Dvylikta užduotis: visi komandos nariai turi parašyti trumpą rpg kaip su transfigūracijos pagalba pakeičia vienas kito kažkokią išvaizdos detalę.
Komanda BEdgar Jeffter:
Pavasaris. Lauke švietė saulė ir kvietė visus Hogvartso gyventojus išeiti į lauką. Daugelis jų leido laiką ežero pakrantėje. Neišimtis buvo ir Edgar'as, vaikštinėjantis šalia Hogvartso ežero.
Alisa Faun:
Šią gražią dieną Alisa vaikščiojo prie Hogvartso pilies. Skaisčiai švietė saulė ir moteris grožėjosi ežeru, tada netikėtai pamatė vaikštantį Edgar'ą ir nubėgo pasisveikinti.
Aurora Gler:
Šiltą ir mielą pavasario dieną Aurora apsikabinusi nedidelę knygą vaikštinėjo ežero pakrante. Saulutė kuteno nosį ir spigino akis, bet oras buvo neapsakomai malonus. Galvoje sukosi tuzinai minčių. Gler stebeilijo į keistų formų debesis ir artėjo link poros, gretimais stoviniuojančių žmonių. Priartėjus dar arčiau ji galėjo matyti, jog tai tebuvo Edgar'as ir Alisa.
Edgar Jeffter:
Vienas, du ir Edgar'as savo žmogiškąja klausa išgirdo kažką netoliese bėgant. Na, bent tas garsas pasiekęs ausis buvo panašus į bėgimo garsą. Burtininkas žvilgtelėjo sau per petį. Ir neklydo dėl bėgančio žmogaus. Į jo pusę skuodė Alisa.
Ir iš kur ji čia išdygo pamintijo jis.
- Labas. Ką čia veiki, nuo ko čia bėgi?- susijuokdamas paklausė vaikinas. Jo žvilgsnis užkliuvo ir netoliese buvusios grifiukės, kuri dėbsojo į jo pusę.
Alisa Faun:
- Ai, aš tik su tavimi norėjau pasisveikinti. Bet gal kartais norėtum eiti pasivaikščioti pakrante? Juk toks geras oras.
Mergina nusišypsojo savo žavinga šypsena. Netoliese ji pamatė ir jos pažįstamą Hogvartso mokinę, vardu Aurora. Su Aurora ji susipažino visai neseniai, bet jau spėjo šiek tiek susibičiuliauti. Todėl pusvelė ir jai sušuko:
- Gal tu norėtum prisijungti? Einame pasivaikščioti.
Aurora Gler:
- Labas Alisa, Edgar'ai, - mandagiai pasisveikindama pritūpė Gler. - Žinoma, mielai, - išgirdusi pasiūlymą pasivaikščioti kartu, nusišypsojo mergaitė. Kompanija Aurorai patikdavo nevisada, tačiau šiuo atveju, ji mielai būtų pasivaikščiojusi su Alisa ir Edgar'u.
- Kaip gyvenate? - pasiteiravo mergina.
Edgar Jeffter:
Pasirodo Alisa bėgo link Edgar'o norėdama pasilabinti, o mažoji Hogvartso mokinė buvo jos draugė.
- Labas,- išpūtęs akis pasisveikino magas su grife, - Gal tu kokia ekstrasensė?- iškart pasiteiravo nustebintas juodaplaukis. Jis nustebo dėl to, nes jo vardą žinojo žmogus, kurio jis nepažinojo.
Pasiūlymo pasivaikščioti neatsisakė, nes šiaip ar taip jis vaikštinėjo.
- Neblogai,- atsakė Edgar'as į mergaitės klausimą žiūrėdamas į vandenyje šokinėjančias žuvis, kurios jį privertė užduotį kvailą klausimą Alisai, - Ar svajojai kada nors tapti žuvimi?
Alisa Faun:
Sulaukusi Auroros klausimo moteris atsakė:
- Gerai, o tau kaip? - pasakė ir pažvelgė į šalia einančią mergaitę.
Tada netikėtai sulaukė dar vieno gal kiek keistoko klausimo iš Edgar'o. Sekundėlę pagalvojo:
- Turbūt priklauso nuo žuvies. Bet visai smagų būtų būti silke. Jos plaukioja jūromis ir vandenynais. Norėčiau kur nors nuplaukti, kol manęs neberastų jokie žvejai ir žmonės.
Aurora Gler:
- Na, gal ir esu šiek tiek ekstrasensė, bet Alisa buvo man užsiminusi apie tave, o ir tarpkitko esu tave mačiusi seniau, - švelniai nusijuokė mergina, atsakydama Edgar'ui į klausimą. - Gerai... man sekasi gerai, - pažvelgus tiesiai Alisai į akis atsakė Aurora. Nors tai gal ir nebuvo pats nuoširdžiausias ir tikriausias
atsakymas, bet niekas jos daugiau nieko neklausė.
Aurora klampojo šlapia žeme ir klausėsi draugų pokalbio.
Edgar Jeffter:
Mažoji trijulės narė tikrai atrodė keistoka, bent jau Edgar'ui. Ypač po to, kai paminėjo, jog ji yra mačiusi. Na, bet jei ji gyveno Godriko Dauboje, visko galėjo būti.
Į savo keistą klausimą atsakymą animagas gavo greit. Tas atsakymas buvo išsamesnis nei Edgar'ui reikėjo ar nei tikėjosi.
- Sakai silke norėtum būt?- po klausimo tamsiaplaukio veidą nušvietė šypsena, nes jis buvo neseniai išmokęs naujus transfigūracinius kerus, kurie būtent buvo susiję su silkėmis.
- Silkifors,- nieko nelaukęs Edgar'as nukreipė lazdelę į pusvelės ranką, kuri nuo pirštų iki alkūnės tapo kažkokia pilkšva. Alisos ranka išties vietoj žmogaus odos dabar turėjo silkės odą. Net kvepėjo ar dvokė, kaip silkė. Realiai ją galėjai taisyt ir pietum.
- Dalinai Tavo svajonė išsipildė,- nusijuokė burtininkas, tačiau juoką greit pakeitė pasimetęs šypsnis.
- Ups..,- susivokė mažumėlę prisikvailiojęs, - Tai gana nauji kerai ir nežinau atitransfigūravimo burtažodžio jiems.. Bet juk esame Hogvartse ir galbūt dabartinis transfigūracijos profesorius galės pagelbėti šiuo klausimu,- vėl tik vos šyptelėdamas gūžtelėjo pečiais.
Aurora Gler:
Besiklausant Edgar'o ir Alisos pokalbio Aurora toliau žingsniavo pakrante. Gler nujautė kažką negero, bet draugams apie tai neužsiminė. Kuo toliau, tuo tas jausmas didėjo. Pastebėjusi kur kreipiasi tema mergaitė jau žinojo kas bus.
- Ed, ne! - sušuko Gler, bet nespėjo ir Edgaras jau buvo ištaręs burtažodį. - Ką tu padarei..., - Na, tai buvo neapgalvotas veiksmas, bet Aurorai tai pasirodė juokinga ir ji nesusilaikiusi ėmė krizenti.
-
Verden!- nukreipė lazdelę į vaikino plaukus ir riktelėjo mergaitė. Edgaro plaukai nusidažė dumblių, ryškia žalia spalva. Aurora visai nebesusilaikydama ėmė juoktis net susiėmusi už pilvo. Ji krizeno ir niekaip negalėjo sustoti. Tai tikrai buvo juokinga...
Alisa Faun:
Alisa vos spėjo pastebėti, kaip tamsiaplaukis nukreipė savo lazdelę į Alisos ranką. Netikėtai jos ranka pavirto keisčiausia jai matyta ranka. Oda tapo lygiai tokia pati kaip silkės, ji ir dvokė kaip silkė. Moteris atsargiai palietė glitnią odą. Ji ir jautėsi lyg silkės. Alisa nesuprato ar čia juoktis, ar verkti, ypač kai išgirdo, kad Edgar'as nežino atitransfigūravimo burtažodžio. Ji nespėjo ištarti nė žodžio, kai pamatė, kad vyro plaukai nusidažė ryškiai žalia spalva.
Dabar jau ir Alisa nesusilaikė nesusijuokusi.
Dar liko netransfigūruota Aurora, - pamanė ir nukreipė savo nesilkiškąja ranka lazdelę į jos drabužius ir ištarė:
-
Multicofors.
Visi Auroros drabužiai nusidažė mėlyna spalva. Alisa dar labiau prapliupo juoktis. Taip trijulė linksmai praleido pavasario dieną ir pasitreniravo savo transfigūracijos įgūdžius. Tiesa, po šio pasismaginimo jie nulėkė į pilį ieškoti transfigūracijos profesoriaus, kuris galėtų grąžinti jiems įprastą išvaizdą.
Komanda CMayran
Miškas nebe atrodė toks kraupus, koks atrodydavo vis dar būnant vaikui, besimokant Hogvartse. Dabar šis atrodė kaip eilinis magiškas miškas, kuriame slypi įvairiausios paslaptys. Dabar vaikinas jautėsi jame laisvai, nebe bijojo būti pričiuptu, gauti bausmę ar pakliūti miške į bėdą. Viskas buvo kitaip negu anksčiau, garbanius nebe buvo tas mažas, taisykles mėgstantis laužyti, tačiau vis vien bijantis tokių vietų, vaikas. Jis jau suaugo, išmoko pats savimi pasirūpinti ir apsiginti, o kas svarbiausia, uždraustasis miškas nebe buvo jam uždraustas.
Šaltokas vėjelis pūtė ir kedeno, vėlė ilgokus, garbanotus vaikino plaukus. Su kiekvienu žengtu žingsniu, baltas, purus sniegas sušnarėdavo. Užkliuvus už kokios didesnios šakos, visas sniegas nuo jos nukrisdavo ant tamsiaplaukio veido, taip tarsi apdovanodavo šalčio banga. Retkarčiais mišku prabėgdavo pasilikę žiemoti žvėreliai ar sučerškėdavo medžiuose ar kituose vietuose nuo šalčio pasislėpę paukšteliai. Šią akimirką miške buvo kaip niekad jauku ir ramu. Jeigu nežinotų, Mayranas nė nebūtų patikėjęs, kad šis miškas yra uždraustas ir pavojingas, kadangi šią akimirką, jis visiškai tokio nepriminė.
Bet staiga ramybė buvo suteršta. Tolimoje pasigirdę žingsniai, kurie tikrai nepriminė jokio nekalto žvėrelio, privertė garbanių suklusti, pamiršti visą miško grožį, dėl atsargos išsitraukti burtų lazdelę ir laukti pasirodančio garso šeimininko ar net šeimininkų.
Nikolē
Ne ne ne! Kodėl tas koliodrius nesibaigia?! Vis bėgadama tolyn tamsiu kolidoriumi, kuris vis paskukadvo į šoną, lyg kokiam labirinte, Nikolė trankėsi į sienas, kurios priminė medžio žievės raštus, jas liečiant. Taip rožinių plaukų savininkė jau lėkė kolidoriumi geras dvidešimt minučių. Ją tai vargino. Varnanago mokinė jau iš nuovargo ir iš baimės tetroško vieno – kad šis labirintinis koridorius kuo greičiau baiktusi, todėl ji bėgo kuo tolyn, tikėdamasi kad netrukus pribėks kolidoriaus pabaigą.
Staiga Žanos dukra atsidūrė aklavėtėje. Koridorius baigėsi! Tai lyg ir turėjo džiuginti mergaitę, nes ji to ir troško, bet ne – tai jos nė kiek nežiugino. Ji nenorėjo, kad labirintų koridorius baigtusi aklaviete, iš kurios nebėr kelio atgal! Apsidairiusi aplink, lyg tikėdamasi išvysti kažką, kas padėtų ištrūkti iš aklavietės, mergaitė pastebėjo vyrą. Jis stovėjo. Tiesiog stovėjo, net nejudėjo. Tai darėsi keista. Labai atsargiai ir iš lėto Nikolė patraukė link vyro, tikėdamasi kad jis padės. Bet kuo arščiau ji ėjo link vyro, tuo greičiau kolidoriaus sienos tirpo. Po truputį sienos virto į medžius, didesius ir mažesnius, kurių buvo tokia galybė! Viskas priminė mišką. Kai kolidoriaus sienos galutinai išnyko, pradėjo snigti. Baltas sniegas apklojo medžius ir žolę baltu apklotu, kuris tiesiog kerinčiai nakties tamsoje...
Netrukus Nikolė pajuto kaip smarkiai ir garsiai ji aplsuoja, lyg būtų bėgusi kelias dienas be perstojo. Akyse buvo juoda, bet vaizdas po truputį riškėjo. Ryškėjo. Beryškėjantis vaizdas pradėjo priminti tą patį mišką, kurį katik matė. Apsidairiusi rožinių plaukų savininkė pamatė vyrą. Jis buvo nematytas, rankoje laikė lazdelę, tarsi ketindamas užkeikti Nikolę. Staiga mergaitė prisiminė kad tą vyrą kažkur regėjo, bet nerealybėje, kažkur kitur... Apsidariusi aplinkui suprato, kad jau viską yra regėjusi, o kai pakėlė akis į dangų, ir pamatė tamsų dangų, viskas tapo kaip dieną (nors buvo naktis) aišku.
- O ne! Ir vėl lunatikavau! – lyg sau, lyg kažkam kitam suriko trylikmetė. Pakėlusi akis ir pamačiusi vyrą, užsinorėjo viską išsiaiškinti:
- Kur mes? Kas tu? Kodėl laikai į mane atsatęs lazdelę? Lazdelę... Lazdelė! Kur mano lazdelė?! - Nikolė tik dabar suvokė, kad apsiausto kišenėje nėra jos gluosninės lazdelės. Išgąstis matėsi mergaitės veide, tačiau rankai nuslinkus į kelnių kišenę, Nikolė užčiuopē gluosnio burtų lazdelę ir iškart ramiau atsiduso. Tačiau įtarus, nepatenkintas žvilgsnis vis dar buvo nukreiptas ties keistu garbaniumi.
- Norėjai mane užburti?! Ką?! Ach, kad jau norėjai, prisidirbai ir pats būsi kaltas! - nepatenkinta tarė mokinukė ir mostelėjusi burtų lazdele, pakeitē nepažįstamojo, suaugusio burtininko aprangą į klouno.
Martin
Tepu tepu sniegeliu, kojos šąla, oi baisu,-niūniavo švilpis ką tik savo sukurtos dainos žodžius sliūkindamas į Uždraustojo miško teritoriją. Kelionei į tokią vietą jis pasiryžo nebereikalo. Vaikinas norėjo pasipraktikuoti savo tragiškus transfigūracijos sugebėjimus, dėl kurių dažnai patirdavo gėdą per pamokas. Ką aš veikiau tiek metų transfigūracijos pamokose, kad vos sugebu daiktą paversti į plunksną? Tačiau savęs jis neteisė ir nekaltino, nes mokytojai vos ne kiekvienais metais būdavo kiti ir mokydavo ne vienodu lygiu ar vienodai suprantamomis frazėmis.
Keista, tačiau būnant vienam šiek tiek baugios atmosferos apsuptame miške, burtažodžiai sekėsi daug geriau nei klasėje prieš profesoriaus akis. Jis be jokio vargo pavertė nulūžusią šaką į šakutę, o akmenukus, rastus po plona sniego danga, nors ir ne iš pirmo karto, tačiau į paukščius, o ne tik jų kiaušinius. Kodėl man dabar taip sekasi? Keista...
Slampinėjant tarp medžių ir jų šakų, jis išgirdo žmonių balsus. Nei čia ramybės nuo žmonių nerasi. Priėjęs tyliai arčiau, jis pamatė jaunesnę už jį mergaitę ir vyresnį vaikiną, su labai panašia į jo dėdžio šukuosena, tačiau puikiai žinojo, kad ten tikrai buvo kažkas kitas. Klausantis svetimo pokalbio, Grant šeimos atstovas pastebėjo ant šalia jų esančio medžio šakos tupinčią voverę, kuri buvo puikus taikinys pasipraktikuoti colovaria burtažodį. Nenorėdamas atrodyti keistai ir įtariai, jis išlindo, priėjo arčiau neseniai pamatytų burtininkų bei voverės ir pasisveikino:
-Sveiki, tikiuosi netrukdau jums čia pokštauti. Aš greit dingsiu.
Martin'as mostelėjo lazdele vos tik nusitaikęs ir pasakęs burtažodį. Voverės kailis nevirto mėlynos spalvos, o ir antro šanso jis nebeturėjo, nes ji išsigandusi pabėgo. Vaikinas jau norėjo eiti, tačiau nuleidęs akis pažiūrėti kaip sekasi jo sutiktiems burtininkams, sustingo. Ką tik buvę rožiniai mergaitės plaukai jau spindėjo mėlyna spalva.
-Aš atsiprašau, nenorėjau,-drebančiu balsu pasakė Martin'as supratęs, kad tai jis pakeitė plaukų spalvą.
Mayran
Žingsniai vis garsėjo ir artėjo, o jų savininkas(tiksliau savininkē) vis artėjo. To, ką Mayran pamatė žingsnių savininkei prižingsniavus, šis tikrai nesitikėjo. Vidury uždrausto ir gan kraupokai atrodančio miško stovējo jauna mergaičiukė, dar mokinė. Vaikinas nė negalējo įsivaizduoti, ką tokio jauno amžiaus mergaitė gali veikti ne pačiam saugiausiame, magiškame miške, viena. Tačiau jai pradėjus kalbėti, šis suprato, kad ji tikrai nebuvo viena iš tų mielų, drovių mergaičiukių. Nepažįstama rožinių plaukų savininkė buvo net kiek per daug drąsi ir įkiri, užsipuolė nepažįstamą suaugusį vaikiną jo nebijodama ir visai be priežasties. Tačiau tai nebuvo visko pabaiga. Jaunoji burtininkē ne tik elgėsi kiek nemaloniai, tačiau nusprendė ir panaudoti kerus prieš jį, pakeisti aprangą kvailesne. Mayranas buvo net labai nustebęs, bet vos tik bandė prasižioti, pasirodė ir dar vienas mokinukas. Ties tuo nesąmonės nesibaigė, kadangi berniukas, turbūt net pats to nenorėdamas, pakeitė mergaitės plaukų spalvą.
- Kas per vaikai... - pasimetęs ir kiek susierzinęs suburbėjo po nosimi Wallfloweris. Tačiau neatsilikdamas, norėdamas atlyginti švilpynės aprangą dēvinčiui vaikinukui, mostelėjo burtų lazdele ir pakeitė jo odos spalvą į oranžinę, o galiausiai baigdamas šias nesąmones, nešyklēs pagalba nukeliavo savais keliais.
Komanda D Vieta:
Cukrinis Kiškutis.CLAUDIE:
Šviesi vėsaus pavasario diena Cukriniame Kiškutyje atrodė kiek kitaip, nei pilnuose parkuose, kur tėvai, besidžiaugdami saukės spinduliais, ištempė savo vaikus. Nedidelė parduotuvėlė buvo tuščia, prie stalelių nesėdėjo nė vienas žmogus. Savininkė Claudie atsiduso ir atsirėmusi alkūnėmis į prekystalį, galvojo, ką padarė ne taip. Juk verslas buvo žinomas, kepiniai geri... Dėl Merlino barzdos - net pats Ministras užsisakė tortą vestuvėms iš čia! Šiandien ji dirbo viena, tad reikėjo atlikti nemažai. Labai tikėjosi, jog šviežiai iškeptų keksiukų nereiks išmesti ar parsinešti namo. Kadangi pirkėjų nebuvo, patraukė į virtuvę, kur buvo likusios kelios skardos nepapuoštų gardumynų.
Buvo likę visai nedaug, kai suskambėjo nedidelis varpelis, pranešantis apie būsimus klientus.
- Sekundėlę, tuoj ateisiu!- šūktelėjo iš virtuvės, spausdama paskutines kremo kepures ant keksiukų.
KATHERINE:
Velykų atostogos - kas už jas gali būti geriau? Unikalios vokiečių tradicijos atimdavo mažajai Silverstone kvapą. Deja, Katherine vaikščiojo ilgomis Londono gatvėmis, o ryški saulė degino antrakursės odą, o gatvėse matėsi vienas kitas žiobaras.
Popietė. Mėlynos akutės matė įvairias iškabas ir mažas kavinukes, kurioje galėjo apsilankyti per ramia ir šilta dieną. Įvairios iškabos traukė baltaplaukės akį, bet unikali kavinukės puošmena - kiškutis su šypsena veide ir laikantis gardų keksiuką. Privertė atkėblinti į nedidele parduotuvėlę.
Dvylikametė pravėrė tamsesnės spalvos medžio duris ir išgirdo švelnų moters balsą, kuris pranešė, kad tuoj ateis. Buvo tuščia, kaip prie Vaduco pilies fontano. Nesimatė jokio žmogaus, išskyrus parduotuvės darbuotoją, kuri po kelių sekundžių irgi pradingo skradžiai žemės.
Cukrinio kiškučio vidus buvo unikalus, kaip ir pati iškaba - šviesios rudos sienos, o medžio spalvos apvalūs staliukai, privertė pasijusti Katherine, lyg būtų medžiotojų restorane, bet ryškios detalės - rausvos, baltos puokštės ir kiškučio formos laikrodis - neleido ilgai išturėti jausmą, kad esi medžiotojų kavinukėje.
Baltų plaukų savininkė apsižvalgė ir nedrąsiai priėjo prie juodos lentos , kurioje su balta kreidą ir įmantriais raštais buvo užrašyti gėrimų pavadinimai ir šalia kainos.
- Hmm... Nėra Das Gebackene Osterlamm, o čia tik gėrimai. Gal, gal. Eisiu paprašyti juodos arbatos? - murmėjo sau panosei užsidėjus vieną pirštą ant smakro ir įtariai su smalsių veidukų žiūrėjo į juodą lentą.
Priėjo prie kasos ir kantriai laukė kasininkės. Katherine's kantrybė nebuvo geležinė ir su norų jau norėjo kumščių daužti per stalviršį, deja greitai pasikeitė nuomonė, kai išvydo svarus.
Pravira kasa su pinigais rėžė antrakursės akį. Mergaitė pasiraižė kaklą į vieną kitą šoną ir palengva prisėlino pagal stalviršį prie kasos. Tyliai su vienų pirštukų pravėrė kasą su pinigais ir dar kartą apsižvelgė aplink. Gatvėje nebuvo matyti žmonių, o darbuotoja negrįžo į kasininkės vietą. Po truputi su dešine ranka griebė pinigus ir dėjo į savas juodo megztinio kišenes. Godumas buvo didesnis, nei įprastai ir jau griebė su dviem rankomis pinigus, bet beveik visi knutai ir sikliai jau buvo kišenėse, o ant dugno pamatė galeonus ir pakreipė galvą ir pašnibždom prakalbo:
-Kas čia dabar? Kur dėsiu galeonus?
CLAUDIE:
Mostelėjus lazdele nurodė pabarstukams papuošti dailių šokoladinių kremo kepurėlių viršų ir šyptelėjo. Pavyko tobulai, kur kas geriau, nei būtų galėjusi užbarstyti ranka, tačiau su tiek pat lašų meilės. Šiek tiek didžiuodamasi savo darbu, ant skardos sudėliotus papuoštus keksiukus nešė padėti po stiklu ir pademonstruoti pirkėjams (jei tik tokių daugiau atsirastų). O pasirodo, buvo, tik ne tokių draugiškų.
- Ei,- mostelėjo kitoj rankoj laikoma lazdele, taip užrakindama duris. Nedidelė mergaitė, greičiausiai - Hogvartso mokinė, užsukusi per atostogas į šią, šiek tiek Godriko užmirštą kampelį, tuštino kasą. Claudie norėjo trenkti su skarda sau per galvą, tačiau ši buvo pilna keksiukų. Greitai padėjo po stiklu.- Ką čia veikiame?- iškėlė lazdelę prieš vaiką, nors tai ir nepatiko. Ak, jog tik būtų pati daugiau uždirbusi… Kartą ištuštinta kasa nebūtų toks didelis nuostolis, tačiau dabar, kai kiekvienas knutas buvo uždirbtas kruvinu prakaitu…- Atiduosi ar reiks imtis burtų pagalbos?
KATHERINE:
Godumas buvo stipresnis kaip niekada. Jis norėjo, kad kišenės būtų pilnesnės ir galėtų ramiai išsinešti viską iš mažos kavinukės. Sąžinė negraužė jaunosios Katherine. Baltų plaukų savininkė jau žinojo, kam skirs pinigus iš parduotuvėlės - nepripažintoms gyvatėms nauji terariumai spindintys nuo švaros.
Staigiai išgirdo moters švelnų balsą. Katherine greitai atsisuko ir bematant uždarė kasą.
Rupūžė. Baltaplaukė pavartė akis. Nesiruošė bėgti dvylikametė, jau nebebuvo kur, kai darbuotoja burtų pagalba uždarė duris ir išgirdo darbuotojos klausimą ir tuojau pat atšovė:
-Ai žinai, nieko kaip ir įdomaus. Ieškau tavęs, o dar ir ieškojau Das Gebackene Osterlamm. Matau kaip ir neturi, tai manau man laikas eiti. - nusisuko nuo burtininkės ir iš lėto jau ruošėsi eiti link durų. - Malonėtumėte man atrakinti duris.
Nelaukus atsakymo krūvomis kišenėmis ruošėsi atidaryti duris. Su dviem silpnom rankutėm griebė už rankenos ir traukė į save. Deja, pastangos buvo bevaisės ir nepavyko išsiveržti į lauką, kad pabėgtų nuo mėlynakės. Po truputi atsisuko į rudaplauke mergina.
-Nemanau, kad moteriškei su karpa ant nosies išvis reikia pinigų. - tyliai sau sumurmėjo Katherine ir garsiai tarstelėjo. - Na, gal nereikia?
Nusišypsojo nekalta šypseną, kuri turėtų papirkti moterį ir be perspėjimo pribėgo prie nepažįstamosios ir nenujaučiant apkabino, kad nukreiptu dėmesį.
-Aš atsiprašau. Nenorėjau. Tai nutiko ekspromtu.
Graudinantis balsas skambėjo beveik per visą kavinukę, o netikra krokodilo ašarėlė nubėgo per rausvą skruostą. Vaidybiniai įgūdžiai buvo labai gerai įgūdyti ir galėtų apsimesti, kad serga, verkia ar džiaugiasi gyvenimų.
Keksiukai apibarstyti skaniais pabarstukais rėžė mėlynakės akį, o neapgalvotai ir sugalvojo naują planą. Prilėkė prie keksiukų ir pagriebė saldėsį. Savo gležname dešiniajame delne laikė dar visai šviežų keksiuką apibarstyta pabarstukais. Tuščias skrandis norėjo suvalgyti gardėsį, kuriam buvo alergiška, bet mergaitė nusviedė darbuotojai į veidą. Katherine nelauktai pribėgo prie staliuko ir už jo pasislėpė prie medžio spalvos sienos ant kurios kabėjo įmantrios formos kiškutis.
CLAUDIE:
- Das Gaba- ką?- Amneta bandė suprasti, ką šita mergiotė skiedžia. Niekad anksčiau nebuvo jos mačiusi.
Kas per nemandagi karta auga? Greitai subarė save, jog nešnekėtų kaip nusenusi bobutė. Ji dar jauna. Gal dar spės susirasti vyrą ir susilaukt vaikų, ne, ji tikrai dar neturėtų taip šnekėt, tačiau ta mergaitė tikrai nebuvo mandagi.
- Ką sakei?- abejodama, ar gerai nugirdo, Claudie nelietė nosies, nes spėjo, jog bus apmulkinta. Ją apsikabinęs vaikas buvo visai nenuspėjamas ir galimai turėjo kokių nors rimtų psichologinių problemų. Normalūs vaikai šitaip nesielgia. Normalūs vaikai ir nevagiliauja. Kur šios mergaitės tėvai? Tai, jog Claudie norėjo tapti mama, neturėjo būti suprasta ir išpildyta
šitokiu būdu.
Nubraukė ašarą nuo šviesiaplaukės skruosto ir tuojau pat turėjo braukti lengvutėlį kremą, nuo veido. Kremą keksiuko, kuriuo ką tik šitaip didžiavosi. Negalėjo visko taip lengvai paleisti. Ta mergaitė turėjo daug daugiau energijos, tačiau buvo nusipelniusi kokios nors nuobaudos.
Kovoti prieš tuos, kurie už mokyklos ribų negali naudotis lazdele šiek tiek žema, ar ne? Amneta ginčijosi su savimi, tačiau nusprendė, jog teisingumas turi nugalėti.
-
Accio mano uždirbtus pinigus,- pirmieji atskrido reti galeonai iš pačios kasos, tačiau pakartojus burtažodį kelis kartus, sikliai ir knutai skriejo iš mergaitės slėptuvės ir byrėjo į šiek tiek miltuotos prijuostės kišenę. Nebuvo laiko delsti,-
Melofors!- lazdelė buvo nukreipta į tą vagilę. Jei burtas pavyks, ji nebegalės taip paprastai išeiti ir pasirodyti visiems žmonėms.
KATHERINE:
Mergaitė nieko nematė, kas jai už nugaros darėsi. Sėdėjo visa susigužusi į kamuoliuką, bet jautė po truputi, kaip iš kišenių vyko brūzdesys. Po truputi ir jautė, kaip pinigai jau skraidė į burtininkės pusę. Baltaplaukei rūpėjo dabar jos menka gyvybė, nei svarai su galeonais ir kitais smulkiais pinigėliais. Buvo didelė nežinomybė, ką galėjo dar padaryti negailestinga darbuotoja kuri pavogė pinigus iš jaunosios vagilės. Gal ji buvo viena iš Voldemorto šunyčių, kuri jam paklusdavo.
Sustojo trumpa ir rami tyla, kuri galėjo pranešti kažką blogesnio, nei pinigų pavogimą, o galėjo Katherine nubausti suvalgyti visus saldainius ar sukelti astmos priepuolį.
- Hehe. - tyliai sumurmėjo, - Žinai, tau prireiks tik atidaryti duris ir daugiau manęs nebeišvysi savo gyvenime. - šūktelėjo ir išėjo pasirodyti iš slėptuvės.
Rankas padėjo ant liemens ir atrodydama kaip didvyrė pamatė į ją nukreipusia lazdelę. Po kelių sekundžių Katherine ant galvos atsirado moliūgas.
Baltų plaukų savininkė nieko nesiorientavo aplinkoje, kai buvo visa užsimerkusi, kad moliūgo sultys negriaužtų akių. Baltaplaukė lėkė su kojom kur galėjo, bet po kelių minučių atsitrenkė į sieną ir nugriuvo ant žemės, o iš moliūgo vidas pradėjo šaukti:
-Tu. Voldemorto pakalike, atidaryk duris. Arbūzą atsinešiu, galėsi pati pasijusti kaip aš dabar jaučiuos.
CLAUDIE:
Tiesą sakant, mintis tos šviesiaplaukės moliūngalvės niekuomet neišvysti šiek tiek žavėjo. Ne, žinoma, nenorėjo, jog kas nors mirtų, tačiau kartais galima tiesiog išlyginti tas gyvenimo tieses, paversti jas lygiagrečiomis ir su žmogum nebesusitikti. Rodos, visi pinigai jau buvo jos prijuostėje, dėl viso pikto dar kartą pakartojo burtažodį
Accio ir nebesulaukė jokių monetų. Moliūgas ant galvos tą mergiotę privertė nemenkai išsigąsti. Ak, jog būtų kažką kito sugalvojusi… Transfigūracija, beje, nebuvo pati stipriausia Amnetos pusė. Eliksyrai, buitiniai kerai, padedantys iškepti keksiukus sekėsi gerokai geriau (todėl ji ir kepė keksiukus, o ne užsiėmė transfigūracija). Gerai, jog bent jau visa galva sėkmingai pavirto moliūgu.
Mostelėjo lazdele ir atrakino bei atidarė duris. Neketino jos šitokios paleisti. Jeigu jau bėgs, spės atburti. Apsimetė, jog Voldemorto dalies negirdėjo, nes tai būtų įžiebę tik dar daugiau konfliktų.
KATHERINE:
Moliūgas jau buvo ant baltaplaukės galvos, kurio nusiimti jau nebebuvo įmanoma,nebent magijos pagalba. Magijos pagalba (burtų lazdelė) jau ir pati nebegalėjo atburti, po ranka neturėjo burtų lazdelės ir nežinojo burtažodžio, kaip atkerėti save. Liko jai vienas sprendimas - prašyti atkerėti arba sulaukti kito burtininko pagalbos ir įskųsti CUkrinio Kiškučio darbuotoja.
Baltų plaukų savininkė atsikėlė ir jau norėjo pulti burtininkę, bet aplinkui tik bėgiojo, kol neišgirdo burtažodžio kuris atrakina duris. Gyvačių mylėtoja lakstė kur galėjo po kavinuke, kol nepajuto, kad praėjo pro durų slenkstį.
-Grįšiu su Aurorais. - agresyvių balsų pagrasino mergaitė, - Nepilnamečiams negalima naudotis magijos už Hogvartso teritorijos.
Grifė pėdino kur tik galėjo ir nubėgo į dešinę pusę su moliūgų ant galvos.
CLAUDIE:
Ta mergaitė padarė bent vieną dalyką, kurį žadėjo ir tai buvo tiesa - išbėgo iš Cukrinio Kiškučio pačia pirma pasitaikiusia proga. Claudie neįsivaizdavo, koks jausmas yra būti su moliūgo galva, nes ji niekad nebuvo šių kerų bandomasis triušiukas. Grasinimai, pyktis. Ak, juk gi ne tai mergaitei reikėjo pykti. Ne jos pajamas kažkas norėjo pavogti. Na, moliūgas ant galvos irgi nebuvo pats geriausias aksesuaras. Mergaitei išlekiant pastebėjo savo transfigūravimo klaidas - iš moliūgo galvos kyšojo kelios šviesių plaukų sruogos. Išėjo į lauką.
- Reparifarge,- mostelėjo lazdele. Mergaitė buvo jau tolokai nubėgusi, tad gerai nematė, ar burtas pavyko. Atsiduso, grįžo į savo nedidelę darbo vietą bei uždarė duris. Visas monetas subėrė į kasą ir atidžiai užrakino.
Reikės pasirūpinti geresniu saugumu. Tamsiaplaukė patraukė atgal į virtuvę.
Komanda ELukas:
Dar viena diena Londone. Lukas atsikėlė pakankamai anksti, tačiau ne per anksti, kai tuo metu išėjęs iš namų gali sutikti keletą žmonių, kurie grįžta namo iš vakarėlių. Vaikinas traukė metro stoties link, ketindamas šią dieną skirti įvairių šio miesto vietų lankymui. Nors rudaplaukis ir gyveno vietoje, kurioje susisiekimas buvo pakankamai geras, tačiau iki miestinio geležinkelio teko truputi paeiti. Buvęs klastuolis, mąstė apie išvaizdos pakeitimus, kol keliaus po miestą, tačiau nenorėjo jos pakeisti taip, kad jo nebebūtų įmanoma atpažinti. Geriausias sprendimas tikriausiai būtų buvęs plaukų nusidažymas. Aišku Lukas neturėjo dažų, o tuo labiau neįsivaizdavo, kur jų būtų galima įsigyti, tad nusprendė, kad tai darys burtų pagalba.
Galų gale priėjo laiptus, vedančius į metro stotį. Lėtai leisdamasis žemyn, vaikinas dairėsi aplinkui, ieškodamas geros vietos, kurioje žiobarai nematytų jo užsiiminėjant magija. Žinant juos, jie tai būtų palaikę juodąja magija, nes pagal jų mąstymą, baltoji (geroji) egzistuoja tik filmuose, kai Gendalfas bando padėti pagrindiniams veikėjams. Jau būdamas apačioje, rudaplaukis patraukė tualetų link, tačiau atsidūręs prie jų ir pajudinęs rankeną, pajautė, kad šie vis dar yra užrakinti. Velnias, -mintyse nusikeikė buvęs klastuolis, ką mieliau būtų padaręs ir garsiai.
Nenorėdamas paleisti šios idėjos vėjais, Lukas nupėdino nusipirkti dienos bilieto, už kurį susimokėjęs nupėdino į tolimą kampą ir atsisėdo ant vieno iš keleto suoliukų. Dar šiek tiek apsidairęs ir įsitikinęs, kad pakankamai saugu vartoti burtus, vaikinas išsitraukė lazdelę ir keistu kampu nukreipė į savo plaukus. Nors rudaplaukis mintyse ir padarė viską gerai, tačiau ilgi ir per keletą metų auginti plaukai beveik supę jo veidą, spalvos nepakeitė. Paėmęs lazdelę į rankas ėmė ją apžiūrinėti, tačiau nieko nepamatė, kol galų gale atėjo mintis, kad jis ją laikė ne ta puse. Po poros bandymų, hipotezė pasitvirtino, kas nebuvo labai gerai, ypač jeigu tai įvyko žiobarui, prie dar daugiau žiobarų. Įsidėjęs aštuonių colių medžio galą į vidinę apsiausto kišenę, buvęs klastuolis ėmė dairytis nelaimėlio ar nelaimėlės, kurių plaukai dabar buvo rožinės spalvos. Nors žmonių stotyje ir nebuvo daug, tačiau Lukui paieškos nesisekė, tad šis tikėjosi, kad tai buvo burtininkas, kuris greitai susitvarkė su išvaizdos pasikeitimais.
Selena:
Londonas ir triukšmas atrodė, vienas be kito negali. Selena galvojo, kad decibelų skalė būtų rodžiusi kažkur šimtą ar net šiek tiek daugiau decibelų, tad gintarinių akių savininkės nuotaika buvo tiesiog „tobula“. Nors oras ir nebuvo tragiškas, iš už debesėlių saulutė lindo nedrąsiai ir niekur neskubėdama. Tai buvo visiškai priešingybė tam, ko norėjo aštuoniolimetė. Jeigu tik jos rankose būtų buvęs pasaulio valdymas, saulė šviestų ištisus metus ir kiekvieną rytą leistų pasimėgauti jos spindulėliais. Tada nebūtų jokių nemalonių pokalbių, tokių kaip parduotuvių alėjoje, nebūtų nemalonių veidų. Atrodė, kad vien tik saulės spindulėlis išspręstų dalį pasaulio problemų.
Akmeniniu grindiniu kulniuojanti mergina keletui minučių ištrūko iš savo kabineto. Juk jos neturėtų užmušti, kad neperspėjusi dingo.
Mergina šalimais pastebėjo medinį suoliuką ir krestelejo ant jo, įtraukė į plaučius kuo daugiau gaivaus, vėsaus oro, netgi sugebėdama užmiršti, kad Londone oro užterštumas buvo (ne)įprastai didelis. Pozityviu mąstymu niekad nepasižyminti asmenybė apsidairė aplink ir išsitraukė knygą, pasiskolintą iš vienos
bibliotekos, šiame mieste. Nors jos lapai ir pageltę nuo viršelio nebuvo įmanoma įskaityti ką tokio Lawrenz skaitė, aišku tik tai, kad juodaplaukė, tai darė su pasimėgavimu. Taip bėgdama nuo krūvos problemų.
– Kas per... – spėjo pasakyti, pajausdama, pradedančią skaudėti galvą. Po šims pyragėlių, kas čia atsitiko?! – paklausė savęs ir perbraukė per tamsius plaukus pastebėdama, kaip šie tapo ne, bet kokios, o šlykščios, ryškios rožinės spalvos.
Magijos Ministerijoje dirbančios moters ryškiai raudonos rožės spalvos lūpas paliko atodūsis. Ji juk tikėjosi pailsėti nuo visko, o čia...Čia buvo prasčiau, negu ištisą dieną pūti kabinete ir gintarinėmis akimis stebėti dokumentus, kuriuos tingėjo ir perskaityti.
Rankose neužvertusi knygos pasitaisė savo juodus akinius nuo saulės, kurie uždengė merginos akis ir nužingsniavo tos pusės iš kurios atskriejo tokia dovanėlė merginai link. Pati atkerėti save būtų sugebėjusi, tačiau nežadėjo daryti to ką turėjo atlikti kitas asmuo.
– Nu tai labas rytas, – pratarė ir iš nuostabos, net gi užsičiapė. Net nežinojo ką daugiau ir pridurti tik įsistebeilijo į burtininką sėdintį prieš ją. Ar jis buvo nusiteikęs maniakiškai? Ar buvo tik sutrikęs, gal išvis džiaugėsi? Magijos Ministerijos Įstatymų priežiūros departamento vadovė vylėsi tai išsiaiškinti, net nepaklausus. Nereikėjo slėpti, daugumą tokių dalykų buvo įmanoma suprasti iš veido mimikų ir asmens manierų.
Lukas:
Lukas įnirtingai dairėsi žmogaus ar daikto, kuris tapo rožinės spalvos, tačiau kiek akys regėjo viskas atrodė normaliai. Ačiū dievui -džiaugėsi vaikinas dėl to, kad jo kerai „nepavyko“. Pažvelgęs į laikrodį, įtaisytą viduryje stoties, rudaplaukis kiek nusistebėjo, kad laikas eina taip lėtai, kadangi dar prieš kelias minutes iki kol atvažiuos metro reikėjo laukti apie dvidešimt minučių, o dabar jau septyniolika. Nujausdamas, kad laukimas taps nuobodžia veikla, buvęs klastuolis ėmė stebėti žmones ir kuo jie užsiima, kadangi nesugalvojo geresnės veiklos. Tai tikriausiai buvo viena iš įdomesnių veiklų, kuriomis užsiiminėjo Lukas per tuos kelis mėnesius. Vaikinas net ėmė svarstyti kaip galėtų praleisti ateities dieną, užsiimdamas tokia veikla.
Rudaplaukis jautėsi kiek keistai, užsiiminėdamas ne tiesioginiu šnipinėjimu, tad stengėsi tai daryti tik tuomet, kai žmonės su kažkuo kalbėjosi arba buvo nusisukę į kitą pusę ir jo nematė. O geriausia būdavo tai, kad atvažiavęs metro išsiveždavo, senus ir pabodusius stebėjimo dalykus ir atveždavo naujų, iš kurių kai kurie stotyje pasilikdavo ilgiau. Praėjo dar šiek tiek laiko ir net gi ši, iš pradžių taip įdomi veikla, šiek tiek atsibodo. Buvęs klastuolis dar kartą apsidairė, ieškodamas veiklos ir pagaliau pamatė moteriškę, kuri nukentėjo nuo jo ir keliavo šio link.
-Sveiki, -pasisveikino Lukas, sulaukęs rytinio sveikinimosi. -Norit, kad sutvarkyčiau?
Tai buvo kiek kvailokas klausimas, tačiau vaikinas norėjo įsitikinti, kad žinotų ar kartais pas jį nebuvo ateita padėkoti, už naują, puošnią ir rožinę išvaizdą. Šiek tiek apsižvalgęs ir įsitikinęs, kad jų niekas nestebi, rudaplaukis atkūrė buvusią išvaizdą, tikėdamasis, kad ji to ir nori, kadangi iš veido išraiškų ne atrodė labai patenkinta tuo ką turėjo prieš tai.
-Atsiprašau už išvaizdos pokyčius, -po to, kai moteriškė grįžo į buvusią išvaizdą, atsiprašė buvęs klastuolis.
Pažvelgęs į laikrodį, kurį šiek tiek užstojo nepažįstamoji, Lukas pastebėjo, kad iki metro atvykimo, liko vos kelios minutės, tad šis pakilo nuo suoliuko ir patraukė arčiau geležinkelio. Kaip greitai eina laikas, kai randi netyčia nukentėjusįjį nuo tavęs.
-Dar kartą atleiskite, už nepatogumus ir pokyčius, bet aš jau turiu eiti, -skubėdamas tolyn nuo moteriškės ir klausydamasis ar neatrieda traukinys, ištarė vaikinas.
Selena:
Gintarinės akys vis dar tyrinėjančios burtininko veido bruožus atrodo, neprisimerkė.
– Mhm… – numykė sau po nosimi ir stebėjo burtininko atliekamus veiksmus. Vien tik tai, kad tai nebuvo koks Kiauliasodis ar kita vien tik burtininkams prieinama vieta, juodaplaukę šiek tiek suglumino. Tiesa, nusprendė patylėti bent jau iki tos akimirkos, kada gintarinių akių šeimininkės plaukai įgaus įprastą, juodą it smala spalvą. Beliko viltis, kad burtininkas sugebėjo kerėti. Na, jis tiesiog privalėjo mokėti naudotis savąja lazdele.
– Na, kaip ir viskas gerai, – pratarė išgirdusi netgi du atsiprašymus už išvaizdos pokyčius. Deja, Londono metro nebuvo ta vieta, kur Magijos ministerijos darbuotoja šiek tiek pamokslautų jaunuoliui, ir primintų tai, kad burti matant žiobarams nėra saugu. Na, bent jau šią dieną niekas, nieko nepastebėjo, o tai ir svarbiausia. Lyg aš norėčiau papildomo darbo parnešdama šią džiuginančią naujieną į ministeriją… – pamintijo, vien tik pagalvojusi apie tai, ką dabar galėjo padaryti.
Saulutė švietė dar labiau, juodi akiniai nuo saulės, uždengė gintarines akis, tapo dar vienu privalumu aštuoniolikmetei. Juk jos niekas negalėjo atpažinti, kartais tai tikrai patarnaudavo. Net nesumintijo to anksčiau, o akinius prigriebė vien tik dėl to, kadangi net ir pro savo kabineto langus galėjo pastebėti, kaip noriai švietė saulė.
Smėlinės spalvos paltukas buvo dailiai plakstomas pavasarinio vėjelio. Jis nesiglaudė prie Lawrenz pečių. Buvo per šilta, ypač tada kai prieš akis retkartčiais praskrisdavo įvairiaspalviai drugeliai. Tiesa, juodaplaukė iš jo išsitraukė lazdelę ir sumurmėjo burtažodį, per tą laiką, kai asmuo jau ruošėsi išeiti. Jo plaukų spalva tapo ryškia, neonine rausva ir Isabella nejaukiai kostelėjo. Šyptelėjimo išvengti nepavyko. Nieko nepasakius nukulniavo iš Londono metro stoties į ministeriją, toliau snausti prie šūsnies dokumentų.
Komanda FDavidas apsilankė bibliotekoje, kur rado nemažai kerų, kurie gali pakeisti žmogaus išvaizdą. Berniukas be galo susidomėjo, tad kodėl gi nepabandžius? Lazdelę turėjo su savimi, tad norėjo ilgiau nelaukti ir iš karto pabandyti. Jis išėjo iš bibliotekos ir pradėjo klaidžioti po Hogvartsą. Norint išbandyti kerus reikėjo susirasti auką – nukreipti lazdelę į save Davidas nesiryžo. Nė už ką! Labiausiai jam patiko
colovaria kerai. Kaip norėtų pamatyti „princesę“ ryškiai rausvais plaukais! Taip, jis būtent tai ir padarys! Tik kaip tą nemandagią mergaitę rasti? Šito Davidas, deja, nežinojo, tad tik greitu žingsniu vaikščiojo po pilį.
Berniukas pasuko į kažkokį koridorių ir pamatė nematytą mergaitę. Žiojosi sveikintis, bet netyčia ištarė:
-
Colovaria!
Pamatęs, kad jos plaukai tapo ryškiai rausvi, Davidas sumišo. Šito jis tikrai nenorėjo!..