[Hannah Llewellyn]

Hannah čia buvo pirmas kartas, kai teko kažkuo aprūpinti visus. Kai ji darė kažką svarbaus. Todėl mergaitė pasijuto jau visai suaugusi ir labai patenkinta. Viskas, nuspręsta. Kai ji bus didelė jau tikrai didelė turės labai daug vaikų. Labai, labai daug.
- Ne, oro uosto darbuotojai irgi švenčia Kalėdas, todėl jis nedirba. O mes valgysim. - Paaiškino broliukui. O priėjusiam vyresnėliui pasakė.
- Gal padėk Miriam nunešti lėkštes? O ko norėtum? uogienės ar klevų sirupo? - Ji nusišypsojo sesutei. - Ačiū. O tu ko norėtum prie blynų? -  Norėjo ją apkabinti, bet Sesė nuėjo nešti stalo įrankių, o ir uogienė stovėjo ant stalo. Kad ir kaip Hannah patikdavo uogiene padaryti papuošimai mergytė nenorėjo, kad David dabar ją pasiimtų.
- Žinau, kad nori uogienės.
Hannah pakabino šaukštelį jos ir ištiesė broliukui. - Sakyk aaa. Išsižiok. Uogienė labai skani. - Į virtuvę atbėgo ir Ezra. Ir jis norėjo uogienės. Mergaitė galvojo kaip duoti jos ir kitam broliui. Tebelaikydama vieną šaukštelį rankoje išsiėmė kitą ir juo irgi pakabino uogienės. Dabar stovėjo su dviem uogienės kaupinais šaukšteliais.
- Ir tu išsižiok. Būtinai duosiu ir tau. Beje labas rytas Ezra. - Nusišypsojo jaunėliui.

[Miriam Llewellyn]

Klausytis, kaip David ir Hannah diskutuoja apie oro uostą, buvo savotiškai įdomu. Jame Miriam niekada nesilankė ir, tiesą sakant, neįsivaizdavo, ar per Kalėdas kas nors skraido. Tik, žinoma, ir toliau nieko nesakė. Prakalbinti šią mergaitę tikrai reikėjo kažko reikšmingesnio nei tokios diskusijos.
Į Hannah užduotą klausimą ji tik gūžtelėjo pečiais. Visai nebuvo svarbu, su kuo bus blynai. Ar iš viso bus blynų. Jeigu bus, Miriam valgys. Bet jeigu ne, irgi gerai. Jai viskas gerai, kai šalia yra ir dvyniai. Būtų dar geriau, jeigu jie grįžtų į žiobarišką mokyklą, bet šiandien nėra ko apie ją galvoti.
Panašu, kad Hannah dar neparuošė lėkščių, tad nebuvo ko nešti. Bent jau taip pasirodė Miriam, tik ji nesitikslino. Ir toliau stovėjo ir tylomis viską stebėjo. Buvo tikrai įdomu, ar jauniausi broliukai uogienę suvalgys, ar padarys su ja kažką kito.

[David Llewellyn]

Teko labai garsiai atsidusti. Nieko ta Hannah nesupranta.
- Aš noriu skristi. Dabar! - nepatenkintas sušuko ir nusisukęs patraukė koridoriaus link. Galima pamanyti, kad keturmetis dabar pat ketino nukulniuoti iki oro uosto ir kažkur iškeliauti. Vis dėlto uogienė privertė sugrįžti, ir dabar David atkakliai bandė apsispręsti, ką nudažyti pirmiausia. Tik, žinoma, reikėjo kažkaip tą uogienę pasiekti. Piktas žvilgsnis smigo į Miriam - ji stebuklingą stiklainį pastatė pernelyg toli, ir dabar jis niekaip nepasieks. O dar ir Ezra apsireiškė ir, aišku, darė tą patį ką ir jis.
- Tu per mažas uogienei, - patenkintas savo išmone pareiškė David. Ir pagaliau Hannah tapo gerąja sesute. Berniukas nebegalvojo apie tai, kad ji nieko neišmano apie oro uostus. Žinoma, šaukštelis uogienės buvo blogiau už visą stiklainį, pilną to nuostabaus daikto, bet kiti iš viso nebuvo nusiteikę jos duoti. Tik David neketino tos uogienės valgyti. Todėl čiupo šaukštelį ketindamas eiti prie mamos ir ją išterlioti. Deja, planas neišdegė - šaukštelis išsprūdo iš rankos ir taškydamas uogienę į visas puses nuskrido į mamos, tėčio ir Elioto pusę. Galiausiai nukrito prie jų. Ant grindų liko nuostabus raudonas brūkšnys, ir jo autorius be galo patenkintas nusišypsojo.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd stengėsi susitelkti į kakavos gaminimą, o ne į tai, kokia pavargusi atrodo Mayra. Žinoma, paruošti pusryčius gausiai šeimynai yra didelis darbas, ir velsietis mintyse supeikė save, kad nesusiprato atsikelti anksčiau ir padėti žmonai. Kartais susimąstydavo, kaip tokias akimirkas išgyvena žiobarai. Jie bent jau gali pasitelkti magiją, o štai šio sugebėjimo neturintys žmonės turi viską pjaustyti, ruošti ir valyti rankomis.
Kartais vis žvilgtelėdavo į mylimąją, bet stengėsi neklausyti, ką ji ir Eliotas šneka. Žinojo, kad tas berniukas mėgsta ilgus pokalbius su mama. Lygiai taip pat nenorėtų, kad kas klausytųsi, ką jis aptaria su Oliveriu. Tai turbūt visai normalu. Turbūt.
Galiausiai kakava buvo paruošta, ir teko apsispręsti, kas ją nuneš ant stalo. Vis dėlto gėrimas buvo karštas, tad mažyliams tai patikėti buvo baisu. Nebent vyriausiems, žinoma, bet ir jie buvo užsiėmę. O štai mažieji labiausiai norėjo uogienės, ką patvirtino ir ką tik pasirodęs Ezra.
- Būtų gerai, kad nekiltų uogienės karas, - perspėjo Dafydd. Žodžius turbūt skyrė Oliveriui ir Miriam. Ir Hannah, žinoma, kuri taip pat buvo labai atsakinga. Deja, vos tik nunešė pirmuosius du puodelius kakavos ant stalo, pasigirdo garsas, įtartinai primenantis ant grindų krentantį šaukštelį. Atsisukęs pamatė, kad buvo teisus. David šypsena atsakė į klausimą, kieno tai darbas.
- Ant sienų prašiau neterlioti, tad pasirinkai grindis, ar ne? - paklausė ir nusišypsojo. Neaišku, ar tai įvyko tyčia, bet teko išsitraukti lazdelę ir panaikinti sūnui taip patinkantį brūkšnį. Visai nereikėjo, kad į jį kas įliptų ir dar labiau viską išpurvintų. Paėmęs šaukštelį ištiesė jį berniukui.
- Ar išplausi jį? Jeigu nenori to daryti, pagalvok apie tai, kad nebeturėsi kuo pakabinti uogienės. Kurią kitą kartą turėsi suvalgyti.
Sušiaušė sūnaus plaukus ir priėjo prie Mayros. Neįsivaizdavo, ar jos vaikų keliamas triukšmas nevargina dar labiau. Bet o ko kito galima tikėtis, kai namuose yra šeši mažyliai?
- Ar galiu ką nors dėl tavęs padaryti? - tyliai paklausė žmonos Dafydd ir švelniai nusišypsojo. Šypseną turbūt matė ir mažyliai, bet ji buvo skirta tik mylimajai. Ir, tikėjosi Dafydd, ji tai žinojo.

[Oliveris Llewellyn]

Ar ir jie su Eliotu būdami maži taip ginčydavosi? To prisiminti negalėjo, bet klausyti, kaip Hannah ir David diskutuoja apie oro uostą, buvo įdomu. Pats tokioje vietoje lankėsi tik vieną kartą - kai Eliotas ir mama grįžo iš tolimos Amerikos. Ten viskas atrodė labai įdomiai, ir dabar Oliveris mielai būtų padaręs turą jaunesniems broliukams ir sesutei. Tik, žinoma, ne šiandien. Šiandien jų laukė daug skanaus maisto, laikas su visa šeima ir, aišku, dovanos.
- Gerai, - sutiko berniukas ir paėmęs lėkštę nunešė ją ant stalo. Vos neužkliuvo už netikėtai pasirodžiusio Ezros, todėl grįždamas prie Hannah atsitūpė prie jo.
- Kaip išsimiegojai? - paklausė, bet tada mažoji sesutė padarė nelabai protingą dalyką - davė uogienę David. Kaip ir reikėjo tikėtis, jau netrukus virtuvėje atsirado ilgas raudonas brūkšnys. Gal jis būtų visai patikęs, bet mama pavargusi. Kad ir ką ji sakytų, Oliveris viską suprato. Taigi reikėjo, kad visi elgtųsi gražiai. Norėjo paimti šaukštelį, bet jį aplenkė tėtis.
- Juk uogienė skanu, - pasakė sesutėms vienuolikmetis. - Kokia prasmė ją mėtyti ir taip gadinti, jeigu galima suvalgyti?
Džiaugėsi būdamas namie ir šią akimirką visiškai nenorėjo grįžti į Hogvartsą.

[Mayra Llewellyn]

 Kalėdos. Nuo triukšmo Mayrai pradėjo skaudėti galvą. Tačiau moteris nenorėjo šeimai parodyti, kaip iš tiesų jautėsi. Šiandien turėjo būti nuostabi diena. Ir Mayra nenorėjo jos gadinti.
 Uogienė. Tas nelemtas žodis kaskart kirsdavo moteriai kaip koks botagas. Mielai būtų surinkusi visus uogienės stiklainius, išmetusi juos į šiukšlių dėžę ir uždraudusi tą nelemtą žodį. Tačiau ji nenorėjo skriausti savo mažylių. Pati puikiai prisiminė, kiek džiaugsmo galėjo atnešti jai vienas mažas šaukštelis aviečių uogienės. Todėl juodaplaukė tik šypsojosi, rankose laikydama arbatos puodelį ir nieko aplink negirdėdama.
 Aplink siaučiant šventiniam chaosui, Mayra pakilo nuo kėdės ir paskubomis užlipo į antrą aukštą. Skrandžiui akivaizdžiai nepatiko nei kvapai, nei arbata. Griebtis eliksyrų bei kitų mišinių nėštumo metu moteris nemėgo, tad tiesiog tyliai užsidarė tualeto duris ir atsisėdo ant šaltų grindų. Buvo sunku prisiminti, ką jai mažyliai sakė ar ko prašė. Tarsi prasta fizinė savijauta būtų užkimšusi ausis ir atjungusi smegenis nuo kūno.
 Drebančiomis rankomis atidariusi spintelę už veidrodžio, Mayra sugraibė mažą žalią buteliuką ir susivertė jo koktų turinį į gerklę. Kelis kartus sužiaukčiojusi užsimerkė, jausdama, kaip eliksyras pamažu pradeda veikti. Pažiūrėjusi į savo išbalusį veidą, papuoštą juodais paakiais, pabandė nusišypsoti, tačiau išvystas veidas jos nepradžiugino. Nenorėdama, kad šeimos nariai pradėtų jaudintis, moteris grįžo į virtuvę, pakeliui iš miegamojo pasiėmusi lazdelę.
-Kas nori išpakuoti dovanas?-džiugiai tarė Mayra, mostelėdama lazdele ir panaikindama maskavimo kerus, kurie iki šiol slėpė dovanas. Priėjusi prie Dafydd, apsikabino jį ir sušnabždėjo mylimajam:
-Man reikės vėliau pasnausti. Užimsi vaikus?

[Ezra Llewellyn]

Ezra jau įsivaizdavo, kaip uogienės saldumas užpildo pasaulį - jis žinojo, kad jos paragavus norisi šypsotis. Todėl negalėjo sulaukti, kada sesė išties šaukštelį. Nenuostabu, kad berniukas pamiršo pasisveikinti, mat visos mintys buvo okupuotos skanios raudonos masės.
-Ne! Uogienė skirta visiems! - piktai atkirto trimetis David ir taip pat pasiėmė šaukštelį. Jau ketino pasimėgauti, kai priėjo Oliveris. Šio brolio jis buvo spėjęs pasigesti ir pasiilgti, todėl sustabdė planus ir tarė:
-Puikiai - sapnavau, kad turiu sparnus kaip musė ir įskridau milžiniškus braškinius ledus! - pasigyrė berniukas ir atsargiai (kad neprarastų nė vieno lašelio) įsidėjo uogienę į burną, priešingai nei David, kuris akimirksniu papuošė virtuvės grindis. Ezra linksmai išsišiepė vyresniajam broliui ir sesei:
-Labai gardu! - iškėlė savo mažą nykštį.
Staiga atėjus mamytei ir pranešus apie dovanas, širdis iš džiaugsmo suspurdėjo - kas gali būti šauniau už jas? Nors tiesą sakant, aviečių uogienė ir dovanos po lygiai dalinosi pirmąją vietą. Ezra puolė prie dovanų, tačiau ūmai sustojo, nesuprasdamas, kuri yra jo: dovanų popierius viliojo prieiti, atplėšti, bet jis abejodamas atsisuko į šeimyniškius. Labai vylėsi, kad galės išpakuoti tą didžiulę žalią dėžę.

[Hannah Llewellyn]

- Tau nepavyks skristi. Jei oro uostas nedirba lėktuvai neskraido. - Aiškino ji broliui.
- Ar ledus suvalgei? - Juokdamasi paklausė mažojo broliuko išgirdusi apie jo sapną.
Ezra gražiai suvalgė uogienę, David deja ne. Grindų plotelį nuspalvino raudona spalva. Ir dabar, kai mergaitė turėjo tiek atsakomybės už maistą tai jai nepatiko.
- Bet gi daviau tau, kad suvalgytum. - Priekaištingai pasakė. Tėtis pradėjo tvarkyti tą mažutėlaitį uogienės klanelį ant žemės. Hannah kadangi jai niekas taip ir nepasakė su kuo norės valgyti blynus ant vienų užpylė uogienės, ant kitų klevų sirupo.
- Ar gali nunešti dabar lėkštes ant stalo? - Paprašė sesutės.
Iš kažkur grįžusi mamytė paklausė klausimo, kuris privertė mesti rimtas savo pareigas. O ji manė, kad dovanas jie galės pakuoti tik pavalgę.
- Aš noriu! - Šūktelėjo ir nubėgo prie staiga pasirodžiusių dėžučių. Tiesiog negalėjo dabar nustygti vietoje.

[Eliotas Llewellyn]

Taip energingai pasakojusiam Eliotui ir į galvą neatėjo, kad mamai gali būti neįdomu. Jis laukė kokios nors reakcijos. Turbūt bent keleto klausimų, mat būtent taip į įdomų pasakojimą reaguotų pats. Deja, nieko tokio nebuvo - mama tiesiog atsistojo ir išėjo. Berniukas it botagu trenktas spoksojo jai pavymui ir bandė suprasti, kas čia atsitiko. Galiausiai suprato esąs kiek įsižeidęs. Negi mamai su juo neįdomu? Ko gero, ne veltui norėjo pasilikti Hogvartse, ir dabar piktai sukryžiavęs rankas ant krūtinės Eliotas įsitaisė kėdėje. Geros nuotaikos kaip nebūta. Kad mamai sunku, ir ji pavargusi, vienuolikmetis nė nesusimąstė. Dabar rūpėjo vienintelis dalykas - žmogus, kuriam, kaip jis anksčiau manė, galima pasakoti viską, jo visai nebesiklauso.
Susiraukęs sėdėdamas kėdėje nepaisė, kas vyksta aplinkui. Tiesa, netrukus išgirdo mamos balsą. Norėjo pulti prie dovanų, bet Ezra ir Hannah jį aplenkė. Kadangi jis jau beveik suaugęs, kaip ir nepritinka elgtis kaip mažiukui, tad prisivertė likti prie stalo. Dabar reikėjo nuspręsti, kas naudingiau - pykti ant mamos ar eiti prie dovanų. Galiausiai priėjo prie jos ir primygtinai priminė:
- Prieš atostogas mes su Džefu radome tunelį!
Buvo nusiteikęs tiek kartoti šią naujieną, kad mama tiesiog privalės reaguoti.

[Mayra Llewellyn]

 Galva ūžė. Mažyliai, žinoma, iškart pradėjo krykštauti ir pulti prie dovanų. Uogienė ir vėl puošė virtuvę. Užtat Mayra džiaugėsi, kad jos dukros stengiasi jai padėti. Jautė, kad augina gerus žmones.
 Eliotas, jai kažką anksčiau pasakojęs, regis, pakartojo savo naujieną. Lyg girdėdama tai pirmą kartą (ir šiek tiek išgąsdinta savo pačios sūnaus), moteris krūptelėjo.
-Tuneliai?
 Regis, pati moteris kažką prisiminė iš savo Hogvartso laikų. Žinoma, pilyje buvo pilna paslapčių, tunelių ir visokių užkeiktų vietų. Negi dabar jos sūnus klaidžioja tais pačiais tuneliais kaip ir ji prieš... Prieš dešimtis metų? Visa tai atrodė nerealu. Kartais ji pati pamiršdavo, kiek jai metų. Hogvartsas atrodė kažkur toli toli praeityje. Dabar jos gyvenimas sukosi apie jos gausią ir toliau gausėjančią šeimą.
-Žinai, kai aš mokiausi Hogvartse... Irgi buvau radus tunelių. Regis, kažkada ten net savo vardą pažymėjau. Jei grįši ten atgal, paieškok, galbūt rasi,-nusišypsojo moteris ir pakedeno sūnaus plaukus. Nesinorėjo pamokslauti, kad tokia veikla pavojinga, kad jis gali susižeisti. Žinojo, kad berniuko smalsumo tai nesumažintų.
-Ar žinai, kaip apsisaugoti? Ar jus jau išmokino skydinių kerų?-pasidomėjo Elioto juodaplaukė. Jei šis jau leidosi į nuotykius, moteriai rūpėjo, kad sūnus mokėtų save apsiginti. Na, o jeigu mokytojai tokios svarbios temos dar nepalietė, Mayra buvo pasiruošusi pamokyti savo atžalą papildomai. Dėl visa ko.

[David Llewellyn]

- Aš. Noriu. Skristi! - pikčiau pakartojo David nieko nesuprantančiai Hannah. Tėtis ir mama gali padaryti viską, tad oro uostas netrukus dirbs. Tuo ketverių berniukas buvo visiškai įsitikinęs, tad atsisuko į tuos visa galinčius padaryti žmones, kad jie išspręstų didžiausią gyvenimo problemą.
Tik kad tų problemų gyvenime buvo ir daugiau. Pavyzdžiui, uogienė, kurios kvailas Ezra irgi norėjo. Jis tikrai buvo per mažas, bet David nespėjo to išaiškinti - broliukas savąją suvalgė. O štai tėtis panaikino brūkšnį. Kodėl jis nepadaro taip, kad oro uostas dirbtų? Tai būtų smagiau nei uogienės naikinimas. O dabar dar teks plauti šaukštelį, nors berniukas nepasiekė kriauklės. Paėmė daikčiuką iš tėčio rankų ir priėjo prie dureles, už kurių slėpėsi šiukšliadėžė. Nespėjo išspręsti to klausimo, kai atėjo mama ir pranešė šauniausią dalyką. Tai netgi geriau nei skraidymas lėktuvais, tad David nulėkė paskui Hannah ir Ezrą.
- Dovanos! - sušuko jis ir užsimiršęs vėl kažkur numetė šaukštelį. Paėmė vieną dėžutę, ant kurios buvo užrašytas vardas. Jo, žinoma, nemokėjo perskaityti, bet džiugiai priėjo prie Hannah ir negalvodamas, kad ji visai kvaila ir nieko neišmano apie oro uostus, ištiesė dėžutę.
- Čia tau, - užtikrintai pareiškė.

[Miriam Llewellyn]

Vos tik David gavo uogienės, ji atsidūrė ant grindų. Miriam tyliai atsiduso. Ji žinojo, kad mama pavargusi, o tėčiui teks vienam juos visus sužiūrėti. Galėtų mažiukas elgtis ir gražiau. Bet tyli mergaitė kaip visada nieko nesakė. Tik linktelėjo į Oliverio žodžius ir džiugiai dirstelėjo į Hannah. Ši sesutė Miriam labai patiko. Nors ir jaunesnė, bet tikrai protinga ir šauni.
Netrukus dešimtmetė mergaitė nunešė dalį lėkščių ant stalo, bet tada grįžo mama ir labai jau pradžiugino mažuosius. Visi trys puolė prie dovanų, o gerokai vyresnė jų sesuo reagavo žymiai santūriau. Taip, kaip visada. Kitaip sakant, iš viso beveik nereagavo. Nunešė dar porą lėkščių ir tik tada priėjo prie dovanomis besidominčių broliukų ir sesutės. Buvo smalsu, ką kuris šiais metais gaus, bet Miriam to niekuo neparodė. Stovėjo netoli dovanų ir eilinį kartą tiesiog ramiai stebėjo aplinką.

[Oliveris Llewellyn]

Įgimtas rūpestingumas neleido tiesiog užsiimti maistu. Kad ir kaip mylėjo sesutes ir broliukus, Oliveris tiesiog negalėjo negalvoti apie mamą. Žinojo, kad ji blogai jaučiasi. Taigi dabar dirstelėjęs į ją nustebo: ten, kur prieš tai sėdėjo, dabar mamos nebuvo. Akyse iš karto atsirado išgąstis, o klausiamas žvilgsnis smigo į tėtį. Ezros pasakojimas smegenų nepasiekė - dabar Oliveriui rūpėjo tik mama ir jos savijauta.
Tiesa, Hannah ir toliau dirbo su blynais, o Miriam jai padėjo, tad vienuolikmetis labai pasistengė kažkuo prisidėti. Deja, niekaip nesisekė nustoti galvoti apie mamą, ir kai ji pasirodė, atlėgo širdis. Berniukas norėjo pulti prie jos ir apkabinti, bet mama priėjo prie tėčio. Tai turbūt buvo vienas iš tų kartų, kai jiems visai nereikia klausytis, ką suaugusieji šneka. Geriau pulti prie dovanų, ir vienuolikmetis nusekė paskui Miriam. Pažvelgė į dėžutę, kurią David tiesė Hannah, ir linktelėjo.
- Teisingai, čia Hannah, - pratarė. Suradęs Ezros vardą ant didelės žalios dėžės pasakė jam: - O ten tavo. David, tavo ana, - parodė į tolimiausią dėžutę. Rado ir savąją, bet daug įdomiau atrodė Elioto dovana - susidarė įspūdis, kad ten yra kažkas gyvo. Vis tik Oliveris nepuolė nei prie savo, nei prie dvynio dėžutės. Pirmiau norėjo pamatyti, ką gavo mažieji broliukai ir sesutės.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Mayros tvirtumas turbūt visada liks tai, kad žavi labiausiai. Štai ir dabar ji aiškiai buvo pavargusi, bet stengėsi dėl mylimų ir mylinčių vaikų. Dafydd širdis prisipildė nerimo, bet jis stengėsi jam nepasiduoti. Negalėjo praskysti, kai mažylės besilaukianti žmona išliko tokia tvirta. Jai išėjus viskas pasidarė dar kelis kartus sunkiau, ir Dafydd virtuvėje prisivertė likti tik dėl šešeto nekantrių mažylių. Eliotas aiškiai nusivylė negavęs dėmesio, tad tėvas priėjo prie jo.
- Mamai dabar nelengva, - sumurmėjo jam. Šiek tiek abejojo, kad berniukas tai supras, bet kažką daryti reikėjo. O štai Oliveris priešingai - aiškiai susirūpino, kas atsitiko mamai. Tas vaikas tikrai ypatingas. Mayrai grįžusi ir vėl rodė tvirtumą, ir Dafydd švelniai jai nusišypsojo. Apglėbė ją rankomis ir prisiglaudė. Kad ir kaip buvo neramu, tiesioginis prašymas patiko. Tai buvo kažkas, ką jis galėjo padaryti dėl savo mergaitės.
- Žinoma, - tyliai atsakė ir perbraukęs ranka per plaukus pažvelgė į akis. Bandė suprasti, ar ji dar gali bent šiek tiek skirti laiko vaikams, ar teks ją paleisti. Tiesa, Eliotas ir vėl pareikalavo dėmesio. Norėjosi pasakyti jam, kad leistų mamai pailsėti, bet Mayra šį kartą atsiliepė. Natūralu, kad jai, kaip ir jam pačiam, buvo neramu, kad Eliotas per savo nuotykius nesusižalotų. Vis dėlto tokie pokalbiai paprastai priklausydavo tik jiems dviems, tad Dafydd paleido mylimąją ir nužingsniavo prie dovanomis besidominčių mažylių. Matydamas nuoširdų džiaugsmą, kai jie išpakuodavo dėžutes, visada jausdavosi laimingas, tad tikėjosi, kad ne kitaip bus ir dabar. Oliveris rūpestingai parodė, kuri dėžutė kuriam iš mažųjų skirta. Miriam ir vėl buvo tarsi atsiskyrusi, tad vaikų tėvas sustojo prie jos ir apkabino per pečius.
- Nagi, gali išvynioti savąją, - tyliai pasakė jai nekantraudamas pamatyti, kaip visas šešetas atlieka šitą svarbią užduotį.

[Eliotas Llewellyn]

Kaip suprasti "mamai nelengva"? Apie tai Eliotas nenorėjo daug galvoti, todėl ruošė ilgiausią pasakojimą, kas nutiko kažkokiame koridoriuje, kuriame jie su Džefu... Laimei, to neprireikė, nes mama šį kartą atsakė. Nuotaika visiškai pasikeitė, ir vienuolikmetis patenkintas išsišiepė.
- Taip! Mums labai patinka tuneliai, - patvirtino, o išgirdęs, kad ten galima rasti mamos vardą, dar labiau apsidžiaugė. Vėl ją apkabino ir patikino: - Būtinai surasiu!
Nusprendė, kad mama lygiai taip pat mėgo nuotykius, tad dabar dar labiau norėjo grįžti į mokyklą patirti jų dar daugiau. Būtų tobula, jeigu galėtų ten nusivežti ir mamą, bet ką jau padarysi. Mažiems broliukams ir sesutėms jos reikia čia, o jis jau didelis. Nuotykius gali patirti ir dviese su Džefu. Gal kitą kartą pasikvies ir daugiau berniukų.
- Apsisaugoti? Nuo ko? - šiek tiek sutrikęs paklausė. Panašu, kad mama šiek tiek panaši į Aurį - pernelyg atsargi. Eliotas visai nenorėjo saugotis, tik gudriai tai nutylėjo. Negalėjo rizikuoti, kad kas nors parašys Auriui, kad jis uždraustų landžioti po visokiausius mokyklos užkaborius. - Ir tokių kerų aš nežinau. Bet tuneliuose pilna visokių įdomių dalykų! Užkeiktų dalykų ir piktų vaiduoklių. Man ten labai patinka, - entuziastingai kalbėjo berniukas nepaleisdamas mamos. Mielai būtų pasiūlęs jai po atostogų važiuoti kartu (kam rūpi maži broliukai ir sesutės), bet nutarė, kad tai būtų labai jau vaikiška, tad to taip ir nepasakė. Tik džiaugėsi, kad šalia turi žmogų, kuris mielai (arba ne) išklausys visų įmanomų pasakojimų.