[Sabrina von Sjuard]

   Juodas snukutis pasisuko į Heidi pusę. Haskis sukarpė ausimis, trumpam žvilgtelėjo į savo šeimininkę ir tarsi pajutęs, kad jaunesnioji vampyrė liūdi, nudūlino pas šią įnirtingai vizgindamas uodegą. Perlindęs per stalą šitaip sutrumpindamas atstumą kelis kartus bakstelėjo savo šlapia nosimi mergaitei į koją, o tada tyliai suinkštė.
   Stebėdama tokį savo augintinio elgesį, Sabrina nežymiai šyptelėjo. Saiko akivaizdžiai nemėgo, kai kas nors liūdėdavo. Papurčiusi galvą žvilgtelėjo į šalia sėdinčią mergaitę. Liūdnos Mollson akys išdavė šios emocijas geriau nei bet kokie žodžiai ar veido išraiška. Įtardama, kad tai ji kalta dėl tokio staiga apėmusio mergaitę liūdesio, pravėrė rausvas lūpas ketindama dar ką nors pridurti ir šitaip atitaisyti savo klaidą, tačiau vietoj to gavo nustebti.
   Didelėmis, nustebusiomis auksinėmis akimis stebėjo, kaip Heidi pakyla iš savo vietos. Akimirką norėjo ir pati stryktelėti, mat toptelėjo, kad ji įžeidę jaunąją vampyriukę, tačiau netrukus gavo suprasti, kad visgi yra priešingai. Nesitikėjusi apkabinimo mergina kelis kartus sumirksėjo juodomis, ilgomis blakstienomis, o tada švelniai apglėbė klastuolę.
   Dabar ji drąsiai galėjo teigti, kad jautėsi it vyresnioji sesuo, o ir Edgaro globotinė turbūt pasitikėjo ja labiau nei ji manė. Ji ir pati turbūt Heidi pasitikėjo labiau nei pati savimi. Juk jai prisipažino apie savo jausmus, ko nesugebėjo padaryti pati sau!
   Šyptelėjusi giliai įkvėpė ketindama atsakyti, bet tuoj pat sučiaupė lūpas. Išgirdusi neįprastą kreipinį gavo dar kartą nustebti. Prireikė kelių akimirkų suvokti ir priimti viską. Plačiai nusišypsojusi kiek stipriau spustelėjo jaunąją vampyriukę glėbyje.
   - Aš irgi, - auksinės akys akimirkai sudrėko nuo ašarų, bet greitai sumirksėjusi Sabrina nuvijo šias šalin.
   Kiek toliau sėdintis haskis viską stebėjo iš šalies ir reikėtų paminėti, kad šis, regis, buvo laimingas. Juodai balta uodega įnirtingai plakė į žemę.
   - Džiaugiuosi, kad turiu tave, - šyptelėjo atsitraukdama ir žvilgtelėdama į mergaitės veidą. - O dabar mums reiktų traukti į namus ir tinkamai pasistiprinti, antraip grįžus Sorenui būsiu nubausta už savo jaunesniosios sesers nepriežiūrą, - nusijuokė švelniai nubraukdama nuo Heidi veido ašaras ir draugiškai nusišypsodama.

[Heidi Mollson]

  Jas apsupo tyla, Heidi neįsivaizdavo ar pasielgė teisingai. Kažkas viduje norėjo, kad ji gailėtųsi savo veiksmų, tačiau mergaitė labai tikėjo, kad Sabrina jos neatstums ir priims šios meilę. Jaunoji vampyrė spėjo, kad trumpaplaukė dar nespėjo suprasti, kas ką tik nutiko, kadangi šioji nieko nesakydama tiesiog priėjo ir apkabino ją, kas vienaip ar kitaip buvo keista. O to sulaukti iš dar mažai pažįstamo žmogaus, buvo netikėta dar labiau. Jeigu šito tamsiaplaukė būtų sulaukusi iš jaunosios von Sjuard, tai būtų buvę lyg svajonės išsipildymas. Tad klastuolei buvo įdomu, kaip dabar jautėsi šioji ir kas sukosi jos galvoje.
  Pajutusi, kad buvo apglėbta, Heidi šiek tiek nustebo. Nors to ir tikėjosi, tačiau tai vistiek buvo labai netikėta. Mergaitės viduje kažkas atsivėrė, tai buvo panašu į kertę, į kertę, kurioje jaunoji vampyrė galėjo sudėti visus prisiminus, susijusius su Sabrina. Aišku kiekvienas sutiktas žmogus turėjo panašų skyrelį, tačiau šis, kuris ką tik atsirado, buvo didesnis ir žymiai svarbesnis už kitus. Panašius tokius turėjo Edgaras, Liucija bei jos tėvai, tačiau jie buvo šiek tiek pamiršti, kadangi naujų prisiminimų su jais ji neturėjo. Na nebent su globėju, pas kurį bandė patekti pirmomis kelionės dienomis. Tačiau tai labiau buvo tamsiaplaukės asmeninis prisiminimas, o ne bendras, kurie būtų iškėlę to skyrelio svarbumą šiek tiek į viršų.
  Išgirdusi, kad trumpaplaukė jaučia tą patį, klastuolė šiek tiek nustebo, bet tuo pačiu metu ir apsidžiaugė. Sunkiai įsivaizdavo kaip turėtų dabar jaustis ir ką turėtų daryti. Norėjosi verkti, tačiau tuo pačiu metu, nenorėjo, kad kiti, centre vaikštantys žmonės, pamatytų džiaugsmo ir sumišimo ašaras, krentančias iš Heidi akių. Dar šiek tiek atsitraukusi, mergaitė nusibraukė nedidelius vandens lašelius ir šyptelėjo Sabrinai. Nors vis dar buvo šiek tiek pasimetusi, tačiau džiaugsmas po truputį užėmė šią vietą. Apsižvalgiusi aplinkui, jaunoji vampyrė pabandė pastebėti ar kažkas matė, kas neseniai dėjosi tarp jų, tačiau nebuvo panašu, kad praeiviai būtų tuo susidomėję ar stebėję šitai. Tad tai pradžiugino tamsiaplaukę, kadangi šioji nesijautė jaukiai, skleisdama savo jausmus, viešoje vietoje.
  Sulaukusi kreipinio, kurio nesitikėjo išgirsti iš jokio artimo žmogaus, klastuolė apsidžiaugė dar labiau. O tuomet linktelėjo, pritardama anksčiau pateiktam pasiūlymui. Nors valgyti ir nelabai norėjosi, tačiau spėjo, kad praėjus neseniai patirtai nuostabai, pajus, kad organizme trūksta maisto. Pasilenkusi ir paglosčiusi labai laimingą haskį, Heidi dar kartą pažvelgė į Sabriną ir po truputį ėmė judėti. Mergaitė didžiavosi, kad šios dienos metu sugebėjo pelnyti trumpaplaukės pasitikėjimą, imti visiškai pasitikėti vyresniąja von Sjuard ir pripažinti tai, kad šią laiko seserimi.

[Heidi Mollson]

  Dar viena vasara, kuri Heidi džiaugsmui bus praleista Venise. Kaip panašiai prieš daugiau ar mažiau metus, taip ir šiandien vampyrės laiką leido lauke, ant pavėsyje pastatyto suoliuko, valgydamos ledus. Nors praeitais metais, keistoko skonio ledai ir nelabai viliojo, tačiau dabar šioji valgė bulvių skonių gardumyną. Kaip bebūtų keista, tačiau jie pasirodė visai skanūs ir tai tikriausiai buvo dėka masiškai dingusių receptorių. Kaip ir praeitų metų vasarą, kuri atrodė, kad buvo taip seniai, taip ir šiuo metu, centre esančius žmones, džiugino muzikanto pagalba, muzikos instrumentų skleidžiama muzika.
  Mėgaudamasi melodija, žalsvos spalvos akių, savininkė stebėjo vaikščiojančius žmones, kurių dauguma kažkur skubėjo ir nebuvo panašu, kad norėtų mėgautis šiluma. Vienaip ar kitaip, buvo malonu laiką leisti vėl kartu ir nesirūpinti mokslais ar kitais panašiais dalykais. Dar kartą apsižvalgiusi, tamsiaplaukė nusprendė, kad būtų metas pradėti pokalbį. Nors ir norėjo išsipasakoti Sabrinai apie dalykus, kuriuos patyrė per šiuos mokslo metus, tačiau neįsivaizdavo kaip tai pradėti, tad nusprendė pradėti nuo kiek džiugesnės natos.
  -Ką įdomaus nuveikei per tą laiką kol manęs nebuvo? -paklausė paprasto, tačiau pokalbio pradžiai tinkančio klausimo. Nors laiškais ir palaikė kontaktą, tačiau spėjo, kad juose nebuvo išdėstyta visa informacija, panašiai kaip darė klastuolė.
  Malonaus pokalbio pradžia buvo pradėta, tačiau mintys apie ateities pokalbį, liūdesiu apgaubė Heidi akis. Abejojo, kad sugebės išlaikyti veido miną, tačiau nudūrusi akis į žemę, pabandė grįžti į laimingą būvį. Buvo sunku ir atrodė, kad kartais pavykdavo, tačiau tuoj pat, liūdesio banga plūstelėdavo stipriau.
  -Sabrina? -liūdnomis akimis, mergaitė pažvelgė į jaunąja von Sjuard. -Ar galime pasikalbėti? -jaunoji vampyrė neįsivaizdavo, nuo ko pradėti. Per tuos devynis mėnesius įvyko per daug, kad būtų galima sutalpinti į vieną sakinį. Tačiau atrodė, kad tinkamiausia būtų pradėti nuo susidūrimo su storuliu grifu, tad daug nesvarsčiusi, šioji prakalbo. -Pameni, kaip praeitais metais sakei, kad Hogvartse nieko negali nutikti ir kad mano baimė dėl mirties yra perdėta? -žalsvos spalvos akių savininkė trumpam nutilo, stebėdama merginą. -Tačiau šiais metais, tai vos nenutiko. Aš bandžiau, kiek galima labiau išlaikyti slaptumą, tačiau tai nepavyko, man nepavyko to padaryti... Jau mokslo metų pradžioje, jie tai žinojo ir man buvo baisu, aš labai bijojau mirti, -tamsiaplaukė apsipylė ašaromis ir padėjusi ledus ant servetėlės, prisiglaudė prie vyresniosios vampyrės.

[Sabrina von Sjuard]

   Sabrina mėgaudamasi atlošė galvą, lėtai užsimerkė ir giliai įkvėpė. Po ilgo laiko abi vampyriukės ir vėl buvo drauge, sėdėjo ten pat, kur sėdėjo beveik prieš metus ir mėgavosi gausiais saulės spinduliais. Šie savo ruožtu skolingi neliko. Švelniai glostė rudaplaukės veidą, retkarčiais perbraukdami nematomais pirštais ir per ilgus, rudus plaukus. Per devynis mėnesius šie spėjo ataugti ir negti užaugti ilgesni nei buvo prieš kelerius metus. Maža to, von Sjuard buvo priversta juos patrumpinti kelis kartus antraip būtų ėmusi panašėti į filmuko personažą - auksaplaukę.
   Seniausiai įveikusi savo ledų porciją, mergina dabar galėjo ramiai sėdėti patogiai įsitaisiusi ant kavinukės kėdės. Jautėsi nepaprastai laiminga. Dabar Heidi buvo su ja, nebereikėjo kankintis dėl to keisto, erzinančio ilgesio. Šypsodamasi kurį laiką mėgavosi saulės spinduliais, o išgirdusi klausimą, pasisuko į mergaitę, atsimerkė ir tingiai nusišypsojo. Greitai mintyse peržvelgė visus savo nuopelnus per devynis mėnesius ir galiausiai gūžtelėjo pečiais.
   - Nieko ypatingo, - šyptelėjo. - Ilgėjausi savo sesutės ir kankinau brolį, - sukikeno atsisėsdama taip, kad būtų patogiau bendrauti.
   Pro šalį einantys žmonės nė nežvilgtelėdavo į mergaičių pusę. Šie irgi mėgavosi šilta vasaros diena, be to, turbūt skubėjo į paplūdimį. Ten vasarą visuomet būdavo susirinkę beveik visas Venisas.
   Pravėrusi rausvas lūpas ketino užduoti tą patį klausimą, tačiau pastebėjusi liūdnas vampyriukės akis, sunerimusi rauktelėjo antakius. Tokia veido išraiška nieko gero nežadėjo. Netrukus ištarti žodžiai tai tik patvirtino. "Ar galime pasikalbėti?" prilygo pasaulio pabaigai. Auksinės akys išsiplėtė, trumpam Sabrina neteko žado.
   - Mmm... Taip, žinoma, - galiausiai linktelėjo susiimdama ir pasiruošdama paguosti Heidi. - Juk žinai, kad aš visuomet tau padėsiu ir palaikysiu, - šyptelėjo giliai įkvėpdama.
   Nuojauta kuždėjo, kad pokalbis bus liūdnas, skaudus jaunajai vampyriukei ir įtemptas. Von Sjuard netgi ėmė spėlioti, kad tokio galėjo nutikti, kad Mollson emocijos taip greitai pasikeitė. Ar jos gyvemime atsirado vaikinukas, kuris ją įskaudino? Pasirodo, buvo kitaip.
   - Taip? - kiek dvejodama paklausė, tačiau ne dėl to, jog neprisiminė to pokalbio, bijojo to, kas laukė. - Heidi, kas nutiko? - sunerimusi paklausė tikėdamasi, kad klastuolė netrukus atskleis visas detales su smulkmenom.
   Mergaitei prisiglaudus prie auksaakės, ši atsargiai ją apglėbė, paglostė nugarą ir pabandė sugalvoti, kaip geriau būtų paguosti.

[Heidi Mollson]

  Heidi glaudėsi prie Sabrinos lyg mažas vaikas ieškodamas meilės bei šilumos ir žinodamas, kad jo neatstums. Nors mergaitė ir žinojo, kad neatsitiks taip, kaip su Quentin paskutinį kartą, kai jie bendravo, tačiau jai vistiek buvo nedrąsu ir ji bijojo, kad bus atstumta. Nors šioji jau prasitarė apie ją slegiančius sunkumus, tačiau jaunoji vampyrė nesijautė pasiruošusi apie tai kalbėti, bet jau neturėjo kelio atgal. Nusibraukusi ašaras ir sunkiai bei giliai įkvėpusi, žalsvos spalvos akių, savininkė pasiruošė liūdnam pasakojimui.
  -Aš treniravausi ir mane užtiko kažkoks vaikigalis. Tuomet po visą pilį paplito gandas, kad aš esu vampyrė, -įkvėpis. Buvo sunku apie tai kalbėti, tačiau tamsiaplaukė jautė, kad turi tai padaryti, nes abejojo, kad būtų sugebėjusi tai išlaikyti savyje, -galų gale, kažkoks grifas bandė mane pasmeigti. Ačiū dievui, kad išgirdau jo artinančius žingsnius, -nors klastuolė ir nenorėjo verkti, tačiau dabar negalėjo susilaikyti. Kiek šioji prisiminė, tuomet neištryško nei viena ašara ir ji tik džiaugėsi, kad sugebėjo išsigelbėti.
  Heidi svarstė ką turėtų pasakyti ir ką pasilaikyti sau. Nors ir kaip norėjosi prasitarti apie įvykį nutikusį su jaunąja klastuole, tačiau bijojo, kad mergina ja pasibaisės ir atstums. Abejojo, kad taip gali atsitikti, tačiau norėjo apsisaugoti to nesakydama. Atrodė, kad dabar geriausia būtų apie tai tik užsiminti ir nesileisti į detales, nebent trumpaplaukė nepadarytų taip, kaip galvojo.
  -Sabrina? -klausiamai sužiuro į šios akis. -Kaip reaguotum, jeigu sužinotum, kad aš išgėriau žmogaus kraujo ir kažką paverčiau vampyru? -tai buvo pats blogiausias užuomininis klausimas, kurį galėjo sugalvoti ir užduoti jaunoji vampyrė ir ji gailėjosi, kad apie visą tai iš viso prasitarė, tačiau vėl gi, kelio atgal nebuvo.
  Žalsvos spalvos akių, savininkės galvoje virė per daug minčių ir svarstymų. Nors šioji ir norėjo prasitarti apie situaciją su Quentin, tačiau tuo pačiu to nenorėjo padaryti ir tiesiog pasilikti visą tai, kitam kartui. O galbūt šitai iš viso pasilaikyti sau ir leisti vyresnėlei apie tai sužinoti tik tuomet, kai šioji galbūt susitiks su juo, kad ir kaip tuo būtų buvę galima abejoti.

[Sabrina von Sjuard]

   Kiek padvejojusi švelniai perbraukė ranka per Heidi nugarą šitaip tikėdamasi ją bent šiek tiek nuraminti. Viduje augo nerimas ir baimė. Sabrina nenorėjo išgirsti to, ką jai planavo papasakoti mergaitė. Bijojo, kad nemokės paguosti, patarti ir nuraminti. Ji neturėjo nei jaunesnių seserų, nei brolių, nežinojo, kaip guosti. Tai ją visuomet guosdavo Daniela, Džonas ir Sorenas.
   Giliai įkvėpusi nežymiai pakreipė galvą tarsi tikėdamasi, kad čia pat pasirodys Sorenas ir ims guosti Heidi. Dabar von Sjuard labiau už viską troško, kad pasirodytų Sorenas arba jos motina ir padėtų jai. Žinojo, kad viltis beprasmiška. Daniela seniausiai mirusi, o vyresnysis von Sjuard iškeliavęs už šimtų tūkstančių. Liūdnai vyptelėjo. Vylėsi, kad jos buvimas šalia bus bent šiokia tokia paguoda, mat nujautė, kad laukia ilgas ir kankinantis pokalbis.
   - Ei, - pastebėjusi riedančias ašaras Mollson skruostais, atsargiai jas nubraukė. - Aš šalia, - sušnabždėjo dar kartą paglostydama nugarą, o tada švelniai perbraukdama per petį kelis kartus.
   Pravėrusi lūpas ketino atsakyti ir patikinti, kad viskas bus gerai, bet stabtelėjo suvokusi, kad vertėtų išgirsti visą pasakojimą. Nuojauta kuždėjo, kad čia laimingos pabaigos nebus. Būtų per daug naivu to tikėtis. Giliai įkvėpusi pabandyti įsivaizduoti, kaip jautėsi Heidi. Kol mokėsi Hogvartse, nieko panašaus nebuvo nutikę. Niekas negrasino jai, žinoma, niekas ir nežinojo, bet... Nesinorėjo patikėti, kad tai iš tiesų nutiko Hogvartse ir ne bet kam, o Mollson.
   - Heidi, man labai gaila... Niekuomet nemaniau, kad šitai gali nutikti Hogvartse, - sumurmėjo dabar suvokdama, kodėl tamsiaplaukė grįžo tokia nusiminusi. - Jei pasikalbėtum su Sorenu, kai tik jis sugrįš, jis geriau žinos ką daryti. Ilgus metus dirbo profesoriumi, galbūt bus susidūręs su panašia situacija. Be to, visuomet galima paslėpti tai, kad tu vampyrė, - šyptelėjo parodydama akinančiai baltus dantis.
   Nebuvo nei vienos ilties, nieko, kas iš duotų, kad ji vampyrė. Visi dantys buvo nepaprastai lygūs ir ir tiesūs. Nė vieno nebuvo smailaus. Nė vieno, kas galėtų, regis, padėti išgerti nekalto gyvūnėlio kraują. Eliksyras veikė ir už tai reikėjo padėkoti Sorenui.
   - Prieš mokslo metus galėsi taip pat gerti eliksyrą, jis paslėps iltis, o oda šiek tiek įgaus įdegio, nebeatrodysi tokia išblyškusi, bus sunkiau išsiaiškinti tavo rasę, - raminančiu balsu tarstelėjo.
   Pakreipė galvą, klausiamai sužiuro į mergaitę. Dabar, regis, laukė blogiausia dalis. Nusiteikusi sulaukti blogiausios pasakojimo dalies, giliai įkvėpė. Netrukus rausvos lūpos prasivėrė iš nuostabos. Netekusi žado kelias akimirkas nustebusi spoksojo į mergaitę. Galiausiai susiėmė, susičiaupė ir surimtėjo.
   - Pirmiausia pasakyčiau, kad aš vis dar esu šalia ir nepaliksiu tavęs vienos, - pabandė šyptelėti ir šitaip paguosti tamsiaplaukę, - o tada pasakyčiau, kad esi jauni vampyrė, kuriai susivaldyti vis dar sunku, atsispirti žmogaus kraujui sunkiai pavyksta net ir vyresniems vampyrams. Tiesa sakant, tam reikia be galo duag pastangų ir jėgų, aš taip pat būčiau neatsispyrusi, jei ne Fandangas, tad neteisk savęs dėl to. Pasielgei blogai, bet gavai pamoką, o su tuo žmogumi... Sorenas viską sutvarkys, - šyptelėjo mėgindama patikėti savo žodžiais ir apgailestaudama, kad negali pati nieko padaryti.

[Heidi Mollson]

  Sabrinos buvimas šalia Heidi ramino, net tai, kad ji nekalbėjo, nežinodama ką pasakyti į visą tai. Sumažinusi bėgančių ašarų kiekį, mergaitė šiek tiek atsitraukė, sunkiai įkvėpdama ir prižadėdama sau viso šito daugiau nebe prisiminti. Bent iki tol, kol taps sena, raukšlėta ir nebus pajėgi kitai veiklai, nesusijusiai su mąstymu.
  -Sabrina, aš moku paslėpti iltis, -šiek tiek nusivylusi, kad dabar su mergina tenka bendrauti lyg su praeito amžiaus žmogumi, kuris mano, kad šiuolaikinės problemos yra tokios pat kaip anksčiau. -Man tai niekada nebuvo kliūtis. O tuo labiau retas žiūri kokius dantis turi burnoje.
  Pokalbis su Sorenu nors ir skambėjo kaip geras dalykas, tačiau tuo pat metu, jaunoji vampyrė to ir nenorėjo daryti. Nors su senuoju vampyru ir gyveno nemažą laiko tarpą, tačiau nebuvo panašu, kad tarp jų užsimezgė kažkoks ryšys, kuris leistų jai lengvai išsikalbėti apie tai. Na nebent tai darytų tuomet, jeigu mergina būtų kažkur netoli ir galėtų bent akies krašteliu ją matyti.
  -To man nereikia, -išgirdusi pasiūlymą apie eliksyro gėrimą, -niekas per tuos kelis metus nekėlė klausimų dėl mano odos spalvos ir nesvarstė kodėl esu baltesnė už kitus, -giliai įkvėpusi, žalsvos spalvos akių savininkė nusprendė atskleisti, kaip buvo išaiškinta šios rasė. -Treniravimasis, kurį minėjau anksčiau, buvo pasivertimas į šikšnosparnį. Nuo to negalėjo apsaugoti nei vienas pasaulyje egzistavęs eliksyras, na nebent egzistuotų mėtomi, -nusijuokė tamsiaplaukė iš kiek kvailokos minties, -bet vienaip ar kitaip, ačiū už pasiūlymą.
  Atsisukusi į Sabriną, klastuolė išvydo šios nustebimą, dėl kurio negalėjo ginčytis. Juk ne kiekvieną dieną išgirsi, kad kažkas iš tavo pažįstamų įkando kitai būtybei ir šią pavertė vampyru. Išgirdusi šios paguodimą, Heidi šyptelėjo, dėkingai žvelgdama.
  -Ačiū, -kiek laimingesniu balsu padėkojo mergaitė, -džiaugiuosi, kad pasipasakojau kaip tik tau.
  Nors ir neįsivaizdavo, kaip Sorenas galėjo sutvarkyti tai, tačiau spėjo, kad tam yra būdas ir tikėjosi, kad šiam tai pavyks padaryti ir visą buvusią situaciją pavyks sutvarkyti.

[Sabrina von Sjuard]

   Pastebėjusi dailiose žaliai melsvose akyse nusivylimą, liūdnai šyptelėjo. Regis, prašydama užuojautos ir paguodos bei supratingumo, mergina turėjo visai ne tai. Hogvartse von Sjuard niekuomet neteko slėpti savo rasės, bet niekuomet to nedemonstravo atvirai ir viešai. Tarsi bandymas pasislėpti nuo visuomenės būtų įaugęs į kraują, perimtas iš vyresniojo brolio. Regis, ne veltui sakoma: mažiau žinosi, ramiau miegosi. Retas kuris suvokė, kad miega, mokosi, kalba, valgo ar paprasčiausiai ilsisi šalia vampyrės. Visiems būdavo ramiau, mat kaip žinia, jauni vampyrai retai kontroliuoja kraujo poreikį ir savo instinktus. Po paskutinio įvykio ir pati Sabrina bijojo patirti tokį išbandymą dar kartą.
   Keistas įsipareigojimas, instinktas, pabudęs visai neseniai privertė nuvertinti Mollson gebėjimus. Ši puikiai tvarkėsi su savo vampyrizmu ir rudaplaukė nenoromis turėjo pripažinti, kad Edgaro globotinei sekasi daug geriau nei jai tokių metų. Tiesa, auksaakė taip pat galėjo pasigirti puikiais rezultatais ankstyvame amžiuje, bet Heidi vis tiek ją lenkė. Ir von Sjuard nuoširdžiai ja didžiavosi. Taip, kaip didžiuojasi tėvai matydami, kaip jų vaikui sekasi, taip, kaip rūpestinga sesuo, stebinti jaunėlę ir besididžiuojanti šia.
   Kaltai gūžtelėjo pečiais. To ir reikėjo tikėtis. Rudaplaukė nemokėjo nei guosti, nei patarti, nors nuoširdžiai bandė. Galvoje dar pabandė sugalvoti, ką nors, kas iš tiesų galėtų padėti draugei, bet nusprendusi, kad pakankamai prisikalbėjo ir taip, nuvijo visas mintis šalin.
   - Džiaugiuosi, kad manimi pasitiki, - šyptelėjo nenoromis bandydama įsivaizduoti tamsiaplaukės nupasakotą siužetą. - Ar norėtum apie tai dar pasikalbėti? Ką nors dar papasakoti, ar galiu užduoti kelis klausimus dėl to įvykio? Kaip visa tai įvyko? Ar kalbėjaisi su tuo žmogumi po visko? - pažėrė visą laviną klausimų surimtėdama ir bandydama pati sugalvoti, kokį nors sprendimo būdą.
   Vasara buvo tik prasidėjusi, tad laiko apgalvoti turėjo į valias, bet nujautė, kad be Soreno nieko nebus. Jis buvo daug išmintingesnis, daugiau patirties sukaupęs vampyras. Norėjosi paguosti Heidi, užtikrinti, kad viskas bus gerai, tačiau neįsivaizdavo, kaip tai padaryti, tik nujautė, ką ši turi išgyventi po tokių metų Hogvartse.
   - Norėčiau ką nors pakeisti... Kad viso to tau nebūtų tekę patirti... - tyliai sumurmėjo žvilgtelėdama į žaliai melsvas klastuolės akis.

[Heidi Mollson]

  Nors Heidi ir matė, kad Sabrina stengiasi kaip labiau galėdama ją paguosti, tačiau jos kartais pasakyti paguodimai panašėdavo į psichologo. Pas kurį šioji atėjo, tikėdamasi, kad tai kas yra rašoma lankstinukuose yra tiesa ir jie tikrai mokės paguosti. Aišku tuoj pat tekdavo nusivilti, nes vietoj to, gaudavai milijonus klausimų, kurie pagal logiką, turėjo išspręsti tavo problemas. Aišku nemažai daliai jie padėdavo, tačiau panašus kiekis būdavo dar labiau sugniuždyti ir eidavo ten pat tik todėl, nes manydavo, kad tai yra viena iš fazių ir jie po kurio laiko pasieks tą patį, ką kitiems pavyko padaryti lengviau. Vienaip ar kitaip, jaunoji vampyrė buvo dėkinga, kad mergina bent jau stengėsi tai daryti per daug ne pamokslaudama ir nebandydama įrodyti savo tiesų.
  -Ne, manau, kad jau viskas, -nutylėdama visą tai, kas įvyko tarp jos ir Quentin ir pasiruošdama atsakyti į klausimus. Nors ir nenorėjo prisiminti tų įvykių, tačiau suprato, kad anksčiau ar vėliau būtų reikėję apie tai papasakoti, o ankstesnis variantas skambėjo žymiai geriau. -Na aš stovėjau ant tiltelio ir ji tiesiog atėjo ir ėmė valgyti. Šio proceso metu, pjaudama salotas, įsipjovė į pirštą ir tuomet viskas įvyko taip greitai. Viens, du ir jos kūne nebebuvo nei lašelio kraujo, -žalsvos spalvos akių savininkė trumpam nutilo, nežinodama kaip turėtų paaiškinti tai, kad ji nesutiko jos išmokyti ir paliko likimo valioje. Aišku vargu ar kas būtų padaręs priešingai ir turėjęs noro vargti su tokio kvailo būdo asmenybe, tad tamsiaplaukė per daug nesijaudino dėl to, kad Sabrina ją peiks. -Kalbėjausi ir siūliau pagalbą, bet ji norėjo tik kąsti ir gerti žmonių kraują, tad po tokio pareiškimo atmečiau savo pasiūlymą ir palikau šią. Aišku, tikriausiai pasielgiau blogai, tačiau nesiruošiau kęsti jos nesąmonių ir gadintis nervų dėl to.
  Nežinodama ką dar pasakyti ir tikėdamasi, kad nebus per daug pasmerkta dėl savo pasirinkimų, klastuolė laukė klausimų, kurie galbūt būtų mažiau susiję su tuo.

[Sabrina von Sjuard]

   Nuojauta kuždėjo, kad Heidi kažką slepia, arba nėra pasirengusi dar visko išsakyti. Smalsumams vertė paklausti, pasiteirauti ir gauti norimus atsakymus, tačiau nenorėdama spausti merginos ar išgąsdinti šitaip, paprasčiausiai nusprendė palaukti. Sabrina žinojo, kad ja pasitiki, antraip klastuolė nebūtų viso to papasakojusi, tad teliko tik laiko klausimas, kada išgirs ir kitą istorijos dalį.
   Susikėlusi kojas ant kėdės ir pabandžiusi šitaip patogiau įsitaisyti greitai gavo nusivilti. Patogu nebuvo ir teko maltis kėdėje, kad susirastų geresnę, patogesnę poziciją. Papūtusi lūpas ir nusprendusi sėdėti sudėjusi vieną koją ant kitos nužvelgė gatvę. Tolumoje šmėžavo paplūdimio kraštelis, skaidrus vanduo ir besileidžianti saulė, nudažiusi dangų ir vandenį raudonai. Prie tokio vaizdo von Sjuard jau buvo spėjusi įprasti, bet kiekvieną kartą stebėti saulėlydį būdavo nepaprasta patirtis.
   - Esi jauna vampyrė, nesusivaldei, tad tai pateisinama, - liūdnai šyptelėjo nuoširdžiai nenorėdama, kad Heidi tektų išgyventi kažką panašaus.
   Ji puikiai žinojo, kad patirti nenumaldomą kraujo troškimą, galingą instinktų šauksmą ir poreikį pasimaitinti nebūdavo malonu. Niekam nepatinka, kai kūnas nepaklūsta, o mintys nesidėlioja taip, kaip turėtų. Sabrina pati išgyveno per daug po tokio įvykio, nors žmogaus ir nenuskriaudė dėka Fandango. Be to, jos gyvenime pasirodęs Mayran viską apvertė aukštyn kojomis.
   Išgirdusi pasakojimo pabaigą auksaakė garsiai nusijuokė. Nesitikėjo tokio klastuolės pasipiktinimo, bet daugiau nieko ir neklausė. Nujautė, kad mergina nebenori daugiau apie tai kalbėti ir geriausia bus kol kas šį pokalbį užbaigti.
   - Galbūt ji susiprotės... Ir tuomet dar nebus per vėlu... - atsiduso kilstelėdama galvą.
   Žvilgsnis nukrypo prie vis labiau raustančio dangaus. Saulė pamažu ritosi žemyn palikdama visus atsėlinančiai tamsai. Jos tebeturėjo apie valandą laiko iki kol ims temti, tad skubėti nebuvo kur, be to, Sabrinai patiko paprasčiausiai sėdėti kavinėje, šnekučiuotis su ne tikro kraujo seserimi ir tingiai stebėti besileidžiančią saulę. Nejučia mintis nuklydo prie garbaniaus ir lūpos savaime suformavo platų šypsnį.

[Heidi Mollson]

  Nors tai, ką sakė Sabrina ir šiek tiek ramino, tačiau Heidi vistiek nenorėjo su tuo sutikti. Jai visiškai nepatiko, kad į jos veiksmus nebuvo žiūrima taip rimtai ir jaunoji von Sjuard pateisino juos tuo, kad šioji yra dar jauna ir nemoka valdytis. Aišku tai palengvindavo situaciją ir mergaitė galėdavo ne taip jaudintis dėl visa to, pasakydama, kad ji dar nesubrendusi, tačiau toks pateisinimas, kad ir koks jis būtų buvęs palankus, šiai nepatiko. Vienaip ar kitaip, nesvarbu kokią nuomonę apie tai turėjo jaunoji vampyrė, jai teko su tuo susitaikyti ir tik pritarti.
  Susitaikiusi su visu tuo, žalsvos spalvos akių savininkė, kiek nustebo, išgirdusi Sabrinos juoką. Atrodė, kad šis pokalbis būtų vykęs prieš klausimus ir šioji visą tai palaikė juokingu nutikimu. Aišku taip nebuvo ir tamsiaplaukė tiesiog nesugebėjo prisiminti ką ji padarė ar pasakė, kas būtų privertęs šią prajukti. Buvo panašu, kad paskutiniai minutės prisiminimai dingo. Bandydama prisiminti ką šioji sakė ir apie ką galėjo rutuliotis pokalbis, klastuolė pagaliau prisiminė tai ir galų gale nusprendė, kad juokinga pasirodė jos piktumas ant tos merginos. Aišku, Heidi tame nematė nieko juokingo, tačiau suprato, kodėl trumpaplaukė galėjo tai palaikyti juokingu dalyku.
  -Galbūt ir susiprotės, -pritarė mergaitė, nežinodama ką galėtų dar pasakyti.
  Jaunoji vampyrė džiaugėsi, kad galėjo ramiai ir be didelių pamokymų, pasipasakoti Sabrinai apie savo problemas, o dabar ramiai leido laiką kartu. Šiai tai šiek tiek priminė praeitus metus, kai problemos kankino jaunąja von Sjuard ir žalsvos spalvos akių savininkė guodė ją, tačiau dabar viskas buvo atvirkščiai ir šioji dėl to džiaugėsi.
  Šiek tiek labiau įsipatoginusi sėdimoje vietoje, tamsiaplaukė ėmė stebėti praeinančius individus. Neįsivaizdavo kodėl, bet tai buvo pakankamai įdomi veikla, kuria buvo galima užsiiminėti pakankamai ilgai.