį. Tačiau jis sakėsi galįs jai padėti, bet net neatsakinėjo į užduotus klausimus. Tačiau kaip jis tau padės? Gal galvojo, kad kas nors nuskriaudė, kad pasiklydai ar dar bala žino ką. Kuo jis tau gali padėti, Dori? Surasti mamą? Duoti pinigų?
Mendelgalvojo, kad per daug išsipliurpė. Vaikinas žino jos vardą, kur ji mokosi ir kad Matthew jai kažką reiškia. Ir kad buvo prisidirbusi Magijos Ministerijoje. Tai per daug kaip nepažįstamam žmogui Nepažįstamam žmogui, kuris apkabino tave, nors tu liepei tavęs neliesti.
- Taip, - nejučiom atsakė į klausimą apie nusikaltėlį, mat tą akimirką galvojo būtent apie apkabinimą, kuriuo vaikinas sulaužė visą pasitikėjimą juo. - Būsiu dėkinga, jeigu niekam apie mane nepasakosi.
Dabar merginai baisu jau nebuvo. Ir vis dėlto pokalbis su raudonplaukiu Dori išties padėjo. Kuo? Dabar ji negalvojo apie mamą. Mintys buvo nukrypusios kitur.
- Ačiū, - tarė. - Žinai, tu man padėjai. Aišku, kalbu ne apie tai, kad per tave susižeidžiau koją ir tada tu ją pagydei, - ėmė vartyti akis. - Tu padėjai man negalvoti apie tai, apie ką šiandien galvojau ir kas visas atostogas seka mane iš paskos.
Bet tik šiai akimirkai. Grįši į šaltus, tuščius ir tamsius namus ir vėl jausies blogai. Nieko nesakiusi paauglė tiesiog apsisuko ir nuėjo miesto link. Norėjo būti tarp žmonių.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd ir į galvą neatėjo, kad mergaitė taip atvirai pasakys esą jis panašus į nusikaltėlį. Toks pasakymas privertė susimąstyti. Ar tai dėl ilgų plaukų ir barzdos? Ar jis tiesiog pernelyg išgąsdino vaiką? Vis dėlto Mayrai patiko jo išvaizda, tad neketino kažko keisti. O gąsdinti tikrai nenorėjo. Jeigu Dori kažko prisigalvojo, tai jau ne jo problemos. Vis dėlto nebuvo priežasčių tęsti tą temą. Jeigu jau vaikas taip mano, tebūnie. Vis tiek daugiau niekada jos nesutiks.
- Neturiu kam apie tave pasakoti, - ramiai pratarė. Išties - ko gero, net ir Mayrai nesakys apie šitą susitikimą. Jis buvo... Tiesiog pernelyg keistas. Dabar norėjosi džiaugtis laime, kurią mylimoji suteikė, o ne galvoti apie kažkokias neaiškias paaugles. Ne, reikėjo keliauti namo ir viską pamiršti.
Padėka nustebino, bet Dafydd tiesiog linktelėjo. Tikėjosi, kad pokalbis daugiau neužsitęs. Nelabai suprato, ką jau tokio padarė, tačiau jeigu sugebėjo padėti pasijusti bent kiek geriau, gal ne taip jau ir blogai. Tiesa, buvo kiek skaudu, kad visos dedamos pastangos pagelbėti brangiausiam žmogui pasaulyje dažnu atveju duodavo mažiau naudos nei paprastas pokalbis su nepažįstama paaugle. Ar tai reiškė, kad padėti Mayrai buvo sunku? Ar tai, kad jis pernelyg prastai pažįsta žmoną? Neabejoju, kad Mayra daugiau kentėjo nei šita mergaitė bandė kažką (turbūt save) teisinti Dafydd atsisukęs į jūrą. Kiek laiko taip pastovėjęs atsisuko ir suprato, kad Dori čia jau nėra. Vadinasi, buvo galima pagaliau grįžti namo, apkabinti mylimąją ir priminti, kokia ji yra brangi ir reikalinga. Pasidžiaugti, kad jai jau geriau.
Nenorėdamas švaistyti dar daugiau laiko atskirai nuo brangiausių žmonių Dafydd nutarė pėsčiomis nekeliauti. Aplinkui daugiau žmonių nebuvo, tad jis galėjo ramiai persikelti oru. Mintyse aiškiai matydamas savo šeimos namą apsisuko ant kulno ir prapuolė.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kartais atrodydavo, kad skausmas apmažėjo. Kad gyvenimas gali grįžti į savas vėžes, kad šeimai viskas gali būti gerai. Mažyliai mėgavosi vasara, o tai leido Dafydd pasijusti šiek tiek geriau. Žinoma, viskas nebuvo taip, kaip iki naujagimio mirties, tačiau bent jau pasitaikydavo akimirkų, kai vaikinas pajusdavo esąs gyvas.
Deja, šiandien nebuvo ta diena. Neplanuotai teko vykti į banką Londone, kur labai pavargo. Grįžęs namo tenorėjo apkabinti Mayrą ir eiti miegoti, bet teko skaudžiai nusivilti. Dafydd nežinojo, ar nebemoka prieiti prie mylimosios, ar ji paprasčiausiai nebeprisileidžia, bet kažkas buvo ne taip. O gal taip tik atrodė? Kad ir kaip ten būtų, velsietis pajuto tokį širdies skausmą, kad suprato namie jo neištversiąs. Vaikinas norėjo išsiverkti, bet pačiam sau duotas pažadas neleido to padaryti. Jis negalėjo ir vėl praskysti. Reikėjo duoti šiek tiek laiko sau, grįžti namo ir padaryti viską, kad Mayra ir mažyliai jaustųsi bent kiek laimingi ir patenkinti. Dafydd nežinojo, ar mylimoji gali jaustis gerai, ir tai, ko gero, slėgė labiausiai. Atrodė, kad privalo viską apie ją žinoti, tačiau neįsivaizdavo, ką daryti, kad bent kiek padėtų. Jautėsi per penkerius metus taip nieko ir neišmokęs, nepažinęs mylimiausio žmogaus. Ar jis iš viso vertas mylėti?..
Sušnibždėjęs keletą meilės ir švelnumo kupinų žodžių Dafydd pabučiavo žmoną ir išėjo į lauką. Buvo šiltas vasaros vakaras, tad tikėjosi pasivaikščioti paplūdimyje, kur turės šiek tiek laiko pamąstyti. Tiesiog privalėjo suprasti, ką turi daryti toliau. Kaip išgyventi šitą laikotarpį? Ką daryti kitaip, kad Mayra priimtų jo meilę? O gal viskas nėra taip blogai? Galbūt jausmų užspaudimas savyje privertė galvoti, kad viskas yra tragiškiau nei yra iš tiesų? Kaip jam žinoti? Verkti Dafydd neketino - pasiryžimas buvo pernelyg tvirtas.
Pasiekęs pajūrį neskubėdamas patraukė per smėlį. Ši vieta asocijavosi su daugybe malonių prisiminimų. Vaikinas be galo mėgo ateiti čia su žmona ir vaikais. Šioje vietoje jis galėdavo pasijusti išties laimingas. Ar kada nors taip dar pasijus? Nuoširdžiai vylėsi, kad taip. Stengdamasis galvoti tik apie tai, kad laimė dar sugrįš į jo gyvenimą, Dafydd lėtai traukė tolyn nuo namų.

[Brett OConnor]

Kai ta pati panelė sutinka kartu praleisti trečią vakarą iš eilės, tai yra rimta. Būtent tas rimtumas gerokai gąsdino Bretą. Visai nereikėjo kažkokių įsipareigojimų, jis paprasčiausiai norėjo smagiai praleisti laiką.
Iki šiandieninio susitikimo dar buvo likusios pora valandų, tad vyrukas patraukė pasivaikščioti ir pakvėpuoti jūros oru. Pinigų kišenėje šiek tiek buvo, tad pavaišinti gražuolę galės. Vis dėlto rudaplaukis suprato: dažni susitikimai su ta pačia mergina verčia išleisti vis daugiau ir daugiau - per šiuos du vakarus jis išmetė tiek pinigų, kiek paprastai užtenka kokiems penkiems pasimatymams. Vis dėlto panelė buvo tikrai nebloga, tad gailėti pinigų būtų paprasčiausiai kvaila. Jeigu ką, sumuš kokį kvailą turistą ir pavogs jo piniginę. Tai visiškai nebuvo problema.
Galvodamas ne apie muštynes, o apie gražuolę, su kuria visai netrukus susitiks, Bretas pėsčiomis pasiekė paplūdimį. Su panele susitiks mieste, bet suprato: jeigu lauks ir ketvirta naktis iš eilės, pasiūlys ateiti būtent čia. Daug romantiškiau ir, kas be ko, pigiau. Taip, čia jiedu galės praleisti laiką tikrai įsimintinai. “Žavioji” šypsena nušvietė vyruko veidą, o jis beveik nieko nematydamas žingsniavo šalia vandens. Oras buvo geras, šilta, ramu. Žmonių ne tiek jau ir daug. Viskas puiku, ar ne?
Bent jau taip buvo iki to laiko, kol Bretas pamatė ryškiai raudonus plaukus. Jų savininkas ėjo gerokai priekyje, bet geidžiamiausias Britanijos bomžas nejučia paspartino žingsnį ir netrukus priartėjo tiek, kad suprastų neklydęs: tai tikrai buvo ne kas kitas, o tas prakeiktas bailys Dafydd, sugebantis tiesiog pabėgti. Žioplys, kuris negeba kovoti kaip vyras. Gal reikia pagaliau jį pamokyti?
- Ei tu! - garsiai suriko vyrukas ir pagaliau pasivijo didįjį mąstytoją. Ar jam tik pasirodė, ar nelemtas tylenis ir vėl apie kažką didžiai galvoja? - Ar ir vėl bėgsi? - visiškai ramiu ir netgi beveik draugišku tonu paklausė.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Bandydamas save nuraminti ir priversti patikėti, kad viskas dar gali būti gerai, Dafydd užsimerkė ir žingsniavo nieko nematydamas. Deja, tai nepadėjo nematyti ir mintimis - galvoje ir toliau sukosi daugybė kankinančių klausimų ir, ko gero, dar labiau kankinančių atsakymų. Vis dėlto sunkiau nei visa kita buvo ta prakeikta nežinia. Velsietis uždavinėjo klausimus, pats į juos atsakė, tačiau negalėjo būti tikras, kad tie atsakymai yra teisingi. Galbūt jis visai ne taip supranta situaciją? Galbūt skausmo kupina širdis nupiešia vaizdą visai kitomis spalvomis nei yra iš tiesų? Labiausiai norėjosi tikėti, kad Mayros abejingumas tėra įsivaizduojamas, kad tai tėra paties Dafydd jaučiamo skausmo sukeltas vaizdas. Bet ar taip ir yra? Galbūt viskas yra priešingai? Ar jis gali žinoti, kad mylimoji nesikankina jį matydama namuose? Ir kaip vis dėlto viską išsiaiškinti?
Ko gero, reikėtų daugiau kalbėtis, ar ne? Vis dėlto pastaruoju metu viskas, ką Dafydd sugebėdavo pasakyti, buvo meilės kupini žodžiai, kurie turėjo įrodyti Mayrai, kad ji ir toliau yra be proto mylima. Šito jausmo, ko gero, nepakeistų niekas. Ar bent jau tikrai ne nelaimė, dėl kurios mergina tikrai nebuvo kalta.
Šias sudėtingas mintis nutraukė garsus šūksnis, nuskambėjęs visai netoliese. Dafydd sustojo ir vildamasis, kad šūktelėjimas buvo skirtas ne jam, apsižvalgė. Ir visai neapsidžiaugė: prie jo priskreto keistuolis pikčiurna, aiškiai nemokantis valdyti pykčio. Bene pirmą kartą nuo tada, kai apsigyveno su Mayra, apsidžiaugė, kad jos šalia nėra. Mažiausiai reikėjo, kad kažkoks beprotis trikdytų merginos ramybę ar, dar blogiau, sukeltų pavojų. Pats visai nenorėjo turėti reikalų su šituo žmogumi. Labiausiai viliojanti perspektyva buvo ta, apie kurią Bretas užsiminė - pabėgti. Dabar, kai širdį ir smegenis kamavo visai kiti klausimai, tokia smulkmena kaip faktas, kad ligonis būtų teisus, nėrūpėjo, tad sprukti atrodė labai tinkamas variantas. Deja, atrodė, kad nesveikas vyrukas gali pulti jį vytis ir galiausiai sumušti. Šito visai nereikėjo, tad Dafydd prisivertė išlikti savo vietoje ir netgi pažvelgė Bretui į akis.
- Nematau prasmės, - negarsiai pratarė, bet vis tik nusisuko į jūrą. Bangų vaizdas keistai ramino. - Kažko reikia? - bespalviu tonu paklausė raudonplaukis.

[Brett OConnor]

Raudonplaukis bailys. O argi kitokių būna? Tiek šitas, tiek nelemtas mušeika, su kuriuo teko susidurti Londone, buvo visiškai vienodi. Nors gal ir ne. Kažkodėl atrodė, kad su Dafydd jiedu galėtų būti draugais. Jeigu, žinoma, jis nebūtų toks prakeiktas bailys. Lūpose atsirado niekinanti šypsena, tačiau šventeiva mąstytojas vis dėlto nepaspruko. Parodė turįs bent šiek tiek drąsos. Žinoma, to neužteko, kad Bretas pajustų jam bent menkiausią pagarbą, tačiau kol kas į snukį duoti būtinybės nebuvo. O gal vis dėlto pavyks pasišnekėti kaip žmonėms? Vakare laukiantis pasimatymas buvo pakankamas pretestas nepykti - bent jau iki to laiko, kol Dafydd ir vėl suerzins.
Jo atsakymas atrodė visiškai abejingas. Bretas net nesuprato, ar šventeiva jį pažino. O gal neprisiminė? Nors kur ten neprisiminsi, kai pasprukai kaip nuo didžiausio pavojaus? Tą baimę kvailelis turėtų prisiminti visą gyvenimą. Galvoje sukosi įvairūs variantai, ką būtų galima atsakyti. Ar iš viso verta kažką sakyti. Vis dėlto jeigu jau priėjo, ko gero, verta bent pabandyti, ar ne?
- Reikėt nereikia, - burbtelėjo, nors tonas nebebuvo draugiškas. Buvo galima pajusti kažkokį nepasitenkinimą, bet šį kartą Bretas pasistengė jį nuryti. - Pamačiau pažįstamą veidą, pagalvojau… Na, kodėl nepabandžius pasišnekėti.
Vyrukas suprato visiškai nusišnekėjęs, bet jau buvo per vėlu. Vis tik vylėsi, kad šventeiva jo pernelyg neišsigąs. Kažkuo Dafydd domino, tad norėjosi pagaliau išsiaiškinti, ar jie gali bendrauti kaip žmonės, ar vis dėlto ne. Žinoma, tam reikėtų atsiprašyti už ne itin draugišką elgesį ankstesnių susitikimų metu. Tas žodis rudaplaukiui nebuvo gerai pažįstamas, tad jis, nors ir suprato, kad reikėtų atsiprašyti, tiesiog stovėjo ir tylėjo. Atkreipė dėmesį, kad Dafydd nuo jo nusisuko. Tai kiek erzino, bet pavyko išlaikyti ramų veidą. Įsivaizduok, kad jis yra daili panelė, kurią kažkokiu būdu suerzinai paprotino save Bretas ir galiausiai pratarė:
- Klausyk, aš… Atsiprašau už aną kartą…

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd atkakliai spoksojo į jūrą ir stengėsi pernelyg daug negalvoti. Bijojo, kad susimąstęs apie mylimąją ir vaikus akimirkai praras dėmesio kontrolę, o tuo šis nesveikas idiotas tikrai pasinaudotų. Nejučia pasičiupinėjęs vestuvinį žiedą Dafydd jau buvo mintimis benuklystąs namo, tačiau pavyko save sutramdyti. Viską darau dėl tavęs ir mažylių, Mayra tarsi atsiprašydamas, kad stumia mintis apie šeimos narius į šalį pagalvojo raudonplaukis. Nė nekrustelėjo. Galvojo stypsoti čia tol, kol įkyruolis pasišalins. Jeigu stovi ir nieko nedarai, negali suerzinti, ar ne? Tiesa, atrodė, kad Bretas gali supykti už bet ką, ir tai nemaloniai priminė Brajaną. Vis dėlto apie jį galvoti tikrai nebuvo galima, tad Dafydd susikaupė. Pajuto laukiantis kažkokių veiksmų, galbūt netgi smūgio.
Sulaukė atsakymo. Jis dvelkė kažkokiu nedraugiškumu ar šalčiu, tačiau nebuvo piktas. Bent jau kol kas. Nustebęs nesusilaikė ir pažvelgė į Bretą. Ar jis tikrai norėjo šnekėtis? Bandė jau du kartus, tačiau nė vienas iš jų nebuvo sėkmingas. Kam ir vėl veltis kažkur, kas tikrai sukels konfliktą? Ir kaip į tai reaguotų Mayra? Dafydd nepasakojo mylimajai apie susitikimus su šiuo idiotu - bijojo ją išgąsdinti. Bet ar jai bent kiek rūpėtų, kad jis bando bendrauti? Ar būtų neramu, nes šitas žmogus akivaizdžiai turi pykčio problemų?
- Na, jei nori, galime pamėginti, - galiausiai tarstelėjo velsietis ir vėl nusisuko į jūrą. Nejučia prisiminė praėjusią vasarą, kada čia ateidavo su šeima. Kaip nešiojo Mayrą ant rankų, su vaikais statė smėlio pilis… Buvo beprotiškai laimingas. Mylimas ir mylintis. Ar iš to dar kas nors liko? Deja, apie tai galvoti negalėjo, mat Bretas ir vėl pareikalavo savo dėmesio porcijos. Su juo šnekučiuotis noro nebuvo, tačiau viduje kerojo baimė, kad bandant išsisukti geruoju nesibaigs. Verčiau trumpai “pašnekėti” ir išsiskirti taikiai, jeigu tik tai įmanoma.
- Viskas gerai. Pamiršk, - nesiplėtė Dafydd. Tiesą sakant, šeimą užgriuvusi nelaimė patį privertė pamiršti tuos susitikimus. Jeigu nebūtų dabar susitikęs šito žmogaus, apie jį nė nesusimąstytų. Kartais pagalvodavo, kad kiek paaugusiems vaikams gali būti nesaugu, tačiau prisiminimai buvo nublankę.
- Ar ne per daug šiemet turistų? - galiausiai pabandė pratęsti pokalbį Dafydd. Nežinojo, kodėl tai daro, bet staiga suprato: toks paprastas pokalbis jam gali padėti pasijusti šiek tiek geriau. Net jeigu bendrauja su žmogumi, kurio nuoširdžiai bijo, tai padeda šiek tiek nustumti mintis nuo to, kas nuolat kankina. Myliu tave… vis dėlto skubiai priminė mylimajai vaikinas ir toliau nenuleisdamas akių nuo bangų.

[Brett OConnor]

Buvo smalsu, kaip Dafydd galva dar nesprogo nuo tiek mąstymo. Atrodė, kad kiekvienas ištartas ir išgirstas žodis suteikia peno bent pusvalandžiui gilių minčių. Tai suprasti buvo labai sudėtinga, bet Bretas ir nesistengė. Tiesiog laukė kokios nors reakcijos ir suprato nuoširdžiai besiviliantis, kad ta reakcija nesupykdys. Ko gero, išties norėjo dar kartą pabandyti susibendrauti. Buvo akivaizdu, kad jiedu gana panašūs. Abu vertino vienatvę ir tylą. Vis dėlto net ir tokiems žmonėms kartais prireikdavo kažko artimo. Ar galėtų du tyleniai vienas kitam tapti tuo draugu, su kuriuo retkarčiais galėtum persimesti vienu kitu žodžiu?
Tam labai reikėjo, kad Dafydd neatmestų pasiūlymo. Atrodė, kad būtent tai jis ir padarys. Viduje jau kilo susierzinimas, kai raudonplaukis pagaliau teikėsi pražioti burną. Breto nuostabai, atsakymas buvo gal nelabai užtikrintas, tačiau lyg ir teigiamas. Nieko neverčiu tavęs daryti piktoka mintis praslinko smegenyse, tačiau garsiai įvardinta nebuvo. Žvilgtelėjo į jūrą, kuri labai akivaizdžiai kažkuo domino Dafydd, tačiau pačiam įdomiau buvo stebėti jį patį. Ypač buvo smalsu, ką jis atsakys į atsiprašymą.
Reakcija, tiesą sakant, buvo gerokai nuobodi. Aišku, raudonplaukis nelindo pyktis, kas dar kartą įrodė, kad jis yra prakeiktas bailys. Vis dėlto Bretas iš karto susipešti nenorėjo, tad temos daugiau neplėtojo. Stypsojo vietoje ir laukė kokio nors įrodymo, kad šventeiva Dafydd yra gyvas.
Po kiek laiko sulaukė iš jo viso sakinio. Tai buvo netikėta, tad rudaplaukis pašaipiai kilstelėjo antakius. Nutaręs, kad net jo bendravimo įgūdžiai yra geresni, nusišiepė, tačiau šios emocijos neparodė. Dafydd vis dar nepaspruko, o tai šitam bailiui jau buvo nemažas pasiekimas.
- Gal ir taip, bet nemaža jų yra dailios panelės, tad nėra kuo skųstis, - gūžtelėjo pečiais Bretas. Tik dabar susiprato galbūt “netinkamai” prašnekęs: šventeiva Dafydd net į klubą nueiti negali, nes laikosi įsitvėręs kažkokios mergiotės. Pasidarė įdomu, ar jo žmonytė nėra iš tų, kurios sutiko praleisti naktį ar keletą kartu su juo. Vyrukas kuo puikiausiai žinojo, kad dalis panelių, patenkančių į jo pinkles, yra ištekėjusios ar bent jau “rimtai draugaujančios”. - Bet tu turbūt vis dar laikaisi žmonelės, ar ne? - leptelėjo Bretas. Jeigu Dafydd įsižeis, prašom - tai jau ne jo problemos.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Atrodė, kad kol kas sekasi viskas neblogai. Tarsi Bretas būtų nutaręs, kad nori ne pykti, o pabandyti pasišnekėti kaip žmogus. Deja, Dafydd nebuvo plepus, o šitas įtartinas vyrukas, atrodo, tokia savybe taip pat nepasižymėjo. Nenuostabu, kad susitikus dviems tyleniams nebus nei daug juoko, nei garsių šnekų. Tuo labiau, kad velsiečiui nesinorėjo nei vieno, nei kito. Jis juto, kaip nori kažkam išsipasakoti savo problemas, nori, kad kažkas jį išklausytų ir suprastų. Deja, toks žmogus pasaulyje buvo tik vienas. Tai, žinoma, buvo jo žmona, apie kurią dabar ir reikėjo pasišnekėti. Pasakyti, kad sudėtinga situacija skaudina, Dafydd paprasčiausiai neturėjo kam. Puikiai žinojo, kad jeigu vėl susitiktų profesorių Turner, nieko jam nepasakytų. Jau kam kam, o buvusiems mokytojams jis tikrai nerūpi. Vis dėlto Dafydd reikėjo kažko, kam galėtų pasakyti viską. Netgi galvojo apsilankyti pas kokius daktarus (taip skamba tas žodis, ar ne?), kurie išklausytų. Bet ar tai padėtų? Ar kas nors gali jį išties suprasti?
Mayra?..
Nejučia vaikinas susimąstė apie tai, kad visą laiką, kurį gyveno su mylimąja, daug dalykų jai sakyti negalėjo. Bijojo ją įžeisti ar įskaudinti. Ar taip turi būti, kai kažką beprotiškai myli? Dafydd nuolat kartojo sau, kad su brangiausiu žmogumi pasaulyje yra visiškai atviras, bet ar išties taip buvo? Širdį suspaudė kaltė, ir velsietis beveik pamiršo, kad šalia stovi žmogus, kurio jis kiek prisibijojo.
Vis dar kabini paneles, ką? pats sau paironizavo Dafydd, tačiau garsiai to nepasakė. Neturėjo jėgų peštis su šituo pikčiurna. Žinoma, nieko keisto, kad toks ligonis nesusiranda rimtos merginos, kuri jį išties mylėtų. Tada, ko gero, ir telieka žaisti su visomis iš eilės.
Klausimas apie žmonelę sutrikdė. Jis skambėjo labai jau sarkastiškai. Dafydd nejučia priglaudė vestuvinį žiedą prie lūpų.
- Myliu tave, - pašnibždomis sumurmėjo, žinoma, žodžius skirdamas mylimajai. Nesitikėjo būti šitaip užkluptas. Ar gali būti, kad šitas ligonis ką nors žino? Ne, tai neįmanoma… Mieste, ko gero, nebuvo nieko, kas žinojo apie Llewellyn šeimą ištikusią tragediją.
- Mes mylime vienas kitą, - tvirtai ištarė raudonplaukis. Nežinia, ar tie žodžiai buvo skirti Bretui, ar jam pačiam, bet išgirdus tą sakinį pasidarė lengviau. Ir visai nebuvo svarbu, kad ištarė jį pats. - Manau, tau laikas susirasti rimtą merginą. Gal tada mane suprasi, - ne taip ryžtingai pridūrė Dafydd ir įsitempė. Atrodė, kad dabar jau išties supykdys pašnekovą.

[Brett OConnor]

Bretas ir šitas šventeiva turėjo šį bei tą bendro. Jie abu buvo tylūs ir nemėgstantys be reikalo pliurpti. Vis dėlto kai kurie dalykai juos aiškiai išskyrė. Dafydd pernelyg mėgo mąstyti, o štai Bretui reikėjo veiksmo. Panašu, kad jis pagaliau suprato, kodėl tikriausiai niekada nebus draugais su šituo keistuoliu. Rudaplaukis mielai būtų ėjęs, kažką veikęs, susiradęs kokią dailią panelę (šiaip ar taip, iki vakarinio pasimatymo dar daug laiko!), o štai ryžaplaukiui, atrodo visiškai tyko stypsoti ir… mąstyti? Toks  variantas buvo labai jau nuobodus, bet Bretas nutarė pabandyti. Bent jau iki to laiko, kol Dafydd jį galutinai suerzins. Patirtis bylojo, kad tai turėtų nutikti pakankamai greitai.
Raudonplaukiui pabučiavus vestuvinį žiedą Bretas vos neprunkštelėjo. Na, meilė gal ir egzistuoja, bet argi tai normalu? Ar jaunas vyrukas neturėtų pažindintis su merginomis, užuot laikęsis įsitvėręs vienos? Pasidarė smalsu, kaip šitas šventeiva reaguoja, kai susiduria su merginomis, pavyzdžiui, mieste. Ar sprunka nuo jų kaip išgąsdintas kiškis? Gal tada nereikia stebėtis, kad vos prašneka. Nebent dėl to ir bėga nutarė geidžiamiausias Britanijos bomžas. Dabar pasidarė dar įdomiau, kas gi yra jo žmonelė. Kokiai normaliai merginai patiktų tylenis, nesugebantis pratarti nė trijų žodžių? Negi ji kokia senė, susižavėjusi jaunu ir šviežiu balandėliu? vėl pasvarstė Bretas ir galiausiai nutarė, kad taip, ko gero, ir bus. Bet iš kur ta Dafydd meilė? Kuo tokia gali papirkti jauną ir sveiką (atrodo) vyrą?
- Na, mylite tai mylite, - apsimestinai abejingu balsu ištarė vyrukas, nors vis labiau kankino smalsumas, kuo ji tokia ypatinga. Nebent, žinoma, Dafydd turėjo kokią ligą, kurios taip akivaizdžiai nesimato. Gal toji mergužėlė priėmė jį, ligonį, ir dėl to jis dabar toks… keistas? Irgi įmanoma, ar ne? Dar įdėmiau pažvelgęs į raudonplaukį nepastebėjo nieko, kas šią prielaidą patvirtintų. Vis tik ne visas ligas lengva pastebėti, tad, ko gero, teks prie tokio spėjimo ir likti.
O štai dar vieni žodžiai rudaplaukiui visiškai nepatiko. Argi tai šito šventeivos reikalas?!
- Manau, kiekvienas pasirenkame, kaip gyventi, - kol kas išlaikė ramų toną Bretas. Kuo puikiausiai žinojo, kad draugauti su viena mergina būtų paprasčiausiai neįdomu. Anksčiau ar vėliau visiems nusibosta - taip nutiks ir šitam šventuoliui. - Pažiūrėsiu, koks būsi laimingas, kai taviškė nuspręs, kad jai jau nusibodai, - lygiai taip pat ramiai ir netgi draugiškai pratarė vyrukas ir kreivai šyptelėjo. Su tam tikru nekantrumu laukė Dafydd reakcijos.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd instinktyviai pajuto, kad Bretas norėtų išsityčioti iš jo meilės. Tai galbūt būtų skaudinę, jeigu šitas vyrukas nebūtų buvęs toks nenormalus. Dabar jo nuomonė visai nerūpėjo. Žinoma, atviras juokas būtų kiek skaudinęs, tačiau dabar viską buvo galima praleisti pro akis. Daug svarbiau buvo įtikinti save, kad jiedu su Mayra išties vienas kitą myli. Dėl savo jausmų raudonplaukis neabejojo, bet ar jis gali būti tikras, kad merginos požiūris į jį nepasikeitė? Be galo norėjosi apkabinti savo mergaitę ir priglausti prie savęs. Pasakyti, kad jiems gali būti viskas gerai. Kad taip ir bus. Deja, dabar reikėjo stovėti čia ir kažkokiu būdu užbaigti situaciją. Visai nesinorėjo bendrauti su šituo Bretu, tačiau Sautendas nebuvo labai didelis miestas, ką įrodė jau ne pirmas atsitiktinis susitikimas su šituo ne itin žaviai atrodančiu žmogumi
Rami reakcija nustebino. Kiek spėjo pažinti Bretą, jis tikrai nebuvo iš tų, kurie reaguoja tyliai. O štai dabar jis ne tik nepradėjo skeryčiotis, bet iš viso beveik nereagavo. Atrodė, kad jam be galo įdomu pasišnekėti apie Dafydd žmoną, kurios, kaip tikėjosi pats velsietis, nepažinojo, tačiau dabar nepuolė klausinėti daugiau. Ar tai buvo geras ženklas, ar ne, jis nė neįsivaizdavo, tačiau neprieštaravo Mayros temos neplėtoti. Su Bretu šnekučiuotis sudėtingomis temomis tikrai nesinorėjo, be to, ką gali žinoti, ką šitas nevisprotis sugalvotų, jeigu sužinotų, kas yra Dafydd žmona.
- Aš tavęs nemokau, kaip gyventi, - nelabai užtikrintai pratarė raudonplaukis. Tiesą sakant, jam visiškai nerūpėjo, ką Bretas daro ar nedaro. Svarbiau buvo išvengti dažnų susitikimų, nors tai sekėsi itin prastai. Keikdamas save už savo nesėkmingumą Dafydd išgirdo tiesiog sukausčiusius žodžius. Vylėsi, kad Bretas nieko nežino, tačiau ištartas sakinys smeigė tiesiai į širdį. Ką gali žinoti, galbūt taip ir yra? Galbūt jis išties nusibodo Mayrai, tik ji ieško tinkamos (ar labiau skaudinančios) progos tai pasakyti? Ji myli tave. Jai tiesiog sunku, kvaily tu prakeiktas! pradėjo plūsti save Dafydd ir atsargiai pažvelgė į pašnekovą. Jeigu nebūtų toks apspuręs, gal merginoms netgi patiktų nutarė raudonplaukis ir negarsiai pratarė:
- Išties liūdna, jeigu bendrauji tik su tokiomis, kurioms visi nusibosta. Negi nenorėtum susitikti merginos, su kuria praleisti visą gyvenimą būtų tikra svajonė?
Būtent apie tai Dafydd ir svajojo. Svarbiausia buvo dabar nesusimauti ir visko nesugadinti. Be proto reikėjo, kad Mayra pasakytų, ką jis turi padaryti, kad viskas būtų gerai. Deja, velsietis žinojo neišdrįsiąs atvirai to paklausti. Vadinasi, liko ir toliau nuolat priminti, kaip myli, ir rodyti, kokia svarbi ir reikalinga yra mylimoji.