0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 455
  • Taškai: 10
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Llewellyn namai (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #150 Prieš 11 mėnesių »
Oliveris puikiai moka apsimesti tyleniu, bet iš tiesų yra visiškas kvailys. Negi jis iki šiol nesuprato, kad Eliotui piešti nepatinka? Mokykloje per meno pamokas atvirai demonstruodavo nuobodulį. Negi šitas per kvailas tai suprasti?
- Man nepatinka piešti, - kuo ramiausiai atsakė Eliotas, besistengiantis susivaldyti nuo niekinančio žvilgsnio. Nors ir erzinantis, Oliveris vis dėlto jo brolis. Norėjosi, kad bent jau nebūtų visiškai bukas. Bet panašu, kad iš tokio dvynio naudos iš viso nebus. O netrukus ištarti nedrąsūs žodžiai privertė prunkštelėti. Jis dar ir bailys!
- Jeigu kada užsinorėsiu, pranešiu, - pridūrė tonu, tik ir prašančiu pagaliau atstoti. Norėjo greičiau eiti pažaisti su Miriam. Tiksliau, norėjo greičiau nebematyti Oliverio.
- Kai ateis tas kitas kartas, tada ir žiūrėsime, - nesusilaikė Eliotas. Kam čia dabar kažką aiškintis? Ką tik skraidė, tad kitos pamokos gali tekti laukti ir iki vasaros. Tad koks skirtumas? Ar tai noras papliurpti? Ką gi, taip ir yra - Oliveris netrukus tą pasakė atvirai. Ir dar sugalvojo paimti už rankos. Eliotas piktai ją ištraukė ir čiupo durų rankeną. Svarbiausia neišmėtyti jokių detalių.
- Ne dabar. Manęs laukia Miriam, - nė nesusimąstęs pamelavo berniukas ir atidaręs duris pagaliau išsmuko iš kambario. Susiradęs sesutę nusivedė ją į svetainę ir visai netrukus nuotaika pasitaisė. Nebesimatė Oliverio.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 630
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Llewellyn namai (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #151 Prieš 11 mėnesių »
Na taip, Eliotas piešti nemėgsta, bet argi nenorėtų praleisti laiko su broliu? Draugų būrys Oliverio netraukė, skraidyti vieniems neleis tėtis ir mama, konstruktorių ar Monopolį dievina ir Miriam… Atrodė, kad piešiniai yra vienintelis būdas kažką nuveikti dviese su broliu dvyiu. O jis to nenori. Pasidarė dar skaudžiau.
- Žinau, bet… - liūdnai sumurmėjo Oliveris. Ką gi, teks ieškoti kitos veiklos. Ir galvoti, ką daryti, kad Eliotas vėl jį mylėtų.
- Tikrai? - nušvitęs pasitikslino. Jo ausims žodžiai, kad brolis gal užsinorės piešti, nuskambėjo kaip pažadas, kad jie būtinai tą ir padarys. Nuotaika gerokai pasikeitė - dabar Oliveris buvo laimingas.
Deja, tik trumpam - brolis ir vėl supyko. Nenorėjo kalbėtis apie skraidymą. Tad kaip jį sudominti? Ką daryti, kad grįžtų ankstesnis be galo mylimas Eliotas? Kodėl jis taip pasikeitė? Ir už rankos paimti nebegalima… Kas vis dėlto vyksta?
- Eliotai? - liūdnai pratarė berniukas, bet brolis metė dar vieną pasiteisinimą ir dingo už durų. Oliveris liko stovėti ir stengėsi suprasti, kas čia atsitiko. Ar jis vėl (o gal dar labiau?) supykdė Eliotą? Bet ką jau tokio padarė? O gal brolio nuotaika prasta dėl ko kito? Bet kodėl jis nieko nesako? Kodėl visai nebenori šnekėtis?
Liūdnų minčių kamuojamas Oliveris grįžo prie piešinio. Dar stengėsi jį patobulinti, bet nesisekė susikaupti. Galų gale suprato, kad nieko nebus - pernelyg skaudu. Taigi palikęs kūrinį palindo po antklode ir susigūžęs į kamuoliuką graudžiai pravirko.

[RPG baigtas]

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Llewellyn namai (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #152 Prieš 11 mėnesių »
Ką gi, atėjo laikas pokalbiui. Vienas tikrai to nebūtų galėjęs padaryti, tad grįžęs iš ginklų parduotuvės paprašė Mayros pagalbos. Praėjus vos porai dienų parsivedė dvynukus iš lauko ir pasisodino virtuvėje prie stalo. Miriam kažką veikė savo kambaryje, tad bus galima ramiai pasikalbėti.
Bet kas nutiko, kad to reikia? Dafydd įsitaisė įprastoje vietoje ir su nerimu bandė susigaudyti, kas vyksta. Mayra laukėsi šeštojo jų mažylio, tad ją jaudinti reikėjo mažiausiai. Bet vis daugiau nerimo keliantis Elioto elgesys vertė imtis veiksmų. Deja, Dafydd nebuvo pakankamai ryžtingas, kad tų veiksmų imtųsi vienas. Kaip ir visada, teko atsisukti į Mayrą. Ji tikrai turėjo kažką irgi pastebėti. Nepagalvos, kad jis prisigalvoja, ar ne? Kita vertus... Kai nuėjo pasikalbėti, pasirodė, kad mylimajai tai nerūpi. O jeigu rūpi, to nepasakė. Kokia to priežastis? Argi jiedu neturėtų dalintis visais vargais ir džiaugsmais? Negi Mayra vėl užsidarys savyje, kaip tą padarė po mažylio mirties? Ne, antrą kartą Dafydd šito neištvertų.
- Palaukite čia. Niekur nedinkite, - pratarė berniukams jų tėvas ir nuėjo susirasti Mayros ir pranešti, kad jie jau grįžo. Atrodė, kad jo laukia pirmas tikras išbandymas, ką reiškia būti tėvu. Deja, įtarė, kad visiškai susimaus. Ar Mayra jį palaikys? Ar jai svarbu, kad vaikų tėvas būtų bent kiek pakenčiamas? Ar tai svarbu patiems vaikams?
Netrukus grįžo į virtuvę ir atidžiai pažvelgė į dvynukus. Labai juos mylėjo ir nenorėjo gadinti nuotaikos. Bet jeigu neklysta, Eliotas Oliverį nuolat skaudina ir liūdina. Kažkaip tą reikėjo išspręsti. Gali būti, kad teks ir šį mažylį vežti pas Graham.
- Mama tuoj ateis, tada pasišnekėsime, - pratarė Dafydd. Jautėsi labai įsitempęs, bet ir pats nežinojo, kodėl: dėl būsimo pokalbio ar dėl to, kad labai bijojo Mayros išgąsčio, kuris galėtų pakenkti į pasaulį dar tik ateisiančiam mažyliui.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 630
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Llewellyn namai (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #153 Prieš 11 mėnesių »
Buvo neramu. Tėčio pasakymas, kad reikės pasikalbėti, skambėjo labai jau rimtai. Oliveris vylėsi, kad jie tai darys dviese, kaip dažniausiai ir būdavo. Toks išankstinis pranešimas, kad jie šnekėsis, gąsdino. Vis dėlto tas išgąstis išaugo trigubai, kai paaiškėjo, kad pokalbyje dalyvaus ir mama su Eliotu. Mamą berniukas, žinoma, labai mylėjo, bet brolio pamažu pradėjo bijoti. Jį irgi mylėjo, bet Eliotas nuolat toks piktas... Nenorėdamas dar labiau erzinti dvynio, nei mamai, nei tėčiui apie jo elgesį nieko nesakė. Visus pykčio protrūkius, paniekos ir pykčio kupinus žodžius pasiliko sau. Vis dažniau naktimis dėl to verkdavo, bet taip ir neišdrįso pasipasakoti. Aštuonmetis neturėjo su kuo apie tai pasikalbėti, dėl to tapo dar tylesnis ir uždaresnis. Ar gali būti, kad tėtis ką nors pastebėjo? O jeigu taip, ar pasakė ir mamai? Jeigu jie kalbėsis apie tai, kaip elgiasi Eliotas, brolis būtinai jį kaltins. Ar nebus dar blogiau?
Įsitaisęs prie stalo Oliveris bandė save raminti. Bandė įtikinti save, kad jie kalbės apie visai ką kita, kad viskas bus gerai. Bet tėčiui pasakius, kad jis trumpam išeina, vos nepašoko ir neišlėkė paskui jį. Ar jis iš tiesų taip bijo savo brolio? Ar tai normalu, ar jis tiesiog nevykęs? Turbūt nevykęs - Eliotas nėra blogas, jis tik... Sakinys taip ir liko neužbaigtas, net ir mintyse.
Kol tėtis buvo išėjęs, virtuvėje vyravo labai nejauki tyla. Oliveris nedrįso pakalbinti brolio, o ir nesugalvojo, ką reikėtų sakyti. Buvo liūdna. Mylimam ir visa žinančiam tėčiui grįžus pažvelgė į jį ir ieškojo ramybės. Paprastai tą padaryti pavykdavo, bet dabar net ir spoksant į tėtį buvo neramu.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 455
  • Taškai: 10
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Llewellyn namai (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #154 Prieš 11 mėnesių »
Kažkokia nesąmonė. Oliveris aiškiai ir vėl kažką pridirbo, o dabar teks kalbėtis. Su mama, tėčiu ir tuo nepakenčiamu broliu. Su mama ir tėčiu viskas būtų gerai, bet kam čia reikia to kvailio? Turbūt pasiskundė, kad jį kas nors nuskriaudė. Tą vargšelį visas pasaulis muša, skriaudžia ir kankina. Jis šiame pasaulyje tiesiog neišgyvens. Ką darys Hogvartse, kur nebus mamos ir tėčio, pas kuriuos visada galima nubėgti ir paverkti?
Bet nėra ką apie jį galvoti, tas kvailys to nevertas. Eliotas atsisėdo virtuvėje prie stalo ir spoksojo tik į tėtį. Brolis jam tarsi neegzistavo. Tėčiui išėjus ieškoti mamos stojo tyla, kurios berniukas neketino pertraukti. Visai nenorėjo bendrauti su dvyniu, kurio vis labiau negalėjo pakęsti. Ir pats nebūtų paaiškinęs, kodėl, tačiau jausmas stiprėjo su kiekviena diena.
- O apie ką šnekėsime? - iš karto paklausė Eliotas, vos tik grįžęs tėtis ištarė magišką žodį. Ir vėl spoksojo tik į jį ir atsistojęs nuo kėdės pradėjo vaikščioti po virtuvę. Pamažu darėsi nuobodu - norėjo ne plepėti, o bėgti į lauką. Galbūt pažaisti futbolą su tėčiu ir Miriam, jeigu tik ji norės. O visų labiausiai norėjo nematyti Oliverio.
- Mama! - garsiai pašaukė berniukas vildamasis, kad ji greit pasirodys ir bus galima sutvarkyti šitą labai nuobodų ir erzinantį reikalą.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Llewellyn namai (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #155 Prieš 11 mėnesių »
 Mayra sėdėjo miegamajame ir rankomis gniaužė stalą. Krumpliai pabalo, tačiau moteris sau neleido atsipalaiduoti. Rudos akys žvilgsniu smeigte smeigė savo atspindį.
 Ramų vaikelio laukimą temdė Elioto elgesys, o hormonai, siaučiantys juodaplaukes kūne, neleido jai ramiai atsisėsti ir visko apgalvoti. Ne, norėjosi verkti, žliumbti, trenkti į sieną ir pasislėpti po lova. Deja, tokios prabangos jis neturėjo.
 Dafydd pasibeldus į duris, Mayra tik leptelėjo, kad tuoj ateis. Jai reikėjo tik dar kelių akimirkų su savimi. Kylantis nerimas pamažu spaudė gerklę ir tamsiose akyse sužibo ašaros. Ne, tokia ji negali pasirodyti. Negali parodyti visiems, kaip ši situacija ją drasko į skutelius iš vidaus.
 Iš kambario Mayra išėjo it nesava. Galva šiek tiek sukosi, o rankos atrodė kaip ne jos. Moteris matė, kaip lėtai nulipa laiptais, nueina į virtuvę, atsisėda prieš dvynius ir ištaria vienintelį žodį:
-Kodėl?
Juodaplaukės balsas nuaidėjo galvoje. Ji jautėsi visiškai rami, žvilgsniu kiaurai smeigdama Eliotą. Ne, ji nesėdės ir nežais. Daugiau neapsimes, kad nemato. Kaltė gulė ne tik ant jos ir Dafydd pečių. Eliotui jau aštuoneri. Pats laikas suprasti, kad veiksmai turi pasekmes.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Llewellyn namai (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #156 Prieš 11 mėnesių »
Gerai tai, kad grįžus į virtuvę buvo tylu. Kita vertus, tiesiog kabanti įtampa vertė suprasti: pokalbio laikas jau seniai atėjęs. Ar tik jis nebus pavėlavęs?
- Kai ateis mama, tada ir pasikalbėsime, - atsakė į klausimą sūnui Dafydd mintimis grįždamas į kambarį. Ar Mayrai viskas gerai? Užtruko ten tik akimirką, bet kažkas viduje vertė nerimauti ne tik dėl dvynių, bet ir dėl mylimosios. Galvoje siautė mintys, verčiančios beveik šokti nuo kėdės ir vėl skuosti į antrą aukštą. Elioto šauksmas privertė pažvelgti į jį. Berniukas nekantravo. Ar jis supranta, apie ką bus kalbama? Ko gero, taip - kažkodėl Dafydd dėl to buvo tikras. Bet kaip dėl to jaučiasi? Negalima atmesti tikimybės, kad jam yra apmaudu ar pikta. Kai pagalvoji, jis, berniuko tėvas, daugiau dėmesio šiam sūnui skyrė tik tada, kai pastebėjo jį pykstant ant brolio dvynio. Atsirado, matote, tėvas...
Visas mintis staigiai pertraukė pasirodžiusi Mayra. Ji atrodė kažkokia kitokia. Kaip nesava. Ar galbūt išsigandusi. Dabar sukilo kuo nuoširdžiausia panika. Akivaizdu, kad vaikų mamai rūpi, kas čia vyksta. Galbūt kiek skaudino, kad to rūpesčio neparodė jam (galvoje natūraliai kilo klausimas, kodėl taip yra), tačiau ji sunkiai tai pergyvena. Norėjosi klykti, kad ji laukiasi, kad jai reikia ramybės ir poilsio. Jai negalima jaudintis. Tai, kas buvo dabar, sunkiai sutilpo į ramybės sąvoką. Blogiausia tai, kad nebuvo ko kaltinti ar kam tai išrėkti. Kaltinti galėjo nebent save patį. Turėjo seniau imtis veiksmų. Tokie dalykai nenutinka per naktį. Dabar reikėjo susikaupti ir paimti vadžias į savo rankas. Dafydd nesusilaikė ir priėjęs prie Mayros apkabino ją.
- Ar viskas gerai? - sumurmėjo tiesiai į ausį. - Kaip jautiesi?
Prie vaikų niekada per daug nesiglaustė, tačiau dabar pasidarė pernelyg neramu. Norėjo parodyti mylimajai, kad liks šalia. Gal turėjo kažkokiu būdu išgyventi šitą pokalbį vienas? Bet nesugebėtų to padaryti, o nerimą kelianti žmona situaciją dar labiau pasunkino. Atsisėdęs ant kėdės šalia Mayros paėmė jos ranką ir švelniai spustelėjo. Jie yra kartu. Viskas bus gerai.
- Norime aptarti pasikeitusį jūsų santykį. Negalvokite, kad to nepastebime, - atsisukęs į berniukus pratarė. - Eliotai, negalima rodyti tokios paniekos broliui. Kodėl tu taip darai? O tu, Oliveri, gal jam ką nors padarei? Ar nuskriaudei brolį? Mums reikia žinoti, kokia yra šitos situacijos priežastis.
Vėl pažvelgė į Mayrą, bet ir pats nežinojo, ko tame žvilgsnyje daugiau - bandymo nuraminti ir parodyti, kad yra šalia, ar paramos ieškojimo.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 630
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Llewellyn namai (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #157 Prieš 11 mėnesių »
Norėjosi, kad mama greičiau ateitų, ir pagaliau pasidarytų aiškiau, kas čia vyksta. Eliotas taip pat aiškiai nekantravo, bet Oliveris ir toliau tylėjo. Nepasakys nieko daugiau nei yra privaloma. Berniukas nuoširdžiai bijojo dar labiau suerzinti brolį.
Netrukus pasirodžiusi mama išgąsdino. Nors Oliveris dažnai dviese šnekėdavosi su tėčiu, žinojo, kad paprastai mama kalba daugiau nei jie. O štai dabar ji ištarė tik vieną žodį. Žodį, kurio prasmės jis visai nesuprato. Kodėl kas? Ir jeigu jis jau yra čia, virtuvėje, kodėl mama žiūri tik į Eliotą? Norėjosi prieiti ir ją apkabinti, bet tėtis spėjo jį aplenkti. Ir netrukus prabilo. Kalbėjo daugiau ir aiškiau. Mažą širdelę iš karto suspaudė skausmas. Negi mama ir tėtis tikrai galvoja, kad jis skriaudžia mylimą brolį? O gal Eliotas ką nors papasakojo? Bet argi jis toks melagis? Ne, to negali būti. Ar ne?..
- Aš Eliotą labai myliu ir nieko blogo jam nepadariau, - kuo užtikrinčiau atsakė į klausimą. Žiūrėjo į tėtį ir juto akyse besikaupiančias ašaras. Tikrai neverks prie brolio, bet kodėl tėtis galvoja būtent taip? Ar mama irgi jį kaltina? Gal nė nepažiūri dėl to, kad jis to nevertas? Ar jis toks nevykęs, kad mama su juo nė nebesikalbės? Tai, ko gero, skaudino labiau nei nuolatinis brolio pyktis.
- Mama? - nedrąsiai kreipėsi Oliveris ir nuleido akis. Jautėsi prasikaltęs, nors nė neįsivaizdavo, ką padarė ne taip.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 455
  • Taškai: 10
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Llewellyn namai (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #158 Prieš 11 mėnesių »
Netrukus atėjo mama ir ištarė vienintelį žodį. Žiūrėjo tik į jį, tad ir klausimas turbūt buvo skirtas jam. Jis buvo nelabai aiškus, ir Eliotas norėdamas tikrai būtų galėjęs apsimesti, kad nieko nesuprato. Deja, tėtis viską paaiškino gerokai konkrečiau. Taip, viskas per tą vargšelį nuskriaustą Oliverį, kurio niekas nemyli. Klausimas "kodėl?" čia buvo labai tinkamas, tik jo prasmė turėtų būti visai kitokia. Kodėl tas kvailys negali tiesiog išnykti ir nebetrukdyti kitiems gyventi?
Nespėjus atsakyti į tėčio klausimą, vargšelis nuskriaustasis Oliveris pradėjo kažką nusišnekėti. Kurgi ne, myli jis Eliotą! Tikras absurdas. Norėjosi prieiti prie dvynio ir gerai trinktelėti į nosį, o gal net ir prismaugti. Bet pavyko nė akių į jį nenukreipti - Eliotas drąsiai žiūrėjo į mamą, nors ir juto žvilgsnių karą pralaimėsiantis.
- Aš nerodau paniekos Oliveriui, - galiausiai pratarė kuo ramiau. Tikrieji jo jausmai brolio atžvilgiu turėjo būti paslaptis. Nereikia, kad tą žinotų suaugusieji. Kai jie išvažiuos į Hogvartsą, viskas bus visai kitaip. - Aš tau jau sakiau, tėti. Aš tiesiog noriu šluotos - tokios, kokią turi jis.
Trumpam žvilgtelėjo į tėtį, bet nežinia, ar juo kas nors patikės. Nulipęs nuo kėdės priėjo prie mamos ir stipriai ją apkabino.
- Mama, nepyk. Aš labai tave myliu, - sumurmėjo berniukas. Su pasišlykštėjimu suprato besielgiantis kaip Oliveris, bet jau buvo per vėlu.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Llewellyn namai (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #159 Prieš 10 mėnesių »
 Mayra į Dafydd klausimą nieko neatsakė, tik papurtė galvą. Ne, viskas nebuvo gerai. Akivaizdžiai viskas buvo tiesiog katastrofa. Toliau akimis gręždama skylę Elioto galvoje moteris susimąstė. Ar visa šita situacija galėjo būti jos kaltė? Jos nestabilumas ir praeitis tikrai turėjo daryti šiokią tokią įtaką dvyniams. Visgi, vienas iš jų neturėtų egzistuoti, jeigu ji būtų pasirinkusi laisvę...
 Oliverio sapaliojimai šiek tiek erzino, tačiau Mayra nukreipė savo geležinį žvilgsnį trumpam į dvynį. Ji žinojo, kad tai ne Oliverio kaltė. Atsiprašinėjimų ir ašarų iš jo jai nereikėjo.
 Žvilgsnis grįžo prie Elioto. Vos šiam prabilus, giliai viduje tarsi kas suspaudė širdį. Manipuliacija. Melas. Mayra šyptelėjo ir, pasirėmusi ant stalo, lėtai atsistojo, žiūrėdama į dvynį dabar jau iš viršaus.
-Nebandyk manipuliuoti tuo, kuris šį meną įvaldęs geriau už tave, Eliotai. Jei tiesa nebadytų akių, šis pokalbis nevyktų. Sakyk tiesą. Jei toliau spyriosiesi, išvirsiu tiesos eliksyro ir žiūrėsim, kaip tau tai patiks. Aš permatau tave kiaurai. Tu esi mano sūnus. Nieko nuo manęs nenuslėpsi,-kalbėdama, Mayra lenkėsi vis arčiau ir arčiau berniuko, kol galiausiai paskutinį sakinį sušnabždėjo jam į ausį. Atsitiesusi, nusibraukė sruogą nuo veido ir vėl atsisėdo.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Llewellyn namai (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #160 Prieš 10 mėnesių »
Gal reikėjo šį pokalbį organizuoti tik su Eliotu? Jo nemeilė (Dafydd net mintyse bijojo pavartoti žodį panieka ar neapykanta) Oliveriui gali sutrukdyti šiam pokalbiui. Pastarasis būtinai bus įsitempęs ir nusiminęs, tad ar tikrai buvo verta jį čia kviesti? Dafydd eilinį kartą įsitikino, koks nevykęs tėvas yra. Tai, kad Mayra aiškiai jautriai į viską reagavo, taip pat nepadėjo. Tikėtina, kad ji viduje kaltino save - tai buvo savybė, kuri Llewellyn vyresniąją kartą paveikė labai stipriai.
Į klausimą mylimoji neatsakė, bet tai nebuvo svarbu. Šio pokalbio centras buvo ne jų tarpusavio supratimas ar meilė. Ne, šį kartą viskas buvo apie dvynius, kuriuos jų mama varstė tokiu žvilgsniu, kad Oliveris tikriausiai tuoj visai neturės kur dėtis iš nerimo. Norėjosi nuraminti sūnų, pasakyti, kad viskas yra gerai, bet negalėjo to padaryti. Jautėsi iš viso nieko negalintis, ir tai be proto slėgė. Pokalbis, kuris ir neturėjo būti lengvas, sunkėjo vis labiau ir labiau.
Mayros reakcija į Elioto žodžius nustebino. Dafydd puikiai žinojo, kad pats reaguotų visai kitaip. Kaip žinojo ir tai, kad yra pernelyg nuolaidus. Ko gero, tai, kad vaikų mama reaguoja kitaip, yra gerai. Vis dėlto tokio šalčio jis nesitikėjo. Vylėsi, kad situaciją galima išsiaiškinti draugiškai.
- Ne, Eliotai, - mylimajai atsisėdus į savo kėdę griežtokai ištarė Dafydd. - Tai nėra paprastas pavydas. Gavai paskraidyti šluota, ir Oliveris niekada nepasakys, kad kitiems ja naudotis negalima. Toks buvo mūsų susitarimas, kai jis šluotą gavo. Vadinasi, arba tu meluoji, ir tavo elgesio priežastis yra kita, arba meluoja Oliveris, ir jis kažką padarė, kad tave supykdytų. Nė vienas nenorime čia būti, todėl mama gerai sako - nemeluokite. Nė vienas iš jūsų. Kuo greičiau išsiaiškinsime, tuo greičiau galėsite eiti veikti to, kas patiks labiau.
Dafydd žvilgtelėjo į Mayrą. Nors vis dar stebėjosi jos šaltumu, jeigu čia tiko tas žodis, atrodė, kad ji, kaip ir visada, tvarkėsi puikiai. Žinojo nesulauksiantis pritarimo, kad ir pačiam sekasi bent jau pusėtinai, bet dabar to labai reikėjo. Ko gero, tik dabar suprato: jam reikia ne tik pačiam suprasti, kad yra pakenčiamas tėvas. Be galo troško, kad tai pripažintų ir Mayra. Bet, deja, tos akimirkos turbūt dar teks palaukti.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 630
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Llewellyn namai (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #161 Prieš 10 mėnesių »
Tokiu blogu sūnumi Oliveris dar nesijautė niekada gyvenime. Jeigu jis būtų geras, nereikėtų sėdėti čia ir bandyti suprasti, kas vyksta. Mamos žvilgsnis taip išgąsdino, kad berniukas vos nenusivertė nuo kėdės. Ji nieko nepasakė, atrodė, kad iš viso jo nemato. Ar jis toks nieko vertas, kad mama su juo nesikalba? Ar jie daugiau nesikalbės niekada? Bet kas atsitiko? Oliveris labai mylėjo tiek mamą, tiek tėtį, bet dabar jautėsi visiškai pasimetęs.
Elioto elgesys dar labiau sutrikdė. Jam visai nebuvo būdinga apsikabinti mamą ir rodyti meilę. Tą dažniau darydavo jis, Oliveris. Tad kas čia vis dėlto vyksta?
Tikėjęsis sulaukti palaikymo iš tėčio aštuonmetis gavo skaudžiai nusivilti. Jis, žinoma, pripažino, kad Oliveris visada paprašytas pasidalina šluota, tačiau netrukus pasakė, kad meluoja. Ar bent jau taip berniukas suprato ištartus žodžius. Akyse sužibo ašaros, bet akivaizdu, kad jo šiandien niekas nepalaikys. Taigi Oliveris neleido sau pravirkti. Kad ir kaip norėjo pulti tėčiui ar mamai į glėbį, tokio varianto nebuvo, ir dėl to jis jautėsi labai blogai.
- Aš nemeluoju, - sukaupęs drąsą atsakė nukreipdamas žvilgsnį į tėtį. Kaip jis galėjo pagalvoti sūnų meluojant? - O jeigu kažką padariau, to nežinau. Eliotai, ar aš tave nuskriaudžiau?
Pažiūrėti į brolį kažkodėl buvo baisiau nei matyti keistai nepažįstamą ir tolimą mamą. Vis dėlto Oliveris giliai įkvėpė ir atsisuko į dvynį.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 455
  • Taškai: 10
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Llewellyn namai (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #162 Prieš 10 mėnesių »
Oliveris ir toliau pezėjo savo nesąmones, bet Eliotas jo tiesiog nebepaisė. Bėda ta, kad jis, Eliotas, ir vėl liko dėl visko kaltas. Ir kaip tas vargšelis Oliveris ištveria šiame pasaulyje, kai jį visi iš eilės skriaudžia? Žiūrėk ir vėl tuoj apsižliumbs. Eliotas su panieka nužvelgė brolį, bet skubiai nusuko akis. Mama ir tėtis ir taip jau kažką pastebėjo. Nereikia įrodyti, kad jie teisūs.
Netrukus susierzinimą broliu pakeitė pasipiktinimas. Kodėl mama jį kaltina kažkuo, ko jis nė nesupranta? Be to, jeigu ji tai daro gerai, argi jis neturėtų imti pavyzdžio? Mamos grasinimai kiek išgąsdino, tačiau berniukas ryžtingai pakėlė galvą į ją.
- Aš nežinau, ką reiškia mani... manipuliuoti, - ištarė aštuonmetis stengdamasis nuslėpti nepasitenkinimą, tačiau vargu ar jam pasisekė. - Be to, mokausi iš tavęs!
Tai turėtų pradžiuginti mamą, ar ne? Ji visada apsidžiaugia, kai jis ar Miriam ką nors padovanoja. Brolį dvynį Eliotas iš viso išmetė iš savo minčių.
Bėda ta, kad jis tiesiog negalėjo pasakyti tiesos. Jis ir pats nežinojo, kodėl vien mintis apie Oliverį kelia pasišlykštėjimą. Nuleidęs akis ilgokai nieko nesakė. Gerokai nustebo, kad tėtis nepuolė verksnio ginti, tačiau nuotaika nepasitaisė.
- Aš nemeluoju, - po kiek laiko pridūrė jis. - Man šluotos nenupirkote!
Sukryžiavęs rankas ant krūtinės Eliotas nusisuko nuo mamos ir nužingsniavo tolyn. Vis dėlto palikti virtuvės jis taip ir neišdrįso, tad sustojo. Taip ir liko stovėti atsukęs šeimos nariams nugarą.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Llewellyn namai (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #163 Prieš 10 mėnesių »
 Oliverio šio pokalbio metu nelabai ir reikėjo. Iš tiesų, Mayra norėtų dvynį išsiųsti į kitą kambarį, bet žinojo, kad šiuo metu tai nebuvo geras pasirinkimas. Todėl jos akys nesitraukė nuo Elioto.
 Berniuko neapykantos broliui priežastis buvo moteriai paslaptis. Net ir bandydama galvoti apie praeitį, ji nematė, kas galėjo tai iššaukti. Dvynius jie auklėjo vienodai, na, ne visai vienodai, mat berniukų poreikiai buvo skirtingi. Oliveriui labai reikėjo pritarimo ir palaikymo, bet tokio subtilesnio ir švelnesnio. Eliotui meilės reikėjo kitokios. Stipresnės, ryškesnės. Tarsi lygintum orą ir ugnį.
 Todėl Mayra pati nežinojo, kokio atsakymo tikėjosi iš Elioto. Išgirdus rudaplaukio žodžius, moteris tik nusiviepė. Mokosi iš jos, matai. Gal vis dėlto genetika tam irgi turėjo įtaką? Nors juodaplaukė neprisiminė, kad būtų elgusis taip, kaip dabar elgėsi jos sūnus. Spoksodama sūnui į nugarą, lediniu balsu Mayra tarė:
-Eliotai Llewellyn, atsisėdi ir žiūri į mane. Pokalbis dar nebaigtas. Atsakyk, kodėl nekenti savo brolio? Oliveri, o tu baik zyzti. Tavęs niekas čia nekaltina.
 Tariant paskutinį sakinį moters šaltas žvilgsnis nukrypo į Dafydd. Šiuo metu ir jo ji negalėjo perprasti. Taip pat nežinojo, kokios mintys sukosi raudonplaukio galvoje. Vis dar nesijausdama savimi, Mayra stebėjosi, kaip ji susivaldė ir dar niekam netrinktelėjo. Išties, visas šis zyzimas ir svaidymasis kaltinimais baigė išsunkti paskutinius kantrybės lašelius. Deja, kad ir kaip niežtėjo rankas įkrėsti berniukams proto, jos it negyvos toliau gulėjo ant stalo, nepaklūsdamos juodaplaukės norams.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 455
  • Taškai: 10
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Llewellyn namai (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #164 Prieš 10 mėnesių »
Negi mamai nerūpi, kad jis ima iš jos pavyzdį? Nors nesuprato, ką tas sudėtingas žodis reiškia, vis tiek buvo įsitikinęs, kad tai turėjo pradžiuginti ir sukelti pasididžiavimą. Bet mama nieko apie tai nepasakė. Tai sutrikdė, ir Eliotas nebežinojo, kaip toliau suktis iš padėties. Negi iš tiesų liks kaltas dėl visko, kas čia vyksta? Galbūt tai Oliveris prikalbino mamą ir tėtį pradėti šitą kvailą pokalbį? Na nieko. Kai tik bus dviese kambaryje, Eliotas jam parodys. Ir taip prigąsdins, kad daugiau nieko nedrįs pasakyti. Su tokiu bailiu nebus itin sudėtinga.
Išgirdęs keistai oficialų mamos kreipimąsi Eliotas atsisuko ir pažvelgė į ją. Jau suprato, kad pyktis niekur nenuves, tad reikėjo imtis kitos taktikos. Grįžti prie stalo nesinorėjo, tad taip ir liko stovėti. Po kurio laiko nuleido galvą. Atrodė it prasikaltęs ir tą suprantantis vaikas. Vis dėlto mintys galvoje buvo visai kitokios.
- Aš nejaučiu neapykantos Oliveriui, - šiaip ne taip prisivertė ištarti brolio vardą. Atsargiai pakėlė akis į mamą ir žengė jos link. Jam patiko, kai ji papriekaištavo dvyniui, tačiau kitas sakinys privertė susimąstyti. Jeigu nekaltina Oliverio, vadinasi, kaltas jis, Eliotas, ar ne?
- Bet, mama... - suvaidintai graudžiai pratarė berniukas ir priėjo prie jos. Neabejojo, kad tėtis puls ginti verksnį, tad tikėjosi, kad bent jau mama jį supras. Norėjo ją apkabinti, bet kažkodėl bijojo tai padaryti. Taigi tiesiog stovėjo visai šalia ir nuleidęs akis į grindis pridūrė: - Jūs manęs nemylite...
Atrodė, tuoj tuoj apsiverks.