[Rafael Beaumont]

Tema: Metų laikų žirgai

Ties patys koridoriai, tas pats kabinetas. Profesoriaus lūpas paliko atodūsis. Žinojo, kad ši pamoka nevyks Hogvartso teritorijoje, nes pilis ir jos teritorija šiandien slėgė profesorių. O plius ta rudeninė šiluma tik ir viliojo išeiti kažkur kitur. Kažkur kur kvepėtų laisve ir lengvumu. Galiausiai sulaukęs mokinių prie kabineto ir susirinkęs juos, Rafael'is išėjo iš pilies. Nors mokiniai klausinėjo jis tepasakė, kad pamoka nevyks kabinete. Galiausiai sustojo prie vartų vedančių iš Hogvartso teritorijos.
- Taigi kaip vyresni nei pirmo kurso mokiniai žinote, esu Rafael Beaumont. Jau antrus metus dėstysiu magiškų gyvūnų priežiūrą ir šią, pirmąją naujų mokslo metų pamoką turėsime kitokią. Paprašysiu jūsų manęs klausyti, kadangi vos gavau leidimą išsivesti jus iš Hogvartso teritorijos, - pasakė profesorius ir vartai atsiverė. Prancūzas nusišypsojo ir įkvėpė gaivaus oro. Šią vasarą beveik nekalbėjo angliškai, tad tikėjosi, jog akcentas nebus super ryškus. Vos paskutiniam pirmakursiui išėjus iš už vartų, jie užsiverė. Rudaplaukis suskaičiavo mokinius, o tada pradėjo eiti.
- Šios pamokos tema metų laikų žirgai. Deja, jų rasti uždraustajame miške negalima, kadangi jie labai reti, tad mums tenka palikti Hogvartso teritoriją. Visai netoli nuo Hogvartso, mano draugas iš Prancūzijos turi šių nuostabių būtybių žirgyną, į kurį mes ir eisime. Žinokite, kad bet ko į tą žirgyną jis neįleidžia, tad mums labai pasisekė, - ištarė su šypsena veide profesorius. Pats tame žirgyne buvo ne vieną kartą. Jis ten jau turėjo ir mėgstamiausią žirgą su kuriuo jodavo beveik kiekvieną kartą kai atvykdavo į draugo žirgyną. Pilkai melsvų akių savininkas nusišypsojo, o tada pasitvarkė savo plaukus.
- Turbūt jums smalsu kodėl jie vadinami metų laikų žirgais ar ne? Jie vadinami taip todėl, nes dažniausiai pasirodo tik tam tikru metų laikų. Tai yra žiemos žirgus galime pamatyti tik žiemą. Vasaros žirgus galime pamatyti tik vasarą. Rudens tik rudenį, kaip ir pavasario tik pavasarį. Nuo seno burtininkai galvoja, kad kažkur kalnuose yra vieta kur visais metu laikais metų laikų žirgai gali gyventi it savo laike. Na, toje vietoje yra vieta kurioje visada pavasaris, visada žiema, visada vasara ir visada ruduo. Žinoma, šios vietos koordinatės mums žinomos nėra. Panašiu principu paremtas ir mano draugo žirgynas. Jame žirgų gardai yra sudaryti lyg ten būtų žiema, ruduo, vasara, pavasaris. Vieną pavyzdinį gardą parodysiu kai atvyksime ten. Pačių žirgų spalvos, karčiai ir viskas priklauso nuo metų laikų. Rudeniniai žirgai yra auksiniai rusvos spalvos. Jų karčiuose galima rasti it nukritusių lapų ir jie kvepia rudeniu. Žieminiai žirgai yra visiškai baltos spalvos. Jų karčiuose galima rasti snaigučių, o prie jų prisiglaudus jaučiamas šioks toks šaltukas. Pavasariniai žirgai yra rausvos spalvos. Jų karčiuose galima rasti pumpurų ar net kiek prasiskleidusių gėlių žiedų. Vasariniai žirgai yra žalsvos spalvos. Vienintelių jų karčiai sudaryti iš gėlių. Kvepia vasarinėmis gėlėmis. Man pačiam labiausiai prie širdies pavasariniai žirgai. Beje, lytys skirstomos taip: eržilų uodegos yra trumpesnės negu kumelių ir jie ant kaklo turi melsvos spalvos dryželį. Jis gana sunkiai matomas. Taip pat jie skirstomi ir pagal ,,anatominę sandarą,, apie kurią jums girdėti per anksti, - pasakė profesorius sukikendamas. Vos jiems pasiekus žirgyną, profesorius ir vėl suskaičiavo mokinius. Tada juos sustatė vorele ir pasisveikino su draugu. Atidarė vieną gardą.
- Kaip matote čia yra rudeninio žirgo gardas. Jam vietoje šieno pakloti rudeniniai lapai. Pačiam garde palaikoma kiek šaltesnė temperatūra. Jo sienos rusvos, - paaiškino. Tada priėjo prie kito gardo. - Čia kaip matote yra žieminio žirgo gardas. Jame vietoje šieno paklotas sniegas, pačiam garde gana šalta. Jo sienos baltos. O šalia jo yra pavasarinio žirgo gardas. Jame vietoje šieno pakloti pumpurai, palaikome vidutinė temperatūra, sienos rausvos it pumpurų spalvos. Galiausiai vasaros žirgo gardas. Jam paklota šviežia žolė, temperatūra gana aukšta. Sienos kaip matote žalios spalvos, - pasakė ir tada nusivedė vaikus prie didelės aikštės, kurioje buvo nemažai įvairių metų laikų žirgų.
- Šiandien jūsų užduotis bus dvi. Priklausomai nuo kurso. Visi mokiniai iki trečio kurso ir trečio kurso mokiniai, deja, negalės pabandyti pajodinėti, kadangi esate per maži. Jūs eisite prie žirgų, kurie pririšti prie gardų. Jums reikės juos iššukuoti. Karčius išpurkšti specialiais purškalais skirtais specialiai kiekvienam metų laikų žirgui. Juos rasite prie šepečių, jei kas neaišku kvieskite mane. Sušukavę juos nepamirškite palepinti žirgų jų mėgstamais užkandžiais. Rudenio žirgai mėsta džiovintus lapus, pavasario žirgai pumpurus, vasaros žirgai šviežias gėles ar žolę, žiemos žirgai šaldytas samanas. Visi mokiniai nuo ketvirto kurso turėsite pajodinėti vienu iš žirgų. Lėtai prieisite prie jo, duosite jam jo mėgstamą užkandį, ištiesite ranką. Jei jis pasitrins į ją galėsite užsėsti. Jei ne bandykite dar kartą. Jei tris kartus žirgas nepripažins jūsų, nesėskite ant jo ir bandykite laime su kitu. Jūs turite turėti ryšį su juo, kad galėtumėte užsėsti ant jo.  Jei koks ketvirtakursis ar vyresnins nenori joti, gali eiti prie šukavimo. Ir jei kas iš jaunesnių moka joti prieikite prie manęs. Leisiu pasikeisti užduotį.  Beje, jei žirgas ką daro gerai pagirkite jį patapšnodami per kaklą ar paglostydami jo kaklą. Kitaip jis nejaus rūpesčio ir jūs nesirūpinsite juo, o kaip ir naudositės tuo, ką jis gali. Specialių kitokių galių neturi, tik neperraginkite jų, nes jie gali lėkti iki 60 km/h greičiu. Sėkmės, - pasakė profesorius ir pats nuėjo prie žirgų.Vienas pavasarinis žirgas iš karto pribėgo prie vaikino. Buvęs švilpis paglostė jį ir nusišypsojo plačia šypsena.

(Pamoka baigsis kovo 16 dieną. Visi I, II, III kurso mokiniai šukuoja žirgus. IV, V, VI, VII kurso mokiniai bando pajodinėti prisiaukindami žirgą. 3 postai po  750 simbolių, 2 postai po 1400 Jei kas neaišku rašote į a.ž.

[Jennifer Emma Henderson]

   Na ką gi Magiškų gyvūnų priežiūra, tikiuosi ši pamoka bus kiek įdomesnė, mąstė Maria, prieš pamoką stovėdamą prie klasės durų. Kitos pamokos ją šiek tiek nuvylė, nors ši pamoka skambėjo visai šauniai ji tikrai negarantavo, kad ji kažkuo skirsis nuo kitų. Varnė atidarė duris, ji buvo pirmasis vaikas klasėje, bet į ją eiti negalėjo, o jai ir galėtų vistiek to nedarytų nes vienuolikmetė nenorėjo pasirodyti keistuolė, pamokų maniakė todėl pasislėpė už durų. Mergaitė pasižiūrėjo į laikrodį buvo likę dar devynios minutės,  Po kiek laiko pradėjo rinktis vaikai, ji prisijungė. Susirinkus visiem profesorius pranešė, kad pamoka vyks ne klasėje. Ir puiku greičiausia vyks lauke, pagaliau grynas oras, o ne tvanki klasė. Ir ji buvo teisi manydama, kad pamoka vyks lauke. Profesorius Hogvartso kolidoriais ėjo ,,vinguriavo'' iki pat lauko, profesorius pagaliau sustojo ir pradėjo kalbėti apie metų laikų žirgų jo draugo žirgyną. Reikės išeit iš mokyklos teritorijos...rimtai..

[David Dominguez]

Davidas Hogvartse jautėsi vis nejaukiau. Pilyje buvo labai klaidu - berniukas pasiklydo jau gal keturis kartus! Deja, tai nenuteikė maloniai: jeigu jis nežinos, kaip išeiti, kaip žinoti, kur prireikus bėgti?!
Dėl tos priežasties magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoka turėtų patikti: Davidas įsivaizdavo, kad ji vyks lauke, o tai reiškė viena - kuo puikiausią progą apsižvalgyti!
Jis žingsniavo kuo toliau nuo profesoriaus. Nenorėjo kristi į akis: kam rūpi pamoka, kai galima gerai ištyrinėti aplinką? Tik jau ne Davidui. Berniukas neklausė, ką šneka profesorius, tik nugirdo, kad jis paminėjo žirgus. Nuobodu! pasipiktino Davidas. Gal tai nebuvo taip ir blogai: jie ėjo per dar nepažįstamas vietas, tad tikrai bus laiko apsižvalgyti!
Paėmęs šepetį ir purškalą berniukas priėjo prie baltos spalvos arklio. Pradėjo įdėmiai žvalgytis aplinkui, tad nepastebėjo, kad atsidūrė visai šalia gyvūno. Ir, žinoma, sugebėjo į jį atsitrenkti! Iš rankos išsprūdęs purškalas nulėkė nežinia kur. Davidas susiraukė: jam reikėjo ieškoti būdų iš čia pasprukti, o ne kažkokio kvailo šepečio! Berniukas sunkiai atsiduso.

[Jennifer Emma Henderson]

    ,,Ilgoji'' kelionė prasidėjo. Maria su visais lengvai ėjo į žirgyną. Ėjo neilgai, bet Maria taip pavargo, kad atrodė jog ėjo visą valandą. Eidama ji mąstę kada gi baigsis...kada! Jie sustojo ir Profesorius pradėjo rėžti kalbą. Mergaitė įdėmiai klausėsi, klausėsi iki tol kol išgirdo šiuos žodžius ,,Visi mokiniai iki trečio kurso ir trečio kurso mokiniai, deja, negalės pabandyti pajodinėti, kadangi esate per maži''. Mes ne maži...nesąžininga. Nors šukuoti ir glostyti žirgus puiku ir jokios rizikos. Beaumont kalbėjo toliau. Kodėl visi profesoriai taip daug kalba juk galima iš pirmo sakinio suprasti ką jie nori pasakyti. Profesorius pagaliau nutilo. Visi vaikai ko ne kulversčiais bėgo prie metų laikų žirgų, o varnė lėtai apžiūrėjo kiekvieną. Staiga jos akys užkliuvo už gražaus pavasarinio žirgo. Varniukė sustingo, dar niekada nesijautė taip keistai. Ji priėjo prie jo laikydama šukas rankoje. Toks gražus. Jo kūnas buvo rausvas lyg pavasariniai pumpurai, o karčiai...ten tiek daug pumpurų kaip sakė profesorius. 

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Gyvūnai. Padarai, kuriuos mėgsta visi, na, žinoma, žiūrint kokie, bet dažniausiai kiekvienas žmogus arba burtininkas turi savo patį mėgstamiausią gyvūną. Magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoka, buvo mergaitei pati įdomiausia ir lengviausia, ne tik ši pamoka patiko, bet ir pats profesorius, kuris kartais jai atrodydavo keistas. Princesė, būdama kol kas rami, ėjo paskui profesorių, kuris vedė mokinius iš Hogvartso teritorijos ir klausėsi mokinių, kurie kažką sakė mokytojui. Ach, nenurimsta vietoje.. Mergaitė buvo per daug nuliūdusi, kad nepasiėmė savo gyvūnėlio feneko, juk ji visad ją prižiūrėdavo, o gal ir atvirkščiai. Prie žirgyno, stovėjo jau visi mokiniai, o ir žirgai princesei, pasirodė kiek nešvarūs. Ši klausėsi visko ką sakė profesorius ir žiūrėjo liūdnomis akytėmis į žolę. Rami ji buvo kol kas, nes išgirdo ganėtinai žeminantį sakinį.
- IŠŠUKUOTI? MAN?- Garsiai paklausė, Christina.
Mokinė net nesiruošė šukuoti žirgo, ji buvo įpratusi, kad šukuoti gali tik pačią save, o princesei šukuoti kažkokį žirgą, buvo per žemas lygis, nors ir žirgai buvo labai mieli. Mergaitei ir vėl išsipūtė akys, o kojos vos išstovėjo vietoje.
- Dėde Rafael, labai malonu jus ir vėl matyti šiais metais, bet aš šukuoti arklius? Ta prasme aš? Mano karališkoji dalis, neleis šito daryti, aš... aš negaliu, kodėl negaliu jodinėti!? Aš noriu jodinėti! Arba leidžiate man jodinėti, arba įsakysiu jums sušukuoti mano plaukus, arba dar blogiau... pasiskųsiu savo tėvui.
Geriau apsvarsčiusi Christina, nusprendė baigti savo ginčą su šiuo mokytoju ir atlikti šią praktiką, kad ir kaip jai to nesinorėtų. Tamsiaplaukė nudžiugo, kad bent šie padarai buvo mieli ir gražūs, o ne koks knisius, tada greičiausiai, baigtus pamoka ligonine. Princesė kažkiek susiėmė ir ruošėsi atlikti praktiką, ant kurios prieš kelias minutes, turėjo neapykantos. Viskas gerai, man viskas bus gerai.

[Jennifer Emma Henderson]

Mergaitė apkabino žirgą jis linksmai sužvengė patikindamas, kad Maria jam netrukdo ir jam patinka, kad varnė yra šalia.
- Koks tu gražus, nuostabus!- tarė žirgui Maria šukuodama jam karčius. Ji šukavo ir šukavo, glostė ir glostė ir po kiek laiko susimąstė, o jai pabandyčiau pajodinėti, nors niekada nesu bandžius lipti ant žirgo, o dar metų laikų gali pavykti. Ji priėjo prie profesoriaus ir paklausė:
- Gal galėčiau pabandyti pajodinėti ant to žirgo,- parodė pirštu į žirgą kurį katik šukavo.
- Ačiū,- nesulaukusi atsakymo pasakė Varnė. Ji jau buvo užrepliojusi ant žirgo.
- Na ką gi nuo šiol būsim draugai,- toliau kalbėjosi su žirgu vienuolikmetė.
Arkliukas vėl džiaugsmingai sužvengė lyg sakydamas tiesa mes draugai. O dar kaip ilgai ji jodinėjo ir vis sakė:
- Šaunuolis, ot koks gerulis žirgas taip ir toliau.
Jis vėl žvengdavo linksmai. Dar niekada nesu mačiusi tokių žirgų, o šitas ypatingas jis lyg man skirtas, ši pamoka mano mėgstamiausia ideali, nuostabi. 

[Michelle Rivera]

Švilpynės koledžo mokinė atkeliavusi į Magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoką laukė pirmosios pamokos šiais metais. Mergaitei ši pamoka visai patiko, nes sužinoti apie magiškuosius gyvūnus buvo labai įdomu.
Nepajautus kaip jau suskambėjo Hogvartso varpas mergaitė net sudrebėjo kai išgirdo kalbantį profesorių.
Išgirdusi, kad šiandien keliausime į įdomią vietą, Michellė greitai pasikėlė savo kuprinę, kurią buvo pasimetus ant žemės ir atsistojusi išžingsniavo iš kabineto.
Po kelių akimirkų atsidūrus žirgyne dvylikametė labai nustebo, nes arkliai buvo skirtingi, bet visi labai gražūs. Kažin, ką mes dary... Nespėjusi pasakyti klausimo savo galvoje, antrakursė išgirdo atsakymą.
Supratusi, kad reikės šukuoti arklius, geltonplaukė iš karto nušuoliavo iki žiemos žirgų gardo. Kokie jie gražučiaiii

[Evelina Džonson]

Evelina ėjo į pamoką drauge su kitais mokyniais. Nujautė, kad pamoka vyks lauke nors to ir nežynojo. Šioje klasėje dar nebuvo lankiuis todėl apsižvalgė. Kai profesorius įėjo į klase ir pradėjo kalbėti Evelina klausėsi gan įdėmiai, kadangi norėjo galvoje "įvertinti" pamoką. Pasigirdus žodžiui "žirgai" ji apsidžiaugė. Žirgai buvo mieli padarai. Ne kartą buvo juos mačiusi žiobarų pasaulyje, tačiau magiškų - ne. Įsivaizdavo jog turėtų būti visai įdomu, juk burtininkų žirgai bent jau kuo nors, nors menkiausia smulkmenėle turėtų skirtis nuo žiobarų. Kai išgirdo pabaigiamuosius profesoriaus žodžius ir visa informacija jau pasiekė smegenys suprato du dalykus. Visų pirma, kad ji ištikrūjų atspėjo - pamoka vyks lauke, ir net ne Hogvartso teritorijoj. Antrą - šie žirgai tikrai skirsis nuo žiobarų. Tada jie išėjo.
Kelionė buvo trumpa. Jie greit pasiekė kelionės tikslą (to net nebuvo galimą pavadinti kelione). Kai jie priėjo žirgyną danguje nušvito saulė ir prašviesino rudens rytą. Mokytojas dar truputį paaiškino ir jie leidosi prie darbo. Evelina buvo tik pirmakursė taigi turėjo išukuoti žirgams karčius, o taip pat juos supurkšti. Mergaitė norėjo pavasarinio žirgo - jie jai atrodė gražiausi. Praėjusi visą jų eilę (jie stovėjo lauke) nepamatė nė vieno tokio laisvo, tad jai beliko ieškotis kito. Praėjo pirmutinius arčiausia mokynių buvusius žirgus. Iš juose buvusiu žirgų nė vienas nepatraukė jos žvilgsnio. Nuėjo prie tolimesnių. Čia mokynių buvo ne tiek daug, tikriausiai kiti dar nebuvo spėje jų apžiūrėti. Grifiukė keliavo palei gyvūnus, bet jokio žirgo kuris ją trauktu. Galiausiai priėjo ketvirtą nuo galo. Ten stovejo aukštas vasarinis žirgas. Jo karčiai tam tikra prasme "spindėjo". Gyvūnas vis grakščiai juos atmesdavo. Kūnas dailus. Evelinai jis pasirodė begalo gražus ir mergaitė nustebo kodėl niekas jo nepasirinko. Iš žiobarų žirgyno į kurį buvo ėjus vasarą per atsotogas, buvo išmokusi, kad pirmiausia reikia žirgui duoti tave apuostiti. Ji nežynojo ar tai veikia su magiškaisiais žirgais, bet vis tiek priėjo ir išbandė. Ji atkišo žirgui ranką prie snukio, o šis pamatęs mokyne išgastingai suprunkštė. Evelina išsigando, kad bus jį suerzinusi, bet apsidairiusi pamatė, kad keli kiti mokyniai taip pat ką tik priėje prie žirgo nejučia atšoksta nuo jo. Įsitikinusi, kad ji ne viena išgasdino žirgą, atsisuko į patį gyvūną. Žirgo akys apžiūrėjo mergaitės ranką, pagaliau įsidrasino ją apuostiti. Nuo jo snukio sklido šiltas oras ir grifiukei jis maloniai šildė ranką. Jo dailus arkliškas snukis apuostė mergaitės ranką. Paskui sužvengė. Žvengimas Evelinai pasirodė priimtinas ir malonus, todėl ji kiek pagalvojusi priėjo prie arklio. Jis nei atsitraukė, nei ką. Stovėjo ramiai žvelgdamas į mergaitės akis. Evelina paglostė glotnius jo karčius. Karčiai suspindo saulės šviesoje.

[Michelle Rivera]

Švilpė priėjo prie žiemos sezono žirgo ir, su pasiimtu šepečiu, pradėjo nestipriai šukuoti gyvūnėlį. Pradžioje jis nelabai leidosi šukuojamas nepažįstamos mergaitės, bet, kai geltonplaukė davė keturkojui skanėstą, leidosi būti šukuojamas. Dvylikametė šiek tiek buvo nuliūdusi, kad ji neturės progos pajodinėti su žirgu, tačiau džiaugėsi vien dėl to, kad buvo galimybė pamatyti šiuos gyvūnus savo akimis.
Antrakursė šį žirgą šukavo labai kruopščiai, tačiau mergaitės šukavimas nelabai padarė didelių pakeitimų. Žiemos sezono arklys buvo jau sušukuotas anksčiau, todėl Michellė nusprendė, kad laikas pradėti išpurkšti karčius. Švilpynės koledžo mokinė nuėjo padėti šepečio į tą pačią vietą, o tuo pačiu pasiėmė specialų purškalą.
Purkšti ant žirgo karčių antrakursė šiek tiek bijojo, todėl prieš tai davė jam dar kelis skanėstus.

[mergaitė123]

  Adelė sekė paskui Magiškų Gyvūnų Priežiūros profesorių ir buvo tiesiog tobulos nuotaikos. Pirma pamoka susijusi su gyvūnais mergaitei labai patiko, nors ir buvo dar neprasidėjusi, dėl visai paprastutės priežasties. Prisiminusi praeitus metus jaunoji burtininkė tiesiog nusišypsojo, taip buvo nesmagu, tačiau tai buvo nuotykis. Nuotykių mergaitei pastaruoju metu trūko, kaip niekad, tai štai ji čia neatsimindama ar buvo išvaryta iš pamokos ar ne, stovėjo netoli profesoriaus ir klausė jo litanijų. Na, ištiesų apsimetė, kad klausė. Jai nelabai rūpėjo ką sakė Rafael, vis tiek nebuvo užtikrinta, kad atliks praktiką.
  Rankose laikė katinėlį, visai mažą ir nepaprastai švelnų. Abejojo, ar gerai padarė atsinešdama jį čia, tačiau nieko negalėjo pakeisti. Galėjo atsitempti Snaigę, gi profesorius tikrai būtų atkreipęs į ją dėmesį ir kažką pasakęs, tada mergaitė aišku, nebūtų vykdžiusi jo nurodymų ir tiesiog šyptelėjusi magizoologui. Nuleidusi katinėlį ant žemės ispanė apsidairė. Čia buvo labai daili vieta, ir rudaplaukė privalėjo pripažinti, kad jai čia patiko. Ji atsiminė, kelis kart stebėjusi žiobarus, kurie jodinėjo žirgais, tad privalėjo pamėginti. Gi tai atrodė, taip paprasta, tad mergaitė savo laiko šukuoti ar žaisti su kažkokiu metų žirgu nenorėjo švaistyti. Ji paėmė katinėlį į glėbį ir nužygiavo pas profesorių.
  - Moku jodinėti, galiu pasikeisti užduotį? - nutylėdama dalį tiesios paklausė, kiek neužtikrintai, tačiau buvo verta. Mergaitei buvo nepaprastai įdomu ar profesorius ja pasitikės ir patikės, kad klastuolė iš tikro mokėjo jodinėti šiais ypatingais gyvūnėliais.

[Evelina Džonson]

Pėmusi šukas Evelina pradėjo kruopščiai šukuoti spindinčius žirgo karčius. Prie kitų žirgų tą patį darė kiti pirmakursiai, antrakursiai bei trečiakursai. Šukos lengvai slydo arklio karčiais. Jie buvo tiesus ir nesusivėle. Iš karto pasidarė akivaizdu, kad jais gerai rūpinamasi. Grifiukei patiko šis žirgas. Jis vis meiliai sužvengdavo. Evelina tai šukuodavo jį, tai vis paglostidavo. Mėgo gyvūnus tad ši pamoka jai patiko. Įdomi tema... Metų laikų žirgai, niekur nesu apie juos skaičiusi. Tačiau ką besakytum jie vis tiek mieli. Šyptelėjusi šukavo toliau. Rūpestingai iššukavo kiekvieną sruogelę. Karčiai darėsi vis minkštesni ir minkštesni. Megraitei patiko ši veikla. Tai buvo kiek monotoniška, bet davė laiko apmastymams. Trumpam nusukusi žvilgsnį nuo gyvūno Evelina pažvelgė į bejodinėjančius. Būtu visai smagu pajodinėti, juk tie žirgai kurie stovi irgi turi pajodinėti, pagalvojo, juk jau turiu šiek tiek patirties. Gal išties reiktu pabandyti?.. Bet ne, o jei neleis tikapsikvailinsiu. Nereikiai. Bet ji nors ir apsisprendusi nenusuko žvilgsnio nuo kitų. O gal išties pabandyti?.. bet ji greit save suraudė: Jeigu jau nusprendei tai nekeisi susitarimo. Ir ji ryžtingai nusuko akis. Žirgas iki tol gaudęs jos žvilgsnį vėl atsistojo ramiai. Atrodo jiems patiko dėmesys. Evelina paglostė arkliui karčius jie buvo švelnus ir buvo malonu juos liesti.
- Galbūt dar truputi pašukuosiu, juk turi būti minkštas, - sumurmėjo ji žirgui, ir šukavo toliau. Gyvūnas laimingas suprunkštė ir leidosi šukuojamas toliau.
Įdomu koks jo vardas? pagalvojo Evelina. Jei jis vasarinis tikriausiai kažkas su vasara. Dar po kelių minučių karčiai buvo galutinai sušukuoti ir atėjo metas purkšti.

[Michelle Rivera]

Švilpė, pavaišinusi žiemos sezono žirgą šaldytomis samanomis, pakėlė ranką su kuria laikė specialų purškalą ir pradėjo purkšti žirgo gražius karčius. Purškalo kvapas antrakursei priminė Kalėdas, cinamoną ir gardžiuosius meduolius. Bet tai kaip skaniai kvepia!!! Durnoji galva, kol kas tave vadinsiu pusiau protinga galva. Visai gerai, kad į šią pamoką atvedei mane...
Po maždaug dešimties minučių visi žiemos žirgo karčiai buvo išpurkšti skaniai kvepiančio purškalo. Italė dar šiek tiek pašukavo karčius ir norėjo duoti žirgui dar šaldytų samanų. Deja, atsitiko ne visai malonus dalykas. Gražusis žirgelis pradėjo tuštintis. Viskas būtų buvę visai gerai, tačiau keletas išmatos lašų užtiško ant švilpės veido.
- FU, KAIP SMIRDA!, - suklykė mergaitė ir greitai išskubėjo iš žiemos sezono žirgų gardo. Pribėgusi prie profesoriaus mergaitė paprašė, kad ji galėtų grįžti į Hogvartso pilį, nes visas jos darbas buvo baigtas. Gavusi leidimą Michellė nuskuodė į pilį ir nusiplovė savo veidą.

[Heidi Mollson]

Dar viena diena ir dar viena pamoka. Nors Magiškųjų gyvūnų priežiūra ir nebuvo pati mėgstamiausia pamoka, tačiau per ją buvo galima sužinoti visai įdomių dalykų ir kartais patirti nuotykių. Eidama į pamoką, Heidi prie kabineto rado šūsnį mokinių ir profesorių, kuris lyg ir saugojo kabineto duris nuo jų.
  Kai pagaliau visi susirinko ir nedidelį kiekį simbolių savo varde turintis profesorius prasibrovė panašiai, kaip didesnį kiekį turintis profesorius neseniai buvusioje pamokoje mokiniai lyg kokie ančiukai nusekė paskui Magizoologą. Pasiekus vartus vedančius iš Hogvartso teritorijos mergaitė ėmė nekantrauti, nes retas profesorius su trumpu ar ilgu vardu išsivesdavo juos toliau Uždraustojo miško pamiškės, kur nebuvo labai didelių pavojų.
  Jaunajam profesoriui prisistačius naujiems mokiniams ir pravėrus vartus į platųjį pasaulį, nepilnamečiai, lyg žuvys išmestos ant žemės, pasileido priešingon pusėn negu buvo netradicinio stiliaus mokykla (žuvys būtų pasileidusios į vandenį, ne į mokyklos pusę).
  Dar kiek paėję šie rado nemažą arklių bandą iki kurios taip ir nenuėjo, nes profesorius juos susitabdė ir jiems teko klausytis to, ką šis turėjo pasakyti. Kadangi informacijos nebuvo labai daug, tai neteko ilgai užsibūti, tad jau neužilgo jie galėjo eiti prie žirgų ir daryti jiems priskirtas užduotis.
  Nors tamsiaplaukei ir buvo tekę būti netoli žirgo bei sėdėti ant jo, tačiau tai buvo taip seniai, kad ji nelabai prisiminė kaip turėtų elgtis. Pasiėmusi keletą šaldytų samanų klastuolė iš lėto ėmė artintis prie vieno iš žiemos žirgų. Kadangi jis buvo nusisukęs, Heidi palaukė kol šis pastebės ją, kadangi nenorėjo išgąsdinti, ir tik tuomet priėjo prie šio, rankoje laikydama samanų gabaliuką.
  Nors tiek jai, tiek šiam nebuvo labai drąsu, tačiau šis prisiartino ir nuo rankos pasiėmė sušalųsį užkandį, o tuomet sukramtęs ėmė uostyti kišenes ir kitas vietas, ieškodamas dar kažko skanaus. Užuodęs dar samanų vienoje iš uniformos kišenių, ėmė kišti savo snukį į ją. Mergaitė švelniai nustūmė ir tuomet ištraukusi dar vieną gabaliuką, sušėrė jį.
  Kadangi jau buvo padariusi dalykus, kurių reikalavo užsėdimas ant žirgo, tamsiaplaukė paėjo šiek tiek į šoną ir atsispyrusi nuo žemės atsisėdo ant jo. Neturėdama geros pusiausvyros klastuolė kiek slydinėjo į kairę ir dešinę bandydama išsilaikyti ant tik vaikštančio padarėlio. Apėjusi keletą ratukų Heidi nuslinko žemyn ir išsitraukusi paskutinį gabalėlį sušėrė jį, paglostė žirgelį ir iš lėto patraukė prie kitų, džiaugdamasi, kad bent šiek tiek prisimena kaip reikia elgtis prie jų.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Arkliai ramiausiai stovėjo, o mergaitė lėtai prie vieno nusėlino, tikriausiai arčiausiai buvo prie žiemos žirgo.
- Dėde Rafael, ar aš privalau tai padaryti?- Dramatiškai paklausė.
Tačiau, nė neišgirdusi jo atsakymo, pradėjo čiupinėti susivėlusį žiemos žirgą. Žirgas tik mielai kol kas stebėjo į Granger ir rodė visokiausius ženklus, kad ši pradėtų jį šukuoti. Tikriausiai, Christina buvo per daug išprotėjusi, jog žirgą šukavo su savo gražiomis, karališkomis šukomis.
- Šis žirgas neišsišukuoja!
Be kantrybės, grifė išėjo iš gardo ir atsigulė visa pavargusi ant sausos žolytės, kas buvo irgi keista. Atsigulusi glostė žolę, o į akis spinduliavo saulutė, kas irgi mergaitei netrukdė. Deja, vis tiek reikėjo atlikti šią praktiką ir paglostyti tuos arkliukus. Šiaip ne taip, Christina atsikvėpė ir vėl priėjo prie žirgo, žiemos žirgo.
- Nu tai ką, šukuosiu tave vėl. - "Draugiškai" tarė žirgui, Chris.
Mergaitė pradėjo šukuoti pešti arkliui plaukus, o šis stovėjo vos su keliais plaukeliais. Princesė galvojo, jog jau atliko savo darbą ir už tai, davė užšalusias samanas. Tačiau, žirgas nepriėmė Christinos skanėsto, o tik spyrė su koja per pilvą.
- A.. AUČ, dėde Rafael! Man spyrė! Spyrė šitas asilas!
Iš visų nervų, Granger spyrė su koja jam atgal ir dar savanaudiškai užsilipo ant jo. Žirgas tik peršoko gardą ir jojo kartu su mergaite.
- AAAA, mane tuoj nuvers!
Karaliaus dukra tik klykė, o arklys nuvertė ją nuo savęs, tiesiai į purviną. Granger apsiverkė.
- M.. mano sarafanas! DĖDE RAFAEL!- Sušaukė jau kokį dešimtą kartą, princesė.
Mergaitė atėjo prie profesoriaus ir pradėjo verkti.
- Nuvalykite nuo mano sarafano šitą purvą, prašau, arba bent duokite servetėlių..
Nekenčiu šito gyvenimo...

[David Dominguez]

Davidas nenoromis patraukė ieškoti šepečio, bet užkliuvo už žirgo, kurį ketino iššukuoti. Ar jis būtinai turi painiotis po kojomis?! pasipiktino berniukas. Piktai stumtelėjo arklį, bet tas, žinoma, niekur nepasitraukė.
- Man reikia praeiti! - visai suirzo Davidas. Teko pasiduoti ir apeiti žirgą aplinkui. Bent jau šepetį rado! Suirzęs braukė per karčius, nors visai nejuto noro to daryti. Kokia nauda iš pamokos, kuri vyksta ne Hogvartso teritorijoje?! Davidas daugiau gyvenime čia neatsidurs, tad ir sprukti nėra prasmės. Berniukas sunkiai atsiduso.
Kelis kartus atsainiai perbraukė per karčius ir paėmė purškalą. Nelabai žiūrėdamas ką daro pradėjo purkšti, kol įsitikino, kad dalis skysčio pateko arkliui į akis.
- Pats kaltas! - sušuko Davidas.
Susiradęs šaldytas samanas (kokia nesąmonė!) numetė arkliui po nosimi ir nusisuko. Ne, šita pamoka Davidui visiškai nepatinka! Berniukas apsižvalgė. Pamatęs neaiškiai rusvos spalvos arklį nenoromis patraukė prie jo. Man NU-SI-BO-DO!