0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Sabrina Wolfhard

  • Burtininkė
  • ***
  • 125
  • Kiekvienas zuikis laukiamas kerėjimo pamokose
Prikėlimo kerai.  Antra pamoka. Vėl daug jaudulio, streso ir nervų. Sabrina nešėsi didelę dėžę negyvų vabzdžių ir mažų padarėlių. Vaizdelis atrodė šiurpokai, tačiau šitaip buvo sugalvojusi pravesti antrą kerėjimo pamoką. Neštis ir rankinę ir kokių trijų kilogramų dėžę, buvo labai sunku, ypatingai merginai kuri buvo per daug silpna. Pravėrusi klasės duris, šyptelėjo sėdintiems mokiniams ir bandė akimis surasti sėdinčią savo dukrelę Alisą. Ilgai negalvojusi, atsisėdo prie savo tvarkingo stalo, padėjo dėžę ant grindų ir ruošėsi pradėti pamoką, kuri šiek tiek gąsdino aštuoniolikmetę.
- Laba diena mokiniai, jau mane pažįstate, prisistatinėti nėra prasmės, beje, o kur mano dukra Alisa?- Toliau žiūrinėjo mokinius.
Ech, arba man akinių reikia arba aš tiesiog tingiu ieškoti..
- Nu tai žodžiu, antra kerėjimo pamoka bus kiek kitokia, sakyčiau visai įdomi tik galbūt nelabai tinkama pirmakursiams, bet atminkite, kad šie kerai yra kiekvienam esančiam naudingi, dabar truputį tingiu čia pasakoti, bet... bet atnešiau jums sūrelių, juk tikiuosi nepamiršote, kad mano pamokose visados reikia prieš pamoką užkasti.
Baigusi šiek tiek kalbėti, vėl išdalino visiems sūrelius ir nusišypsojo. Tikiuosi nebus taip kaip praeitą pamoką, kad jie nevalgys ir dar sakys, kad kažkokios dietos laikosi..
- Šiuos sūrelius, žiobarų pasaulyje buvau radusi kažkokioje parduotuvėlėje, tad sūreliai išties įdomūs. - Dar kartą pasisakė ji.
Laukdama laukė kol tie pavalgys, o į tuos kurie galbūt pasidėjo šalin, pasižiūrėjo piktu žvilgsniu.
Praėjo dešimt minučių, Sabrina po truputėlį pradėjo sakyti praktiką.
- Taigi, eisime iškart prie praktikos, nes ta teorija... nu kas ji? Nei kažko ten išmoksti nei ką, plius mačiau kaip jums ji nepatinka, mokinsimės prisikėlimo kerus, štai čia yra dėžė, numirusių vabzdžių, žiurkių, voverių ir taip toliau, mokinsimės juos prikelti penkiolikai minučių, galėsite ir su jais pasišnekėti ir panašiai, tik atminkite, kad bus labai gaila atsisveikinti jei stipriai susibendrausite, geriausiai labai nekontaktuoti, bet čia jau jūsų pasirinkimas, taigi, prieinate prie mano dėžės, pasiimate kokį vabaliuką ar kokią širšę, ir ant jos užleidžiate kerus, kerai yra Rekurando, nesitikėkite, kad iš pirmo karto pavyks, nes tikrai taip nebus, kerai sudėtingi, ne kiekvienam gali išeiti išvis, nusitaikote į vabalo ar kokio negyvo gyvūno, tarkim voverės akis ir pasakote burtažodį, primenu intencija yra labai svarbu, turite galvoti jei prikelsiu gyvūną ką su juo darysiu, tikėkite tuo.. yra tik labai gaila, jog tik penkiolikai minučių jie bus prisikėlę.. na ir viskas, daugiau nėra ko aiškinti, eikite prie dėžės ir dirbkite.. jokio triukšmo, nes išspirsiu iš pamokos cha cha.
Baigusi ilgą laiką kalbėti, atsisėdo ant kėdės ir stebėjo mokinius. Tas Ryan gal neateis vėl su savo ta žiurke.. galėtų būti vietoj tų mielų vabzdžių, knisiai... mano pusseserė puikiai su tuo sutiktų, nes nu rimtai... Fotografė vis dar ieškojo dukros ir mąstė ar viskas bus gerai ir ar visi išgyvens. Galbūt per sunkius kerus daviau... Rankinėje matėsi buteliukas vyno, bet įvairiausiais būdais baltapūkė stengėsi tai nuslėpti. Niekas tikiuosi nepamatė..

Išsirenkate vabzdį ar kokį kitokį gyvūną ( kuriuos paminėjau post'e), pasidedate lygiai ir bandote užkerėti, primenu, kad tikrai iš pirmo karto neišeis. Visa kita surašyta post'e, jei kas neaišku lauksiu a.ž. keturi post'ai po bent 700 arba du post'ai po 2000 simbolių. Praktika iki Balandžio 12, sėkmės. (( sūreliai kuriuos dalino Sabrina mokiniams ))

« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Sabrina Spellman »

*

Neprisijungęs Aurora Gler

  • II kursas
  • *
  • 46
  • Taškai:
Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams.
« Atsakymas #1 Prieš 1 metus »
Aurora sėdėjo kabinete kažką paišinėdama ant nuplėšto pergamento lapo kampo ir laukė antrosios kerėjimo pamokos pradžios. Pagaliau į klasę užėjo ir profesorė. Gler galėjo drąsiai sakyti, jog panelė Spellman buvo jos mylimiausia profesorė ir tokią jos nuomonę sudarė tikrai ne saldumynai kuriuos ji dalindavo pamokos pradžioje. Tiesą sakant grifė net ir nelabai mėgo saldumynus. Auroros nuomone panelė Sabrina buvo savotiškai keista, bet ir miela moteris. Žiūrint merginos akimis, profesorė visuomet atrodė pasitikinti savimi ir išdidi, o tai Aurorai patiko.
Mergina nebuvo itin patenkinta kai profesorė išdalino žiobariškus sūrelius ir žvilgsniu aiškiai pasakė, jog nepakęs jei kažkas jų neparagaus. Aurora nesmagiai nusišypsojo ir atplėšusi rožinės spalvos popierėlį, atsikando sūrelio. Jo skonis buvo ne toks blogas kaip Gler įsivaizdavo, bet nuomonės apie saldumynus tikrai nepakeitė. Sūrelį su nukąstu galu mergina suvyniojo atgal į popierėlį ir stengdamasi nebūti pričiupta profesorės, išmetė į šiukšlių dėžę.

*

Neprisijungęs Heidi Mollson

  • VII kursas
  • *
  • 221
  • Taškai:
  • Ačiū, Igi, už vienposčio RPG idėją. Ir taip, aš noriu atsakymo
Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams.
« Atsakymas #2 Prieš 1 metus »
  Heidi sėdėjo kabinete tikėdamasi, kad pamokos praktika nebus panaši į praeitos pamokos. Nors joje ir neteko dalyvauti, tačiau teko girdėti, kad ji nepraėjo labai lengvai ir neapsiėjo be meilės reikalų. Profesorei pasisveikinus ir pradėjus kalbėti, mergaitė pabandė klausytis bent pamokos pradžios. Šiam darbui atlikti padėjo sūrelis, kuris atsidūrė ant stalo. Lėtai išlupusi iš popieriaus tamsiaplaukė taip pat lėtai ir pasimėgaudama, niekada dar nepatirtu skoniu. Dėl maisto, kurį gavo prieš kelias minutes, ši pamoka pašoko iš vidurio į priekį, atsilikdama tik nuo Magiškųjų gyvūnų priežiūros ir pirmoje vietoje sėdinčios Herbologijos pamokos.
  Sabrinai pranešus, kad šią pamoką nebus teorijos ir išvardinus to priežastis, kurias galvoje tikriausiai turėjo nemaža dalis mokinių, kuriems praktika nepatiko. Nors ir buvo įdomu išmokti prikėlimo kelius, tačiau tai, kad negyvi gyvūnėliai bus prikelti vos penkiolikai minučių, o vėliau mirs, sugadino kiek smagią nuotaiką. Klastuolė net ėmė galvoti, kad praeitos pamokos praktika buvo žymiai geresnė už šios. Dar šiek tiek pasėdėjusi vietoje, Heidi pakilo ir nenoromis patraukė link dėžės, tikėdamasi, kad nepavyks atgaivinti vargšo padarėlio. Aišku, jei gyvūnas nemirtų po penkiolikos minučių ir išliktų gyvas, viskas nebūtų taip jau blogai, tačiau antroji mirtis viską smarkiai gadino.
  Prisiartinusi prie dėžutės, mergaitė peržvelgė įvairius gyvius ir pasiėmė nedidelę voveraitę, kurią švelniai nusinešė ir pasidėjo ant stalo. Buvo liūdna stebėti negyvą gyvūnėlį, tačiau norint koledžui gauti taškų, teko bent pasiimti mažąją būtybę. Liūdnas, rudas ir besielis padarėlis gulėjo ant stalo žvelgdamas kažkur aukštyn į lubas. Pasiėmusi lazdelę, mergaitė ją nukreipė į akis ir be pačio svarbiausio dalyko - intencijos ėmė sakyti burtažodį, apsimesdama, kad stengiasi.
  -Rekurando, Rekurando, -kartojo tamsiaplaukė. Tai skambėjo kiek keistai, kadangi klastuolei retai kada nesisekdavo burtažodžiai, o kai ir nesisekdavo ji jų taip intensyviai nekartodavo, tačiau šio dalyko naujoji profesorė nežinojo.
  Pakartojusi tą patį burtažodį dar keletą kartų, Heidi „nusivylė“ savo „nemokšiškumu“ ir „gebėjimų“ trūkumu. Šiek tiek pagalvojusi mergaitė nusprendė, kad jeigu pamokos pabaigoje pasiims gyvą voveraitę ir ją įsidės į kišenę, vėliau ją (jau negyvą) galės sušerti Reuben ir taip šiek tiek jį palepinti. Tokia mintis tamsiaplaukei patiko, tad ji nusprendė iki to laiko, kol iki pamokos pabaigos liks kelios minutės, daryti tą patį, ką darė ir dabar.
Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (netransfigūravimo tikslais). Dėl pirkimo kreiptis į mane.

Ginu šeimos vyrus, tad nekabinkit Mayran ar Quentin
Jie jums tiesiog per geri :)

*

Magdė

Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams.
« Atsakymas #3 Prieš 1 metus »
 Lijo. Šalti lašai barbeno į langus, vėjas išdykėliškai švilpčiodamas vaikščiojo ant stogo, o tas nuo svorio sunkiai girgždėjo. Oras visiškai atitiko liūdną Alisos nuotaiką. Ji rimtų rimčiausiai verkė, ir net tai, kad tuoj pasimatys su mama, kažkodėl nebedžiugino.
 Įvirtusi į tuščią klasę, mergina puolė prie Sabrinos ir ją apkabino. Džiaugėsi, kad kol kas nėra nė vieno mokinio.
 - Aš čia, mamyte, - nedrąsiai sukuždėjo penktakursė.
 Atsitokėjusi vela nusišypsojo ir atsisėdo į suolą. Jautėsi kiek geriau. Drovi penkiolikmetė švilpė įdėmiai išklausė praktikos ir džiugiai paėmė vieną sūrelį ir paragavo.
-Mmmmm...Labai skanu, mama...-svajingai ištarė Alisa.
 Mergina džiugiai priėjo prie dėžutės ir išsirinko ypač gražią voverytę. Pasidėjo ją ant stalo ir išsitraukė burtų lazdelę.
Na, pamėginsiu.Tikiuosi, kad man pavyks...
Nukreipusi lazdelę į voverytę, penktakursė ištarė:
Rekurando!
Nieko neivyko. Tačiau vela nenustebo.
Juk profesorė sakė, kad gali nepavykti…Bandysiu dar kartą…- pamanė ji.
Jau įsakmesniu balsu penkiolikmetė ištarė:
Rekurando!
Kerai beveik pavyko. Voverytė pramerkė akis, bet iškart vėl grįžo į ankstesnį būvį. Pagaliau, sutelkusi visas mintis į kerus ir voverės kailį, Alisa dar sykį pakartojo:
Rekurando!
 Galų gale voverytė nubudo. Ji džiugiai stryktelėjo ant merginos peties ir uodegėle pakuteno jai skruostą.
-Kokia tu mielutė, kaip man tave pavadinti? Hmmm... Tu, galėtum būti.. Nala! Ar šitoks vardas patinka?
 Nala kryptelėjo galvą ir linktelėjo. Nusišypsojusi vela paėmė ant rankų gyvūnėlį.
-Tau patinka riešutai? Štai turiu keletą, gali pasivaišinti, - kyštelėjusi tanką į kišenę ir ištraukusi riešutus pasakė ji. Voverytė džiugiai sukrimto skanėstą ir pasiteiravo:
-Gal dar ko turi? Būdama mirusi labia išalkau…
Penktakursė dar kartą iš visos širdies nusijuokė. Nala ir ši kerėjimo pamoka buvo tokios įdomios, tokios linksmos, kad penkiolikmetei iš tiesų ėmė patikti bendrauti su šiuo gyvūnėliu. Ji iš visų jėgų tolino akimirką, kai voverytė vėl grįš į nekalbantį, atšalusį būvį.
 Glostydama Nalos kailiuką, drovioji švilpė mąstė apie voveres, riešutus, gyvenimą, mirtį ir kitas           
,,sensacingas“ temas.
 Nalos laikas bėgo greitai. Bet kurią akimirką ji vėl galėjo tapti nepatrauklia negyvėle, tad Alisa nusprendė pasidžiaugti joms likusiu laiku ir negalvoti apie palengva artėjantį išsiskyrimą. Per keletą minučių Nala pareikalavo vandens su trupučiu sezamų aliejaus, nugaros masažo ir uodegos iššukavimo procedūrų. O dabar su pasimėgavimu prausė purų savo kailiuką.
 Ji tokia maištinga, truputį irzli ir įnoringa lyg mažas vaikas…Bet miela… – pagalvojo mergina, žvelgdama į besigražinančią voverę.

*

Neprisijungęs Džeimsas Peledinis

  • II kursas
  • *
  • 37
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Kai gyvenimas duoda citrina,mesk ja i umbridge
Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams.
« Atsakymas #4 Prieš 1 metus »
Džeimsas sėdėjo klasėje kol į klasę atėjo kerejimo profesorė jis labai lauke šios pamokos nes žinojo kad galės pasinaudoti lazdelė bei profesorė duos jam saldumynu profesorė pasakė pamokos tema ir tai buvo prikelimo kerai Džeimsas pasieme negyva žioga ir pasidėjo priešais save išsitraukė Lazdelė ir tarė:
- Rekurando
o žiogas net nesu judėjo antra karta sureke ir net pats nepajuto kaip į jį skersai žiūrėjo visa klasė ir nusijuokė jam buvo nejauku bet tuo metu jam rūpėjo pasiroditi prieš klasė kaip jis viską moka dar kartą tare:
- Rekurando
 žiogas prasimerke bet neatsikele tad jis paskutinį kartą užtvirtintu balsų tarė:
- Rekurando
Ir žiogas pradėjo šokinėti jis užšoko Džeimsui ant rankos ir ją paglostė savo švelniais usiukais Džeimsas nusijuokė ir padėkojo profesoriai už tokią įdomią pamoka jis tikrai lauks trečiosios.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Sabrina Spellman »


He wasn't Voldemort's...
He wasn't Dumbledore's too..
He was lilly's...

He always say that " I seem heartless because my heart died with her "..
Always♥️

*

Neprisijungęs Evelina Džonson

  • II kursas
  • *
  • 96
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visi esame skirtingi ir tokie esame gražus
Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams.
« Atsakymas #5 Prieš 1 metus »
Evelina sėdėjo suolę ir laukė antrosios kerėjimų pamokos. Profesorė Spellman išdalino žiobariškus sūrelius. Grifiukė suabejojo ar paragauti, bet griežtas profesorės žvilgsnis privertė atsikasti. Skonis nebuvo toks jau blogas, bet vis dėlto sūrelis nebuvo toks skanus kaip burtininkų. Evelina atsikando dar vieną mažą kasnelį, bet poto suviniojo sūrelį atgal į spalvotą popierėlį ir pasidėjo šalia, kad netukdytu. Kerėjimų profesorė ėmė pasakoti apie pamokos temą. Evelina atidžiai klausėsi. Prikėlimo kerai... Spellman baigus pasakoti mergaitė iš apsiausto atlapos išsitraukė lazdelę. Neskamba super sudėtingai... Bet taip tik skamba... Evelina pasipraktikavo judesį lazdelę. Atrodo tiks... Grifiukė nuskubėjo prie profesorės stalo. Čia visi mokyniai rinkosi vabzdį ar gyvūną kurį norės atgaivinti. Penkiolikai minučių, su kuo norėčia "pabendrauti" penkiolikai minučių? Ji apžvelgė visus gyvūnėlius. Galiausai ji pasiėmė žiurkę. Jų nelabai mėgo, tad per daug negali susidraugauti. Mergaitė paėmusi pastipusia žiurkę už ilgos uodegos nuėjo į savo suolą. Kokie ten kerai?.. Ai, Rekurando. Evelina mostelėjo lazdele ir ištarė burtažodį:
- Rekurando! - tačia žiurkė nė nekrustelėjo. Grifiukė prikando lūpą. Tikriasuai ir negalėjo pavykti iš pirmo karto... Reikia pabandyti dar kartą. Evelina apsižvalgė. Aplink klasėje aidėjo užkeikimų šūksniai. Pilkaakė nusprendė pabandyti vėl. Ji gyliai įkvėpė ir su didelę aistra ištarė:
- Rekurando! - vėl nieko. - Rekurando, Rekurando!
Ir vėl nieko. Nagi Evelina susiimk, tu gali, nagi kur dingo kerėjimo inkstinktas? Reikėjo pailsėti. Mergaitė atsitiesė. Pažvelgė į sūrelį. Šis gulėjo ant stalo krašto. Pasiinaudojusi proga kol profesorė nemato, Evelina greitai išmetė jį šiukšledėžėn. Žiobarai visiškai neturi skonio. Grifiukė susikaupė ir vėl pabandė.
- Rekurando! - staiga kažkas įvyko. Žiurkė pašoko ant mažų šleikčių kojyčių ir jau taikėsi pabėgti nuo stalo. Evelina išsižiojo. Man pavyko! Staiga susipratusi griebė žiurkę. - Niekur tu nepabėgsi, - nors šiaip gal ir pabėgtu. Vis tiek net nepasiekusi lauko vėl numirtu.
Evelina padėjo žiurkę prieš savę. Žiurkė stovėjo nesuprasdama kas vyksta. Štai ką tik gulėjo pastipusi, o dabar jau laisva, gyva. Nors dėl laisvės, gal ir ne. Džonson apžiūrėjo juodą padarėlį. Žiurkės kailiukas buvo sušiauštas, o akutės atrodė liūdnos. gal ji ir visai miela, juk aš myliu gyvūnus, o ši... ji naturali. Gal ji nenori būti tokia kokia yra? Geriau įsižiūrėjusi grifiukė pamatė mielumą susenusios žiurkės snukelyję. Juk visi jie skirtingi. Evelina palietė žiurkės kailį. Jis nebuvo švelnus. Mergaitė jį pakasė. Rankos jautėsi ne per maloniausai, bet žiurkė joudomis akytėmis pažvelgė į Evelina ir galiausai įsitaisė ant stalo
Smiling. Every day of life is something special. Give her a chance!

*

Neprisijungęs Heidi Mollson

  • VII kursas
  • *
  • 221
  • Taškai:
  • Ačiū, Igi, už vienposčio RPG idėją. Ir taip, aš noriu atsakymo
Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams.
« Atsakymas #6 Prieš 1 metus »
  Heidi sėdėjo suole ir bandė įžiūrėti kažką įdomaus, negyvame voveraitės kūne. Tai buvo kiek keistoka, tačiau mergaitė nelabai turėjo kitokios veiklos, kuria galėjo užsiimti laukdama kol baigsis Kerėjimo pamoka. Kad neatrodytų labai įtartinai, tamsiaplaukė dar keletą kartų pakartojo prikėlimo burtažodį. Po vieno karto gyvūnėlio koja šiek tiek pajudėjo, kas išgąsdino klastuolę, nes ši nenorėjo, kad gyvūnas prisikeltų dabar, o vėliau mirtų trečią kartą. Įdomu ar prisikėlęs padaras žino, kad jis buvo miręs ir jeigu taip, kaip jis jaučiasi. Tokie klausimai Heidi buvo įdomūs, tačiau mergaitė nenorėjo to išsiaiškinti klausdama profesorės, kas būtų buvę protingiausia, arba prikeldama padarėlį ir bandydama nebyliai susikalbėti su juo ir išsiaiškinti tai.
  Pamoka slinko labai lėtai, tikriausiai dėl to, nes jos metu tamsiaplaukė nenuveikė nieko naudingo, na, bent jai taip atrodė. Vieninteliu naudingu dalyku galėjo būti laikomai tai, kad klastuolė sugalvojo, kaip galėtų, pasinaudodama pamokoje pateikiamais dalykais, palepinti Reuben. Praėjo pusė pamokos, o Heidi jau darėsi pernelyg nuobodu, tad mergaitė nusprendė nebelaukti pamokos galo ir voverytę prikelti dabar.
  -Rekurando, -pabandė kerus tamsiaplaukė, tačiau nieko neįvyko.
  -Rekurando! -šį kartą jau kiek garsiau ištarė burtažodį klastuolė, bet kaip ir pirmąjį kartą nieko neatsitiko.
  Heidi ėmėsi galvojimo ir bandė išmąstyti priežastį, dėl kurios jai nepavyko. Aišku viena iš priežasčių galėjo būti tai, kad jie buvo pakankamai sunkūs, ką paminėjo ir profesorė. Dar šiek tiek pagalvojusi, mergaitė nusprendė, kad tai ir bus vienintelė priežastis, kadangi buvo numačiusi ką norės daryti, o burtažodį ir rankos judesį mokėjo nuo tada, kada pradėjo apsimetinėti kažką darydama.
  -Rekurando! -sutelkusi nemažą dalį energijos į šitą užduotį, ištarė burtažodį tamsiaplaukė.
  Nors ir nelabai tikėjosi, kad šį kartą pavyks, o ir kelios sekundės po paskutinės raidės nežadėjo daug, tačiau kai praėjo dar keletas sekundžių gyvūnėlis ėmė po truputį judėti ir bandė suprasti, kaip atsidūrė čia, to neprisimindamas. Buvo liūdna stebėti tokią persigandusią voveraitę, tad klastuolė ją pasiėmė į rankas ir ėmė glostyti, šios švelnų kailiuką. Gal ji nemirs? Aišku to tikėtis buvo beviltiška, kadangi buvo pasakyta, kad praėjus penkiolikai minučių, prikelta būtybė mirs dar vieną kartą.
  Ėjo minutė po minutės ir vargšės voveraitės antrasis gyvenimas artėjo į pabaigą. Nenorėdama matyti jos mirties, Heidi šią įsidėjo į uniformos kišenę ir ėmė laukti kol baigsis ši pamoka ir bus galima keliauti į lauką, ir nebeprisiminti šios pamokos.
Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (netransfigūravimo tikslais). Dėl pirkimo kreiptis į mane.

Ginu šeimos vyrus, tad nekabinkit Mayran ar Quentin
Jie jums tiesiog per geri :)

*

Neprisijungęs David Dominguez

  • IV kursas
  • *
  • 124
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams.
« Atsakymas #7 Prieš 1 metus »
Davidas sėdėjo klasės gale. Ant gretimos kėdės tupėjo Vagilė, berniuko voverė. Įsigyti augintinį buvo geriausias Davido sprendimas! Tuo labiau, kad ji be galo mėgo vogti riešutus nuo Varno Nago stalo. Argi ne tobulas augintinis? Berniukas puse ausies klausėsi profesorės, kai baisiausiai nustebo: kaip mokytoja gali taip kalbėti?
Tingiu? Ką reiškia "tingiu"?! mintyse piktinosi Davidas. Pasirodo, pamoka jam yra netinkama, o profesorė dar ir tingi!
- O jūs algos gauti netingite? - netyčia garsiai paklausė jis. Kilstelėjęs antakius pažvelgė į mokytoją: kuo puikiausia auka kitai vagystei! Tereikėjo išsirinkti, ką galėtų pavogti, o iki to laiko atlikti pamokos praktiką.
- Rekurando, - kelis kartus pakartojo berniukas išsitraukęs lazdelę. Atsargiai pažvelgė į profesorę. Kodėl jai turi rūpėti, ką daro būtent jis? Ne, tikrai neturi! Berniukas tik dabar pastebėjo ant jo stalo gulintį kažkokį daiktą, kurį lyg ir reikėjo suvalgyti. Dar to betrūko! Davidas tiesiog ignoravo tą daiktą ir atsistojęs nuėjo prie dėžės. Ilgokai svarstė, ką reikėtų pasirinkti, kol čiupo voverę. Gal bus Vagilei draugė? Visai patenkintas savimi Davidas grįžo į suolą ir nukreipė lazdelė į ne itin gyvai atrodantį gyvūną.
- Rekurando!
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė David Dominguez »

*

mergaitė123

Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams.
« Atsakymas #8 Prieš 1 metus »
  Šioje pamokoje Adelė sėdėjo jau antrą kartą ir pati stebėjosi tuo. Ir, kaip ji išvis ryžosi žengti tokį žingsnį į priekį? Mielai būtų likusi savo lovoje ir svajojusi apie katinus ar pati tiesiog snaudusi dar valandą ar kelias, tačiau ji čia: kerėjimo klasėje, net gi su savo lazdele ant suolo.
  Mokslinčė buvo be nuotaikos, tačiau ar galėjo būti kitaip? Pražiopsoti pusryčius Hogvartse būdavo vienas iš mergaitės košmarų, kurį šiandien patyrė. Pasirėmusi galvą ranka galvojo, ką gi skanaus buvo galima rasti ant lėkščių, kokie pokalbiai sklido nuo koledžų stalų ir ką gi veikė kiti. Jau buvo užtikrinta, kad kažkas įvyko. Tas kažkas, ko klastuolė savo vandenyną primenančiose akyse tikriausiai gyvenime daugiau neišvys. Jai dėl to buvo liūdna, na o gal ir pikta. Jau pati nesuvokė, kokius jausmus patyrė pastarąsias minutes.
  Adelės katinėliai nebuvo klasėje. Mergaitė nerizikavo, bent vieno atsitempti į kerėjimą, tai buvo pavojinga, o gyvūnėlių gyvybėmis rizikuoti nenorėjo nė už ką.
  Teks šią pamoką praleisti vienai...- atsiduso ir pradėjo klausytis profesorės, kuri tikriausiai, jau šnekėjo daugiau nei kelias minutes. Adelės akys iš karto pastebėjo ant suolo atsiradusį sūrelį. Tiesa, mergaitė niekados nebuvo girdėjusi kažkokio panašaus žodžio, o ir pavadinimas jo atrodė šiek tiek įtariai. Kad ir, kaip būtų buvę, šį kartą mergaitė jau mieliau būtų nusinuodijusi tuo saldumynu (ar, kas ten buvo, Adelė nelabai ir suprato) negu iš vis visą laiką būtų alkana. Mokslinčė lėtai praplėšė rožinį sūrelio įpakavimą ir lėtai atsikando kąsnį pačio sūrelio. Skonis buvo labai neįprastas, tačiau tai buvo vis geriau, nei nieko. Po kelių minučių sūrelio nesimatė, o mergaitė šiek tiek linksmesnės nuotaikos žvelgė pro langelį. Jai sunkiai sekėsi sugrįžti į realybę, o šį kartą net nepavyko savęs priversti to padaryti per kelias minutes.
  Prisikėlimo kerai skambėjo šiek tiek nesąmoningai. Ar čia kartais ne apsigynimas nuo juodosios magijos? - pagalvojo, tačiau nustūmė tokias mintis šalin. Nei ji žinojo tokius dalykus, nei jai buvo tai labai svarbu. Tikėjosi, kad pamoka praeis ramiai ir tiek.
  Pats burtažodis skambėjo šiek tiek sunkiai, o ypač tokiai, kaip Adelė. Ji net nebuvo pasiekusi pirmakursio lygio kerėjime, o tokie kerai labiau tiko iš vis penktakursiams. Na, gal tai ir buvo geriau, nei meilės kerai, tačiau ar jie tikrai buvo reikalingi? Adelė tuo drįso abejoti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Adelė Mokslinčė »

*

Neprisijungęs Jessica Moony

  • III kursas
  • *
  • 98
  • Taškai:
Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams.
« Atsakymas #9 Prieš 1 metus »
Jessica baisiai aptingusi gulėjo savame suole ir užsisvajojusi sekė kiekvieną praskrendantį paukštelį už lango. Staiga į klasę įžengė profesorė Spellman ir mažoji svajoklė, pašokusi vos neišvertė viso suolo. Užsimaniusi pabandyti nuspėti kas bus toliau susiraukė. Nepavyko. O gi panelė Spellman vėliau dalino sūrelius. Jess labai apsidžiaugė, kai gavo kažkokį žiobarišką skanumyną. Visko tie žiobarai prasimano... – Pagalvojo. Akimirksniu sužiaumojus sūrelį, vėl išvirto ant suolo ir stengėsi galvoti, kad pamoka nebus tokia baisiai nuobodi. Garbanė išgirdusi tą ilgą profesorės kalbą pasinėrė į savo apmąstymus bei pasvarstė, kad pamokos tema nėra jau tokia nuobodi.
Nu kaip kaip, bet šiandien Jess baisiai norėjo miego, vargu ar net paprasčiausią vabzdį pakels. Pamokoj juodaakė buvo ne viena, o kartu su savo Karlu. Jis lyg suprasdamas, kad nieko gero nebus, jei mažoji prancūzė neprabus, visaip kaip ją budino, trankė į žandą, pešiojo plaukus ir darė dar daug ką, kad tik ji pražvalėtų. Bet viskas buvo veltui, jo pastangos tik labiau migdė pirmakursę, nes jo visi silpni tampymai tebuvo „masažas“. Galiausiai nusibaigęs voriukas, nuslydo merginai nuo peties ir krito ant stalo. Jessica staigiai atsisėdo tiesiai ir ėmė žiūrinėti ar tas dar gyvas, o gal reiks net prikėlinėti. Pasirodo, nieko jam nenutiko ir jau kiek žvaliau Moony pakėlusi Karlą ant peties, įsitaisė kėdėje.
Bent jau pradėsime nuo praktikos! – Pagalvojo miegalė.

*

Neprisijungęs Evelina Džonson

  • II kursas
  • *
  • 96
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visi esame skirtingi ir tokie esame gražus
Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams.
« Atsakymas #10 Prieš 1 metus »
Evelina pažvelgė į sidabrinį laikrodėlį ant rankos. Ji liko lygiai dešimt minučių. Žiurkė tiesiog bėgiojo ant stalo, o Evelina ją stebėjo. Juodas kailiukas vis atsišviesdavo saulėje ir sužvilgdavo. Mergaitė vis ją paglostidavo, bet leido gyvūnui pasimėgauti greitai pasibaigsiančia gyvybę. Aplink girdėjosi kitų atgijusių padarėlių skleidžiami garsai. Voverės, žiurkės ir įvairūs vabalai krepšyje vis dar buvo likę, o daugelis kitų paiimti. Evelina pažvelgė į šiukšlaidėžę virš kurios ką tik buvo žiobariškas sūrelis. Jis jai nebuvo toks jau šlykštus, bet buvo ką tik po pusryčių Didžiojoje salėje ir nenorėjo valgyti. Jis jaii tiesiog trukdė kerėjime. Kam iš viso per pamokas reikia pavalgyti? Žiurkė apibėgo apie stalą prie kurio sėdėjo Evelina, bet nuo jo nenušoko. Kol ji gyva reik sugalvoti jai vardą. O, jeigu Čilė? jei tiks... Žiurkė lyg išgirdusi grifiukės myntis suklususi pakėlė galvelę. Bet po kelių sekundžių vėl nuleido ją, lyg nusiraminusi. Evelina palietė jos kailiuką. Žiurkė sucypė po ilgo nekasimo, bet paskui leidosi glostoma. Mergaitė vėl žvilgtelėjo į laikrodį - po penkių minučių gyvūėlis vėl numirs.
Smiling. Every day of life is something special. Give her a chance!

*

Neprisijungęs Luna Evanns

  • II kursas
  • *
  • 70
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • L+V will never be together
Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams.
« Atsakymas #11 Prieš 1 metus »
Taigi Luna sėdėjo kerėjimo pamokoje pirmame suole. Evanns labai patiko kerėjimo pamokos ne tik dėl saldumynų , bet ir dėl to, kad profesorės Spellman pamokos buvo be galo įdomios. Taigi pirmakursė pasitaisė plaukus, patogiau atsisėdo kėdėje ir pasiėmė mergaitei neaiškų žiobarišką saldumyną atplėšė jo pakuotę ir įsidėjo į burną. Kaip ten profesorė sakė sūrelis? Nors ai koks skirtumas. Suvalgiusi saldumyną švilpė nuėjo prie šiukšlių dėžės ir išmetė popieriuką.Reikia būti švariai mergaitei. Po to Luna grįžo į suolą , atsisėdo į suolą ir pabandė suprasti ką pasakė mokytoja.Prikėlimo kerai keista nors ir esu grynakraujė, bet apie tokius kerus girdėjusi nesu.
- Vis tik paimsiu voverę, nes ji vienas iš mieliausių gyvūnų.-po šių žodžių mergaitė dar labai ilgai stebėjo kitus mokinius ir tada jei atėjo į galva viena mintis, tad Evanns iškėlė ranka
-P....Profesore, Spellman ar galėčiau jūsų kai ko paklusti? Na matot aš taip pamasčiau kodėl būtent penkiolika minučių nejaugi negalima gyvūno atgaivinti kelis kartus? Po šio klausimo mergaitė tvarkingai atsisėdo , nes norėjo dar šiek tiek pamąstyti kol nepradėjo daryti pamokos praktikos ir ne paėmė mažos mielos, bet negyvos voverės. Luna labiausiai gąsdino tai , kad mažas visai ne kaltas gyvūnėlis mirė ir dabar jis galės pagyventi vos tik kažkokių trumpų penkiolika minučių , o mergaitė tą patį laika galės jį tik pastebėti. Mažoji Evanns nusprendė ilgai nedelsti , nes pamoka galėjo greitai baigtis ,o ji be galo norėjo išbandyti šiuos kerus tik bijojo , kad gali apsiverkti kai gyvūnėlis mirs. Dar pora minučių ir štai Luna Evanns jau stovėjo prie profesorės Spellman už kažkokio kito mokinio ir laukė galimybės paimti mažą voverytę.Prašau , kad dar būtų likę vovėriukų, nes tikrai nesiruošiu imti vabaliuko. Ir kodėl aš taip ilgai delsiau? Kvaila mano galva. Kuo ilgiau blondinė laukė tuo labiau jaudinosi ir barė save galvoje. O kas jei man nieko neišeis ir aš tik prarasiu savo koledžo taškus? Ir visi manęs nebe mėgs. arba gausiu areštą.Kuo ilgiau mergaitė stovėjo tuo jai darėsi neramiau ir baisiau ji manė , kad apsiverks čia pat ir tik todėl, kad ji bijo , kad padarys kažką ne taip juk ji niekada  nenaudojo šių kerų, bet ji privalėjo išmokti šiuos kerus , nes gal būt jie Lunai ateityje labai praversManau gal dar teks matyti negyvų gyvūnų ir jiems padėti.Po šios minties mergaitė pasiėmė gyvūną ir išsitraukė savo lazdelę.   
Sono fuori di testa, ma diverso da loro
E tu sei fuori di testa, ma diversa da loro
Siamo fuori di testa, ma diversi da loro
Siamo fuori di testa, ma diversi da loro

*

Neprisijungęs Ausmėja Wolf

  • I kursas
  • *
  • 13
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams.
« Atsakymas #12 Prieš 1 metus »
Ausmėja sėdėjo nykiame kabinete ir laukė pamokos. Pagaliau į mokinių pilną klasę įžengė profesorė Sabrina Spellman. Mergaitės akys iškart nukrypo prie didelės dėžės profesorės rankose. Ausmėja ją atidžiai apžiūrėjo ir nusuko akis į mokytojos veidą. Tada padėjusi galvą ant stalo braškinį sūrelį ir dar neprapakavusi labai greitai jį įsikišo į kuprinę. Mergaitei niekada nepatiko tie žiobarų varškės sūrelei. Tad tikrai Ausmėja nebuvo nuostaba, kad dabar ji jų nenorėjo. Mergaitei patiko, kad ir profesorei irgi nepatinka teorija. Ausmėjai teorija nepatiko todėl, jog ji buvo labai nuobodi. Išklausiusi visos profesorės užduoties ji apsidairiusi pakilo nuo kėdės ir braukdama rankomis per suolų kojas nuėjo prie dėžės. Ji su pasibjaurėjimu pažvelgė į dėžės vidų kur gulėjo negyvi gyvūnai ir už įplyšusio sparno atsargiai paėmė negyvą širšę. Priėjusi savo suolą mergaitė staigiai numetė negyvąją širšę. Tik po kiek laiko suprato neatsimenanti koks yra burtažodis. Ji taip smarkiai bandė susikaupti ir prisiminti, kad net burtų lazdelė iškrito iš rankos. Pagaliau! Po penkių minučių galvojimo ji atsiminė. Rekurando. Tada pasilenkė po stalu pasikelti nukritusios lazdelės. Lazdelę tvirtai nukreipė lazdelę į negyvąją širšę ir ištarė:                                           
-Rekurando.                                                                                                                                    Širšė nepajudėjo                                                                                                                                   -Rekurando                                                                                                                                   
Širšė ir vėl nė kiek nepajudėjo ir nerodė jokių gyvybės ženklų                                                                   -Rekurando. Rekurando. Rekurando. Rekurando!                                                                                Širšė kaip ir per kitus kartus nepajudėjo ir Ausmėja priekaištingu žvilgsniu pažvelgė į mokytoja. Kas čia dabar? Ar aš blogą širšę išsirinkau? Gal šitai širšei burtažodis neveikia. Tada dar kartą nukreipė lazdelę į savo širšę.
-Rekurando!-Širšei išaugo ūsai ir grietai nunyko. Bet ji neatgyjo.                                                     
-Rekurando!-Širšė pradėjo šokinėji. Bet ir vėl nieko.                                                                       -Rekurando!-Širšė atmerkė akis, bet neilgam po to vėl užsimerkė. Ausmėja taip bandė kokius 10 kartų, bet nieko nepavyko. Visi kartai buvo panašūs. Ji dar kartą padėjo širšė ant stalo ir susikaupusi taip, kad net rankos buvo prakaituotos.                                                                                                          -Rekurando.- Nieko nepavyko. Mergaitė jau pradėjo nerimauti. Ji apžvelgė klasę kur bandė burtažodį kiti mokiniai.                                                                                                                                         -Rekurando.- Nieko                           
-Rekurando.- Nieko
-Rekurandoooooooooooooooo.-Nieko                                                                                           
Ausmėja piktu žvilgsniu pažvelgė į širšę ir sviedė ją ant žemės. Pakėlusi širšę ji nukreipė tvirtai suspaustą savo burtų lazdelę į širšę ir gana garsiai ištarė:
-Rekurando


                                                                                                                                                                                                                                                                                 
Na, dialogas tikrai ne taip rašomas, pasižiūrėk kaip kiti parašo, kaip naudojasi kerus, pasitaisyk, pastabą ištrinsiu aš.                                                                                                                                                                                                                        
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Ausmėja Wolf »
Piešimas, filmai, kompiuteris, knygos

*

Neprisijungęs Evelina Džonson

  • II kursas
  • *
  • 96
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visi esame skirtingi ir tokie esame gražus
Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams.
« Atsakymas #13 Prieš 1 metus »
Evelina apsižvalgė pro klasę. Jos žiurkė vis dar uostinėjo seną medinį kerėjimų stalą. Gyvūnėlis vis pažvelgdavo į "gaivintoja" ir vėl užsiimdavo savo reikalais. Evelina galėjo tik stebėti savo atgaivintą gyvūną. Ji neturėjo nieko kito veikti. Čilė vis pakramtydavo stalą.
- Čile, nekramtyk stalo. Jis ir tai senas, - suraukė antakius grifiukė. Žiurkė lyg supratusi mergaitės žodžius ištraukė gan gyliai įlindusius į stalo medį, baltus dantukus. Jų atspalvis atsispindėjo šviesoje nuo lango.
Aplink pasigirdo dar viena banga "Rekurando" kerų šūksniu. Žiurkė apsidairė. Poto vėl nuleido kailiuotą galvelę. Man jau darosi nuobodu... Greičiau baigtusi tas laikas. Galėčiau ją atgaivinti dar kartą... Žiurkė pažiūrėjo į Evelina, lyg būtu išgirdusi jos mintis. Evelina nenorėjo pasirodyti keistuolė ir nekalbino gyvūno (ji tai dažnai darydavo su feneku Morfiu, savo augintiniu). Ji vėl paglostė Čilei nugarą. Darėsi vis nuobodžiau. Kada gi tai baigsis? Evelina pažvelgė į senos klasės laikrodį. Pamoka turėjo baigtis dar tik po trisdešimties minučių. ką man veikti tiek laiko? Nors Evelina dažniausai rasdavo ką veikti ar pamastyti, bet dabar tai atrodė labai sudėtinga. Ji parėmė galvą į stalo paviršių. Pilkosakys nuslydo lango stiklu. Už jo nušvito neryški saulė. Žiurkė ant stalo staiga sucypė. Evelina greit atsisuko į ją. Čilė gulėjo nebegyva. Na tai ri turėjo atsitikti... pagalvojo Evelina. Vis tiek ji pasišlykštėdama (buvo žymiai bjauriau liesti negyvą kūnelį negu pilną energijos). Jis pasirodė žymai šaltesnis (ir net jei tai įmanoma) kailis buvo dar šiurkštesnis.
Smiling. Every day of life is something special. Give her a chance!

*

mergaitė123

Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams.
« Atsakymas #14 Prieš 1 metus »
  Mergaitė melsvomis akimis žvelgė į mokinius, kurie turėjo noro atlikti užduotį.
  Ir iš, kur jie gauna tos mistinės motyvacijos? - paklausė pačios savęs ir lėtai, tačiau grakščiai stryktelėjo nuo medinės kėdės, stovinčios prieš pat jos suolą. Ilgos, pavasarį išsiskleidžiančius sakurų žiedus, spalva primenančios mergztinio rankovės, buvo kiek per ilgos mergaitei, tad plevesavo ore už uždengė Adelės plaštakas. Tas megztinis, labiau primenantis suknelę, bent jau praliksmino vis dar, šiek tiek nemalonios sau nuotaikos mergaitę, kol ši pasišokinėdama nušuoliavo link dėžės. Ten ji privalėjo susirasti negyvą gyvūnėlį ir prikelti jį penkiolikai minučių. Skambėjo absurdiškai. Ir kam mums to galėjo prireikti? - pagalvojo akimis nužvelgdama nekvepuojančias voveres, žiogus ir kitokias būtybes. Mokslinčei jų pagailo, net gi labai, tad ši tiesiog sunėrė rankas ir įsistebelijo į vieną vabaliuką. Tas vabalas buvo juodas it smala. Ar tik nebus ir nudvėsęs dėl to, kad smaloj teko pabūvot? - išplėtusi akis net nebesuprato savo minčių ir su megztinio rankove paėmė vagšą padarą. Net nežadėjo jo liesti savo pirštais, kad ir kaip to padaro gaila būtų.
  - Na, tai draugausim...- tarė kol kas negyvam padarėliui, atsargiau eidama atgal į savo suolą. Lazdelė buvo po suolu. Pati nežinojo kodėl buvo nusviedusi ją ten, na bent jau nebuvo jos tyčia palikusi ant lovos, kurioje šiandien praleido ilgesnį laiko tarpsnį, nei įprastai. Kulniuodama pasilenkė ir pagriebė lazdelę, vos iš rankų neimetė ir Vabalo. Puikų vardą šiam vabaliukui sugalvojusi jau buvo, dabar tereikėjo jį atgaivinti ir patį supažindinti su juo.
  - Pabudom ir keliamės, Vabale, - pasakė, šyptelėjo ir kelis kart mintyse pasitreniravo tardama burtažodį mintyse. Neskambėjo labai sunkiai, o tai jau kėlė įtarimų. Žinojo, kad jai taip tik atrodė, negalėjo būti, kad tai jai pavyks taip lengvai.
  Dabar beliko pabandyti mostelti lazdele ir tada viską sujungti? Ir kodėl mano mokymosi būdas primena nežinia ką... - sukrizeno nuo savo labai įdomių minčių ir stengėsi susikaupti. Mostelėjusi lazdele nustebo, vis gi ir darydama judesį sugebėjo nenusilaužti rankos. Stebuklas ar sėkmė? - paklausė savęs ir pažvelgė į ant kerėjimo vadovėlio lapo gulintį padarėlį. Vabalui turėtų būti labai smagu, kai jis atgis. Na aišku, jei aš per stebuklą sugebėsiu tai padaryti...
  - Rekurando, - nuobodžiaudama ištarė ir padarėlis net nesujudėjo. Ar galėjai tikėtis ko nors kito? - eilinį kartą nusivylusi savo darbu pagalvojo ir pasirėmė galvą ranka.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Adelė Mokslinčė »