[Monica Lilly Moonlight]

    Monica skardžiai sukosėjo ir patrynė traiškanotas akis. Nors visą pusmetį pareigingai laikėsi tvarkingo aprangos kodo, šį šaltą gruodžio rytą liko su šlepetėmis ir savaitę be paliovos nešiotu apsiaustu. Kitomis dienomis medaus atspalvio plaukai dabar nesveikai pilkavo, buvo surišti į ekskrementus primenantį kuodą. Mergina benamės išvaizda vėl užsikosėjo.
    Nieko keista, kad per dienas požemių šaltyje sėdinti Monica peršalo. Jau kelios dienos jautėsi prastokai, tačiau šįryt pabudo kaip traukinio pervažiuota. Net ir dabar - išgėrus 15 puodelių pipirinės arbatos - galva ūžė, ausys buvo šleikščiai užgulusios. Todėl mokytoja nesispyriodama nusprendė gaišti pamokos laiką savo reikmėmis - gamintis niekada nenuvylusį eliksyrą.
    Mokiniams pradėjus rinktis, profesorė jau rikiavo ant stalo savus ingredientus: ritinėlius bengališkojo pitono odos, cinoberio drožles, blyškius sausmedžio vaisius... Bešveisdama katilą buvo taip užsiėmusi, kad tik po gerų dešimties minučių suprato - pamoka prasidėjo. Ir tai net nebuvo Monicos kaltė, mat dėl gerokai suprastėjusios klausos nei skambučio, nei įprastinio mokinių ūžesio neišgirdo.
 - Sveiki, sveiki, - atsikrenkštusi prabilo, nepakeldama akių nuo kalendros sėklų indelio, kurį vargo bandydama atidaryti, - kaip matote, jaučiuosi sumautai, todėl atsakinėkite be kaprizų ir pasistenkite nekvailioti, nes bausmė bus dviguba. Kol aš gaminsiuosi vaistą nuo peršalimo, jūs dirbsite su vienu ypatingu eliksyru. Ypatingas iš dalies todėl, kad visi dešimt jo ingredientų (neskaitant vandens) yra magiškų azijietiškų gyvūnų dalys. Vien gyvūnai, vien magiški, gyvenantys vien Azijoje. Nei augalų, nei žiobariškų prieskonių nenaudosite, kas yra baisiai reta. Apšilimui pabandykite paspėlioti, koks gyvūnas ir kokia dalis galėtų įeiti į šio specifinio eliksyro sudėtį? Manau, daugiau nei pusė jūsų turėtų pataikyti šiandien prireiksiantį ingredientą. Kad ši pamoka nevirstų magiškų gyvūnų priežiūra, pridėkite ir tos gyvūno dalies savybę eliksyruose ar kur ją būtų galima panaudoti.

    Sugalvojate arba iš Azijos šalių mitologijos paimate magišką gyvūną ir išrenkate eliksyrams tinkančią jo dalį (plunksną, nagą, akį, vidaus organą...) Kad gautumėte du taškus, trumpai apibūdinkite ir panaudojimą eliksyruose. Jei kas neaišku, lauksiu AŽ.

[Henrieta Poter]

  Henrieta pasistrikinėdama keliavo koridoriumi į nuodų ir vaistų pamoką. Šioje srityje pirmakursė jautėsi kaip žuvis vandenyje, o ir praeitoje pamokoje uždirbti taškai buvo puikus paskatinimas. Atvėrusi klasės duris grifiukė įsitaisė priekiniame suole ir ėmė laukti kol profesorė Moonlight pradės vesti pamoką. Varpo gaudesys jau senokai nutilo, tačiau profesorė vis vien nieko nedarė, be to, kad ruošėsi kažkokius ingredientus.
  Pagaliau profesorė Moonlight pastebėjo, kad klasė jau pilna ir pradėjo pamoką. Henrieta stebėdama profesorę pastebėjo, jog ji jaučiasi ne kaip. Ir tai tik patvirtino profesorės prašymas elgtis pavyzdingai. Išklausiusi teorijos klausimą grifė ėmė mąstyti kokį čia magišką azijietišką gyvūną pasirinkus. Ilgai nemačiusi aukštai iškėlė ranką ir ėmė kalbėti:
- Žinau magišką gyvūną vadinamą testraliu. Tiksliai nežinau ar jis kilęs iš Azijos. Eliksyruose galima naudoti šio gyvūno plunksnas. Susmulkintos ir įmestos į eliksyrą gali sustiprinti jo veikimą.
Pirmakursė giliai atsiduso. Šį tekstą išbėrė veik nekvėpuodama. Henrieta džiaugėsi, kad pavyko atsakyti pirmai ir greičiausiai uždirbti taškų koledžui, bet tuo pačiu ir nerimavo, jog atsakė neteisingai. Ai, kas bus, tas bus. Pagalvojo grifiukė ir atsikišusi suole ėmė laukti praktikos darbo.

[Reina Devynbalsė]

Atėjusi į nuodų ir vaistų pamoką Reina, kaip visada, atsisėdo į klasės galą ir atsilošė kėdėje. Nuo klibančių mokyklos suolų jai jau pradėjo skaudėti nugarą, todėl mergina tikėjosi, kad ši pamoka praeis greitai ir sklandžiai, mat neturėjo jėgų taikstytis su kvailais klausimais, sunkiais eliksyrais ar katilų šveitimu. Įėjusi profesorė atrodė dar blogiau, nei nemiegojusi, pavargusi ir skausmo kamuojama klastuolė. Toks profesorės įvaizdis davė Reinai vilties, kad galbūt pamoka tikrai bus lengva. Matėsi, jog nei viena, nei kita nenorėjo čia būti.
  Išgirdusi moters klausimą ir mandagiai išklausiusi priekyje sėdinčią grifiukę, Reina atsikrenkštė ir pradėjo:
- Kažkada skaičiau apie Kinijos mitologinį gyvūną vardu Pišiu. Jis panašus į baltai pilką liūtą su arklio kūnu ir drakono galva. Tiksliai neatsimenu, bet senojoje kinų mitologijoje buvo manoma, kad jis gali atnešti sėkmę arba apsaugoti nuo piktųjų dvasių. Todėl manau, jog Pišiu dantis galima naudoti eliksyruose, kurie susiję su sėkme arba apsauga, mat dantys padidina eliksyro galingumą ir tikimybę suveikti.
  Baigusi savo trumpą kalbą, Reina vėl atsilošė kėdėje. Ji pastebėjo, jog profesorės klausa ne pati geriausia, kadangi moteris negirdėjo skambučio, todėl klastuolė tyliai atsistojo ir persėdo šiek tiek arčiau.

[Levanda Marchetti]

Levanda, bandydama susirišti, žinoma, nešukuotus plaukus į kuodą, ir vėluodama į nuodų ir vaistų pamoką, tikrąja to žodžio prasme, ritosi nuo laiptų. Mėlynos kojos ir alkūnės pastarosiomis dienomis tapo jos kasdienybe, nes visai neseniai, taip pat sugebėjo išsitėkšti ant pilies laiptų visu savo grožiu. Nuo kada pasidariau tokia nerangi? Na, taip, niekada nepasižymėjau gera koordinacija ir dažnai atsikėlusi ryte sugebu susitrenkti kelią į lovą ar petį į durų staktą, bet nusiristi nuo laiptų kelis kart per tą pačią savaitę... čia jau kitas lygis.
Klastuolė klestelėjo ant pirmos pasitaikiusios kėdės, mat vos tik ji atsisėdo, profesorė pradėjo kalbėti. Mergina mažai ką nutuokė apie Azijos šalis, o tuo labiau, jose randamus magiškus gyvūnus. Ji pasitelkė kitą, jos motinos dažnai naudojamą taktiką, kuria ji dažnai didžiuodavosi, bet kuri retai atsipirkdavo. Ta nepaprasta išsisukimo iš nepatogios padėties taktika vadinosi "susiek dalykus su tuo, ką žinai". Ketvirtakursė iš savo atminties kertelių atkapstė kelias gyvates, kurios turi šį tą bendro su Azijos šalimis. Pakėlusi ranką mergina tarstelėjo:
- Žinau, jog Kinijoje bei Taivane paplitusios baltosios gyvatės, kurios gali laikinai transformuotis į žmogiškąjį pavidalą. Tiksliai nežinau, kokia šios gyvatės kūno dalis gali būti naudojama eliksyrui, bet manau, jog tai galėtų būti oda, - nors jos atsakymas skambėjo kiek miglotai, atrodė, jog jos motinos išsisukinėjimo taktika gali ir pavykti.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Teleskopas stovėjo ant stalo. Elliw sėdėjo ant stalo šalia teleskopo. Ji nežinojo, kokioje pamokoje yra, bet dėl vieno buvo tikra - čia teleskopo jai tikrai prireiks. Kadangi Elliw buvo gera mergaitė, pasižyminti nuostabia logika, ji nereikalingų daiktų į pamokas nesinešiojo. Natūralu, kad teleskopas tikrai bus reikalingas, o kadangi daugiau nebuvo nė vieno stalo, ant kurio stovėtų astronomijos prietaisas, velsietė priėjo vienintelę įmanomą išvadą: jai savąją brangenybę reikės itin saugoti, kad kokia bjauri neLiucija ar ne neLiucija jos nesudaužytų.
Elliw neprisiminė, kuris žmogus klasėje turėtų būti profesorius. Tikriausiai tai buvo ta, kuri stovėjo klasės priekyje, bet mergaitė dėl to nebuvo tikra. Na, bet ji stovėjo, kaip ir teleskopas, tad tai leido spėti, kad būtent ji yra profesorė. Nors gal ne? Ji jau virė kažkokį eliksyrą, kas leido spėti, kad būtent su jais yra susijusi šita pamoka. Tas žmogus kažko paklausė, bet Elliw tą pačią akimirką klausimą pamiršo. Ji nesuprato, kodėl kažkokios mergaitės pradėjo kažką šnekėti, mat iš atminties netrukus dingo ir faktas, kad klausimas iš viso buvo užduotas.
- Skraidančio ežio spyglys! - staiga garsiai suriko Elliw, nors neįsivaizdavo, kodėl tai sako. Velsietė nulipo nuo stalo ir norėjo atsistoti šalia, kad profesorė suvoktų: ji yra gera mergaitė, kuri stengiasi dirbti per pamokas, nors ir neprisimena, kodėl čia atėjo ir kas buvo pasakyta prieš dvi minutes. Deja, geri ketinimai neišdegė - besistodama Elliw užkliuvo už stalo ir nusivertė ant žemės. Teleskopas, tiesa, šį kartą liko stovėti.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Net malonus kurkimas, tyliai sklindantis iš kišenės, nesugebėjo numaldyti pasipiktinimo. Tiesiog stačiai galva neišnešė, kaip profesorė drįso pasirodyti pamokoje, būdama tokios būklės. Ir šįkart Sigurdas vadovavosi ne asmeniniais interesais, kurie priminė apie jos paskirtą bei priešiškumą sukėlusį areštą, bet pagalvojo apie kitus. Ji visus mus užkrės! Mąstė islandas, žvilgsniu gręždamas apskretusią moterį, šveičiančią purviną katilą. Nežinia, kiek laiko jis būtų telkęs niūrias mintis ir panosėje murmėjęs, jei iš saugios vietos nebūtų iššokusi puikiai pažįstama žaliaodė. Po to kita. Tiesą sakant, antroji nebuvo varlė. Per apsirikimą gyvūnų parduotuvė vaikinui atsiuntė rupūžę, kurią ketino pasidovanoti Kalėdų proga. Nesvarbu, kad siuntinys į Kiauliasodį atkeliavo daug greičiau nei tikėtasi, tačiau pardavėjo klaida negalėjo būti atleista. Deja, pabandęs dar kartą susisiekti su įmone sutiko mirtiną tylą. Neaišku, ar laiškas pasimetė, ar buvo ignoruotas, bet jis nusprendė niekada nebepirkti iš mažiau žinomų pardavėjų. Kita vertus, purviname skersgatvyje iš neaiškaus raudonplaukio pirkta lazdelė iki šiol nepriekaištingai veikė, tik retkarčiais parodydama savo kaprizus.
Šiaurietis sunkiai atsiduso, stebėdamas sunkiai rėpliojančią varlės kompanionę, kuriai beviltiškai nesisekė pavyti Eylfos. Negana to, naujoji augintinė dar neturėjo vardo, todėl nesinorėjo išleisti kur nors toliau. Ką man su tavim daryti? Žalios kojos ryžtingai stūmėsi stalo krašto link, kur laukė išsvajota laisvė. Nagi... Dar šiek tiek... Jis tarsi girdėjo atkakliai tikslo siekančios rupūžiukės mintis ir galiausiai pasidavė jos norams. Ištiesęs laibus pirštus ją atsargiai perkėlė ant žemės. Taigi, beliko tik tingiai pasiremti galvą bei leisti sau užsigalvoti apie įvairius dalykus, tokius kaip Deoiridh, vardo kūrimas ar artėjančios Kalėdos.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Ant stalo klasės gale tupėjo dvi varlės ir žvalgėsi po klasę. Viena iš jų ieškojo kompanijos, geriausiu atveju - Eylfos arba Alfonsos. Dar geresniu atveju - abiejų. Antroji varlė karts nuo karto tyliai kurktelėdavo stalo kaimynei, tačiau jos akys klaidžiojo po klasę ieškodamos žmogaus. Varliškos akys netruko užkliudyti šviesių plaukų, kurių savininko ir ieškojo. Jeigu varlės galėtų šypsotis, ši būtinai būtų tą ir padariusi. Būtų logiška spėti, kad draugų ieškanti varlė buvo vardu Matthew, besidairanti žmogaus - Deoiridh, tačiau tikrai pasakyti ganėtinai sunku dėl gana nemenko varlių panašumo. Vienai iš varlių džiugiai kurktelėjus, antroji atsakė neką mažiau smagiu kurkt.
Netrukus abi varlės smagiai stryktelėjo ant žemės. Ta, kuri pagal logiką turėjo būti Matthew, perspėjamai kurktelėjo, bet, atrodo, viskas baigėsi laimingai. Abi žaliaodės nušokavo draugių link. Viena iš jų tikrai buvo Eylfa. Dėl šito neabejojo nei Matthew, nei Deoiridh. O kas buvo kita? Viena iš varlių (tikriausiai Deoiridh, nes Matthew to padaryti nė nesugebėtų) ketino atsiversti į žmogų ir pasisveikinti su dviejų varlių šeimininku. Bet tada keturios išsprogusios akys tiesiog sustingo iš nuostabos. Nepažįstamoji varlė nebuvo varlė. Deoiridh ir Matthew garsiai susikurkė. Dabar jau nė viena iš jų nenorėjo pavirsti į žmogų, ir nebebuvo svarbu, kad Matthew to padaryti nemokėjo.
Abi varlės draugiškai kurktelėjo Eylfai ir bandė suprasti, kokie draugės santykiai su tuo įsibrovėliu. Visgi čia buvo ir kitas klausimas - ar ši "išdavystė" pakeis Deoiridh (arba Matthew) santykius su Sigurdu? Bet islandas neprivalo auginti tik varlių, ar ne?
Deoiridh paliko Matthew aiškintis santykių su Eylfa ir tuo įtartinu padaru, o pati stryktelėjusi atsidūrė ant islando suolo visai šalia jo rankų.

[Arletė Russell]

  Nuodų ir vaistų pamokos mergaitė praleisti papasčiausiai negalėjo, ypač, kai vis dar galvojo, jog virti viralus buvo lengviau, nei lengva. Tad, turint tokią nuomonę vienuolikmetė troško uždirbti taškų savo atstovaujamam koledžui, taip pat išmokti kažką naujo (jei tai buvo įmanoma) ir pritaikyti tiesos serumo gamyboje, kuriam laiko bei vietos ruošti, dar nesugebėjo rasti.
  Profesorės išvaizda vienuolikmetei nepatiko. Žalsvų akučių savininkė nerimavo, kad tai, kuo sirgo Moonlight buvo užkrečiama, o Russell praleisti poros dienų ligoninės sparne tikrai netroško. Tačiau negi profesorė ateitų į pamoką žinodama, kad gali užkrėsti vaikus? - toptelėjo jaunajai burtininkei, tačiau nerimo nuraminti ši mintis nepagelbėjo. Ką pasakytų mergaitės motina sužinojusi, jog jos brangiąją Arletę užkrėtė ne, bet kas, o pati nuodų ir vaistų profesorė Monica?..
  Šviesiaplaukės lūpas paliko nežymus atodūsis, tuo metu, kai mergaitė stūksojo sėdint prie, požemiuose įrengto kabineto, suolo. Nenorėjo varniukė nei ateiti į šį kabinetą, nei atsakinėti į profesorės užduotą teorinį klausimą, nei virti eliksyrą, tačiau jeigu jau atsliūkino į šią pamoką, netgi ir neturėdama nuotaikos, negalėjo laiko švaistyti veltui.
  Manė, kad nepakyli nuotaika buvo pateisinamas dalykas, juk magė nebuvo robotas, kuris negalėjo roduti savo tikrų emocijų, tačiau, vis tiek, nesijautė puikiai dėl prastesnių įvykių mokykloje. Taip pat nenorėjo, kad nuodų ir vaistų dalyką dėstanti moteris pagalvotų, kad prisidėjo prie tokios mergaitės savijautos pati, kadangi tai nebuvo tiesa.
  Anglė tik dar kartelį atsiduso ir stebėjo profesorę, po to palaukė, kol atsakys dar pora mokinių, kad, kaip visad, būtų užtikrinta savo atsakymo tinkamumu ir neužtikrintai, be jokio entuziazmo prabilo:
  - Bengalinio tigro nagai. Yra plačiai naudojami gydomuosiuose eliksyruose.
  Neįsivaizdavo ką galėjo pasakyti daugiau, ypač, kadangi tokiais dalykais plačiai nesidomėjo. Na, tik apie įvairius ingredientus skaitė vienoje knygoje, kurią, žinoma, pasiėmė tikrai ne dėl to, kad geriau atsakinėtų, į eliksyrų virimo bei jų įdomybes ar paslaptis išduodančioje, pamokoje.

[Cassidy Melens]

Nuodų ir vaistų pamoka yra ta pamoka kuri tiesiog be galo patiko merginai. Kaip ir visada Vovere į šią pamoką atėjo pilna energijos ir pozityvumo { kurio kitose pamokose buvo mažiau }. Ji netgi sėdėjo pačiame pirmame suole, kuriame ji dažnai nesėdėdavo. Kai nuskambėjo skambutis varniukė pakėlė akis į profesorę ir pastebėjo, kad ji atrodė tikrai prastai. Gal pasigavo kažkokį virusą. Svarstė paauglė, bei dar sykį pažvelgė profesorę Moonlight kuri atrodė gaminosi kažkokį eliksyrą. Bet jos visi svarstymai ir apmąstymai baigėsi kai profesorė paskelbė šios pamokos tema ir uždavė klausimą. Atsakymas jos galvoje pasirodė gan greitai, bet prieš ją dar keletą mokinių atsakė. Britė buvo labai geros nuotaikos dėl to nei truputį ant nieko nepyko. Kai visi mokiniai baigė kalbėti ji pakėlė ranką ir ramiu balsu pradėjo kalbėti :
- Yra mitologinis gyvūnas  kilęs iš Japonijos jis yra vadinamas Džemudžu. Eliksyruose yra naudojamos jo viršutinė rago dalis, oda ir kartais dar yra naudojami stropiai nušveiti nagai,- viską pasakiusi ji atsiduso ir šį tą prisiminusi vėl prakalbo,- dažniausiai jo kūno dalys yra naudojamos nuoduose, bet retkarčiais jos dedamos yra į vieną kitą pramoginį eliksyrą.
Kai jau viska tikrai pasakė mėlynų akių savininkė dar labiau įsipatogino kėdėje ir ėmė laukti kada profesorė prabils.

[Monica Lilly Moonlight]

    Monica pasibaisėjusi traiškė gumbuotąsias slyvas, jų sultys tekėjo merginai per pirštus. Dabar ji iš tiesų priminė nuodus maišančią nevalyvą raganą, tačiau Monicai buvo nė motais. Ją gąsdino toks nedidelis atsakinėjusių skaičius, o dar labiau nuotaiką pagadino neteisingi teiginiai. Argi jie visiškai nesistengia? - įniršusi mąstė Moonlight, į šnypščiantį katilą mėtydama išspaustas slyvas. Tada nė nenusivaliusi rankų pasisuko į klasę.
 - Visų pirma, - sugergždė ji, - burną praverti išdrįsusių skaičius kelia siaubą. Jei toliau atsakinėsite tokiais mažais kiekiais, pradėsiu visą klasę palikinėti po pamokų. Visų antra, - dar pikčiau pabandė kalbėti profesorė, bet tik sudirgino gerklę ir užsikosėjo, - kas per nesąmoningi atsakymai?? Pusė jūsų, atrodo, visiškai praklausė patį klausimą... Mielai viską pamirščiau ir eitume link gamybos, tačiau taisyklės reikalauja aptarti atsakymus, kad ir kokie idiotiški jie būtų. Taigi, - vėl grįžo prie katilo mergina ir pradėjo į jį mėtyti cinoberio drožles. Gėralas viduje niūriai pajuodo. - Panele Poter, Azijoje testralių nė su žiburiu nerastum. Turbūt galiu skirti vieną tašką už paaiškinimą su eliksyrais, bet tik tiek. Panele Reina, ačiū už sklandų atsakymą, šiek tiek pagerinai mano nuomonę apie šią klasę. Ir netgi pataikei šios pamokos eliksyre naudojamą ingredientą... Panele Levanda, atsakymas geras, tik atsimink, kad eliksyruose daug dažniau naudojame baltųjų gyvačių širdį, ne odą. Elliw, šią pamoką aš net nesiteiksiu į tave pažvelgti. Nejuokauju, būsiu nusisukusi visą likusią valandą. Panele Russel, iš kurios pusės bengaliniai tigrai yra magiški gyvūnai?.. Ech, bus kaip su Poter, duosiu tašką už tai, kad pataikei žemyną ir panaudojimą eliksyruose, bet kitą sykį bent jau pasistenk pagalvoti prieš prabildama. Labai to prašau, iš anksto ačiū. Irrr Krisina, bent jau atsakinėti užbaigėm puikiai, tiesa? Atsakymas idealus, pataikei reikalingą ingredientą.
    Monica atsiduso.
 - Oho, netgi du žmonės šnekėjo apie mano mąstyto eliskyro dalis. Na, bet nuo pradžių. Šiandien gaminsite "Fleus Rapsidus", vieną stipriausių ir sunkiausiai pagaminamų nuodų istorijoje. Sunkiai pagaminamas, aišku, dėl dešimties sunkiai gaunamų gyvūnų dalių. Ką jis daro? Ogi vienas "Fleus Rapsidus" lašelis ant bet kurio odos ploto degina ir traukia žmogaus kūną aptraukusią odą. Pavyzdžiui, jeigu lašas patektų jums ant riešo, po kelių minučių pirštai "išsinertų" iš odos, kuri slinktų link riešo ir ten būtų sudeginta. Po valandos visa oda sutrūkinėtų ir paliktų pradinę padėtį, jeigu dar žmogus nebūtų miręs dėl skausmo. Skamba šlykščiai, žinau. Ir ne, tokio nuodo jums nepatikėčiau gaminti nei per tūkstantį metų, jeigu ne viena įdomi savybė: nuo pagaminimo pradžios "Fleus Rapsidus" tris paras neturi jokio poreikio. Galėtumėte užsiversti ir gerti lyg vandenį - nieko. Tam, kad nuodas įgautų savo žiauriąsias savybes, jis turi būti paliktas minusinėje temperatūroje tris paras.
    Ingredientai: jau minėtieji Pišiu dantys ir Džemudžu nagai, mongolinių gervių plunksnos, koi karpio blakstienos, kudano (jaučio su žmogaus galva) uodegos plaukas, fenikso liežuvio atplaiša, liepsninio drakono inkstas, baltaakio vėžlio kraujas, aštuongalvės gyvatės širdies gysla ir Hokaido salų vienaragio šeriai. Juos visus rasite sandėliuke, receptas - 366 puslapyje. Baigus darbą, nuodas turėtų būti tamsiai tamsiai žalias ir blizgus. Supilate į buteliuką, užrašote vardą, atnešate man, - paskutinius žodžius Monica berte išbėrė, mat tenorėjo sukristi į kėdę ir nebeatsistoti. Būtent šitaip ir padarė, kai tik pirmieji mokiniai pasuko į sandėliuką.

    Kiekvienas mano nurodytas ingredientas bei jo išvaizda gali būti interpretuojamas savaip (kokia spalva, kokia forma, koks dydis ir panašiai). Taigi susirandate ingredientus, juos aprašote pagal save. Recepto eigą, ingredientų kiekius, galutinę konsistenciją bei kvapą sugalvojate ir savo postuose atskleidžiate patys, aš nurodžiau tik galutinę spalvą. Nebijokite klysti. Trys postai su mažiausiai 700 simbolių.
    Jei kas neaišku, lauksiu AŽ.

[Cassidy Melens]

Po jos atsakymo daugiau niekas nieko nesakė. Išskyrus profesorė kuri akivaizdžiai kažkuo sirgo gal peršalimu. Pasvarstė varnė prisiminusi ir pajutusi ,kad dažnai požemiuose būna labai šalta. Bet tai toliau jai nebebuvo svarbu, nes mergina išgirdo ,kas ji savo koledžui pelnė du taškus. Ir jei to maža jos minėtas ingredientas yra ir šios dienos eliksyre. Dėl to ji buvo labai savimi patenkinta, o ant jos veido švytėjo natūrali šypsena. Deja ją pakeitė rimtai sučiauptos lūpos kai profesorė Moonlight pasakė visa praktiką. Tada Vovere atsivertė vadovėlį ir jame ji beveik nieko neįmatė ai visai pamiršau pasiimti akinius, tikiuosi aš juos įsidėjau į kuprinę. Taip mąstydama ji ištraukė akinių dėklą kur buvo gražiai padėti apvalūs akiniai. Penktakursė akinius užsidėjo ant nosies ir ėmė skaityti 366 puslapį kur buvo parašyti visi ingredientai ir receptas. Ji greitai ant paprasto lapelio užrašė visus ingredientus. Nes būtų tikrai nelogišką į šaltą sandėliuką { tiksliau tariant daug šaltesnį negu pati klasė } neštis knygą. Dar pamesiu ar dar kažkas blogo nutiks mąstė akinių nešiotoja. Tai kas visi reikiami dalykai buvo dailiu raštu užrašyti ant lapo, šviesiaplaukė patraukė link sandėliuko.

[Ryan Jones]

Jones pasibaisėjęs klausėsi mokinių atsakymų. Kas per eliksyrai su gyvūnais! Tai yra pasibaisėtina. Juk gyvūnai gyvi sutvėrimai. Negalima jų žudyt, kad gauti kažkokią jo odą ar akis. Kas bebūtų jei taip burtininkai žudytų vienas kitą. Dėl akių ar odos.
Švilpis neišleido nei garso. Nenorėjo prieš praktiką susipykti su profesore. Gal netyčiomis praktikoje vis tik nereikės naudoti gyvūnų kūno dalių.
Išgirdęs praktikos užduotį švilpis susiraukė. Jo viltys buvo negailestingai sutryptos. Jam ir toliau reikės kentėti žiaurų elgesį su gyvūnais. Juk tiek drakonų reikėjo nužudyti, kad čia, sandėliuke būtų užtektinai jų inkstų. Tiesiog pasibaisėtina. Ryan'as žinojo, kad tokios praktikos tikrai nedarys. Jis prieš gyvūnų žalojimą ir žudymą. Dėl šių priežasčių tamsiai rudų akių savinininkas lėtai atvėrė savo kuprinę. Iš ten iššoko visos jos turimos varlės(jų buvo apie dešimt jei nedaugiau)su Varlyte priešakyje. Jos varlės nušokavo į klasės priekį. Jones tikėjosi, kad pamokoje bus ne tik jo varlės.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Išleidus augintines reikėjo susitelkti ties rimtesniais dalykais. Bet galvoje nebuvo ramybės: viskas šokinėjo, burbuliavo, sukosi, stumdėsi, atkakliai priešindamasis bet kokiam suvaržymui. Žinoma, islandas greičiausiai būtų skrajojęs padebesiuose visą pamokos laiką, jei ne varlė. Šioji žaliaodė buvo itin įžūli, nusprendusi netikėtai užšokti ant Sigurdo stalo. Iš pradžių jos net nepastebėjo - po kurio laiko nuleidęs akis pamatė šalia atsiradusį varliagyvį. Kieno jis, šiaurietis nebūtų galėjęs pasakyti, juk kol kas sugebėjo skirti tik Eylfą nuo jos draugių. O gal tai Deoiridh? Įsibrovėlė mintis neketino trauktis, niršiai užkariaudama nustebusio proto likučius. Vis dėlto jis neskubėjo sveikintis, abejodamas, ar škotė būtų geidusi brangų pamokos laiką praleisti nesilinksmindama su keturkojėmis draugėmis. Juk ar galėjo būti taip, kad paprasta varlė palaikė jį neįtikėtinai patraukliu ir panoro atsiskirti nuo gentainių? Ne, tai per daug nesuvokiama. Bet gal įmanoma?
Keletą sekundžių taip įtemptai mąstęs paprasčiausiai pakėlė ranką ir švelniai paglostė jai nugarą. Jei viena spėjimų pusė pasitvirtins, tai nieko nekeis. Tačiau jei šalimais tupėjo animagė, pirmu atveju buvo galima apsimesti, jog to vaikinas visiškai nesitikėjo. Nepaisant puikios galimybės saugiai išsisukti iš (galbūt) būsimos situacijos, netroško vaidinti, slepiant tikrąją priežastį. Tiesą sakant, jis neįsivaizdavo, kodėl tai padarė. Greičiausiai impulsas, vedamas suvokimo, kad nebus galima pamatyti tokiame pavidale esančios Deoiridh reakcijos: nusukamų akių, kaistančių skruostų ar panašių dalykų. O tai patį Sigurdą veikė gana keistai.
Profesorės balsas terado tik menkutį atgarsį grifo smegenyse - žvilgsnis nuo varlės kryptelėjo klasės priekio link.

[Dori Mendel]

Dori atšlepsėjo į nuodų ir vaistų pamoką. Kai tik atvyko į Hogvartsą, ši pamoka jai pasirodė būsiant ypač įdomi. Tačiau jau po pirmosios nuodų ir vaistų pamokos ji suprato šią pamoką esant baisiai nuobodžią. Ir dar tas siaubingas šaltis. Dori atsiduso ir klestelėjo į paskutinį suolą. Šį kartą mergaitė buvo gerai pasiruošusi pamokai: apsivilkusi žieminę mantiją, po kuria vilkėjo storiausią, kokį tik turi, megztinį. Daugiau, regis, nieko nereikėjo. Nepaisant to, čia vis tiek buvo žiauriai šalta.
Dori ėmė nejučiom žiovauti, kai profesorė kalbėjo apie kažkokius azijietiškus gyvūnus, naudojamus eliksyrų gamyboje. Dieve, nuobodžiau net ir už magijos istoriją, pamanė. Mergaitė net neketino galvoti ir atsakinėti. Po galais, iš kur jai žinoti tokius dalykus?
Profesorė atrodė klaikiai. Ji serga. Dar ir dėl to reikia laikytis nuo jos kuo atokiau. Ar ji nori apkrėsti mokinius? Galėjo pasiimti laisvą dieną. Tuomet dabar galėčiau drybsoti šiltoje lovoje, užsisvajojo. Tačiau profesorei ėmus kalbėti apie odos nudeginimą ir išsinėrimą iš odos, klastuolė susiraukė ir pasišlykštėjo. Fui, pamanė ji. Dėl eliksyro virimo ji jau nebijojo. Žinojo, kad niekas neskirs itin pavojingų užduočių. Todėl visai nenustebo, kai išgirdo, jog net ir puikiai išvirtas eliksyras kol kas nedarys jokio poveikio.
Be jokio entuziazmo Dori nupėdino iki spintos ir susirinko visas reikiamas priemones. Grįžusi į darbo vietą pradėjo jas nagrinėti.

[Alrisa Fuentes]

Tyliai spragtelėjo atidaromas termosas, sučiurleno pilama arbata. Nepakartojamas aromatas. Blankūs garai akimirkai apgaubė veidą, kai Alrisa atsigėrė karšto saldaus skysčio. Iš tikrųjų, nebloga idėja pasidaryti šį malonumą per pamoką. Nukvėšusi ir savo reikalais besirūpinanti profesorė tikrai nieko nepastebės. Akimis permetusi klasę jau norėjo dar sykį siurbtelėti braškių arbatos, kai pamatė itin nepageidaujamą būtybę. Toji besmegenė irgi čia buvo! Ir dar sėdėjo ant stalo greta teleskopo, nutaisiusi tą pačią erzinančią veido išraišką. Gera nuotaika iškart pradingo, lyg pūstelėjus vėjui. Todėl nenuostabu, klastuolė paskutinį kartą užsivertė puodelį bei paslėpė gerą žiobarišką daiktą savo milžiniškame krepšyje.
Kaip tik tuo metu kvėša kažką riktelėjo ir apgailėtinai nusivertė, sukeldama juodaplaukei pašaipią šypseną. Bet žvilgsnis išliko toks pat šaltas, tarsi kažką planuodamas. Ir išties: kurį laiką jokios emocijos nebuvo matyti jos veide, kol apdriskusi profesorė nusprendė aptarinėti mokinių atsakymus. Nekreipdama dėmesio į jos nuobodžius postringavimus, Alrisa tiriamai nužvelgė šalia stovintį katilą.
-Turės tikti. - piktdžiugiškai sumurmėjo.
Prasidėjus įprastiniam sujudimui, mergaitė taip pat pakilo iš vietos, paskui save vilkdama svarbiausią eliksyrų pamokos atributą. Stabtelėjo tik visiškai prisiartinusi prie šlykšynės, vis dar iki galo neatsigavusios po kritimo nuo stalo.
-Padaras. - išspjovė ji.
Reikėjo veikti greitai, todėl sunkiai atsidususi klastuolė paguldė katilą ir susiraukė. Reikėjo atsinešti pirštines ir dujokaukę. Tačiau jau buvo per vėlu - teko į jį savo rankomis įgrūsti galvą bei didžiąją liemens dalį. Štai čia ir pasimatė plano trūkumai - kaip išvirti iš šitos bjaurybės nuodus, jei ji netelpa į katilą?  Smegenys kelias begalines akimirkas įtemptai dirbo, kol pateikė originalų ir gana smagų sprendimą. Visų pirma, buvo svarbu pasirūpinti, kad pagrindinis ingredientas niekur nepabėgtų, todėl Alrisa su džiaugsmu pagriebė metalinį samtį ir ėmė it paklaikusi daužyti juo per alavinio puodo šonus. Visa tai vien dėl to, kad kvėša tikrai nebesiorientuotų aplinkoje. Keli smūgiai teko ir kojoms.