0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Jasmine Diana Amneta

  • Burtininkė
  • ****
  • 240
  • Lytis: Moteris
Burtų trikovės turnyro finalo visi laukė turbūt labiau nei bet kurios ankstesnės užduoties. Sėkmė ar nuosmukis šiame etape lems, kas visai greitai maudysis šlovės spinduliuose, laikys nuostabiai atrodančią taurę bei gaus sunkų kapšelį, pilnut pilnutėlį aukso galeonų.
Žiūrovai ne ką menkiau laukė trečiosios užduoties, mat organizatoriai kiekvienais metais nustebindavo su ypatingai sunkia užduotimi ir pavojingomis būtybėmis, kurios, žiūrovų laimei, pavojų kėlė tik čempionams. Tad ne išimtis buvo ir šie metai. Jau atrodė, kad organizatorių fantazija ir visi įmanomi labirintų variantai pasibaigė, tačiau apie vidurdienį prieš trečiosios užduoties pradžią kvidičo aikštėje išdygo stiklo labirintas, kol kas tankiu rūku uždengtas ir be įėjimo, tad mokiniai galėjo tik spėlioti, kas jame slepiasi. Saulei kiek pasislinkus horizontu, visiems papietavus, šiek tiek pailsėjus ir susirinkus prie finalinės užduoties, čempionai buvo nuvesti į skirtingas labirinto puses. Kiek nusivylę, jog nieko nematys, žiūrovai dar nežinojo, koks pragaras virs tarp tų stiklo sienų, tačiau dalyviams žengus pirmuosius žingsnius vidun, sienos praskaidrėjo tik žiūrovams ir šie galėjo stebėti čempionus. Tuo tarpu dalyviai savosios palaikymo komandos per jiems vis dar užtemusį stiklą nebematė ir nebegirdėjo – tapo visiškai izoliuoti nuo publikos. Visų dėmesį pritraukė į labirinto centrą demonstratyviai nuleidžiama Taurė ir lemiama užduotis prasidėjo.

Trečioji užduotis
Klaidingas aštuonkampio formos labirintas turi keturias dalis, kurios yra sujungtos (t.y. iš vienos dalies galima pereiti į kitą) bei centrą, kuriame patalpinta taurė. Kiekviena labirinto dalis simbolizuoja koledžų elementus: Grifų Gūžtos – ugnį, Švilpynės – žemę, Varno Nago – orą bei Klastūnyno – vandenį. Čempionai yra nuvesti į jų elemento dalį. Kiekvienoje dalyje taip pat galima rasti po didesnę salę, iki kurios veda ir iš kurios išveda labirinto koridoriai. Kiekvienoje iš jų laukia skirtingi išbandymai, susiję išskirtinai su vienu iš elementų, siaučiančių toje labirinto dalyje, tačiau bet kurioje iš jų buvo taip pat galima sutikti ir įvairius magiškus gyvūnus, kurie nebuvo nusiteikę itin draugiškai. Dalyvių tikslas – likti gyviems bei pasiekti Trikovės taurę, kuri nesnaudė ir gan dažnai keitė vietą, keliaudama po visą labirintą. Maža tikimybė, jog Taurė atsiras visai šalia tavęs, tad norint ją kuo greičiau surasti, čempionai buvo priversti palikti savąją labirinto dalį ir ieškoti taip trokštamo daikto, kol jis nepakeitė vietos. Surasti bei paliesti Taurę – vienintelis būdas ištrūkti iš šio labirinto.

Apie labirintą bei išbandymus jame:
Labirinto sienos yra iš nepermatomo, užburto stiklo, kuris kartais gali parodyti teisingus to, kas laukia anapus jų, siluetus, tačiau taip pat gali rodyti ne tiesą, pavojus, kurių nėra, puolančius siaubūbus, klaidingus kelius ir taip apgauti dalyvį.
Ugnies salėje pasitinka netikėti tikros ugnies liežuviai, galintys nemenkai apsvilinti, o per ilgai užsistovėjus vienoje vietoje – žemė pradeda liepsnoti, tad čia atsiradęs dalyvis negali ilgai užsistovėti vienoje vietoje.
Žemės salė slepia nestabilius velėnos lopus, kurie, vos pastačius koją, įgriūna ir dalyvis įkrenta į nemažą duobę, iš kurios pats turi išsiropšti. O tose duobėse gali gyventi pačių įvairiausių šlykštybių – nuo liemenį siekiančių šliužų vonių iki pasimatymo tamsoje su skorpionais ar šiknašaudžiais pliurziais.
Oro salė turbūt apgaulingiausia – joje bet kuriuo metu gali susidaryti viesulas, bet ką, tuo metu esantį salėje, nubloškiantis į sieną. Tačiau ir visą likusį laiką tarp viesulų nėra saugu – be kitų pavojų, šią vietą stebi užpulti ir snapais apkapoti pasiruošusių paukščių būrys.
Vandens salė atrodė kraupiausiai – tik joje vienoje sienos iš tiesų perregimos, o ne tik bandančios išgąsdinti nebūtais dalykais. Sienos čia dvigubos, jų viduje užpildytos vandeniu, kuriame galima matyti plaukiojančias smulkias žuveles aštriais dantimis. Atsitiktiniu metu arba pažeidus stiklą, šis gali dužti bei galinga banga užlieti visą salę ir artimiausią koridorių vandeniu bei agresyviomis žuvelėmis. Po kurio laiko stiklas sugrįžta į savo vietą, vanduo susigeria į žemę bei užpildo tarpą tarp stiklų, žuvelės perkeliamos atgal į netradicinį akvariumą.
Labirinto centrinė dalis buvo užpildyta gravitaciją apverčiančiu rūku (pavyzdžiui, įžengus į šį rūką, žmogus pakyla žemyn galva).
Be šių išbandymų labirinte čempionų laukė kiti pavojingi gyvūnai bei spąstai, tad poilsio tikėtis buvo neverta.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Jasmine Diana Amneta »
Legacy, what is a legacy?
It's planting seeds in a garden you never get to see
I wrote some notes at the beginning of a song someone will sing for me
America, you great unfinished symphony, you sent for me
You let me make a difference, a place where even orphan immigrants
Can leave their fingerprints and rise up,
- Lin Manuel Miranda, „Hamilton“

*

Neprisijungęs Heidi Mollson

  • VII kursas
  • *
  • 221
  • Taškai:
  • Ačiū, Igi, už vienposčio RPG idėją. Ir taip, aš noriu atsakymo
  Diena prasidėjo labai įprastai. Net atrodė, kad šiandien turėtų įvykti paskutinė užduotis, kuri nulems, kuris iš čempionų laimės nemažą pinigų sumą bei taurę, o kuris liks gaus šešiais kartais lengvesnį kapšelį ir koledžo nusivylimą.
  Suvalgiusi greitus ir lengvus pietus, kadangi visiškai nenorėjo apsivemti užduoties metu, Heidi patraukė kvidičo aikštės link. Panašiai kaip ir kiti mokiniai, mergaitė nenutuokė kas iškilo viduryje aikštės, tik aišku šioji apie tai žinojo dar mažiau, kadangi apie tai buvo girdėjusi tik iš kitų. Kad tai stiklo labirintas apgaubtas rūku, nieko gero nežadėjo, tad jaunoji vampyrė tikėjosi, kad greitai pavyks susiruošti užduočiai ir galės jį šiek tiek apžiūrėti iš šono. Rengdamasi, pirmosios užduoties metu naudotus rūbus, tamsiaplaukė tik dabar pajuto, kad jos skoniui, jie yra per daug aptempti. Velnias. Susirišusi ir taip ne per ilgiausius plaukus į kuodą, klastuolė patraukė aikštės link.
  Per kelias minutes pasiekusi ją, Heidi ėmė vaikščioti aplink, bandydama kažką pamatyti per rūką, tačiau vaizdas priminė buteliuko vidų. Po nelaimingų paieškų, mergaitė buvo pakviesta sekti paskui visiškai nematytus žmones, kurie sakėsi ją nuvesiantys iki labirinto pradžios. Tai skambėjo kiek įtartinai, tačiau jaunoji vampyrė galų gale nusprendė, kad bus geriausia, jeigu juos seks. Įdomu ar čia tie patys, kurie apsvaigino prieš antrąją užduotį ir sugirdė nuodus? -keliaudama paskui, svarstė tamsiaplaukė. Neįsivaizdavo ką darytų su tokia informacija, tačiau bent būtų galėjusi įsiminti kaltininkų veidus. Žvalgydamasi aplinkui, klastuolė matė tik pernelyg daug laimingų mokinių veidus, kurie džiaugėsi ir liūdėjo, kad tai paskutinis savaitgalis, kuomet galės stebėti nemokamą pasirodymą, kuriame pagrindiniai dalyviai buvo Ryan ir Heidi. Šūdžiai.
  Trumpa kelionė baigėsi ir mergaitės buvo paprašyta šiek tiek palaukti. Nesuprasdama, kodėl jos tiesiog negali įleisti į vidų, jaunoji vampyrė nelabai patenkinta vaikščiojo pirmyn ir atgal, stebėdama stiklą. Praėjo dar šiek tiek laiko ir jai buvo liepta įžengti, pro sienoje atsiradusią skylę, kuri užsivėrė po to, kai visas kūnas atsidūrė stiklo dėžėje. Pirmasis dalykas, kurį tamsiaplaukė pastebėjo, buvo stiklinės sienos, už kurių plaukiojo žuvytės, kurios neatrodė, kad buvo labai patenkintos naujuoju akvariumu, kuriame smarkiai trūko žalumos. Tai nežadėjo kažką gero, žinant organizatorius, kadangi šie garsėjo sunkiomis užduotimis, kas galėjo reikšti, kad ši salė gali prisipildyti vandens ir žuvyčių, bet kurią akimirką. Heidi šitai nelabai patiko, kadangi nesinorėjo paskęsti ar būti sukandžiotai, tad tikėjosi, kad kol bus šioje vietoje, sienos neims trūkinėti, po truputį leisdamos vandenilio ir deguonies junginį.
  Dar šiek tiek apsižvalgiusi, mergaitė suprato, kad salė simbolizuoja Klastūnyno elementą, kas buvo smagu ir šiek tiek netikėta. Jaunoji vampyrė spėjo, kad kiti kampai simbolizuoja kitų koledžų elementus, kas reiškė mažesnį šansą būti paskandintam, tačiau tai reiškė, kad kitose dalyse, gali laukti sunkesni išbandymai. Dar šiek tiek apsidariusi, tamsiaplaukė nusprendė keliauti toliau, tačiau neįsivaizdavo į kurią pusę. Tiek į kairę, tiek į dešinę ėjo keliai, kurie nebuvo panašu, kad užsibaigtų vos už kelių posūkių, kas pasunkino pasirinkimą. Galų gale Heidi nusprendė keliauti į kairę, o vėliau laikytis dešinės pusės, kadangi kaip buvo galima tikėtis, taurė turėjo būti viduryje.
  Mergaitė įėjo į pirmąjį iš kelių stiklinių koridorių ir vos ne iš karto po to, pasigirdo tylus, o vėliau dar labiau garsėjantis stiklo trūkinėjimas. Velnias. Jaunoji vampyrė ėmė bėgti tolyn, bandydama pasiekti bent kažkiek saugesnę vietą, į kurią visiškai nepatektų žuvytės arba jų patektų labai mažai.
Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (netransfigūravimo tikslais). Dėl pirkimo kreiptis į mane.

Ginu šeimos vyrus, tad nekabinkit Mayran ar Quentin
Jie jums tiesiog per geri :)

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 389
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Paskutinioji turnyro užduotis. Tai kartu ir simbolinė data, o kartu ir gana eilinė diena. Juk kai kurie žmonės matyt, net neateis čia, nes jiems skaudu ar neįdomu stebėti dveijų penkiolikmečių žalojimų. Gal kai kuriems tai netgi atrodė barbariškai.
Vaikinukas atsiduso pasitvarkydamas savo marškinėlius. Jau buvo nuvestas prie labirinto įėjimo, kuris neatrodė labai viliojančiai. Jis buvo žalsvos spalvos, visas įėjimas atrodė, kad yra padengtas samanomis ir tik samanomis. Švilpis sunkiai nurijo seilės susinervindamas. Jau norėjo pasišalinti iš užduoties, bet, deja, buvo įstumtas į labirintą. Berniukas tyliai prancūziškai nusikeikė. Negalėjo keiktis angliškai, kadangi tai būtų nuostabių prancūziškų keiksmažodžių išdavimas. Juk tie keiksmažodžiai skambėjo daug geriau nei angliški. Švilpis atsiduso ir pradėjo eiti. Visas labirintas atrodė gana prabangiai ir gražiai. Organizatoriai tikrai pasistengė sudarynėdami šį labirintą. Rudaplaukis mielai būtų pasivaikščiojęs labirintu jei šis nebūtų pavojingas. Na, ir žinoma jei labirintas nebūtų Burtų trikovės turnyro užduotis. Juk dabar vaikinukas į labirintą ėjo per prievartą, verčiamas visų spaudimo ir panašių dalykų, nors ir labai norėjo pasišalinti iš užduoties. Pasiplauti iš jos kaip pasakytų daugelis senų žmonių. Berniukas tyliai atsiduso ir padėjo kelis atsargius ir nedrąsius žingsnius pirmyn. Jam tos samanos iš kurių buvo sudarytos labirinto grindys atrodė labai keistos ir netvirtos. Atrodė, kad bet kurią akimirką gali sulūžti ir įtraukti vaikiną į kažkokią tuštumą arba bedugnę iš kurios jis neišsikrapštys ir kurioje jis mirs. Berniukas sunkiai nuryjo savo seiles ir pasistengė nebegalvoti apie tai. Jo mintys nebuvo geros. Jis eilinį kartą atsiduso ir žengė dar kelis atsargius ir nedrąsius žingsnius pirmyn. Elgėsi it mažas stirniukas neseniai išlindęs iš prieglobsčio. Jam paėjus dar kelis žingsnius jo laimei nieko neįvyko. Jis dar kartelį nužvelgė nematomas labirinto sienas ir atsiduso. Juk jei jos būtų permatomos viskas būtų daug paprasčiau. Viskas būtų daug lengviau jei sienos būtų permatomos. Tu galėtum matyti visus posūkius, kliūtis ir gyvūnus. Nors jei viskas būtų taip gal netgi viskas būtų per daug paprasta ir net neįdomu. Taip pat su permatomomis sienomis šiek tiek ir mažėtų motyvacija, kadangi tu matytum tą taurę, kuri yra taip toli ir kurios tu niekaip negali pasiekti, iki kurios kelias toks tolimas.  Berniukas atsiduso. Jis norėjo laimėti taurę, tikėjo, kad gali ją laimėti nors dažnai jo viltys ir mintys atrodė lyg kvailiausios fantazijos, kurios niekada neišsipildys. Juk jis tik penkiolikmetis. Jo priešininkė Heidi, vampyrė, ji kiek pranašesnė nei jis. Kiek vaikinukas buvo girdėjęs iš tėvų, vampyrai buvo greitesni už paprastus burtininkus. Plius tėvai sakė, kad tokių buvo nebeįmanoma sutikti, bet štai, Jones pavardės savininkas vieną sutiko. Bet pats berniukas vampyru būti nenorėjo. Nutuokė, kad matyt tai yra ne vien privalumai, bet ir dideli minusai. Pavyzdžiui kraujo gėrimas. O ką tau daryti jei bijai kraujo ir tampi vampyru? Ar vampyrai, kurie bijo kraujo apalpsta maitindamiesi? paklausė savęs švilpis mintyse. Deja, tai nebuvo pats geriausias laikas mąstymui apie vampyrus ir jų pliusus bei minusus. Rudaplaukis vos už kelių žingsnių pamatė tikrai ne vieno iš maloniujų gyvūnų uodegą. Ten buvo basilisko uodega. Rudų akių savininkas sunkiai nurijos savo seiles ir prisispaudė prie sienos. Stengėsi net nekvėpuoti, nenorėjo išleisti nei menkiausio garselio. Juk jei tai padarys tikriausiai mirs, kadangi basiliskas ateis čia. O jo fenikso šalia juk nebuvo. Niekas nepadėtų vaikinui išeiti iš čia gyvam, todėl jis susikauoęs tylėjo.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Heidi Mollson

  • VII kursas
  • *
  • 221
  • Taškai:
  • Ačiū, Igi, už vienposčio RPG idėją. Ir taip, aš noriu atsakymo
  Vanduo ją vijosi, lyg žmogus, ką tik išlindęs iš balto furgono, ant kurio šono užrašyta „Nemokami saldainiai“ ar koks kitas nemokamas dalykas, kuris patinka vaikams. Nenorėdama būti pavyta ir panardinta po skaidriu skysčiu, Heidi bėgo kiek nešė kojos ir leido kūne sukaupta energija. Pasukdama į pirmą pasitaikiusį posūkį, mergaitė šiek tiek atsikvėpė, nes nusprendė, kad vandenilio ir deguonies junginys nubėgs toliau ir nesumanys pasukti į šalutinį koridorių. Praėjo keletas minučių ir vanduo pagaliau ėmė trauktis atgal, šiek tiek taškydamasis į šoną ir bandydamas bent taip pasiekti jaunąją vampyrę.
  Truputi atsipūtusi, tamsiaplaukė apsisuko ir patraukė šalutiniu keliu tolyn, kadangi nenorėjo grįžti į pagrindinį ir žaisti su vandeniu, o tiksliau didele jo banga. Nors tai tikriausiai ir buvo sudėtingiausia užduotis, tačiau klastuolė viduje džiūgavo, kad gali vaikščioti tarp stiklinio labirinto ir ieškoti kelio iki taurės. Jeigu kažkas tai būtų išgirdęs, tikriausiai ją būtų palaikę pamišusia ar atsilupusi. Aišku Heidi nebūtų dėl to supykusi, galbūt net gi būtu pritarusi jų kukliai nuomonei. Juk ne kiekvieną dieną pamatysi žmogų, kuris džiūgauja atlikdamas užduotį, kurioje tavęs, už beveik kiekvieno kampo, tyko Giltinė, kuri tik ir laukia, kada tu susimausi ir būsi užmuštas labirinte esančių gyvūnų ar spąstų.
  Nors kai pradėjo eiti, mergaitė šį koridorių palaikė trumpu, tačiau kuo ėjo toliau, tuo jai atrodė, kad koridoriaus galas bando pabėgti nuo jos. Tai jaunajai vampyrei nepatiko, kadangi šioji buvo pasiruošusi tik įveikti spąstus ir bėgti nuo gyvūnų, o ne bandyti pasivyti tolstantį kelio galą. Taip paėjusi dar keletą minučių, pagal tamsiaplaukės skaičiavimus, šioji apsisuko atgal ir pamatė, kad nuo to momento, kada pradėjo žingsniuoti vos vos pasistūmėjo pirmyn. Tai labai paaiškino tolstančio koridoriaus galo reiškinį, tačiau tai nepaaiškino to, kodėl klastuolė niekur nenuėjo nors ir ėjo. Spėdama, kad tai turi daryti kažką su grindimis, Heidi nukreipė žvilgsnį į jas. Judėdama tolyn, mergaitė akylai stebėjo grindinį, tačiau su šiuo nieko nesidarė, tad nusprendė, kad kažkas atsitiks vėliau.
  Paėjusi dar keletą sekundžių, jaunoji vampyrė neiškentė ir pakėlė galvą aukštyn. Jos nuostabai ji jau buvo nuėjusi pusę kelio ir nebestovėjo prie pat posūkio, tačiau net nepraėjus sekundei, galas ėmė tolti. Tamsiaplaukė apsisuko, norėdama įsitikinti, kad jos niekas netempia, o tai yra paprasta grindų magija. Nepraėjo nei dešimt sekundžių ir Heidi pasiekė vietą, nuo kurios pradėjo kelionę. Vienintelis šio keisto dalyko sprendimas, kurį sugalvojo mergaitė buvo ėjimas, žiūrint į grindis iki tol, kol pasieks posūkį. Aišku pirmiausia reikėjo išsiaiškinti, kurioje pusėje jis yra ir tik tuomet pradėti eiti.
  Šiek tiek pamąsčiusi ir įvertinusi galimus pasirinkimo variantus, jaunoji vampyrė nusprendė sukti į trečią dešinį koridorių. Iš šono tai turėjo atrodyti kiek keistai, o ypač tuomet, kai nematei, kas dėjosi prieš tai. Tamsiaplaukė net ėmė mąstyti, ką dabar mąsto kiti mokiniai ir ką jie aptarinėja, matydami jos keistą elgesį. Vienas iš jų spėjimų, galėjo būti tai, kad šioji pamiršo, po tokio trumpo laiko, praleisto stikliniame labirinte. Nors ir kaip buvo sunku nepakelti žvilgsnio ir patikrinti kiek liko, tačiau klastuolė prisivertė save to nedaryti, bent iki tol, kol pasieks posūkį.
  Iš lėto artėdama, Heidi ėmė mąstyti apie jau patirtus dalykus šiame labirinte. Po šiek tiek galvojimo, mergaitė nusprendė, kad nebuvo labai blogai, kaip buvo galima tikėtis, kas šiai patiko. Aišku žiūrovai, tikriausiai nebuvo pakerėti tokiu reginiu, kas jaunajai vampyrei dar labiau patiko. Juk visada smagu erzinti nepažįstamus žmones ir žinoti, kad jie tau nieko negali padaryti, o Burtų trikovės turnyras tam buvo puiki vieta.
Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (netransfigūravimo tikslais). Dėl pirkimo kreiptis į mane.

Ginu šeimos vyrus, tad nekabinkit Mayran ar Quentin
Jie jums tiesiog per geri :)

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 389
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Jis tylėjo ir beveik nekvėpavo. Basiliskas visai netoliese šnypštė ir panašu, kad nebuvo nuėjęs kažkur toli. Berniukas tylėjo mintyse peikdamas ir keikdamas save. Jis juk buvo toks kvailys. Jam reikėjo pamąstyti apie užduotį ilgiau, reikėjo numatyti, kad šiame pragare gali susitikti su kokia pabaisa kaip basiliskas. Galiausiai neiškęsdamas įtampos jis užsimerkė. Bijojo, kad pamatys basiliską stovintį tiesiai priešais jį, o tai nebuvo pats geriausias variantas.
Po maždaug penkių minučių, sukaupęs visą drąsą vaikinas atsimerkė. Basilisko nebesimatė, atrodė, kad ir nebesigirdėjo. Jones pavardės nešiotojas išleido lengvesnį atodūsį ir pradėjo lėtai eiti pirmyn. Viską darė lėtai nebetodėl, kad nenorėjo įkristi, o todėl, nes nenorėjo sutikti basilisko. To velniško padaro, kurio priaukinimas buvo beveik neįmanoma misija.
Galiausiai vaikinas pradėjo dėti kiek drąsesnius žingsnius ir žingsniavo drąsiau. Atrodė, kad tuoj išeis iš šitos Švilpynės zonos, bet, deja, staiga įkrito į duobę, kurioje buvo pilna kirminų. Švilpį iš karto supykino dėl pasišlykštėjimo. Jis iš karto pradėjo bandyti išlipti iš duobies, bet, deja, jam sekėsi beveik tragiškai. Atrodė, kad tie kirminai lenda po drabužiais, bet to jie nelabai galėjo padaryti. Švilpis sukando savo dantis ir įsikabino į duobės kraštus. Tada stipriai prisitraukė save prie duobies krašto ir išlipo iš duobies. Vaikinas vos išlipęs pradėjo purtytis. Gerai, kad neapsivėmė iš pasišlykštėjimo. Jis vos laikėsi. Staiga pajuto kažkokį kutenimą kojoje. Berniukas sukando savo dantis ir atsiraitojo savo kelnes. Jo koja ropojo kirminas. Ryan garsiai suriko ir nusiėmė kirminą. Šis nors ir gyvūnas buvo šlykštus. Turbūt tai yra vienintelis gyvūnas, kuris švilpynės koledžo čempionui buvo šlykštus. Jis nusipurtė dar kartelį ir tiesiog pradėjo bėgti. Bėgo gana greitai ir staiga pateko į kažkokį keistą rūką. Tas rūkas atrodė, kad ėmė svaiginti. Švilpis jau daug lėčiau ėjo pirmyn. Ėjo keistai dėliodamas kojas, atrodė, kad berniukas buvo stipriai prisigėręs. Jis visiškai nesuprato ką daro. Kiek susilpnėjus svaigimui švilpis pažvelgė į žemę. Žemė buvo keista, o vos po kelių akimirkų švilpis suprato, kad jis tikrai nestovi ant žemės. Jis lyg ir buvo pakilęs nuo jos, nors jam galėjo ir vaidentis. Jones pavardės savininkas garsiai nusikeikė ir pabandė kažkaip lyg ir bėgti per labirintą. Jis kiek pagreitėjo, bet atrodė, kad žemės beveik nelietė. Berniukas atsiduso ir tiesiog užsimerkė. Nesuprato kodėl tas rūkas taip jį veikė. Įdomu ar toks rūkas ir Heidi veikė taip pat? O gal Heidi jau išėjusi iš labirinto? klausinėjo savęs mintyse Jones pavardės savininkas. Nežinojo, kodėl paskutinėje užduotyje tiek mąsto apie Heidi progresą. Galbūt todėl, nes ši užduotis buvo paskutinė ir netgi galėjo nulemti realiai viską? To niekas nežinojo. Nei švilpis, nei kas nors kitas. Ryan'as sunkiai atsiduso ir užsimerkė. Kažkodėl dabar jau stovėjo ant žemės ir jam viskas jau buvo gerai. Švilpynės koledžo atstovas kilstelėjo antakius ir įžengė į kažkokį įėjimą. Prie sienų krašteliuose degė ugnis. Ugnis, kurios liežuviai kartais užeidavo ant pagrindinio tako. Puiku. Aš patekau į ugnies salę. Kodėl tai negalėjo būti kas nors kito? Pavyzdžiui vandens arena? Gal ten būtų daug ramiau nei šioje kvailoje ugnyje. Mąstė vaikinas eidamas gana greitu žingsniu. Ta ugnis jį gąsdino, nors jis ugnį ir mėgo. Juk daugelyje pamokų, turnyrų jis naudodavo Incendio kerus. Bet dabar šie jo taip mėgstami kerai netgi galėjo pabloginti jo ir taip nelabai gerą situaciją. Realiai šiuo metu jam tikrai praverstu, kuris jo gyvūnėlis. Pavyzdžiui Viesulas galėtų jį pakelti virš labirinto, kad šis pamatytų kelią. Nors, matyt, to daryti jis negalėtų, kadangi tai būtų nesąžininga, nes tai būtų labai labai negražus sukčiavimas.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Heidi Mollson

  • VII kursas
  • *
  • 221
  • Taškai:
  • Ačiū, Igi, už vienposčio RPG idėją. Ir taip, aš noriu atsakymo
  Praėjo dar keletas sekundžių ir Heidi pagaliau pasiekė savo tikslą. Pasukusi į dešinę ir dar šiek tiek paėjusi nuleista galva, mergaitė tik tuomet pakėlė akis ir ėmė dairytis aplinkui. Panašiai kaip ir praeitame, šitas nebuvo kažkuo labai įspūdingas, na nebent tuo, kad tolumoje turėjo ne kampuotą užsisukimą į kairę ir daugiau jokių kelių. Daug negalvodama, jaunoji vampyrė tęsė kelionę toliau, kadangi abejojo, kad du iššūkiai gali eiti vienas po kito iš karto. Toks lengvas pasivaikščiojimas, pavojingame labirinte, buvo labai tinkamas mąstymams apie laukiančius iššūkius ir tiesiog kitus, su Burtų trikovės turnyru susijusius dalykus. Aišku žinant organizatorius, buvo sunku sugalvoti, kokius iššūkius jie yra parengę, tačiau bent buvo galima įsivaizduoti, kad užduotis, kurias buvai sugalvojęs, šie panaudojo labirinte ir tu jas tiesiog aplenkei.
  Po kelių minučių nuo ėjimo, vėl normaliai, pradžios, tamsiaplaukė pagaliau pasiekė šiek tiek suapvalintą posūkį. Šiek tiek pristabdydama prieš jį, klastuolė nedrąsiai užsuko už kampo. Vaizdas buvo kiek netikėtas, priešais Heidi glūdėjo koridorius, beveik visiškai pripildytas ant grindų esančiomis lentelėmis, kurios buvo išraižytos įvairiais paveikslais. Iš dalies, tai šiek tiek priminė piramidžių spąstus, kas mergaitei nepatiko, kadangi šioji tik žinojo apie juos, tačiau kaip turėtų įveikti visą šitai, net neįsivaizdavo.
  Jaunoji vampyrė spėjo, kad ant stiklinių sienų, turėtų būti išraižyti identiški piešiniai, kurie turėtų parodyti, kokiu keliu turėtų eiti. Tačiau su šituo spėjimu buvo viena problema. Niekur nesimatė to, kas galėtų parodyti kelią, kas visiškai sugriovė tamsiaplaukės teoriją. Aišku klastuolė galėjo bandyti prabėgti pro tai, tikėdamasi, kad išliks gyva po tokio veiksmo, tačiau taip ji būtų pernelyg rizikavusi, o to visiškai nenorėjo. Dairydamasi aplinkui, Heidi vis dar bandė rasti pagalbos, tačiau nelabai sėkmingai, kartais net pasirodydavo, kad kažkas atsirasdavo ant sienų, tačiau atsisukusi pamatydavo tik lygų stiklą, kuris neatrodė, kad galėtų kažką rodyti.
  Kai tai pasikartojo dar keletą kartų, mergaitė nusprendė, kad dabar ims akylai stebėti stiklą ir tai darys iki tol, kol piešiniai vėl ten pasirodys ir ji juos pilnai įsimins. Ėjo sekundė po sekundės, tačiau niekas nesirodė ir nebuvo panašu, kad planuotų tai padaryti artimiausiu metu. Dėl šios priežasties tamsiaplaukės kantrybė mažėjo, kas šiame turnyre nebuvo labai geras dalykas. Praėjo dar šiek tiek laiko ir pagaliau, kelioms sekundėms, stikle pasirodė nedideli paveikslėliai, kuriuos klastuolė pabandė įsiminti. Aišku tai nebuvo labai lengvas dalykas, kadangi jų atsiradimas buvo labai netikėtas. Atsiminusi bent dalį jų, Heidi ėmė laukti šių atsiradimo dar kartą.
  Antrasis laukimas praėjo greičiau ir net gi žymiai smagiau, kadangi mergaitė dabar žinojo, ko gali tikėtis. Pasirodžius piešiniams dar kartą, jaunoji vampyrė juos įsiminė beveik galutinai. Pagal jos skaičiavimus, reikėjo dar vieno atsiradimo, kad ji galėtų saugiai pereiti per juos. Laukdama atsiradimo, tamsiaplaukė ėmė dėliotis kelią, kuriuo vėliau turėjo eiti. Šis pasirodė ne toks lengvas, kaip buvo galima tikėtis, kadangi vietomis reikėjo šokinėti nuo vienos plytelės ant kitos. Nelauktai dar kartą pasirodė ženklai, kuriuos Heidi galutinai prisiminė ir pasiruošė eiti. Buvo kiek nedrąsu, net ir žinant kaip ir kur statytis kojas, kadangi mergaitė vis tiek rizikavo savo gyvybe.
  Dėdama pirmus žingsnius, jaunoji vampyrė ėmė iš lėto judėti tolyn, stengdamasi sekantį žingsnį jungtis labai atsargiai. Priėjusi vidurį, tamsiaplaukė trumpam sustojo ant šiek didesnės plytelės ir atsipūtė, norėdama numalšinti besidaužančią širdį. Poilsis netruko ilgai, nes kažkas ėmė bildenti į kairėje pusėje esantį stiklą. Atsisukusi ten, klastuolė nieko keisto nepastebėjo, tačiau buvo panašu, kad kažkas artinasi iš tolumos. Nenorėdama susipažinti su artėjančia būtybe, Heidi ėmė judėti pirmyn, tačiau patiriamas stresas ir kiti dalykai sunkino prisiminus ir šis procesas ėmė lėtėti.
Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (netransfigūravimo tikslais). Dėl pirkimo kreiptis į mane.

Ginu šeimos vyrus, tad nekabinkit Mayran ar Quentin
Jie jums tiesiog per geri :)

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 389
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ugnies liežuviai vis užkirsdavo Švilpynės koledžo čempionui kelią. Jie atrodo lyg ir norėjo sudeginti švilpį iki pelenų. Pelenų, kuriuos iš labirinto išpustytų vėjas. Švilpis sunkiai nurijo savo seiles galvodamas apie tai, kaip garsiai rėktų degdamas. Po kelių akimirkų papurtė galvą bandydamas atsikratyti tokių minčių. Juk gal tos ugnys tik apdegins švilpį, o ne visiškai sudegins? Na, jei jį sudegintų organizatoriai turėtų daug bėdos aiškindami kaip viskas nutiko, kodėl viskas taip nutiko ir kas kaltas dėl to. Švilpis abejojo, kad jo tėvai ramiai nuleistų jo mirtį. Nors, tai juk burtų trikovės turnyras čia viskas bet kada gali nutikti. Nesvarbu ką bedarytum, kaip besigintum, bet gali mirti nuo paprasčiausios jau seniai žmonių išmoktos kurti ugnies. Švilpis tyliai nusijuokė ir žingsniavo toliau. Priėjo du posūkius. Vienas vedė į kairę, o kitas į dešinę. Rudaplaukis susimąstė ir galiausiai nusprendė, kad pasuks kairėn. Kažkodėl tas posūkis atrodė priimtinesnis širdžiai. Berniukas pasitvarkė savo plaukus ir staigiai pasuko į kairįjį keliuką. Tikėjosi, kad jo pasirinkimas nekainuos jam gyvybės ir tikėjosi, kad šis pasirinkimas kaip tik jį išgelbės. Berniukas išleido tylų atodūsį. Iš tikro vaikščiojimas labirintu jam įgriso iki gyvo kaulo. Jis norėjo kuo greičiau dingti iš šitos pragaro vietos, kuri galėjo tapti ir jo mirties vieta. Vaikinukas daug labiau norėjo, kad tai būtų tik pragaro vieta. Jis sunkiai nurijo susikaupusias seilės vėl peržiūrėdamas savo mirties scenarijus. Pirmojoje užduotyje mirties scenarijai buvo du. Mirtis nuo baisiosios trolio lazdos arba mirtis nukritus nuo medžio. Nei viena neįvyko. Antroje užduotyje buvo net trys mirčių scenarijai. Pirmasis buvo mirtis nuo kažkokios baisios būtybės miške. Antrasis nuo nuodų poveikio. Ir paskutinis, bet neblogiausias mirtis nuo neteisingai išvirto priešnuodžio ir apsinuodijimo juo. Bet nei vienas iš šių scenarijų taip pat nepasitvirtino. Tai buvo ir pliusas ir minusas, kadangi mirtis labirinte galėjo būti daug žiauresnė nei mirtis nuo nuodų. Juk labirinte švilpis galėjo numirti nuo gyvūnų ar būtybių. Nuo įkritimo į duobę. Nuo mirtino sudegimo. Nuo paskendimo ar tiesiog galvos ar ko nors susilaužymo. Švilpynės koledžo atstovas sunkiai atsiduso ir pasitvarkė savo plaukus. Jis lėtais žingsniais žingsniavo tolyn. Ugnies liežuviai vis stiprėjo, o kelio pabaigos ar posūkių nesimatė. Staiga liežuviai pradėjo daužytis ir iš viršaus. Jones pavardės savininkas pradėjo bėgti plačiais ir greitais žingsniais. Tikėjosi pabėgti nuo ugnies, bet žinojo, kad greičiausiai nepabėgs. Galiausiai berniukas pavargo nuo bėgimo. Jam suskaudo koją, o ugnies liežuviai toje vietoje netalžė jo. Jis pradėjo giliai kvėpuoti. Po maždaug penkių minučių žemė pradėjo griūti ir tiesiog įgriuvo tiesiai už jo. Berniukas garsiai nusikeikė ir vėl pradėjo bėgti su viltim, kad išgyvens šitą pragarą esantį ant jo taip mylimos Hogvartso pilies žemės. Jis bėgo visu greičiu kol galiausiai pasiekė ugnies labirinto dalies pabaigą. Ryan‘as atsirėmė į sieną ir kiek lengviau atsikvėpė laukdamas kol atgaus savo kvapą ir galės leistis į tolimesnes taurės paieškas. Juk vien dėl jos berniukas nuėjo tokius sunkius kelius ir padarė tiek daug baisių ir beveik neįveikiamų dalykų. Jis per visas užduotis lengvai galėjo numirti. Bet jei jis ir nelaimės taurės, gal vis tiek bus laimėtojas. Juk jis padarė nemažai dalykų, kurių jo bendraamžiai tikrai negalėtų padaryti. Po velnių jis išvirė priešnuodį ir nugalėjo didelę, na, nemažą trolių armiją, kuri akylai saugojo gėlę. Jis tai padarė vos su lašeliu baimės. Berniukas nusišypsojo didžiuodamasis savimi.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Heidi Mollson

  • VII kursas
  • *
  • 221
  • Taškai:
  • Ačiū, Igi, už vienposčio RPG idėją. Ir taip, aš noriu atsakymo
  Lėtai strikinėdama nuo vienos plytelės ant kitos, Heidi labai jaudinosi. Visiškai nenorėjo, kad tai, kas artėjo prie jos iš šono, ją pagriebtų ir nusitemptų į stiklą. Nors ir buvo šiek tiek baisu, tačiau mergaitė vis dar atsiminė kur turėtų statyti kojas. Trumpam užmetusi akį į šoną, jaunoji vampyrė nusigando, pastebėjusi, kad šis jau yra labai arti, tad pabandė skubintis, tačiau panašiai kaip ir per sapnus, viskas tik dar labiau sulėtėjo, tad tamsiaplaukei tik liko tikėtis, kad laiku nulips nuo skirtingais piešiniais išgražintų plytelių. Stengdamasi nepažvelgti į šoną, klastuolė skubėjo, nesitikėdama nieko per daug gero. Nors apie tai ir nenorėjo galvoti ir mąstyti, o labiau susitelkti ties bandymu atlikti užduotį.
  Buvo likę vos keli žingsniai, kai šone pasigirdo didelis atsitrenkimo garsas, kuris Heidi labai išgąsdino. To nesitikėdama, mergaitė šoktelėjo į šoną, užlipdama ant klaidingo langelio. Nors iš pat pradžių nieko neįvyko, tačiau jaunoji vampyrė nujautė, kad anksčiau ar vėliau, kažkas įvyks. Trumpam atsisukusi, tamsiaplaukė jau nebematė nieko, dėl ko apsidžiaugė, tačiau nusprendė savo džiugesio emocijas palikti po to, kai atsidurs saugioje vietoje. Išgirdusi kažką atsikabinant iš viršaus, klastuolė greitai peršoko per likusius langelius ir dar šiek tiek paėjusi į priekį atsipūtė. Dar jai būnant nusisukus, pasigirdo dūžimo garsai ir keletas šukių pasiekė Heidi batus. Atsisukusi mergaitė pamatė tik dešimtis krūvų šukių, kurios vartaliojosi ant tako. Na bent dabar kelias atgal saugus, -nusprendė jaunoji vampyrė, tikėdamasi, kad jie nesumanys iš krūvelių, vėl tapti užmušti galinčiais, stiklo gabalais.
  Šiek tiek pailsėjusi ir sumažinusi dar kartą pakilusį širdies mušimo dažnių skaičių, tamsiaplaukė, kad ir nelabai norėdama keliauti toliau. Bet reikėjo, vienaip ar kitaip, dingti iš šio labirinto. Klastuolė būtų su mielu noru pralaimėjusi turnyrą, tik, kad būtų sveika ir gyva išvesta iš čia. Tačiau neatrodė, kad Ryan greitu metu planuotų laimėti, tad Heidi nusprendė pabandyti daryti tai, ką norėjo organizatoriai, kad darytų skirtingų koledžų čempionai.
  Mergaitė pradėjo eiti tolyn, neįsivaizduodama, kaip jausis po to, kai išlys į tikrovę, kurioje žmonių nesupa stiklinės sienos. Tikriausiai pirmos minutės bus labai keistos ir jaunoji vampyrė stebėsis, kodėl čia yra taip šviesu ir jos nevaržo blausus stiklas. Priėjusi dar vieną posūkį, tamsiaplaukė ilgai nesvarsčiusi, pasuko į dešinę pusę. Nematė prasmės ilgam galvojimui ir svarstymui, kodėl viena pusė, galėtų būti geresnė negu kita. Greitai mergaitė pasiekė kažką, kas šiek tiek priminė labirinto vidurį, tačiau šioji nesiskubino eiti ten, kadangi ši dalis, buvo pripildyta rūko, kuris nežadėjo kažką gero. Jaunoji vampyrė prisiartino šiek tiek arčiau, norėdama tik įkišti ranka ir patikrinti ar jis nėra labai pavojingas.
  Atlikusi šį mažą bandymą, tamsiaplaukė nepamatė nieko keisto, kas šaukte šauktų, kad ten yra pavojinga ir nederėtų eiti, tačiau šioji pajautė kažką keisto. Atrodė lyg kažkas bandytų apversti jos ranką, kas nebuvo labai fainas jausmas, ypač tuomet, kai visas likęs kūnas nebuvo verčiamas apsiversti. Klastuolė ėmė svarstyti ar vertėtų eiti ten, aišku jeigu tenai yra taurė ji tiesiog privalėtų tai daryti, tačiau jeigu tai yra tik dar viena labirinto dalis, Heidi galėjo ten net neeiti ir aplenkti šią dalį grįždama atgal ir pasirinkdama kitą pusę. Mergaitė pabandė kažką įžiūrėti toliau, tačiau šioji atrodė per daug tuščia, kad joje egzistuotų taurė. Tad jaunoji vampyrė dar kartą įkišusi ranką, tikėdamasi, kad tai kažkaip padės, apsisuko ir patraukė tolyn, nuo galimai vidurinės labirinto dalies. Jaunoji vampyrė labai tikėjosi, kad nepadarė didelės klaidos, nusprendusi neįeiti į keistą rūką.
Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (netransfigūravimo tikslais). Dėl pirkimo kreiptis į mane.

Ginu šeimos vyrus, tad nekabinkit Mayran ar Quentin
Jie jums tiesiog per geri :)

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 389
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Berniukas žvelgė į labirinto priekį. Vėl turėjo dvi galimybes. Galėjo sukti kairėn arba dešinėn. Kiek pagalvojęs nusprendė ir vėl pasirinkti kairę pusę. Kažkodėl jautė, kad ši pusė iki pat turnyro galo gali vadovauti jam ir padėti gal net laimėti turnyrą. Pasukęs kairėn berniukas atsidūrė dar netyrinėtoje labirinto dalyje. Ji buvo kitokia nei visos. Na, kaip po savo klajonių suprato, kad visos labirinto dalys kažkuo skiriasi. Viena juk buvo padaryta iš kažkokios keistos velėnos, kuri atrodė lyg kokia želė, kuri bet kada gali įtraukti vaikiną į save. Na, tą žėlę galbūt labiau reikėjo vadinti bedugne, bet pavadinimas želė skambėjo daug geriau. O tas pavadinimas dar vaikinukui priminė ir tai, kad jis baisiai nori valgyti. Kartu su tuo jo pilvas ir sugurgė. Švilpis atsiduso ir papurtė galvą bandydamas iš jos it iškratyti mintis apie maistą. Jam tai padarius į jo mintis sugrįžo labirintas ir jo dalis. Juk antroji dalis į kurią jis pateko buvo kažkoks keistas rūkas, kuris jam visiškai neleido normaliai vaikščioti. Juk toje dalyje jis faktiškai skraidė be sparnų! Tai, beje, buvo vienas iš keisčiausių jo nuotykių šiame velnio labirinte. Tada buvo dalis su baisiaisiais ugnies liežuviais, kurie atrodė, kad tiesiog norėjo nužudyti vaikinuką. Na, gal tik apdeginti jį, kad liktų pūslių, bet vis tiek abu dalykai iš tiesų nemaloniai veikė Švilpynės koledžo čempioną. Jis nusipurtė mėgindamas pamiršti ir tą dalį. Jis juk vos neįkrito į lavą/magmą, kurioje galėjo sudegti iki pelenų. Pelenų, kuriuos išpustytų dabar taip stipriai pučiantis vėjas. Atrodė, kad to vėjo vos prieš porą akimirkų, vos prieš įžengiant į šią labirinto dalį nebuvo. Atrodė, kad tas vėjas atsirado staiga arba tiesiog staiga baisiai stipriai susistiprėjo ir vos nenupūtė vaikino. Tai rudaplaukiui pasirodė labai keista, kadangi jis tikrai nebuvo lengvas kaip koks pūkelis ar plunksnelė. Jis juk vidutiniškai sveriantis penkiolikmetis. Paprastas vėjas jo negalėtų, tad rudų akių savininkas priėjo išvadą, kad šis vėjas kaip ir daugelis dalykų esančių magiškame pasaulyje, yra magiškas. Dėl to tyliai nusikeikė, kadangi tai nebuvo labai gerai. Juk vėjas galėjo kaip reikiant aplamdyti švilpio ,,kailį‘‘.  Deja, penkiolikmetis kitos išeities neturėjo, tad pradėjo žingsniuoti tiesiai priešais stiprų vėją. Tai nebuvo super malonus jausmas, bet yra kaip yra. Jis negalėjo nieko kito padaryti. Ėjimas atgal pavėjui galėjo būti didelė klaida, o juk ir nemaža kelio atkarpa nuo posūkių nueita. Tą atkarpą grįžti buvo gaila. Juk jos nuėjimas tikrai kainavo nemažai berniuko jėgų. Jones pavardės savininkas atsiduso ir pasitvarkė savo tragiškai suveltus plaukus ir toliau keliavo pirmyn. Iš dalies jautėsi kaip koks keliautojas keliaujantis per dykumas, kadangi stiprus vėjas kėlė ir akmenukus bei žvyrą nuo žemės. Tai dar prisidėjo prie ėjimo nemalonumo. Švilpis būdamas nepatenkintas tuo kažką sumurmėjo sau panosėje ir skynėsi kelią toliau. Deja, jam tai bedarant jį parbloškė stiprus oro gūsis. Šis gūsis tiesiog pridaužė vaikiną it kokią musę, prie stiklinės labirinto sienos. Berniukas suaimanavo iš skausmo, bet į jį atskriejo dar vienas stiprus oro gūsis. Vaikino lūpas paliko riebus prancūziškas keiksmas, bet, deja, jis kilo ne iš nepasitenkinimo, o iš skausmo. Jam beprotiškai skaudėjo visą kūną. Atrodė, kad oro parbloškimas tiesiog sulaužė kiekvieną vaikino kaulelį. Greičiausiai jam tiesiog viską skaudėjo po smūgio, bet jam atrodė, kad viskas lūžo. Bet jei lūžtų visi kaulai ar švilpis išliktų gyvu? Vargu. Galiausiai vėjo gūsiai pasibaigė ir švilpio kūnas sukrito ant kietos žemės. Vaikinukas buvo su sąmone, bet pajudėti, deja, galėjo labai sunkiai.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Heidi Mollson

  • VII kursas
  • *
  • 221
  • Taškai:
  • Ačiū, Igi, už vienposčio RPG idėją. Ir taip, aš noriu atsakymo
Traukdama tolyn, Heidi darėsi į šonus, tikėdamasi pamatyti kažką ir apsisaugoti nuo galimų grėsmių, kurios gali artėti iš šono. Nors mergaitė ir abejojo, kad kažkas gali išlįsti iš sienos ir ją nusitempti ten, tačiau nenorėjo rizikuoti. Keliaudama jau į kitą pusę, jaunoji vampyrė ėmė šiek tiek labiau abejoti savo sprendimu, tačiau nusprendė neapsisukti, kadangi kažkokia dalis kūne, to daryti nenorėjo.
  Dar vienas posūkis, dar vienas greitais pasirinkimas, kuris vos vos pristabdė tamsiaplaukę. Toks beviltiškas vaikščiojimas nebuvo labai geras, ypač tuomet, kai klastuolė turėjo užduotį - surasti ir paliesti taurę. Aišku Heidi tikėjosi, kad šito dalyko darymas, padės ir pagreitins taurės radimą, kas skambėjo kvailai, tačiau norėjo pasikliauti nuojauta. Kadangi, kiek teko girdėti ir žinoti, taurė dažniausiai būdavo labirinto viduryje ar pabaigoje ir niekada neteko girdėti apie tokį atvejį, kai šioji būdavo kitoje labirinto vietoje. Kas galėjo reikšti, kad organizatoriai pasistengė ir taurę patalpino atsitiktinėje vietoje arba pavertė automatine nešykle, kuri teleportuojasi iš vienos labirinto vietos į kitą. Antrasis variantas skambėjo žymiai įdomiau, tačiau mergaitė nenorėjo, kad tai būtų tas, kuris buvo pasirinktas šiam turnyrui, kadangi tai reiškė, kad reikės beviltiškai vaikščioti dar daugiau.
  Praėjo dar keletas klaidžiojimo minučių, per tą laiką jaunoji vampyrė nenuveikė nieko naudingo, nors čia ir nebuvo galima nuveikti kažką tokio, nesusidūrė su labirinte egzistuojančia būtybe ir kad ir kaip būtų keista, nepriėjo koridoriaus, kuriame jos laukė išbandymai. Tad paėmus visą šitą informaciją, buvo drąsiai galima teigti, kad tamsiaplaukei labai sekėsi, kas ją džiugino, nes tai reiškė, kad šiai nereikia naudoti išvargusių smegenų šiai įdomiai, tačiau kartu ir pavojingai paskutinei užduočiai. Taip pat klastuolė eidama ėmė pastebėti tai, kad per visą tą laiką, ji pabūvojo tik vandens salėje, o kitų koledžų vietose nebuvo, nors ir spėjo, kad kitos egzistuoja. Tai skambėjo kiek keistokai, kadangi Heidi nesirinkdavo to pačio posūkio daugiau nei du kartus iš eilės, kas reiškė, kad ji jau turėjo pasiekti tą vietą, nebent visą tą laiką ji ėjo ratais. Šis spėjimas galėjo būti ir visiška tiesa, juk organizatoriams neturėtų būti sunku padaryti ratą, į kurį įėjęs negali išeiti, nebent taurė atsiranda priešais tave. Tai būtų buvę protinga iš jų pusės, bet labai blogai iš čempionų.
  Pasukusi dar keletą kartų į kairę ir vieną kartą į dešinę, mergaitė atsidūrė toje pačioje vietoje, kas tik patvirtino šios spėjimą. Na ką, dabar bus galima daryti iššūkį „Aš išgyvenau dvidešimt keturias valandas užburtame labirinte.“ Skamba kaip labai smagi veikla. Nežinodama ką dabar turėtų daryti ir šiek tiek paniurusi, jaunoji vampyrė nusprendė pailsėti. Nors ir neužsiėmė daug jėgų reikalaujančia veikla, tačiau jautėsi pavargusi ir labai gailėjosi, pietums valgiusi labai mažai. Maistas, kuris nepateko į jos burną, bet galėjo patekti, būtų labai pravertęs, jeigu taip atsitiktų, kad tamsiaplaukė būtų priversta čia likti ilgam laiko tarpui. Aišku klastuolė tikriausiai būtų galėjusi išgyventi čia, kadangi jos žiniomis, Klastūnyno salė turėjo tam reikalingų dalykų - maisto ir vandens. Bet tam buvo vienas „bet“. Heidi neįsivaizdavo ar tenai esančiuose akvariumuose gyvena labai pavojingos žuvys ir ar vanduo yra tinkamas gerti.
  Pakilusi nuo žemės, mergaitė nors ir ne su per dideliu noru, ėmėsi keliauti tolyn. Spėdama, kad toliau šios labirinto vietos daugiau nenusigaus, jaunoji vampyrė bandė įvairius sukimo variantus, tikėdamasi, kad tai kažkaip padės. Nors ir nedėjo į tai per daug vilčių, tačiau jautė, kad tai galėtų būti sprendimas, jeigu ji norėtų ištrūkti iš čia, ko šioji ir norėjo. Pabandžiusi (jos nuomone) bent dešimtį skirtingų variantų, tamsiaplaukė jau planavo pasiduoti, tačiau sukdama paskutinį posūkį išlindo kažkur, kur dar neteko būti.
  Salė į kurią pateko klastuolė, buvo pripildyta iš žemės išlendančių ugnies liežuvių, kurie ketino apsvilinti arčiau priėjusį čempioną. Nenorėdama nusideginti, Heidi planavo sukti atgal, tačiau suprato, kad jeigu ten nueis, gali ir nebegrįšti. Dar šiek tiek apsidairiusi ir nusprendusi, kad tai vienintelis kelias, mergaitė išvenginėdama ugnies, ėmė pasišokinėdama bėgti. Tai netruko labai ilgai, nes jaunosios vampyrės akiratyje pasirodė taurė. Tamsiaplaukė trumpam sustingo, nežinodama ką daryti, tačiau galų gale susiprotėjo, kad taip stovėti yra pavojinga ir pasileido jos link.
  Šiaip ne taip išvengusi kelių ugnies liežuvių, klastuolė atsirado prie taurės, ranka palietė šią ir kartu su ja dingo į skirtingas vietas. Taurė į kitą labirinto vieta, o Heidi į išorę, kurios ne supo stiklas.
Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (netransfigūravimo tikslais). Dėl pirkimo kreiptis į mane.

Ginu šeimos vyrus, tad nekabinkit Mayran ar Quentin
Jie jums tiesiog per geri :)

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 389
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Vaikinas sunkiai nusikosėjo ir atsistojo lėtai. Jam skaudėjo visiškai visą kūną. Atrodė, kad blogiau būti jau ir nebegali, bet tada dar vienas vėjo gūsis parbloškė švilpį ant žemės. Jis suinkštė kaip koks mažas šunytis. Suprato, kad matyt atsistoti nebegalės ir greičiausiai supus šitam labirinte. Bus tikrai juokinga jei čia ir numirsiu pagalvojo berniukas nusijuokdamas. Argi nejuokinga, kad turnyras, kuris turėjo suteikti nuotykių nužudys jaunąjį magizoologą? Labai juokinga. Juk matyt tai atsirastų ir pirmajame Magijos žinių puslapyje. Tada visi skaitytų galvodami: ak, koks vargšas tas jaunuolis. Juk galėjo gražų gyvenimą nugyventi, gražią žmoną turėti ir panašiai. Vaikinuko tėvai greičiausiai liūdės ir net neleis jo broliui keliauti į Hogvartsą. Švilpis susimąstė kiek sunkiau atsidusdamas. Jis žinojo kaip brolis norėjo keliauti į Hogvartsą, kaip Hogvartsas jį traukė, kaip jis jam patiko iš įvairiausių tėvų ar jo pačio pasakojimų. Galiausiai rudaplaukis atsiduso ir sunkiais judesiais pakilo nuo žemės. Ranka rėmėsi į stiklinę labirinto sieną. Tikėjosi, kad ši siena nesuduš nuo vaikino svorio, kadangi šis visu juo rėmėsi į sieną ir lėtais žingsniais traukė pirmyn. Berniukas labai nuoširdžiai tikėjosi, kad daugiau tokių stiprių oro gūsių jis nesulauks, nes jei sulauks tada tikrai nebeatsistos nuo žemės ir liks gulėti čia ant šaltos ir nepatogios žemės. Šis pasirinkimas, o gal labiau variantas neviliojo, tad jis kaip galėdamas stengėsi pasiskubinti ir nueiti į kitą labirinto dalį. Jo žingsniai buvo platūs, bet vis vien per lėti. Deja, tai vis dar buvo per lėtas ėjimo tempas. Dėl to berniukas nusikeikė ir pabandė dar kiek paskubinti savo žingsnius. Deja, to pasekoje jo skausmas dar labiau sustiprėjo ir skausmo banga nuėjo per visą kūną. Jones pavardės savininkas suklupo ir susiėmė už šono. Suprato, kad vėjo gūsiai numušdami jį į sieną grečiausiai sutrenkė jam šonkaulius, o gal net sulaužė juos. Tai tikrai buvo viena iš blogiausių naujienų, bet Ryan'as pasiduoti negalėjo. Jis turėjo, jis privalėjo pabaigti užduotį. Nesvarbu pirmas ar antras, bet turėjo. Jis juk nuėjo toli, įdėjo tiek pastangų į viską, kad pasidavimas dabar būtų baisiausia jo kada nors padarytas nuodėmė. Sukandęs savo dantis penktakursis atsistojo ir ėjo toliau. Po maždaug penkiasdešimties žingsnių jis pasiekė įsišakojimą. Dabar turėjo net tris galimybes: eiti tiesiai, pasukti kairėn arba pasukti dešinėn. Kadangi paskutinis posūkis kairėn sėkmės tikrai neatnešė, rudų akių savininkas nusprendė pasukti dešinėn. Tikėjosi, kad gal vėl grįš į ugnies dalį. Ten nors ir ugnis, bet kiek ramiau nei šioje vėjo dalyje. Deja, jaunuolis prašovė. Pasukdamas dešinėn jis atsirado kažkokioje permatomoje labirinto dalyje. Tas sienų permatymas buvo daug blogiau nei nematymas kas už jų, kadangi čia atrodo, kad sienose plaukiojo žuvis su aštriais ir ilgais dantimis. Berniukas sunkiai nurijo savo seiles ir patraukė ranką nuo labirinto sienos. Suprato, kad tas plonas stiklas tikrai jo neišlaikys. Jei dabar švilpis remsis į sieną, ji gali sudužti, o tada neaišku kaip viskas su tomis žuvelėmis baigtųsi, kadangi jos tikrai neatrodė draugiškai. Berniukas kiek neramiai pasikasė savo pakaušį ir labai lėtais žingsneliais žingsniavo pirmyn. Nors ir norėjo paspartinti tempą, dabar to padaryti tikrai negalėjo, kadangi negalėjo remtis į sieną, kuri šiuo metu jam buvo it koks prieglobstis mažam gyvūnėliui žiemą.
Žingsniuodamas pirmyn švilpis pamiršo, kad sienos padarytos iš stiklo ir atsirėmė į sieną norėdamas pailsėti, bet tai buvo didžiausia jo padaryta klaida. Stiklas iš karto įskilo ir galiausiai sudužo. Visos žuvytės, kurios buvo už stiklo pradėjo po truputį išplaukinėti pro tarpą susidariusį sienoje. Berniukas kaip galėdamas pradėjo bėgti kol galiausiai atsitrenkė į kažką. Jis kilstelėjo savo antakius ir pamatė taurę. Deja, ši buvo kiek mažesnė nei burtų trikovės tikroji taurė. Matyt, kad tai reiškė, jog švilpis užėmė antrą vietą, bet tai buvo nesvarbu, kadangi vos palietęs taurę švilpis pradingo iš labirinto.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Jasmine Diana Amneta

  • Burtininkė
  • ****
  • 240
  • Lytis: Moteris
Žiūrovai įsitempę stebėjo kiekvieną dalyvių žingsnį bei galimą ar būsimą pavojų. Stiklinis labirintas puikiai atskleidė net mažiausią čempionų nukrypimą, tačiau kad ir kaip šaukė, kad ir kaip mėgino savo favoritą nukreipti tinkama linkme, nei Heidi, nei Ryan to negirdėjo.
Tikrai ne pati lengviausia užduotis, tačiau tikrai finalo verti sunkumai. Paskutiniams energijos bei motyvacijos lašams senkant, abu dalyviai sėkmingai pasiekė finišą paliesdami galėjusią prieš pat nosį pradingti taurę. Sėkmė nusišypsojo abiems - ne tik išsisuko iš galimos mirties gniaužtų, bet ir nesutiko didžiosios dalies pavojingų gyvūnų, kurie slėpėsi tarp klastingų stiklo labirinto sienų. Linksmus gerbėjų šūksnius galėjo girdėti net tie, kurie nesiteikė ateiti bei pažiūrėti tokio svarbaus įvykio.
Užduotys pasibaigė, tad čempionai galės bent kartą per tiek laiko pailsėti nesiruošdami užduotims ir nenarpliodami organizatorių paruoštų mįslių.
Legacy, what is a legacy?
It's planting seeds in a garden you never get to see
I wrote some notes at the beginning of a song someone will sing for me
America, you great unfinished symphony, you sent for me
You let me make a difference, a place where even orphan immigrants
Can leave their fingerprints and rise up,
- Lin Manuel Miranda, „Hamilton“