0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 632
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Apleisti mados namai ir parduotuvė
« Atsakymas #30 Prieš 1 metus »
Ji priešinosi, tačiau buvo per silpna, kad ištrūktų. Užpuolikas, sugriebęs už plaukų, atlošė Sakuros galvą ir bandė ją bučiuoti. Pavyko, nes mergina prasižiojo rėkdama. Buvo taip šlykštu, kad ji ėmė dar labiau verkti. Galiausiai jis pradėjo lįsti jai po sijonu. Šviesiaplaukė tik troško, kad jis liautųsi. Arba pradingt.
Tik staiga kažkas pasikeitė. Strazdanė pajuto laisvę. Jos niekas nebebuvo užgulęs. Niekas nebespaudė. Nebevaržė judesių. Bretas, vardas nuskambėjo Sakuros mintyse kaip didžiausias keiksmažodis.
Dabar, būdama nesuvaržyta, Sakura atsitraukė toliau. Sėdėjo ant žemės. Apsikabinusi kelius verkė. Ji matė, kaip Auris Senkleris trenkė Bretui į veidą. Kaip pastarasis apsipylė kraujais. Suprato, kad jiedu pažįstami, tačiau buvo per dideliame šoke, kad apie tai galvotų. Kad apskritai apie kažką galvotų.
Ji tarsi vis dar jautė nusikaltėlio rankas ant savo kūno. Jo veidą, šitaip arti jos veido. Alsavimą. Tas lūpas, kurios...
- Man bloga, - tyliai tyliai pasakė ji sau, kaži, ar kuris nors iš vyrų būtų galėjęs tai išgirsti.
Šiaip ne taip Sakura atsistojo. Pradėjo vemti. Paskui ir vėl atsisėdo. Toliau verkė. Pamatė, kaip Bretas bando spirti Sakuros gelbėtojui.
- Auri! - suspigo ji.
Viena merginos dalis norėjo šokti prievartautojo link ir jį talžyti, tačiau vis dėlto baltapūkei pritrūko drąsos imtis tokių veiksmų. Nors apie ką nors galvoti buvo sunku, šešiolikmetė suvokė, kad yra ir bus šimtą kartų silpnesnė už tą žmogų, jei jį galima taip pavadinti. Tad ji vis dar sėdėjo ant žemės, raudojo ir kartojo transfigūracijos profesoriaus vardą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Sakura Levins »

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1811
Ats: Apleisti mados namai ir parduotuvė
« Atsakymas #31 Prieš 1 metus »
Atoveiksmis ištiko labai greitai. Auris pabandė atšokti ir išvengti spyrio. Gal tas kiek ir sušvelnino jį. Bet vis tiek buvo nekas. Senkleris net susigūžė. Sulaikė kvėpavimą ir ėmė lėtai skaičiuoti mintyse. Bandė kažkaip atitokti nuo skausmo.
- Panelės? - Iškošė pagaliau pagiežingai.
- Dievaži, man dar gyvenime neteko kurios nors versti kažko daryti jai to nenorint Bretai. Žinai, man regis jai nelabai patiko tai, kuo tu užsiėminėjai. - Į Sakurą Auris nenorėjo žiūrėti. Tiksliau bijojo išvysti kažką nepataisomo. Bijojo, kad šitas nutikimas ją sugriaus.
Bet jį pasiekė merginos balsas. Bepaliovos kartojamas jo vardas. Ir Tada Auris pasijuto beveik taip pat, kaip tada, kai Į Alaną vos nepataikė žudomasis užkeikimas. Tu mulkis Senkleri. Mulkis kūbu. Kokius vėjus čia tauški? Nenori sukelti muštynių, tai kurių velnių reikėjo jam vožti? Reikėjo tiesiog grūsti jį lauk ir viskas. Dabar troško tik išvesti Sakurą iš čia kuo greičiausiai. O juk norėjau praeiti pro šalį. Siuto ant savęs.
- Bretai, eik sau. Nenoriu su tavim terliotis. Nesipainiok man akyse daugiau. Išnyk iš čia. - Prabilo vėl. Bet ne taip kaip seniau. Dabar balsas buvo kažkoks bespalvis.
Auris norėjo nusisukti nuo jo ir taip parodyti, kad kalba baigta. Norėjo prieiti prie ant žemės susigūžusios Sakuros. Bet nedrįso nusigręžti nuo to bepročio. Niekada nebuvo galima nuspėti kas jam šaus į galvą.

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Burtininkas
  • ****
  • 434
  • Nori į galvą? Parašyk PM, susitarsim.
Ats: Apleisti mados namai ir parduotuvė
« Atsakymas #32 Prieš 1 metus »
Oi oi kokie mes kieti ir gudrūs. Tik neapsimetinėk, kad esi itin žavus. Nė viena tavęs nenori, už tai čia ir aiškini mintyse kalbėjo Bretas, tačiau garsiai nieko nesakė. Neketino taip žemintis, kad kalbėtų su šituo prakeiktu kvailiu, kuris akivaizdžiai nusileidžia tiek žavumu, tiek patrauklumu, tiek sugebėjimu sudominti paneles. Nori šitos baltapūkės sau? Taip, tai buvo daugiau nei akivaizdu, ir geidžiamiausias Britanijos bomžas nutarė, kad geriau jau yra nusileisti. Vis tiek mergiotė nebuvo nei patyrusi, nei, tiesą sakant, super žavi. Kaip tik tokiam kaip Auris ji puikiai tiks.
O tas dar ir spoksojo į Bretą, tarsi pastarasis galėtų kažką padaryti. O pyktis buvo išgaravęs, tad dabar geidžiamiausias Britanijos bomžas buvo visiškai ramus. Negalėjo pakęsti to raudonplaukio žioplio, tačiau nepyko nei ant jo, nei ant tos nelabai vykusios panelės.
Daugiau nieko nepasakęs paprasčiausiai nusisuko ir išėjo iš šito prakeikto pastato. Iš karto pradėjo kandžiotis šaltis, bet Bretas to nepaisė.
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 632
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Apleisti mados namai ir parduotuvė
« Atsakymas #33 Prieš 1 metus »
Auris Senkleris kažką kalbėjo, tačiau Sakurai buvo per sudėtinga susivokti, ką. Ji visa susigūžusi verkė ir tirtėjo. Labai stipriai pykino. Jai norėjosi atsidurti bet kur: pievoje, Hogvartse, tėčio namuose. O gal tiesiog imti ir prasmegti. Patekti kažkur, kur viso to nebūtų buvę arba bent jau pavyktų tai pamiršti.
Pakėlusi galvą šviesiaplaukė pamatė, kad tas užpuolikas, Bretas, kad jis išėjo. Tą pačią akimirką Sakura norėjo stotis ir bėgti į tolį, tačiau ji bijojo. O jeigu jis dar netoliese? Aš niekada nebevaikščiosiu Londone, pamanė ji mintyse.
Dabar pažvelgti į profesorių, kai jiedu čia liko dviese, Sakura nedrįso. Buvo siaubingai gėda. Ką Auris Senkleris galvoja? Gal jis mano, kad Sakura pati to norėjo? Pievoje moterys nuolat kartodavo, kad jeigu koks svetimas vyras prisilies prie merginos, ta mergina nebebus švari. Ar tai reiškia, kad Sakura nebešvari?
- Aš... aš... - išlemeno šešiolikmetė, žiūrėdama į duris. - Aš noriu iš čia eiti... Aš noriu oro...

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1811
Ats: Apleisti mados namai ir parduotuvė
« Atsakymas #34 Prieš 1 metus »
Auris ir toliau dėbsojo į Bretą žudančiu žvilgsniu. Bet tas nieko taip ir neištaręs išrioglino lauk. Pasipainiok tu man dar kada nors... Palydėjo jį piktomis mintimis. Truputį palengvėjo, kad driskius žiobaras nudrožė savais keliais. Dabar jis galės dingti iš čia.
Bet tas palengvėjimo jausmas greitai apleido jaunuolį. Išgirdus jos balsą nukratė šiurpas. Dabar jie liko dviese. Ir Auriui teko taip nemėgstamas guodėjo vaidmuo. O taip, jautėsi tiesiog siaubingai. Mintyse vis aidėjo jos balsas, šaukiantis raudonplaukį vardu. Ir Auris pasijuto dar labiau atsakingas už merginą. Todėl panūdo kuo greičiau jos atsikratyti ir nugrūsti visą tai į kokią nors smegenų kertę, kuri jau ir taip buvo pilna visokių nykių dalykų. Ak, sudaužyti Bretą būtų buvę kur kas lengviau, nei tai, kas kliuvo dabar.
Senkleris nusisuko nuo durų. Nebereikėjo jau jų varstyti piktais žvilgsniais. Jis priėjo prie Levins. Žvelgiant į ją darėsi baisiai liūdna.
- Eime. Palikim šią vietą. - Prabilo kažkaip kimiai. Galbūt reikėjo ją apkabinti, paguosti. Bent jau padėti atsikelti. Bet Auris nieko nedarė. Norėjo duoti merginai erdvės. Kažin ar po viso šito jai reikėjo kito žmogaus prisilietimo. Koks skirtumas, kad tai būtų visai kas kita.
- Jo nebėra. Ir jis nebegrįš čia. Dabar tu saugi. - Aš išties suspėjau laiku. Kartais praverčia atsitiktinai atsidurti reikiamoje vietoje. Liūdnai pamanė.