[Mayra Llewellyn]

  Šiek tiek drebantys pirštai suėmė vieną iš rankenų duše ir netrukus prapliupo šalto vandens liūtis. Mayra užsimerkė ir pakėlė galvą, priimdama tokią bausmę. Prisiminusi, kad yra atsakinga ne tik už save, mergina atsuko šiltesnį vandenį ir atsiduso. Šleikštulys niekur nedingo, o ir vanduo su savo glamonėmis primindavo ką kito. Kuo ji taip geresnė už prie stoties laukiančią prostitutę? Ir dar savo namuose, kai virš jos miega jos sutuoktinis ir vaikai… Kuo ji pavirto?
 Kaltė ir pasibjaurėjimas savimi nemaloniai šliaužiojo po oda. Juodaplaukė tyliai sukūkčiojo. Kaip ji gali būti gera ir mylinti motina, kai pati save šitaip niekina? Ir dėl ko? Dėl “geresnio” gyvenimo? Ko vertas toks gyvenimas, ko verta šita kančia? Kaip ji drįsta glaust savo mažylius prie savęs, šnabždėti Dafydd, kaip jį myli, o tada nusisukusi save taip pardavinėti?
 Mayra atsisėdo ant dušo grindų ir apsikabino kelius. Kūkčiojimas tik dar labiau pagarsėjo. Šlykštu, šlykštu, ji šlykšti ir šlykštus jos kūnas, kurį jie taip godžiai lietė. Ir vimdantis smilkalų kvapas jos plaukuose, iššaukiantis prisiminimus apie altorius ir aukas ant jų. Verčiau jie gyventų mažame bute Londone, dirbtų penkias dienas per savaitę, bet ji turėtų savigarbos ir žinotų, kad viskas - jos. Dabar liko tik maldauti, kad tai - paskutinis kartas.
 Vis tiek žinant, kad tai tik dar vienas bjaurus melas.
 Vėsūs vandens lašai krito ant paraudusios odos, ant veido maišėsi su ašaromis ir niekaip nenuplovė purvo, kuris buvo viduje.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd ištiesė ranką norėdamas apkabinti Mayrą. Vakaro kartėlis dar nebuvo išgaravęs, tačiau sapnas buvo toks gyvas ir nuostabus, kad vaikinas pažadėjo sau dabar pat viską pamiršti ir padovanoti mylimajai keletą laimės akimirkų. Deja, visos nelabai padorios viltys staigiai sudužo į šipulius - merginos lovoje nebuvo, ranka perbraukė per nemaloniai vėsią paklodę: akivaizdu, kad Mayra kažkur dingusi jau senokai.
- Mayra?.. - pro miegus sumurmėjo Dafydd atmerkdamas akis. Tą pačią akimirką sukilo panika: kur ji galėtų būti? Vis dar neatsitokėdamas nuo sapno vaikinas labiau iškrito nei išlipo iš lovos ir nuskubėjo į dvynukų kambarį. Deja, jų mamos nebuvo ir ten. Dafydd juto kylančią blogą nuojautą. Bandė įkalbinėti save, kad tuoj ras mylimąją, tačiau nieko negalėjo pakeisti: buvo tikras, kad Mayra jį tiesiog paliko. Apie tai, kad ji paliko ir vaikus, raudonplaukis šią akimirką nemąstė: galvojo tik apie tai, kad liko visiškai vienas.
Dėl visa ko patikrinęs tualetą Dafydd koja už kojos nušliaužė iki laiptų ir prisivertė nulipti laiptais žemyn.
- Mayra? - kiek garsiau pakartojo jis, tačiau iš tolo pastebėjo, kad ir virtuvėje tamsu. Nespėjęs jos pasiekti vaikinas pajuto, kad iš akių paplūdo ašaros.
- Aš viską padarysiu, prisiekiu. Bet ką, ko tik tu paprašysi… Mayra, padarysiu bet ką, kad tu būtum laiminga, - kūkčiodamas murmėjo Dafydd, nors suprato, kad per vėlu: mergina išėjo ir negrįš.
Įsitikinęs, kad virtuvėje jos nėra, Dafydd grįžo į svetainę, tačiau per ašaras nieko nebematė. Protas pašnibždėjo, kad reikėtų grįžti pas vaikus, galbūt jie netgi padėtų pasijusti kiek geriau? Tai, kad dabar turėjo galimybę sūnus pamaitinti, padėjo Dafydd pagaliau pajusti šiokį tokį ryšį. Tad nenuostabu, kad jis norėjo grįžti pas juos.
Vis dėlto pasiekęs laiptus raudonplaukis pajuto, kad visiškai neturi jėgų kažkur eiti - smūgis ir netekties skausmas buvo pernelyg stiprus. Mayra jį paliko, jis pasirodė nesąs vertas būti mylimas, mylintis ir laimingas. Dafydd susmuko ant grindų. Susirietė į kamuoliuką ir paprasčiausiai verkė.
- Mayra!.. - nevilties ir skausmo kupinas klyksmas kažkuriuo metu nuaidėjo tamsiuose namuose.

[Mayra Llewellyn]

  Vanduo toliau skalavo paraudusią odą, o tylios ašaros krito nuo veido žemyn. Jeigu Dafydd žinotų, ar ją vis tiek mylėtų? Kaip nubrėžti tą ribą ir sau pasakyti - tai laikina?
 Nežinia, kiek laiko ji taip būtų sėdėjusi ir skandinusis gailestyje. Iš pradžių nesureikšminti žingsniai netikėtai pavirto į sielą perveriantį šauksmą. Mayra krūptelėjo ir, bandydama atsistoti, vos nepaslydo, bet galiausiai išjungė vandenį ir, pravėrusi dušo duris, įsiklausė. Vietoj ausyse spengiančios tylos girdėjosi pernelyg gerai pažįstamas kūkčiojimas.
-Dafydd?-tyliai nuskambėjo raudonplaukio vardas. Ištiesusi ranką, mergina pasičiupo vieną iš naujumu kvepiančių baltų rankšluosčių ir susisupo į jį.
 Šalti lašai tiško ant plytelių, o drėgnos kojos vis bandydavo slystelėti, bet juodaplaukė nusigavo prie durų ir jas atidarė. Šviesos spindulys pervėrė tamsą ir, nieko nematydama, mergina patraukė kūkčiojimo link.
 Aklina tamsa nemaloniai apgaubė viską, o drėgną odą paglostęs vėsus oras privertė ją pašiurpti. Atsiklaupusi ant grindų, Mayra apgraibomis susirado Dafydd ir priglaudė jį prie savęs. Rankšluostis, nebeprilaikomas rankų, atsivyniojo, vos pridengdamas nėščiosios kūną. Glostydama mylimojo plaukus, mergina tarė:
-Dafydd, kas nutiko? Aš čia, aš čia, kodėl verki?
Pirma ir baisiausia mintis, šovusi į galvą, buvo ta, kad kažkas atsitiko mažyliams. Bet save juodaplaukė nuramino mintyse kartodama, kad Dafydd - geras tėvas ir savo vaikų bėdoje nepaliktų taip.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd nemokėjo savęs gailėti, tad nedarė to ir dabar. Verkdamas jis klausinėjo savęs, kuris jo poelgis buvo tas, kuris lėmė šį tokį skausmingą Mayros sprendimą. Galų gale nusprendė, kad tai tikriausiai buvo užsispyrimas maisto klausimais. Deja, supratimas nepadėjo, tad raudonplaukis buvo pasiruošęs ir toliau susigūžęs verkti.
Kai kažkas jį apkabino, Dafydd išsigando, kad vaidenasi. Vis dėlto prisilietimai buvo pernelyg realūs, o ir balsas, tikinantis, kad mergina yra su juo…
- Mayra? - neužtikrintai kreipėsi vaikinas tvirtai apkabindamas mylimąją. Drebančiomis rankomis glostė jai nugarą ir plaukus. - Aš taip išsigandau. Maniau… Maniau, kad tau kažkas atsitiko…
Meluoti buvo nemalonu, tačiau Dafydd žinojo negalintis pasakyti tiesos. Nieko nelaukusi grįžo savigrauža: kaip jis galėjo šitaip nepasitikėti savo žmona?
- Atsiprašau, Mayra… - sumurmėjo raudonplaukis nepaliaudamas jos glostyti. - Pažadu, daugiau jokių nesąmonių… - pradėjo jis, ko gero, turėdamas omenyje maistą, tačiau tada atkreipė dėmesį, kad mylimosios plaukai šlapi, tad dabar išties išsigando, kad jai kas atsitiko.
- Ar tau viskas gerai? - visai kitu tonu paklausė Dafydd. Palaužtas vaikinas kažkur dingo, liko šeimos vyras ir tėvas, privalantis pasirūpinti besilaukiančia žmona. Savigraužai laiko bus vėliau, dabar reikėjo išsiaiškinti, kas atsitiko Mayrai. - Ar kūdikis sveikas? Aš taip išsigandau…
Išsinėręs iš mylimosios glėbio Dafydd atsistojo ir paėmė ją ant rankų. Nukritęs rankšluostis nepadėjo: vaikinas prieš akis labai jau gyvai dar kartą pamatė sapną, kurio metu atsibudo. Sunkiai nurijęs seilę ir stengdamasis tuo alkanu žvilgsniu nenužiūrinėti merginos raudonplaukis patraukė sofos link. Galvoje sukirbėjo mintis, kad Mayra nebenori miegoti su juo vienoje lovoje, bet Dafydd skubiai nustūmė ją į šoną: ne, čia buvo kažkas kitkas, ir jam būtinai reikėjo išsiaiškinti, kas.
Pasodinęs juodaplaukę ant sofos vaikinas nesusilaikė ir kelias akimirkas tiesiog rijo ją akimis. Vis dėlto netrukus atsitokėjo ir nusiėmęs pižaminius marškinėlius nenoromis apvilko jais Mayrą. Įsitaisęs šalia paėmė ant sofos buvusį pledą ir apsiautė juos abu.
- Mayra… - sumurmėjo Dafydd jausdamas, kad visos pastangos valdytis bet kurią akimirką gali nueiti perniek. Negalvodamas, ką daro, vaikinas prisitraukė mylimąją arčiau, lūpomis prigludo prie kaklo. Ranka nuslydo jos koja žemyn, bet staiga Dafydd susivokė, kokia keista ši situacija. Susigėdęs abiem rankom apsivijo merginą ir tiesiai į ausį sumurmėjo:
- Kas atsitiko? Ar ką padariau ne taip? Atleisk man… Ką galiu padaryti, ka pasijustum geriau? Būk gera, tik netylėk…
Dafydd pakštelėjo į ausį, į kurią ką tik murmėjo žodžius. Viduje maišėsi jausmai, bet vaikinas žinojo viena: jis privalo išlikti tvirtas. Dėl Mayros. Dėl dar negimusios mergaitės ir dvynukų. Dėl savo šeimos.

[Mayra Llewellyn]

 Mayra jautėsi sutrikusi. Ji nesuprato, kas iššaukė tokią Dafydd reakciją. Ar tai buvo jos ištarti žodžiai? Veiksmai? O gal viskas net nesusiję su ja?
 Nuo verkimo prikimęs raudonplaukio balsas ir drebančios rankos, liečiančios jos odą tarsi jis bandytų įsitikinti, kad ji tikra ir ji tikrai čia.
-Aš tik norėjau išsimaudyti,-sumelavo juodaplaukė ir pajuto tą nemalonų kartumą burnoje. Vieną dieną jai reikės pasakyti apie savo „darbą“ - ant melo pastatyti santykiai ilgai nesilaiko. Bet tam laikas nebuvo dabar ir karti kaltė toliau slėgė merginos širdį. Suėmusi mylimojo veidą šlapiais delnais, Mayra, žiūrėdama  jam į akis, paklausė:
-Kokių dar nesąmonių? Apie ką tu šneki?
Nespėjus atsakyti į naują klausimų laviną, merginą į orą pakėlė stiprios raudonplaukio rankos. Dėl ledinių oro srovių, glostančių jos šlapią odą, Mayra tvirtai sukando dantis, kad šie nepradėtų barškėti.
 Pasodinta ant sofos mergina pasijuto tokia pažeidžiama. Tarsi koks gyvūnėlis parodoje. Dafydd žvilgsnis irgi neleido atsikratyti šio vimdančio jausmo, tad nėščioji susinėrė rankas ant krūtinės, tarsi bandytų bent taip prisidengti.
 Tik pridengta marškinėliais ir pledu ji pasijuto geriau, tačiau netrukus bet kokį saugumo jausmą pradangino vaikino elgesys. Užsimerkusi, Mayra įsitempė, tarsi bet kurią akimirką norėtų dingti kuo toliau. Ne dabar! Ne dabar!
-Man viskas gerai,-išspaudė juodaplaukė.-Nėjo užmigti tai pagalvojau, kad šiltas dušas padės. Nemaniau, kad dingau taip ilgam, atsiprašau,-sumurmėjo nėščioji ir pažvelgė Dafydd į veidą.
-Kodėl taip verkei? Kas nutiko? Ar dvynukams viskas gerai?-tarsi nukreipdama temą šalin nuo savęs paklausė Mayra.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kažkas buvo negerai. Dafydd labai nemaloniai dėl to jautėsi, tačiau nenorėjo tikėti, kad Mayra tenorėjo išsimaudyti. Ar buvo galima tikėtis, kad šią situaciją sukėlė daug už pirmąjį sunkesnis nėštumas? O gal vis dėlto jis, manydamas, kad mylimoji nebenori miegoti su juo vienoje lovoje, buvo teisus? Tai buvo labai skausminga, tačiau Mayros veiksmai tarsi patvirtino šią teoriją. Dafydd buvo tikras, kad mylimajai patinka būti stebimai, tačiau dabar kažkas buvo ne taip. Atrodė, kad ji bando išvengti prisilietimų ar žvilgsnio, tik bijo tą parodyti. Ir ne, jai tikrai nebuvo “viskas gerai”. Dabar Dafydd kažkokiu būdu turėjo sužinoti, kas atsitiko, ir kodėl Mayra kažką slepia.
- Juk žinai, kad tavęs nenuskriausiu, - sumurmėjo vaikinas glostydamas mylimajai nugarą. Jautė, kokia ji įsitempusi, ir dėl to jautėsi labai nejaukiai. Nesuprato, ką padarė, kad privertė ją taip jaustis. Jeigu ji nenori, jis sustos, kad ir kaip būtų sunku. Bet kodėl Mayra bijo tai pasakyti? - Nepadarysiu nieko, ko tu nenori, - tyliai pridūrė Dafydd ir priglaudė lūpas prie merginos kaktos.
Panašu, kad Mayra nenorėjo kalbėti apie save. Deja, Dafydd jautėsi lygiai taip pat: daug svarbiau buvo išsiaiškinti, kad slegia mylimąją.
- Aš supanikavau, atsiprašau, -  visišką tiesą pasakė raudonplaukis švelniai priglausdamas mylimąją prie nuogos krūtinės. Nors ir po pledu, buvo šiek tiek vėsu, tačiau Dafydd neketino to sakyti, nors pradėjo kirbėti nerimas, kad mylimoji sušals. Deja, burtų lazdelė ir bet kokie rūbai buvo pernelyg toli. - Dvynukams viskas gerai, nesijaudink. Apie tokias nesąmones ir kalbėjau, neturėjau taip reaguoti, nenorėjau išgąsdinti… Atsiprašau...
Kurį laiką vaikinas tylėjo ir bandė suprasti, ar Mayra bent kiek atsipalaidavo. Galvoje sukosi ne itin malonios mintys.
- Jeigu tau bus lengviau miegoti atskirai, pasakyk man, - neištvėrė nepasakęs Dafydd. - Tik tokiu atveju aš miegosiu čia, tu turi ilsėtis patogiai…
Vaikinas žinojo, kad jeigu Mayra to paprašys, jo lauks labai sunkios naktys, bet mylimosios prašymas būtų svarbesnis už bet ką.
- Aš… Sapnavau tave, - tonu, pasakančiu, apie ką buvo sapnas, sumurmėjo Dafydd. Tikėjosi, kad tai paaiškins tiek verkimą, tiek žvilgsnį, atrodo, dar ką tik tyrinėjusį merginą.

[Mayra Llewellyn]

 Pasišlykštėjimas savimi niekur nedingo, tik įsikasė gilyn, taip įsikurdamas čia ilgam. Dafydd prisilietimai buvo nemalonūs, Mayrai norėjosi atsitraukti nuo raudonplaukio ir nusilupti odą, kad daugiau niekas jos neliestų. Taip tylomis kentėdama, ji bandė sukurti planą, kuris leistų jai nusišluostyti ir apsivilkus savais rūbais įsitaisyti lovoje.
-Žinau, žinau…-sumurmėjo tarsi atsakydama į vaikino žodžius ji. Problema buvo ta, kad ne raudonplaukis buvo šių jausmų šaltinis. Tiksliau, pati Mayra negalėjo nusakyti, kodėl ji taip jaučiasi. Kas dėl to kaltas? Jos “klientai” ar ji pati? Aplinkybės, dėl kurių ji taip privalėjo pasielgti? O gal visi?
 Prisiglaudusi prie nuogos vaikino krūtinės, juodaplaukė vėl užsimerkė. Ji girdėjo, kaip mylimojo širdis daužosi savo šonkaulių kalėjime, juto kiekvieną jo įkvėpimą bei ištartą žodį. Toks fizinis artumas, suvokimas, kad šalia tikras, gyvas žmogus, o ne neaiški būtybė, padėjo jai šiek tiek nusiraminti. Gal dar įmanoma viską ištaisyti?
-Supanikavai? Kodėl?-sutrikusi, pasimuistė Mayra.-Dafydd, kas nutiko? Juk žinai, kad man gali viską pasakyti. Ir miegoti atskirai? Kodėl? Kodėl turėčiau to norėti? Ar kažkas su manimi negerai?
 Ar jis žino? Ar bent jau nujaučia? Tolimesni žodžiai apie sapną nė kiek nepaaiškino situacijos. Bent jau tai davė Mayrai suprasti, kad ji vis dar yra patraukli raudonplaukiui, bet tada iš kur prašymas miegoti atskirai? Mergina papurtė galvą ir suėmė Dafydd veidą savo šaltais delnais.
-Kažkas negerai. Aš jaučiu. Prašau, pasakyk man,-maldaujamu žvilgsniu žiūrėdama į tamsias mylimojo akis tarė ji.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd juto, kad Mayra nesijaučia gerai ar jaukiai. Niekaip negalėjo suprasti, kas atsitiko. Ar aš tau šlykštus? nauja nemaloni mintis pervėrė vaikino širdį. Jis neatsiminė, kad mylimoji kada nors taip jautriai reaguotų į kiekvieną prisilietimą ar žvilgsnį. O gal tiesiog pernelyg kvailas?.. perbraukęs ranka per šlapius merginos plaukus paklausė savęs velsietis. Suprato turintis pasirūpinti, kad Mayra neperšaltų, bet dabar pernelyg bijojo ją palikti vieną. Pažadėjęs kuo greičiau rasti progą atnešti jai rankšluostį ir drabužius vaikinas dabar tik tvirčiau apkabino mylimąją ir atkakliai bandė suprasti, kas negerai.
Mayros žodžiai nuskambėjo tarsi priekaištas. Jeigu žinai, kodėl vis tiek manimi nepasitiki? apmaudžiai paklausė Dafydd, tačiau garsiai šių žodžių ištarti nesiryžo. Į galvą neprašyta grįžo mintis, kad merginai su juo būti paprasčiausiai nemalonu. Taip, šią akimirką ji glaudėsi prie jo, tačiau raudonplaukiui vis dar atrodė, kad mylimoji įsitempusi, tarsi verstų save būti čia.
- Aš nenoriu miegoti atskirai, - persigandęs išspaudė Dafydd. Ar Mayra pagalvojo, kad jis to nori? - Mayra, aš myliu tave ir būsiu šalia, kai tik tau manęs reikės. Aš tik pamaniau… Ar netrukdau tau išsimiegoti?
Vaikinas nutilo. Žinoma, jis džiaugėsi, kad manydamas esą Mayra jį paliko, klydo. Vis dėlto dabar jautė visiškai neplanuotą įtampą, kurios tas taip pažįstamas žvilgsnis ir labai sudėtingas prašymas tikrai nesumažino. Vis dėlto Dafydd suprato: jis turi pasakyti, kas jį slegia. Mayra turi teisę žinoti viską. Na, beveik viską. Apie baimę, kad ji išeis, raudonplaukis sakyti neketino - nebūtų galėjęs. Bet visa kita… Ko gero, pasisakyti reikėjo jau seniai.
- Gerai… - sumurmėjo Dafydd. - Bet ar ne geriau pasišnekėti ryte, kai išsimiegosime? - paklausė jis. Suprato, kad taip tik bando laimėti laiko, tačiau suprato, kad pirmiausia reikia susidėlioti mintis. Vis dėlto jeigu Mayra norės klausytis dabar, jis neprieštaraus. Tik pirmiausia, žinoma, atsineš rankšluostį ir ją nušluostys.

[Mayra Llewellyn]

 Visa ši situacija tik dar labiau viską sujaukė ir net Mayra pradėjo abejoti savo jų santykių supratimu. Ir lyg netikėdama tuo, ką girdi savo pačios ausimis, ji žiūrėjo į Dafydd priblokšta. Jeigu jis nori su ja miegoti tiesiogine tų žodžių prasme, tai iš kur atsirado toks pasiūlymas? Kas privertė raudonplaukį pagalvoti, kad jo buvimas šalia trukdo jai išsimiegoti, kai jis kaip tik išgelbėjo ją nuo daugybės košmarų? Ar dėl visko kalta ji?
 Apstulbinta, Mayra sumirksėjo.
-Jei trukdytum man miegot, seniai tai žinotum. Ak, Dafydd, kokių pievų vėl čia prisigalvojai,-tarė mergina ir atsidususi švelniai papurtė galvą. Keletas šaltų lašų užtiško nuo šlapių plaukų ant odos. Susidėjusi rankas ant pilvo, nėščioji prisiglaudė prie mylimojo. Net pro marškinėlius jautėsi jos rankų šaltis.
-Ne, kalbamės dabar. Ryte vėl užsidarysi savyje ir nieko nebus, o ir taip dabar po visko neužmigsiu,-pasakė ne itin melagingą melą Mayra. Žinoma, miegas ir minkšti patalai po tokio naktinio šou jau ne itin traukė, bet nuovargis irgi darė savo ir nėščioji tai juto visu savo kūnu. Jai reikėjo pailsėti, tačiau norėjosi ir sugriauti labirintą, kurį jie nejučiomis pasistatė savo namuose.
-Juk žinai, kad gali pasipasakot man viską, tiesą?-švelniai šyptelėjusi, juodaplaukė paėmė Dafydd ranką ir sunėrė jų pirštus.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

- Aš atsiprašau… - vos girdimai sumurmėjo Dafydd, nors tikrai nežinojo, už ką atsiprašo. Trumpam priglaudęs lūpas merginai prie kaktos pridūrė: - Myliu tave, myliu, myliu…
Tiesą sakant, vaikinas nenustebo, kad Mayra kalbėtis nori dabar. Tiesa, jai pasakius, kad dabar negalės užmigti, pajuto siaubingą kaltę, tačiau bent kiek išsikalbėti buvo mažiausia, ką jis galėjo padaryti, kad bent kiek nuramintų mylimąją. Pabučiavęs Mayros ranką Dafydd atsistojo nuo sofos ir kuo spartesniu žingsniu nuėjo iki rankšluosčio ir grįžo pas merginą.
- Sušalsi… - kaltu tonu sumurmėjo raudonplaukis šluostydamas merginai plaukus. Labai norėjosi viską pamiršti, tiesiog pasiimti ją ant rankų ir nusinešti į lovą. Deja, poreikis pasikalbėti dabar buvo svarbesnis.
- Pažadu, tuoj grįšiu, - pratarė Dafydd ir norėdamas sutaupyti laiko ne lipo laiptais, o persikėlė į kambarį oru. Kuo greičiau suradęs patį šilčiausią ir minkščiausią megztinį bei kelnes, dėl visa ko pasiėmė lazdelę ir po kelių akimirkų vėl buvo svetainėje. Negalvodamas apie tai, kad pats baigia sušalti, Dafydd įsitaisė taip, kad Mayrai būtų kuo šilčiau ir patogiau. Glaudė ją prie krūtinės ir galvojo, nuo ko pradėti.
- Aš… - galiausiai pabandė jis. Suprato, kad bus dar sunkiau nei tikėjosi. - Kad ir kas atsitinka, kaltas visada esu aš. Nesvarbu, ar sudužo lėkštė, ar prakiuro stogas, ar šviečia saulė, ar šiandien trečiadienis - už viską atsakyti reikia man. Aš tiesiog… visada kaltas. Labai bijau tave nuskriausti, dėl to… - rasti tinkamus žodžius buvo be galo sunku, tačiau bandyti reikėjo. Teliko viltis, kad Mayra nepradės šaipytis iš tų sunkiai surezgamų sakinių. - Nuolat jaučiu įtampą. Aš jaučiuosi tavęs nevertas. Nesugebėjau baigti mokyklos, tad kai išmetė iš darbo… - Dafydd tvirčiau apkabino mylimąją. Labai bijojo ją įžeisti ar įskaudinti ir nežinojo, kiek reikėtų sakyti. - Esi verta geresnio nei aš… Negaliu be tavęs gyventi, bet labai bijau ką nors padaryti ne taip. Nesu nei geras vyras, nei tėvas, bet aš stengiuosi. Padarysiu dėl tavęs bet ką.
Dafydd nutilo. Jautė, kad akyse kaupiasi ašaros, tačiau iš paskutiniųjų laikėsi. Šią akimirką jis neturėjo teisės praskysti.
- Kai atsibudęs neradau tavęs šalia, pamaniau, kad supykdžiau tave. Atsiprašau, Mayra, aš atsiprašau… - murmėjo jis glostydamas merginai nugarą. - Maniau, kad ką padariau ne taip. Negalėjau tavęs rasti, tad supanikavau. Galvojau, kažkas atsitiko, o kaltas esu tik aš… Mayra, aš… Esi man brangiausias žmogus, atleisk man už viską. Aš beprotiškai tave myliu, tik nežinau, kaip tau tai parodyti…
Dafydd, tvirtai glėbyje tebelaikantis merginą, pasidėjo galvą jai ant peties. Stipriai užsimerkė, tačiau tai nepadėjo: iš akių ištryško keletas ašarų ir nubėgo skruostais žemyn.

[Mayra Llewellyn]

 Dafydd pakilus nuo sofos, mergina sunerimo, bet vaikinui grįžus su rankšluosčiu, Mayra šyptelėjo. Net ir tokioje situacijoje kažkam ji vis tiek buvo prioritetas. Ir toks rūpestis šiek tiek priminė vaikystę, kai mama lygiai taip pat, tik šiek tiek šiurkščiau, šluostydavo jai plaukus. Vidų užplūdo šiluma ir mergina nejučiomis šyptelėjo. Ji rūpi žmogui, kuris jai rūpi.
 Dafydd ne itin tyliai iškeliavus oru, Mayra sugniaužė rankose drėgną rankšluostį ir atsiduso. Gyvenimas buvo… Sunkus. Net jeigu ji ir atrasdavo nepažintų savęs dalių, sutikdavo kitų žmonių, kurie jai padėjo augti… Nejučiomis prieš akis pasivaideno Lukas ir Amira. Mayra krūptelėjo. Tarsi dalis jos liko Ministerijos lifte ar namelyje Voy. Ir kaip jos gyvenimas būtų susiklostęs su kuriuo nors iš jų? Ar ji laiminga? Patenkinta savo pasirinkimu?
 Laimei, grįžo Dafydd ir nebeliko laiko ir vietos tokioms mintims. Pasislėpusi po minkštu ir skalbikliu kvepiančiu megztiniu bei kelnėmis, Mayra įsitaisė prie raudonplaukio ir prisiglaudė, tarsi bandydama nebyliai paskatinti jį atsiverti.
 Ji girdėjo jo balse sunkumą. Tarsi juto ir praeities grandinių, iš kurių Dafydd bandė išsilaisvinti, barškėjimą. Viskas buvo per daug pažįstama, per daug artima, tarsi vaikino skausmas būtų ir jos. Ašaros susikaupė juodaplaukės akyse. Ar ji gali padėti mylimam žmogui, jeigu pati vis dar neša tokią pat praeitį ant savo pečių? O jų vaikai? Ar jie irgi nejučiomis perims jų senelių nuodėmes?
 Mayra švelniai braukė pirštais per vaikino plaukus.
-Dafydd, aš tai jau žinojau. Žinojau, kad buvai išmestas iš Hogvartso ir kad gyvenai kanalizacijoje. Aš matau tavo meilę man ir mūsų vaikams, matau, kaip stengiesi būti geru tėvu. Žinau, kad kartais nepasitiki savimi ir nematai, koks esi nuostabus žmogus. Ir aš tave myliu. Myliu visas tavo geras ir blogas savybes. Ir aš nebūsiu bailė, kuri paslapčiomis išeina. Juk aš tau prisiekiau, kad tave besąlygiškai mylėsiu, nepaliksiu net didžiausioje bėdoje ir atleisiu visas klaidas. Būsiu tavo atrama gyvenime ir atiduosiu viską, ką turiu. Ir aš nežadu savo priesaikos sulaužyti. Tau tik reikia patikėti manimi. Aš tave myliu ir niekada tavęs nepaliksiu,-susigraudinusi kalbėjo Mayra ir, apsikabinusi Dafydd, pabučiavo jį.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Sakoma, išsišnekėjus palengvėja. Deja, Dafydd toli gražu taip nesijautė. Priešingai - juto, kaip viduje plinta kažkoks blogumas. Teko labai giliai kvėpuoti, nes atrodė, kad bet kurią akimirką gali supykinti, nors jis jau senokai nieko nevalgė - būtent tai ir privertė Mayrą vakare jam papriekaištauti. Vaikinas klausėsi mylimosios žodžių ir mėgavosi prisilietimais. Kažkodėl tai, ką kalbėjo mergina, tarsi dar labiau draskė žaizdą. Ko gero, Dafydd galvojo, kad ji tiesiog bando jį paguosti. Ji myli tave, kvaily tu išbarė save raudonplaukis. Et, nebuvo jis nuostabus žmogus, tuo labiau, kad vis dar nebuvo įsitikinęs, kad tai, ką jaučia dvynukams, yra meilė. Taip, vaikai jam buvo svarbūs, tačiau ar Dafydd galėjo mylėti daugiau nei vieną žmogų? Nepaisant to, kad tai buvo jo ir mylimosios vaikai, vaikinas to nežinojo.
- Žinau, kad nepaliksi, - sumurmėjo Dafydd stipriau apkabindamas Mayrą. Ilgokai žvelgė jai į akis ir svarstė, ar verta kalbėti toliau. Blogumas atsitraukęs nebuvo, tačiau raudonplaukis suprato: jeigu sustos dabar, kita atvirumo akimirka gali ir nebeateiti, tad reikėjo tęsti. - Aš tikiu tavim, - vėl pratarė jis. - Aš… Negaliu tikėti pats savimi. Aš blogai jaučiuosi. Mano pareiga yra tavimi pasirūpinti. Aš privalau padaryti bet ką, kad tau būtų lengviau šituo laikotarpiu. O aš tik… Atsiprašau, Mayra… Už visą skausmą, kurį suteikiau. Neturėjau taip reaguoti į ministeriją. Privalau palaikyti tave, o ne prašyti paramos iš tavęs. Man paprasčiausiai… gėda. Prieš tave, prieš save ir prieš berniukus. Žinau, kad visada mane išklausysi ir palaikysi, bet neturiu teisės tuo naudotis. Aš turiu būti tvirtas ir pasiruošęs tau padėti, bet tesu… silpnas kvailys, besinaudojantis tuo, kad tu manęs neatstumsi.
Bekalbant atrodė, kad ašarų srovę pavyko suvaldyti. Vos Dafydd spėjo dėl to apsidžiaugti, akys vėl sudrėko. Norėdamas tai nuslėpti vaikinas dar kartą pabučiavo mylimąją. Jautėsi be galo kaltas, kad Mayra negali ilsėtis. Tik per jo prakeiktą silpnumą jiedu turi sėdėti čia vidury nakties ir kalbėtis tokiomis sudėtingomis temomis! Glostydamas mylimajai nugarą Dafydd mintyse plūdo save. Apsimesdamas, kad jo akyse nežiba ašaros, vaikinas pažvelgė Mayrai į akis ir sumurmėjo:
- Myliu tave. Myliu ir visada mylėsiu. Ir pažadu - nebeapsunkinsiu tavęs savo kvailomis problemomis. Padarysiu viską, kad šitas laukimo laikas būtų tau kuo lengvesnis ir malonesnis.
Dafydd sušiaušė dar šiek tiek drėgnus mylimosios plaukus ir pasistengęs nusišypsoti pridūrė:
- Nemanai, kad jau laikas miegoti?
Trumpam priglaudęs lūpas Mayrai prie kaktos vaikinas vylėsi, kad ji nė nesiruošia lipti laiptais pati. Jeigu jis nesugebės užnešti žmonos į viršų ant rankų, bus tikrai nieko vertas.

[Mayra Llewellyn]

 Mayra nežinojo, ką daryti ir kaip reaguoti. Turbūt pirmą kartą gyvenime ir nežinojo, ko paklausti patarimo. Kad ir kaip norėjo mergina padėti Dafydd, ji suprato, kad tik jos noro neužteks. Ak, ir kodėl ji taip nieko negali pakeist?
 Nieko tu neprivalai. Tu tik žmogus, Dafydd. Leisk sau būti. Prašau. Klausydamasi raudonplaukio, ji tylėjo. Nebeturėjo, ką pasakyti, tiksliau, pasidavė. Pati daugybę kartų susirinkusi savo šukes ir vėl ir vėl suklijavusi jas į žmogų, Mayra nesuprato mylimojo problemų. Turbūt todėl ir negalėjo nieko pasakyti žiūrėdama į tas rudas akis.
 Sunkiai atsidususi, ji įsitaisė ant vaikino kelių.
-Kaip galima naudotis tuo, kas atiduota laisva valia? Kvailys. Kol to nepamatysi, tol sėdėsi savigraužos ir gailesčio duobėj,-užsimerkusi sumurmėjo juodaplaukė. Tada nutilo, tarsi nieko net nebūtų buvę,-Noriu miego, bet tingiu eiti kažkur. Bute bent jau viskas vietoje buvo.
 Apsiglėbusi save, Mayra suspaudė savo ranką ir smarkiai užsimerkė. Ji nekentė šito jausmo. Ji bejėgė. Nieko negali pakeisti tik sėdėti ir stebėti. Ir kodėl?
 Kodėl ji vis dar tokia maža bejėgė mergaitė?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Mayra nieko nebesakė, ir Dafydd kiek sutriko. Netruko pradėti vėl savęs kankinti sudėtingais klausimais: kodėl mylimoji tyli? Ar neranda žodžių, ar nežino, ką pasakyti, o gal paprasčiausiai neteko vilties, kad jis nustos save graužti ir kaltinti? Šituo tikėti nesinorėjo - raudonplaukis vylėsi, kad jis nėra toks beviltiškas. Nuoširdžiai tikėjo, kad mylimosios tikėjimas ir pasitikėjimas bei meilė padės jam išlipti iš šitos duobės.
Mayrai persikrausčius ant jo kelių, Dafydd pasijuto be galo laimingas. Kažkur giliai viduje sukirbėjo nemaloni mintis, kad jis labai idiotiškai nepasitikėjo žmona, tačiau merginos buvimas visiškai šalia padėjo nustumti tą mintį į šoną. Raudonplaukis nusišypsojo mylimajai ir prisiglaudė.
- Ačiū tau už viską, - sumurmėjo Dafydd. - Jeigu ir pamatysiu, tai tik tavo dėka. Myliu tave…
Vaikinas nejudėdamas sėdėjo ant sofos. Pamažu pradėjo imti miegas, tad jis nejučia pasidėjo galvą Mayrai ant krūtinės. Jau beveik visai snaudė, kai išgirdo jos žodžius. Patenkintas pakėlė galvą ir pabučiavo mylimajai skruostą.
- Juk žinai, kad užtenka tik paprašyti, - pratarė Dafydd. Kelias akimirkas dar nesijudino - buvo pernelyg gera sėdėti su brangiausiu žmogumi ant kelių. Galiausiai tvirtai laikydamas Mayrą rankose atsargiai atsistojo. Neskubėdamas užlipo laiptais ir įėjo į kambarį. Atsargiai paguldė merginą į lovą ir, nepaisydamas ne miegui skirtų megztinio ir kelnių, užklojo. Įsitaisęs šalia viena ranka apkabino ir tyliai sušnibždėjo:
- Myliu…
Prieš užmigdamas spėjo pagalvoti: jeigu jis kada nors gebės tapti normaliu žmogumi, nesigąsdinančiu praeities šešėliais, tai padarys tik padedamas Mayros.

[Mayra Llewellyn]

 Buvo jau gili naktis. Mayra tyliai lipo laiptais aukštyn. Šaltos plytelės kuteno basų pėdų padus. Rūsyje vis dar kybojo žolelių smilkalų kvapas, o stora, keistais ženklais papuošta antklodė tyliai bylojo apie tai, kas čia įvyko.
 Prasivėrė durys ir į namus sugrįžo juodaplaukė, vilkinti plonais šilkiniais naktiniais. Šiąnakt, kaip ir visas kitas tokias naktis, ją kankino bjaurus jausmas viduje. Norėjosi odą nusigremžti, nusiplėšti, kad tik neliktų jokio prisiminimo apie tai, ką ji privalėjo ne taip jau dažnai nakties tyloje padaryti. Pasukusi virtuvės link, Mayra, net neįjungusi šviesos, prisipylė puodelį šalto vandens ir atsisėdo ant grindų. Žinojo, kad jeigu Dafydd dabar atsikeltų ir rastų ją čia, jis tikrai užuostų smilkalų bei prakaito kvapą plaukuose. Galbūt netgi pajustų demoniškas rankas, taip nesenai glamonėjusias jos odą.
 Katinas, pajutęs veiksmą pirmame aukšte, tingiai išsijudino iš savo guolio. Senas, pusaklis, bet dar magiškai gyvas, šis ryškiai oranžinis padaras pradėjo glaustytis prie šeiminkės, garsiai murkdamas. Mayrą apėmė nežmoniškai sunkus kaltės jausmas. Pradėjusi iš pradžių tyliai, o po to vis garsiau ir garsiau, ji sriūbavo, įsikibusi į Katiną.
 Kad tik galėtų kam nors visą tai pasipasakoti...