[Jasmine Diana Amneta]

Ruduo buvo nepaprastai šiltas, tad net žvarboką šeštadienio rytą pakeitė šiltesniais saulės spinduliais apdalinta diena, kurią gadino tik vienas kitas didesnis debesėlis. Daugybė mokinių (kai kurie – pirmą kartą gyvenime) traukė į Uždraustąjį mišką, kuriame turėjo įvykti pirmoji Burtų trikovės turnyro užduotis. Vis garsėjantys keisti garsai ir riaumojimas nuvylė keletą mokinių, stačiusių galeonus už kokią nors loginę ir kovojimo su pavojingais gyvūnais nereikalaujančią užduotį. Iki užduoties pradžios likus paskutinėms minutėms, pirmieji žiūrovai ir dalyviai pasiekė neaptvertą kovos lauką, į kurį niekas giliau eiti nenorėjo. Nors neatrodė kaip nors ypatingai (apart kelių nulaužtų medžių ir ištryptų samanų), tačiau šeimininkavo nemažas kalnų trolių būrelis. Čia trumpam apsigyvenusios trolių grupelės nežavėjo nei persikėlimas iš kalnų į mišką, nei susirinkusi visa burtininkų ir raganų mokykla.
Negalėjai pasakyti, kiek tų trolių slepiasi už medžių, nes teritorija nebuvo aptverta ir bet kada koks nors galėjo netikėtai išlįsti. Ak, kad tik dalyviai būtų žinoję, jog ne tik trolius turės įveikti!

Pirmoji užduotis

Miške čempionų laukia tikrai ne vienas iššūkis: troliai, nors nepaprastai kvaili, bet tuo pačiu agresyvūs, iki tonos sveriantys ir žmogų pietums pasiruošę sukramsnoti padarai, taip pat ir įvairūs Uždraustajame miške (ir ne tik) gyvenantys gyvūnai, spąstai bei kitokie miško pavojai ir jame slypintys sunkumai. Tamtyč užduočiai atgabenti miškan troliai buvo tikrai ne dėl grožio – jie saugo dar nespėjusias pražysti gėles, iš kurių kiekvienas dalyvis turi nusiskinti po vieną ir išeiti iš miško nepraradęs nei savo, nei gėlės gyvybių. Apgaule, jėga ar kokiu nors kitu būdu čempionai turi prasibrauti pro nepatenkintų trolių būrį grėsmingai iššieptais nasrais, ir, pasitelkus visas žinias, pasiruošimą, vikrumą bei viltį, ne tik nugvelbti gėlę tiesiai iš trolių buveinės taip apginant koledžo garbę, tačiau ir išsaugoti savo pačių gyvybę.

[Heidi Mollson]

  Heidi vis dar nežinojo ar džiaugtis, ar liūdėti, kad ji buvo išrinkta dalyvauti Burtų Trikovės Turnyre, tad tiesiog stovėjo palapinėje, bandydama kuo daugiau laiko praleisti rengiantis, užduočiai tinkamus, rūbus. Didelis dėmesys mergaitei nepatiko, ypač tuomet, kai beveik niekas nežinojo, kad ji yra vampyrė, o dabar tikriausiai visiems kils įtarimas, kodėl ji, saulėtą bei pakankamai šiltą rudens dieną, ruošiasi su apsiaustu eiti į mišką. Lauke girdėjosi šūksniai, įvairūs keisti garsai ir riaumojimai, kurie visiškai neramino tamsiaplaukės laukiant užduoties.
  Liko vos kelios minutės, nerimas vis didėjo, o klastuolė visiškai nenorėjo palikti šios saugios ir nuo pašalinių akių apsaugotos palapinės. Pirmą kartą, per visą savo gyvenimą Heidi susimąstė apie gyvenimo laikinumą ir apie tai jog vieną dieną ji gali atsibusti jau visiškai kitame pasaulyje. Nors vampyrai ir pasižymėjo ilgaamžiškumu, tačiau tai nereiškė jog ji negali mirti miegodama. Užsimetusi apsiaustą ir užsidėjusi odines pirštines mergaitė suskaičiavo iki dešimt, bandydama taip nusiraminti ir išlindo į lauką. Jos džiaugsmui, niekas nepradėjo jai ploti, kadangi palaikė kokiu nors čempiono draugu ar pagalbininku. Aišku tai nesitęsė ilgai, nes vos tik ši įžengė į teritoriją, į kurią drįso žengti tik "išrinktieji" minia ėmė šnibždėtis, o dar po kelių sekundžių kažkas atpažino šios vos vos išlindusią plaukų sruogą ir ramumas pasibaigė.
  Toks keistas atpažinimas kiek nukreipė tamsiaplaukės mintis nuo artėjančios užduoties, tačiau neilgam. Minios ūžimas, šnabždesiai, apie jos apsirengtus drabužius bei kitus su Burtininkų Trikovės Turnyru susijusius dalykus, didėjo su kiekviena minute praleista laukiant, kol bus paskelbta šio, baisaus ir tuo pačiu nuostabaus, renginio pradžia. Dairydamasi aplinkui klastuolė stengėsi atrasti pažįstamų veidų, tačiau vienintelis žmogus, kurį pažinojo Heidi, buvo Ryan, prieš kurį, kad ir kaip būtų nesmagu teko kovoti, bandant iškovoti garbę ir šlovę savo koledžui.
  Nors mergaitei išėjus iš palapinės buvo likusios vos kelios minutės, tačiau laukimas jas prailgino dar labiau. Aišku tai galėjo atrodyti ne tik jai, tačiau ir kitiems arba iš viso būti tikrove. Taip pat laukimas vertė tamsiaplaukę mąstyti apie minią žmonių, kurie gali tapti jos mirties liudininkas, kas nevertė jos jaustis labai smagiai, žinant tai, kas atsitiko tamsiame koridoriuje praėjusią dieną. Kažkas ėmė kalbėti kalbą, kas reiškė, kad dar liko keletas minučių iki to momento, kada jie, lyg du maži viščiukai, bus paleisti į mišką, kuriame jų lauks kalnų troliai.
  Klastuolė tik dabar susimąstė, kad jos neturėtų gąsdinti minia, lyg kiaulių klykiančių žmonių, ją labiau turėtų gąsdinti tai, kas jos laukia anksčiau jos taip pamėgtame miške. Heidi net norėjo imti ir pasiūlyti savo varžovui, kartu pasišalinti iš turnyro, kad nei vienas iš jų smarkiai nenukentėtų. Tai būtų skambėję kiek keistokai, nes mergaitė švilpio nepažinojo labai gerai, bet noras rūpintis žmonėmis, kad jiems neatsitiktų kažkas blogo, nugalėjo klastuoliškumą.
  Kalba pagaliau buvo baigta ir nurimus šurmuliui pasigirdo lemtingi žodžiai, skelbiantys Burtų Trikovės Turnyro pradžią.
  -Sėkmės, nenumirk, -iš po apsiausto skleidžiamo šešėlio, atsklido draugiškas tamsiaplaukės balsas.
  Tai nuskambėjo kaip paprastas palinkėjimas, tačiau klastuolė tikrai nenorėjo, kad Dvikovų turnyro čempionui kažkas atsitiktų. Heidi pradėjo keliauti miško link, klausydamasi kaip su kiekvienu žingsniu garsai sklindantys iš jo garsėjo, o minios šurmulys po truputį tylėjo. Galbūt tai nebus paskutinis kartas kada aš pamatysiu saulę ne pro medžio šakas, -pabandė save nuraminti mergaitė.

[Ryan Jones]

Švilpis bijojo. Šį kartą bijojo labiau nei dvikovų turnyre ar kvidiče. Juk dabar jam teks kautis prieš trolius. O troliai tikrai baisios būtybės. Jie nors ir kvaili, bet labai stiprūs ir dideli. Plius jie turi milžiniškas lazdas, kurios tikrai sutraiškytų berniuko kaukuolę į daug daug mažų gabalėlių, kurių net su geriausiais eliksyrais atstatyti nepavyktų. Švilpis atsiduso ir bandydamas išmesti iš galvos kovą su troliais (nors to padaryti ir nelabai pavyko) nuėjo rinktis drabužių tinkamų kovai. Greitai susirado tinkamą aprangą, tad apsirengė ją. Jo aprangą sudarė specialūs marškinėliai su koledžo emblema ir paprastos kelnės. Lazdelę įsidėjo į apyrankę panašų įdėklą esantį ant rankos. Šis tęsėsi iki pat alkūnės, buvo pagamintas iš odos, gana lankstus. Bet švilpis jį dėvėjo ne dėl grožio. Iš jo, kovos metu buvo daug patogiau išsitraukti lazdelę. Ištraukimas užimdavo mažiau laiko nei traukimas iš už apsiausto.
 Jaunajam čempionui mąstant apie įdėklo patogumą, atėjo laikas palikti palapinę. Rudaplaukis atsiduso ir lėtai iškišdamas tik galvą iš palapinės apsidairė. Saulė keletui sekundžių ji apakino. Ji švietė labai stipriai. Galiausiai Jones akys apsiprato su šviesa. Tad jis nužvelgė minią. Joje  buvo gana sunku įžvelgti pažįstamus veidus, kadangi žmonių buvo labai daug. Bet berniukas tikrai žinojo, kad pažįstamų žmonių yra. Jis dar kartą atsiduso trumpam grįždamas į palapinę ir pasitvarkydamas plaukus. Išėjo iš jos nustaisydamas dirbtinę šypseną. Jis džiaugėsi, kad buvo išrinktas dalyvauti burtų trikovės turnyre, bet baimė temdė džiaugsmą. Tad su tikra šypsena į kovos vietą išeiti jis negalėjo. Jam išlindus iš palapinės pasigirdo garsūs plojimai.Na, ką gi linksmybės tuoj prasidės pagalvojo rudų akių savininkas pamodamas savo koledžo mokiniams. Nors tarp jų pažįstamų veidų vis dar nesimatė, jam reikėjo pasisveikinti. Juk jis, o ne kas kitas atstovauja Švilpynės koledžui. O tai juk garbė. Tikrai ne kiekvienas gauna tokią galimybę.
 Berniukas vėl apsižvalgė. Ieškojo savo priešininkės. Pamatęs kažką su apsiaustu, stovintį šalia jo kilstelėjo antakius, bet vėl pasigirdo garsūs plojimai. Švilpynės koledžo atstovas suprato, kad tai ji. Heidi Mollson prieš kurią prancūzui jau teko kovoti dvikovų turnyre. Ta kova iš tiesų buvo smagi ir ilga, bei daug ko pamokanti, tad berniukui ji tikrai patiko. Jis draugiškai šyptelėjo mergaitei ir pasiruošė bėgti į kovos lauką. Jam užduotis pasirodė, kiek žiauri, bet ką gi pasitraukti dabar jis jau nebegali. Turi kovoti iki pergalės arba iki mirties. Bet kodėl ji su apsiaustu? Juk jis gali trukdyti judėti, bet gal tokia jos strategija? spėjo mintyse savęs paklausti berniukas, bet tada išgirdo gana draugišką palinkėjimą iš priešininkės.
- Sėkmės ir tau nenumirti, - atsakė švilpis šypteldamas ir dar kartą nužvelgdamas visus žiūrovus. Greitai jam teko eiti į miško gilumą. Miškas vis tankėjo ir tamsėjo kol galiausiai pasimatė troliai. Jis iš karto pasislėpė už medžio.Ką aš sau galvojau po velnių. Reikėjo susidaryti geresnę nei vien burtų strategiją. pagalvojo jaunasis magizoologas iš nervų sukąsdamas savo lūpą. Dabar labai gailėjosi to, kad šiai užduočiai į pagalbą jau kaip ir pasirinko kerus. Juk galėjo pasirinkti Viesulą, savo numylėtąjį granianą. Galėtų tiesiog užsėsti ant jo nugaros ir apskristi trolius. Jei koks trolis jį ir pamatytų, švilpis galėtų panaudoti sustingdymo kerus, kurie tiesiog sustingdytų trolį. Tada greitai nušoktų nuo Viesulo, nuskintų tą kvailą gėlę ir grįžtų atgal. Arba galėtų pasinaudoti elniu. Ant jo juk irgi galėtų skristi taip kaip ant Viesulo. Su šiais gyvūnais jis daug greičiau įveiktų užduotį nei vien naudodamasis kerais.

[Heidi Mollson]

  Vienas, du, vienas, du, šitaip skandavo žemė trypiama lėtų Heidi žingsnių, šiai žengiant į mišką, kurį ji pažinojo labai gerai, tačiau tuo pat metu ir labai prastai. Dar dieną prieš miške knibždėte knibždėjo mokinių, kurie drąsiai vaikščiojo, nelabai jaudindamiesi dėl pavojų, kurie galėjo grėsti žengus klaidingą žingsnį ar nusukus nuo kelio. Tačiau šiandien visi buvo pernelyg išgąsdinti nedidelio riaumojimo ir vienintelis dalykas, kuris laikė juos čia nuo bėgimo į saugią vietą, buvo nemokamas renginys, kurį savo ir ne savo noru surengė, taurės išrinkti, penkiolikmečiai.
  Kadangi mergaitė nežinojo ar yra koks laiko limitas per kurį reikia atlikti užduotį, ši sumanė praleisti miške tiek laiko, kiek jai reikės, kad sugebėtų išnešti gyvą kūną ir augalą iš galbūt dar nesutrypto laukelio. Švilpio skubėjimas kiek sutrikdė tamsiaplaukę, kadangi ši nesuprato to priežasties, tačiau šis tikriausiai turėjo (ne)gerą priežastį šiam reiškiniui. Kaip ten bebūtų, tačiau klastuolė nenorėjo, kad vienintelis šio renginio varžovas atsidurtų kapinėse jau po pirmosios užduoties ir ji iškovotų taurę tokiu būdu.
  Kai jau reta akis galėjo matyti ją, o saulės šviesa buvo visiškai pradingusi tarp medžių, klastuolė nusirengė apsiaustą ir pasikabino jį ant medžio šakos, palikdama raštelį viduje, kuris skelbė, kad ši yra gyva, o šis kaba dėl to, nes jai pasidarė pernelyg karšta. Aišku, tai nebuvo tiesa, tačiau melas buvo pakankamai įtikinamas. Kadangi nebeteko nešiotis nepatogaus ir visur lendančio apsiausto, Heidi galėjo judėti daug patogiau ir greičiau. Nors ir nesinorėjo, kad priešininkas sužinotų jos tikrąją tapatybę, tačiau, kad sugebėtų išgyventi, teko paaukoti slaptumą.
  Keliaudama toliau mergaitė bandė įsiklausyti iš kurios pusės sklinda daugiausiai garsų, tačiau aidas ir kitokie dalykai, tam šiek tiek trukdė. Buvo panašu, kad kalnų troliai yra kairėje pusėje, kad ir kuri pasaulio kryptis tai bebūtų. Pasikliovimas nuojauta nežadėjo nieko gero, tačiau bent buvo galima tikėtis, kad šis pojūtis nuves tinkama linkme.
  Kai buvo nueita tiek, kad garsai ryškiai sumažėjo tamsiaplaukė apsisuko ir ėmė keliauti atgal. Pasiekusi apsiaustą klastuolė dar kartą įsiklausė, tačiau to tikriausiai nereikėjo, nes vienintelis kelias, kuris atrodė galimas buvo priešingas tam, kurį pasirinko pirmiausia. Su kiekvienu, kad ir nedideliu žingsniu garsai garsėjo, o Heidi ramumas ženkliai mažėjo, tačiau tai nebuvo labai blogai, palyginus su tuo, kas jos laukia po to, kai ji pasieks vietą, kur auga, kalnų trolių, esančių miške, apsuptos, gėlės.
  Artėdama vis arčiau prie tikslo, mergaitė tapo atsargesnė, bandydama pastebėti kažką, kas sukeltų įtarimą ir rėkte rėktų, kad toje vietoje egzistuoja spąstai, kurie gali užbaigti visą Burtų trikovės turnyrą. Taip pat tamsiaplaukė bandė rasti ir savo varžovą, kad galėtų žinoti, jog jis yra gyvas ir jai neteks vienai, be jokių pažįstamų dalyvauti šokiuose, į kuriuos ji labai abejojo eisianti. Kaip ten bebūtų, bet nei spąstai, nei švilpis nepakliuvo į jos akiratį ir tik medžiai, vienas po kito, slinko už nugaros tolyn.
  Po ilgo laiko, klastuolė pamatė kažką naujo ant žemės, tačiau nebuvo tikra ar tai buvo tik keistai pakilusi žemė, ar tai buvo tikrų tikriausi spąstai, kurie galėjo pražudyti arba bent sužaloti Heidi. Kaip darytų, tikriausiai kiekvienas protingas žmogus, mergaitė ėmė ieškoti kažko ką būtų galima mesti į tą vietą. Kiek paėjusi atgal tamsiaplaukė sugebėjo rasti nemažų akmenukų, kurių prisirinko ir įsidėjo į kišenes, o tuomet patraukė atgal, norėdama sužinoti, kuris iš tų dalykų yra tiesa.
  Atsitraukusi kiek tolėliau, klastuolė išsitraukė akmenuką ir paleido į nediduko pylimo vidurį. Kaip ten bebūtų, bet nieko neatsitiko, kas šiek tiek nuramino Heidi sielą ir ji galėjo tęsti  savo kelionę, kurios tikslas buvo rasti gėlę ir išgyventi, toliau.

[Ryan Jones]

Švilpis lėtai iškišo savo galvą iš už medžio ir nužvelgė trolius. Čia matėsi keturi troliai. Berniukas žinojo, kad jų tikrai bus daug daugiau nei keturi. Juk čia burtų trikovės turnyro užduotis. Po du trolius čempionam nugalėti buvo tikrai per mažai. švilpis pasikąsė pakaušį ir prikando lūpą. Vadinasi dar mažiausiai du stovi iš kitos pusės ir bent vienas prie pat gėlės. Man reikia kažkaip atitraukti trolių dėmesį ir tada pagriebti gėlytę. Ją pagriebus reikės panaudoti kerus arba tiesiog pabėgtipagalvojo vaikinukas atsidusdamas. O gal jam tiesiog reiktų išbėgti prieš trolius, suerzinti ar supykdyti ir nusižudyti?  Tai juk būtų paprasčiausias kelias. Jam nereiktų sukti galvos kaip nugalėtų trolius ar kaip įminti kitą užuomeną. Jis juk būtų miręs. Na, arba sužeistas taip, kad nebegalėtų toliau varžytis. Deja, taip pasielgdamas vaikinukas labai nuliūdintų savo tėvus ir savo koledžo mokinius. Juk jis užtrauktų blogą vardą tiek savo šeimai, tiek koledžui. garantuotai, vėliau niekas nebenorėtų su juo bendrauti, nes jis būtų tas, kuris užtraukė koledžui negarbę, tas, kuris pasidavė, tas, kuris pralaimėjo. Ne. Berniukas negalėjo leisti sau eiti paprasčiausiu keliu ir pasiduoti. Jis turėjo kovoti. Turėjo būti karys. Juk visiems burtininkams prieš kažką reikia kovoti. Nesvarbu ar tai tikras karas ar burtų trikovės turnyro užduotis.
Jones pavardės nešiotojas vėl atsiduso ir susikaupė. Pradėjo mąstyti apie dalyką, kuris atitrauktų trolių dėmesį nuo jo. Galiausiai į galvą atėjo du keliai: vienas buvo paleisti kibirkštis į dangų. Jos atrodytų it kokie fejerverkai ir gal troliai susidomėtų tuo. Tada jis greitai galėtų nubėgti į jų ,,ratą'', nuskintų gėlę ir galėtų sau ramiai juos užkerėti ir keliauti atgal. Antras kelias buvo paleisti didelį akmenį į kurį nors iš trolių, tada jie nežinotų kas tai padarė ir imtų mėtytis akmenimis. Na, arba nereaguotų į tai, bet labai suirztų. Antras variantas berniukui atrodė kiek labiau įmanomas, tad jis nuėjo kiek giliau į šoną, toliau nuo trolių. Atsigręžęs atgal trolių beveik nebematė. Tada lėtai atsitūpė ir į delną paėmė du, gana nemažus akmenis. Lėtai, stengdamasis nesukelti nei menkiausio garselio grįžo į savo vietą. Nužvelgė trolius ir viską kas yra aplink juos. Jam užkliuvo šaka esantį virš gėlės. Ji buvo gana stora, tad tikrai turėjo išlaikyti vaikino svorį. Jis galėtų mesti į trolius akmenį, tada greitai užlipti į medį ir nušokęs nuo šakos nusiskinti gėlę. Po visų šių veiksmų panaudotų kerus ir laimėtų (arba ne) užduotį.
 Rudų akių savininkas pasitvarkė savo plaukus ir paėmė akmenį. Šį metė į trolį stovintį iš šono. Iš kalningų vietovių kilęs trolis suurzgė, bet daugiau nieko nedarė. Rudaplaukis prikando savo lūpą kiek suirzdamas, bet dar nenuleido rankų. Berniukas užsimojo iš visų jėgų ir metė akmenį į trolį. Šis susiėmė už savo didelės rankos ir garsiai suurzgė. Trolis stumtelėjo draugą stovintį iš šono ir trenkė jam. Draugas nesupratęs kodėl tai įvyko, trenkė atgal. Tarp trolių prasidėjo muštynės. Švilpis šyptelėjo ir pradėjo lėtai lipti į gana aukštą medį. Tikėjosi, kad nenukris žemyn, nes jei nukristų žemyn, jo planas ir pastangos tikrai nueitų šuniui ant uodegos. Po maždaug trijų minučių berniukas užlipo į medį. Tada ėmė lėtai šliaužti šaka, tikėdamasis, kad ji nesulūž, o jis nenuslys nuo jos. Šliaužė šaka it koks kirmėliukas. Iš apačios matyt atrodė baisiai juokingai. Tik dabar švilpis pagalvojo, kad ant šakos jaučiasi panašiai kaip ir ant šluotos. Juk yra gana aukštai, laikosi gana aukštai ir į jį pučia vėjas. Rudaplaukis mąstė apie galimybę atsistoti ant šakos, bet nedrįso to padaryti, nes vis tik kiek bijojo šakos sulūžimo. Juk vis tik buvo nepūkelis ar plunksnelė, o gana aukštas penkiolikmetis vaikinukas.

[Heidi Mollson]

  Ėjimas kiek nuramino Heidi, tačiau ramumas jai pernelyg daug nepatiko, tad tikėjosi jau greitai pastebėti kokį trolį, miško gyvūną ar nedidelius spąstus, kuriuos jai pavyktų išvengti lengvai ir be didesnių sužalojimų. Aišku keliavimas prailgo ir mergaitė ėmė galvoti, kad šioji kažkokiu būdu praėjo pro vietą, kurioje turėjo augti gėlė. Viena iš tokio mąstymo priežasčių buvo tyluma, jau bent kelias minutes tamsiaplaukė neišgirdo nei vieno įtartino garso, kuris jai galėtų padėti geriau orientuotis, kalnų trolių paieškose.
  Praėjo dar keletas minučių ir klastuolė ėmė svarstyti ar ji greičiau išeis iš miško ar aklinai pasieks didelių būtybių saugomą vietą. Heidi net norėjo imti ir pastatyti savo turimus trisdešimt du galeonus, kad išeis iš miško, taip ir nesuradusi kalnų gyventojų. Aišku mergaitė neįsivaizdavo kam atiduotų vienintelius turimus pinigus, jeigu pralaimėtų lažybas su savimi, tačiau toks mini dalykėlis paįvairino žygį, kuris jau tęsėsi pernelyg ilgai.
  Kažkas toliau sušlamėjo, kas momentui sustabdė organizmo veiklą tamsiaplaukės kūne, tačiau po nedidelio perkrovimo klastuolė vėl ėmė judėti ir bandyti susigaudyti ją supančioje aplinkoje. Nors ir kaip nenorėjo, kad tame krūme tūnotų pavojingas žvėris, tačiau džiaugėsi, kad tyluma nesitęsė dar vieną pusvalandį, taip po truputį vesdama ją link išėjimo iš proto ribų. Kad ir kas ten buvo, bet jis išgelbėjo jaunosios vampyrės pamišimo lygį. Tačiau liko dar vienas dalykas, reikėjo išsiaiškinti, kas slėpėsi ne tokiame ir dideliame krūme, aišku krūmo dydis nesumažino pavojaus lygio, bet bent buvo galima tikėtis, kad pavojų bus lengviau įveikti, nebent tenai yra Okamis. Tamsiaplaukė dar šiek tiek prisiartino prie žalumos ir sustojo kiek tolėliau, tuomet  apsižvalgė ir žengė dar vieną žingsnį, o tuo pačiu metu iš krūmelio iššliaužė nedidelis žaltys, kuris nebuvo labai patenkintas nedideliu sutrukdymu.
  Klastuolė atsiduso, apsidžiaugdama, kad jau antrą kartą per šią dieną išgyveno du dalykus, kurie galėjo būti pavojingi jos gyvybei. Heidi sustojo trumpai pertraukėlei, norėdama šiek tiek apsidairyti ir įsitikinti ar ji visą tą laiką nevaikščiojo ratais, galvodama, kad keliauja viena kryptimi. Tai buvo kiek sunkoka, kadangi miškas beveik visose skirtingose vietose buvo beveik vienodas, tačiau mergaitė buvo beveik aštuoniasdešimt procentų įsitikinusi, kad tai yra vieta, kurioje ji, bent šią dieną, dar nebuvo buvusi.
  Kai jau buvo bepradedanti eiti, tamsiaplaukė kažkur tolumoje išgirdo kaip kažkas ėmė kelti didelius ir pasikartojančius garsus. Kiek nustebusi klastuolė ėmė dairytis, lyg tikėdamasi pamatyti kažką, kas galėtų būti šio reiškinio kaltininkas, tačiau kaip (ne/be)būtų keista, nieko daugiau negu medžių kamienų nematė. Pagaliau vyksta kažkas įdomaus. Su tokia mintimi Heidi patraukė į tą pusę, iš kurios girdėjosi didieji garsai, tikėdamasi, kad juos skleidžia ne kokie vaikigaliai, manydama, kad yra juokingi sugebėdami atkartoti labai lengvus, kalnų trolių skleidžiamus garsus.
  Praėjo kelios minutės ir mergaitė ėmė aiškiau girdėti garsus, buvo panašu, kad tarp trolių įvyko muštynės, tačiau jie atrodė per daug kvaili, kad sugebėtų sukurti nesutarimus tarp savęs savarankiškai. Tai galėjo reikšti du dalykus. Pirmasis iš jų buvo, kad troliai pamatė kokį nors gyvūną ir sumanė jį sumedžioti, o to pasekoje susimušė, na o antrasis ir labiau tinkamas variantas buvo, kad švilpis sumanė kažkokį planą, ko pasekoje jie susimušė. Tamsiaplaukė tikėjosi, kad šio planas neatsieis, bent jau jai, neigiamai ir ši sugebės praeiti pro juos lengviau nei manė anksčiau.
  Klastuolė tikėjosi pamatyti šio įvykio kaltininką, tačiau šio atrasti nepavyko, tad liko vienintelis dalykas, prieš imant rengti planą, norint nusiskinti niekam kitam, tik tikriausiai antrai užduočiai, reikalingą gėlytę. Užsilipusi ant aukštos ir patogios šakos, kuri pateikė nuostabų vaizdą į vykstančias muštynes, Heidi ėmė svarstyti savo žingsnius, kuriuos turės atlikti, norėdama išlikti gyva ir grįžti atgal, ten kur daug nefainų žmonių, su gėle.

[Ryan Jones]

Berniukas žingsnis po žingsnio(labiau sraigės šliaužimas, po sraigės šliaužimo šliaužė šaka. Viską darė labai lėtai, neskubėdamas. Nenorėjo, kad kas nutiktų ne taip ar plano žingsniai būtų vykdomi netvarkingai, ne iš eilės. Staiga medžio šaka sutraškėjo. Berniuko lūpas paliko prancūziškas keiksmažodis. Jis suprato, kad šokti reikia dabar. Bet jam atrodė, kad per anksti šokti. Troliai atkreips į jį dėmesį ir jo priešininkė garantuotinai laimės vien Ryan'o dėka. O to jis leisti negalėjo. Juk jo priešininkės laimėjimas negalėjo būti lengvas ir toks lengvas vaikinuko dėka.
Švilpis apsisuko ant šakos taip, kad rankos būtų ant šakos viršaus, o nugara apačioje. Dabar jis atrodė it koks tinginys kabantis ant medžio. Tada pasileido kojomis ir laikėsi tik rankomis. Jas dėliodamas labai atsargiai, vieną po kitos pasiekė šakos galą. Berniukas prikando savo lūpą ir susikaupė. Bandė numanyti kaip garsiai girdėsis jo šuolis, nes jis negalėjo sukelti per didelio garso. Taip tikrai išsiduotų. Rudaakis sukando dantis stipriai, imdamasis skaičiavimų. Jis skaičiavo per kiek minučių suspėtų pabėgti nuo trolių jei sukeltų per didelį garsą. Matyt nespėtų pabėgti. Galiausiai susikaupė šuoliui. Kiek pasisubavo ir nušoko. Garsas buvo didelis, kadangi jis įšoko tiesiai į purvo balą. Visas purvas išsitaškė į šonus. Matyt aptaškė ir trolius, kadangi šie gana kgarsiai suurzgė. Berniukas užsimerkė. Per akis jam bėgo visas gyvenimas. Diena, kai pirmą kartą buvo tėčio knygų konferencijoje. Diena, kai jis susipažino su James. Diena, kai gavo laišką su kvietimu į Hogvartsą. Prisiminė kaip tada džiaugėsi. Tai buvo viena didžiųjų jo gyvenimo dienų. Ta diena kai jis atvyko į Hogvartsą. Diena, kai apsilankė pirmojoje pamokoje. Diena, kai rado pirmąjį gyvūną ir diena kai gavo pirmąjį gyvūną dovanų. Diena, kai jis susipažino su Cindy. Diena, kai susipažino su daugeliu švilpių. Diena, kai kovojo dvikovų turnyre. Kovoje irgi prieš Heidi. Diena, kai kai žaidė kvidičą. Ak, tai nebuvo sėkmingiausias žaidimas, bet jam buvo smagu. Nors vėliau ir kosėjo kelias savaites. Prisiminė ir dieną per kurią lankėsi keistoje pamokoje. Ryškiausiai prisiminė savo apsilankymus kuprinėje, kurių buvo labai labai daug. Prisiminė ir blogas dienas, kurių metu jo piešiniai būdavo labai liūdnni. Žinoma, prisiminė ir tas dienas, per kurias piešdavo pasislėpęs kur nors pilyje. Prisiminė ir kitas dvi savo beveik mirties diena. Viena iš jų buvo iškritimas ir medžio, o antra palindimas po ledu. Abi tos dienos buvo kažkuo panašios ir į šią. Galbūt visus šiuos kartus vaikinukas pats rizikavo savo gyvybę, o ne kas kitas įstūmė jį į pavojų? O gal todėl, kad šios dienos baisiai išgąsdino vaikiną? Arba todėl, kad šie įvykiai priverčia jį prisiminti visą jo gyvenimą? Deja, atsakymų į šiuos klausimus švilpis nežinojo. Tik jautė, kad bijo. Taip bijojo, kad net nedrįso atsimerkti. O jei visi troliai bus atsisukę į jį su savo baisiomis lazdomis? Juk tada švilpis tikrai miręs. Jei taip tai Jones turbūt ir dabar lavonas. Ryan'o lūpas paliko dar vienas atodūsis. Galiausiai jis pramerkė savo akis. Tai darė lėtai ir labai nedrąsiai. Jį jau buvo apsupę troliai. Berniukui buvo kiek keista, kad jie jau baigė muštynes sukeltas dėl akmens.
- Šūdas, šūdas, šūdas, - pasakė vaikinas sukąsdamas dantis. Tada garsiai ir prancūziškai nusikeikęs nuskynė gėlę. Iš karto pasiruošė kirsti trolių sieną ir bėgti kiek tik jo kojos neša. Taip pat išsitraukė lazdelę iš savo dėklo. Švilpis ir vėl pradėjo mąstyti apie gyvūnus. Juk dabar jo Viesulas tiesiog galėtų išskraidinti jį iš čia. Bet, deja, to padaryti jis negalėjo.

[Heidi Mollson]

  Heidi sėdėjo ant patogiausios šakos šiame medyje, tačiau ši buvo netgi mažiau patogi, negu akmeninės Hogvartso grindys. Aišku, tai buvo miškas, tad bent dviejų žvaigždučių vietų nebuvo galima tikėtis, na, nebent kokio lauko tualeto. Mergaitė pabandė įsipatoginti, tačiau dar labiau susigadino jau turimą patogią sėdimą vietą. Tai kiek nuliūdino tamsiaplaukę, kurios plaukus vėlė vėjas plazdenantis tarp aukštų medžių šakų. Nuo oro gūsio taip pat judėjo ir mažesnės medžių šakos, kurios žadėjo nulūžti patyrusios smarkesnį vėją.
  Troliai vis dar mušėsi ir neatrodė, kad planuotų visą tai baigti artimiausiu metu. Medžio gabalai, kurie daužėsi į kiekvieno iš jų kūnus, po truputį ėmė byrėti. Aišku, iki to momento, kuomet iš jų liktų tik šakaliukai būtų tekę laukti ne vieną dieną ar mėnesį. Šios kuokos buvo panašios į šiuolaikinius elektronikos įrenginius, kurie atlaiko milijonus paspaudimų. Tikriausiai milijonų neatlaikytų, tačiau bent kelis tūkstančius smūgių sugebėtų išgyventi.
  Nors klastuolė ir planavo sėdėdama galvoti bent jau mini planą, tačiau per tas kelias ar dešimtis minučių nesugebėjo išmąstyti nieko sumanaus. Aišku, Heidi galėjo panaudoti su vampyro rase atėjusiais sugebėjimais, tačiau ji buvo savamokslė ir nevisada pavykdavo padaryti tai, ką ji norėdavo. Taip pat mergaitė nenorėjo, kad priešininkas sužinotų apie jos paslaptį, nors ir abejojo, kad šis kam nors apie tai prasitartų, o tuo labiau, kad juo kažkas patikėtų jeigu taip ir atsitiktų. Juk kovos lauke nevisada pavyksta išlaikyti sveiką protą ir kartais ima rodytis nebūti dalykai.
  Atmetusi šį variantą, tamsiaplaukė pabandė sugalvoti kažką kito, tačiau nieko geresnio už bėgimą iki gėlės ir nuo jos nepavyko sugalvoti. Klastuolė prisiminė turinti jėgos eliksyras, tačiau greitai suprato, kad šis liko jos apsiauste ir jai nepavyks jo panaudoti šiuo metu. Tai kiek nuliūdino Heidi, bet nenorėjo, kad liūdesys apsuptų ją, todėl ėmė galvoti, lengvai įgyvendinimą planą. Tai buvo kiek sunkokas dalykas, kadangi mergaitė nepasižymėjo greitu ir geru galvojimu.
  Vienintelis būdas, kurį ji sugebėjo matyti buvo bandymas, netiesiogiai pasinaudoti švilpio planu ir tikėtis, kad kažkaip pavyks lengvai išsisukti ir išgyventi. Nesugalvodama nieko gero, mergaitė po truputį ėmė leistis žemyn, tikėdamasi, kad prieš nusileidžiant pavyks sugalvoti planą. Kažkur tolėliau nuvirto medis, kas šiek tiek išgąsdino tamsiaplaukę, nes retai virstantys neapdirbto popieriaus gabalai reiškė kažką gero. Šiek tiek pastovėjusi vienoje vietoje ir įsitikinusi, kad yra saugu, klastuolė tęsė savo kelionę toliau.
  Atrodė, kad medžio virsmas jau buvo didelis dalykas, tačiau kai jau buvo likę keletas metrų iki žemės troliai nustojo savo muštynes ir ėmė daryti kažką kito. Heidi širdis nukrito iki kulnų, nes toks staigus nutylimas galėjo reikšti vos kelis dalykus - jie pastebėjo ją, priešininką arba kažkokį niekam neįdomu dalyką ar mokinį, kuris pamanė, kad būtų protinga eiti ten, kur buvo knibždėjo bent dešimtis kalnų trolių, kurie galėjo užmušti vienu savo, medinio pagalio, smūgiu. Mergaitė labai tikėjosi, kad pastebėjo ne ją, nes jeigu taip, jai būtų grėsęs didelis pavojus. O taip pat nesinorėjo bėgti toliau nuo gėlės, o po to grįžti tuo pačiu nuobodžiu ir ilgu keliu iki gėlės.
  Dar nespėjusi nulipti iš medžio, tamsiapaukė patyrė daugiau streso, negu per visą laiką atliekant šią užduotį, kas buvo labai keista ir iš dalies realistiška. Tai buvo net gi šiek tiek panašu į amerikietiškus kalnelius, nes vienu metu tu kili į kalną ar ramiai važiuoji tiesiai, o jau kitą visu greičiu leidiesi žemyn. Taip panašiai elgėsi ir klastuolės pulsas, staigiai kylantis ir leidžiantis žemyn, jai vis dar bestovint ant beveik paskutinės šakos, nusileidimo link.

[Ryan Jones]

Dar didesnė baimė surakino berniuką. Atrodė, kad iš jo galvos iškrito viskas ką jis mokėsi. Jo galvoje buvo tuščia. Jokių kerų berniukas nebeprisiminė. Jo rankos pradėjo drebėti. Jos drebėjo taip stipriai, kad rudų akių savininkas vos neišmetė lazdelės iš savo rankų. Jones skruostai nusidažė raudona spalva, pradėjo kaisti. Švilpis pradėjo dusti, jam trūko oro. Berniukas nesuprato kodėl viskas vyksta, juk anksčiau taip tikrai nebūdavo.  Galiausiai į galvą toptelėjo mintis: panikos priepuolis ar panikos ataka. Penktakursis nežinojo, kuris pavadinimas tinkamesnis, tad mintyse pavartojo abu. Garsiai nieko nesakė, nes buvo įsitempęs ir labia duso. Jis bandė nurimti. Ėmė galvoti apie malonų vėjelį, kuris pūstų jam bėgant laukais. Bėgtų laukais žinoma ne vienas, o su Viesulu ar vienaragiu. Ak, vienaragis vis dar neturėjo vardp. Švilpis sukikeno dėl to ir galiausiai apsiramio. Jo kvėpavimas suvienodėjo, bet rankos vis dar šiek tiek drebėjo. Jų drebėjimo vaikinukas sustabdyti negalėjo. Jos tiesiog nevaldomai drebėjo. Jos drebėtų net tada kai švilpis jas per prievartą stabdytų. Švilpynės koledžo čempionas sumanė rankų drebėjimą panaudoti kaip privalumą, tik kol kas nežinojo koks tas privalumas galėtų būti.
Rudaplaukis susikaupė. Ėmė mąstyti apie kerus. Prisiminė vos kelis, kurie būtų naudingi. Dėl to suurzgė, bet jis turi ką nors daryti, nes troliai lėtai artėjo prie jo bandydami apsupti jį. Įvairių plaukų spalvų mėgėjas paėjo kiek į šoną, o tada viena vis dar drebančia ranka pasitvarkė plaukus, kad šie nekristų jam ant akių ir lėtai prasižiojo.
-Locomotor Moritis, - suriko Jones pavardės savininkas. Deja, jokio trolio kojos surakintos nebuvo. Pašnibždomis berniukas dar kartelį sau pakartojo burtažodį. Atrado jame klaidą. Juk jis pasakė Locomotor Moritis vietoje Locomotor Mortis. Jis ranka trinktelėjo sau per galvą. Visus rankų drebėjimus ir panikos priepuolius/atakas pamiršo. Dabar nekentė saves todėl, kad nesugebėjo teisingai ištarti paprastų(o gal r nelabai paprastų) kerų tarimo. Jones mąstymas apie klaidas nevedė prie nieko gero. Visi kalnų troliai artėjo prie vaikino kartu. Beveik apsuko jį ir gėlę esančią jo rankose. Švilpis atstatė ranką su lazdele į vieno iš trolių kojas ir pasiruošė atlikti rankos judesį bei ištarti kerus.
-Locomotor Mortis, - galiausiai gana garsiai suriko rudai gelsvų plaukų savininkas. Vieno trolio kojos jau buvo surakintos. Švilpis šyptelėjo. Kiti troliai pažvelgė į jį nustebusiu žvilgsniu, bet toliau artėjo prie vaikino. Jo lūpas vėl paliko prancūziškas keiksmas su labia negražia prasme. Tada dar kartelį ištarė kerus ir kitas trolis sukrito šalia savo draugo. Švilpynės koledžo čempionas nusišypsojo laimėtojo šypsena. Jis jau nugalėjo du trolius liko dar nemažai, bet gal išgriovęs keletą galės prasiskinti kelią nenugalėdamas visų trolių.
-Locomotor Mortis, - garsiai ištarė švilpis, tik, deja, trečiasis trolis nesukrito šalia savo draugų. Jo lūpas nežinia kelintą kartą paliko prancūziškas keiksmažodis. Tada atsiduso supratęs, kad jo rankos judesys buvo neteisingas.
- Locomotor Mortis, - suurgzdamas ištarė kerus, sudėdamas visus kirčius tose vietose, kuriose jų reikėjo. Tada atrodo atliko teisingą rankos judesį ir trečiasis trolis sukrito šalia. Berniukas apžvelgė visus trolius. Kelias jam pabėgti iš baisiojo trolių rato buvo per siauras ir per mažas. Trumpaplaukis dar keletą kartų pakartojo savo šiuo metu mėgstamiausius kerus. Dar keli troliai sukrito šalia savo gentainių. Aišku, kad dabar visų trolių jis išguldyti tikrai negalėjo, tad ir nesivargino to daryti. Galiausiai kelias vaikinukui prasivalė. Jis tiesiog užlipo ant vieno iš trolių, šis aišku suurzgė. Peršoko per kitus, o tada pradėjo bėgti.

[Heidi Mollson]

  Stovėti apglėbus medį nebuvo labai patogu, tačiau kitos išeities, norint išvengti trolių atakos, nelabai buvo. Aišku mergaitė galėjo nusileisti kiek žemiau, kadangi kaip yra žinoma medžio kamienas storesnis apačioje negu viršuje, kas padidina šansus likti nepastebėtam slepiantis už medžio. Tačiau retas žmogus žiūri aukštyn, kai bando kažką surasti ir nesitiki, kad šis gali tūnoti medyje, bet kaip bebūtų liūdna šioje užduotyje buvo troliai, kurie buvo žymiai aukštesni už žmones ir veikiau nepastebėtų tavęs vaikštančio ant žemės, negu tūnančio medyje. Supratusi savo klaidą tamsiaplaukė švelniai ir beveik be garso nusileido ant žemės, tikėdamasi, kad tai kažkaip padės sugalvoti lengvą planą.
  Kažkur tolėliau vėl ėmė girdėtis, trolių garsai, kurie kaip buvo panašu, šį kartą nesimušė. Tai sudomino klastuolę ir ji šiek tiek iškišo galvą norėdama pasižiūrėti kas gi vyksta toliau, tačiau jos liūdesiui vaizdą užstojo medžiai, dėl ko ji turėjo šiek tiek paeiti į priekį. Stengdamasi sukelti kuo mažiau garso Heidi prisiartino prie kito storesnio kamieno. Nedidelė galvelė išlindo iš už medžio ir ėmė stebėti veiksmą vykstantį dešimtys metrų nuo jos. Vienas po kito troliai virto ant žemės, po nesėkmingo bandymo prisiartinti prie kažko, kas buvo jų liūdno rato viduryje. Ry. Mergaitė apsidžiaugė, kad šis vis dar yra gyvas, o tuo labiau sveikas. Geriau apsižvalgiusi, pamatė, iš miško atmosferos išsiskiriančią, nedidelę laukymę, kurioje remiantis visa logika turėjo augti gėlės, dėl kurių bandė paaukoti savas gyvybes. Tai patvirtino ir keletos trolių kojos, kurios matėsi per kitas trolių kojas. Tai skambėjo kiek keistokai, tačiau kitaip šios minties nebuvo galima suformuluoti.
  Kad priartėtų prie saugomos vietos tamsiaplaukė turėjo du kelius - pavojingesnį ir greitesnį arba saugesnį, bet lėtesnį. Jeigu turnyre būtų buvęs laiko limitas, klastuolė tikriausiai būtų pasirinkusi greitesnį, tačiau žinodama, kad turi visą pasaulio laiką, nusprendė keliauti aplink trolius. Dar šiek tiek apsidairiusi ir įsitikinusi, kad jos neturėtų pamatyti, ji iš lėto, slėpdamasi, už medžių ėmė keliauti link tikslo. Kelionė žiūrint į laiką, truko trumpai, tačiau iš Heidi perspektyvos ji tęsėsi mažiausiai penkiolika minučių. Pagaliau, -atsidūrusi kitoje pusėje, negu buvo prieš penketą minučių, mergaitė atsipūtė ir atsisėdo už medžio, norėdama numalšinti patirtą stresą, bėgant per šlamančius lapus ir tikintis, kad kalniukai jos nepastebės.
  Kai pulsas sumažėjo iki vidutinio, tamsiaplaukė pakilo nuo žemės, palikdama suspaustų lapų vietą. Žingsnis po žingsnio, vis dar išlaikydama slaptumą, klastuolė slinko link gėlių tikėdamasi, kad trys troliai, kurie jas vis dar saugojo šios nepamatys. Būtybės, lyg kokie sargybiniai suko lėtus ratus, spoksodami į žemę ir tikėdamiesi, kad taip lengviau užtiks čempioną. Šis jų daromas dalykas buvo labai geras norint, prasmukti pro juos, kadangi buvo likęs tarpas, pro kurį buvo galima praeiti ir išeiti. Kažkur tolėliau pasigirdo garsai, kurie buvo panašūs į vandens kritimą nuo krioklio viršaus. Net nežvilgtelėdama į tą pusę Heidi numanė, kas ten darosi, tad po truputį pradėjo judėti link gėlių, tikėdamasi, kad skystis, susikaupęs jo šalinimosi organuose, greitai nesibaigs.
  Viens, du, trys... Vos tik trečiasis trolis praėjo, mergaitė pasileido į ratuko vidurį ir ėmė ieškoti arčiausiai esančios gėlės. Kadangi šios buvo panašaus žalumo, kaip ir žolė esanti apie jas buvo kiek sunkoka rasti, tačiau radusi ją nuskynė ir jau ruošėsi eiti į vietą, nuo kurios prasidėjo šita užduotis, tačiau kelią jai pastojo sugrįžęs sargybinis, kuris ne taip kaip kiti, ėjo jos link. Šūdas. Liko tik vienas kelias, bandyti bėgti. Sutelkusi likusias jėgas mergaitė pasileido bėgti, tikėdamasi, kad pavyks išvystyti pakankamą greitį, kuris leis jai pasprukti iš čia nesužeista. Būtybė tikriausiai nuspėjo jos ketinimus, nes jau buvo pasiruošusi užtvoti jai, kai ši bėgs pro jį. Per daug negalvodama ir neapmąstydama jau kito plano tamsiaplaukė prabėgo pro gamtinius reikalus atlikusį trolį, kuris bandė ją užmušti, tačiau pataikė į savo draugą ėjusį pro šalį. Vėl prasidėjo muštynės.
  Klastuolė skuodė per mišką iki apsiausto, prie kurio sustojo trumpam pailsėti. Visiškai be jėgų Heidi nugriuvo po rūbu ir liko ten sėdėti. Sulaukusi energijos grįžimo, mergaitė pakilo, užsimetė apsiaustą ir patraukė link pradžios vietos, į kurią atėjo taip pat kaip ir išėjo. Nors ir galėjo tikėtis, kad bus pasitikta plojimais ir šūksniais, tačiau tai ją vistiek nustebino. Šiek tiek palaukusi, kol viskas aprims, tamsiaplaukė patraukė palapinės link, tikėdamasi, kad ji nebuvo ar nebus vienintelė čempionė, kuri sėkmingai grįžo iš miško.

[Ryan Jones]

Vaikinukas bėgo visu greičiu. Nuo tokių bėgiojimų jau buvo atpratęs, tad po maždaug minutės pradėjo dusti bėgdamas. Jis trumpai sustojo ir atsisuko atgal pasižiūrėti ar trolių nėra. Jų nebuvo. Berniukas apsidžiaugdamas atsirėmė į medį ir nusprendė pailsėti. Kvėpavo giliai ir garsiai, kvapo atgauti niekam negalėjo, tad nebėgo tolyn. Deja, tai buvo didelė jo padaryta klaida. Vos po kelių akimirkų prie berniuko pribėgo vienas iš kalnų gyventojų. Šis griebė rudaplaukį už kojos. Berniukas garsiai suriko ir pradėjo muistytis. Deja, tai nepadėjo. Trolis jį tempėsi prie savo gentainių. Ryan jautė kiekvieną akmenuką per, kurį trolis pertempė. Švilpis nenustojo muistytis, bet buvo panašu, kad tai nieko nepakeis.  Troliai tiesiog ims ir... suvalgys berniuką prieš tai mirtinai jį sudaužę. Jones pavardės savininko rankos ir vėl pradėjo nevaldomai drebėti. Jo akyse susikaupė ašaros. Bet tada kažkur viduje jis pajautė pulsuojantį karštį. Karštį, kuris vertė kautis toliau. Karštį, kuris suteikė vilties, kad berniukas gali kovoti ir išsigelbėti iš trolių pančių. Karštį, kuris jį žadino it mešką iš kokių žiemos miegų.  Jis sukaupęs visas jėgas spyrė troliui į ranką(gal labiau bjaurią leteną). Kalnų gyventojas garsiai suurzgė, bet nepaleido vaikinuko. Rudaakis pasikėlė nuo žemės it darydamas atsilenkimą, o tada nutaikė savo lazdelę jam į kojas. Ruošėsi atlikti kerus, su, kuriais nugalėjo kitus trolius. Buvo labai susikaupęs ir susimąstęs, negalėjo padaryti jokios klaidos.
-Locomotor Mortis, - sušuko jaunasis magizoologas. Nepadarė jokios klaidos, viską pasakė ir padarė teisingai. Trolis sukrito ant žemės sukeldamas mini žemės drebėjimą ir garsiai suurzgė. Jo gniaužtai kiek atlaisvėjo, tad vaikinukas ištraukė koją. Tiesa, be pasėkmių neapsiėjo. Ant jo kojos liko dideli įbrėžimai padaryti trolio, kadangi šis visiškai tikrai nepaleido berniuko kojos. Švilpis greitai atsistojo nemąstydamas apie kojos rimtus(o gal nerimtus) sužeidimus ir pradėjo bėgti. Jo venomis atrodė tekėjo ne kraujas, o adrenalinas. Jis degino venas ir vertė vaikinuką toliau kautis. Toliau bėgti nuo trolių ir nesustoti dabar čia, pusiaukelyje. Čempionas bėgdamas staiga užkliuvo už kupstelio ir krito veidu tiesiai į samanas. Garsiai nusikeikė ir lėtai, dabar jau su skaudančiu kūnu atsistojo. Pažvelgė į galą ar neatbėgo troliai ir patikrino ar gėlė sveika. Trolių nebebuvo, o gėlė buvo sveika. Bent dėl to vaikinukas kiek lengviau atsikvėpė. Jo pagrindinė užduoties dalis, jo misija buvo sveika. Gėlė neprarado savo grožio, išliko gyva ir panašiai. Dėl švilpis šyptelėjo ir tempdamas savo sužeistą koją pradėjo eiti palapinių link. Adrenalinas iš kūno išgaravo ir dabar jam labai skaudėjo koją. Berniukas tikėjosi, kad dėl nešvarių trolio nagų jis nepasigaus kokio uždegimo ar kokio nors dalyko dėl kurio jam reiktų nupjauti koją. Švilpis tyliai atsiduso ir galiausiai pasiekė pradinį tašką. Kol kas čia buvo tyla. Panašu, kad visi pradėjo galvoti, kad vaikinas jau nebepargrįš gyvas. Po dešimt sekundžių galiausiai pasigirdo šauksmai iš sprogimai. Deja, vaikinukas buvo antras. Ji nepasiekė savo tikslo. Švilpis atsiduso ir pamodamas visiems ,,fanams‘‘ šlubčiodamas nuėjo į palapinę. Pasigirdo nustebę šūksniai ir vos po penkių minučių į vaikino palapinę prisistatė hilerė. Deja(o gal ir ne deja), vaikinukui žaizda neberūpėjo. Jam šiuo metu rūpėjo tik gėlytė, gle-na gėlytė gulinti jo rankose. Jis mąstė ką ta gėlė galėtų reikšti, kokia gi bus kita užduotis? Galiausiai nusprendė, kad gėlę laikas padėti, tad pamerkė ją į savo vandens stiklinę ir toliau mąstė apie tai ką reikės daryti kitoje užduotyje.

[Jasmine Diana Amneta]

 Trolių urzgesys ir įvairūs keisčiausi garsai pasiekė žiūrovų ausis. Su kiekviena minute didėjo baimė, jog kuris nors iš dalyvių gali negrįžti sveikas ir gyvas. Dar labiau neramino tai, jog jei kas nors blogo būtų atsitikę, galimai nė vienas nebūtų pamatęs tragedijos (nebent šalimais būtų kitas čempionas, kuris tėvams papasakotų, kurį trolį reiktų kaltint už mylimo vaikelio išsiuntimą į dausas). Džiaugsmo šūksniai, pamačius vieną, o tuomet ir antrą dalyvį gyvus ir (palyginus) sveikus, vis garsėjo ir stiprėjo. Kiekvienas norėjo pamatyti favoritą, kai kurie džiaugėsi nepraradę už jį pastatytų galeonų.
 Nemažą žingsnį dėl tikrosios Trikovės turnyro taurės nužengę dalyviai abu turėjo po gėlę, kuri bylojo apie šią pergalę. Nors palengvėjimas užplūdo krūtines, tai tebuvo tik Burtų trikovės turnyro pradžia.