[domutis]

Brandenburgo vartai - architektūros paminklas Berlyne. Vartus sudaro 12 kolonų, ant kurių – klasicistinė deivės statula. Tai – vienas svarbiausių Berlyno paminklų, kurio istorija prasidėjo prieš daugiau nei du šimtus metų. Aštuoniolikto amžiaus pabaigoje pastatyti vartai šiandien laikomi taikos ir Vokietijos susivienijimo simboliu, nors praeityje jie simbolizavo Berlyno, kaip miesto, pasidalinimą ir susiskaldžiusią Vokietiją. ((Platesnė istorijos pamokėlė čia))
Ką gi baigėsi Hogvartso paskutiniai metai laikas pakeliauti. Šiandiena buvo nuostabi švietė skaisti saulė ir pūtė gaivinantis vėjelis. Lėktuvas į Berlyną buvo labai vėlai 02:45. Nuvažiavęs į oro uostą Londone prisiminė ,kad reikia nepamiršti elgtis kaip žiobarui. Eilė prie registracijos buvo milžinška. Domantas per plauką spėjo į reisą. Laimei nepavėlavau. Lėktuvas nusileido paryčiais. Saulė jau kilo. Domantas išskvietęs taksi nuvažiavo mažą kelią iki vartų. Atsiskaitė keistu daiktu vadinamu ,,kreditinė kortelė,,. Žiobarai tikrai išradingi. Suplojo maždaug trisdešimt eurų. Ką padarysi. Na ,o iki vartų nueisiu pėstute. Brandenburgo vartai buvo netoli ,bet Domantas atėjo prie jų gal apie 06:00 valandas ryto. Vartai tikrai atrodė įspūdingai. Grifas ramiai stebėjo vartus kimšdamas sumuštinį.

[Gerda Marqeen]

Vėl vasara. Gerda sėdėdama automobilyje žvelgė į nuostabų reginį - dar nepakilusios saulės spindulius, bandančius pasiekti pasaulį už lango. Trečias kursas baigtas, egzaminai jau praeityje, beliko džiaugtis vasara. Buvo gal ketvirta ryto, ji jau ilgą laiką sėdėjo transporto priemonėje toje pačioje pozoje, kojų kaštonplaukė jau nebejautė, mat jos buvo nutirpusios - bet visgi ilga kelionė iš Frankfurto į Berlyną buvo verta to nepakartojamą jausmą sukeliančio klaidžiojimo ne itin gerai žinomomis gatvelėmis. Buvusi trečiakursė su šeima keliavo į Vokietijos sostinę trumpų atostogų - tiesa, kiek ji tos šeimos tematė, pasivaikščiojimas po didžiulį miestą buvo „jos dalykas“. Miegas merginos neėmė, priešingai - varniukė buvo taip susijaudinusi dėl kelionės beveik su savimi, kad nemiegojo jau kelias paras. O kam miegoti dabar, jei galėsiu tai padaryt po šios kelionės?     
Berlynas. Maždaug pusę šešių ryto miestas buvo pasiektas. Pirmas pasivaikščiojimo tikslas - Brandenburgo vartai. Marqeen apie juos girdėjo nemažai, tad šis architektūros paminklas stipriai traukė. Klaidžiodama neaiškiomis gatvelėmis ir visokiais užkampiais Gerda sugebėjo bent porą kartų pasiklysti, bet greitai surado tinkamą kelią.                                   
Saulė kilo apšviesdama pastatus, o buvusios trečiakursės neaukšti batų kulniukai kaukšėjo trankydamiesi į šaligatvių, o vėliau ir į aikštės plyteles. Susiradusi kiek atokiau nuo pačių vartų stovinti suoliuką, prisėdo. Iš kuprinės, kurią buvo pasiėmusi kartu su savimi, sklido gardus bandelių kvapas, kuris privertė Gerdą prisiminti, kad pastarąją parą ji nevalgė, todėl atostogaujanti mokinė išsitraukė vieną, o paskui ir kitą bandelę. Nors ir nebešiltos, jos buvo skanios, lengvai numalšino alkį ir davė energijos kūnui. Žalsvai pilkos akys energingai nužvelgė vartus, ant jų esančią deivės statulą, o paskui ir tuščią aikštę. Na, beveik tuščią. Prie vartų stovėjo vienas žmogus, iš tolo jis atrodė kažkur matytas. Susirinkusi daiktus, varnė atsistojo ir patraukė žmogaus link.       
- Skanaus, - priėjusi prie valgančio vaikinuko gana garsiai ištarė kaštonplaukė. - Ir labas rytas, žinoma, - Domantas?  Geriau įsižiūrėjusi į žmogų, stovintį šalia, Gerda atpažino Hogvartso mokinį, su kuriuo turėjo šiokių tokių reikalų, tiesa, jei jos akys nemelavo ir ten tikrai buvo Domantas, jis magijos mokyklą jau baigė. - Ar tu - Domantas? - kiek įžūliai paklausė žalsvai pilkų akių savininkė.               

[domutis]

Saulei pakilti reikėjo dar geros valandėlės. Žiaumodamas iš oro uosto pirktą sumuštinį išgirdo žingsnius. Domantas tik pakėlė pečius ir pagalvojo ai dzin tegul eina. Žingsniai vis artėjo ir artėjo. Po keletos minučių buvęs Grifas išgirdo savo vardą. Sumuštinis iškrito iš rankų ir nukrito ant šaltų aikštės plytelių. Varnanagių šeimos atstovas atsisuko į asmenį kuris įžūliai ištarė Domanto vardą. Išvydęs merginos veidą išpūtė akis.
-Gerda Marqeen?
Iš nuostabos per plauką vos prisiminė merginos vardą. Manau ji mane seka. Grifas susigraibė kelnėse esančią burtų lazdelė. Bet aš negaliu rizikuoti magijos pasauliu man jis visas pasaulis. Buvęs Grifas prisiminė interviu duotą visai neseniai ,,Mane taip išmokė gyvenimas,,.
-Ko tau reikia iš manęs?,-Maloniai paklausė Domantas varniukės.

[Gerda Marqeen]

Vaikinas klausiamai ištarė Gerdos vardą lyg neišgirdęs kitų merginos žodžių, kas ją kiek supykdė.
- Taip, - patvirtino kaštonplaukė. - Ir kitą kartą laikyk savo sumuštinį, dar visi susitarę pabėgs nuo tavęs, kaip jau padarė šitas, - paniurusi ištarė ir parodė pirštu į sumuštinį, gulintį ant aikštės plytelių. - Šitą paliksi balandžiams?
Buvusi trečiakursė atidžiai stebėjo kiekvieną Domanto veiksmą, tad ją truputį išgąsdino kažko ieškojimas kelnių kišenėse.
- Spėju, ieškai lazdelės, bet geriau to nedaryk, mes ne Hogvartse ar dar kokioje nors magiško pasaulio vietoje, todėl reikia būti atsargiems, - pamokančiu it kokios močiutės balsu prabilo žalsvai pilkų akių savininkė.
- Tu manai, kad man iš tavęs kažko reikia? - nuoširdžiai nusijuokė. Tiesą pasakius, Gerda jau nebeprisiminė, kada paskutinį kartą taip juokėsi. - Na, jei manai, kad esi toks svarbus, kad tavęs ieškočiau po visą pasaulį, turėsiu tave nuvilti. Nieko man iš tavęs nereikia, va sutikau tave ir viskas. Klausimų yra?

[domutis]

-Tikrai nevalgysiu maisto nuo žemės. Ir bėje reikia ir balandžiams skaniai užkasti...
Domantą supykdė Gerdos pastaba apie magijos pasaulį.
-Taip kalbėdama gali išduoti mūsų pasaulį...
Domantas atsisuko į merginą. Kokia ji nuostabi gaila ne aštuoniolikos... Buvusiam Grifui tikrai patiko žalsvai pilkų akių savininkė.
-Kodėl turėčiau būti svarbus? Aš tik menkas padarėlis vaikščiojantis ant šios žemės.,-Tai pasakęs pirštu parodė į aikštės plyteles.
Oras po truputį vėso. (Nėra ko norėti gi ateina ruduo). Buvęs Grifas nusisuko ir pažvelgė į beveik tamsoje stovinčius vartus. Jie nuostabūs. Domantas įspūdingiau matė tik Bekingemo rūmus su jų sargyba. Štai ką reiškia mokytis Hogvartse. Staiga sugriaudėjo ir pradėjo pilti.
-Štai tau ir rūgpjūčio oras...
Domantas eilinį kartą atsisuko į Gerdą. Kokia ji graži... Domantas jau siekė paliesti merginos skruostus ,bet paskutinę akimirką susilaikė. Labai būtų gražu. Pilnametis liečia keturiais metais jaunesnę merginą. Tai jau būtų pedofilija. Tai ką norėjau daryti greičiausiai būčiau sulaukęs antausio. Buvęs Grifas tiesiog stebėjo merginą.
-Klausimų nėra.

[Gerda Marqeen]

- Na, kaip jau nori, - išsišiepė Gerda. - Balandžiai tikrai nusipelno maisto, - kaštonplaukė prisiminė kuprinėje užsilikusią bandelę, kurią jau norėjo siūlyti Domantui, bet susiprato, kad ją mieliau atiduotų nuostabiesiems balandžiams negu jam.
- Mano žodžių niekas neišgirs, čia nieko be mūsų nėra, - rankos mostu perskrodė šaltą orą prie vartų, parodydama tuštumą. - Bet tavo kerai sudomintų kokį anksti atsikėlusį žiobarą, mat jis dar pagalvotų apie kokias spalvingas petardas, sprogdinamas štai čia.
Buvusią trečiakursę kiek suerzino neįprastas buvusio grifo žvilgsnis.
Rudaplaukio žodžius apie jo menką vertę žalsvai pilkų akių savininkė praignoravo (ar bent stengėsi tai padaryti). Jai pačiai buvo nelengva gyventi, tad klausytis pasakojimų apie kitų bėdas nebebuvo nė menkiausio noro. Nors prie daugelio žmonių bandė apsimesti, kad jai viskas gerai, ir stengėsi išklausyti visus ir patarti, tą akimirką Marqeen to nenorėjo - užteko savų problemų.
Netikėtas griausmas ir visai nepastebimai atslinkę debesys pranešė apie liūtį ir galimą audrą. Na ir kodėl šitaip, aš tik norėjau pasivaikščioti...
Gerda nenuleido akių nuo Domanto, tad gerai matė, kaip jis nusisuko, o tada vėl atsisuko. Nemenkai nustebino, netgi išgąsdino jo rankos artėjimas.
- Gerai, jau užteks, - atsitraukė nuo mėlynakio bent pora žingsnių. - Kas tau negerai? Elgies siaubingai keistai ir tai mane gąsdina, - šatenė meldė, kad kas nors būtų aikštėje, kad ir eilinis žiobaras.
Nemirksėdama pilkaakė spoksojo į Domantą ir viduje verkė, kad nepasiėmė skėčio.

[domutis]

Lietus labai stipriai pylė. Domantas iš kuprinės ištraukė didžiulį skėtį ir lietpaltį. Skėtį padavė Gerdai ,o pats užsimaukšlino lietpaltį.
-Patenkinta?
Domantas suprato ką prisidirbo.
-Atleisk, pastaruoju metu nežinau ,kas su manimi darosi...,-Nudėbęs akis į žemę tarė Domantas.
Grifas pažvelgė į dangų. Kodėl tas lietus taip dažnai lyja? Kodėl negali nelyti? Aš tuo bankrutuosiu nuo lietpalčių pirkimo. Prie sumuštinio atskrido keletas balandžių ir pradėjo snapais jį kapoti. Kaip jiems skanu? Juk batonas šlapias. Buvęs Grifas stebėjo kaip sumuštinis nyksta.
Po keletos minučių...
Sumuštinis jau visas buvo sukapotas ir iš jo liko tik trupiniai kuriuos balandžiai patingėjo suvalgyti. Buvęs Grifas norėjo valgyti ,bet jau nieko neturėjo. Nieko tokio juk Berlyne daug kavinių kur galima pavalgyti.

[Gerda Marqeen]

Liūtis, virstanti į audrą, nesiruošė nurimti. Stebėdama, kaip Domantas kuičiasi savo kuprinėje kažko ieškodamas, Gerda sudrebėjo. Ne nuo vėjo ir ne nuo lietaus, permerkusio jos kaštoninius plaukus, kuprinę, batus, paltą ir kitus viršutinius drabužius, o dėl to, kad nežinojo, ko vaikinas ten ieško. Kiek užsisvajojusi, paauglė netikėtai kažką pajuto rankose.
- Ačiū, - skleisdama skėtį sumurmėjo kaštonplaukė. -  Ar tau nerei... - pradėjo sakinį buvusi trečiakursė, bet pamatė, kad buvęs Grifų Gūžtos mokinys jau velkasi lietpaltį. - Na, žinai, galėjai šitai padaryt ir anksčiau, - kiek piktai, bet atsargiai, kad Domantas nesupyktų (na, anksčiau ar vėliau, bet jis vistiek davė jai skėtį) pasakė Marqeen.
Stambūs lietaus lašai garsiai ir greitai kapsėjo į tamsiai mėlyną skėtį.
- Na, tada bandyk sužinoti, neapkęsiu tokių lindimų, - įniršusi gana garsiai išpyškino mokinė.
Balandžiai priskrido prie sumuštinio ir pradėjo jį lesti. Vargšeliai, sušlaps plunksnas... Po kiek laiko sumuštinio nebebuvo, o ir lietus susilpnėjo, bet dar buvo pakankamai stiprus, kad nekiltų noras patraukti nuo galvos skėčio.
- Taigi, ką veiksi dabar? Nes, na, jau baigei mokyklą, - pasiteiravo žalsvai pilkų akių savininkė. Nors klausimas ir būsima pokalbio tema neatrodė neįtikėtinai įdomiai, tai vistiek buvo geriau nei kalbėjimas apie sumuštinius ir balandžius.

[domutis]

Marqeen pavardės savininkė pradėjo burbėti. Rudaplaukis to aišku negirdėjo. Negirdėk to ko nenori girdėti, Sūnau... Ši tėčio frazė kiurksojo rudaplaukio galvoje.
-Planuoju dirbti-Apsidairė-Hogvartse.
Ant Domanto (maišo) krito daug stambių lietaus lašų. Mėgstu lietų Hogvartse. Balandžiai nuskrido ant vartų. Gaila man paukštelių. Į aišktė su fotoaparatais pradėjo gūžėti turistai.
-Na va nebegalim kalbėt apie....Pati supranti.,-Tarė Domantas merginai.
Buvęs Grifas pažvelgė į dangų. Lietus krito ant veido ir vėsino. (Aplamai lietus vėsina). Turistų fotoaparatų blykstės erzino rudaplaukį. (Labai erzino) Kuo toliau tuo labiau pyko.
Po keletos minučių...
Pyktis nutrūko. Turistai baigė fotografuoti.
-Gerda gal einam kur nors? Pavyzdžiui po stogu.

[Alarikas]

Ilga diena. Ką per ją nuveikė? Vaikinas negalėjo suprasti. Ryte turėjo prižiūrėti keturių metų mergaitę, vardu Toma. Visą dieną buvo nevalgęs, o nevalgęs turėjo eiti dirbti kitą darbą, gaudyti žmones, žiūrėti ar vairuoja normaliu greičiu ir panašiai, juk buvo policininkas. Šiuo metu, buvo Europoje. Vykti reikėjo tik dėl darbo reikalų. Vokietija, Alaric'o manymu buvo šalis, kuri nusipelnė dėmesio ir daug žmonių. Jau buvo nusipirkęs vieną viešbutuką, kuriame turės gyventi kažkur keturias savaites. Viešbutis penkių žvaigždučių, viskas įskaičiuota, o kai važiuoja ne vienas- turėtų būti dar smagiau. Su garbaniumi važiavo keli draugai, Edgaras, Dainius ir Jolita. Vaikinas sėdėdamas ant lovos ir šitaip "ilsėdamasi" nusprendė išeiti pakvėpuoti gryno oro ir artimiau susipažinti su Vokietija. Vis dėl to, ne metams atvažiavo, o tik keturioms savaitėms, tad norėjo aplankyti kuo daugiau vietų, galbūt net su kažkuo susipažinti. Ir šiaip, pilnametis buvo vienišas, neturėjo net augintinio, bendravo tik su augalais, arba ne visai tikrais draugais. Visą valandą prisiilsėjęs, išėjo iš kambario, paliko draugus vienus, surūkė vieną cigaretę ir nuvarė link fojė. Pasiėmė iš restorano, kokakolos ir patenkintas nuėjo į laukelį. Pabaigęs gerti, išmetė puoduką į šiukšliadėžę. Šiek tiek pastovėjęs prie baseino, patraukė stotelės link. Kiek knygų būtų prisiskaitęs, daugiausiai rekomendacijų, kur važiuoti, buvo Brandenburgo vartai. O kai šitaip buvo tamsu, tikriausiai tenai turėtų atrodyti dar gražiau. Tamsiaplaukis atsisėdo į autobusiuką ir laikęs rankose žemėlapį, pasidomėjo šia vieta. Ar tikrai apsimoku dabar važiuoti?- Pasvarstė vaikinas, uždėjęs kairę ranką ant kaktos. Buvo karšta, norėjosi tą langą tiesiog išdaužti. Pagaliau. Pagaliau autobusas privežė keleivius prie vietelės, kurioje turėjo rastis. Alaric'as paliko šiek tiek arbatpinigių ir lėtais žingsniais, pradėjo eiti. Vartų kol kas nesimatė, bet matėsi gražūs pastatai, dangus, medžiai. Iš tiesų, medžius Finn'as tikrai, labai, labai mėgo. Jie jam simbolizavo ramybę, ištikimybę ir dar kažką. Surengčiau aš čia koncą, visa Vokietija man garsiai plotų, gi kietuolis aš esu, prie manęs turi būt labai baisu.- Repavo mintyse, Gilbertas. Jam nelabai sekėsi repuoti, bet kai turėdavo laisvo laiko, futbolas ir repavimas būdavo tikras malonumas. Taip ir praėjo laikas, jau matėsi Brandenburgo vartai. Vaikinas pasitaisė plaukus ir pakėlęs ne iš šio ne iš to antakius, pradėjo vaikščioti ir grožėtis vaizdu.

[Katherine Silverstone]

  Blankios vakaro spalvos pasiglemžė giedrų dangų. Šviesiaplaukė būnanti nuo pačio ryto prie Brandenburgo vartų su drobės stovų tapė su įvairiausiais teptukais ir dažais ant tuščios drobės prie Brandenburgo vartų, būdama savo gimtoje žemėje - Vokietijoje.
  Kiekvieną detalę reikėjo trečiakursei detaliai nupiešti, kad nesigautu didelis blynas per drobę ir labai neaiškus piešinys. Pasitelkusi savo talentą, kurį paveldėjo iš savo tėvo pradėjo tapyti paveikslą per karščiausias vasaros atostogas. 
  Karts nuo karto Silverstone reikėdavo paimti kokio nors žmogelio piniginę, kad galėtų per karštą dieną atsivėsinti ledais, kurie buvo parduodami visai šalia vartų. Neįkliuvusi grifė per rytą pavogė kelias pinigines, pasiruošiant karštai dienai.
  Vienas kitas praeinantis turistas ar vietinis vokiškai pagirdavo Katherine's piešinį, bet mėlynos akutės tematė, kad iki tobulaus piešinio jai buvo dar toli, jog jo dar, net nebuvo baigusi - reikėjo nupiešti kolonas, šešėliuoti viską, o ir prie deivės statulos dar reikėjo daug padirbėti.
  Dešinysis skruostukas buvo ištepliotas balta spalva, o juodi ilgi marškinėliai buvo priteplioti įvairių spalvų, bet savo asmeninį sielos gydymą privalėjo nutraukti, kai Brandenburgo vartus glostė vakaro saulės spinduliai, kurie palengva po truputi vis leidosi žemyn.
  Mergaitė sulankstė drobės stovą ir pasidėjo į lagaminėlį, kuriame gulėjo šviežiai nupirkti dažai, su kuriais nutapė jos akimis nepabaigta ''paveikslą''.
  Neišdžiuve dažai ant drobės jau atsargiai nešėsi savo kairioje rankutėje, o dešinėje laikė lagaminą.
  Užsisvajojusi vagilė, tik viena akimirką žvilgtelėjo į skaidrų dangų, kad pasigrožėtų spalvų mišinių,  bet to jau užteko, kad atsitrenktu į nepažįstamąjį. Tik mažas trinktelėjimas į asmenį ir jau jaunoji panelytė gulėjo ant grindų. Lagaminas kažkur buvę mesteltas tolėliau, o paveikslas, kurio dar neišdžiūvo dažais buvo tiesiai paguldyti ant pilkų plytelių.
  Meniškoji mergaitė iš savo gulėjimo pozicijos, greitai pakeitė atsiklupusi ant kelių prie šaltų plytų. Rankomis ore parodė paveikslo dydį, prieš drobę ir atsargiai paėmė už kraštų ir aptvertė į tinkama pusę. Mėlynos akutės išvydusios subjaurota dažų mišinį, kurio jau ištaisyti nepavyko.
   -Was hast du gemacht? - prabilo vokietė nepažįstamam asmeniui, manydama, kad atsitrenkė į žmogų, kuris moka vokiečių. Juk buvo pačioje Vokietijoje, o apsieiti tik su savo gimtąją kalba, būtų kiek sunkoka ne vietiniui.
  Mėlynose akutėse pradėjau kauptis mažos nepastebimos ašarėles, kad visą dieną sugaišusi prie darbo - nuėjo veltui. Įniršusi Silverstone greitai pagriebė drobę, atsistojo priešais vyriškį laikydama gležnose rankose drobę ir greitai metė ant jaunuolio baltų marškinių.
   - Verstehst du, wie lange ich an dem Bild gearbeitet habe? - pradėjo mosuoti rankomis vagilė.
  Drobė gulėjo prie jauno vyro rudų batų, o pati surauktais antakiais ir akyse pilno pykčio žiūrėjo į suaugusį vyrą.
 

[Alarikas]

Nebuvo daug žmonių, buvo ramu, Alaric'as vaikščiojo patenkintas. Trūko jam kompanijos, norėjosi su kažkuo pasikalbėti, pajuokauti, gal net paspardyti kamuolį. Bet pats pasirinko tokį nuobodų pasivaikščiojimą. Vienam. Piniginėje turėjo nemažai pinigų, tad galėjo užsukti į kokią kavinukę, kokakolos ar kažko užkrimst. Taip ir nusprendė, užsuko į kažkokią kavinukę. Ant padavėjo marškinių buvo užrašytas vardas, Edgaras. Visai kaip mano draugelio.- Šyptelėjo ir paprašė vieno gėrimo, kokakolos su ledukais. Pasiėmęs, vienkartinį puodelį į ranką, pradėjo eiti vėl, ir nebebuvo taip jau nuobodu. Galėjo sau vaikščioti ir mėgautis gėrimu. Finn'as pasuko į kairę ir eidamas, nusiskynė nuo žolės, vieną gėlelę. Kodėl? Pats nežinojo, gal tiesiog, dėl grožio. Gėlytę įsisegė į marškinių kišenę ir ėjo kaip koks durnelis. Daugėjo vis žmonių, tai, jaunuolį erzino. Ar neturi žmonės daugiau vietelių kur nueiti? Gi yra pilną parkų, dar kažko, būtinai reikia visiems grūstis prie Brandenburgo vartų. - Nervinosi jis. Eidamas, pajuto kaip į jį, kažkas atsitrenkė. Kas per...? Kas per nesąmonė? Atsisukęs, pamatė mielą mergaitę, nešančią drobę. Gilbertas nebepyko ir susitaikė, kad žmogus tiesiog, netyčia. Pasitaiko gi visiems.- Pagalvojo ir nusišypsojo nepažįstamajai, kaip koks tėvas. Išgirdęs tokius žodelius, nieko nesuprato ir pamanė, kad ji tiesiog, kalba savo kokia nors slapta, išgalvota, kalba. Su vaikais jis mokėjo bendrauti, tad pats kažką, išgalvota kalba, sumurmėjo.
- Lele tralele, miči pači,- Kalbėjosi, vos tramdęs juoką, Finn. - Guči guči, nastalkin, dzyki myki, šmaki, baaki kici mici pici,- Žiūrėjo Katherinei į akis ir pamatęs ašarėles, šiek tiek nustebo. Ką? Ką aš pasakiau jau tokio blogo? Gal ji supranta mano slaptą kalbą?- Vis dar sušokiruotas pamanė šis. Jau norėjo trauktis servetėlę, bet pamatęs ant savo marškinių, mėlynus dažus, susiraukė. Kaip šita mažė taip drįsta? Buvo apsipylęs net kokakola, bet laimė, kad batai, ne kelnės. Supykęs, paėmė jai už rankos, arti priėjo ir tarstelėjo.
- Niekada, taip nesielk su suaugusiais, - Gal kiek tylokai sumurmėjo jis. Tuomet paleido ranką ir paėmęs drobę, metė ją šalin. Jis buvo tikrai, supykęs. - Kad daugiau šito nebūtų, net nežinai į ką paleidai šią kvailą drobę,- Pyko policininkas.