[David Llewellyn]

Dabar neberūpėjo nei lėktuvai, nei Hannah kvailumas. David norėjo savo dovanos ir narsiai žygiavo jos link. Tiesa, tai, kad jo dėžutė pati tolimiausia, visai nepatiko, taigi berniukas priekaištingai dirstelėjo į Oliverį. Žinoma, ne jis dėžutę padėjo būtent ten (keturmetis labai nuoširdžiai tikėjo Kalėdų Seneliu), bet galėjo brolis ir padėti.
- O čia mamai! - šūktelėjo jis rodydamas į dovaną, kurios savininko Oliveris nenurodė. Mama, regis, visai nebuvo susidomėjusi, todėl priėjęs paėmė dėžutę. Čia buvo ir dar viena itin keista dėžė, kurios gavėjas taip pat dar nebuvo aiškus. Tai turėjo būti arba tėtis, arba Eliotas. Bent jau taip nusprendė David. Taigi dabar laikė dvi dėžes, nors antroji buvo gerokai sunkesnė. Šiaip ne taip nutempė jas prie mamos ir Elioto ir baisiausiai patenkintas pranešė:
- Čia jums!
Labai norėjo užlipti mamai ant kelių, bet tam būtų reikėję nustumti Eliotą. Taigi David tiesiog atsisėdo ant grindų ir šypsodamasis atsirėmė į jos kojas. Šios Kalėdos ketverių berniukui kol kas labai patiko, ir jis jau negalvojo apie tai, kad Hannah nieko neišmano apie oro uostus.

[Hannah Llewellyn]

- Ir kas, kad tu nori? Jei lėktuvai neskraido, tai neskraido. - Reikėjo viską taip išaiškinti, kad brolis suprastų.
Hannah nekantravo. David jai padavė dėžutę, mergaitė atsargiai ją papurtė norėdama pažiūrėti ar ten kas judės, ar suskambės. Kartais pats atpakavimas būdavo pats įdomiausias dovanos gavimo momentas. Kai žinai, kad kažkas slepiasi dėžutėje, ko dar nematai. Ten gali būti bet kas. Ir galima trumpai paspėlioti kas gi ten yra.
Mažylė įsitaisė ant kėdės greta mamos. Ji braukė pirštuku per raides, savo vardo raides ir bandė skiemenuoti. Juk labai norėjo mokėti jas pažinti, tik tos raidės dar painiodavosi.
- Kodėl mano varde yra dvi tokios pačios raidės? - Paklausė mamytės.
- Kodėl neužtenka vienos? - Klausinėdama pradėjo pamažu plėšti nuo dėžutės popierių, į kurį ji buvo suvyniota.

[Ezra Llewellyn]

Ezra dar nemokėjo skaityti, tad teko laukti, kol kas nors padės. Paslapčiomis žvilgčiojo į žalią dėžę, spėliodamas, kas jos viduje. Saldainiai? Ledai? Žaislai? Laimei, netrukus priėjo Oliveris ir patvirtino spėjimą, kad ta didelė dėžė atiteks jam. Širdžiai šoktelėjus iki debesų, nieko nelaukdamas nubėgo tenai bei pradėjo plėšti spalvotą popierių, kuris, laimei, visai nesipriešino. Beregint liko tik kartonas, po savimi slepiantis nuostabią dovaną. Kokią, trimetis nenutuokė, tad antrą kartą kibęs kovoti su įpakavimu nuėmė dėžės dangtį. Kartonas išsiskleidė į šonus kaip gėlės žiedas ir susijaudinęs berniukas pamatė triratuką. Šio skaisčiai žydra spalva kvietė kuo greičiau jį išbandyti, tad plačiai šypsodamas Ezra pabandė suimti už vairo bei atsisėsti. Pavyko, tačiau kojos vos siekė pedalus, o priekyje kelią užstojo namiškiai ir dovanos, tad reikėjo važiuoti atbulai. Bet berniukas to nemokėjo, todėl vos pajudinęs pedalus atsitrenkė į tėtį. Šypsena šiek tiek pranyko:
-Atsiprašau... - išspaudė jis, nevėkšliškai ropšdamasis nuo triratuko. - Bet man dovana labai patinka! - tarsi pasiteisindamas pareiškė Ezra, sunėręs už nugaros rankas.

[Oliveris Llewellyn]

David, regis, nebuvo labai patenkintas, kad jo dovana taip toli. Vis tik jų buvo daug, tad ir dėžučių daug. Negalėjo visos būti pačiame priekyje. Oliveris nusišypsojo broliukui, o kai jis nutarė pristatyti dovanas Eliotui ir mamai, pasijuto visai laimingas. Kartais David stebindavo, bet tikrai mokėjo būti ir geras broliukas.
Netrukus jau stebėjo, kaip Ezra išpakuoja savo dovaną. Žinoma, neįsivaizdavo, ką jis gaus, tad pamatęs triratuką nustebo. Vylėsi, kad broliukas bus laimingas. Panašu, kad taip ir buvo, tad dabar Oliveris galėjo prieiti prie savosios dėžutės. Dirstelėjo į Miriam, bet ji ir vėl buvo tyli ir kažkokia tolima. Visai neaišku, ką sesutė galvoja, ir vienuolikmetis jos brolis pradėjo abejoti, kad kada nors ją išjudins.
Suradęs savo vardą Oliveris kiek droviai paėmė į mėlyną popierių suvyniotą dėžutę ir taip pat priėjo prie stalo. Neskubėdamas pradėjo plėšti popierių, bet labiausiai laukė, kol savąją atidarys Eliotas - labai jau norėjo sužinoti, ar ten tikrai kažkoks gyvūnas.

[Mayra Llewellyn]

 Tai, kad Eliotas lakstė po pilį nemokėdamas net paprasčiausių apsauginių kerų neramino Mayrą. Ji nusprendė, kad atostogų laikotarpiu išmokys sūnų skydinių kerų. Galbūt ir kokių nors gydomųjų. Paprastų, kad berniukas greitai juos įvaldytų. Juodaplaukė žinojo, kokia pavojinga pilis ir jos apylinkės gali būtų. Nereikia net ieškoti nuotykių!
 Mažyliams puolus vynioti dovanas, moteris šypsojosi. Negalėjo vaikų džiaugsmo ir jaudulio palyginti su niekuo kitu. Šilti jausmai užplūdo Mayros krūtinę ir, regis, visas nuovargis bei pykinimas praėjo. Ir matydama Dafydd su vaikais ji žinojo, kad gyvenime padarė visus teisingus pasirinkimus. Ji čia. Ji dabar. Ir ji jautėsi neapsakomai laiminga.
 David atnešus dovanas ir džiaugsmingai jas įteikus, Mayra nusišypsojo.
-Ačiū, David. Koks tu geras berniukas,-pagyrė sūnų, paimdama dovaną iš jo rankų su jos vardu. Iškart atpažino Dafydd rašyseną ir nusišypsojusi pradėjo atsargiai išvynioti dovaną. Pradėjo nuo kampų, ne itin kruopščiai suklijuotų lipnia juostele. Netrukus, popierius, be jokio įplyšimo, nukrito ant žemės.
 Atidariusi niekuo neišvaizdžią kartoninę dėžutę, Mayra aiktelėjo iš nuostabos. Dėžutėje gulėjo sidabrinis širdies formos pakabukas, išraižytas raštais, su mažu žaliu deimantu viduryje. Atsargiai paėmusi grandinėlę pirštais, juodaplaukė pastebėjo, kad pakabukas atsidaro. Šiek tiek patinusiais pirštais atidarius pakabuką, moters akyse pradėjo kauptis ašaros. Į ją atgal žiūrėjo ne kas kitos, o jos mylimiausi žmonės. Nuotraukoje mažieji visaip kibino vienas kitą, Oliveris atrodė susimąstęs, Eliotas šypsojosi kaip saulė, o Dafydd tiesiog švietė jauduliu.
 Tačiau tai buvo ne viskas, kas slėpėsi dėžutėje. Ten pat kur gulėjo pakabukas buvo apyrankė su aštuoniais mažais brangakmeniais. Mayra iškart suprato - kiekvienas kiekvienam jų mažyliui.
 Moteriai atrodė, kad gali sulaikyti laimės ašaras, tačiau piešinys, gulėjęs ant pačio dėžutės dugno, privertė ją pravirkti. Tai buvo Oliverio piešinys. Ji, visa suapvalėjus ir nėščia, Dafydd, apkabinęs ją ranka per liemenį, Eliotas, Oliveris, Miriam, Hannah, David ir Ezra. Visi jie kartu, kruopščiai nutapyti. Gal ne visai panašūs į save, bet Mayra vis tiek žiūrėjo į piešinį negalėdama atsigrožėti, ašaroms plaunant jos skruostus.
 Priėjusi prie Dafydd, pabučiavo jį į žandą, ir tada nužingsniavo apsikabinti Oliverio. Glausdama sūnų prie savęs, juodaplaukė kartojo:
-Ačiū... Ačiū... Kokia nuostabi dovana...
 Atsitraukusi nuo Oliverio, moteris nusivalė ranka ašaras ir nusišypsojo mažyliams.
-Nes a prieš n yra ilga,-paaiškino Hannah Mayra.-Jeigu būtų tik viena n, a būtų trumpa ir būtum Hanah.
 Ezrai vos spėjus išvynioti triratuką įvyko pirmas eismo įvykis. Bandydama nekikenti, juodaplaukė svarstė, kada triratukas turės magiškai iškeliauti atostogų kuriam laikui. Nujautė, kad bent pirmas dvi savaites ši transporto priemonė kels chaosą namuose, mat į lauką mažojo negalėjo dar išleisti - buvo per šalta.

[Miriam Llewellyn]

Stebėti mažuosius, išpakuojančius dovanas, buvo netikėtai įdomu. Miriam neprisiminė, ar ir ją tokiame amžiuje taip džiugino tas procesas. Gali būti, bet to ji tikriausiai niekam niekada neparodė.
Mergaitė prisiglaudė prie priėjusio tėčio. Jie su mama abu labai geri, bet pasakyti tą atvirai ji vis tiek atsisakė. Tik pakėlė akis ir tylomis linktelėjo. Žengė prie dovanų, bet netrukus kiek nustebo - mama, regis, verkė. Norėjo paklausti, ar viskas gerai, bet ji jau priėjo prie Oliverio. Gal ir Miriam turėjo ką nors padovanoti? Turbūt, bet dabar jau buvo per vėlu. Kiek nusiminusi galiausiai pasiekė savo dovaną. Ji buvo netikėtai sunki, ir mergaitė nustebusi nusinešė dėžę prie stalo. Neskubėdama išpakavo ir pamatė kelias knygas. Jos sudomino, tik Miriam, kaip visada, to neparodė. Visos jos buvo apie mitologinius dalykus. Tai pradžiugino, ir dešimtmetė nusišypsojo. Paėmusi vieną iš knygų priėjo prie Hannah ir tyliai jai pratarė:
- Galėsime kartu paskaityti.
Parodė knygą, iš kurios jos kada nors pasimokys raidžių, ir nusišypsojo. Tiek emocijų iš šitos mergaitės buvo netgi labai daug.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Miriam prisiglaudė, ir to turėjo užtekti. Ji visai nerodė emocijų, kas šiek tiek gąsdino, bet Dafydd labai stengėsi apie tai per daug negalvoti. Tuo labiau, kad šiandien Kalėdos - laikas, kurį visa šeima gali praleisti kartu. Mayrai netrukus turbūt teks eiti pailsėti, o štai jis su vaikais galės ką nors pažaisti.
Netrukus Mayra pradėjo vynioti savo dovaną ir, Dafydd siaubui, susigraudino. Spėjo pagalvoti, kad kažką padarė ne taip. Kiek sutrikęs stebėjo ją, bet netrukus suprato turbūt klydęs. Galbūt tai džiaugsmo ašaros? O gal nuovargio? Atidžiai stebėdamas mylimąją mintimis prašė jos pasakyti, jeigu tik reikia kokios pagalbos. Norėjo jai tą pasakyti ir garsiai, bet nespėjo - kažkas atsitrenkė. Tai buvo ne kas kitas, o Ezra, kuris, regis, pasijuto prasikaltęs. Dafydd pakėlė berniuką ant rankų ir pabučiavo į žandą.
- Viskas gerai, sūnau. Džiaugiuosi, kad patinka, - ištarė. - Jeigu norėsi, kai oras atšils, galėsime kartu pasimokyti, kaip vairuoti triratuką.
Dar palaikęs jį ant rankų atsargiai pastatė ant žemės. Atėjo laikas išvynioti dovaną. Dirstelėjęs į Eliotą (ar jam visai neįdomi dovana?) priėjo prie savosios dėžutės. Kuo tvarkingiau nuplėšęs popierių nuėmė dangtelį ir išėmė kažką panašaus į knygą. Vos atvertęs neteko žado - tai buvo albumas. Nuostabus albumas. Dafydd juto norėsiantis jį perversti būdamas vienas ar tik su Mayra, tad kol kas tik priėjo prie jos apkabino.
- Mayra... - tyliai ištarė, tačiau čia nieko daugiau ir nereikėjo. Mylimoji jį supras. Supras tai, kad ši dovana yra nuostabiausia pasaulyje. Supras, koks jis yra dėkingas turėdamas ją ir mažylius.
- Ar gerai jautiesi? - pagaliau paleidęs žmoną paklausė. - Jeigu esi pavargusi, nesikankink. Svarbiausia, kad tau viskas būtų gerai.
Šypsodamasis atsisuko į mažylius. David ir Eliotas liko paskutiniai, kurie dar nepradėjo vynioti savo dovanų, tad buvo smalsu, kokia bus jų reakcija. Kaip, žinoma, ir Hannah, kuri, regis, nutarė pasimėgauti pačiu išpakavimo procesu. Tokios akimirkos vis dar buvo tarsi šventos, ir Llewellyn šeimos tėvas jautėsi nenusakomai laimingas.

[David Llewellyn]

Nieko ta Hannah nesupranta. David norėjo paskraidyti. Na gerai, padarys tą vėliau. Kai išvynios dovaną ir ką nors suvalgys. Taip, jis labai norėjo valgyti ir netgi beveik pasigailėjo prieš tai išmėtęs uogienę. Tiesa, kai mama pagyrė, labai apsidžiaugė ir sušuko:
- O tu esi labai gera mama!
Stebėjo, kaip kiti vynioja dovanas, bet tai netrukus pabodo. Tuo labiau, kad prisiminė savosios taip ir nepasiekęs - radęs mamos ir Elioto dėžutes skubiai jas įteikė. Taigi dabar pašoko ant kojų ir užkliuvęs už kažkokio triratuko galiausiai pasiekė savo dėžutę. Ji buvo mažesnė už Ezros, o tai nelabai tepatiko. Tiesa, dabar svarbiau buvo sužinoti, ką ras viduje. Ėmėsi popieriaus. Iš pradžių stengėsi jį nuplėšti tvarkingai, bet tai greitai nusibodo, ir galiausiai gelsvas popierius išlakstė skutais. Tai buvo labai smagu, ir David nusijuokė. Tiesa, tai, kas slėpėsi po popieriumi jam buvo neaišku. Tai buvo kažkokia dėžutė, kurios nesisekė atidaryti. Kiek ją įplėšęs sugebėjo ištraukti viduje buvusį daiktą. Jų ten slėpėsi ir daugiau, bet dabar ketverių berniukas atidžiai žiūrėjo į lėktuvo modeliuką. Papurtęs dėžutę iškratė jos turinį ant grindų. Tai buvo ne lego, bet kažkas panašaus į tai, ir David nušvito. Jam labai patiko konstruoti įvairius dalykus. Be to, čia buvo bent keli lėktuvai. Berniukas paėmė tris iš jų ir nužingsniavo prie Hannah.
- Matai? Lėktuvai skraido! - šūktelėjo jis ir vieną atsargiai padėjęs ant stalo kitus du paėmė į abi rankas ir ištiesęs jas į šonus pradėjo lakstyti ratais. Taip, dabar lėktuvai tikrai skraidė.

[Hannah Llewellyn]

Mama atidariusi savo dovaną neatrodė laiminga. Hannah atrodė keista, kad kas nors gali verkti gavęs kažką dovanų. Norėjo paguosti mamą ir paklausti kas yra. Bet paskui jau neatrodė, kad ji nusiminusi. Todėl Hannah vėl ėmė ramiai plėšti popierių.
Keistumėlis. Ji ir be dviejų n raidžių galėtų ilgai sakyti raidę a. Na, bet dabar žinos kaip ten yra.
Mergaitė pagaliau atidarė dėžutę ir joje rado maisto gaminimo rinkinį. Kurį sudarė įvairių spalvų plastilinas, formelės. Su juo galėjai žaisti kad gamini ledus ar kokius kitus desertus.
- O geras. - Šypsojosi. Norėjo visus tuos daiktelius išpakuoti ir apžiūrėti. Ji apkabino ir padėkojo mamai, paskui tėčiui.
Hannah labai džiaugėsi dėl Miriam pasiūlymo. Ji mėgo, kai kas nors skaitydavo kažką įdomaus. O su Miriam Hannah labai mėgo užsiimti. Nors sesutė buvo daug tylesnė ir Hannah daugiausiai kalbėdavo vis tiek jautė su ja ryšį ir visada norėdavo sekioti kur nors.
- Bus labai įdomu. - Mergaitė apkabino sesutę. O David ji pasakė.
- Gerai jau tavo lėktuvai skraido. Kai paskraidysi aš tau paruošiu ledų gerai? - Tada šį tą prisiminusi išbildėjo į savo kambarį. Iš stalčiaus išsitraukė porą savos gamybos atvirukų. Juos nusižiūrėjo iš vienos vaikiškos rankdarbių knygelės. Žinoma puikiai matėsi, kad juos gamino mažas vaikas. Kai kas buvo ne visai lygiai priklijuota ir nukirpta. Bet ji stengėsi kiek mokėdama kruopščiau. Ant mamytės atviruko ji iš kartono gabalėlių suklijavo elniuką. Norėjo pavaizduoti ir roges, kurias jis tempia, bet nepavyko. jai nepatiko kaip padarė ir liko tik elniukas. Ant tėčio atviruko suklijavo Kalėdų senelį. Pripiešė jam didelę šypseną. O atvirukų viduje didelėm kiek kreivokom raidėm užrašė.

Nuo Hannah.

Norėjosi daug daugiau prirašyti, bet dar nemokėjo. O troško viską daryti pati. Atvirukų viduje dar pripiešė snaigių. Kad neatrodytų taip tuščia. Taigi paėmusi juos nubėgo atgal.
-  Aš irgi noriu jus pasveikinti. - Kiek drovėdamasi įteikė tėvams tuos savo kūrinėlius. Karpė detales žiūrėdama į tos rankdarbių knygelės paveikslėlius. Bet ten viskas atrodė daug gražiau, nei pavyko jai padaryti.

[Eliotas Llewellyn]

Mama daugiau nieko nepasakė, o tai sutrikdė. Kodėl klausė apie kažkokius kerus, jeigu nieko nepaaiškino? Eliotas atsisakė suprasti, kad jos dėmesio reikia ir kitiems šeimos nariams. Oliveris turi tėtį, o mažiukai su mama ir taip būna kiekvieną dieną. Dabar ja norėjo pasidžiaugti pats.
Taigi kiek susiraukęs paleido mamą ir pagaliau teikėsi atkreipti dėmesį į David, kuris atitempė jo dovaną. Galbūt, nes mažas broliukas dar nemokėjo skaityti. Vis dėlto jis su dėže pataikė, ir Eliotas tarsi pamiršęs mamą pripuolė prie jos. Pamatė kažką panašaus į dureles, o vien jau tai nustebino. Atsargiai jas atidarė, o ten buvo... šuo? Apstulbęs berniukas įkišo ranką ir paglostė daiktą. Taip, taip iš tiesų buvo kailis, o jo savininkas nuo prisilietimo aiškiai pabudo ir išlindo iš dėžutės.
- Geras! - šūktelėjo Eliotas ir atsargiai paėmė gyvūnėlį ant rankų. Įdėmiai jį apžiūrėjo ir atsisuko į mamą su tėčiu. - Ar jis jau turi vardą? Kiek jam laiko? Kaip vadinasi šita veislė? Noriu pavadinti jį Žaibu! - pasipylė žodžiai. Berniukas apkabino mamą ir priėjęs prie tėčio padarė tą patį. Netgi jis elgėsi atsargiai - vis dar laikė rankose šuniuką. Ši dovana buvo tiesiog nuostabi, ir Eliotas negalvojo apie tai, kad mama su juo nekalba ar kad jos reikia mažiukams. Dabar vienuolikmetis buvo be galo patenkintas atostogomis.

[Oliveris Llewellyn]

Eliotas, regis, neskubėjo su dovana, ir Oliveris galiausiai išvyniojo savąją. O ji pasirodė tiesiog nuostabi - tai buvo magiškas dailės rinkinys. Berniukas susižavėjęs tyrinėjo drobę ir nė nepajuto, kaip prie jo kažkas priėjo. Apkabintas suprato - tai mama. Ar jai patiko jo nelabai vykęs piešinys? Panašu, kad taip, ir širdelę užplūdo šiluma. Oliveris laimingas pakėlė akis į mamą. Norėjo kažką pasakyti, bet buvo labai drovu. Bet pats priėjo prie jos ir apkabino.
- Ačiū! - sumurmėjo ir paleidęs nuėjo padėkoti ir tėčiui. Neabejojo būtent su juo išbandysiantis dovaną. Galbūt netgi šį vakarą.
O tada Eliotas pagaliau patikrino savo dėžę - ten iš tiesų buvo šuniukas. Oliveris neįsivaizdavo, ar tas gyvūnas priklauso tik vienam žmogui, o ne šeimai. Ar brolis nenusimins gavęs dovaną, kuri tarsi yra visiems? Tiesa, kol kas jis buvo patenkintas, tad Oliveris nusišypsojo. Vis dar laikydamas savą dovaną rankose priėjo prie Elioto ir pažvelgė į šuniuką.
- Manau, jam puikiai tinka vardas Žaibas, - ištarė ir nusišypsojo. Jeigu dvynys bus draugiškas, jie trise Hogvartse galės labai smagiai praleisti laiką.

[Rachel Llewellyn]

Viena Rachel visai neseniai išmoko. Kartais kas nors iki galo neužkabina kabliuko, ir tada pavyksta atidaryti lovelės dureles ir taip pasprukti. Taigi ilgokai vargusi su tuo kabliuku mažylė sugebėjo pasiekti tikslą ir išlipti iš lovelės. Reikėjo rasti mamą, mat jos mergytė buvo labai pasiilgusi. Pagaliau išmokusi vaikščioti labai mėgo lakstyti po namus, taigi nutipeno durų link. Jos buvo neuždarytos, ir mergaitė atsidūrė koridoriuje. Kiek pasvarsčiusi, kur galėtų rasti mamą, galiausiai patraukė į priekį. Kiek pavargo, bet radusi laiptus pradėjo rabždintis žemyn. Tai pusantrų metukų nesulaukusiai Rachel buvo rimta užduotis, bet galų gale ji atsidūrė virtuvėje. Čia galima rasti visokių skanėstų, tik jie, deja, sudėti labai jau aukštai.
Beeidama stalo link mergytė netyčia kažką paspyrė. Pasigirdo trinktelėjimas, ir ant žemės pasipylė raudona masė. Tai Rachel labai patiko, ir ji smagiai sukrykštusi klestelėjo į tą masę bei pradėjo rankytėmis terlioti viską aplinkui. Dabar jai visai nerūpėjo, kad ką tik ieškojo mamos. Ir be jos buvo labai smagu.

[Hannah Llewellyn]

Hannah buvo pikta. Labai labai. Ji norėjo į mokyklą. Bet šiandien jos ten neleido eiti. Dėl kažkokio kosulio. O juk mokykloje turėjo susitikti su Silvija, Heide ir Titu. Pačiais geriausiais draugais pasaulyje. Nesvarbu, kad jie susitiko visai neseniai, dar vis juk slinko ruduo. Bet jų ketveriukė visada žaidė kartu. Mergaitė įsivaizdavo kaip draugai smagiai leidžia laiką ir liūdėjo.
Į mokyklą eiti negalima, o sesę prižiūrėti galima? Galvojo savo kambaryje sėdėdama ant lovos.
Hannah plaukai kaip visada buvo išsitaršę, ji vilkėjo pižamą. Tik nesišypsojo, kaip dažniausii. Dabar raukėsi. Aišku mėgo prižiūrėti savo brolius ar seseris. Bet ne dabar.
Mama ir tėtis trumpam išėjo. Ir ji su Rachel liko viena. Nieko nedarysiu. Pagalvojo vėl, nusliuogė nuo lovos ir pasiėmė nuo stalo savo dienoraštį. Turėjo knygelę su spynele. Atsivertė. Norėjo kažką įrašyti, bet palaikiusi jį rankose padėjo atgal. Nes visgi atsakomybė už sesutę privertė nueiti į jos kambarį.
Ir mergaitės ten nerado. Lovelės durelės buvo atidarytos. Hannah išskuodė į koridorių, tada laiptais žemyn. Išgirdo kažką trinktelint virtuvėje ir nubėgo ten.
- Rachel. - Su palengvėjimu ištarė išvydusi seserį. Nesvarbu, kad ji sėdėjo uogienės baloje ir terliojo viską aplink. Gerai, kad stiklainis nesudužo. Kitaip sesutė būtų susipjausčiusi. Nuo tokios minties mergaitė visa net sudrebėjo. Neįsivaizdavo kaip Rachel nuvertė stiklainį ir kodėl jis buvo neuždengtas. Bet dabar tai nebuvo svarbu.
Hannah priėjo pasilenkė ir pakėlė mergaitę iš balos. Priglaudė prie savęs, veiduku prisiglaudė prie jos plaukučių.
- Siaubas, kaip išsigandau. - Tyliai pasakė ir pradėjo eiti link laiptų. Prie jų sustojo. Išties bijojo neštis mažylę viršun. O jei ji spurdės ir Hannah neišlaikys jos kas tada?
- Ir kaip man tave dabar perrengti? - Dabar bijojo bent akimirkai palikti mažylę vieną. Pamiršo, kad pyksta ant tėčio ir mamos. Tiesa kažkoks kipšiukas sakė, kad uogienės reikia nevalyti, tegul tėvai patys. Bet ji nenorėjo. Tėtis labai nusimintų jei sužinotų, kad ji nenorėjo sutvarkyti tos betvarkės. O ir mamai bus papildomas darbas. Bet kaip dabar reiktų užlipti viršun? Prisėdusi ant pirmos pakopos švelniai sūpavo Rachel ir galvojo ką daryti.

[Rachel Llewellyn]

Išdailinusi stalo koją Rachel nutarė paragauti to, ką naudojo kaip dažus. Pasirodo, tai labai skanu, tad mažylė pradėjo skubiai brukti masę į burną. Patenkinta krizeno, bet netrukus pramoga buvo nutraukta. Ji pakilo į orą. Paprastai tai labai patiko, bet tik ne dabar. Mergytė norėjo ir toliau žaisti. Taigi piktai sukvykusi ėmė spurdėti. Jeigu tik mokėtų kalbėti, Hannah sužinotų, ką reiškia supykdyti sesutę.
Deja, nepasisekė ištrūkti. Hannah atsisėdo ant laiptų, o Rachel ir toliau nepatenkinta veržėsi lauk. Pradėjo garsiai rėkti - gal bent taip bus suprasta? Deja, nepanašu, tad galiausiai pradėjo mosuoti rankytėmis. Jos buvo išterliotos, tad mažylė nusprendė pagražinti ir seserį. Netyčia pliaukštelėjo jai per veidą, o netrukus subruko pirščiukus jai į plaukus. Nelabai pasiekė, bet atkakliai terliojo seserį ir, ko gero, skaudžiai ją pešiojo.

[Hannah Llewellyn]

Rachel pradėjo rėkti. Kas bus, jei tokią ją ras mama ir tėtis?
- Baik, aš irgi taip moku. - Šnekino sesę ir šypsojosi Hannah. Jos perrengimas nuėjo į antrą planą.
Rachel rangėsi, buvo lanksti ir septynmetei buvo nelengva ją nulaikyti. Be to jaunėlė pešiojo plaukus, Hannah užsimerkė, kad ji nepataikytų į akį.
- Skauda baik. - Griežčiau mėgino maldyti. Laikė ją ant kelių, bijojo pakelti, atitraukti toliau nuo savęs, nes manė, kad tada tikrai išmestų besirangančią mažylę ant žemės.
Dabar vyresnėlė irgi skendėjo uogienėje. Plaukai, veidas. Viskas buvo ištepta. Nieko geriau nesugalvojusi pabandė atkreipti mergytės dėmesį nutaisydama juokingas grimasas. Visaip vaipėsi. Gal gi  ją prajuokins uogieniuotos grimasos. Hannah jautė, jog tuojau ims kosėti.