[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kažkas su ta uogiene nebuvo gerai. Deja, nebuvo galimybės išsiaiškinti - dabar viso dėmesio reikalavo Hannah. Dafydd sėdėjo su dukra ant kelių, bet atidžiai stebėjo Oliverį. Jis ryžtingai nusiteikė padaryti sumuštinį jaunesniems broliukams ir sesutėms. Tai buvo tiesiog nuostabu. Tokio šaunaus sūnaus turėtų pavydėti visi pasaulio tėvai. O pačiam dabar reikėjo klausytis, ką pasakoja ta maža mergytė. Eliotas labai mėgdavo pasakoti savo nuotykius ir įspūdžius iš futbolo rungtynių. Dabar Hannah nuoširdžiai pasakojo savo sapną. Būti tuo, kuriam norisi pasakotis, buvo beprotiškai gera. Kokiai akimirkai pavyko netgi pamiršti tai, kad Mayra ir Eliotas ir nepakeliamai toli.
- Nė kiek neabejoju, kad buvai labai drąsi, - švelniai pasakė mergaitei Dafydd, tačiau David nebuvo nusiteikęs valgyti.
- Oliveri, nepyk ant broliuko. Juk žinai, kad jis dar mažas, - pasakė sūnui ir atsargiai pastatė Hannah ant žemės. Neabejojo, kad po jos valymo pačiam dirbti teks dar daugiau, bet neketino jai drausti. - Žinoma, gali, - pridūrė ir nusišypsojo.
Laikas, kada Hannah eis į mokyklą, ateis netgi pernelyg greitai, tik akivaizdu, kad pati mergytė tam nepritartų. Sunku susitaikyti su tuo, kad mažyliai nori kuo greičiau užaugti. Jie nesupranta, kaip gera būti visa žinančiu ir geriausiu pasaulyje tėvu. Jau visai netrukus Oliveris ir Eliotas taps paaugliais, ir santykis pasikeis. Kaip jis tai ištvers? Tikrai nenorėjo leisti Hannah skubiai užaugti.
- Pižama yra skirta miegoti, - aiškino Dafydd, o mergaitei pateikus tą patį argumentą, kurį taip neseniai pasakė ir Oliveris, šyptelėjo. - Kai mama grįš, ji paklaus manęs, ar buvote geri. Man teks pasakyti, kad nenorėjote persirengti. Taip ji ir sužinos. O į mokyklą tu galėsi eiti jau labai greitai, todėl pasidžiauk, kol gali visą dieną žaisti.
Pakilnojo pieno pakelį ir suprato, kad jis gerokai sunkus. Trejų metų mergaitė gali ir nepakelti, bet negi sakysi ne? Užkėlęs Hannah ant kėdės vylėsi, kad ji ramiai stovės ir atsargiai padavė pieną. Prilaikė ir pats, nes dar ir pieno jūros valyti neturėjo jėgų.
- Gali įpilti, tačiau su viena sąlyga. Kai įpilsi, nueisi persirengti. Ar gerai? Prieš grįždama galėsi pažiūrėti, ar Ezra jau atsibudo.
Toks pasiūlymas itin savarankiškai mergytei turėtų patikti. Dafydd tikėjosi, kad tai taps argumentu, kuris paskatins ją persirengti. Bet negalėjo pamiršti ir kitų vaikų. Miriam jau buvo bebaigianti pusryčiauti, o Dafydd paklausė Oliverio:
- Gal reikia kokios pagalbos? Neprivalai visko daryti vienas.

[Oliveris Llewellyn]

Niekada nesusimąstęs, ar geriau būti vyriausiu, ar jauniausiu šeimos nariu, dabar Oliveris nekentė būti vyresnis už Hannah. Kai tik ji atėjo, tėčio dėmesys nukrypo jai, ir pats berniukas nebegali net išsiverkti. O jam labai reikėjo prisiglausti ir apsikabinti. Kad ir kaip mylėjo jaunesnius broliukus ir sesutes, norėjo, kad dabar jie dar miegotų.
- Žinau, - neprieštaravo. Taip, David mažas, bet tai nereiškė, kad Oliveris nori tvarkyti jo betvarkę.
Tada tėtis pradėjo kalbėti tik su Hannah, tad devynmetis savarankiškai patikrino, kaip sekasi Miriam. Ji nei kuo skundėsi, nei drabstė, taigi berniukas buvo patenkintas šita sesute. Tiesa, tai, kad Hannah apie persirengimą pasakė tą patį, ką ir jis, patiko. Vadinasi, šita mergaitė protinga, o tėtis tuoj praras visus argumentus. O tai reiškė, kad bus galima nepersirenginėti.
Galiausiai Oliveris kibo daryti kitus sumuštinius. Neabejojo, kad tėtis norės valgyti, o ir pats pamažu išalko. Ramiai dėliojo sūrį ir kumpį ant duonos ir stengėsi galvoti tik apie maistą. Sekėsi sunkiai, nes vis dar norėjo apsikabinti tėtį ir šiek tiek paverkti. Juk tėtis leido...
- Hannah, ar norėsi sumuštinio su kumpiu ir sūriu? - paklausė sesutės atkakliai vydamas mintis į šoną.

[Hannah Llewellyn]

- Taip. Bet kai mus užpuolė didžiulis voras. Tada buvo labai baisu. Jis buvo didesnis už mane. Ir vijosi mus su vienaragiu. - Voras jos galvoje užgimė dabar. Sapne jo nebuvo. Hannah matė jį didžiulį, rėpliojantį žeme ir kaukšintį žnyplėmis. Net susigūžė įsivaizdavusi kaip jis užmeta tinklą ant jos.
- Fui. - Tyliai sumurmėjo.
Dabar voras buvo pamirštas, nes ji gavo darbo. Labai patenkinta stovėjo ant žemės ir žiūrėjo į ant grindų išplitusią uogienės dėmę. Kurią ketino pašalinti.
- Man reikia skudurėlio. Ir vandens. - Pasakė. - Žinai ką David, nors ir juokinga, bet mėtyti sumuštinių nereikėtų. - Aiškino priėjusi prie broliuko. Ji norėjo, kad David būtų panašaus amžiaus ir tada jie galėtų ką nors smagaus sugalvoti ir pažaisti.
- Bet pižama patogi. Miegoti aš galiu su bet kokiu kitu dlabužiu. - Bandė įtikinti tėti. Tada atsiduso. Labai greitai. Ką reiškia tas labai greitai? Labai greitai yra dabar pat. Bet ji suprato, kad į mokyklą juk žygiuoti tikrai negalės.
- Na gerai jau persirengsiu. Labai greitai. - Nusijuokė ji. Jeigu į mokyklą eis labai greitai, bet išties visai ne greit. Tai ir persirengs labai greitai, bet kažkada paskui.
- Ne Ačiū Oliveri. - Dabar sumuštinio su kumpiu tikrai nenorėjo. Dabar stovėjo aukštai ant kėdės. Iš savo aukštumų pasakė tėčiui.
- Žinai ką? Tedis nuo šiandien bijo aukščio. - Ji patubdė meškiuką ant stalo. Tėčio sąlygos jai visai patiko. Nors aišku teks ir persirengti. Bet norėjo įsipilti pieno ir bent jau kažkiek pasiruošti kakavą pati.
Tėtis prilaikė pieno pakelį,kuris buvo sunkus. Su savo mažomis rankytėmis buvo nelengva apimti tą pakelį. Bet jie įpylė pieno. Ir dėl to Hannah jautėsi savarankiškesnė.
Viską baigus nusiropštė nuo kėdės ir išdūmė iš virtuvės. Nubėgo į savo kambarį. atsilapojo spintą. Norėjosi apsivilkti kokią gražesnę suknelę. Bet kažin ar tėtis labai apsidžiaugtų, jeigu ji tampytų gražų drabužėlį po namus.
Mergaitė žiūrinėjo savo spintos turinį. Bent jau tai, ką galėjo pasiekti. Staiga jai kilo mintis truputį pažaisti. Kad spinta yra visai ne spinta. O didelė drabuži parduotuvė. Ji pamiršo visus tėčio nurodymus. Jos laukiančią kakavą ir sumuštinį su uogiene. Hannah susirinko savo pliušinius žaislus. Sunešė juos spinton. Įlindo pati ir uždarė duris. Ir ėmė žaisti. Siūlyti rūbelius žaisliukams. Jiems juos matuoti. Žodžiu ji taip ir negrįžo į virtuvę.
Pamažu jai ir pirkėjams pasidarė per maža vietos. Todėl spintos duris ji atidarė ir pirkėjams neįtikę rūbai buvo negailestingai išmesti iš parduotuvės. Jie gulėjo ant kambario grindų.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Hannah ir toliau pasakojo savo sapną, kuriame visko buvo tiek daug, kad galiausiai iškilo klausimas, ką iš visos tos istorijos ji iš tiesų sapnavo. Bet dukters vaizduotė buvo nuostabi, tad nebuvo ko nerimauti ar skųstis.
- Tau ir vienaragiui pavyko pabėgti nuo voro, ar ne? - paklausė Dafydd apkabindamas savo mergytę. Atsistojo paduoti jai skudurėlio ir dubens vandens. Išgirdęs Hannah žodžius broliukui nusišypsojo. Ji atrodė ne pagal amžių protinga ir sumani, o tai priminė Oliverį, kai jis buvo visai mažas. Nuostabūs vaikai.
Vos paėmė skudurėlį duktė dar ginčijosi dėl pižamos.
- Hannah, juk pižama dėl to ir yra pižama, nes mes su ja miegame. Dabar bėk persirengti.
Vis dėlto ji niekur neskubėjo, tad nežinia, ką reiškia tas "labai greitai." Dafydd pasistengė suprasti, kurioje vietoje mergytė jį pergudravo, tačiau tada pasigirdo Oliverio klausimas, skirtas Hannah. Širdis apsalo iš džiaugsmo. Net ir būdamas nusiminęs ir įsitempęs šitas mažylis pasirūpins visais broliukais ir sesutėmis.
- Ar reikės pagalbos jam padrąsinti? - pasisiūlė išgirdęs dar vieną naujieną iš Hannah. Tiesa, netrukus teko padėti jai įsipilti pieno, kas sekėsi tiesiog puikiai. Be proto norėjosi pasigirti Mayrai, kad sekasi visai neblogai. Bet netrukus Hannah nurūko į kambarį, ir virtuvėje iš karto pasidarė tyliau.
- Oliveri, gal kol kas užteks? Iškepkime po sumuštinį man ir tau, o vėliau žiūrėsime, ar dar kas nors nori valgyti.
Priėjęs prie berniuko uždėjo sumuštinius į kepyklę. Laukė, kol jie paskrus. Ir kol grįš Hannah, tačiau ji vis nesirodė. Galiausiai nesulaukęs, kol sumuštiniai iškeps, išėmė juos iš kepyklės. Nutarė nueiti pažiūrėti, kas atsitiko. Ar ji rado įdomesnės veiklos nei persirengimas, ar kas nors nutiko?
- Oliveri, pabūk čia, gerai? Miriam jau netrukus turės išeiti, pažiūrėk, kad nepavėluotų. Einu patikrinti, kur dingo Hannah.
Netrukus jau buvo prie jos kambario durų ir pažvelgė vidun. Apstulbo. Kad kambaryje betvarkė, stebėtis turbūt nereikia - taip ir būna, kai trejų energinga mergytė bando persirengti pati. Bet kodėl ji spintoje su krūva žaislų?
- Hannah? - kreipėsi jos tėvas. - Argi toks buvo mūsų susitarimas? Tavo darbas buvo persirengti ir patikrinti, kaip laikosi Ezra. Dabar tavo kakava nusimins, nes nebegalėsi jos gerti. Būk gerutė - persirenk ir eime į apačią.
Stebėjo mergytę ir nejučia pradėjo šypsotis. Atrodė, kad be šito energijos kamuoliuko namuose viskas būtų dar daug nykiau.

[Oliveris Llewellyn]

Šiandien kažkodėl viskas erzino. Turbūt ne viskas, o tik jaunesni broliukas ir sesutė. Oliveris supyko ant David, kad jis numetė sumuštinį, o dabar norėjosi atšauti Hannah, kad ji ir pati gali pasiimti skudurėlį ir vandens. Bet pavyko nieko nepasakyti. Tėtis tikrai nebūtų tuo patenkintas. Geriau jau ruošti pusryčius. Nesiklausė, ką šneka tėtis ir Hannah, nes tai tiesiog nebuvo įdomu. Jis jau ne mažius, kad kalbėtų tokiomis temomis. Vis dėlto netrukus sesutė dingo, o tėtis prisiminė, kad ir jis čia yra.
- Gerai, - liūdnokai atsakė į klausimą. Atsargiai sudėjo likusias duonos riekes atgal į pakuotę. Bet netrukus jis ir vėl buvo pamirštas - tėtis pasigedo Hannah. Taip, jis pasirūpins, kad Miriam nepavėluotų į mokyklą, bet vis tiek buvo liūdna. Jautėsi labai vienišas, o šalia nebuvo nei mamos, nei Elioto. Taigi tik linktelėjo ir žiūrėjo, kaip tėtis lipa į antrą aukštą. Norėjo verkti. Tik nieko nebuvo šalia - prie jaunesnių broliuko ir sesutės to tikrai nedarys.
- Ar baigi pavalgyti? - paklausė Miriam. Ji sulinksėjo, tačiau tuo metu David kažkaip pasiekė duoną ir uogienės stiklainį. Smagiai spygaudamas išmėtė visas riekes ir uogienę, kuria dar ir gerokai išsiterliojo pats.
- Baik! - sušuko ir atėmė stiklainį, tačiau jau buvo per vėlu. Jis buvo praktiškai tuščias, o pats įlipo į raudoną masę. - Negalima taip elgtis! - nepatenkintas pasakė broliukui ir suprato: teks kviesti tėtį. Užlipo į antrą aukštą ir nė nepastebėjo, kad paliko raudonus pėdsakus. Išgirdo jį kalbant, tad nuėjo į Hannah kambarį.
- Tėti, man reikia tavęs virtuvėje. David viską išmėtė, - pranešė Oliveris visai nepaisydamas, kad ir čia vyrauja betvarkė.

[Hannah Llewellyn]

- Aha. Mes pabėgom. Nors voras bandė mus pagauti kaip muses. - Gavusi skudurėlį ir vandens su energija pradėjo valymo darbus. Ji ir toliau negalėjo suprasti kodėl negalėtų miegoti su bet kokiu kitu drabužiu.
Valydama išties nemažai pritaškė. Kiek apsitaškė ir pati. Klanelis uogienės dingo. Bet grindys kur ji valė pasidarė gerokai šlapios.
- Žiūrėk David, kaip aš moku. - Ji atsistojo į balą ir čiuožtelėjo tolyn. Slidinėti ant šlapių grindų buvo smagumėlis. Bet buvo ir kitos veiklos. Reikėjo įsipilti pieno į kakavą.
- Aha. Gali jį padrąsinti. - Taigi, baigusi viską ji nubėgo į savo kambarį.
Jame užsižaidė. Prekyba ir matavimai vyko labai sklandžiai ir greitai. Bet žinoma į kambarį atėjo tėtis. O Hannah prisiminė jų susitarimą.
Ji išlindo iš spintos. Plaukai atrodė dar labiau susišiaušę, juos tikrai reikėjo iššukuoti. Mergytė tebevilkėjo kiek šlapią nuo vandens pižamą, o akys vis dar linksmai žibėjo. Nors pasijuto prasikaltusi. Bet kadangi tėtis šypsojosi, tai matyt labai baisiai nepyko.
- Atsiplasau. - Pasakė ir priėjusi apkabino tėti.
- Dabal jau tikrai persirengsiu. - Įėjus Oliveriui pasitraukė nuo tėčio ir iš sujauktų drabužių krūvos išrausė kelnytes ir marškinėlius. Jai buvo labai įdomu pažiūrėti ką ten padarė David. Ir dar būtinai turėjo nubėgti į Ezros kambarį ir pažiūrėti ar jis nemiega. Taigi skubiai puolė rengtis.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Mažytė Mayros kopija buvo laiminga ir labai šauniai tvarkėsi virtuvėje, o štai Oliveris atrodė liūdnas. Jam, žinoma, trūko brolio, o tai buvo dar tik pirma diena.
- Tik būk labai atsargi, - perspėjo dukterį Dafydd žiūrėdamas, kaip ji linksmina David. Jis atrodė labai laimingas. Tiesą sakant, jeigu namuose jie būtų likę dviese su Oliveriu, tikrai išprotėtų. Mažieji yra tikri šeimos gelbėtojai.
- Būtinai padrąsinsiu, - sušuko nubėgusiai mergytei iš paskos, o netrukus jau buvo viršuje. Visai nepyko, o išsitaršiusi ir šlapia Hannah buvo tokia panaši į Mayrą atostogų Maljorkoje metu, kad nejučia nusišypsojo. Apkabino priėjusią mergaitę ir pasijuto šiek tiek geriau. Šitas energijos kamuolėlis jį tikrai gelbėjo.
- Viskas gerai, mieloji, - švelniai ištarė ir pabandė suglostyti plaukus. - Bet dabar jau tikrai persirenk.
Atsisuko į Oliverį ir pamatė raudonus pėdsakus. Pasidarė baisu, ką gi ras virtuvėje. Panašu, kad David nelabai tepastebėjo, kad mamos nėra. Kita vertus, viską išmėtyti taip, kad Oliveris įliptų į uogienę, jam nebuvo labai būdinga.
- Panašu, kad teks eiti ir patikrinti, - šiaip ne taip sulaikęs atodūsį pratarė. Kažkodėl mažieji būtinai turi viską suversti tada, kai Mayra yra labai toli. Teks ne tik valyti Oliverio paliktus pėdsakus, bet ir tvarkyti Hannah kambarį. Kita vertus, tai yra laikas šeimai. Jis neturi ko skųstis.
- Hannah, ar ateisi į virtuvę? Nepamiršk patikrinti, kaip laikosi Ezra, bet panašu, kad manęs ten laukia daug darbo. Ar tik nebūsi palikusi ten Tedžio?
Dar kartą nusišypsojo tai šauniai mergytei. Buvo be proto gera turėti tokius nuostabius vaikus.
- Oliveri, einame į virtuvę. Papasakosi man, kas atsitiko?
Dar kartą žvilgtelėjęs į Hannah ir šiaip ne taip įveikęs pagundą atlikti jos darbą (t.y. pažiūrėti, ar Ezra jau nemiega) išėjo iš kambario ir nusileido žemyn. Pamatęs, kaip atrodo virtuvė, nesusilaikė ir atsiduso gerokai garsiau. Šį kartą užtruks net ir mosuodamas burtų lazdele.

[Oliveris Llewellyn]

- Tu turi būti labai gera, nes David jau pasielgė negražiai, - pamokė Hannah Oliveris. Taip, ji privalo persirengti ir būti klusni. Tėčiui ir taip nelengva. Jis pasiilgo mamos ir Elioto. Mažiukams tai gal ir nerūpi, bet jis, Oliveris jau didelis ir viską supranta.
- Aš galiu patikrinti, ar Ezra jau nemiega, - norėjo pagelbėti tėčiui ir tik tada pamatė paliktus raudonus pėdsakus. Susigėdo ir nuleido akis. - Aš nepastebėjau, atsiprašau... - liūdnai pridūrė. Kaip būtų smagu, jeigu čia būtų Eliotas. Jam tokie pėdsakai tikrai patiktų.
- Hannah, pažiūrėk jį, - vis dėlto teko pasakyti. Nesinorėjo dar ir to kambario išpurvinti, taigi paskui tėtį nusileido žemyn. Ten viskas buvo dar blogiau - David buvo išlipęs iš kėdutės ir vėl susiradęs uogienės stiklainį. Dabar virtuvė buvo visiškai raudona.
- Miriam, kodėl tu jam leidai?! - neslėpė pasipiktinimo Oliveris. Tai jam buvo visiškai nebūdinga, bet piktai spoksojo į sesutę. - Mūsų darbas yra padėti tėčiui, o tu leidi David taip elgtis! Tėtis negali visko padaryti vienas. Nežinojau, kad tu tokia maža.
Gyvenime nebuvo taip kalbėjęs su Miriam, bet iš tiesų buvo pikta. Nebenorėjo nieko daryti, todėl priėjęs atsisėdo ant švarios kėdės ir daugiau nieko nesakė. David ir toliau spygaudamas lakstė aplinkui.

[Hannah Llewellyn]

- Aš atsargi. Aš dabar esu balerina. - Džiugiai pasakė pračiuoždama dar kartą.
- Būtinai persilengsiu. - Ištarė glausdamasi prie tėčio.
- Gerai Oliveri. Aš klausysiu tėvelio. - Taip jau netyčia nutiko, kad ji užsižaidė parduotuvę. Pamiršo tai, ką susitarė su tėčiu. Bet dabar padarys viską kaip reikiant.
- Aha. Ateisiu į viltuvę. Ir Tedis manęs ten laukia. Ir pažiūrėsiu ar Ezra miega. - Jiems išėjus mergaitė persirengė. Apžvelgė betvarkę kambaryje. Jai patiko. Panoro iš drabužių nutiesti gatves, susukti lizdus savo žaisliukams. Bet sutramdė savo norus ir išėjo iš kambario.
Įėjusi į broliuko kambarį rado jį nebemieganti. Ezra gulėjo lovytėje. Spardėsi kojytėmis ir mosikavo rankytėmis.
- Labas Ezra. - pakalbino brolį.
- Sportuoji? - Atrodė smagiai. Todėl ji atsigulė ant kilimo ir pabandė atkartoti broliuko judesius.
- Nuobodu. Bet tu dar mažas. Paskui mokėsi kažką įdomesnio. - Brolis pabandė susikišti kumštuką į burną.
- Tu alkanas? Eisiu pasakysiu tėčiui gerai?
Ji pašoko ant kojų ir išdūmė iš kambario. Nužvelgė raudonus pėdsakus ant laiptų. Jai patiko. Galėjo taip ir likti. Bet Hannah žinojo, kad jie greit dings. Padūkėlė nubėgo žemyn.
- Tėtuk, Ezra dabar mankštinasi. Ir man atrodo, kad jis nori valgyti.
Mergaitė pasiėmė Tedį nuo stalo. Priėjo prie po virtuvę zujančio David. Paėmė brolį už rankos.
- Tu toks uogieniuotas. - Ji nusikvatojo. David irgi atrodė labai patenkintas savimi.
- Tėti, ar galiu vestis David į savo kambarį? - Tam buvo pora priežasčių. Tėčiui reikėjo tvarkytis. Ir David jam trukdė tai daryti. Ir dar norėjosi išpaišyti brolį flomasteriais. Kad atrodytų dar gražesnis. Hannah atrodė, kad David sutiks su tokiu planu.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Nors Oliveris labai liūdėjo ir nerimavo dėl brolio, vis tiek rūpinosi ir savo tėvo gerove. Tikrai ypatingas vaikas, kuris turėtų turėti didelį autoritetą tarp savo brolių ir sesių. Turbūt taip ir yra, nes netgi Hannah sutiko su vyresnio brolio žodžiais. Dafydd švelniai nusišypsojo vaikams ir mintyse dėkojo aukštesnėms jėgoms ir, ko gero, Mayrai, kad turi galimybę džiaugtis tokia akimirka.
Deja, netrukus viskas labai greitai pasikeitė. Visų pirma, virtuvė tikrai atrodė nekaip, o štai Oliveris visai sau nebūdingai beveik apšaukė Miriam. Tai turbūt turėjo stebinti, bet akivaizdu, iš kur atsirado tokia emocija - berniukui trūko jo brolio dvynio.
- Nagi, Oliveri. Viskas gerai. Susitvarkysime. Nereikia pykti, - apkabinęs sūnų kalbėjo Dafydd. Miriam jau pabaigė valgyti, tad reikėjo ją išleisti į mokyklą. - Ar gali pažiūrėti, kad David visko dar labiau nesujauktų? - dar paklausė. Teko išvalyti Miriam megztinį, bet netrukus jau lydėjo ją akimis. Mergytė tolo nuo namų ir taip vertė dar labiau nerimauti. Kaip jam neišprotėti?
Netrukus į virtuvę grįžo Hannah. Laimei, persirengusi. Jai, žinoma, labai patiko visas išsiterliojęs David, o juokas privertė nusišypsoti ir Dafydd.
- Gerai, aš nueisiu pažiūrėti, ar Ezra tikrai alkanas. Bet kodėl tu nori nusivesti David į savo kambarį? Jūs abu dar nepapusryčiavote, - kalbėjo su dukra velsietis. Toks jos prašymas sukėlė įtarimą, kad po vizito tame kambaryje viskas pasidarys dar blogiau ir purviniau, bet kol kas nenorėjo to atskleisti.
- Gal geriau ramiai ką nors suvalgyk, išgerk savo kakavą, o paskui eisi į kambarį? - pabandė pasiūlyti. Kažkokiu būdu puodelis vis dar stovėjo ant stalo. Dafydd patraukė jį toliau nuo krašto ir paėmęs burtų lazdelę apvalė David drabužius. Dabar jis šiek tiek mažiau teps visa kita.
- Oliveri, pažiūrėk, kad jie nedingtų, kol grįšiu, - dar pratarė vyriausiam sūnui. - Nueisiu pas Ezrą ir pareisiu čia. Norėtųsi rasti sveiką virtuvę.
Svarstydamas, kaip Mayra sugeba su tuo tvarkytis, kol jis yra darbe, Dafydd lėtai užlipo laiptais ir nužingsniavo į jauniausio mažylio kambarį. Jis iš tiesų jau nemiegojo, tad paėmė jį ant rankų ir priglaudė prie savęs.
- Nori valgyti? - paklausė.

[Oliveris Llewellyn]

Aišku, tėtis ramino ir teigė esą pykti nereikia. Bet toks Miriam nerūpestingumas išties erzino. Taigi Oliveris neprieštaravo apkabinti tėtį, tačiau nieko nesakė. Buvo ir pikta, ir liūdna. Jeigu Eliotas ir mama būtų namie, viskas būtų žymiai paprasčiau.
Tarsi visko būtų maža, David niekaip nesutiko pagaliau nutilti. Kad ir kaip mylėjo savo jaunesnius broliukus ir sesutes, dabar nenorėjo jų matyti. Geriausia būtų nueiti į savo kambarį ir išsiverkti. Bet per šitą mažių tenka likti čia ir padėti tėčiui. Taigi Oliveris prisivertė atsistoti nuo kėdės ir paimti skudurėlį. Tiesa, prieš tai atėmė iš David uogienės stiklainį ir uždarė jį šaldytuve. Tada pradėjo valyti stalą. Žinojo, kad magija gali viską sutvarkyti žymiai greičiau, bet jautė pareigą bent kažkuo prisidėti. Gal tada ir Miriam supras, kaip reikia elgtis.
O dabar jis dar turėjo būti atsakingas už mažuosius. Paprastai tai patikdavo, tačiau šį kartą visai nenorėjo kažko veikti su suerzinusiu David ir Hannah, kuri jo daugiau turbūt nebeklausys.
- Hannah, atsisėsk ant kėdės. Ten yra tavo kakava, - paprašė sesutės devynmetis, nors labai abejojo, kad taip ką nors pasieks. Paėmęs krykštaujantį David sunkiai pasodino jį atgal į kėdutę. Jautėsi pavargęs ir nusiminęs. Jeigu jį mažiukai suerzins, viskas pasidarys dar blogiau.

[Hannah Llewellyn]

- Šiaip. Tu tvarkysies, o mes pazaisim. - Kuo nekalčiausiai pasakė ir nusišypsojo. Kol kas deja nepavyko prasprukti. Ji atsiduso. Bet planas padailinti brolį niekur nedingo. Kol kas Hannah įsitaisė ant kėdės ir prisitraukė prie savęs puodelį su visai jau atšalusia kakava. Bet ji vis tiek buvo skani.
- David, eisim zaisti Raudonkepuraitę. - Į galvą atėjo puiki mintis, kurią pakišo raudona uogiene išsiterliojęs mažasis broliukas. Aišku, tėtis jau gerokai nuvalė jo drabužius, bet visgi. Ji jau įsivaizdavo kaip bus, kai tėvelis pagaliau paleis juos iš virtuvės. David bus Raudonkepuraitė, o ji bus piktas didelis vilkas. Brolis tikrai neprieštaraus, nes jis dar mažas ir kol kas ji galėjo elgtis kaip norėjo pati. Reikės pasistengti apipaišyti jį raudonu flomasteriu. Kadangi neturėjo raudonos kepurės, tai tiks ir šitaip. Planuodama kaip jie žais ramiai ir paklusniai sėdėjo ant kėdės.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Turėdamas tokius dvynius kaip Oliveris ir Eliotas Dafydd neketino taip paprastai apsigauti. Hannah jau aiškiai kažką planavo, o tas kažkas jam gali visai nepatikti. Kita vertus, šita mažytė Mayros kopija jau buvo pakankamai sumani, kad kurtų planus. Tai labai žavėjo. Kad ir kaip norėjosi, kad mažyliai kuo ilgiau ir liktų mažyliais, matyti, kaip jie auga, vis daugiau išmoksta ir sužino, buvo tiesiog nuostabu.
- Galėsit pažaisti, kai abu pavalgysit. Ar gerai? - paklausė mergytės Dafydd. Žinojo, kad pirmiau reikės gerai nuprausti David. Jeigu jis toks eis žaisti, viskas prasidės iš naujo. O kur dar betvarkė Hannah kambaryje...
Laimei, bent jau Ezra kol kas buvo ramus, tik, ko gero, alkanas. Taigi tėvas nusinešė berniuką į virtuvę ir ten liko maloniai nustebintas. Mažieji buvo prie stalo, tad viskas buvo ne taip jau ir blogai. Kol kas.
- Ar yra tokių, kurie dar negavo sumuštinio, bet jo nori? - paklausė visų vaikų jų tėvas ir pasodino Ezrą į kėdutę prie stalo. Mažylis iš karto pradėjo tiesti rankutes maisto link, tad Dafydd paėmė duonos riekę ir padavė jam. Jauniausias šeimos sūnus nebuvo labai valgus, tad turbūt jam užteks ir tiek. O štai tėvas priėjo prie vyriausio - Oliverio - ir tyliai paklausė:
- Kaip tu jautiesi? Suprantu, kad nelengva, kai mažyliai siaučia. Labai šauniai laikaisi.
Apkabino berniuką. Žinojo, kad jam labai sunku, o čia dar siaučiantys mažieji. Nurijęs atodūsį pažvelgė į juos ir ištarė:
- Hannah, David, ar jūs bent ką nors suvalgėt? Kol nepapusryčiausite, į kambarį neisite.
Nereikėjo, kad mažyliai perimtų blogiausius tėvo įpročius. Taigi Dafydd priėjo prie šaldytuvo ir, laimei, pamatė dar vieną uogienės stiklainį.
- Kadangi braškių uogienė, hm... Baigė savo gyvenimą, turės tikti ir vyšnių, - pranešė visiems. - Ar yra norinčių?
- Aš! - garsiai suriko David. Jo tėvas puikiai suprato: turės labai plonai aptepti riekę, nes kitaip visas uogienės karas prasidės iš naujo.
- O tu, Hannah? - paklausė ir mergytės.

[Oliveris Llewellyn]

Na jau ne. Jis tikrai visko netvarkys po to, kai Hannah ir David pažais jos kambaryje. Sesutė atrodė pernelyg patenkinta. Oliveris suprato niekada niekada neturėsiantis savo vaikų. Jie viską tepa ir griauna. Ir išmėto skanią uogienę, kas, devynmečio nuomone, buvo pats didžiausias nusikaltimas. Dėl to tikrai pyko ant broliuko ir neketino su juo šnekėtis.
Gerai bent jau tai, kad Hannah atsisėdo prie stalo. Ji gal ne tokia ir bloga, tik galėjo nesuversti kambario. Viską tvarkyti teks tėčiui, nes pati tikrai to nepadarys. Dėl to maži vaikai ir erzino.
- Aš nealkanas, - atsakė į klausimą ir netrukus apkabino tėtį. Jis pats geriausias. Žino, ko reikia, kad berniukas pasijustų bent šiek tiek geriau.
- Pasiilgau Elioto ir mamos, - tyliai atsakė jam, bet, regis, tyliai kalbėti nebuvo reikalo - mažiukams labiau rūpėjo siausti. Ar bent jau taip atrodė jais nepatenkintam Oliveriui. - David nenusipelnė uogienės, - staiga pratarė jis, kai broliukas pareiškė norintis kažko skanaus. Vis dėlto priėjo prie tėčio ir paėmė stiklainį. Užtepė juo vieną riekę ir padavė broliukui.
- Net nebandai jos numesti ant žemės, - griežtai ištarė.

[Hannah Llewellyn]

- Gerai, gerai. - Atsiduso mergaitė, lyg pavalgymas būtų didžiulė problema. Maistą ji beje greitai pamiršo planuodama žaidimą. Bet grįžęs tėtis nebuvo pamiršęs savo plano.
Ji apsidairė. Oliveris juk buvo padaręs sumuštinį su uogiene. Dar prieš jai išeinant persirengti. Pamatė tą vargšą vienišą sumuštinį nublokštą į vidurį stalo.  Pasiėmė jį.
- Dar nevalgėm. Bet aš turiu. Man jau gal užteks. - Valgyti Hannah nenorėjo. Norėjo žaisti.
Oliveris buvo liūdnas. O gal piktas. Mažylė nežinojo.
- Tau reikėtų pamiegoti pietų miego. - Pasakė žiūrėdama į brolį, kuris ką tik davė sumuštinį jaunėliui. Aišku keista miegoti pietų miego ryte. Bet Oliveriui tai tikrai praverstų. Bent jau Hannah taip atrodė.
JI atsikando sumuštinio, gurkštelėjo savo šaltutėlės kakavos. Norėjo, kad namie būtų Eliotas ir mamytė. Eliotas visada būdavo linksmas. O mamytės šiaip buvo pasiilgusi.