0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 665
  • Taškai: 34
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Llewellyn namai (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #165 Prieš 11 mėnesių »
Kodėl brolis jį ignoruoja? Kas čia iš viso vyksta? Mama ir tėtis buvo geriausi pasaulyje, bet ši situacija gerokai trikdė. Oliveris niekaip negalėjo suprasti, kodėl reikia būti čia ir kalbėtis. Atrodė, kad tai, ką jis sako, iš viso niekam nerūpi. Kad Eliotas jo nepaiso, gal ir nekeista, bet mama ir tėtis?.. Berniukas pažiūrėjo į vieną, vėliau - į kitą, bet jokių atsakymų negavo. Taip ir liko nesupratęs, ką jam reikia daryti, kad viską ištaisytų. Ką gi, jis iš tiesų yra blogas sūnus. Ir pagaliau mama su tėčiu tą atvirai pasakė. Bėda ta, kad tai visai nepataisė nuotaikos.
Pamažu lyg ir pradėjo aiškėti, kad dėl kažko yra kaltas Eliotas. Bent jau taip iš mamos žodžių nutarė jo brolis dvynys. Bet kodėl tada reikia čia būti ir jam?
- Aš nezyziu, - kiek įsižeidęs tyliai ištarė Oliveris. Juto, kad akyse kaupiasi ašaros, bet dabar niekam tai nerūpės. Mama dar labiau supyks, tėtis pagalvos, kad jis ir vėl meluoja, o Eliotas tik išsityčios. Kada viskas taip pasikeitė?
- Tai netiesa, Eliotai, - išdrįso pratarti, kai brolis pasakė labai jau nejaukų sakinį. Priėjo prie dvynio ir paėmė jį už rankos. Kaip jį įtikinti, kad viskas yra ne taip ir blogai? - Aš myliu tave, Eliotai. Tai tu mane atstumi.
Balsas skambėjo labai liūdnai. Oliveris buvo išsigandęs ir sukrėstas. Neįsivaizdavo, kas išeis iš šito pokalbio, ir tai jį labai gąsdino.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1982
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Llewellyn namai (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #166 Prieš 11 mėnesių »
Ką reikėjo padaryti kitaip, kad viskas nebūtų perėję prie šio pokalbio? Privalėjo pastebėti, kad dvyniai pradeda nesutarti. Dafydd spėjo, kad viskas pasikeitė dėl to, kad Oliverį stipriai paveikė žinia apie prarastą broliuką. Gal vis dėlto reikėjo apie tai pasikalbėti su Mayra? Po to, kai viskas grįžo į savas vėžes, Dafydd vengė užsiminti apie neišgyvenusį mažylį. Atrodė, kad tai vėl atvers prarają tarp jo ir Mayros. Prarają, kuri jų vos neišskyrė amžiams.
Bet dabar apie tai galvoti negalima. Reikia kažkokiu būdu išsiaiškinti, kaip išspręsti problemą. Tik ką daryti, kai šeimos tėvas nė neįsivaizduoja, kaip tai padaryti? Be galo norėjo apkabinti Mayrą, priminti, kokia ji ypatinga ir padėkoti už tai, kad išlieka tokia tvirta. Tokios galimybės nebuvo. Jis neturėjo teisės dabar praskysti. Kad ir kaip blogai jautėsi, turėjo išlikti stiprus. Tik kaip išlikti tokiu, kokiu niekada nebuvai? Dafydd nebuvo stiprus, ir dėl to savijauta su kiekviena akimirka prastėjo.
Šaltas Mayros žvilgsnis visai nepadėjo. Pasirodė, kad ji pyksta ar galvoja esą jis, Dafydd, visiškai nesugeba tvarkytis su situacija. Tai buvo tiesa, tačiau nuo to nepasidarė geriau. Liūdnai žvelgdamas į mylimąją Dafydd bandė akimis atsiprašyti. Už viską. Už tai, kad jai po širdimi nešiojant mažylį tenka spręsti tokias situacijas. Už tai, kad pats yra silpnas ir nieko nesugeba pakeisti. Už tai, kad būdamas šeimos tėvas negeba prisiimti atsakomybės ir sprendimų priėmimo. Už tai, kad yra toks nevykęs.
Tiesa, netrukus Dafydd gavo tokį smūgį žemiau juostos, kad negalėjo nieko pasakyti. Jautėsi slystantis į bedugnę. Ar Eliotas iš tiesų galvoja, kad yra nemylimas? Jo liūdnumas tikriausiai nebuvo toks jau didelis, kokį berniukas bandė pavaizduoti, bet gal jis iš tiesų taip jaučiasi? Negi prisiekęs sau neišskirti nė vieno vaiko nesugebėjo to padaryti? Ar tai yra dar viena priesaika sau, kurią jis sulaužė? Viduje pradėjo plisti kaltė, sumišusi su pasibjaurėjimu savimi. Jis tikrai nevertas turėti tokią nuostabią žmoną ir mažylius. Jis nevertas nieko šiame pasaulyje.
- Eliotai, esi mylimas lygiai taip pat, kaip ir tavo broliai ir seserys, - sugebėjo ištarti Dafydd. Kad ir kaip norėjo apkabinti berniuką ir prisiglaudęs nuraminti, turėjo išlaikyti Mayros nustatytą toną. Dabar švelnumu nieko nepasieks. - Ir nereikia vaidinti aukos. Esi mylimas šeimos narys, ir Oliveris tau nieko nepadarė. Kodėl taip su juo elgiesi?
Akys vėl nukrypo į Mayrą. Prasta savijauta nesitraukė, ir Dafydd žvilgsniu maldavo mylimąją duoti bent menkiausią ženklą, kuris padėtų pasijusti nors truputį geriau.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 933
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Llewellyn namai (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #167 Prieš 10 mėnesių »
 Mayros veidą iškreipė šypsena. Ji padėjo ranką ant sūnaus peties. Pirštai įsmigo į švelnią odą.
-Meluoji ir neraudonuoji. Eliotai, tavo verkimas nepadės tau išsisukti nuo atsakomybės. Tik jau ne prieš mane. Esi mylimas lygiai taip pat kaip tavo brolis ir sesuo. Ne apie tai dabar kalba. Kalbamės apie tai, kodėl nesutari su Oliveriu. Kol negausiu atsakymo, tol iš čia neišeisi.
 Šalta bei keista šypsena nedingo nuo moters veido. Norėjosi Eliotą gerai papurtyti, išsilieti, parodyti, kaip jo elgesys žeidžia ją. Bet ranka toliau tik smigo į berniuko petį.
 Regis, Dafydd su Oliveriu išnyko. Liko tik ji ir Eliotas. Juodaplaukė pati nežinojo, ką daryti su mylimuoju. Kaip jam paaiškinti, kad jo švelnus būdas šioje situacijoje netinka, kad jai reikia vyro, gebančio pastovėti už save ir savo šeimą, kuris galėtų suvaldyti aštuonmetį. Tai nereiškė, kad ji Dafydd nemylėjo. Ne, tiesiog suprato, kad raudonplaukis kitoks jau nebus. Ir Oliveris...
 Oliveris buvo atskira bėda. Berniukas, regis, bijojo pasaulio ir visko, kas jame yra. O jai norėjosi, kad sūnus išlįstų iš savo kiauto. Toks bailus vaikas buvo visiška jos priešingybė. Jos, kuri nagais kabinosi į gyvenimą. Nors neprisiminė jo viso. Tiksliau, beveik nieko iš savo vaikystės ir paauglystės. Jai tai vis dar buvo paslaptis, saugoma dviejų mūro sienų.
 Tačiau tai šiuo metu nebuvo svarbu. Tamsios akys gręžte gręžė berniuką, o pirštai nepaliaujamai spaudė jo petį.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 493
  • Taškai: 42
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Llewellyn namai (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #168 Prieš 10 mėnesių »
Drąsiai išrėžęs tokį sakinį Eliotas pasijuto keistai. Jis puikiai žinojo, kad tai netiesa, tačiau neabejojo, kad neapsiėmęs aukos vaidmens nieko čia nepasieks. Liks dėl visko kaltas, o Oliveris ir toliau bus laikomas geru tyliu sūnumi, kuris niekada nieko blogo nepadarytų. O brolis kaip tik priėjo ir sugalvojo paimti už rankos. Eliotas su pasibjaurėjimu ją ištraukė ir pasitraukė kiek toliau nuo Oliverio. Nė nepažvelgė į jį - neabejojo, kad žvilgsnis į brolį panaikintų visą nusiminusio berniuko kaukę. Geriau nereikia.
Ir tėtis, ir mama kalbėjo tą patį, bet tai nė kiek neįtikino aštuonmečio. Liūdnai pakėlė akis į tėtį ir sumurmėjo:
- Bet su juo pieši ir pieši. Su manimi futbolą pažaidei tik po to, kai dėl kažko priekaištavai. Taip nesąžininga.
Mama berniuką gąsdino vis labiau. Jis suprato, kad tėtį gal ir apgautų. Būtų apkabintas, jo atsiprašytų, ir viskas būtų gerai. Su mama viskas sudėtingiau. Ji pernelyg gerai jį perprato.
- Aš nemeluoju. Ir neverkiu, - pasiskundė ir pasimuistęs pasistengė ištrūkti iš mamos gniaužtų. Nepasisekė. Dabar tikrai pasidarė liūdna. Jis mylėjo mamą ir tėtį. Ir Miriam su mažiukais. O per prakeiktą brolį dvynį dabar tenka būti čia. Tik kaip įtikinti tėtį ir mamą - ypač mamą, - kad viskas yra gerai? - Man mokykloje smagiau draugauti su kitais, ir tiek, - dar kartą pabandė Eliotas ir vėl pasimuistė. - Mama, man skauda, - dar pridūrė aštuonmetis nedrąsiai pažvelgęs į jį gręžiančias akis. Šį kartą pasakė nuoširdžią tiesą.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 665
  • Taškai: 34
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Llewellyn namai (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #169 Prieš 10 mėnesių »
Nuoširdžiai tikėjęsis, kad brolis priims jo meilę ir atsakys tuo pačiu, Oliveris gavo skaudžiai nusivilti. Eliotas piktai nuo jo atsitraukė. Vadinasi, tikrai nemyli. Turbūt nekenčia, o Oliveris nė neįsivaizduoja už ką.
- Eliotai... - tyliai sumurmėjo berniukas, bet į brolį dvynį nebežiūrėjo. Akyse sužibo ašaros, bet buvo aišku, kad tai niekam nerūpės. Visi kalba tik su Eliotu. Tėtis ir mama, kuriuos Oliveris be galo mylėjo, dabar jį pamiršo. Ką jam dabar daryti? Ką jis padarė, kad viskas susiklostė būtent taip? Žinoma, buvo blogas sūnus, bet neįsivaizdavo esąs toks niekam tikęs. O dabar nei mama, nei tėtis jo nė nepastebi. Nusiminęs ir kaltindamas save aštuonmetis pasitraukė kiek toliau nuo brolio. Jam vis tiek nebuvo reikalingas, kad ir kaip tai skaudintų.
- Ką aš padariau? - tyliai sumurmėjo Oliveris ir galiausiai pravirko. Nuleido galvą - tikėjosi, kad taip niekas to nepastebės. O jeigu pastebės, jis pats bent nematys, kad niekam neįdomu. Žengęs kelis žingsnius toliau nuo stalo ir šeimos narių atsisėdo ant grindų ir susigūžė į kamuoliuką. Dabar labai norėjo pabūti vienas, bet įtarė, kad tai mamą dar labiau supykdys. O ji ir taip nepatenkinta, tad teko likti čia. Ašaros niekaip nenustojo plauti aštuonmečio veido.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1982
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Llewellyn namai (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #170 Prieš 10 mėnesių »
Viduje Dafydd tiesiog klykė iš nevilties. Negalėjo savęs pakęsti už tai, kad įstūmė šeimą į šią situaciją. Jautė, kad turėjo elgtis kitaip. Turėjo padaryti kažką, kad dabar nereikėtų sėdėti virtuvėje ir kankinti tiek savęs, tiek kitų. Rudos jo akys ir toliau buvo įsmeigtos į mylimąją, tačiau jos nematė. Dafydd iš viso nieko nebematė ir nebegirdėjo. Viduje siautė audra. Llewellyn šeimos tėvas norėjo užsidengti veidą delnais ir pasislėpti. Nuo savęs ir nuo pasaulio. Jis tiesiog nesutvertas būti tėvu.
- Atsiprašau, Mayra... - vos girdimai iškvėpė jis. Jeigu pasiseks, to neišgirs niekas, bet argi jam kada nors sekasi? Pajuto meldžiąs, kad šią situaciją išspręstų kas nors, kad tik to daryti nereikėtų jam. Tai suvokęs suprato dar labiau besišlykštintis savimi. Kaip toks žmogus gali tikėtis turėti šeimą? Jis turėtų atsistoti ir išeiti. Palikti mylimus žmones gyventi gyvenimo, o ne kankintis su juo. Dafydd netgi atsistojo, tačiau tuo metu smegenys užfiksavo Elioto žodžius, kad jam skauda. Pavyko sukoncentruoti žvilgsnį į jį, tačiau ir Oliveris nepalengvino gyvenimo - įsitaisė ant grindų ir pravirko. Taigi dabar dvynių tėvas buvo plėšomas į dvi dalis. Jam reikėjo prieiti prie Mayros ir Elioto ir įsitikinti, kad mylimoji nepersistengia. Kad nepakels prieš sūnų rankos. Bet kartu reikėjo save skirti ir Oliveriui. Įtikinti jį, kad viskas yra gerai. Kaip galima nuspręsti, ką daryti? Dafydd to niekaip nesugebėjo padaryti, taigi galiausiai tiesiog atsisėdo ten, iš kur ką tik buvo pakilęs. Bijojo pažvelgti Mayrai į akis. Bijojo kas bus po to, kai ši situacija baigsis. Dabar atrodė, kad dvynukų mama pareikš esą toks jų tėvas šeimai nereikalingas. Tai gąsdino, tačiau daug labiau gąsdino tai, kad mintyse Dafydd suprato: taip pasakydama Mayra būtų visiškai teisi.
- Oliveri, gali eiti į savo kambarį, - sugebėjo pratarti velsietis ir užsimerkė. Iš kur jam ištraukti jėgų situacijai spręsti? - Taip, Eliotai, pripažįstu, kad su Oliveriu piešiame daug. Bet jeigu pyksti, turėtum pykti ne ant jo, o ant manęs. Tai mano klaida.
Prisivertęs atmerkti akis Dafydd vėl pažvelgė į Mayrą. Atrodė, kad ji jo nė nepastebi. Bet to toks nevykėlis ir nebuvo vertas.
- Atsiprašau, - šį kartą žodis buvo ištartas kiek garsiau. Tačiau kam jį skiria, Dafydd nebuvo tikras.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 933
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Llewellyn namai (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #171 Prieš 10 mėnesių »
 Situacija buvo tiesiog katastrofiška. Bet Mayra nelabai kreipė į tai dėmesio. Jos tamsios akys gręžte grėžę Eliotą. Ar tai galėjo būti genetiškai nulemta? Visas šis polinkis meluoti, apsimetinėti ir skaudinti kitus. Atėjus šiai minčiai tarsi kas dūrė Mayrai į širdį.
 Tai jos kaltė. Jeigu Elioto mama būtų kas kitas, jis toks nebūtų. Tai jos prakeiktas kraujas dabar sruvo berniuko venomis.
 Sūnui tarus, kad jam skauda, moters gniaužtai šiek tiek atsileido, tačiau ji vis tiek tvirtai laikė rudaplaukį. Pasilenkusi, ji sušnabždėjo Eliotui:
-Jei jau nemyli brolio, bent apsimesk. Tada ir pats tuo patikėsi.
 Paleidusi berniuką, Mayra atsistojo ir nuėjo prie Oliverio.
-Nusivalyk ašaras. Niekas čia tavęs nekabina,-tarė jam ir atsisuko į Dafydd.
-Nuramink Oliverį ir ateik į miegamąjį pasikalbėt. Tai, kas vyko šiandien negali pasikartoti.
Apsisukusi, Mayra it nesavomis kojomis išėjo iš virtuvės. Atsargiai užlipo laiptais į viršų ir atsisėdo and lovos. Nežinia kodėl pravirko. Negi  ji tikrai buvo pasiruošusi trenkti Eliotui? Kodėl Oliverio ašaros taip ją supykdė? Negi ji tokia pati pabaisa kaip ir jos tėvas?
 Ašaros sruvo moters veidu ir ji, apsikabinusi pagalvę, pradėjo kūkčioti.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 665
  • Taškai: 34
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Llewellyn namai (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #172 Prieš 10 mėnesių »
Tai, kas čia vyko, tarsi nebebuvo su juo susiję. Jis čia nereikalingas. Oliveris pasijuto toks vienišas, koks nesijautė niekada anksčiau. Norėjo pulti tėčiui į glėbį ir paklausti, ar jis tikrai toks blogas sūnus, kad niekam jo nebereikia. Dabar ne tik Eliotas jo nemylėjo. Lygiai taip pat jautėsi ir mama su tėčiu, kuriais aštuonmetis besąlygiškai pasitikėjo. Šita situacija sugriovė visą jo pasaulio supratimą. Ką jam dabar daryti? Ir ko paklausti, kai nebegali šnekėtis su tais, kuriuos myli labiausiai?
Situacija buvo visiškai be išeities, tad Oliveris gūžėsi vis labiau. Išgirdo tėčio žodžius, tačiau nesiryžo atsistoti ir išeiti. Atrodė, kad jeigu tą padarys, visi kalbės tik apie jį, ir bus dar blogiau. Bet ar gali būti blogiau?
Netrukus priėjo mama, ir tai tapo tam tikru išsigelbėjimu. Gal dar ne viskas prarasta? Deja, ji neapkabino, nepasakė, kad myli. Ir netrukus išėjo. Tai dar kartą įskaudino, tačiau kartu suteikė savotiškos drąsos. Oliveris atsistojo nuo grindų ir ilgokai žvelgė į tėtį ir brolį. Akys buvo šlapios nuo ašarų, tačiau jis to nebeslėpė. Norėjo apkabinti mamą ar tėtį, išgirsti, kad yra šaunus berniukas. Bet toks nebuvo. Mama ir tėtis ne melagiai. Jis labai blogas sūnus.
- Tėti... - vos išspaudė Oliveris, bet galiausiai apsisukęs nužingsniavo prie laiptų ir neskubėdamas užlipo į antrą aukštą. Užsidaręs savo kambaryje krito į lovą ir pradėjo sriūbauti.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 493
  • Taškai: 42
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Llewellyn namai (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #173 Prieš 10 mėnesių »
Pajutęs, kad mama jį kiek atleido, Eliotas dar kartą išsprūsti. Vėl nepasisekė. Tai gerokai gąsdino.
- Bet mama... - pradėjo išgirdęs žodžius. Norėjo pasakyti, kad kaip tik tą ir daro. Apsimeta, kad myli Oliverį. Ir dar buvo tikras, kad niekas tikrųjų jausmų nepastebėjo. Deja, mama jį paleidusi nuėjo, tad berniukas taip ir liko sutrikęs sėdėti. Pasirodo, tėvai jį pažįsta ir permato geriau nei aštuonmetis galvojo. Tai jam visai nepatiko. Kaip tada nuslėps, kad brolio dvynio negali pakęsti vis labiau? Mintis, kad teks su juo draugiškai ir maloniai elgtis, buvo bjauri.
Kadangi mama išėjo, turbūt galima ir jam, ar ne? Geriausia būtų nueiti į savo kambarį ir taip priversti bjaurų brolį ieškoti kitos vietos žliumbti. Aišku, tėtis puls jį guosti, bet bent jau Oliverio nuotaika sugadinta. Nors keistas ir nejaukus šis pokalbis, gal ne taip viskas ir blogai.
Deja, nespėjo. Verksnys pats išėjo iš virtuvės ir užlipo į antrą aukštą. Garsiai atsidusęs Eliotas priėjo prie tėčio.
- Jūs su mama patys geriausi, - drąsiai ištarė ir apkabino mylimą žmogų. Norėjo dar pasakyti, kad jeigu ne Oliveris, viskas būtų tiesiog puiku, bet nenorėjo rizikuoti. Be to, mama sakė apsimesti, tad jis taip ir padarys. O dabar paleido tėtį ir išdūmė į lauką. Kadangi šiuo metu kambarys buvo tiesiog atgrasus, namų kiemas buvo pati geriausia vieta.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 10 mėnesių sukūrė Eliotas Llewellyn »

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1982
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Llewellyn namai (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #174 Prieš 10 mėnesių »
Du sakiniai. Mayra šito pokalbio metu jam pasakė du sakinius, kuriuose Dafydd išgirdo viską, ko labiausiai bijojo. Jis įskaudino nuostabiausią mergaitę pasaulyje, ir ji dėl to jį kaltina. O ir ko norėti? Pati su situacija tvarkėsi tikrai sumaniai, o jis ne tik nenuveikė nieko naudingo, bet ir turėjo visą šį laiką laikytis nepraskydęs. Ar toks yra šeimos vyras?
Skausmo draskoma širdimi Dafydd stebėjo, kaip Mayra palieka virtuvę. Jau stojosi prieiti prie Oliverio ir įvykdyti mylimosios prašymą ar paliepimą, bet nespėjo - suduodamas dar vieną smūgį berniukas taip pat išėjo. Daugiau nei aišku, kad jis užsidarys kambaryje ir ten kankinsis. Šis pokalbis jį gali paveikti dar labiau. Kas jis vis dėlto per žmogus? Kodėl negali nustoti kankinti tų, kurie jam brangiausi?
Netrukus gavo kiek nurimti - priėjęs Eliotas apkabino. Žinoma, nuotaika nepasitaisė, bet pasidarė šiek tiek geriau.
- Ačiū, sūnau, - prisivertė ištarti. - Bet turi suprasti, kad brolį mylėti reikia.
Netrukus virtuvėje liko vienas. Ir draskomas prieštaringų jausmų. Nežinojo, ar eiti į dvynių kambarį ir bandyti nuraminti Oliverį, ar iš karto grįžti pas Mayrą. Vis dėlto laimėjo pastarasis variantas, bet vos atidaręs savo miegamojo duris Dafydd vėl gavo išsigąsti - nesitikėjo rasti žmoną raudančią.
- Mayra? - vos girdimai sumurmėjo ir uždaręs duris pripuolė prie mylimosios. Tvirtai ją apkabino ir bandė suprasti, kodėl ji verkia. Negi iš tiesų tiek nusivylė juo? - Buvai nuostabi, Mayra. Padarysiu viską, kad daugiau tokių pokalbių nereikėtų. Atsiprašau, turėjau išspręsti šią situaciją vienas. Žinau, kad nesu tinkamas vyras ir tėvas. Maldauju atleisk ir nurimk. Puikiai tvarkeisi su situacija.
Nė akimirkai nepaleisdamas mylimosios Dafydd pakėlė ją ant rankų ir atsargiai paguldė į lovą. Atsigulęs šalia dar tvirčiau apkabino ir užtempė antklodę. Jiems abiems labai reikėjo nusiraminti.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 665
  • Taškai: 34
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Llewellyn namai (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #175 Prieš 9 mėnesius »
Elioto išvykimas baugiai artėjo, ir Oliveris norėjo apie tai pasikalbėti. Jam be brolio bus labai sunku, nors jis turbūt jaučiasi greičiau priešingai. Tikriausiai nekantrauja atsidurti kuo toliau nuo dvynio. Vis dėlto kažką pasakyti vis tiek norėjosi, taigi Oliveris ilgai kaupė drąsą. Jam visai nepatiko bijoti brolio, bet jautėsi būtent taip. Ypač dėl to, kad iki galo taip ir nesuprato, ar Eliotas žino, kodėl skris į tolimą šalį. Šiek tiek pavydėjo tos kelionės, bet kartu ir džiaugėsi, kad liks namuose vyriausias. Po tėčio, žinoma. Galės jam padėti, pasirūpinti mažaisiais ir Miriam. Kad ir ką tėtis sakytų, ji yra maža.
Vakarą prieš Eliotui ir mamai išskrendant Oliveris ryžosi pagaliau pasikalbėti su broliu. Gal jis leisis ir apkabinamas? Žinodamas, kad ras jį kambaryje, leido pabūti vienam, bet galiausiai užlipo į viršų ir priėjęs tyliai atidarė duris. Kurį laiką tylomis žvelgė vidun ir galiausiai užėjęs duris užvėrė. Nežinojo, kaip parodyti broliui, kad myli. Ką daryti, kad jis nustotų taip pykti ir niekinti. Net jeigu Eliotas dėl to nekaltas, tokios reakcijos gerokai skaudino.
- Eliotai? - tyliai pratarė Oliveris nesiryždamas prieiti arčiau. Norėjo stipriai apkabinti brolį ir pasakyti, kaip jo trūks, bet įtarė, kad tai nesibaigtų geruoju. Dėl to taip ir liko stovėti prie durų ir skausmo varstoma širdimi liūdnai žvelgti į jį.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 493
  • Taškai: 42
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Llewellyn namai (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #176 Prieš 9 mėnesius »
Laukė didelis nuotykis. Jis turėjo padėti, bet Eliotas nesivargino suprasti, kuo. Jam ir taip viskas gerai, na o Oliveris… Jis tiesiog viskam trukdo, kam vargintis kažką dėl jo keisti? Berniukas stengėsi negalvoti, kad ši kelionė, kurios jis laukė vis labiau, įvyks būtent dėl nemylimo dvynio. Ne, jis kaltas tik dėl blogų dalykų, o kelionė bus tikrai šauni. Ypač dėl to, kad bus dviese su mama. Žinoma, pasiilgs tėčio ir Miriam. Galbūt netgi mažųjų. Bet kažkur toli būti su mama bus itin smagu. Neprisiminė, kaip vadinasi ta šalis, kur jie keliaus, bet dėl to vis tiek jautėsi patenkintas.
Dabar buvo kambaryje ir stengėsi sugalvoti, ką reikėtų įsidėti. Tėtis jau buvo sakęs neimti futbolo kamuolio, kas, tiesą sakant, gerokai nuvylė. Na, bet mama futbolo nežaidžia, tad gal kaip nors ištvers. O grįžęs namo būtinai prisižais tiek, kad pavargs.
Deja, tokias smagias mintis nutraukė atsidariusios durys ir už jų stypsantis Oliveris. Jo brolis nekreipė dėmesio, bet nuotaika vis tiek kiek subjuro. Visai nenorėjo jo matyti, todėl nieko nesakė. Tiesiog dėliojosi daiktus, nors dabar labiau apsimetė, kad tai daro.
- Ką? - teko sureaguoti. Ir kodėl Oliveris būtinai nori šnekėtis? Atrodo, toks tylus kvailys, bet būnant dviese jam būtinai prireikia pliurpti? Kažkokia nesąmonė… Trumpai žvilgtelėjęs į brolį Eliotas vėl nusisuko ir paėmęs į ranką žaislinę mašinėlę susimąstė, ar ją verta pasiimti, ar ne.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 665
  • Taškai: 34
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Llewellyn namai (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #177 Prieš 9 mėnesius »
Eliotas jo nepastebėjo arba apsimetė, kad nepastebėjo. Tai liūdino. Atrodė, kad niekas niekada nepasikeis, ir jis artimiausio žmogaus nekenčiamas bus amžinai. Bet kodėl taip yra? Atkakliai kiek galėdamas stengėsi būti geras brolis, bet vis tiek neįtiko Eliotui. Kokia gali būti to priežastis? Ši nežinia labai gąsdino ir trikdė, ir Oliveris nežinojo, kaip viską išspręsti.
Laimei, bent jau į kreipinį Eliotas atsiliepė, tad jo brolis pasijuto per kruopelę drąsiau. Pabandė nusišypsoti, bet įtarė, kad tai dvyniui visai nepatiktų. Vis dėlto reikėjo paaiškinti, ko čia atėjo. Taigi Oliveris įkvėpęs žengė žingsnį arčiau ir ištarė:
- Aš noriu pasikalbėti.
Balsas visai nenuskambėjo drąsiai, o tai Oliverį sutrikdė. Taip jis niekaip nepelnys brolio meilės. Liūdnai žiūrėjo į jį ir nuoširdžiai tikėjosi, kad pavyks nors kiek pabendrauti. Kad Eliotas prieš išskrisdamas bent jau atsisveikins.
- Tu ilgam išvyksti, - vėl pabandė tylusis dvynys. Nežinojo, kaip išreikšti tai, ką norėjo pasakyti. Labai reikėjo tėčio. Bet jis jau didelis, tad turi susitvarkyti pats. Šiaip ar taip, jau netrukus turės padėti tėčiui. - Aš jausiuosi vienišas. Man trūks tavęs. Ir mamos…
Daugiau nežinojo, ką pasakyti. Labiausiai bijojo, kad Eliotas jį dar labiau paniekins. Bet ar galima tikėtis, kad jam grįžus namo viskas bus geriau?.. Oliveris šito nežinojo, bet labai nuoširdžiai tikėjosi.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 493
  • Taškai: 42
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Llewellyn namai (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #178 Prieš 9 mėnesius »
Vos tik Eliotas mintyse sudejavo, kad Oliveris nori šnekėtis, tas viską ir patvirtino. Teko iš paskutiniųjų stengtis sulaikyti atodūsį ir galvoti tik apie mašinėlę. Galiausiai įkišo ją į kuprinę ir teikėsi pažvelgti į brolį laukdamas, kada gi jis pagaliau pradės kalbėti. To čia ir atėjo, ar ne? Tada tegul pasako ką reikia ir nešdinasi. Eliotas norėjo būti vienas. Dar smagiau būtų leisti laiką su draugais, bet jau buvo vakaras, o rytoj jie išskrenda. Niekas neišleis.
- Taip, - neslėpdamas pasididžiavimo patvirtino Eliotas. Puikiai žinojo, kad išvyksta, nereikėjo to ir priminti. Tas Oliveris - tikras kvailys, ar ne? Tiesa, netrukus pridėti žodžiai sutrikdė. Negalėjo pakęsti savo brolio, bet kai jis atvirai pasakė besijausiantis vienišas, Eliotas pasijuto keistai. Nebuvo tam pasiruošęs, bet labai greitai galvoje atsirado tinkamas atsakymas.
- Namuose liks tėtis, Miriam, Hannah, David ir Ezra, - ramiai ištarė jis. - Aš būsiu tik su mama. Gal aš turėčiau jaustis vienišas, nemanai?
Eliotas skubiai apsidairė po kambarį - kad tik nereikėtų žiūrėti į dvynį. Deja, nežinojo, ką dar reikėtų įsidėti. Teks eiti paklausti tėčio. Bet kadangi šitas verksnys paliktas apsižliumbtų ir nubėgtų skųstis, teks tai padaryti vėliau. Taigi dabar berniukas atsisėdo ant lovos ir pakėlęs antakius žvilgtelėjo į brolį. Ar šitas kvailas pokalbis jau baigtas?

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 665
  • Taškai: 34
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Llewellyn namai (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #179 Prieš 9 mėnesius »
Tai, kad Eliotas labai patenkintas patvirtino savo kelionę, nustebino. Argi jis nežino, kad serga ir skrenda būtent dėl to? Oliveris tame nematė nieko gero, dėl to dabar jautėsi sutrikęs. Stebėjo brolį ir spėliojo, ką jis kelionėje veiks su ką tik įsidėta mašinėle. Bet ne apie tai reikėjo šnekėti, taigi kol kas tylėjo. Vylėsi sulaukti dar kokio nors atsakymo. Tas, kurio sulaukė, parodė, kaip brolis jo nesupranta. Ir toli gražu nesijaučia toks artimas. Tai nuliūdino ir įskaudino, ir Oliveris nuleido akis. Kaip jam paaiškinti, kad, jo nuomone, jie turėtų būti artimiausi žmonės pasaulyje? Jie yra vienas kito dalis, bet Eliotui tai nė kiek nerūpi.
- Bet jie nėra mano dvyniai, - bandė paaiškinti Oliveris. - Aš negyvenu su jais viename kambaryje. O tu esi man pats artimiausias.
Negi nesupranti? mintyse pridėjo, bet garsiai to paklausti nesiryžo. Galvojo, ar Eliotas jo nepaniekins, jeigu atviriau pasakys, kaip jį myli. Jam tokie dalykai nerūpi, bet prieš ilgam išsiskiriant norėjosi tai pasakyti. Galbūt grįžęs jis bus kitoks ir džiaugsis, kad prieš kelionę tai išgirdo.
- Aš myliu tave, Eliotai. Tu esi mano brolis. Ir esi labai reikalingas, - kiek liūdnai galiausiai ištarė Oliveris ir vėl nedrąsiai pažvelgė į dvynį. Norėjo jį apkabinti, bet tai Eliotui garantuotai nepatiktų.