[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kažką sumurmėjęs pro miegus Dafydd apsivertė ir ištiesė ranką norėdamas apkabinti Mayrą. Norėjo priglausti mylimąją tikėdamasis, kad tai padės išsimiegoti. Deja, to padaryti nepavyko: merginos lovoje nebuvo.
- Mayra? - negarsiai pratarė Dafydd ir atmerkė akis. Kambaryje buvo tamsu, merginos nesimatė. Kurį laiką raudonplaukis gulėjo lovoje ir spoksojo į lubas. Tikėjosi, kad mylimoji yra tualete ar pas vaikus ir netrukus grįš. Vis dėlto niekaip nesulaukdamas kiek sunerimo ir galiausiai išlipo iš lovos. Tiek dvynukai, tiek Miriam kuo ramiausiai miegojo, bet tai visai nepadėjo atsakyti į klausimą, kur dingo Mayra.
Nei pro vonios, nei pro tualeto durų apačią šviesa nesklido, tad Dafydd priėjo prie laiptų ir pradėjo lėtai leistis žemyn. Netruko ilgai, kol išgirdo kažką panašaus į verksmą. Ar tai ir buvo verksmas?
- Mayra?! - gerokai garsiau kreipėsi jis ir tiesiog nušuoliavo žemyn. Vos nenusivertęs nuo laiptų galiausiai įpuolė į virtuvę, kurioje ir pamatė mylimąją, sėdinčią ant grindų. Galvoje iš karto pradėjo sproginėti klausimai: ką jis padarė ne taip. Kur ir vėl susimovė? Vis dėlto dabar šioms mintims nebuvo laiko: reikėjo kažkokiu būdu padėti merginai. Dafydd atsisėdo šalia ir tvirtai apkabinęs žmoną paklausė:
- Mayra, kas atsitiko?
Laikydamas ją glėbyje ir bandydamas parodyti, kad visada bus šalia, velsietis priglaudė lūpas mylimajai prie skruosto, kai pajuto keistai ir nemaloniai nepažįstamą kvapą. Perbraukęs Mayrai per plaukus stengėsi tą atradimą ignoruoti, bet sekėsi sunkiai. Tai, kad ji buvo buvo apsivilkusi neįprastus naktinius, kėlė tik dar daugiau klausimų.
- Ar buvai kur išėjusi? Ar kas negerai? Mayra, maldauju, pasakyk man... - murmėjo vaikinas. Kad ir kaip nesinorėjo galvoti, kad kažką eilinį kartą padarė ne taip, Dafydd dėl šito buvo visiškai tikras. Vis dėlto rodyti bent menkiausią nusivylimo savimi požymį jis neturėjo teisės: privalėjo pasirūpinti, kad brangiausias žmogus pasaulyje pasijustų bent kiek geriau.

[Mayra Llewellyn]

 Karštos ašaros riedėjo paraudusiais Mayros skruostais, galiausiai susigerdamos į Katino kailį. Senas padaras garsiai murkė, bandydamas nuraminti šeimininkę. Juodaplaukė per savo verksmą neišgirdo, kaip nuo svorio dejuoja laiptai ar kaip kojos atsimuša į švarutėlaites grindis. Tik išgirdusi Dafydd balsą krūptelėjo, paleisdama oranžinių pūkų kamuolį. Katinas, ne itin patenkintas tokiu sutrukdymu, nerangiai šastelėjo į šalį, prisėsdamas šešėliuose.
 Vis dar per savo kūkčiojimą negalėdama prabilti, Mayra įsikibo į Dafydd. Prisiglaudusi prie raudonplaukio, ji užsimerkė, vis šniurkštelėdama nosimi. Kaltė vis dar smaugė kaip nematoma kilpa, kuri lėtai kasdien vis traukėsi ir traukėsi.
 Dabar arba niekados.
-Dafydd...-ji tyliai sumurmėjo.-Kad ir ką pasakysiu, prašau, nepyk.
Ašaros vėl užspaudė gerklę ir prireikė kelių akimirkų, kol Mayra vėl galėjo prabilti.
-Žinai, kad noriu tau ir mūsų vaikams tik gero,-vis dar bijodama pereiti prie tikrosios pokalbio temos, ratais aplink ją suko juodaplaukė.-Žinai, kad nepadaryčiau nieko, kas jums pakenktų. Dafydd, ar žinai, iš kur pas mus atsiranda pinigai?
Ištarusi paskutinius žodžius, Mayra vėl prapliupo isteriškai verkti, susivarydama kurį laiką nekirptus nagus į švelnią rankų odą.
 Jai buvo gėda. Gėda degino iš vidaus skaudžiau nei bet kokia Pragaro ugnis. Gėda, nes ji taip nusižemino, pamynė savo orumą ir melavo.
-Aš... Parsidavinėju,-tarp kūkčiojimų ištrūkę žodžiai įtraukė Mayrą į dar gilesnę isteriją.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd sėdėjo apkabinęs Mayrą ir nė neįsivaizdavo, ką reikia daryti, kad bent kiek jai padėtų. Šiame pasaulyje nebuvo nieko, kas draskytų širdį labiau nei mylimosios ašaros. Kad ir kaip norėjosi tikėti, kad jis dėl šios situacijos nekaltas, tai buvo pernelyg sunku. Tai viską dar labiau apsunkino, bet vaikinas nekreipė į save dėmesio: dabar daug svarbiau nuraminti Mayrą.
- Žinoma, nepyksiu. Tik, prašau, pasakyk, kas atsitiko... - tyliai sumurmėjo raudonplaukis dar tvirčiau apkabindamas merginą. Suprato, kad artėja svarbi akimirka, ir stipriai prisibijojo to, kad nėra jai pasiruošęs. Atrodė, kad nežinos, kaip reaguoti į tai, ką Mayra pasakys.
- Nė kiek tuo neabejoju, Mayra, - nesuprasdamas, kur viskas suka, sumurmėjo Dafydd. - Be proto tave myliu...
Klausimas vaikiną kiek sutrikdė. Norėdamas daugiau laiko praleisti su šeima ketino išeiti iš darbo. Tai, kad buvo išmestas, paveikė psichologiškai, bet vėliau viskas atrodė gerai. Dafydd turėjo galimybę praleisti visą įmanomą laiką su tais, kurie jam brangiausi. Žinoma, santaupos neilgai trukus dingo, o po to... Jis paprasčiausiai apie tai negalvojo. Ar tai nebus didžiausia jo gyvenimo klaida?
Mayros verksmas tą baimę tik patvirtino. Dafydd nieko nematydamas laikė mylimąją glėbyje, bet juto, kaip slysta į duobę. Gerklę užspaudė baimė, tad vaikinas negalėjo nieko pasakyti. O ir nebūtų žinojęs, ką.
Vos išgirsti žodžiai privertė raudonplaukį tiesiog sustingti. Jis nė per milimetrą nepasitraukė nuo Mayros, bet viduje pamažu sklido tuštuma. Kaip jis galėjo sau tai leisti? Jis, šeimos tėvas, dvejus metus neišlenda iš namų, kai Mayrai tenka save taip žeminti? Kaip jis galėjo būti toks kvailas?
- Mayra...
Ką dabar sakyti, kad išpirktum kaltę? Ką daryti, kad mylimoji pasijustų bent kiek geriau? Kaip jai įrodyti, kad ši žinia nė per nago juodymą nepakeis jo jausmų? Dafydd pakėlė Mayros galvą taip, kad jų žvilgsniai susidurtų. Į savąjį sudėjęs visą meilę ilgai žvelgė mylimajai į akis.
- Myliu tave, Mayra, - tyliai pratarė vaikinas. Švelniai priglaudęs lūpas jai prie kaktos pridūrė: - Visada tave mylėsiu, kad ir kas nutiktų.
Labai norėjosi paklausti, kodėl mergina nieko nesakė anksčiau. Vis dėlto Dafydd puikiai suprato: ji negalėjo. Tai, kad pasakė tą dabar, parodė, kaip ji juo pasitiki.
- Atsiprašau, Mayra... Padarysiu bet ką, kad tau nereikėtų daugiau to daryti. Viską dėl tavęs padarysiu. Neturiu už ką ant tavęs pykti.
Vaikinas nenorėjo įsivaizduoti, kaip tai atrodo. Kaip ir to, kaip mylimoji jaučiasi dabar. Pats jautėsi esąs visiškai bevertis padaras, toli gražu nevertas, kad kas nors dėl jo taip kankintųsi. Tuo labiau mylimiausias žmogus pasaulyje.
- Ar galiu padaryti ką nors, kad pasijustum bent šiek tiek geriau? - po kiek laiko paklausė vaikinas priglausdamas mylimosios galvą sau prie krūtinės. Kad ir kaip norėjosi save prakeikti, dabar tokios galimybės nebuvo.

[Mayra Llewellyn]

 Mayra laukė pykčio. Kaltinimų. Gal netgi ir antausio, nors Dafydd niekada prieš ją nebuvo pakėlęs rankos. Laukė bet kokios kitos reakcijos nei tos, kokią gavo.
 Regis gėdos kilpa, taip atkakliai ją smaugusi, šiek tiek atsileido ir juodaplaukė galėjo įkvėpti giliau. Išverktos akys degė, tarsi po vokais būtų paslėptos dvi žėrinčios anglys. O gal dabar tokie patys raudoni žiburėliai stebėjo ją iš tamsių šešėlių, tyliai gerdami ore tvyrantį jos skausmą ir laižydamiesi iš džiaugsmo. Ne, jiems nereikėjo jos fiziškai. Jie tyliai laukė ir stebėjo. Šie tūkstantmetiniai padarai itin kantrūs. Jiems reikėjo būtent šios akimirkos, kai skausmas, gėda ir kaltė veršis iš jos kaip skaidrus šaltinis iš kalnų. O tuomet jie visi supuls, godžiai gerdami šiuos gyvybės suteikiančius ir amžinąjį alkį laikinai numalšinančius syvus. Tai ir buvo tikroji kaina.
 Nieko nesakydama, Mayra bandė klausytis, kaip nerimastingai plakė Dafydd širdis, bet tam trukdė jos šniurkščiojimas. Kūną apėmė nuovargis spaudžiantis ją žemyn.
-Nepaleisk manęs,-tyliai prikimusiu balsu sumurmėjo ji atsakydama į raudonplaukio klausimą. Norėjosi užmigti saugiame mylimojo glėbyje negalvojant, kas bus toliau. Todėl Mayra prisiglaudė dar arčiau. Ir kad ir kaip ji nenorėjo apie tai dabar užsiminti, vis tiek ištrūko klausimas:
-Ką darysime dabar?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd labai nuoširdžiai nežinojo, ką daryti. Jautėsi esąs nepajėgus padėti tai, kurią taip beprotiškai myli. Tai be galo slėgė, vertė jaustis tikru menkysta. Vis dėlto Mayra nepabėgo. Ji pasakė tai, kas ją turėjo kankinti... Dvejus metus? Šis supratimas gerokai išgąsdino, bet Dafydd stengėsi galvoti apie tai, kad mylimoji prie jo glaudžiasi ir nori būti kartu. Mayrai reikėjo, kad jis būtų šalia. Net jeigu yra kaltas dėl to, kaip ji dabar jaučiasi, dabar išties jai išties reikėjo vaikino.
- Niekada tavęs nepaleisiu, - vos girdimai sumurmėjo Dafydd. Šiek tiek pasimuistęs įsitaisė patogiau ir tiesiog buvo šalia. Nežinojo, ką sakyti, tad tylėjo ir tikėjosi, kad dabar daugiau nieko ir nereikia. Glostė mylimosios nugarą ir glaudė ją prie savęs. Galėtų sėdėti čia ištisą amžinybę. Bus čia tiek, kiek Mayrai reikės.
Merginos užduotas klausimas turėjo pareikalauti daug drąsos. Dafydd pajuto pasididžiavimą savo mergaite. Ji nebėgo nuo nemalonios tiesos. Ir, atrodo, ji buvo pasiryžusi problemą išspręsti. Dabar vaikinui reikėjo atsakyti tuo pačiu. Parodyti ryžtą pagaliau išties kažką padaryti, ne tik galvoti, kad "padarytų dėl mylimosios bet ką."
- Mayra... - bandė pradėti velsietis. Kilstelėjęs jos galvą priglaudė lūpas prie kaktos. - Ar gali man pažadėti vieną dalyką? Ar gali pažadėti, kad daugiau to nedarysi? Negaliu leisti tau taip save kankinti... Aš susirasiu darbą. Dirbsiu kiek reikės. Jeigu teks... Paprašysiu Shane pagalbos. Kad tik tau nereikėtų taip jaustis. Mayra, atleisk man...
Dafydd nutilo. Bandė įsivaizduoti save, dirbantį pakankamai rimtą darbą, kad galėtų išlaikyti šeimą. Labai nesisekė, tad vaikinas vėl nukrypo mintimis prie tos, kuri jam buvo svarbiausia.
- Tau negalima taip save žeminti, Mayra. Esi verta daug daugiau. Aš atsiprašau, atleisk man už mano kvailumą... Myliu tave, bet ką dėl tavęs padarysiu ir tau atiduosiu.
Atsistojęs vaikinas pakėlė mylimąją nuo žemės ir nusinešė ją iki sofos. Patogiai įsitaisė pusiaugula ir vėl priglaudė Mayrą prie savęs. Spėjo, kad jai dabar reikia ramybės ir tiesiog buvimo kartu. Nepaisant to, kad širdį vis dar draskė kaltė ir pasibjaurėjimas savimi, šis supratimas padėjo pasijusti geriau. Dafydd žinojo, kad jis gali padėti mylimiausiam žmogui. Jis yra reikalingas.
Vis tik baimė, kad Mayrai vis tiek gali tekti tęsti "darbą", nedavė ramybės, tad po kiek laiko vaikinas neplanuotai pridūrė:
- Jeigu reikės, aš paprašysiu pagalbos... Brajano. Kad tik tau nereikėtų taip elgtis su savimi...

[Mayra Llewellyn]

 Pamažu visos tos viduje šėlusios emocijos išbėgo su ašaromis ir viduje liko tik niūri tamsuma. Mayra kelis kartus šniurkštelėjo nosimi. Skaudėjo galvą, akis, gerklę ir viską slėgė nuovargis, tačiau smegenys, nebeaptrauktos emocijų rūko, veikė geriau nei bet kada. Nešama sofos link juodaplaukė nieko nesakė. Galvojo. Dabar, kai ji jau nebe viena, visą šitai nutraukti bus žymiai lengviau. Tiesa...
-Savo vaikams skursti neleisiu,-žiūrėdama į tamsias mylimojo akis tvirtai pasakė ji.-Dėl jų padarysiu viską. Kad ir nusižeminsiu prieš šlykščiausias būtybes, kokios tik egzistuoja.
 Išgirdusi Brajano vardą, Mayra pakėlė antakį.
-Ir kokios pagalbos tu tikiesi iš jo? Žinai, kad visiems yra absoliučiai nusispjaut ant mūsų problemų. Turėsim kapstytis patys. Galiu pasinaudoti savo ateities būrimo talentu - dar kažką pamenu iš Hogvartso laikų. Pakalbėsiu su motina, mat ši jau seniai nori atsikratyti parduotuvės ir pakeliauti. Apie geras būrėjas žodis sklinda greitai, o žmonėms, kad ir kaip to nenori pripažinti, kartais reikia šokios tokios... Magiškos pagalbos. Vaikai pakankamai dideli, kad galėtų eiti į darželį - aš dėl to susitvarkysiu su žiobariškomis institucijomis. Jeigu man reikės, kad į tą prakeiktą Ministeriją sugrįšiu. Ir, jeigu mums vis tiek nepavyks, pakartosiu - man vaikai svarbiau už viską. Net ir save.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd meilės kupinu žvilgsniu žiūrėjo Mayrai į akis. Tai buvo sunku, nors pamažu vaikinas nustojo bijoti žiūrėti mylimajai į akis. Bandė suprasti, ar ji jaučiasi bent kiek geriau. Norėjo nusišypsoti ir taip parodyti, kad viskas gali būti gerai. Vis dėlto merginos ištarti žodžiai gerokai sutrikdė. Apie kokias būtybes ji šneka? Negi ji... dirbo ne su žmonėmis? Ši mintis kažkodėl buvo baisesnė už viską, kas šiąnakt įvyko, bet Dafydd nieko nesakė. Neketino grįžti prie tos temos ir taip dar labiau skaudinti brangiausią žmogų pasaulyje.
Mayrai pradėjus kalbėti, velsietis tvirčiau ją apkabino ir tylomis klausėsi. Negalėjo nesidžiaugti dėl to, kad ji, atrodo, jau turėjo sprendimą. Kartu jie gali išlipti iš bet kokios duobės. Taip, Mayra teisi - jų problemos niekam nerūpi. Vis dėlto jiedu turi vienas kitą. O tai padės pakelti bet kokias negandas.
Motina? gąstelėjo Dafydd nejučia prisiminęs apsilankymą Škotijoje. Neįsivaizdavo, ar tai gali būti protinga mintis, bet neketino prieštarauti merginai. Neturėjo teisės dabar sakyti nieko, kas leistų Mayrai pagalvoti, kad jis nepritaria siūlomiems būdams išsilaisvinti nuo šitos... pareigos.
- O man - tu svarbesnė už bet ką... - vos girdimai sušnibždėjo vaikinas, nors nebuvo tikras, ar nori, kad Mayra tai išgirstų. Puikiai žinojo, kad jai vaikai yra aukščiausias prioritetas. Į galvą neprašyta įlindo mintis, tik ir sakanti, kad mylimajai reikia vaikų, o jiems - tik mamos. Vis dėlto dabar pasiduoti skausmui Dafydd negalėjo. Neturėjo teisės.
- Aš neleisiu tau savęs šitaip skriausti ir žeminti, - tiesiai Mayrai į ausį sumurmėjo Dafydd. - Nesu tavęs vertas, bet padarysiu bet ką, kad tu būtum laiminga. Paaukosiu dėl tavęs ir vaikų viską. Mayra, juk žinai, kad esi man svarbiausia, ar ne?
Dafydd vis dar nepaleisdamas Mayros iš glėbio atsisėdo ir paglostė jai plaukus. Ilgai žiūrėjo į akis ir galiausiai išdrįso švelniai nusišypsoti. Buvo tikras, kad mylimoji to nesupras kaip įžeidimo ir kad nepamanys esą jis nesuvokia, kokia rimta yra ši situacija. Tarsi norėdamas įrodyti, kad viską supranta, velsietis pabučiavo merginą ir paklausė:
- Kaip jautiesi?
Apsivijęs rankomis mylimąją Dafydd priglaudė jos galvą sau prie krūtinės ir užsimerkė. Labai stengėsi apie nieką negalvoti, o tiesiog skirti visą dėmesį, laiką ir save Mayrai.
- Myliu tave... - po kiek laiko pratarė jis.

[Mayra Llewellyn]

 Mayra glaudėsi prie Dafydd ir klausėsi jo gyvybės garsų. Širdies plakimo, plaučių ūžimo... Visa tai ramino geriau nei bet kokios rausvos tabletės, tik aptraukiančios pasaulį tiršta migla. Kaip gera jausti kažką šilto ir gyvo besiglaudžiant prie savęs.
 Tai ne šaltos, šiurkščios bei naguotos rankos tamsoje.
 Atsipalaidavus, nuovargis užgriuvo visu sunkumu. Akių vokai lyg tyčia merkėsi, apgaulingas balselis galvoje vis tikino, kad ji toliau galės kalbėti, tik yra tokia pavargus, kad užsimerks ir pasiilsės taip.
-Žinau. Tu ir mažyliai esate visas mano pasaulis-juodaplaukė prasimerkė,-Mane skaudina, kai sakai, kad nesi manęs vertas. Jeigu taip būtų, mudu nesėdėtume nuosavame name su mūsų vaikais.
 Švelnus mylimojo prisilietimas privertė Mayra nusišypsoti. Regis, krizės ir isterijos, vykusios prieš keletą minučių, nė nebuvę. Tik Namai.
-Jaučiuosi geriau. Tik pavargau. Nuo visko,-vis tyliai ir tyliau kalbėjo ji.
 Ką toliau pasakė Dafydd, Mayra nebeišgirdo. Vos užsimerkus, ją apėmė miegas ir juodaplaukės sąmonė nugrimzdo į tamsą, kurioje slėpėsi ją pagriebti norinčios rankos, raudonos, žibančios akys ir šnabždesys - Tu pažadėjai...

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd juto, kad tuoj nutirps visas kūnas, tačiau nė neketino kažkur judintis. Kol Mayra yra šalia ir glaudžiasi prie jo, jis paprasčiausiai neturi teisės trikdyti akimirkos. Būtent dabar vaikinas galėjo jaustis esąs išties reikalingas. Norėjo tikėti, kad jeigu nebūtų suradęs verkiančios mylimosios, ji dabar tikrai jaustųsi blogiau.
Išgirdęs, kad skaudina merginą, velsietis paprasčiausiai išsigando. Jau norėjo atsiprašyti, galbūt dar kartą išplakti save žodžiais, bet laiku suprato, kad tai daryti dabar nei laikas, nei vieta. Reikėjo ir toliau daryti viską, kad Mayra pasijustų geriau. Vis tyliau tariami žodžiai paglostė širdį. Taip, jis išties čia yra reikalingas. Nepaisant to, kad ilgainiui išmoko tuo tikėti, tokios sudėtingos akimirkos vis tiek padėdavo pasijusti šiek tiek geriau. Jis buvo tas, į kurį mylimiausias žmogus gali atsiremti, kai yra sunku. Žinoma, pridarė galybę klaidų - šitiek laiko nedirbti, ko gero, buvo pati didžiausia. Vis dėlto Mayra vis tiek juo pasitiki ir myli. Ko gali reikėti daugiau, kad pasijustų laimingas?
Dafydd ilgokai sėdėjo tyloje švelniai glostydamas mylimosios plaukus. Galvoje prabėgo visi šios nakties įvykiai. Pradėjo klausinėti savęs, ką galėjo daryti kitaip. Vis dėlto galiausiai pavyko save įtikinti: šią naktį padarė viską, ką galėjo. Svarbiausia buvo tai, kad Mayra pasakė tiesą, ir jie abu buvo pasiryžę padaryti viską, kad tokia skausminga situacija nepasikartotų. Raudonplaukis žinojo, kad dirbti bus be proto sunku. Žinojo, kaip per darbo dienas pasiilgs mylimosios ir vaikų. Bet tas ilgesys turėjo priežastį. Dėl Mayros Dafydd galėtų padaryti daug daugiau. Vaikinas žinojo padarysiąs bet ką, kad šeimos gyvenimas būtų kuo geresnis ir malonesnis.
- Ar miegi? - tyliai paklausė velsietis ir nesulaukęs reakcijos nutarė, kad taip ir yra. Atsargiai atsistojęs nuo sofos laikė mylimąją ant rankų ir žvelgė jai į veidą. Galiausiai stengdamasis neatlikti staigių judesių užlipo laiptais į antrą aukštą ir įėjęs į kambarį paguldė Mayrą į lovą. Atsigulęs šalia užtempė antklodę ir vėl apkabinęs merginą netrukus užmigo ir pats.

[Mayra Llewellyn]

 Kelionė iš kavinės atrodė trumpesnė nei kelias į ją. Turbūt todėl, nes juodaplaukės galvoje buvo pilna naujai atsiradusių rūpesčių. Regis, vos tik jos koja peržengė kavinės slenkstį, šie, it kokios įkyrios vaisinės muselės, susibūrė jos mintyse, triukšmu užgoždami bet kokį poilsį bei palengvėjimą, pajustą nuo laiko, praleisto be vaikų. Bent jau vakaras savo gražumu bandė tai kompensuoti.
 Iš medžių užuolaidos išlindo Namas. Gamtos jėgos jau pasidarbavo, gludindamos kampus ir laistydamos samanų sodą ant stogo, tačiau mūrinis pastatas vis dar stovėjo su savo anglišku išdidumu. Suskambus raktams ir prasivėrus durims, pora grįžo po savo trumpo pasibuvimo kartu. Auklė, šiek tiek nustebusi, mat buvo tartasi, kad jie grįš vėliau, regis neprieštaravo, kai Mayra jai įteikė keliais svarais daugiau nei tartasi. Svarbu, kad ši žiobarė kuo greičiau dingtų iš akių.
 Žinoma, ilgai to laukti nereikėjo, tad netrukus buvo galima vėl ramiai ir patogiai įsitaisyti šeimyniškoje rutinoje. Mažyliai, kiek girdėjo juodaplaukė, kažką veikė dvynių kambaryje. Jų mama tikėjosi, kad tas kažkas nėra susijęs su spontaniškais magijos protrūkiais ir skraidančiomis Lego kaladėlėmis. Vieno ligonio su savo sopuliais jai jau buvo per akis. Nusimetusi lauko rūbus bei nusiplovusi rankas, Mayra nužingsniavo į virtuvę.
-Nori arbatos?-paklausė ji Dafydd bei pridūrė,-Ir išgerk kokių nuskausminamųjų. Šonkauliai taip paprastai nesusitvarko. Pažiūrėsiu pirmosios pagalbos knygoje, gal išeis susitvarkyti patiems.
 Elektriniam virduliui pradėjus ūžti, Mayra iš lentynos išsitraukė storą, nučiupinėtą knygą nublukusiu žaliu viršeliu bei pageltusiais puslapiais. Vienas iš vaikų privalumų - motina jai perleido didžiąją dalį daiktų, kurie lengvino jos giminės moterims gyvenimą jau šimtus metų.
 Ir štai, juodaplaukė palinko prie „Kaulų lūžiai bei įskilimai“ skyriaus net nepastebėdama, kad vanduo virdulyje jau užvirė.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Visą kelią nuo kavinės iki namų Dafydd nepaleido Mayros rankos. Kad ir kaip buvo gera žinoti, kad rūpi mylimajai, viduje kerojo kažkokia baimė. Vaikinas nieko nesakė, tik mėgavosi paskutinėmis akimirkomis, kurias gali praleisti dviese su žmona. Vis dėlto pagaliau susivokė, kas kelia tokį nenusakomą nerimą. Jis jautėsi nusikaltęs Mayrai. Tiesiog privalėjo iš karto pasakyti, kas atsitiko, negalėjo leisti mylimajai nerimauti. O ką pridirbo dabar? Per jo prakeiktą tylėjimą jiedu prarado brangaus laiko kartu, o dabar Mayrai tikriausiai neramu... Norėjosi plūsti save ir atsiprašyti, bet tai daryti buvo baisu: ką gali žinoti, ar merginai nenusibodo jo atsiprašymai? Kaip ją įtikinti, kad niekas nepasikeitė, ir jis toliau yra pasiruošęs dėl šeimos padaryti bet ką?
Šiaip ne taip išsinėręs iš striukės ir prisivertęs pasilenkti atsirišti batraiščių Dafydd nusekė paskui Mayrą į virtuvę ir sustojo prie stalo. Sėstis nesinorėjo, nes tai kėlė bjaurų skausmą. Tad jis tik stovėjo ir žvelgė į mylimąją. Ir vis dar negalėjo atsistebėti, kaip tokia nuostabi mergina pasirinko ne ką kitą, o jį. Mayros praktiškumas ir sprendimo radimas, ko gero, buvo tai, ko Dafydd ir reikėjo.
- Nenoriu, ačiū, - atsiliepė raudonplaukis. Mayrai atsivertus knygą priėjo prie jos ir atsistojęs už nugaros apkabino. Uždėjo rankas ant ryškaus pilvo ir prisiglaudė. Nesinorėjo trauktis nuo merginos, tad nei apie vaistus, nei apie sužeidimą nieko nesakė. Pasidėjo galvą mylimajai ant peties ir kurį laiką tiesiog tylėjo.
- Myliu tave... - galiausiai sumurmėjo ir trumpam priglaudė lūpas jai prie kaklo. - Aš išsimiegosiu, ir viskas bus gerai. Perdėjau sakydamas, kad kažkas lūžo. Labai prašau, nesijaudink dėl manęs... - murmėjo vaikinas. Giliai širdyje juto, kaip yra gera, kai kažkam išties rūpi, tačiau negalėjo leisti Mayrai nervintis. - Porą savaičių toliau Londono nekeliausiu. Pailsėsiu, ir viskas bus gerai, patikėk manim... - toliau tyliai maldavo Dafydd. Nežinojo, kodėl buvo toks tikras, bet atrodė, kad mergina bet kurią akimirką gali nuspręsti nebenorinti rūpintis juo, kai pirmiausia turi galvoti apie po širdimi nešiojamą kūdikį.
Vis dar nepaleisdamas Mayros iš glėbio Dafydd vėl pasidėjo galvą jai ant peties ir daugiau nieko nesakė. Buvo be proto gera justi ją visai šalia, tad dabar nereikėjo nieko daugiau. Buvo galima pamiršti net ir šoną varstantį skausmą. Nelaiku į galvą atėjo mintis, kad jis, sakydamas esą turbūt niekas nelūžo, melavo. Vis dėlto svarbiau buvo užtikrinti, kad nesukels bereikalingo nerimo. Taip save ramindamas Dafydd stovėjo apsikabinęs brangiausią žmogų pasaulyje ir vylėsi, kad merginai yra bent kiek gera būti kartu.

[Mayra Llewellyn]

 Gelsvi knygos puslapiai dvelkė senumu. Tarsi visas rankas moterų, kurios pirštais atidžiai braukė per eilutes, galėtum pajusti. Dabar Mayra buvo viena iš jų. Palinkusi prie pirmosios pagalbos ir kitų namams naudingų medicininių žinių enciklopedijos, ji atidžiai ieškojo tose išblukusiose raidėse išminties. Apie šonkaulių lūžus buvo nestebėtinai daug. Ypač paraštėse, kur papilkėjusiu rašalu buvo palikti patarimai bei eksperimentiniai kerai ir eliksyrai. Vykdyti keistus šimtamečius bandymus ant Dafydd juodaplaukė nesiruošė. Ne, jai pirma reikėjo nustatyti skausmo priežastį. Gerai ji to nebuvo dar ištyrinėjusi, bet bent jau pagal knygos aprašymą sužeidimas atrodė rimtas. Saugiausiai būtų tiesiog sumaišyti kaulus gydantį eliksyrą, bet tokiu atveju Dafydd greičiausiai visą naktį prasivartytų skausme. Daug rizikingiau būtų naudoti kerus, mat Mayra tiksliai nežinojo, kur sužeidimas bei koks jis.
 Todėl mintyse pasirinko panaudoti šaldantį gelį (ne, ne žiobariškąjį variantą, o tą, iš gelsvųjų pliauskučių ,,vidurių") bei eliksyrą. Net jei kaulai ir nepažeisti, nepakenks.
 Įsigilinusi į knygą, mergina beveik nepastebėjo prie jos besiglaudžiančio mylimojo. Ranka perbraukusi per jo plaukus, trumpai pakštelėjo į žandą ir nusišypsojusi tarė:
-Padarysiu tau šaldantį kompresą ir eliksyrą. Bet iškart įspėju, jeigu kaulas pažeistas, visą naktį nemiegosi iš skausmo. Dabar nusirenk ir atsigulk ant sofos ar kur kitur patogiai. Pažiūrėsiu vaikus ir atsinešiu katilą.
 Baigusi kalbėti, Mayra dar kartą pabučiavo Dafydd. Šįkart į lūpas.
-Rytoj bus geriau. Pažadu. Dabar per daug nesikrimsk, gerai?-šypsena papuošė nėščiosios veidą ir ji švelniai spustelėjo mylimojo ranką.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Atrodė, kad Mayra nepastebi jo buvimo šalia. Vis dėlto mergina, ko gero, buvo įsigilinusi į knygą, kurioje ieškojo atsakymo, kaip padėti ne kam kitam, o Dafydd. Tai leido jaustis be proto gerai. Nors galvoje ir krebždėjo mintis, kad sūnaus besilaukianti mergina neturėtų nerimauti dėl jo, toks rūpestis buvo be galo malonus. Velsietis turbūt niekada taip tikrai nejautė, kad rūpi mylimajai.
- Ačiū tau. Už viską, - tyliai sumurmėjo Dafydd atsakęs į bučinį. Nenusukdamas akių neryžtingai šyptelėjo, bet galiausiai suprato turintis įvykdyti Mayros paliepimą. Nenoromis paleido jos ranką ir nužingsniavo iki sofos. Įtarė, kad nusivilkti megztinį bus siaubingai skausminga. Norėjo palaukti, kol Mayra užlips į viršų pas vaikus - visai nereikėjo, kad ji dar labiau jaudintųsi. Galiausiai nutaręs, kad mylimoji jau turėtų būti antrame aukšte, prisivertė nusitraukti megztinį ir po juo buvusius marškinėlius. Nesusilaikė nesudejavęs, tad beliko tikėtis, kad Mayra to negirdėjo.
Šiaip ne taip atsigulęs sofos Dafydd pradėjo apžiūrinėti save. Jau seniai nebuvo perkaręs, koks buvo gyvendamas kanalizacijoje, bet vis dėlto vaikinas vis dar buvo pernelyg liesas. Vis tik dabar tai rūpėjo mažiausiai: velsietis nė nebuvo pastebėjęs, kad visas kairys šonas nusėtas mėlynėmis. Dabar tikrai nepavyks nuraminti brangiausio žmogaus pasaulyje...
Stengdamasis nedejuoti raudonplaukis gulėjo ant sofos ir mąstė. Nepavyko iš galvos išstumti baimės, kurią pajuto, kai Mayra pastebėjo jo skausmą. Tačiau mylimosios rūpestis buvo toks reikalingas... Vis dėlto Dafydd negalėjo savo malonumų statyti aukščiau žmonos gerovės. Ne, kitą kartą padarys viską, kad jai nereikėtų rūpintis. Pats jau kaip nors, o versti Mayros jaudintis jis tiesiog neturi teisės.
Prisiminęs mylimosios instrukciją nusirengti atsisegė ir kelnes, bet pajuto visai nebegalintis susilenkti. Taip suskaudo, kad akyse nejučia susikaupė ašaros.
- Mayra?.. - maldaujančiu tonu išspaudė Dafydd. Protas kuždėjo, kad negalima leisti merginai nervintis, bet viską taip skaudėjo, kad teko pasiduoti. - Mayra, man... Reikia tavęs... - vos girdimai išspaudė vaikinas, nė nepajutęs, kad skausmo ašaros nutekėjo skruostais žemyn.

[Mayra Llewellyn]

 Palikusi Dafydd įsitaisyti ant sofos, Mayra lėtai užlipo laiptais aukštyn. Kol netapo nėščia, ji niekada nepastebėdavo, kiek daug laiptelių reikia įveikti kopiant aukštyn. Ir net tada nesibaigė vargai - mažyliai kažkaip sugebėjo nusiimti Lego kaladėlių dėžę nuo spintos ir koridorius tapo baisesniu nei minų laukas. Sunkiai atsidususi, juodaplaukė besikeikdama ir su skaudančiomis kojomis nusigavo iki kambario, kuriame laikė daiktus, skirtus padarams, vyresniems nei ketveri ar treji metai.
 Apsiginklavusi katilu ir maišu su ingredientais, Mayra sugrįžo pas siaučiančius mažylius. Įsisodinusi Miriam į katilą, o Oliverį su Eliotu nuvarius žemyn, nėščioji vėl lėtai lipo laiptais. Tik šį kartą žemyn.
 Paleidusi dvynukus kažkur veikti (lygtais pasigirdo nepatenkinto Katino miaukimas) ir davusi Miriam į delną duoniuką, juodaplaukė grįžo pas Dafydd. Vos pamačiusi jo skausmo perkreiptą veidą, ji padėjo daiktus ant žemės ir, guldydama raudonplaukį, murmėjo:
-Kodėl kelnes? Ar ir kojas susižeidei? Ir ta mėlynė... Bus tau pasisekę, jei niekas nebus lūžę. Štai, prigulk ant šono, aš tuoj.
 Iš krepšio išsitraukusi tamsų indelį, kurio viduje teliūškavo žalsvai gelsva, gliti masė, primenanti žele, Mayra, pačiupusi jos gerą saują, pradėjo atsargiai trinti ant patamsėjusios odos. Pasklido žemės ir spirito kvapas. Juodaplaukės pirštai, veikiami darinio, pamažu pradėjo tirpti, kol mergina praktiškai nebegalėjo jų jausti. Įsitikinusi, kad viskas susigėrė, ji pačiupo pledą ir atsargiai apklojo juo Dafydd. Priglaudusi lūpas prie šiurkštaus žando, atsargiai riešu nubraukė ašaras nuo skruostų ir tarė:
-Turėtų skausmas pamažu praeiti. Aš būsiu šalia, sumaišysiu eliksyrą. Jeigu kas, tik sakyk.
 Dar kartą perbraukusi per ryškius mylimojo plaukus, Mayra pastūmė stalą į šoną, pasidėjo indą ugniai ir užkaitė katilą. Atsinešusi iš virtuvės knygą, pasidėjo ją ant žemės prie ingredientų tikėdamasi, kad mažyliai ras sau veiklos ir eliksyro gaminimas neužtruks labai ilgai.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Niekada niekam nerūpėjęs Dafydd vis dar nustebdavo, kai Mayra atsidurdavo šalia tada, kai jos reikėjo labiausiai. Taip buvo ir šį kartą. Atrodė, kad mylimajai grįžus skausmas sumažėjo pats, nereikėjo net jokių priemonių. Raudonplaukis neprieštaraudamas pasivertė ant šono, bet daug malonesni nei neaiškus tepalas ir jo kvapas buvo Mayros prisilietimai. Dafydd nežymiai šypsojosi ir mėgavosi akimirka. Skausmas kol kas visai nepasitraukė, bet vis tiek buvo nuostabiai gera.
Apklotas pledu vaikinas pasijuto kiek nejaukiai. Tai vaikystėje turėjo daryti motina, tačiau su tokiu švelnumu ir meile niekada neteko susidurti. Norėjosi eilinį kartą priminti Mayrai, kad jis yra skolingas už viską, bet nesinorėjo trikdyti akimirkos. Merginai išėjus į virtuvę Dafydd užsimerkė. Jautėsi laimingas ir mylimas. Ko daugiau gali reikėti?
- Mayra... - tyliai pratarė, nors nežinojo, ką nori pasakyti. Tikriausiai norėjo tiesiog įsitikinti, kad mylimoji yra šalia. - Skausmas praeina. Geriau ateik ir atsigulk šalia...
Be galo norėjosi apkabinti mylimąją ir kartu ramiai pagulėti ant sofos. Supratimas, kad Mayra stengiasi dėl jo, buvo mielas širdžiai, bet Dafydd juto, kad nori priglausti merginą prie savęs. Ištraukęs ranką iš po pledo ištiesė ją merginos link ir sutaršė plaukus.
- Nenoriu, kad mažyliai jaudintųsi, - taip pat tyliai pratarė. Kiek pasikėlęs nuo sofos pasilenkė ir pasiekė pakštelėti juodus plaukus. Dafydd spėjo, kad Mayra nenorės glaustytis, kai bet kurią akimirką į svetainę gali atbėgti vaikai, tuo labiau, kad jis pats buvo pusnuogis. Bet ką daryti, kad tiesiog beprotiškai norisi apkabinti brangiausią žmogų pasaulyje, priglausti prie savęs ir pasakyti, kaip myli? Velsietis jau beveik kėlėsi nuo sofos, kad tą ir padarytų, bet vos krustelėjus vėl suskaudo šoną, kas pakišo mintį, kad Mayra tokiais veiksmais tikrai nebūtų patenkinta. Teko tiesiog dar kartą perbraukti jai per plaukus ir pratarti:
- Be proto tave myliu, Mayra...