[Eliotas Llewellyn]

Į norų, kuo būti, kai užaugs, sąrašą įslydo dar viena veikla. Dabar Eliotas labai norėjo gaminti nešykles ir jomis keliauti. Tai atrodė labai įdomu, o jeigu kerai sudėtingi, nuo to tik geriau. Jis ne koks kvailys, tad viskas tiesiog puiku.
- Aš būtinai pagaminsiu nešyklę! - patenkintas pareiškė dvylikametis.
Panašu, kad profesoriaus Levinso nuotaika buvo gera, o tai berniukui patiko. Pasirodo, su profesoriais galima kalbėti ir už mokyklos ribų. Su Auriu jis jau seniai bendrauja, bet jis yra tėčio draugas ir tik po to profesorius. O štai šį žmogų Eliotas ne mokykloje pamatė pirmą kartą.
- O aš būčiau jo visko išklausinėjęs, - pasakė, kai profesorius Levinsas pasisakė apie tą giminaitį. Tai nustebino - nevertėlis nėra dažnas reiškinys, tad kodėl šis senas žmogus nepasinaudojo proga viską išsiaiškinti? Ir ką reiškia, kad žmogus amžiuje, kai ir pats profesorius Levinsas senas? Bet šito Eliotas neklausė. Nutarė, kad tai pasirodys nemandagu, ir tada profesorius išeis.
- Taip. Tėtis irgi buvo klastuolis, - išdidžiai atsakė į klausimą. Nors mamos koledžas rūpėjo labiau, nepraleido progos pasigirti tuo, kad ir tėtis mokėsi Klastūnyne.
Šį kartą profesoriaus Levinso smūgis buvo kaip seno žmogaus. Natūralu, kad Eliotas nesunkiai sugavo kamuolį. Jau žiojosi pasakyti, kad profesoriaus amžiuje visų įvarčių sumušti neįmanoma, bet vietoj to tik pasidėjo kamuolį ant šaligatvio ir pareiškė:
- Mano eilė!
Nekantriai laukė, kada profesorius atsistos į vartus ir praleis dar vieną nuostabų įvartį.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kai Miriam dingo, ji nebuvo viena. Kartu su ja buvo Mayra, Hannah, David ir Rachel. Be to, dabar ji namie, ir viskas yra gerai. Vis dėlto kai bet kuris iš mažylių dingdavo iš akių, viduje tarpdavo nerimas. Žinoma, dažniausiai tekdavo rūpintis dėl Elioto - jis per vasarą norėjo prisižaisti tiek futbolo, kad po to ištvertų to nedaręs beveik visus metus. Dafydd atkakliai kartojo sau, kad viskas yra gerai, kad sūnui nieko neatsitiks. Deja, šiandien atrodė, kad jis negrįžta jau labai ilgai. Visi savęs įtikinėjimai, kad Eliotas smagiai leidžia laiką su draugais, visai nepadėjo. Galiausiai berniuko tėvas išėjo iš namų ir patraukė jo ieškoti. Žinojo, kad berniukai dažniausiai žaidžia Heigeito aveniu esančioje aikštėje. Kiek kartų prašė žaisti aikštėje, kažkodėl dvylikamečiams labiau patiko asfaltas. Bet gal ir gerai - ten daug žmonių, tad jokie grobikai ar kiti piktavaliai taip lengvai neįvykdys piktų užmačių.
Sparčiu žingsniu artėdamas aikštės link juto kylantį nerimą. Atrodė, kad šį kartą tikrai kažkas nutiko, tad galiausiai pasileido bėgte. Aikštėje išties buvo daugybė žmonių, bet susirūpinusios akys pastebėjo Eliotą. Dafydd lengviau atsiduso ir jau galvojo eiti sau - nenorėjo trukdyti jam žaisti. Vis dėlto šalia sūnaus buvo… Juzefas? Atrodo, toks to žmogaus vardas. O jis buvo itin keistas. Ko jam gali reikėtų iš dvylikamečio vaiko? Nerimas ir vėl pakilo iki dangaus, ir Dafydd priėjo prie sūnaus. Jis, regis, ruošėsi smūgiui į vartus. Negi jie čia žaidžia futbolą? Bet kur Elioto draugai? Kažkas čia buvo tikrai neaišku, ir rūpestingas tėvas juto pareigą išsiaiškinti.
- Eliotai, maniau, kad žaisi su draugais. Nežinojau, kad tavo draugai yra mano amžiaus.
Stengėsi kalbėti neutraliu tonu, bet žvilgsnį, varstantį Juzefą, sunkiai pavadinsi neutraliu - jis buvo pernelyg įtarus ir klausiantis, kas čia vis dėlto vyksta.

[Juzefas Levinsas]

- Šaunu, - nusišypsojo.
Pagalvojo, kad kai Eliotas bus vyresnis, jei tik šis norės, galės pamokyti jį pagaminti nešyklę. Aišku, dabar neketino to sakyti. Klastuolis į viską žvelgė taip entuziastingai. Tad jei Juzefas dabar apie tai užsimins, greičiausiai bus šturmuotas krūva klausimų, o gal net prašymų pradėti kiek įmanoma greičiau.
Tikiu, kad būtum, atsakė, bet šį kartą tik sau mintyse.
Supratęs, kad ir Elioto tėtis yra burtininkas, Juzefas tikrai nuoširdžiai džiaugėsi, jog berniukas iš grynakraujų magų šeimos gerbia žiobarus.
Kaip ir nutuokė, šį kartą įspirti į vartus nepavyko. Plikšius dabar pats į juos atsistojo, ruošėsi ginti. Bet tada kai kas atsitiko.
Dafydd, nuskambėjo Juzefo mintyse. Apie šį žmogų jis stengėsi negalvoti. Ir apie tą dieną. Ji buvo viena blogiausių vyro gyvenime. Juzefas elgėsi labai neadekvačiai. Kalbėjo dalykus, kurių nereikėjo kalbėti. Bet labiausiai jam į atmintį įsirėžė tai, kad Dafydd jį paliko. Jis paliko Juzefą mirti.
Žinoma, beplaukis pats dėl visko kaltas. Sprendimas bandyti žudytis buvo jo paties. Tačiau faktas, kad buvo paliktas gulėti kraujo klane, kėlė nenusakomus jausmus. Aišku, Juzefas tada elgėsi siaubingai. Jis įžeidinėjo raudonplaukį, buvo net prirėmęs prie sienos. Bet palikti kitą mirštantį... Juk jie nebuvo priešai.
Akimirką Levinsas atrodė sutrikęs. Bet šiaip stengėsi valdytis. Ar tikrai yra taip? Ar Eliotas - šio žmogaus vaikas?
- Sveiki, - tarė jam Juzefas.

[Eliotas Llewellyn]

Ši diena tikrai puiki, ir Eliotas žinojo viską papasakosiantis mamai. Visai nesvarbu, ar ji norės klausyti, ar ne - berniukas priversdavo ją išgirsti viską, ką turėdavo pasakyti.
- O kiek jums buvo metų, kai pagaminote pirmą naršyklę? - pasidomėjo neabejodamas, kad pats tokį žydarbį atliks anksčiau. Tiesą sakant, mielai padarytų tą dabar pat. Tik kaip vis dėlto tą padaryti? Negi tikrai užtenka pasinaudoti burtais?
Tai, kad profesorius Levinsas neišklausinėjo to nevertėlio visko, kas įmanoma, vis dar trikdė, bet Eliotas nespėjo nieko apie tai pasakyti - apsireiškė ne kas kitas, o tėtis. O tai reiškė, kad jis gavo puikią progą iš karto sužinoti apie tą legendinę šluotą.
- Tėti! - šūktelėjo berniukas. - Profesorius Levinsas sakė, kad Magijos Žiniose buvo skelbimas apie parduodamą šluotą! Vasaros numeryje! Gal prisimeni tokį matęs? O draugai neatėjo, bet sutikau profesorių. Jis Hogvartse dėsto žiobarotyrą. Ir dabar mes žaidžiame futbolą, kaip tą darėme per pamoką!
Žibančiomis akimis stebėjo tėtį ir paslaugiai pasitraukė nuo kamuolio: panašu, kad atsirado trečias žaidėjas, o to dabar kaip tik ir reikėjo.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Atmintyje iškilo praėjusio susitikimo prisiminimai. Aiškiausiai švietė mintis, kad jis palaikė šitą Juzefą ligoniu. Ko jam gali reikėti iš trylikos metų vaiko? Taip, dabar atrodė ramus ir netgi mandagus, bet tai visai nenuramino.
Profesorius? Šitas žmogus yra profesorius? su siaubu atkartojo sūnaus žodžius Dafydd, bet tai padarė tik mintyse. Vylėsi, kad veidas neparodo jausmų. Kodėl iki šiol nežinojo, kad šitas ligonis moko jo vaikus? Ar jiems su tokiu žmogumi nėra pavojinga? Ir kodėl Auris niekada nieko nepasakojo? Bandė prisiminti, ar kada pasakojo draugui apie tą susitikimą. Gal ir ne. O gal pats Juzefas minėjo dirbantis Hogvartse? Tada mažyliai dar nesimokė, tad galėjo tokią informaciją ir praleisti.
- Skelbimo neprisimenu, bet galėsime paieškoti, - atsakė sūnui. Atsisukęs į Juzefą pridūrė: - Nežinojau, kad dirbi mokykloje. Eliotas kiek per garsiai švaistėsi žodžiais “Hogvartsas” ir “žiobarotyra”, bet dabar ne tas buvo galvoj. Labiau rūpėjo, kad dvyniams ir Miriam ten gali būti pavojinga. Jeigu dirba šitas, ar gali būti tikras, kad kiti profesoriai normalesni? Jeigu paaiškėtų, kad Auris ir Juzefas yra draugai, jau tikrai būtų per daug. Geriau nerizikuoti ir neklausinėti.
- Ar tau patinka profesoriaus Levinso pamokos? - paklausė sūnaus. Taip, vaikai tokį tikrai minėjo, tik Dafydd niekada pavardės nesusiejo su šituo žmogumi. Priėjo arčiau berniuko ir tyliau pridūrė: - Žinai, kad mamai neramu, kai nesi namie. Jeigu draugai nepasirodė, reikėjo grįžti, o ne žaisti su suaugusiais žmonėmis. Argi nori, kad mama be reikalo jaudintųsi?
Mielai būtų dabar pat parsivedęs Eliotą namo, bet įsivaizdavo, kad jam tėvo pasirodymas ir taip galėjo nepatikti. Tiesiog stovėjo ir mintyse prašė Juzefo pasakyti, kad jam metas keliauti, ir pasišalinti.

[Juzefas Levinsas]

- Hmm... - susimąstė Juzefas. - Neprisimenu, tiksliai kiek. Gal keturiolika...
Tėti... Žinoma, Dafydd yra Elioto tėtis, tarė vyrukas sau mintyse. Eliotas iškart ėmė klausinėti apie tą skelbimą, bet dabar jau plikiui tai buvo nei motais. Koks skirtumas kažkoks neegzistuojantis skelbimas palyginus su tuo, jog vaiko iš Hogvartso tėvas yra iš to labai mažo kiekio žmonių, kurie žino, jog Juzefas psichas?
Dafydd nepasisveikino, bet atrodė mandagus. Tačiau buvo akivaizdu, jog jis puikiai prisimena mėlynakį.
- Tada dar nedirbau, - tarė Juzefas. - Pradėjau profesoriauti, kai sūnus ėjo į antrą kursą. Dabar jis bus septintakursis.
Ar Eliotas nori, kad į vartus spirtų jo tėvas? Žaisti futbolo su Dafydd plikšius tikrai netroško. Laimei, atrodė, kad tasai vyras ir neketina žaisti. Užtat kažką tyliai kalbėjo Eliotui. Visko Levinsas negirdėjo. Nugirdo kažką apie suaugusius žmones ir jaudulį. Merline, ar dabar jisai kur nors kreipsis? Dabar visi sužinos apie tą siaubingą dieną?
Juzefo mintyse ėmė kilti laikraščio vaizdinių antraštės apie beprotį profesorių. Tai baisiai pakenktų Walgunui. Kaip jis ištemptų visus metus mokykloje? Jam būtų prilipinta to, kurio tėvas nesveikas, etiketė. O jei Walgunas rinksis kvidičo karjerą? Pakenktų ir ten.

[Eliotas Llewellyn]

Keturiolika? Profesorius Levinsas būdamas keturiolikos pagamino nešyklę? Tai negerai – Eliotui liko ne tiek ir daug laiko.
- Pagaminsiu ją po antro kurso! – laimingas pareiškė jis ir nė kiek neabejodamas, kad jam pasiseks, pažvelgė į profesorių. Darys tą vasarą, kad niekaip negalėtų paprašyti pagalbos. Susimąstė, ar mama moka gaminti nešykles.
Būtinai suras skelbimą laikraštyje. Šis susitikimas buvo vis geresnis ir geresnis. Na taip, tėtis, regis, nesiruošė žaisti futbolo, bet kol kas ir taip viskas šaunu. Tiesa, kiti jo žodžiai nelabai tepatiko. Apie žiobarotyrą galima kalbėti nemažai, bet aiškinimas, kad mama jaudinsis, į paauglystę žengiančiam berniukui atrodė visai bereikalingas.
- Labai patinka! Profesorius Levinsas yra vienas geriausių profesorių Hogvartse. Po Aurio, žinoma, - atsakė į klausimą, o tuos kitus žodžius ignoravo. Dirstelėjo į kamuolį ir į tėtį. Ką daryti dabar? Galiausiai kreipėsi į futbolą labiau mėgstantį profesorių Levinsą:
- Ar spirsite? Arba galite žaisti su tėčiu vienas prieš vieną, o aš ginsiu vartus!
Nuskuodė į minėtą vietą ir laukė kurio nors suaugusio žmogaus smūgio. Gero tikėtis neverta – tiek tėtis, tiek profesorius yra labai jau seni.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Keista tai buvo situacija. Taip, Eliotas mėgo šitą profesorių, bet tai nelabai padėjo nusiraminti. Ar jiems ten nėra nesaugu? Dabar Juzefas atrodė kaip normalus žmogus, bet kai stogelis pavažiuoja, kažin ar kada nors iš tiesų grįžta. Panašu, kad prie milijono priežasčių jaudintis dėl mažylių ką tik prisidėjo dar viena.
Jis turi sūnų nejučia su tam tikru siaubu prisiminė Dafydd, bet skubiai nuvijo tokias mintis į šoną. Labai nemažai žmonių tą patį pasakytų apie jį patį. Sužinoję, kad Dafydd Carwyn Llewellyn turi septynis vaikus, iš viso apalptų. Galvoje sušmėžavo mintis apie aštuntąjį mažylį, kuris niekada neužaugs, bet reikėjo tam neužsileisti.
- Norėjosi būti arčiau sūnaus? – bandydamas palaikyti draugišką, bet kartu ir kiek formalų toną paklausė Juzefo Dafydd. Neįsivaizdavo, kaip jiems reikėtų bendrauti. Tiesą sakant, būtų pasakęs, kad jiems iš viso nereikia to daryti, bet nelabai buvo kaip nuo to išsisukti. Be Elioto namo tikrai neis – taip Mayra dar labiau išsigąstų. Vis dėlto nutraukti šito keisto susitikimo nenorėjo. Berniukas aiškiai džiaugiasi sutikęs profesorių, o mažylių laimė svarbesnė už viską. Na, gal ir ne viską – dar labiau rūpėjo, kad laiminga būtų Mayra. Tad gal vis dėlto reikėtų eiti namo?
- Nemanau, kad reikia dar užlaikyti profesorių. Argi jis į Sautendą atvyko tam, kad su tavimi pažaistų futbolą? – ištarė velsietis, kai Eliotas išreiškė labai jau nekokią idėją. Ne, žaisti su šituo žmogumi būtų mažų mažiausiai kvaila. O gal net ir beprotiška, kad ir kaip ironiškai tai skambėtų, kai pats Juzefas yra pernelyg panašus į tokį.
- Smagu, kad mokate bendrauti su vaikais, - ištarė plikiui, nors ir pats nesuprato, kodėl tai daro. Pokalbį reikėjo ne tęsti, o greičiau užbaigti, bet štai jis ir toliau stypsojo šitoje aikštėje ir laukė įvykių tęsinio.

[Juzefas Levinsas]

- Gerai, - nusišypsojo Eliotui dėl nešyklės. - Kai pagaminsi, parodyk man.
Eliotas buvo tiesiog užsidegęs noru žaisti futbolą. O Juzefas nelabai mokėjo atsakyti vaikams, kuriuos mėgo. Laimei, čia Dafydd pasielgė labai protingai.
- Taip, išties, Eliotai, nemažai jau pažaidėme, - tarė. - Į Sautendą buvau atvykęs su reikalais ir visai netyčia pamačiau mokinį, - pabandė šyptelėti.
Norėjosi tiesiog imti ir pokštelėti oru, tačiau plikšius negalėjo to padaryti. Dafydd buvo jo mokinio, tiksliau mokinių, tėvas. Tad beliko atsakinėti į užduodamus klausimus. Beje, labai malonino tai, jog Eliotas laikė Juzefą vienu geriausių profesorių mokykloje. Tai glostė savimeilę.
- Taip, norėjau būti arčiau sūnaus, - atsakė. - Matote, - atsikrenkštė. - Mes su žmona išsiskyrėme ir taip atsitiko, kad sūnų pradėjau matyti rečiau nei buvau įpratęs. Buvo sunkus laikotarpis, - stengėsi pateisinti savo elgesį, nors kaži, ar tai buvo įmanoma. - Bet dabar jau viskas gerai.
Ką, po velnių, reiškia tas pasakymas, kad moku bendrauti su vaikais? O jei jis tikrai dabar kažkur kreipsis?
- Stengiuosi, - tarstelėjo.
Kaip ir reikėjo ko nors paklausti ir Dafydd. Norint palaikyti mandagų pokalbį. Tačiau Juzefas nenorėjo prie berniuko klausti, ar jo tėvas vis dar dirba Gringotse. Atrodė, kad klastuolis nelabai suprato, kad tėtis ir profesorius matosi ne pirmą kartą. Jeigu vyrukas taip atvirai paklaus, tai iškart supras. Ir taip jau per daug žinos. Apie skyrybas ir sunkų metą.
- Taigi, o ką dirba tavo tėtis, Eliotai? - galiausiai paklausė.
Nežinojo, tai skambės keistai ar ne. Bet reikėjo kažką sakyti.

[Eliotas Llewellyn]

Ar galima nešyklę sukurti čia ir dabar? Taip taip, iki septyniolikos metų jis už Hogvartso ribų kerėti negali. Bet nuo vieno karto nieko neatsitiks! Tik kad, deja, su savimi neturėjo savo burtų lazdelės, o tai gerokai erzino.
- Būtinai! – džiaugsmingai sušuko berniukas. Suprato, kad ir vėl teks laukti, ko jis ypatingai nemėgo, bet rudenį parodys pačią geriausią nešyklę pasaulyje. Kol kas nežinojo, kaip ją pagamins, bet tikrai tą padarys. O tada profesorius Levinsas parašys jam aukščiausią pažymį, ir niekas negalės sakyti, kad jis nesistengia.
- Bet mes beveik visai nepažaidėme, - nutaisęs gailų toną atsiliepė. Išties – koks gi čia žaidimas? Paspyrė kamuolį porą kartų, ir tiek. Nei gynybos, nei nuostabių perdavimų. Nieko tie suaugusieji nesupranta. Norėjo pasakyti, kad Auris tikrai sutiktų pažaisti ilgiau, bet profesorius Levinsas ėmė pasakoti itin įdomius dalykus. Geriausia būtų skuosti namo ir viską papasakoti Oliveriui. Eliotas nelabai žinojo, ką reiškia skyrybos, bet tai skambėjo kaip kažkokia drama. Mama ir tėtis juk nesiskirs, ar ne?
- Tik tu to nedaryk, - kiek išsigandęs paprašė tėčio. Visai nenorėjo retai jo matyti. Taip, suaugusieji kartais nuobodūs, bet vis tiek Eliotas mylėjo tiek mamą, tiek tėtį.
- Tėtis… Piešia, - atsakė į klausimą berniukas, tačiau antrasis žodis buvo ištartas tokiu tonu, kad visiems turėjo būti aišku: Eliotas tos veiklos švelniai tariant nemėgsta. Paėmęs kamuolį į rankas atkišo jį profesoriui. – Dar pažaiskime! – paprašė jis žvilgčiodamas tai į profesorių Levinsą, tai į tėtį. Nė už ką nepatikės, kad tiek futbolo, kiek jie čia “pažaidė”, turės užtekti.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Smagu matyti, kad profesorius draugiškai bendrauja su jo sūnumi, bet ar būtinai tas profesorius turi būti toks… psichas? Ši naujienėlė tikrai nenuramino, o turint omenyje namuose tvyrančią įtampą dėl Miriam dingimo viskas dar sudėtingiau. Tuo labiau, kad negali imti ir sakyti vaikų profesoriui, kad tokių žmonių prie savo atžalų leisti tiesiog negali.
- Supratau, - nejaukiai atsakė į Juzefo paaiškinimą. Ne jo tai reikalas, bet gal šiek tiek paaiškina keistą elgesį praėjusio susitikimo metu? Praėjo jau nemažai laiko, tad gal šis žmogus jau ne toks ir pavojingas? Ir vis tiek bus neramu, dėl šito Dafydd buvo daugiau nei tikras.
- Žinoma, ne, - tyliai atsakė berniukui. Žinojo: jeigu Mayra jį paliktų, pats būtų dar didesnis beprotis už Juzefą. Tik to žinoti nereikia nei sūnui, nei, tuo labiau, svetimam žmogui. Norėjo pridurti, kad be galo myli mamą, bet apie tai kalbėti prie išsiskyrusio ir dėl to kentėjusio žmogaus tarsi nemandagu, tad nutylėjo.
- Džiugu, kad sugebate sudominti net ir tuos vaikus, kurie pažįsta žiobarišką pasaulį, - pasakė Juzefui Dafydd. Neaiškino, kad nors abu su Mayra yra burtininkai, jų mažyliai žino apie žiobarišką gyvenimą, tačiau tai turbūt akivaizdu. Vien jau tai, kad Eliotas laukė draugų, kad pažaistų futbolą, turėjo atskleisti ne tiek ir mažai.
Elioto tonas sakant, kad tėtis piešia, šiek tiek skaudino. Vis dėlto Dafydd žinojo apie šio berniuko didelę nemeilę menui, tad per daug nesigraužė. Pasistengė atrodyti atsipalaidavęs, tad nusišypsojo ir ištarė sūnui:
- Nepamėgsi dailės, ar ne? Tai turbūt didžiausias skirtumas tarp dvynių. O kaip jums sekasi juos atskirti?
Tie žodžiai buvo skirti Juzefui. Norėjosi, kad jis greičiau keliautų sau, bet negalėjo to parodyti. Prie sūnaus tikrai nedemonstruos, koks moka būti nemandagus ir nevykęs.

[Juzefas Levinsas]

Juzefas pasijuto labai nesmagiai, kai Eliotas pasakė tėčiui, jog jis to nedarytų. Na, nesiskirtų. Nenorėjo, kad berniukui kiltų panašių minčių, juolab, kai su jo tėvu kadaise buvo apturėjęs tokį susitikimą. Plikšius prisiminė, kad rėkė kažką panašaus į tai, jog jos visada palieka... Kokia gėda... Ir dar mokinio tėvas...
- Oho, piešia? Tai štai, iš kur Oliveris paveldėjo menininko gyslelę, - nusišypsojo.
Pasirodo, ne aš vienas kardinaliai keičiu sritis. Įdomu, kur mane gyvenimas nuves Walgunui baigus Hogvartsą. Jis nežinojo, dirbs toliau mokykloje ar ne. Nebuvo dėl to apsisprendęs, bet juk laiko apsisprendimui dar turėjo sočiai.
- O aš džiaugiuosi, kad vaikai iš burtininkų šeimų yra supažindinti su žiobarų pasauliu, - nuoširdžiai tarė. - Atskiriu dvynius iš būdo.
Nepradėjo aiškinti, kad Oliveris kartais atrodo perdėtai drovus ar net išsigandęs.
Susitikimas ėjo į pabaigą. Ačiū Merlinui. Bent jau taip galvojo Juzefas. Iki tol, kol jo rankose vėl neatsidūrė kamuolys. Vyrukas savyje sulaikė atodūsį ir atrodė neutraliai. Jis nebenorėjo žaisti, juolab su Dafydd.
- Naaa, - ištęsė. - Klausk tėčio, - perdavė atsakomybę jam.
Keikė mintyse save dėl to, kad kartais būna minkštas. Na ir kas, kad Eliotas yra vienas jo mėgiamiausių mokinių? Tai ne priežastis negebėti atsisakyti to, ko nenori. Bet Juzefas nemokėdavo atsakyti tiems, kurie jam patinka.

[Eliotas Llewellyn]

Profesoriui Levinsui pernelyg entuziastingai atsiliepus į tai, kad tėtis piešia, Elioto nosis pati susiraukė. Kodėl visus taip žavi ta kvaila veikla? Jeigu tik būtų įmanoma, jis iš viso panaikintų dailę, dažus ir panašias nesąmones. Tada galėtų su Oliveriu užsiimti kokiais smagesniais dalykais, pavyzdžiui, Lego ir kitokiais konstruktoriais. Arba kvidiču, žinoma, bet jo brolis nemėgsta.
- Fui, - nesusilaikęs atsiliepė į profesoriaus žodžius Eliotas. Tiesa, jau visai netrukus su šypsena laukė naujos futbolo partijos, tik kad čia teko gerokai nusivilti. Jeigu jau tenka prašyti tėčio, žaidimą galima pamiršti. Kažkas siejo tėtį su futbolu, tik jis atkakliai atsisakė tai papasakoti. O gal tai susiję su praeitimi, apie kurią pasakojo per Velykų atostogas? Taip, tai visai realu, bet reikės kada išsiaiškinti iki galo.
- Puiku, - bandė apsimesti, kad nėra nusivylęs, Eliotas, ir išplėšęs kamuolį profesoriu iš rankų atkišo jį tėčiui. – Eime pažaisti futbolo! Tu visai to nedarei, o man reikia gynėjo!
Spindinčiomis akimis stebėjo tėtį ir apsimetė esąs mažas berniukas. Kartais tai suveikdavo, nors dabar dvylikametis mieliau rinkdavosi kitus metodus kažko išprašyti. Na, bet tikslas pateisina priemones, tad rudos akys labai jau maldaujančiai stebėjo tėtį.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Keista tai buvo situacija. Apie tai, kad žmonės kartais skiriasi, tikrai nenorėjo kalbėti prie Elioto profesoriaus. Maža to, profesoriaus, su kuriuo teko susidurti. Na, bet jam ir Mayrai tai negresia, dėl šito Dafydd buvo daugiau nei tikras. Kaip ir dėl to, kad jeigu Mayra jį paliktų, jis paprasčiausiai nebegyventų. Bet visa tai tikrai ne Juzefo reikalas, tad Dafydd nieko nesakė.
- Taip, labai mėgstame kartu su Oliveriu piešti, - atsiliepė į profesoriaus žodžius. Tiesa, padarė tą tik tam, kad bent šiek tiek sumažintų nejaukumą. Nepavyko, tuo labiau, kad Eliotas ir vėl atvirai parodė jausmus šitai veiklai. Apie tai teks dar kartą kalbėti, bet ir vėl – ne dabar. Dabar reikėjo pagaliau eiti namo ir pamiršti kvailą susitikimą.
- Tikrai taip. Išvaizda labai panašūs, bet charakteriu labai skiriasi, - nusišypsojo ir sušiaušė sūnui plaukus. Per vėlai suprato, kad jam tai visai nepatiks. Bet ką daryti, kai nenori leisti vaikams užaugti?
- Eliotai, argi taip gražu? – tyliai paklausė, kai berniukas tiesiog išplėšė kamuolį profesoriui iš rankų. Bet turėjo ir didesnę bėdą – akivaizdu, kad teks nuvilti sūnų. Jautė, kad Juzefas nenori daugiau čia būti, ir šiam jausmui pritarė. Be to, pernelyg rūpėjo namuose likusi Mayra ir jos savijauta.
- Pažaisime kitą kartą, - stengdamasis kalbėti tvirtai atsakė į žodžius, tačiau kamuolį paėmė. Jeigu leis Eliotui ir toliau turėti tą daiktą, jie niekada nepareis namo. – Žinai, kad atėjau tavęs ieškoti, nes mama sunerimusi, o ne žaisti futbolo. Be to, negalima įžūliai trukdyti su reikalais čia atvykusio suaugusio žmogaus. – Tarsi nenoriai žvilgtelėjo į Juzefą ir pridūrė: - Atsiprašau dėl gaišaties. Eliotas labai mėgsta futbolą ir ne visada pagalvoja, kad kiti gali tam neturėti laiko.
Vylėsi plikį suprasiant, kad tai yra užuomina apie susitikimo pabaigą. Tvirtai laikydamas kamuolį dirstelėjo į sūnų bandydamas perduoti žinią, kad jau visai netrukus jie eis namo.

[Juzefas Levinsas]

Eliotui nepagarbiai atsiliepus apie meną, Juzefas nesugebėjo berniuko sudrausminti. Nenorėjo to daryti, kai leido save Dafydd pažinti kaip isteriką. Be to, šalia vaiko tėvas, tikriausiai jo pareiga imtis sudrausminimo. Kita vertus, Juzefas - berniuko profesorius. Tikėjosi, kad Dafydd negalvos, jog Juzefas leidžia netinkamai elgtis mokiniams pamokose.
Eliotas paėmė iš plikšiaus kamuolį. Vyras stengėsi to neparodyti, bet apsidžiaugė. Kaip ir dėl to, jog Dafydd pasakė, kad jie pažais kitą kartą. Regis, atsakyti vaikams jam buvo paprasčiau nei Levinsui.
- Viskas gerai, - tarė beplaukis, - man buvo smagu, - nusišypsojo Eliotui. - Bet jau iš tiesų man metas eiti, pažaisime kada Hogvartse, gerai, Eliotai?
Juzefas atsisveikino su mokiniu bei jo tėvu ir nuėjo. Prieš nueidamas žvilgtelėjo į Dafydd ir jam linktelėjo, tarsi atsiprašydamas už aną susitikimą.