[Britta Hailey Lawrenz]

 Kas galėjo pagalvoti, kad tokia puiki darbuotoja, kaip Britta, išeis iš nuostabaus darbo magijos ministerijoje? Tikriausiai niekas. Tai buvo keistas reiškinys, bet ką gi, toks gyvenimas. Aplinkybės privertė ją pasitraukti. Ir nieko čia nepakeisi.
 Tačiau savaime aišku, už dykaduoniavimą algos niekas nemoka, tad rudaplaukei teko ieškotis darbo. Kadangi mergina tikrai nemenkai įnoringa, tai nebuvo labai lengva. Ji galvojo apie profesoriavimą Hogvartse, mat girdėjo, jog ten ieškoma profesorių, bet nusprendė, kad tai jai ne pats tinkamiausias darbas. Tuomet svarstė modeliavimą. Ji-aukštaūgė, visai išvaizdi. Neturėjo kažkokių labai išskirtinių bruožų, bet gal toms agentūroms reikia ir paprastų merginų? Kas juos žino. Modeliavimo variantas tikrai realus, bet tada kaži kur čia rasti tų agentūrų.. Viskas pasirodė kiek painoka. Iš bėdos tektų tai daryti, bet tada ji pamatė vieną darbo skelbimą.

 Atkeliavo į vietą, kuri buvo visai netoli Grinvičo turgaus. Buvo maždaug pietų metas, tad einant pro turgų Lawrenz nosį kuteno gardus kavos kvapas. Per pietus ji visad išgerdavo papildomą kavos puodelį ir suvalgydavo kruasaną.
 Nuostabus dviaukštis pastatas su vitrinomis tviskėjo prabanga, o didžiulės mados namų pavadinimo raidės "ENER" dar labiau blizgėjo ir tai šiek tiek, hm, privertė rudaplaukę susimąstyti, ar ateiti į šį darbo pokalbį tikrai geras sprendimas. Bet kas padaryta, tas padaryta, ar ne? Juk atkeliavus tiek kelio neapsisuksi ir nenueisi..
 Viduje viskas buvo dar gražiau. Žvilgantys žymiausių mados dizainerių kurti drabužiai, dešimtys konsultančių, prabangą mėgstantys pirkėjai.. Ji nurijo gumulą, staigiai atsiradusį gerklėje. Nebijok, kvailute.
 Priėjusi prie vienos iš konsultančių (pasirinko tą, kuri atrodė maloniausia, nes visos kitos atrodė kaip tuštutės vištelės) paklausė:
 -Atsiprašau? Atėjau į darbo pokalbį. Gal žinote, kur man reikėtų eiti?
 Konsultantė maloniai atsakė į pagalbos prašymą ir palydėjo Brittą laiptais aukštyn, į direktoriaus kabinetą.
 Kinkos drebėjo. Tikrai ne pats maloniausias jausmas.

[Noah Erick Wolfhard]

Kaip ir įprastai, Noah buvo užsivertęs darbais ir dokumentais kurie greitu metu tuoj pradės sklandyti ore. Nesumokėtų sąskaitų priminimai atvykdavo vis dažniau. Įmonė buvo ant bankroto ribos. Na, bent kur Noah tau sumokės tas sąskaitas? Neišeina iš savo kabineto savaitėm, apsikuisęs dokumentais. Suskambo telefonas.
- Supratau, ačiū. - Padėjęs ragelį, Wolhard išpūtė akis.
Darbo pokalbis. Dar vienas žmogus nori dirbti šitam pragare. Eh, kas visiems darosi? Jau penktas žmogus per visą savaitę.
Kabinetas tiesiog atrodė klaikiai. Reiktų apsitvarkyti. Iš užrakinto stalčiaus, vaikinas išsitraukė lazdelę.
- Reparo.
Visi popieriai, aplankalai, išvaryti kavos puodeliai, nuo kurso nukrypę paveikslai ir visas kitas mėšlas stovėjo savo vietoje. Magija visgi yra nuostabus dalykas. Ant stalo gulėjo dar keli kalnai dokumentų, kuriuos reikėjo perskaityti, išanalizuoti ir pasirašyti. Vienu žodžiu, mirtis alyvose. Greičiausiai niekas nenustebtų, jeigu šitame kabinete Noah ir užbaigtų savo paskutines dienas. Įkurti mados namus buvo kvailiausias jo sprendimas gyvenime. Pasigirdo beldimas į duris, atsikrenkštęs, susitvarkęs plaukus ir kostiumą, Wolhard maloniai ir gana garsiai ištarė:
- Užeikite.

[Britta Hailey Lawrenz]

 Ar tai buvo geras sprendimas?
 Ji drebančiomis kojomis įžengė į mados namų direktoriaus kabinetą. Kabinetas nebuvo labai didelis, bet tvarkingas. Žmogus, sėdintis už stalo, buvo maždaug panašaus amžiaus, kaip ir Britta, gal keliais metais jaunesnis. Vešlūs rudi plauki, ryškūs veido bruožai, stilinga apranga. Tikriausiai nieko ypatingo, kaip mados namų vyriausiajam vadovui.
 -Sveiki,-tiesdama ranką pasisveikinimui, tarė ji.
 Klestelėjusi į kėdę, ji tiesiai atsisėdo ir gražiai sudėjo rankas, norėdama sudaryti įspūdį. Aišku, šiandien dėvėjo ne ką kitą, kaip patį mylimiausią kostiumėlį, nes jis jai suteikdavo pasitikėjimo savimi. Plaukus išsitiesino, net šiek tiek paryškino akis pieštuku bei blakstienų tušu-tai buvo neįprasta. Tačiau mėgstamiausia mažoji ruda rankinė bei balti sportbačiai neleido per daug išlipti iš komforto zonos.
 Direktorius atrodė išsiblaškęs, žvelgė tai ten, tai ten. Laukdama, kol jis pradės šnekėti, mergina prisiminė, jog atsinešė CV lapą. Nieko neišmanė apie įsidarbinimus, mat į ministeriją pakliūti padėjo sesuo, o šį kartą tokios pagalbos ji iš nieko nesulaukė, tad reikėjo rūpintis pačiai. Išsiklausinėjusi, ką reikėtų daryti, ji užpildė savo darbo patirties ir gyvenimo aprašymo lapą, gražiai jį atsispausdino. Kažin, ar nereikėjo dar kažko. Tikiuosi, ne..
 Lawrenz baisiausiai bijojo apsikvailinti.
 -Štai, mano CV. Tikiuosi, kad nieko daugiau nereikėjo,-naiviai pajuokavo jauna mergina, laukdama, ką pasakys galimai jos naujasis vadovas.

[Noah Erick Wolfhard]

Noah atsistojo ir pasisveikino su pašnekove. Giliai įkvėpęs jis nužvelgė galbūt būsimą darbuotoją ir atsiduso.
- Taigi, nusprendėte dirbti „ENER“ mados namuose, labai drąsus sprendimas. Jūs verta Nobelio premijos, jeigu išdrįsote čia bandyti įsidarbinti. - Labai rimtu tonu pasakė Noah, dauguma jo darbuotojų šią vietą palikdavo po savaitės. Noah apsidžiaugė, tačiau to neparodė gavęs CV lapą, jam patiko protingi žmonės, žinantys, kad reikia atsinešti tokį dokumentą norint įsidarbinti.
- Labai įdomu, Britta. Kaip matau mokate nemažai užsienio kalbų, tačiau reikalingiausios taip ir nemokate, tai vienas iš minusų į kuriuos atsižvelgsiu priimdamas sprendimą. Taip pat, matau, kad neturite daug patirties, tai dar vienas minusas. Na, kontekste viskas kaip ir gerai, tik labai gaila, kad nemokate prancūzų kalbos, be jos čia nelabai padirbsite. - Jo kalbą nutraukė telefono skambutis, Noah atsiliepė ir buvo informuotas, kad turi vykti į mokesčių inspekciją. Pašokęs jis greitai sumalė:
- Aš labai atsiprašau, atsakymą ar esate priimta ar ne gausite elektroniniu paštu, viso gero ir geros dienos. - Griebęs paltą jis išlėkė.

[Sakura Levins]

Sakura stengėsi susidraugauti su šiuo pasauliu. Todėl dabar, žiemos atostogų metu, ji laiką leido vaikščiodama po Londoną. Žinoma, didžiąją laiko dalį užėmė grojimas gitara, o kai tėčio nebūdavo - dar ir dainavimas. Tačiau visą dieną juk negrosi. Regis, dar visai neseniai šviesiaplaukė nebūtų savęs įsivaizdavusi vaikštinėjant po šį miestą. Bet kaip transfigūracijos profesorius Auris Senkleris ir sakė, šiame pasaulyje yra ir labai daug gerų dalykų. Jis minėjo muziejus, galbūt pavyks kokį nors rasti šiandien?
Buvo keista neturint jokių reikalų tipenti pilku asfaltu. Diena buvo šilta, o sniegas nutirpęs. Žmonės keistai žiūrėjo į mėlynakę, kuri buvo apsirengusi megztą baltą suknelę ir neavėjo batų. Keli net sustabdė ją ir paklausė, ar nereikia pagalbos.
Tačiau pagalbos merginai nereikėjo, bent ne tokios, kokią siūlė žmonės. Jeigu kas nors padėtų pamilti šitą miestą ir jo triukšmą, tada Levins tą pagalbą su malonumu priimtų.
Apie tai galvodama šešiolikmetė pamatė niekam nereikalingą pastatą. Apleistą. Na, va. O jeigu vietoj šio pastato augtų medžiai, būtų vis šiokia tokia nauda. O dabar... Langai ir durys buvo užkalti, tačiau panašu, jog tos durys - išlaužtos.
Vedama smalsumo Sakura pastato duris pravėrė ir įėjo vidų. Žengusi kelis žingsnius į priekį ji tiesiog pasibaisėjo. Čia buvo pilna šiukšlių. Ne, aš geriau jau eisiu ieškoti muziejaus, pamanė mintyse ir šią akimirką grįžinėjo durų link.

[Brett OConnor]

Ar Kaedė Kalėdų atostogoms liko Hogvartse? Kas ten ją žino, nors tai Bretui ir nerūpėjo. Neketino rūpintis ta mergaite. Na, susitiko, pabendravo, ir kas iš to? Kaip nežinojo apie jos egzistavimą vienuolika metų, taip gali nežinoti ir dar vienuolika. Taip, toks variantas visiškai tiko.
Na, negali sakyti, kad visai taip. Visą tą laiką geidžiamiausias Britanijos bomžas nemažai galvojo apie tą mergaitę. Kartais pasvarstydavo, kaip jai sekasi, kokį kartą beveik nusiuntė laišką. Vis dėlto be jos gyvenimas buvo paprastesnis - susiradus dailią panelę, kuri nori kartu praleisti vakarą ir naktį, tikrai geriau negalvoti apie savo dukrą, kuri sėkmingai mokosi magijos. Taigi Bretas stengėsi apie Kaedę galvoti kaip įmanoma mažiau.
Taigi Londone atsidūrė tikrai ne dėl jos. Pinigų neturėjo nė kiek, nebent kokį seniai kišenėje besimėtantį pensą. Vadinasi, reikėjo susirasti kokią gražuolę ten, kur žvangančių neprireiks. Tik ar sugebės aptikti bent pakenčiamą vakaro kompanjonę?
Ir vis dėlto atsidūręs netoli Grinvičo turgaus pastebėjo labai jau jauną ir nekaltai atrodančią baltapūkę. Gal ir kiek per jauną, tačiau ji buvo pakankamai graži, kad Breto veide sušvistų “žavioji” šypsena. Jai įėjus į kažkokį apleistą pastatą geidžiamiausias Britanijos bomžas kiek sutriko, bet šypsena netruko paplatėti. Ten tikriausiai  nebus žmonių, taigi bus galima pasiguldyti ją niekur nesislapstant. O ir mokėti nereikia. Viskas atrodė tiesiog puikiai, taigi vyrukas nuskubėjo iš paskos.
Pasiekęs duris nusprendė, kad gražuolė jau ruošiasi sprukti. Vadinasi, spėjo pačiu laiku. Nepaisydamas nelabai šilto oro itin patrauklus jaunuolis įsitaisė tarpduryje, kad ji negalėtų išeiti, ir labai jau “žaviai” šypsojosi.

[Sakura Levins]

Eidama durų link Sakura galvojo apie muziejus. Iš kur dabar žinoti, kur yra koks nors muziejus? Ar bus kažkoks netoliese? Be to, kokį Sakura norėtų aplankyti? Ji skaitė, kad galima apsilankyti įvairiuose muziejuose. Apie meną, apie istoriją ar net ginklus. To, kuris susijęs su ginklais, šviesiaplaukė lankyti tikrai nenorėjo. Geriau kas nors apie meną, mintyse galvojo ji. Galbūt net būtų koks muziejus apie muziką arba muzikos instrumentus?
Tačiau merginos mintis nutraukė žmogus, kuris stovėjo tarpduryje ir į kurį Sakura vos neatsitrenkė. Jis išdygo čia tarsi iš niekur nieko. Oi, tikriausiai aš įsibroviau į šio žmogaus valdas, ir vėl mintyse ėmė galvoti strazdanė. Gal tai jo pastatas? Tačiau žmogus neatrodė piktas, jis šypsojosi, todėl ir pati mėlynakė atsakė šypsena.
- Laba diena, - tarė ji. - Ar čia jūsų pastatas? - paklausė. - Tikriausiai reikėtų susitvarkyti, čia labai daug šiukšlių... - atsigręžė į patalpą ji. - Aš... aš tiesiog užėjau pažiūrėti, net nežinau kodėl... - ėmė teisintis ir vėl pažvelgė į vyrą. - Labai atsiprašau. Jau keliausiu, o galbūt jūs žinote, kur čia yra artimiausias muziejus ir koks? - dar pasiteiravo laukdama, kol ją praleis.

[Brett OConnor]

Jaunutė gražuolė nusišypsojo, tad “žavioji” šypsena dar labiau paplatėjo. Bretas nė kiek neabejojo, kad ši dailutė panelė bus lengvas kąsnelis. Kad tik nebūtų pernelyg lengvas - taip net neįdomu. Žymiai smagiau leisti laiką su panelėmis, kurios apsimeta esančios itin kuklios - taip geidžiamiausias Britanijos bomžas jaučiasi pasiekęs kažkokią pergalę.
Tai, kad baltapūkė dar ir užkalbino, netgi kiek sutriko. Nepaisant to, kad nebuvo plepus, Bretas paprastai būdavo tas, kuris turi inicijuoti pažintį. Vis dėlto šioks toks kasdienybės paįvairinimas taip pat nebuvo labai blogai, tad jis nė neketino skųstis ar priekaištauti. Tik kokias nesąmones ji čia peza? Kam jam, itin žaviam jaunikaičiui, reikia kažkokio nusususio pastato? Net ir šeimos namai Sautende nebuvo tokie apgailėtini kaip šitas… kažkas.
- Nereikia atsiprašinėti, - be galo lipšniu balsu pratarė Bretas, nors pliurpimas jau pradėjo erzinti ausis. - Kaip ir kažkur eiti. Ką tik susitikome.
Žengęs vidun rudaplaukis uždarė duris, tačiau vis tiek stovėjo tiesiai prieš jas. Maža ką ta keista panelė sugalvos. Ne, geriau nerizikuoti. Paėmęs ją už rankos žengė jos link ir apdovanojo jaunutę gražuolę dar viena “žavia” šypsena.
- Muziejus palauks, - negarsiai pratarė geidžiamiausias Britanijos bomžas. O štai aš - ne mintyse pridūrė, tačiau garsiai to nepasakė. Nenorėjo iš karto parodyti, kodėl atsekė iš paskos. Jeigu susiprotėjo užkalbinti, gal susiprotės ir ką reikėtų veikti toliau? Stipriai laikė panelės pirštus, kad jai į galvą neateitų nė menkiausia mintelė apie galimybę pasprukti. Na jau ne, tokio kąsnelio Bretas nepaleis.

[Sakura Levins]

Sutiktas žmogus buvo išties labai malonus. Kalbėjo gražiu tonu, šypsojosi. Sakura kaip ir suprato, kad pastatas turėtų būti jo, kai jis atsakė, jog atsiprašinėti nereikia. Ir kad nereikia niekur eiti.
- Ar jūs norėtumėte, kad aš padėčiau jums susitvarkyti?
Mergina būtų nieko prieš, tačiau tvarkytis be magijos pagalbos - išties ilgai truks. Šis žmogus galbūt nėra burtininkas, bet jeigu ir būtų, juk šviesiaplaukė iki septynioliktojo savo gimtadienio už Hogvartso ribų magijos naudoti negalės.
Taip pat vyras nieko nepasakė apie muziejus - galbūt neišgirdo? Strazdanė jau norėjo pakartoti klausimą, tačiau vis dėlto žmogus ir vėl prabilo paimdamas ją už rankos ir pasakydamas, kad muziejus palauks.
Tą akimirką melynakės širdis nusirito į kulnus. Iš vienos pusės, nieko blogo juk neatsitiko, ar ne? Pievoje Sakura buvo įpratusi ir prie susikabinimų rankomis, ir prie apsikabinimų. Bet čia ne pieva. Ji stengėsi išlikti rami ir patikinti save, kad viskas gerai, tačiau vis dėlto jautė kažką negero. Kad kažkas ne taip.
Vyras šviesiaplaukės ranką laikė stipriai. Jausmas nebuvo malonus, tačiau mergina neišdrįso rankos ištraukti.
- Gerai, na... - tarė ji. - Jeigu tvarkysimės, ar jūs turite šiukšlių maišų, šluosčių? Ar čia yra vandens? - paklausė.
Iš tikrųjų Sakura norėjo būti kur nors kitur. Ji pasigailėjo čia užėjusi. Tačiau dėl kažkokios pačiai nesuprantamos priežasties pabijojo pasakyti, kad norėtų išeiti.

[Brett OConnor]

Panelė buvo tokia naivi, kad Bretas nejučia nusijuokė. Tiesa, nebuvo galima atmesti tikimybės, kad ji tik apsimeta, bet vis dėlto ne. Tokio nekalto vaikiško naivumo suvaidinti nebuvo įmanoma. Vadinasi, jis susidūrė ne tik su itin gardžiu, bet ir lengvai pasiekiamu kąsneliu. Veide netruko pražysti dar viena “žavioji” Breto šypsena.
- Negi tu rimtai manai, kad aš planuoju čia tvarkytis?
Na, bent jau tikrai ne tokia tiesiogine prasme užbaigė mintyse. Laisvąja ranka apkabino panelę ir tiesiai į ausį sukuždėjo:
- Ir ką tu planuoji veikti su šiukšlių maišais iš šluostėmis? Ir supratu, kad esu pakankamai karštas, kad tau prireiktų vandens, bet mes nieko nenuveikėme. Gal verta nueiti kur nors toliau nuo durų?
Nepaleisdamas šios dienos išrinktosios, tiksliau, spausdamas ją glėbyje vis stipriau geidžiamiausias Britanijos bomžas apsidairė. Nekokia tai buvo vietelė, bet eiti į šaltį visai nesinorėjo. Apdovanojo jauną gražuolę dar viena itin “žavia” šypsena ir ranka, prieš tai beveik traiškiusia panelės pirštus, švelniai perbraukė jai per skruostą.
- Taigi ką mąstai? - negarsiai paklausė.

[Sakura Levins]

Netrukus vyras dėl kažko susijuokė. O šviesiaplaukės viduje kuo toliau, tuo labiau kaupėsi vis didesnis nerimas. Po akimirkos mergina suprato, kad ne šiaip sau ji nujaučia kažką negero. Mat vyras prasitarė, kad neketina tvarkytis. Vadinasi, jam nereikia pagalbos. Tad kodėl jam reikalinga Sakura?
Strazdanei viskas ėmė aiškėti. Jai daug kas pasakojo apie tai, kad pasaulyje yra blogų žmonių. Tačiau mergina buvo išmokyta gerbti vyresnius, gerbti suaugusius. Nors jai ne kartą buvo užsiminta apie tai, jog net ir suaugę gali būti negeri, Sakurai niekada neteko sutikti tokių žmonių. Taip, tiesa, kai kurie profesoriai Hogvartse galbūt ir buvo kiek piktoki, tačiau tai nereiškė, kad jie blogi. Todėl mėlynakė galvojo, jog blogi gali būti nebent mokiniai, kurie dar nėra suaugę. Kaip toji mergina, kurią ji buvo susitikusi miške praeitais metais.
Šią akimirką vyras laikė Sakurą glėbyje ir ranka perbraukė jai per skruostą. Baltapūkę nukrėtė šiurpas. Jai pasidarė negera. Akimirką atrodė, kad net supykino. Kad ir kaip ten bebūtų, bet Sakura jau nebuvo mažas vaikas. Ji ėmė suvokti, kad šis žmogus gali pasielgti su ja daug baisiau, negu pasielgė sutiktoji bendramokslė. Sakura ėmė drebėti, jai pradėjo stipriai plakti širdis.
- Aš noriu išeiti! - galiausiai suspigo ji ir pabandė išsilaisvinti iš vyro gniaužtų.

[Brett OConnor]

Tai, kad naivutė mergelė neatsakė į klausimą, Bretui visiškai nepatiko. Jis vis atidžiau stebėjo gražuolę ir bandė suprasti, ar tai tikrai negali būti vaidyba. Taip, dar prieš akimirką pats sau tvirtino, kad to suvaidinti neįmanoma, bet kažkas čia buvo ne taip. Ko gero, reikėjo tiesiog greičiau imtis veiksmų, atlikti, ką reikia (ar ko norisi) ir keliauti sau. Maža ką šita panelė dar sugalvos.
- Niekur tu iš čia neisi, - suurzgė geidžiamiausias Britanijos bomžas ir dar stipriau prispaudė baltapūkę prie savęs. Kažkodėl prisiminė tą šviesiaplaukį bernioką, su kuriuo susimušė metro stotyje. Na, nesiseka jam su blondinais, bet nė neketino pasiduoti.
Pasitelkęs visą jėgą nutempė panelę toliau nuo durų ir šalčio ir nelabai švelniai parvertė ant žemės. Kuo greičiau įsitaisė šalia ir vėl suspaudė geležiniuose gniaužtuose. Norint net būtų galima nustebti, iš kur šis perkaręs vyrukas turi tiek jėgos, tačiau dėl dailios panelės (tiksliau dėl savo paties) poreikių Bretas buvo pasiruošęs pasistengti.
- Tu juk nenori išeiti, ar ne? - tyliai sumurmėjo ir ilgiau nelaukęs pabučiavo gražuolę.

[Sakura Levins]

Reikalai blogėjo. Dabar vyras nebebuvo mandagus. Atrodė supykęs. Jis neketino paleisti Sakuros. Kai mergina suspigo, jog nori išeiti, šis tik dar labiau prispaudė ją prie savęs ir pasakė, jog strazdanė niekur iš čia neis.
Netrukus nusikaltėlis nusitempė šviesiaplaukę tolėliau ir parvertė ją ant žemės. Spaudė stipriame glėbyje. Sakura bandė išsilaisvinti, tačiau, žinoma, vyras buvo už ją stipresnis. Ne, ne, ne, galvojo mėlynakė, ji spurdėjo. Visa drebėjo, buvo išpilta prakaito, širdis, rodėsi, tuoj tuoj iššoks iš krūtinės.
Galiausiai prievartautojas pabučiavo Sakurą, tuo metu ji stengėsi kuo stpriau sučiaupti lūpas, pabėgti nuo to bučinio. Iš akių pasipylė ašaros. Tą akimirką mergina iš visų turimų jėgų bandė priešintis ir jai pavyko atlaisvinti vieną ranką, kurios nagais ji drėskė vyrui į veidą.
Ir toliau bandydama draskytis, bandydama išlaisvinti ir kitą savo ranką, bandydama spardytis Sakura pradėjo klykti nesavu balsu.

[Auris Senkleris]

Auris drožė gatve. Traukė pas savo draugus. Kurie gyveno netoli šios vietos. Dabar, kai slapstytis nuo nieko nereikėjo. Arba beveik nereikėjo. Jis leido sau pagaliau vėl įsisukti į šėlimo ratą.
Šiandien buvo ganėtinai šilta. Net sniego nebeliko. Tik purvinos balos ant žemės. Raudonplaukis praeidinėjo pro kažkokią griuveną. Labai jau darkančią gražią gatvių harmoniją. Tas pastatas riogsojo neaišku kam. Purvinas ir pamirštas. Bet ar tikrai? Štai Auris sukluso. Iš jo. Tikrai iš ten pasigirdo klyksmas. Prašantis pagalbos, persigandusios merginos riksmas. Ją ten kas nors žudo? Pirma mintis. O tada vyrukas paspartino žingsnį ir nudrožė tolyn. Nenorėdamas nieko žinoti. Nieko negaliu pakeisti. Kiekvieną akimirką pasaulyje įvyksta kas nors siaubingo. Pamano. Apsimeta, kad ten nėra to pastato, o iš jo nesiveržia klyksmas. Neketinu kur nors įsivelti. Man jau gana. Aš turiu savo gyvenimą. Toliau ragina save pro ten praeiti. Bet kažkaip kojos ir mintys nesusišnekėjo tarpusavyje. Nes Auris grįžo atgal ir sustojo prie durų. Mintys, tos bjaurybės iškart parodė siaubingų portretų seriją. Dori, Erka. O jeigu joms kas nors nutiktų? Ir koks tipas, panašus į mane tiesiog pramautų pro šalį?
Duris Senkleris atidarė su triukšmu. Mat tos aplūžusios. O kažkas jas gana tvirtai užtrenkė. Ir kai pamatė viską, kas dėjosi jam po kojomis nustėro. Negali būti. Sakura. Ką tu čia veiki? Kaip čia atsiradai?
Senkleris rovėsi į pastato gilumą ir stvėrė vyrą už drabužių. Su jėga atplėšė nuo Sakuros Levins.
- Bretai... - Sušnypštė tą vardą. - Reikėjo tada tavo snukį galutinai sumurkdyti į tą prakeikta kanalizacijos šulinį. - Auris pradėjo jį vilkti link išėjimo.
- Ką, klubuose mergyčių pritrųko? - Išstūmė jį lauk. - Dink iš čia Bretai. Arba prisiekiu gausi dovanų lūžūsį žandikaulį. Rysi maistą pro šiaudelį. Turėsi puikias atostogas ligoninėj. - Kad patvirtintų šiuos savo žodžius kirto kumščiu jam į veidą. Kad tai padarytų turėjo patraukti nuo jo vieną ranką. Nes prieš tai tvirtai laikė Bretą, kad tas neištrūktų.
- Dink. Ir nebandyk sugrįžti.
Tai padaręs nesitraukė nuo durų. Gerai žinojo, kad su šituo nebūna lengva. Ir kad jis gali sugrįžti.
Auris nenorėjo su juo susimušti. Nes jei jie susipliekdavo, tai tikrai žiauriai. O dabar čia buvo Sakura. Jau ir taip persigandusi. Auris net nenorėjo galvoti kokia ji sugrįš į mokyklą. Todėl muštynių su Bretu norėjo išvengti.

[Brett OConnor]

Na ir ko čia taip priešintis? Susitiko jauna gražuolė itin dailų jaunikaitį, kuris išmokys visko, ko tik dailiai panelei reikia. Bretas nepaleido gražuolės iš glėbio ir nė neketino atsikabinti nuo jos lūpų. Ne, dabar jau tikrai ne - jau per vėlu. Tai, kad panelė dėvėjo sijoną, viską gerokai supaprastino. Pirštais perbraukė koją, bet nepasitraukė nė per milimetrą. Juto, kaip ji priešinasi bučiniui, tad kita ranka čiupęs už plaukų kiek atlošė galvą ir dar atkakliau bandė pasiekti tai, ko norėjo.
Deja, vos tik pakėlė sijoną, kad būtų patogiau įgyvendinti užmačią, kažkas atsitiko. Tiksliau, ne kažkas, o tiesiog neaiškus nevykėlis sugalvojo nutraukti itin smagų laiką. Prireikė gerų akimirkų, kol suprastų: tą nevykėlį pažįsta. Per tas akimirkas spėjo gauti skaudų smūgį į veidą. Iš nosies pasipylė kraujas. Geidžiamiausias Britanijos bomžas neabejojo, kad ji lūžo. Tai dar labiau įsiutino: ir taip nutraukęs jaukų pasibuvimą su dailia panele šitas žioplys viską sugadino, o dabar jau gero tikrai geriau nesitikėti.
- Nesusirandi panelės, tai gadini malonumą kitiems? - suurzgė Bretas ir spyrė Auriui į tarpkojį. Net nesigilino, ar pataikė, tik ištrūko iš prakeikto kvailio gniaužtų ir toliau su neapykanta spoksojo į jį. Gal jis dar susipras išsinešdinti, kad geidžiamiausias Britanijos bomžas galėtų pabaigti ką pradėjęs? Ar teks sudaužyti jį taip, kad šį kartą neatsikeltų? Viso to vyrukas garsiai nesakė - tikėjosi atsakymą sužinoti jau per kelias akimirkas. Vis dėlto muštis kuo nuoširdžiausiai tingėjo, o, kai pagalvoji, toji panelė ne tokia jau ir graži…