[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Teleskopas stovėjo ant stalo. Ant šalia esančios kėdės sėdėjo mergaitė trumpais rudais plaukais ir laikė rankose antrą teleskopą. Ar jį irgi reikėjo pastatyti ant stalo, Elliw neprisiminė, o netrukus pamiršo, kad iš viso apie tai galvojo. Astronomijos prietaisas nebuvo labai sunkus, tad kol kas buvo galima jį ir palaikyti. Bet ar antras teleskopas buvo vertas to, kad mergaitė jį laikytų? Iškėlusi šį klausimą ji pastatė prietaisą ant stalo, ir tas tą pačią akimirką nusivertė ant žemės. Elliw sutrikusi žiūrėjo ir niekaip negalėjo prisiminti, iš kur šiame kabinete atsirado du teleskopai. Gal kas nors be manęs pagaliau susiprotėjo atsinešti teleskopą?! apsidžiaugė velsietė. Tai, žinoma, turėjo būti Liucija, Sabrina arba Joana trečioji. Elliw buvo labai patenkinta ir apsižvalgė po klasę. Deja, nė vienos iš draugių nepastebėjo. Mergaitė labai nusiminė, nors netrukus pamiršo, kas ją taip nuliūdino.
Pamačiusi, kad mokiniai stojasi ir eina, Elliw suprato, kad ir jai tą reikia padaryti. Juk Elliw - gera mergaitė ir visada atlieka pamokos darbą. Deja, ji pamiršo, kad visai šalia stalo sudaužė teleskopą, tad netruko įlipti į tas lūženas.
- Kas čia?! - per visą klasę suriko klastuolė ir nusivertė ant grindų. Kad ir kas ten buvo, labai ją išgąsdino. Susiėmusi už sutrenktos kojos ji netrukus pamiršo, kodėl jai kažką skauda, o netrukus iš atminties išnyko ir pats skausmo faktas. Bet ant grindų gulėjo iš kažkur atsiradęs teleskopas.
- Poore?.. - tyliai kreipėsi ji, o kiek garsiau pridūrė: - Liucija?
Nei profesorius, besidaužtantis teleskopais, nei geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje nepasirodė. Elliw netruko pamiršti, kodėl laukia kurio nors iš tų dviejų žmonių, bet vis tiek atkakliai laukė. Vis dėlto tik iki tos akimirkos, kai prisiminė esanti pamokoje (juk ji pamokoje, ar ne?). Į atmintį įsiveržė netgi faktas apie tai, kad reikia kažkur eiti. Na, reikia tai reikia. Elliw vėl atsistojo ir įsitvėrė stalo, ant kurio tebestovėjo teleskopas. Mergaitė sutriko: kodėl šioje klasėje yra du teleskopai? Ar jie moka daugintis? Atsargiai pačiupinėjusi stovintįjį įsitikino, kad jis tikras. Gūžtelėjo pečiais ir nusisuko į profesorės stalą. Labai tikėjosi, kad astronomijos prietaisas išgyvens iki ji grįš atgal, nors jau neprisiminė, kodėl nusprendė, kad kažkur reikia eiti. Paspartinusi žingsnį, nors neįsivaizdavo, kodėl tai daro, Elliw ėjo iki profesorės stalo tol, kol į jį atsitrenkė.
- Auč! - garsiai suriko ji. Nuo stalo nukrito kažkokia dėžė, iš kurios pabiro lapeliai. Elliw neprisiminė, ar ji čia ėjo pasiimti vieno iš tų lapelių, bet čiupo artimiausią ir jau norėjo grįžti į savo vietą. Tada ji prisiminė, kad Elliw yra gera mergaitė, tad pakėlė dėžę nuo grindų ir padėjo į vietą. Dabar ji stovėjo ant stalo - visai kaip teleskopas. Velsietė patenkinta keliavo savo suolo link, bet ji buvo ir vėl pamiršusi apie duženas, gulinčias ant grindų. Žinoma, ir vėl į jas įlipo, ir kažkas garsiai trakštelėjo.
- Susirinkit savo kvailus teleskopus! Šioje pamokoje jų tikrai nereikia! - supykusi sušuko Elliw. Atsisėdusi į savo vietą skubiai apžiūrėjo, ar jos brangenybė tebėra sveika.

Horokrusas: Haris Džeimsas Poteris

[Dori Mendel]

Kai Dori nusiramino, jai ši vieta pasirodė ne tokia jau ir baugi. Vis dėlto mergaitė dalyvauja pamokoje. Kad ir kaip bebūtų, pasibaigus eliksyro veikimo laikui ji pargrįš į klasę. Žinoma, gal būtų visai smagu turėti kokį porininką, tada pirmakursė jaustųsi drąsiau. Bet bus gerai, kaip yra. Pirmyn ieškoti dienoraščio!
Klastuolė turėjo pasirinkti, kuriuo tuneliu eiti. Kaži, ar jie visi veda į tą pačią vietą? Ar teks daug klaidžioti? Dori švietinėjo burtų lazdelę į tunelius, kol šalia vieno jų ant sienos pamatė baltą rodyklėlę. Rodyklėlė matėsi tik tada, kai tiesiai į ją buvo sviečiama. Oho, čia koks nematomas rašalas ar ką, stebėjosi klastuolė. Net negalvodama ji žengė į būtent tą tunelį, o jį lydėjo stebuklingosios rodyklės. Jos ir vedė mergaitę į priekį. Atsigręžusi Dori pastebėjo, kad rodykles praėjus jos dingsta. Pirmakursė nusigando: ji neras kelio atgal. Kita vertus, klausimas, ar kelias atgal bus reikalingas. Juk pasibaigus pamokai visi bus sugrąžinti į klasę. O jei... o jei čia suklaidinimas? Jei iš tiesų visai nereikėjo sekti pagal rodykles? Tačiau tokias mintis pertraukė kažkokia lentelė ant sienos. Ant jos buvo parašyta:

Paslapčių kambarys jau visai netoli
Ir Ridlio dienoraštį rasti turi.
Gebėjai ateiti jei iki čionai,
Galbūt pasiseks ir kiti tau darbai!

Dori šelmiškai sukrizeno ir pašokinėjo. Taip, tai yra patvirtinimas, kad ji eina teisingu keliu. Bet jos sukelti garsai taip baugiai nuaidėjo. Tas garsas, kai tu esi vienas milžiniškų milžiniškiausioje erdvėje. Mergaitei pašiurpo sprandas, bet ji tiesiog nuėjo tolyn.
Dar pavingiavus paslaptingais tuneliais tolyje pasimatė didžiulė erdvė. Joje buvo šviesiau. Mergaitė minutėlę sustojo. Ji bijojo eiti. Širdis ėmė daužytis paklaikusiais dūžiais. Galiausiai, su baime akyse, Dori, prisiglaudusi prie sienos, prisliūkino prie tunelio pabaigos. Atsargiai iškišusi galvą į erdvę ji aiktelėjo.
Vaizdo, esančio priešais, negalėjai pavadinti patalpa. Tai buvo didžiulė, tiesiog milžiniška erdvė. Atrodė kraupiai. Pilkos ir šaltos sienos, šlapios, slidžios grindys. Tolumoje matėsi keletas skulptūrų, gyvačių išnarų, kažkokių vandens telkinių. Dori atsargiai žengė kelis žingsnius į priekį. Jos pačios žingsnių garsas irgi buvo šiurpokas.
Netrukus mergaitei prieš akis, ore, atsirado įmantriu raštu išrašyti žodžiai:

Dabar tu esi kambary paslapčių,
Ar žinai, kiek iš čia teišėjo gyvų?
Jei užduotį tu čia kažkokią turi,
Tada gal paliks čia visi ir sveiki,
Bet jeigu tu trokšti garbės ir šlovės,
Pabėgti iš čia tau jau nieks nepadės!

Dori skrandis pradėjo diskoteką. Baltas veidas dar labiau pabalo. Čia tik taip, ramino save mergaitė. Nuotaikai sukurti. Bene čia ir taip mažai baisybių...
Žodžiai, mergaitei juos perskaičius, akimiksniu dingo, ir ji nušlepsėjo tolyn į kraupiąją salę. Batai jau prisisėmė vandens, o mantijos apačia sušlapo.
Pasivaikščiojusi po salę klastuolė įsidrąsino. Laikas bėgo, ir ji ėmė vis įnirtingiau ieškoti dienoraščio. Pirmiausia ieškojo ko nors ant sienų, net ore. Erdvė buvo didžiulė ir palyginus tuščia, o anksčiau atsiradusios užuominos Dori paskatino toliau jų ieškoti. Bet, regis, daugiau užuominų nebuvo, ir Dori jau ėmė abejoti, ar jos tikrai buvo skirtos jai. Kad ir kiek kartų vaikštinėjo, o paskui jau bėgiojo kambaryje, jokio dienoraščio ji čia nematė. Ji apžiūrėjo vandens telkinukus, gyvačių išnaras ir skulptūras. Nieko! Šitame kambaryje tikrai nieko nėra! Nieko, išskyrus baisų šiurpą. O jeigu Dori nepavyks grįžti iš paslapčių kambario? Akyse ėmė tvenktis ašaros. Mergaitė susinervino, bet ne taip, kaip visada. Čia daugiau buvo nerimo ir baimės, negu pykčio bijant neįvykdyti užduoties.

[Henrieta Poter]

  Henrieta atjaučiamai pažvelgė į greta sėdinčią draugę. Pati dar niekada nebuvo uždirbusi arešto ir nė nenumanė kas ten lauks Dori. Klastuolė nebuvo kalta, kad kilo iš žiobarų šeimos ir tiek nedaug žino apie burtų pasaulį. Bet profesorei tai, rodos, buvo nesvarbu.
  Išgirdus praktikos užduotį Henrietai užvirė kraujas. Jai patiko keliauti į naujas vietas, o čia dar reikės kažką surasti. Bus panašu kaip per magiškų gyvūnų priežiūros pamoką, kai reikėjo ieškoti posalgio medūzų. Prisiminė grifiukė.
  Ilgai nelaukusi ji pakilo iš suolo ir negreitu žingsniu nusigavo iki priekinio suolo ant kurio buvo padėta dėžė su lapeliais. Nežinodama ko tikėtis mergaitė drebančiais pirštais išsitraukė lapelį ir grįžo į suolą. Giliai įkvėpusi Henrieta atsargiai išlankstė lapelį ir perskaitė jai paskirtą horokrusą.

Horokrusas: Marvolo Gaunto žiedas

[Dori Mendel]

Dori pradėjo nervuotis. Baimės jau buvo beveik nelikę, tik kažkoks baisus nepasitenkinimas užduotimi. Gal ir geri specialieji efektai, bet kuo tai mane išmokys istorijos, ėmė kritikuoti Dori, kaip visada, kai susierzindavo. Tikiuosi, suknistas areštas bus įdomesnis, niurnėjo mintyse. Klastuolė ėmė vaikščioti po paslapčių kambarį tartum be jokio tikslo. Na ir gerai, kalbėjo ji su savimi galvoje, pasakysiu, kad neradau, ir viskas, dabar reikia pravaikščioti likusį pamokos laiką, kurio jau tikriausiai ne tiek daug ir liko, galvojo paspirdama gyvatės išnarą. Fuui, pamanė, kai ši šlykščiai sutraškėjo. Čia viskas šlykštu, baisėjosi. Nesąmoningas kambarys, toliau kritikavo.
Atsidususi klastuolė nuėjo link kažkokio vyro skulptūros.
- Salazaras Klastuolis, - perskaitė ji be jokio susidomėjimo.
Mergaitė spoksojo į Salazaro veidą, kol galiausiai susiprato.
- Klastuolis? Klastuolis! - suriko ji, o balsas nuaidėjo per visą pasalpčių kambarį. - Juk Salazaras Klastuolis yra Klastūnyno įkūrėjas! O Voldemortas šį garbino! Dienoraštis turi būti čia! - mergaitė jautė, kaip pulsas padažnėja, kaip vėl atsiranda motyvacija ieškoti.
Dabar Dori vėpsojo į skulptūrą ir galvojo, ką reikia padaryti, kad Salazaras pasakytų, kur yra dienoraštis. Pirmakursė pabandė prakalbinti skulptūrą, tačiau veltui: ši stovėjo suakmenėjusi ir negyva, kaip ir prieš tai. Sekundėlę vienuolikmetė įsivaizdavo, kad skulptūra vis dėl to atgyja. Gal geriau nereikia, pagalvoji ji ir pajautė, kaip nukrato šiurpas. Nelabai norėčiau būti čia su gyva statula. Praėjus kelioms minutėms Dori ūpas nukrito lygiai taip pat, kaip ir pakilo. Deja, dienoraščio čia nėra. Tikriausiai, kad Salazaras niekuo nėra susijęs su tuo dienoraščiu. Juk vis dėlto dienoraštis buvo Tomo, o ne Salazaro. Porą kartų riebiai nusikeikusi Dori prisėdo ant statulos krašto, tačiau iš nugaros pusės, kad gerai matytų tunelio angą, pro kurią atėjo. Taip jautėsi saugiau. Sukryžiavo rankas ir vėl nusprendė tiesiog laukti, kol pasibaigs pamoka. Tačiau klastuolės žvilgsnį atkreipė kažkoks medinis dėžutės kampas. Jau iš čia matėsi, kad dėžutė yra prabangi. Tamsus medis nusėtas žalios spalvos rubinais taip tviskėjo, kad pirmakursė nusuvokė, kaip iki šiol to nepastėbo, nors aplink statulą buvo apėjusi jau mažiausiai dvidešimt kartų. Dori širdis ir vėl puolė daužytis kaip pašėlusi ir ji atsistojo, priėjo prie nedidelės angos už Salazaro Klastuolio skulptūros. Iš jos ištraukė gražiąją dėžutę.

[Henrieta Poter]

Marvolo Gaunto žiedas.

  Henrieta perskaitė žodžius užrašytus ant iš dėžės ištraukto lapelio. Apie šį horokrusą iš visų kitų ji žinojo mažiausiai. Bus proga artimiau susipažinti su šiuo objektu. Gužtelėjo pečiais mergaitė ir pagriebusi nuo stalo purpurinės spalvos gėralą su ištraukto horokruso pavadinimu išgėrė iki dugno.
  Nejučia aptemo akyse. Kai atsipeikėjo buvo parkritusi ant kelių greta kažkokio namo vartelių. Aplinkui tvyrojo tyla. Nežinia kas širdyje sakė, kad jos laukia įdomus išbandymas. Nejučia ranka nusileido prie kišenės. Ir mergaitė apmirė.
- Kur mano lazdelė?! - tyliai suvapėjo ir ėmė isteriškai knistis po kišenę. - Nejau palikau klasėje?!
Neradusi toje, ėmė knistis po antrąją kišenę ir, o ačiū dievui, rado lazdelę tarp kišenėje esančių kitų daiktų.
  Tvirtai sugniaužusi lazdelę mergaitė pravėrė  vartelius ir šie tyliai sugirgždėjo. Bet ir tas tylus garsas privertė mergaitę krūptelėti. Aplinka tikrai neatrodė svetinga. Lėtais žingsniais Henrieta nužingsniavo iki kiemo viduryje stovinčio didelio pastato. Sustojo tik prisiartinusi prie stiprių ąžuolinių durų su grėsmingai atrodančiu geležiniu belstuku.
  Tyliai nurijusi sukilusias seiles, grifiukė stipriai pabeldė į duris.
- Kas ten?! - iš vidaus ataidėjo piktas vyriškio balsas.
Henrieta suprato, kad per šią užduotį greičiausiai teks meluoti, tačiau tas laikas dar neatėjo ir mergaitė nusprendė kalbėti tiesiai šviesiai.
- Esu Henrieta Poter, pone, - pradėjo mergaitė. - Gal galėčiau užeiti?
Vėl pasigirdo piktas balsas:
- Nešdinkis!
  Pabandžiusi dar kelis kartus, įkalbėti vyriškį ją įsileisti, nutarė, jog taip nieko ir nepeš. Teks įsibrauti. Suprato pirmakursė. Henrieta išsitraukė lazdelę ir nukreipė į senąją spyną.
- Alohomora, - tyliai, bet aiškiai ir tvirtai ištarė mergaitė.
Spyna tyliai trakštelėjo ir durys girgždėdamos prasivėrė.

[Reina Devynbalsė]

  Teorijos dalį Reina prasėdėjo tylėdama, ir dabar tuo džiaugėsi, kadangi magijos istorijos profesorė aiškiai turėjo užslėptų pykčio problemų, apie kurias dar nespėjo pasikalbėti su savo terapeutu. Iš dalies tai gąsdino, bet iš dalies ir žavėjo. Reinai patiko nenuspėjami žmonės.
  Kalbant apie nenuspėjamus žmones, merginos dėmesį eilinį kartą patraukė dar viena klastūnyno mokinė, ta pati kuri nuolatos rėkavo apie teleskopus ir vadino praeivius Liucijom ir ne Liucijom. Koridoriuose buvo nugirdusi, kad mergaitė buvo vardu Elliw. Dabar, kai visi kiti mokiniai stojosi imti lapelių iš dėžės, Elliw rėkavo kažką apie teleskopus, braidydama po vieno iš minėtų prietaisų lūženas. Reina kelias sekundes ją stebėjo, svarstydama, ar verta prieiti ir pradėti, ar geriau tiesiog susikoncentruoti ties savo užduotimi ir nesivelti į problemas, kurios gali baigtis teleskopu į galvą.
  Reina apsisuko, priėjo prie profesorės stalo ir pasičiupo pirmą pasitaikiusį popierėlį. Grįždama į suolą, klastuolė stabtelėjo ties Elliw vieta. Ant jos suolo stovėjo vienas sveikas teleskopas. Kitas gulėjo šukėmis ant grindų. Reina atsiduso ir išsitraukė lazdelę. Ką gali žinot, gal gaus geros karmos už tai, kad padeda bepročiams...
  - Reparo, - ištarė ji ir mostelėjo į teleskopą. Šis burtažodis jau tapo dažniausiai vartojamu, nes kažkas aplink Reina nuolat nuspresdavo kažką sudaužyti. Mergina stebėjo, kaip sulūžęs prietaisas palengva vėl tapo vientisu daiktu. Ji pastatė teleskopą ant Elliw stalo ir netarusi žodžio grįžo į savo vietą.

Horokrusas: Gyvatė Nadžinė

[Dori Mendel]

Kai Dori paėmė dėžutę, ši pasirodė esanti visai ne dėžutė, o sunki, prabangi, paslaptinga skrynia. Klastuolė pasidėjo ją ant Salazaro Klastuolio statulos krašto. Kaip ir prieš tai pastebėjo, skrynia buvo iš tamsaus medžio, o ant jos puikavosi daug tviskančių žalių kristalų. Čia pat buvo ir spyna. Šalia jos tviskėjo iš aukso suraityta gyvatė. Nieko negalvojusi Dori, nusitaikiusi į spyną, tarė:
- Alohomora.
Nieko neįvyko.
- Alohomora, - pabandė dar kartą.
Ramuma. Pirmakursė tikrai žinojo, kad čia slypės kažkokia užuomina į tolimesnį kelią norint surasti Tomo Marvolo Ridlio dienoraštį. Susierzinusi ji pabandė atidaryti skrynelę rankomis, ėmė krapštyti spyną. Staiga viršum Dori galvos pasigirdo keistas aidintis garsas ir ore išsiraižė aukso spalva išrašyti žodžiai:

Pasiekti apgaule tau to nepavyks,
Jei tu nesistengsi, tai visa išnyks.
Auksinis tau raktas dabar tepadės,
Nepamirški lazdelės ir ja pasišviesk.

Pirmakursės širdis ir vėl ėmė daužytis kaip patrakusi. Mane tuoj ištiks žiobariškas infarktas, pagalvojo ji. Gerai, pasišviesti lazdele. Nepamirški lazdelės ir ja pasišviesk, pakartojo mintyse. Dori įtarė, kad bus kažkas panašaus kaip ir einant tuneliais. Juk logiška, ar ne? Ji vėl pradėjo vaikščioti po paslapčių kambarį, skrynelę palikusi ant statulos. Dabar Dori vaikščiojo kambario pakraščiais atidžiai šviesdama į sienas.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Du teleskopai. Iš kur šioje klasėje galėjo atsirasti du teleskopai? Nepaisant to, kad kažkada tikriausiai šitą žinojo, Elliw dabar nė neįsivaizdavo, kas galėjo priversti dėtis tokius neįtikėtinus dalykus. Ant profesorės stalo teleskopo nesimatė. Kadangi velsietė nebuvo vagilė, ji tiesiog negalėjo nušvilpti astronomijos prietaiso iš Poor... na, profesorės kažkokios ten (o ar ji iš viso turi pavardę?). Bet jeigu profesorė teleskopo neatsinešė, ar tai reiškia, kad ji yra kvaila, ar... Sakinio pradžią Elliw jau buvo pamiršusi, tad tiesiog nusprendė, kad profesorė yra kvaila.
Ji nė nepažvelgė į savo lapelį. Tiesą sakant, net neprisiminė, kad jį turi, nors jau tikriausiai ir nebeturėjo. Tokie smulkūs daiktai buvo labai linkę kažkur išnykti.
- Ačiū! - sušuko Elliw Liucijai, kai ji sutaisė teleskopą. Problema buvo ta, kad tai nebuvo Liucija. Tai buvo kažkokia nepažįstama mergaitė. Velsietė ilgai spoksojo į ją ir svarstė, ar tai galėtų būti labai pasikeitusi Sabrina arba Joana trečioji. Netrukus ji pamiršo tą svarstymą ir atsistojo. Neprisiminė, kodėl tai padarė, bet nuėjo į klasės priekį ir čiupo pirmą pasitaikiusį buteliuką ir vos neišvertė visų kitų. Laimei, jie, kaip ir vienas iš dviejų teleskopų, buvo nusiteikę šiandien ramiai stovėti ant stalo, tad Elliw galėjo grįžti į savo vietą. Ji pamiršo, kuriame suole sėdi, bet teleskopas (tiksliau, du, bet iš kur atsirado antrasis?!) matėsi tik ant vieno suolo, tad klastuolė nuskubėjo ten. Net jeigu tai ne jos teleskopas, šių astronomijos prietaisų per daug nebus.
Žiūrėdama į du teleskopus, stovinčius ant stalo, Elliw prisiminė, kad vieną iš jų sutaisė kažkokia mergaitė. Velsietė nebuvo tikra, ar sugebės suvokti, kuri tiksliai mokinė tai buvo. Kita vertus, ta mergaitė (juk tai buvo mergaitė, ar ne?) sutaisė teleskopą, Elliw tiesiog privalo atsiminti jos veidą. Taip! Apsižvalgiusi ji pamatė tą gerą mokinę, kuri taiso teleskopus. Skubiai griebė vieną iš prietaisų (nors nežinojo, kodėl paliko antrąjį) ir nužingsniavo prie gerosios mergaitės. Pakeliui užkliuvo bent už dviejų stalų, tačiau to nepaisė.
Sustojusi prie tos, kuri taiso teleskopus, Elliw giliai įkvėpė, bet tą akimirką pamiršo, ką ketino jai sakyti. Tiesą sakant, pamiršo ir tai, kad ji sutaisė teleskopą (kaip nemandagu iš Elliw pusės...). Kurį laiką sulaikiusi kvėpavimą spoksojo į tą mergaitę ir tada prisiminė rankoje laikanti žvaigždžių stebėjimo prietaisą.
- Ar tai tavo teleskopas? - paklausė velsietė pastatydama minėtą daiktą ant stalo. Tiesa, ji nė neįsivaizdavo, kodėl uždavė tokį keistą ir nelabai logišką klausimą.

[Cassidy Melens]

Varnanagės diadema. Vovere nežinojo kaip jaustis, kad gavo savo koledžo įkūrėjos diademą. Jai dėl to nebuvo nei šaltą nei šiltą. Vis tiek mergina nuėjo ten kur buvo eliksyrai ir pasiėmė vieną iš jų. Įsitikinusi, kad tas kurio jai reikia nedrąsiai gurkštelėjo. Po kelių akimirkų ji stovėjo didžiosios salės vidurį. Nors šviesiaplaukė žinojo, kad diadema yra Hogartse vis tiek buvo labai nejauku atlikti praktinį darbą jau atmintinai žinomoje vietoje. Gal bus lengviau pamanė varnė ir išėjo iš didžiosios salės. Išėjusi iš salės ji nusprendė eiti į varno nago bokšto. Nes mėlynakė galvojo, kad diadema susijusi su varno nago koledžu turėtu būti to koledžo bendrajame kambaryje. Per kelias minutes britė jau buvo kambaryje. Akinių nešiotoją apieškojo visas bendrojo kambario kertes ir pakampius. Paskui apieškojo ir mergaičių bei berniukų kambarius, bet deja nieko nerado. Gal geriau nešvaistysiu laiko ir eisiu kitur jos ieškoti, o jeigu kas grįšiu dar sykį. Nusvarstė varno nago atstovė ir vėl ėmė mąstyti kur dar galėtu rasti diademą. Jai į galvą šovė tik :mokytojų kambarys ir Dumbldoro kabinetas. Bet greitai ji viską atmetė ir tada prisiminė, kad profesorė buvo minėjusi, kad praeitą pamoką buvo kalbamą apie fenikso brolija ir Dumbldoro kariauna. Nors ir nebuvo pamokoje žemaūgė žinojo, kad Dumbldoro kariauna praktikavosi Hogvartse kambarį iki pareikalavimo. Juk aš vis tiek nieko neprarasiu jeigu ten nueisiu nusprendė Vovere ir jau pradėjo eiti link kambario.

[Dori Mendel]

Šiandien Dori nuotaika, jausmai, motyvacija keitėsi tiesiog akimirkomis. Regis, vyksta vienui vienintelė ta pati pamoka, tačiau kiek jau pirmakursė šiandien patyrė! Kai jai sekdavosi, tai atrodydavo, jog tai yra pati šauniausia ir įdomiausia pamoka pasaulyje. Tačiau kažkam nepavykus ir atsidūrus aklavietėje klastuolės ūpas nusimušdavo ir ji imdavo burbėti, jog šita pamoka - grynų gryniausia nesąmonė. Taip tamsiaplaukė galvojo ir šią akimirką, nes jai niekaip nepavyko surasti nei rakto, nei kažkokios užuominos, kur jis yra.
Netrukus paslapčių kambaryje nuaidėjo pranešimas, kad iki pamokos galo liko vos penkios minutės.
- Na viskas! - kojomis į šlapias grindis sutrepsėjo Dori. - Aš nespėsiu!
Nuėjau šitokį kelią ir dabar, kai liko tiek nedaug, aš susimausiu, mergaitės akyse susitvenkė ašaros. Šią akimirką ji apsidžiaugė, jog užduotį atlieka viena. Pala, o kodėl liko nedaug? O gal toje skrynoje bus tik dar viena užuomina? Gal aš atlikau tik kokį trečdalį užduoties? Tokia mintis privertė mergaitę suglumti. Tikrai, o gal jai visiškai nesiseka?
Vienuolikmetė užsidengė veidą delnais ir pravirko. Dabar profesorė manys, jog esu tikra netikėlė. Jeigu neparnešiu dienoraščio, tikriausiai ji galvos, kad visą pamoką praklykiau stovėdama ant tų kaulų, tikrai nepatikės, kad nuėjau iki skrynios! Tačiau Dori žinojo, kad nėra laiko ašaroms. Kažkur širdyje tikėjo, kad jai pavyks. Jai turi pavykti. Nepaisant visų šitų jausmų, kurie apėmė būnant kambaryje, pirmakursei ši užduotis patiko, pasirodė įdomi, ir atrodė, kad visai neblogai sekėsi. Na, tai sužinotų, jeigu pavyktų atrankinti skrynią. Klastuolei buvo labai smalsu, ar joje slepiasi dar viena užuomina, ar yra padėtas dienoraštis.
Mendel nutarė dar kartelį apšviesti lazdele visas statulas ir gyvačių išnaras. Ant sienų tikrai nieko nėra, galiausiai, kaip ji galėjo tikėtis užuominų ant sienų, jeigu jos jau buvo einant į patį kambarį? Tai kvaila. Kaip Dori nesusiprotėjo, jog jeigu jau atėjo iki čia tokiomis užuominomis, kitos užuominos bus kitokios. Juk taip?
Ir vėl besidaužančia širdimi, apėmus azartui labiau ne surasti dienoraštį, o sužinoti, kad užrakinta skrynelėje, Dori ėmė blaškytis po paslapčių kambarį švietaliodama burtų lazdele į objektus.
Bėgant link tos pačios Salazaro Klastuolio statulos, nors Dori nesitikėjo, kad raktas bus paslėptas kažkur ant jos, bet juk reikia patikrinti, Dori netyčia pašvietė į vieną iš vandens telkinukų. Ir čia akimirksniu sustojo. Sekundėlę, nes minutėlės jau nebeturėjo, vėpsojo į erdvę virš vandens, kuri spindėjo žalia spalva, lygiai tokia pat, kaip ir perliukai, kurie žėrėjo ant skrynios. Klastuolė greitai įšoko į tvenkinuką, kuris siekė tik kulkšnis, ir ištraukė iš jo auksinį raktą. Tuo pat metu pagalvojo, kad lipti į vandenį tikrai nebuvo būtina, bet padaryta, kas padaryta: nėra laiko save kaltinti.
Kambaryje pasigirdo balsas, kad pamoka tuoj pat baigsis, ir Dori su širdimi, kuri jau ne daužėsi, o tiesiog šokte šoko iš krūtinės, tekina bėgo skrynelės link. Vos spėjus ją paimti į rankas mokinė suprato, kad grįžta atgal į klasę, ji vėl sukosi kažkur erdvėje. Viena ranka tvirtai laikė suspaudusi raktą, o kita po pažasčia saugojo sunkią skrynelę ir reikėjo daug pastangų, kad šios nepamestų į niekur.
Galiausiai Dori atsidūrė klasėje. Prie eliksyrų staliuko, kurių buteliukai dabar jau buvo tušti. Klastuolė nesidairė aplink, nematė, kas vyksta. Bijojo, jog prie jos prieis profesorė, paims skrynelę su raktu ir pasakys, kad Dori nesugebėjo, todėl mergaitė nesidairiusi nubėgo į savo suolą palikdama ant grindų šlapias pėdas ir nekreipdama dėmesio į aplinką. Atsisėdusi ji drebančiais pirštais bandė kišti raktelį į spynelę. Sekundėlės dalį nusigando, kad raktas netinka, o ne, pagalvoji ji, o jeigu tikrai visiškai susimoviau? Tačiau tai tik buvo pirmakursės jaudulys. Kelis kartus giliai įkvėpus ir gerai įsižiūrėjus į spynelę raktą lengvai pavyko įkišti. Spynelei spragtelėjus taip pranešant, kad skrynelė yra atrakinta, Dori atsargiai ją atidarė.
Ji norėjo rėkti. Norėjo rėkti, klykti ir dar nežinia ką daryti, tačiau tik sėdėjo bandydama nutaisyti abejingąjį ir pašaipųjį klastuolio veidą.
- Oi, - atsisuko į už jos sėdintį švilpį, kuris buvo paniuręs ir išsipurvinęs ne kokį kvapą skleidžiančia gličia mase, - užduotis buvo išties įdomi, tačiau paprasta, - išdidžiai tarė. - Atsipalaidavimui pats tas.
Žinoma, Dori žodžiai iš dalies buvo melas. Taip, užduotis buvo tikrai įdomi. Tikriausiai įdomiausia, kokią jai yra tekę vykdyti. Tačiau anaiptol ji nebuvo nei lengva, nei skirta atsipalaidavimui. Ji iš mergaitės tiek daug pareikalavo, kad atrodė, jog pirmakursė padės galvą ir užmigs.
O kas slėpėsi skrynioje? Žinoma, kad Tomo Ridlio dienoraštis! Aišku, kad jis yra netikras, tačiau paėmus jį į rankas mergaitę nukratė šiurpas. Tai buvo nedidelė juodos spalvos knygytė minkštu viršeliu. Tačiau atvertus ją ši buvo tuščia. Tuščia? Rimtai? Aš šitiek vargau dėl kažkokios suknistos tuščios knygutės? Koks čia dienorašts, po galais!
Tačiau užduotį vienuolikmetė įveikė ir tai buvo svarbiausia. Po pamokų ji pasidomės horokrusais ir išsiaiškins, kas tai per daiktai, tuomet gal viskas atrodys kur kas logiškiau. Pirmakursė pamatė, jog vyresnė mokinė kažką užrašė prie savo surasto horokruso ir tada nunešė į profesorei ant stalo. O, tikrai, prisiminė Dori. Jau būtų laikiusi tą dienoraštį iki kol profesorė išleis iš pamokos ir tikriausiai užduotis nebūtų įskaityta. Ačiū tau, vyresnioji grife, žvilgtelėjo į tą mokinę ir išsitraukė skiautelę pergamento, ant kurios užrašė savo vardą, pavarę, koledžą ir kursą. Tuomet aukštai iškėlė galvą, nutaisė pašaipią miną, išdidžiai pakilo nuo kedės ir nuėjo, o tiksliau - nušlepsėjo, prie profesorės stalo. Padėjusi dienoraštį ant profesorės stalo grįžo atgal į savo vietą. Švilpis, kuriam Dori gyrėsi lengvai atlikusi užduotį, prunkštelėjo.
Ir tada Dori atsisėdusi atgal į savo vietą pagalvojo, jog galbūt vertėjo ničnieko nesakyti. Ji gyrėsi, kaip viskas buvo paprasta, tačiau tikriausiai nei nenumano, kaip atrodo. Kojos šlapios, apsiausto apačia - taip pat. Rankos purvinos, plaukai susivėlę, o veidas suprakaitavęs. Ir dar kaip tyčia Dori šiandien pasidažė kažkokiu vyresniosios klastuolės paskolintu magišku tušu, kuris blakstienas padaro itin ilgas ir riestas. Nusigandusi Dori išsitraukė iš kuprinės veidrodėlį ir į jį pažvelgė. O siaube, išplėtė ji akis. Tikrai, ji galėjo patylėti. Atrodė ne ką geriau už švilpį, kuris kikeno jai už nugaros. Visi žandai buvo ištepti juodu tušu, kuris rankomis išterliotas po visą veidą. Tikriausiai tai įvyko mergaitei valantis prakaitą ir ašaras. Dori jautė, kaip jos skruostai nusidažo raudoniu. Laimei, o gal atvirkščiai - nelaimei, niekas to nematys per jos veidą dengiančią juodumą. Kaip Dori galėjo apie tai nepagalvoti? Jai tiesiog ant kaktos parašyta, kokia sunki vienuolikmetei buvo ši užduotis ir kiek jėgų iš jos pareikalavo. Na, bet man bent jau pavyko, ramino save mergaitė ir daugiau nepakėlė nuo suolo galvos.

[Henrieta Poter]

  Gretimame kambaryje pasigirdo žingsniai. Kažkas ėjo į prieangį! Grifiukė skubiai apsidairė ir šmurkštelėjo į ten stovinčią drabužinę prigrūstą paltų. Pasislėpti spėjo kaip tik laiku. Po kelių akimirkų prie pat durų aiškiai buvo girdėti, kad kažkas atėjo į koridorių. Tas kažkas tarė:
- Kas paliko atidarytas duris?!
  Henrieta nutirpo. Ir kaip galėjo pamiršti uždaryti duris? Dabar jau nebesvarbu. Žingsniams nutolus grifiukė atsargiai pravėrė drabužinės duris ir apsidairė. Aplinkui tvyrojo tyla. Atsargiai išlindusi ėmė sukti galvą kaip surasti, o juo labiau paimti žiedą. Mergaitei nesinorėjo eiti giliau į namo vidų. Nežinia kas laukia už artimiausių durų.
  Staiga pirmakursė prisiminė, kad yra kažkokie kerai, kuriais galima prišaukti daiktą. Po šios minties ėjo ne tokia džiugi kita - Horokrusų šie kerai neveikia. Bet vis dėlto pabandyti galima.
- Acio, - pabandė Henrieta. - Acio, Acio, Acio.
Nieko neįvyko. Mergaitė atsiduso. Teks eiti vidun.
  Atsargiai prisėlinusi prie artimiausių durų įsiklausė ar ten nieko nėra. Nieko neišgirdusi pravėrė duris ir apsižvalgė. Kambaryje nebuvo nė gyvos dvasios. Tačiau kitame greta esančiame kambaryje girdėjosi plunksnos garsai. Kažkas rašė. Ant kambario durų buvo spyna, užrakinta iš vidaus. Mergaitė nuryjo seiles ir vėl atrakino spyną Alohomora kerais. 

[Sofi Barbierato]

   Pažeminusi profesorę Clarke, Sofi laimingai besijuokdama žingsniavo į Magijos intorijos pamoką. Ji pro praviras duris įžengusi į klasę greitai atsisėdo į suolą kuris buvo švarus. Kaip keista, jis švarus. Ji perklausė teorija, nes nenorėjo kalbėtis su panele Clarke ir atsakinėti į kvailus klausimus. Kad ir kaip ten bebūtų ji laukė praktikos.
   Horokrusai!?- Su dideliu pykčiu širdyje užriko raudonplaukė ir vos nenualpo. Ne ne ne, negi reiks jų ieškoti, mirsiu. Na ką jau padarysi ji gailiai atsiduso. Antrakursę pakišo ranką po suolu ir suraitė profesorei špygą. Žaliaakė neturėjo pasirinkimo privalėjo nurioglinti pas profesorę Gloria ir ištraukti likusį lapelį, nes atėjo labai paveluotai. Na ir kas ten bus?- Sarkąstiškai nusišaipė.

Horokrusas: Salazaro Klastuolio medalionas

[Cassidy Melens]

Kai priėjo prie kambario iki pareikalavimo, galvoje buvo tiktai viena mintis ką man dabar galvoti ? Mergina puikiai žinojo, kad reikia pagalvoti apie kažkokį kambarį ir toks kambarys atsiras. Deja ji nežinojo kuriame kambaryje diadema gali būti. Dėl to ji pasirinko pati akivaizdžiausia variantą. Noriu kambario kuriame yra Varnanagės diadema. Ir su jos noru prieš ją išdygo didžiulis kambarys kuriame buvo pilna ne/reikalingų daiktų. Ko tu tikėjaisi ? Ar manei, kad diadema išdygs tau prieš nosį ? Įžūliai savęs paklausė varno nago mokinė ir įėjo į kambarį. Iš pradžių tik tai dairėsi tikėdamasi kažkur išvysti diadema kurią kiekvieną dieną mato bendrajame kambaryje. Deja kaip ir mergina tikėjosi diadema nebuvo paslėptą lengvai. Todėl įėjo į kambaryje ir nuo pat pradžių bandė ieškoti. Ieškojimas buvo labai nuobodus, bet ir tuo pačiu metu atėmė daug laiko ir net vargino penkiolikmete. Ji rasdavo daugybę knygų, plunksnų, sagučių, keistų ir nebrangių papuošalų. O net kartą rado visai sveiką burtų lazdelę, kurią pamačiusi mėlynakė sumąstė panaudoti Acio kerus. Kaip aš nepagalvojau nusistebėjo britė savo nepagalvojimu ir laimingu balsu ištarė:
- Acio diadema.
Nieko neįvyko. Pabandė dar keletą kartų kol įsitikino, kad kambaryje neveikia šie kerai. Nusivylusi šviesiaplaukė ir toliau ieškojo. Kol pagaliau už suplyšusios kuprinės rado melsvą, dailią, bet šiek tiek ir purviną skrynelę kurioje buvo gražiai padėta Varnanagės diadema. Žemaūgė ją atsargiai paėmė ir dar spėjo pagalvoti pagaliau kai jau atsirado klasėje. Varnė užsirašiusi vardą ant diademos atnešė ant profesorės stalo. Ir nuskambėjus skambučiui laimingą išėjo iš klasės.

[Sofi Barbierato]

  Ji žvilgtelėjo į lapelį. Oi kaip nustebino, medalionas. Dabar teks visai sunaikinti tą Ambridž.- nusijuokė. Staiga grindys po kojomis ėmė virpėti, o ir Sofi vos nepargriuvo. Negi tai jau vyksta! Atsidūrusi Magijos ministerijoje buvo labai baugu. Raudonplaukė ten buvo pirmą kartą tad buvo tikrai sunku surasti medalioną. Ji iš Hario Poterio istorijos prisiminė, kad Ambridž jį pasisavino.
  Žaliaakė pasitaisė Klastūnyno kaklaraištį ir pradėjo žiūrinėti visas pakampęs. Ji mąstė visų pirmas tiesiog apžiūrėti tuščius kabinetus. Visuose nieko nerado. Ji žingsniavo link Magiškųjų nelaimių ir katastrofų departamento. Jį praėjusi link Magiškųjų žaidimų ir sporto departamento. Bet nei ten nei ten nieko nerado.

[Sofi Barbierato]

  Ji žvilgtelėjo į lapelį. Oi kaip nustebino, medalionas. Dabar teks visai sunaikinti tą Ambridž.- nusijuokė. Staiga grindys po kojomis ėmė virpėti, o ir Sofi vos nepargriuvo. Negi tai jau vyksta! Atsidūrusi Magijos ministerijoje buvo labai baugu. Raudonplaukė ten buvo pirmą kartą tad buvo tikrai sunku surasti medalioną. Ji iš Hario Poterio istorijos prisiminė, kad Ambridž jį pasisavino.
  Žaliaakė pasitaisė Klastūnyno kaklaraištį ir pradėjo žiūrinėti visas pakampęs. Ji mąstė visų pirmas tiesiog apžiūrėti tuščius kabinetus. Visuose nieko nerado. Ji žingsniavo link Magiškųjų nelaimių ir katastrofų departamento. Jį praėjusi link Magiškųjų žaidimų ir sporto departamento. Bet nei ten nei ten nieko nerado.