[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Bretas ir vėl nesupyko. Dafydd jau norėjo patikėti, kad iš tiesų per anksti jį pasmerkė: ką gali žinoti, gal aną kartą jis tiesiog buvo prastos nuotaikos? Bet… Pykčio proveržiai akivaizdžiai nebuvo kažkas naujo - keistuolis nė neketino atsiprašyti, o apsistumdęs ir toliau bendraudavo taip, tarsi nieko nebūtų nutikę. Aš stengiuosi, Mayra. Bandau jame įžvelgti tai, ką tu pamatei manyje, - žmogų. Tu supranti mane, ar ne? mintyse kalbėjo su mylimąja Dafydd. Mintimis nuklydo namo ir vos nepraleido klausimo apie mielą mažylę. O apie ją Dafydd būtų galėjęs šnekėti tiek, kiek niekada nešnekėdavo.
- Hannah. Jai kiek daugiau nei trys mėnesiai, - netgi daugiau nei klaustas paaiškino velsietis. Ir vėl užsigalvojo apie akimirką, kai nešinas skanėstais grįš namo. Taip, tikrai pradžiugins šeimos narius, ir visi bus be galo patenkinti. Kad ir kaip norėjosi apkabinti mylimąją ir sušnibždėti keletą švelnių žodelių, kol kas buvo verta likti čia. Mayra didžiuosis jo pastangomis bendrauti - dėl šito Dafydd buvo tikras. Be to, nė vienas iš šeimos narių neatsisakys kokio saldumyno. Ypač kai jį parneša šeimos tėvas.
Tokios mintys privertė nusišypsoti. Ko gero, pasisotinti tos laimės ir džiaugsmo, kad esi šeimos dalis, tiesiog neįmanoma. Dvynukams jau šešeri, bet Dafydd meilė Mayrai nesumažėjo nė per nago juodymą. Žinoma, vaikinas pradėjo labiau pasitikėti savimi, ko gero, atsiprašinėja rečiau, tačiau jausmai viduje liko tokie patys. Ir jis nuoširdžiai tikėjosi, kad mylimoji tai žino.
Bretas lyg ir sutiko su bulvyčių variantu, tad viskas buvo gerai. Žinoma, būtų mandagu daugiau dėmesio skirti tam, kurį pasisiūlei pavaišinti. Dafydd prisivertė mintimis grįžtį į Heigeito aveniu, bet nespėjo daugiau nieko padaryti, kai buvo keistai piktai sugriebtas už rankos. Štai ir tikrasis Bretas…
- Nieko man iš tavęs nereikia. Esu laimingas. Kodėl nepasidalinti tuo džiaugsmu su aplinkiniais? - nelabai užtikrintai pratarė raudonplaukis. Taip, tai jam nebuvo būdinga, ir Bretas galimai tą suprato. Nepatikės?
Pagaliau pasiekęs kioskelį pamatė tokį kiekį įvairių bulvyčių, kad visai pasimetė. Ką jau kalbėti apie padažus…
- Išsirink ką nori, - bandė kalbėti draugiškai Dafydd, tačiau Breto įtarumas sukėlė kažkokią nemalonią įtampą.

[Brett OConnor]

Ką gi, gal ir smagu, kai kažkas džiaugiasi tuo, kad gimė vaikas. Deja, Bretui tokia žinia džiaugtis niekada neteko, ir jis nė neplanavo to daryti. Ne, vis dar nebuvo patenkintas, kad vasarą nežinia iš kur atsirado burna, kurią reikia pašerti. Na, o Dafydd… Jeigu iš tiesų myli tą savo paslaptingąją mergužėlę, tegul sau džiaugiasi. Tik ar būtina tai daryti taip demonstratyviai?
Į pasididžiavimo kupinus žodžius tragiškai nebuvo ką atsakyti, taigi geidžiamiausias Britanijos bomžas nė nesistengė. O štai Dafydd, regis, nepraleido progos ir vėl apie kažką pusvalandį mąstyti. Nedaug trūko, kad Bretas būtų garsiai suprunkštęs, bet šiaip ne taip susilaikė. Šiaip ar taip, keistuolis tylenis buvo keistai draugiškas, o ir maistas labai jau viliojo. Reikėjo pasistengti elgtis nors kiek mandagiau.
Bet tai daryti buvo labai sudėtinga. Kaip gali būti draugiškas ar malonus, kai pašnekovas vėl išsišiepė kažkam, kas tikrai nesi tu? Jeigu jau taip svajoja apie šeimą, kodėl pas ją nevyksta? Viskas buvo labai kvaila. Nebent jis apsinešęs staiga pagalvojo vyrukas ir pažvelgė į raudonplaukį įdėmiau. Na ne, neatrodė, kad jis būtų ko užvartojęs, o ir į klausimą atsakė visai normaliai.
- Gerai jau, - burbtelėjo Bretas. Jis tiesiog nesugebėjo elgtis draugiškiau. Nebent Dafydd sutiks daugiau nieko nesakyti. Deja, panašu, kad kai jis laimingas, pasidaro ir pernelyg plepus. O argi ne tylumas paskatino galvoti, kad jie galbūt gali tapti draugais?
- Na… - nutęsė vyrukas į pateiktą pasiūlymą. Viskas čia atrodė pernelyg prabangu. - Man pačių paprasčiausių su paprasčiausiu padažu, - galiausiai pridūrė įdėmiai apžiūrėjęs bulvytes. Kai esi alkanas, prieskoniai ar bulvių forma nelabai terūpi…

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Panašu, kad Bretas nusprendė patylėti,  o tai Dafydd visai tiko. Nors ir buvo be galo laimingas, staiga pradėti pliurpti paprasčiausiai negalėjo. Ne, šitas keistuolis tikrai nebuvo vertas, kad jis stengtųsi sudėti jausmus į žodžius. Bretas ir taip jau per daug suprato, tad dabar geriau tiesiog patylėti, duoti jam užkąsti ir galiausiai keliauti namo.
Kodėl jis vis tiek kažkuo nepatenkintas, velsietis nesuprato. Atrodo, tepasiūlė pavaišinti bulvytėmis, o apie dukrą Bretas užiminė pats. Ką gi, Dafydd tiesiog nesugeba įtikti žmonėms, Mayra kaip ir visada yra ypatinga. Būtent dėl tos priežasties vaikinas norėjo greičiau grįžti namo. Ten jis buvo tinkamas toks, koks yra. O štai mieste vos tik susitiko beveik pažįstamą žmogų, kažkas negerai. Tai gerokai skaudino, bet nebuvo ką daryti - Dafydd jau susitaikė su tuo, kad niekada nebus įdomus pašnekovas, geras draugas ar bent jau tinkamas egzistuoti žmogus.
Į piktoką atsakymą tik gūžtelėjo pečiais. Jau gailėjosi, kad prasidėjo su šituo keistuoliu. Gal jis ir nebuvo kažkoks pabaisa, tačiau ir draugais jie būti negalės. Tai buvo kiek apmaudu - vaikinų tylumas pavertė juos panašiais, o tai leido tikėtis sukurti draugystę. Vis dėlto Dafydd reikėjo ne tokio draugo. Ne, jam reikėjo kažko, kas nekeltų pavojaus šeimai.
- Du bulvyčių su druska ir kečupu, - paprašė jis jaunos merginos, kuri tik dabar išlindo iš už kažkokio įrenginio. Atsargiai pažvelgė į šalimais stovintį vyruką - spėjo, kad jauna panelė iš karto patrauks jo dėmesį. Bandė suprasti, ar ji pakankamai graži, kad sudomintų Bretą, bet gražiausios merginos vieta buvo seniai užimta, tad įvertinti buvo gana sunku.
Sumokėjęs pinigus mindžikavo ir svarstė, ar reikėtų ką nors sakyti. Įsivyravusi tyla buvo kiek nejauki, bet Dafydd neįsivaizdavo, ką būtų galima sakyti dabar. Akivaizdu, kad Bretui jo džiaugsmas ir laimė nelabai terūpi.

[Brett OConnor]

Panašu, kad viskas stojo į savo vietas. Dafydd užsičiaupė, tad dabar jie abu, ko gero, tylės. Toks variantas Bretui visiškai tiko. Jam reikėjo pamąstyti. Į lauką išėjo tam, kad apmąstytų,  kaip toliau gyventi, o ne papliurpti su kažkokiu sunkiai suprantamu keistuoliu.
O štai panelė, ruošianti bulvytes, privertė pamiršti bet kokius planus mąstyti. Ji buvo jauna, bet ne per jauna. Ir tiesiog nuostabiai graži. Geidžiamiausias Britanijos bomžas godžiu žvilgsniu žiūrėjo, kaip ji ruošia bulves. Beveik ir pamiršo, kad netrukus gaus maisto, kurio gurgiantis pilvas nesustodamas reikalavo. Lūpose atsirado itin “žavi” šypsena. Vyrukas nė kiek neabejojo, kad vos tik nusikratys Dafydd, iš karto grįš čia ir pakvies šitą panelę praleisti laiko įdomiau. Liko tikėtis, kad šventeiva nesusirūpins panelės gerove. Juk čia ne jo žmonelė, ar ne? nejučia susirūpino Bretas ir atidžiai nužvelgė Dafydd. Vis dėlto ne, taip negalėjo būti: šventeivos žvilgsnis buvo pernelyg abejingas. Be to, panelė neatrodė kaip tokia, kuri būtų visai neseniai pagimdžiusi vaiką. Ne, ji buvo pernelyg gardus kąsnelis.
Netrukus bulvytės buvo paruoštos. “Žavioji” šypsena dar paplatėjo, ir Bretas žengė artyn.
- Ačiū, - tarstelėjo paimdamas maistą. Panelės ranką palaikė ilgiau nei buvo būtina, bet neatrodė, kad jai tai būtų nepatikę. Ką gi, vakaras nusimatė nuostabus, reikėjo tik atsikratyti šito šventeivos, kuris būtinai bandys viską sugadinti.
- Ačiū, - dar kartą pakartojo geidžiamiausias Britanijos bomžas, šį kartą teikęsis pažvelgti į Dafydd, kuris vis dėlto ir nupirko šį maistą. Stengdamasis neatrodyti kaip išbadėjęs laukinis pradėjo kuo lėčiau valgyti. Buvo pasakiškai skanu, bet to sakyti garsiai nesinorėjo. Ką daryti dabar? paklausė savęs Bretas ir pažvelgė į Dafydd.
- Nori pasivaikščioti? - nieko įdomesnio nesugalvojęs paklausė. Jeigu ką, jam pavyks apsimesti, kad turi skubių reikalų, ar ne? Panelė visą dieną laukti tikriausiai nenorės.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Aišku, Bretas atkreipė dėmesį į vargšę merginą. Tas alkanas žvilgsnis reikalavo daug daugiau nei paprastos bulvytės su padažu, o tai Dafydd visiškai nepatiko. Žinoma, tai buvo ne jo reikalas, bet žinoti, kad šitas keistuolis jau visai netrukus bandys kišti nagus prie jaunutės merginos, nebuvo smagu. Tik kaip vis dėlto atitraukti jo dėmesį? Ką daryti, kad merginai nekiltų pavojus?
Skenuojantis žvilgsnis galėjo reikšti daug ką. Tai, kad Bretas dar ką tik spoksojo į mergaitę, o dabar - į Dafydd, privertė susimąstyti. Ar jis pagalvojo, kad šita mergaitė yra Mayra? nustebo velsietis ir vos nenusijuokė. Žinoma, Bretas nežinojo, kas yra jo žmona, ir tai labai ramino. Vis dėlto toks spėjimas buvo keistai juokingas. Dafydd nepastebimai šyptelėjo, bet tuo metu, laimei, mergina baigė ruošti užsakymą, tad buvo galima sumokėti ir pagaliau atitraukti tą nelabai žavų vyruką nuo jaunos merginos.
- Dėkoju, - pratarė Dafydd paduodamas reikiamą sumą. Jam visai nepatiko tai, kad Bretas akivaizdžiai filtravo, o į padėką atsakė linktelėjimu. Pradėjo svarstyti, kaip elgtis toliau. Tai, kad pasisiūlė pavaišinti, tarsi bylojo, kad mielai bendrautų ir toliau. Vis dėlto toks akivaizdus flirtas su mergina privertė pasijusti nepatogiai. Deja, paimti ir pabėgti būtų pernelyg nemandagu. Aš neilgai. Jau netrukus grįšiu namo mintyse kalbėjosi su Mayra Dafydd, o visai netrukus išgirdo pasiūlymą. Jis nuskambėjo kiek keistai - ko gero, Bretas lygiai taip pat nežinojo, ką daryti toliau.
- Žinoma, - neprieštaravo velsietis ir nužvelgė gatvę. Iš neseniai atsidariusios parduotuvės išėjo nemažai žmonių, tad geriau buvo eiti į kitą pusę. Kiek padvejojęs Dafydd nusisuko nuo artėjančios grupės ir lėtai patraukė į priekį. Paragavo bulvių - jos buvo visai neblogos. Tik ką pagalvos Mayra, kai jis grįš namo visiškai nealkanas?..
- Kaip bulvės? - nieko įdomesnio nesugebėjo pasiūlyti Dafydd.

[Brett OConnor]

Dafydd nieko nesakė, nors tikrai turėjo pastebėti tą godų žvilgsnį. Bretui toks variantas visiškai tiko. Ir ką šitas šventeiva padarys? Gins nepažįstama mergiotę? Kur jau ten, jis kuo skubiau bėgs pas savo žmonelę. Tiek apie raudonplaukį Bretas jau žinojo. Taip ir nesuprato, kodėl sutiko prasidėti. Negi viską nulėmė tik gurgiantis pilvas? Prakeikta… pradėjo mintį geidžiamiausias Britanijos bomžas, nors net nežinojo, ant ko pyksta. Ar tai buvo Kaede, ar motina, ar paskutinė jį atstūmusi panelė. Ko gero, visi ir viskas aplinkui. Taip pat ir Dafydd.
O tas, regis, ir toliau buvo nusiteikęs tylėti. Viskas su tuo būtų gerai, bet ar apsimoka jiems čia stypsoti, jeigu Bretas gali keliauti pas dailią panelę, o Dafydd - pas savo “nuostabiąją” žmoną? Ne, to daryti tikrai nebuvo verta. Geriau jau greičiau sukimšti bulves ir išsiskirstyti.
Vis dėlto akivaizdu, kad šventeiva lygiai taip pat nežinojo, ką daryti toliau. Na, pasivaikščioti sutiko, bet kuris vis dėlto kalbės? Gerai buvo bent tai, kad Dafydd nieko neklausinėjo apie Kaedę. Kažin ar jam neįdomu, ar jis tiesiog taktiškas? Atsirado mandaguolis. Ne, jis tiesiog kažkoks nenormalus irzo geidžiamiausias Britanijos bomžas, kai šventeiva pagaliau teikėsi prabilti. Tiesa, ištartas sakinys tik parodė, kaip tragiškai jis nemoka bendrauti. Jis rimtai nori kalbėti apie bulves? Na gerai, tebūnie…
- Neblogos, - teikėsi normaliai atsakyti į klausimą Bretas. Tik ką šnekėti toliau? Ar bus pernelyg nemandagu jau bėgti sau?
- Em… - bandė pradėti geidžiamiausias Britanijos bomžas, kai staiga į galvą atėjo mintis. - Nemanau, kad planavai į mane įsirėžti. Turbūt greičiau nori namo, pas žmoną ir mergaitę. Ačiū už… - kilstelėjo bulves, mat garsiai paminėti, kad Dafydd nupirko maisto, buvo gėda. - Nesi priverstas su manimi ilgiau pasilikti. Žinoma, jeigu nori pabendrauti, aš nieko prieš, bet… Na, kaip nori.
Vyrukas neįsivaizdavo, ar jam pavyko neparodyti, kad tiesiog nori grįžti pas tą dailią panelę. Jeigu Dafydd nėra visiškas kvailys, turbūt viską supras, bet koks vis dėlto skirtumas?..

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

- Aha, nesitikėjau, - pritarė Dafydd, nors tą padarė tik tam, kad akimirką ilgiau nereikėtų kęsti tos bjauriai nemalonios tylos. Kažkodėl šitas susitikimas, nors ir klostėsi be pykčių, buvo pats sudėtingiausias. Žingsniavo gatve ir mąstė ne apie tai, apie ką norėjo galvoti. Mielai būtų svarstęs, kuris skanėstas labiausiai patiktų mažyliams ir Mayrai, bet mintys buvo užimtos bandymais palaikyti pokalbį su Brett. Ar tai buvo normalu? Ko gero, ne. Dafydd reikėjo greičiau grįžti namo ir ten atsipalaiduoti. Tik ten jis galėjo būti savimi. Nustoti apsimetinėti ar bandyti kažką įrodyti. Ir būtent tai buvo priežastis, kodėl jis taip mylėjo savo šeimą.
Netrukus Bretas parodė, kad mąsto panašiai. Na, ar maždaug panašiai. Galbūt jis tenorėjo skubėti pas panelę, tačiau “paleido” Dafydd. Pastarasis buvo už tai dėkingas. Suprato, kad neverta daugiau kažko tempti: tiesiog nueis sau ir nupirkęs saldumynus pagaliau keliaus namo. Jau buvo pasiilgęs Mayros ir nuostabių mažylių.
- Gal tu ir teisus, neplanavau užtrukti, - atsargiai pratarė, vildamasis, kad pašnekovas neįsižeis. Į padėką nereagavo - atrodė, kad Bretas dėl to jaučiasi nejaukiai, tad stengėsi nesureikšminti. Vis dėlto norėjo padaryti dar vieną dalyką: toji mergaitė, kuri (kiek suprato Dafydd) neseniai atrado tėvą, apsidžiaugs gavusi nedidelę dovanėlę. Taigi jis priėjo prie artimiausio bandelių ir kitokių kepinių kioskelio ir nupirko saldų riestainį. Ištiesė jį Bretui ir kiek galėdamas užtikrinčiau prašneko:
- Parnešk savo dukrai. Labai rimtai sakau - vaikams reikia dėmesio. Turi skirti kiek galėdamas daugiau savo laiko, domėtis, kaip jiems sekasi. O dovanėlės tikrai praverčia. Parodysi, kad ji tau rūpi. Būti tėvu yra nuostabiausia, ką patirsi savo gyvenime. - Nes būti mylimuoju ir vyru tai nelemta pridūrė mintyse.
Įbruko riestainį keistuoliui į ranką ir įdėmiai pažvelgė į jį. Akimirką ar dvi pasvarstė, ar tai netaps muštynėmis, bet ilgiau nelaukė. Linktelėjęs dar kartą pakėlė akis į Breto veidą, bet netrukus patraukė sau. Laikas pagaliau išties nupirkti ką nors skanaus tiems, kurie yra brangiausi, ir keliauti namo. Ten jis galės pabučiuoti mylimąją ir apkabinti vaikus. O ko daugiau reikia, kad galėtum jaustis laimingas?

[Brett OConnor]

Na gerai, patylėsime. Man tinka bandė save įtikinti Bretas, nors viduje žinojo: tokia tyla daug malonesnė, kai kompaniją palaiko, ne žmoną įsimylėjęs šventeiva, o daili panelė, kuri sutinka su viskuo, ką gali pasiūlyti geidžiamiausias Britanijos bomžas.
Nespėjus kažko sugalvoti, Dafydd ne tik pritarė ištartiems žodžiams, bet dar ir kažką nupirko. Ir tai buvo skirta… Kaedei?.. Bretas neįsivaizdavo, kaip reaguoti, bet, laimei, Dafydd pagaliau pradėjo šnekėti. Žinoma, nepraleido progos pateikti pamokslų (o kas gi žavaus vyruko gyvenime to nedaro?..), tačiau bent jau nereikėjo tverti tylos.
- Tu… - pradėjo Bretas, norėdamas įtikinti šventeivą, kad jis nė velnio nežino. Iš kur jam žinoti, kaip viskas klostosi? Su Kaede viskas buvo ne taip jau ir paprasta! Bet ne, kurgi jau ištas kvailys klausys? Geriau jau subrukti skanėstą į ranką ir apsimesti, kad viskas yra gerai. Kvailys…
- Tu nieko apie ją nežinai! - įsidrąsino įgarsinti mintį Bretas, kai Dafydd buvo pakankamai nutolęs. Pažvelgė į rankoje kažkaip atsidūrusį riestainį. Galėtų jį suryti čia ir dabar, ar ne? Ir vis dėlto kažkas sustabdė. Šventeiva šį daiktą paskyrė mergiotei, kurios gyvenime nebuvo matęs. Kodėl? Galbūt iš tiesų būti tėvu yra svarbu? Bretas nenorėjo tuo tikėti, tačiau keistuolis turėjo galimybę vaiko susilaukti su ta, kurią myli. Ko gero, jis geriau išmano šituos dalykus, ar ne?
- Na gerai. Pasisekė tau, maže, - tyliai sumurmėjo Bretas ir apsisuko. Buvo nutolęs nuo bulvyčių kiosko - ir tos dailios panelės. Reikėjo grįžti ir patelkti visą savo žavesį. Riestainis nieko nelaukęs atsidūrė kišenėje - galbūt netgi pasieks Kaedę. O štai Bretas patraukė atgal - vylėsi sužavėti pardavėją ir taip pamiršti šitą keistą susitikimą.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Jau kurį laiką zirziantis Oliveris kėlė keistą džiaugsmą. Tiesa, Dafydd jį puikiai suprato - dabar mažylis buvo panašus į tą linksmą berniuką, koks jis buvo iki broliuko mirties. Vaikinas matė, kaip žinia paveikė sūnų ir nuoširdžiai vylėsi, kad tai laikina. Atrodė, kad Oliveris nė nesupranta, kas nutiko, bet vis tiek yra liūdnas. Eliotas ir Miriam taip jautriai nereagavo. Arba, žinoma, Dafydd jų taip gerai nepažįsta. Bet visi vaikai lygūs, tad tai privalėjo būti jų charakterių skirtumai.
Taigi dabar užsispyręs mažylis tik džiugino. Būtinybė nupirkti mamai dovaną tik nuo savęs labai jau priminė jį patį, nuolat besistengiantį pradžiuginti mylimąją ir vaikus asmeniškai. Tiesa, artėjo penktojo mažylio gimimas, tad gimtadienio dovana reikėjo pasirūpinti iš anksto. Melsdamasis, kad jaunylis sūnus šiandien dar neateitų į pasaulį, Dafydd išsivedė Oliverį į miestą. Dėl to jautėsi kiek blogai - iš galvos neišėjo rugpjūčio mėnuo, kai įskaudino tą, kurią myli labiausiai. Vis dėlto kažkur ėjo dėl to, kad to norėjo jų sūnus. Mayra supras, ar ne? Be to, išėjo anksti ryte, kai ji dar buvo lovoje. Ak, kad tik viskas baigtųsi laimingai…
Atėjęs iki Heigeito aveniu, kur galima rasti visko, sustojo ir pažvelgė į sūnų. Vylėsi, kad dar neatsibudusios parduotuvės leis jam pasimėgauti šiuo apsipirkimu. Dafydd negalėjo nepastebėti, kad Oliveris vengia bet kokio triukšmo. Vylėsi, kad tai ne kokia liga, o tiesiog ramus būdas, verčiantis norėti tylos.
- Ar turi minčių, ką nori padovanoti? - paklausė Dafydd berniuko. Paėmė jį ant rankų ir apkabino. Nelabai įsivaizdavo, iki kokio amžiaus vaikus imti ant rankų, gatvėje apkabinti ar paguosti yra normalu. Labai nenorėjo susimauti ar priversti savo mažylius susigėsti. Ką gi, reikia tikėtis, kad Oliveris (arba Eliotas su Miriam) kokiu nors būdu pasakys, kad jie jau per didelis, arba kad pajus tą pats. Kažkaip. Tik ar jis va taip gatvėje imtų ant rankų Eliotą? Negalvok apie tai! griežtai liepė sau Dafydd, o sūnui pratarė:
- Juk žinai, kad nebūtina mamai kažką pirkti. Jeigu nori, gali ką nors nupiešti. Bet kaip nori - esi mano didelis berniukas, todėl palieku sprendimą tau.
Taip, Oliveris iš tiesų jau didelis berniukas. Vos po ketverių metų jis ir Eliotas jau bus Hogvartse. Tą suvokti buvo be galo sunku. Dvynukų tėvas be galo ilgėsis savo mažylių.
Vis dėlto iki to laiko dar buvo ketveri metai. Dabar reikėjo padėti išrinkti mamai gimtadienio dovaną.

[Oliveris Llewellyn]

Oliveris labai norėjo kažką padovanoti mamai. Ir tai turėjo būti dovana nuo jo. Ne nuo jo, Elioto ir Miriam, o tik nuo jo. Berniukas mylėjo brolį ir abi seseris, bet nenorėjo būti tiesiog vienas iš trijų. Taigi ilgai zyzė tėčiui, kad nori kažką padovanoti.
Ir prisizyzė. Dabar jie su tėčiu dviese buvo mieste. Toks įvykis šiek tiek trikdė - paprastai dviese jie tik piešdavo. Einant į miestą, prie jūros ar bet kur kitur, kartu eidavo ir dar bent vienas šeimos narys. Vis dėlto dabar buvo Oliverio ir tėčio laikas kartu, ir berniukas neketino dėl to skųstis.
- Aš tikiuosi, kad tu padėsi, - kiek neužtikrintai atsakė į klausimą Oliveris. Netrukus teko nejaukiai apsidairyti - miesto gatvėje galėjo būti vaikų iš mokyklos. Kad ir kaip gera būti tėčiui ant rankų, Oliveris tikėjosi, kad bendraklasiai to nepamatys.
Apsivijęs tėčio kaklą berniukas stengėsi sugalvoti, ką norėtų padovanoti. Mama mėgo valgyti keistą maistą, bet sakė, kad per Kalėdas tai turėtų būti praėję.
- Aš visada piešiu. Reikia ko kito, - sumurmėjo Oliveris ir pasimuistė. Vylėsi, kad tėtis jį paleis ant žemės. Jis visada puikiai suprasdavo norus. Užtat ir buvo geriausias tėtis pasaulyje.
- O ką tu dovanosi? - pasidomėjo. Ką gali žinoti, gal tėčio dovana padės apsispręsti ir jam? Gal jis ir didelis berniukas (turbūt taip ir yra - juk taip sakė tėtis), bet nuo to sugalvoti dovaną nepasidarė nė kiek lengviau.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Laikyti ant rankų mažylį, norintį nupirkti dovaną mamai, buvo tiesiog nuostabu. Dafydd mielai darytų tą kasdien. Likęs laikas būtų skirtas tai mamai - priminti, kokia ji nuostabi ir mylima.
- Aš galiu padėti. Bet ne sugalvoti už tave. Tai tavo užduotis, - pamokomai pratarė Dafydd ir paglostė sūnaus nugarą. Suprato jo norą dovanoti atskirai nuo brolio ir sesers, bet nenorėjo viso galvojimo pasilikti sau. Tai bus pirmoji asmeninė Oliverio dovana, kuri nebus piešinys. Jam reikia apsispręsti pačiam.
- Gerai, šiais metais nepiešk, - neprieštaravo Dafydd ir nuleido sūnų ant žemės. Ar dar galės paimti jį ant rankų tiesiog gatvėje, ar mažylis perskaitė mintis ir pateikė ženklą? Deja, atsakymo į šį klausimą Dafydd neturėjo, o Oliveris pateikė savąjį.
Jis privertė nusišypsoti. Galiausiai “išaugęs” iš suknelių pradėjo dovanoti kvepalus ar prabangų vyną. Pastarojo šiemet, žinoma, nepirks - atėjus gimtadieniui Mayra dar maitins jų mažiausią sūnų. Kažin ar jai užtektų tiesiog tingaus laiko lovoje? Tokia dovana labai pradžiugintų jį patį, bet gali būti, kad tai nuostabiai merginai reikės kažko daugiau.
- Dar nežinau, - neslėpė Dafydd ir pažvelgė į sūnų. - Vis dėlto mano ir tavo dovanos neturi būti vienodos. Tu esi jos nuostabus mažylis. Ją pradžiugins tai, kad tu prisiminei gimtadienį. O štai aš esu. - daug mažiau nuostabus, - jos mylimasis. Mano pareiga yra prisiminti gimtadienį. Todėl mano dovana gali būti didesnė. Ir tai nereikš, kad tu mamą myli mažiau. Be to, dovanų iš viso nereikia lyginti, net ir su Elioto ir Miriam dovanomis.
Dafydd nejučia prisiminė, kaip Mayra nustebo, kai sulaukė sveikinimo. Tuo metu dvynukai augo jai po širdimi, o ir meilė tik nedrąsiai skleidėsi. Dabar jis privalo pasveikinti savo mergaitę. Deja, per aštuonerius metus taip ir neišmoko rasti tinkamos dovanos.
- Per mamos gimtadienį tu turėsi dar vieną broliuką. Vadinasi, dovaną gali skirti abiems. Tik nepamiršk - tai bus mamos, o ne broliuko gimtadienis.
Dar vienas mažylis. Nuotabu, ar ne? Tik klausimas, ar Mayra norės jį pavadinti David. Skubiai nuvijęs tas mintis į šoną Dafydd nusišypsojo sūnui ir laukė nuostabių idėjų.

[Oliveris Llewellyn]

Tėtis, aišku, puikiai suprato norą, tad netrukus Oliveris buvo ant žemės. Berniukas jautėsi kiek nejaukiai - svajojo visą gyvenimą būti tas mažylis, kurį tėtis nešioja ant rankų. Dabar muistėsi, nes pats to nenorėjo. Ar tai reiškia, kad jis užaugs? Ar iš tiesų bus didesnis už tėtį, kaip jis kad sakė? Tai gąsdino, kaip ir daug kas šiame pernelyg dideliame gyvenime.
Vis dėlto dabar buvo laikas, kada jis vis dar buvo mažas berniukas. Berniukas, kuris norėjo pradžiuginti mamą. O tam jam reikėjo tėčio pagalbos.
- Aš sugalvosiu, - kuo užtikrinčiau pratarė Oliveris ir pagaliau tuo patikėjo. Ne, tikrai nepieš, bet vis tiek pradžiugins mamą.
Tai, kad tėtis irgi nebuvo sugalvojęs dovanos, kiek nustebino, bet kartu ir pradžiugino. Gal pavyks padėti? Įsivaizdavo, kaip didžiuotųsi, jeigu matytų, kaip tėtis padovanoja mamai kažką, ką išrinkti padėjo būtent ji, Oliveris.
- Ar tu žinai, ką dovanos Eliotas ir Miriam? - paklausė, vos tėtis apie juos užsiminė. Vylėsi, kad jie turės ką nors bendro - dovana tik nuo savęs berniukas norėjo išsiskirti iš kitų. Tik to nesinorėjo sakyti garsiai.
Gatvėje buvo daug parduotuvių. Tereikėjo vieną išsirinkti ir nupirkti mamai geriausią dovaną. Ne, ji nebus skirta broliukui ir mamai - jo eilė ateis vėliau. Tiesa, šito Oliveris garsiai irgi nepasakė. Tik patraukė vitrinos, kurioje kažkas spindėjo, link.
- Gražu, - ištarė, nors net nesuprato, kas tai.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd nė kiek neabejojo, kad Oliveris sugalvos puikią dovaną. Jis buvo labai šaunus berniukas, nuo pat mažų dienų suprantantis šeimos svarbą. Žinoma, Eliotas irgi nebuvo kvailas, bet jis visai kitoks. Atrodė, kad Hogvartse nepasimestų jau dabar. O štai Oliveris… Ar būdamas bus vienuolikos jis bus pasirengęs palikti namus? Kaip reikės išleisti savo mažylius?
Kadangi iki to laiko, kada dvynukai iškeliaus į Hogvartsą, dar buvo ketveri metai, Dafydd drovėjosi apie tą juntamą nerimą užsiminti Mayrai. Turint omenyje jos praktiškumą ir blaivų protą, taip anksti baimintis buvo tiesiog kvaila. Deja, Dafydd, ko gero, ir buvo kvailas - labai nuoširdžiai nerimavo.
Iš šių gana sunkių minčių ištraukė sūnaus klausimas. Dafydd nusišypsojo. Neabejojo, kad Oliveris nori būti išskirtinis, o klausimas apie Elioto ir Miriam dovanas tą tik patvirtino. Vis dėlto sūnus akivaizdžiai nenorėjo to pripažinti garsiai, tad ir tėvas nieko nesakė. Nė neketino trikdyti savo mažylio.
- Man jie nieko nesakė, - šventą tiesą atskleidė Dafydd. - Jeigu ir yra ką sugalvoję, aš to nežinau.
Vis dėlto spėjo, kad tie du pasiutėliai dovanų neturi. Gal ir neturės. Mayra buvo laiminga turėdama šeimą, ar ne? Eliotui ir Miriam to užteko. Oliveris norėjo daugiau, nes buvo kitoks. Gerokai panašesnis į tėvą. Žiūrėdamas į šį mažylį Dafydd vėl ir vėl regėdavo jame save. Tokį, koks jis galėjo būti. Bet nebuvo.
Atimta vaikystė vėl nusmelkė paširdžius. Nenoromis Dafydd prisiminė save Hogvartse. Per pamokas pro langą išmestas batonas, nuolatiniai ginčai su profesoriais ir nudažyti Marko plaukai buvo tik maža dalelė to, ką jis ten pridirbo. Ar Llewellyn pavardė neapsunkins gyvenimo jo vaikams? Matthew Turner tik įrodė, kad bus būtent taip.
Ir dar kartą gelbėtoju tapo Oliveris. Dafydd nė nepastebėjo, kaip sūnus kažkur nuėjo, bet besitvenkiantį pyktį nubraukė jo komentaras. Atėjęs iš paskos Dafydd pamatė, kad berniukas spokso į papuošalus. Pats jau pirko iš čia grandinėlę, tad dabar nusišypsojo.
- Ši parduotuvė labiau man nei tau. Tokios dovanos neskirtos mamoms. Kai pamilsi, suprasi, - bandė paaiškinti Dafydd apkabinęs sūnaus pečius. Vylėsi, kad jis neįsižeis, bet buvo tikras: septynmetis mamai turėtų dovanoti ką kita.

[Oliveris Llewellyn]

Kad yra artimiausias tėčiui, Oliveris suprato jau seniai. Bet ar tai reiškia, kad brolis ir sesuo jam nieko apie dovanas nesakė? O gal iš tiesų nieko neplanuoja? Šitą būtinai reikėjo išsiaiškinti, bet berniukas nė neįsivaizdavo, kaip tą padaryti. Jeigu jau nežino tėtis, atsakymo iš viso nėra. Oliverio tėtis žino viską.
Dabar spoksojo į blizgučius, kurie visai neatrodė kalėdiniai ir bandė susigaudyti. Jei Eliotas ir Miriam nieko nedovanos, jo paties dovana gali būti ir visai paprasta - vis tiek bus išskirtinis. Bet jei jie ką nors turi… Ne, rizikuoti negalima - reikia išrinkti pačią geriausią dovaną pasaulyje.
Tai, kad ši parduotuvė skirta “ne jam”, kiek nuvylė, o kiti žodžiai gerokai sutrikdė. Oliveris pakėlė akis į tėtį.
- Bet aš myliu mamą, - rimtai pasakė jis, bet veide atsirado liūdnumas. Negi tėtis mano, kad yra kitaip? Ar jis, Oliveris, kažką padarė, kad kitiems atrodo esą jis nemyli mamos? Akyse susitvenkė ašaros, ir berniukas šniurkštelėjo.
- Aš myliu mamą, - pakartojo, bet galvoje jau sukosi mintys, ieškančios, kur Oliveris galėjo pasielgti taip, kad tėtis pagalvojo priešingai.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Ką gi, žiopliu gimęs žiopliu ir liksi. Kaip kitaip paaiškinti Dafydd talentą šitaip susimauti? Norėjo sūnui pasakyti viena, o akivaizdžiai pasakė ką kita. Mažiausiai norėjosi įskaudinti ar įžeisti mažylį, bet nevykęs jo tėvas padarė būtent tai. Žvelgė į berniuką ir tarsi juto širdį pjaustančius ašmenis. Ir kaip dabar viską ištaisyti? Buvo blogiau nei tais laikais, kai Mayra atstumdavo jo paties meilę.
- Oliveri, paklausyk, - pradėjo Dafydd. Pritūpė, kad būtų arčiau, bet kol kas sūnaus į glėbį nepaėmė. Reikėjo pratintis prie to, kad šitas mažylis auga. - Žinau, kad myli mamą. Ji tą irgi žino. Esi nuotabus sūnus. Bet kalbėjau ne apie tai. Kai būsi vyresnis, tau pradės patikti mergaitės. Ne mama ar sesutės. Kitos mergaitės. Ir norėsi, kad jos gražiai atrodytų, - Mayra visada gražiai atrodo, kvaily. - Na… Mama visada graži, ar ne? Jai nebūtina puoštis. Tau tuo rūpintis nereikia…
Sutrikęs nuo ilgos prakalbos Dafydd nutilo. Labai susimovė ir už tai savęs nekentė. Už ką šitas nuostabus berniukas į tėvus gavo jį?
- Jeigu nori, aš ne prieš, - bandė taisyti padėtį vaikinas. - Bet neslėpsiu: jei padovanosi mamai papuošalą, ji nustebs. Tai ne septynmečio dovana.
Galiausiai apkabino sūnų. Norėjo nuraminti ne tik jį - nusiraminti reikėjo ir pačiam. Jautėsi kaltas prieš tą berniuką. Ir vėl susimovė. Maža to, įskaudino sūnų. Negali žinoti, ar ta kalba nepaveikė priešingai nei norėjosi.
- Nei man, nei mamai nereikia įrodymų, kad mus myli, - tyliai pratarė Dafydd ir stipriau apglėbė sūnų. Žinojo, kad tai ne visai tiesa - pačiam tų įrodymų, deja, vis dar reikėjo. - Mes tai žinome. Bet ir tu nepamiršk, kad esu mylimas. Ar pažadi?
Pagaliau atsitraukęs nušluostė ašaras nuo to tokio brangaus veido. Žinoma, be dramų jis negali. Bet gal dar ne vėlu viską pataisyti?
Drąsindamas tiek save, tiek sūnų Dafydd nusišypsojo. Laukė naujų idėjų, kuriomis šis mažylis pradžiugins nuostabiausią merginą pasaulyje.