[Dorotėja Hopes]

Magijos ekonomika

Ašarojančios akys niekad nebuvo jos mėgstamiausia kūno dalis. Lygiai taip pat kaip ne laiku nuraustantys skruostai ar žemas ūgis. Šiandiena kaip niekada atidžiai ji analizavo šiuos savo trūkumus veidrodyje, mokytojo kambarėlyje už Magijos Istorijos klasės. Pirmoji pamoka naujais mokslo metais jai niekad nepatiko. Mergina buvo beveik garantuota kad pusė klasės sudarys visiškai nauji veidai ir jai teks juos mokyti nuo nulio. O kaip ji norėtų nerti į iš tiesų sudėtingas temas, analizuoti kodėl didžiausi magų pasaulio piktadariai pasielgė vienaip ar kitaip. Nebūk nedėkinga, subarė ji save. Iš ties, jei jos profesoriai būtų galvoję kaip ji dabar, Hopes niekad ir nebūtų pabaigusi mokyklos. Mergina sukando dantis. Bėgo jos dvidešimtieji metai, pati grožybė, o ji juos leidžia užsidariusi pilyje su kalnu vaikų. Nieko keisto, kad merginos nuotaika buvo subjurusi.

Ji ėmė pastebėti, kad vis mažiau jos nuotaikos pokyčius įtakoja orai. Kai dar buvo paauglė, prisiminė kaip visas požiūris į dalyką galėjo pasikeisti nuo to ar lauke švietė saulė, ar lijo, ar snigo. Dabar už lango šokinėjo saulės spinduliukai, visa klasė kvepėjo šviežiai nupjauta žole ir jos ką tik daryta kava, tačiau ji vis vieną sedėjo paniurusi. Pagaliau ji išėjo iš savo saugaus urvelio ir pastatė  savo kavos puodelį ant tuščios klasės priekyje stovinčio stalo. Lėtu žingsniu, žinodama, kad dar turi laiko, ant kiekvieno stalo numetė po porą knutų ir nuėjusi prie lentos joje pakeverziojo pamokos temą.

Suolai vis dar stovėjo kaip pernai buvo palikti, po du, taigi mergina mostelėjusi lazdele juos atskyrė po vieną. Jei ji šiandiena jaučiasi vieniša tai ir kiti turi. Nežinau kas nusprendė, jog aš tinku dirbti su vaikais, galvojo ji atverdama visus langus ir leisdama rudeniniam vėjui kedenti jos rudus plaukus. Tikra paguoda jos grąsinančiai suskilti sielai. Būtent tuo metu į klasę ėmė rinktis vaikai ir sielai išsigelbėjimo nebeliko.

-Paskutinis įėjęs uždaro duris,- paliepė ji. Vaikiukui į kurį ji kreipėsi taip ir padarius ji atsistojo klasės priekyje ir atsirėmė į stalviršį.

-Sveiki mielieji, malonu matyti visus, ir mažus, ir didelius. Patiems mažiausiems aš profesorė Hopes, dėstysiu jums Magijos Istoriją. Nežinau ką iki šiol girdėjote ir kokių gandų klausote, tačiau jei išgirsiu bent vieną skundžiantis, jog ši pamoka jums nuobodi, gausite rašyti rašinį su dešimt argumentų kodėl taip manot. Esu tikra visiems rašto darbai ypač patinka, kadangu jų bus daug, - šyptelėjo ji be jokios užuojautos. -Visi matote pamokos temą lentoje. Šiais metais pradėsime sudėtingą, tačiau labai įdomų skyrių apie burtininkų, mūsų proprosenelių, žengtus vystimosi žingsnius, ligi tokios visuomenės kokią ją matome dabar. Teoriją šį kartą apžvelgsime tik labai probėgšmais. Taigi, trumpai papasakokite bet kokį istorinį faktą susijusį su magija ir pinigais.

Ją pačią nustebino jos entuziazmas. Keista kaip greitai paskutiniu metu keičiasi jos nuotaikos.

[Teorija iki 03.08. Išgalvokite bet kokį istorinį faktą apie pinigus magų pasaulyje. Jei kas neaišku rašykit AŽ.]

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Karaliaus dukra vėl sėdėjo pirmame suole ir klausėsi tos pačios profesorės teorijos.
- Mokytoja? Aš nekenčiu teorijų. - Tarė garsiai Christina.
Mokinė tik viena ausimi klausėsi teorijos, o kita klausėsi feneko, kuris pradėjo skleisti keistus garsus. Kadangi, princesei trūko šviesos, tad ji pasiėmė savo mėgstamiausią, raudoną žvakę ir uždegė žiebtuvėliu. Buvo ne tik šviesu, bet ir šilčiau. Jei jau su pinigais.. galėčiau papasakoti apie savo tėvą.. Mergaitė vis dar tylėjo ir žiūrėjo į profesorę, kol galiausiai pakėlė ranką.
- Laba diena Monica, aš ta pati Christina, tik nuo šiol į mane kreipkitės princese, nes aš karaliaus dukra, supratot? Tai... jo, papasakosiu apie savo motiną, kuri dabar dar ir yra ne, bet kas, o karalienė... tai žodžiu, ji buvo anksčiau burtininkė, mokėjo gerai burti, kažkada ją vadino vieną iš geriausių burtininkių, bet čia jau buvo seniai, tai va, ji kažkada buvo nuėjusi pas magus, o tie jai išburdavo pinigus, kiekvieną dieną, nes ji taip paprašydavo, bet atsitiko taip, kad tas magas visame magų pasaulyje pradangino visus egzistuojančius pinigus, buvo žiauru, visi magai turėdavo išmokti gerai burti, kad sugražinti pasauliui pinigus, o dar ir tie idiotai apkaltino mano motiną, ačiū už dėmesį. - Ilgai pakalbėjo Granger.
Mergaitė dar kartą apsvarstė ar gerai atsakė į klausimą ir netyčia ranką įkišo į žvakės ugnį.
- DEGAA!

[Beata Pat]

Poliana šiais metais pirmą kartą įkėlė koją į magijos istorijos klasę. Klasėje visi suolai stovėjo po vieną Poliana išsirinko pirmą suolą klasės viduryje, kad galėtu nieko nepraleisdama klausytis pamokos. Priėjusi prie suolo mergaitė nesuprato kodėl ant suolų yra padėta po keletas knutu. Bet ji nedrįso klausti ir taip kažkodėl paniurusios magijos istorijos dėstytojos, tad mergaitė nusprendė pasidairyti po klasę ir palaukti kada profesorė pradės pamoką. Pagaliau profesorė pradėjo pamoką. Kai profesorė uždavė teoriją Poliana kažin kodėl nedvejodama pakėlė ranką.
- Labas rytas, aš neseniai girdėjau tokį faktą, kad burtininkai iki atsirandat galeonams, sikliams ir knutams naudojo kaip atsiskaitimo priemonę mėnulio šviesos akmenis kol vienas burtininkas (neatsimenu jo vardo) suprato, kad mėnulio šviesos akmenį galimą naudoti ir eliksyrams. - pabaigė savo atsakymą grifė

[Daniela Kravitz]

    Daniela nekantraudama trapseno kojomis į kietą magijos istorijos kabineto grindinį. Ši pamoka jau seniai buvo patapusi klastuolės mėgstamiausia ("staigmenaaa," - pasakė krūva po jos lova gulinčių knygų tokiais pavadinimasi kaip "XIII a. Azijos magų gyvenimas", "1000 puslapių apie burtininkų mados vystymąsi" ar "Supaprastinta kentaurų istorija"), o metai - paskutiniai... Dani nenoriai pasiryžo iš tiesų elgtis maloniai.
    Buvo sunku. Nepurkštauti ar nevartyti akių kažkokioms silpnaprotėms porinant darželinukų lygio faktus buvo neišpasakyta kančia. Bet ji ištvėrė. O tuomet pasikedeno plaukus ir saldžiai nusišypsojusi tarė:
 - Manau, visi žino apie goblinų aukso kasyklų ir monetų gamyklų svarbą mūsų pasauliui, tačiau nedaugelis atsimena pirmąją goblino ir mago sąjungą pinigine tema. Taigi, - atsikrenkštė ji, - tiksli data nėra išlikusi, bet prieš daugelį amžių goblinas Zachusas Babilonietis ir burtininkas Aliberas Auksabarzdis, - Mėlynbarzdis? Geltonbarzdis? Et, negaliu tempti viso kurso viena... Nieko keista, kad išblunka sumautos pavardės, - susipažino purviname Egipto kaimelyje. Išgėrę ir pradėję skųstis tuo, kad Mėnulio šviesos akmenys dingsta iš rinkos dėl vieno pamišusio eliksyrininko, jie sugalvojo suvienyti jėgas, mat goblinai jau tada buvo idealūs auksakaliai, tik labai jau šykštūs. Jie net nenujautė, kad į bendrą verslą išaugęs pokalbis bare pakeis burtininkų pasaulį praėjus tūkstanmečiams...

[Indio Dellso]

  Magijos Istorija buvo vienintelė pamoka, kurioje Indio tikėjosi išvysti naują profesoriaus veidą. Hopes jį taip erzino, kad kartais juodaplaukis norėdavo kažką specialiai padegti, kad profesorei reikėtų vėliau tvarkyt. Kaip va, už kelių stalų į priekį užsiliepsnojo nemažiau įkyrios grifės...kažkas. Klastuolis neįstengė įžiūrėti kuri tiksliai dalis dega. Galėtų būti plaukai.
  Teorija buvo siaubingai neįdomi. Niekam nėra įdomi pinigų istorija. Net jei ji ir yra magiška. Atsilošęs savo suole taip, kad beveik gulėjo antrakursis vis dėl to įdėmiai klausėsi ką gero turi pasakyti kiti susirinkę kabinete. Atsakymai buvo tokie skirtingi, kad Indio nesugebėjo net nuspėti kurie bus teisingi. Klastuolis, didžiuodamasis būdamas Klastūnyno mokiniu, kilstelėjo ranką.
- Burtininkų pasaulyje pinigai atsirado daug vėliau nei žmonių. Nėra žinoma, dėl ko magijos pasaulis sugėbejo taip atsilikti, tačiau tarp burtininkų fiziniai daiktai, atstovaujantys pinigus, kaip mėnulio šviesios akmenys, ėmė rodytis tik apie dešimtą amžių. Iki tol tarp magų vyko mainai įvairiais maisto produktais ir buities reikmėnimis.

[Sophie Garcia]

Sophie ramiai suvirškino žinią, kad nuo šiol čia visi sėdės po vieną ir ramiai nuėjo link paskutinio suolo. Šią pamoką ji tikrai norėjo kažkaip supykdyti profesorę, visiškai nesvarbu kuo tai baigsis. O profesorė aiškiai buvo nenusiteikusi šiai pamokai. Puiku, šimtą kart smagiau.
Švilpė manė, kad kas jau kas, bet teorija iš visų pasaulio žodžių šiai merginai nepatiko labiausiai. Todėl, kad ji ir gyveno žiobarų pasaulyje, o būnant Hogvartse mokosi tikrai nedaug, tad elementariausius klausimus, kuriuos visi normalūs burtininkai žinojo, ji praleisdavo ir nieko negalėdavo pasakyti, tiksliau jeigu pasakydavo, pasakydavo nesąmonę.
Kai profesorė pasakė kas bus tiems mokiniams, kurie jos pamokose sakys, kad nuobodu, Sophie nusišypsojo ir greitai pasiėmė vieną pergamento lapą ir plunksną. Greitai brūkštelėjo:

1. Teorija visą laiką nuobodi, kad ir koks dalykas būtų.
2. Istorija, kad ir kokia įdomi būtų, vis tiek yra rimtas mokslas, o rimti mokslai yra nuobodu, kad ir kokie jie būtų.
3. Tai pamoka, o pamokos yra nuobodu, kad ir kokios jos būtų.
4. Ir vis dėl to tai darbas, o tai yra nuobodu.

Įsitikinusi, kad parašė gražiu raštu, greitai užriko:
- Nuobodu! Profesore, prašau jums lapelis, atleiskite, tačiau likusių šešių nesugalvojau, tačiau nesijaudinkite, tikrai sugalvosiu pamokos metu.
Švilpė mandagiai nunešė lapelį profesorei ir atsisėdo į savo vietą. Galiausiai teikėsi atsakyti ir į teorijos klausimą:
- Skaičiau, kad kažkelintais metais toks burtininkas, kurio vardą ir pavardę pamiršau sukūrė pilną netikrų galeonų, tad kilo didelis skandalas, kol buvo išnaikinti visi netikri galeonai ir palikti tik tikri.
Pasakiusi tai ką atsiminė atsiduso ir klausėsi kitų mokinių atsakymų, vis galvodama apie tai, ką dar būtų galima padaryti pamokoje. Kažką tokio, ką visi galėtų atsimint.

[Altair Ezio Blewett]

Atsisėdo ten, kur pasitaikė, o tai buvo šalia kažkokios antrakursės grifiukės. Ji buvo keista. Princesė? Pff? Kokios šalies? Turėjo šalia feneką, o tuo jaus išsitraukė žiebtuvėlį ir užsidegė žvakę. Kas per...? Švilpis sėdėjo priblokštas. Ir taip profesoriai leidžia mokiniams lengvabūdiškai elgtis? Gerai, noriu grįžti į Mahūtokorą! Pala, jai su rega kažkas blogai? Kas per...?
Susiraukęs ir priblokštas grifiukės elgesiu, berniukštis pabandė įsigilinti, ką profesorė kalbėjo. Blewettas gavo dar vieną antausį. KĄ? Dideli ir maži? Kas mes, darželyje..?! Pasigailėjo, kad įžengė į šią klasę.
O dievai...Gerai, tebunie. Pala...kam mes mokinamės apie valiutą? Atsiprašau? Alio? Gal galit paaiškinti, kodėl? Kaip tas žinojimas pakeis mūsų gyvenimą? Ai, ar čia iš tos pačios operos "nesugalvojau, ką dėstysiu, tai štai imkit ir neklausinėkit?" Varge, varge, varge...na, ir tas Hogvartas. Nervingais judesiais atsivertė Magijos istorijos vadovėlį ir susirado vieną skyrių. Jo viename iš tekstų buvo rašoma apie kilusį ekonominį burbulą 1378 - aisias. Vos susilaikė nepertraukęs profesorės.
Viena ausim klausydamas profesorės pasitalų, kita ausim - keistosios grifiukės (ar jos feneko?), atsiplėšė popieriaus iš sąsiuvinio. Ten turėtų po pamokos atsidurti visos mintys apie šią pamoką. Plunksna jau buvo paruošta.
Ką gi, teks ir jam atsakinėti.
-2008 kilusi žiobarų ekonominė krizė nepaveikė burtininkų finansų, bet kaip tik leido burtininkams labiau įsigilinti į tai, kaip žiobarai gyvena. Taip nutiko, kad burtininkai iš dalies geriau žinojo, kaip tvarkyti savo finansus. Vis dėl to, anksčiau taip nebuvo pasitaikę. Per Didžiąją depresiją burtininkai irgi nukentėjo, net jie po to patyrė ir Antrąją Didžiają depresiją, kuri nepalietė žiobarų pasaulio.
Tada ta grifiukė pradėjo rėkti kaip skerdžiama kiaulė. Altairas neiškentė.
-Ė! Trauk tą ranką atgal, nerėkusi! Japtararai, niekas tavęs tavo šaly nemokino, jog rankų kišti prie ugnies negalima?! - prunktštelėjo, - Dar žiebtuvėlį su savim turi!
Nelaukė, kol profesorė sureaguos, išsitraukė burtų lazdelę ir mostelėjo ja - ant stalo atsirado ledo gabaliukas. Pirmakursio lygio burtažodis, bet taip atmintinai žinomas Blewettui, besimokinusiam Mahūtokore ketverius metus.
-Imk, prisidėk, numalšins skausmą, - urgztelėjo Altairas.

[Evelina Džonson]

Evelina atpėdino į pamoką. Magijos istorijos pavadinimas skambėjo gan nuobodokai ir mergaitė nesitikėjo nieko įdomaus. Prie medinų stalų klasėje jau laukė vaikai. Ant sienų švietė lempos. Prie stalo stovėjo Evelinai nematyta mokytoja. Daugelis mokytojų iki šiol grifei buvo nematyti, kadangi Hogvartse jai tai tik pirmi metai. Evelina nežynojo ko tikėtis iš profesorės. O ši vos įėjus mergaitei į klase iškart pasirodė suirzusi ir Evelinai pasirodė jog su šita mokytoja geriau neprasidėti. Atsisėdusi į vieną iš vidurinių suolų rudaplaukė pradėjo dairytis. Iki šiol šioje klasėje jai neteko būti. Mokytojo stalas aptriušes kaip ir visi kiti stalai Magijos istorijos kabinete. Mokyniai bildėdami į klasę sėdosi prie stalų. Evelina laukė kadagi profesorė pradės pamoką. Pagaliau Magijos istorijos profesorė pradėjo pamoką. Ji atsistojo ir ėmė kalbėti įvadinius žodžius. Jie buvo įspėjami ir labai griežti. Jei tai nebūtu buvusi tokios profesorės pamoka, mergaitė jau būtu užmigusi. Tačiau dabar ji sedėjo ištempusi ausis nors ir nelabai ką girdėjo. Kūnų ji buvo pamokoje tačiau mintys nukeliavusios dar toliau už Hogvartso sienų. Išgirdusi teoriją mergaitė susimastė. Ką žinau apie pinigų istoriją... Ką žinau... Staiga grifės ranka pakilo į viršų.
- Sveiki. Džonson. - Pasakė savo pavardę. - Seniausiose magijos pasaulio laikuose, kai dar negyveno net dabrtiniai mūsų palikuoniai. Girdėjau sakant, kad mėnulio šviesos akmenys išrado burtininkas Leonardas Melikornas. Jis juos išrado per atsitiktinumą, kaip beje yra išrasta daugelis išradimų. Keliaudamas įvairiausiais magijos kraštais rado mėnulio akmenų urvą. Urve tokių akmenų buvo pilną nors vežimu vežk. Melikornas jų prisirinko pilną savo kelioninį krepšį. Vėliau dar pernakvojo urve ir kitą rytą iškeliavo. Priėjes kaimą jis norėjo išsimainyti maisto (tais laikais vykdavo mainai), tačiau išvertes kišenes nerado jokio vertingo daiktelio. Staiga prisimines blizgančius ir žrinčius mėnulio akmenys padavė vieną pardavėjui. Taip šis būdas paplito visame burtininkų pasaulyje. Ir nuo tada burtininkų pasaulyje jis išliko iki galeonų, knutų ir siklių laikų.
Kiek susigėdusi dėl tokio ilgo atsakymo Evelina susigūžė suole. Paprastai per pamokas tiek daug nekalbėdavo. Nors galvoje vis dar matė griežtą mkytojos žvilgsnį pagalvojo, kad gal visai nieko. Gal teorija nėra okia bloga kaip pripasakojo sesės... Ji šyptelėjo sau panosėj ir toliau isigilino į pamoką.

[mergaitė123]

  Noriu miego, - vienintelė mintis, kuri šią dieną slidinįjo, skraidė ir kitaip leido laikė Adelės galvoje. Mergaitė tą dien tikrai ne ta koja išlindo iš guolio (na, tiksliau lovos), tačiau visą situaciją tikrai pagerino augintinis. Adelė su beveisliu katinėliu rankose mieguista žvalgėsi aplinkui. Jai nepatiko Magijos Istorija, tačiau tai buvo geriau nei pavyzdžiui Magiškųjų Gyvūnų priežiūra ar kažkoks kitas mergaitei nepatinkantis dalykas, tad ši sedėjo klasėje ir gaudė varnas pro langą. Turi džiaugtis, kad atsivilkau į jos pamoką, - pamintijo ir perbraukė per Mango kailiuką. Ir kodėl ji jį pavadino Mangu? Matyt, būdama pirmakursė tikrai nebuvo protinga. Lyg būtų buvusi tokia dabar...
  Mergaitė pasirėmė galvą ranka, ne iš tikro buvo labai nuobodu. Gal net nuobodžiau nei matinos pliupimas apie visus dailininkus...
  - Nekenčiu Magijos Istorijos..- sumurmėjo sau po nosimi ir nusprendė šią pamoką taip pat įrašyti prie tų į kurias eis nereguliariai. Bus stebuklas, jei kažkada mane čia dar išvys.. Išvis kam reikia žinoti kas buvo kažkada kažkur ir kažkaip? Tai juk visiškai nereikalinga, - tuo pat metu išsitraukė pyragėlį ir atsikando kąsnelį, o profesorės šiuo klausimu nuomonės ir nelaukė. Kam? Tiesą sakant mergaitei iš tikro nebuvo labai svarbu ar Magijos Istoriją dėstanti profesorė leido valgyti per jos pamokas. Jei Adelė norėjo valgyti, tai ji ir valgys. Gi profesorė jai ne mama, kad nurodinėtų. Na, tiesą sakant ir mamos Mokslinčė nelabai klausė, o tai reiškė, kad dvylikametė tikrai savo gyvenimui vadovavo pati.
  - Seniau burtininkai atsiskaitinėdavo saldainiais, - nurijusi kąsnelį saldaus pyragėlio ištarė, kai išgirdo teorijos klausimą ir laukė profesorės reakcijos. Buvo įdomu ar Hopes iš tikro patikės, kad Adelė tokia nemokša (lyg ji tokia nebūtų) ar priims, kaip įžeidimą, o gal išvis...nebeleis daugiau lankyti jos pamokų? Būtų buvę nuostabu, nereiktų kentėti ir vargti bandant atsiminti niekam nereikalingas datas ar dar baisiau, pavardes žmonių, kurių gyvenime neregėjo ir nepamatys, dauguma iš jų jau būna mirę. Tik ką tada tektų daryti su egzaminu...

[Jennifer Emma Henderson]

    Na va, ir vėl Maria sėdi klasei, šį kartą Magijos Istorijos. Dairosi, apžiūrinėja klasę, viskas atrodo pažystama nors vienuolikmetė čia pirmą kartą. Ji pamatė profesorę, na ką gi kokia nenormali tema bus čia. Profesorė pradėjo kalbėti, nors sakyčiau niurnėti apie tai, kad vaikams Magijos Istorija atrodo nuobodi. Kokie dar argumentai, aš nesuprantu kas ten per gandai apie Magijos Istorijos neįdomumą, nors ką gali žinot juk tai mano pirmoji magijos istorijos pamoka, gal tai tiesa? Po šių minčių ir netikėto susierzinimo varnė paėmė pieštuką ir pradėjo braukyti medinį stalą. Ji jį ilgai braukė, baigė tik tada kada išgirdo apie magijos ekonomiką. Na va sakiau keista tema, gal geriau atsakysiu, nes po to nebus labai gerai.
- Atleiskite, aš esu Maria Edela iš Varno Nago ir esu pirmakursė. Aš neseniai skaičiau apie Gringotso banką ir  suradau straipsnį apie tai, kad anksčiau Gringotsą valdė ne goblinai, bet burtininkai jie valdė jį ilgai per 153 metus, tik po to atėjo tamsūs laikai, Gringotsą užvaldė Žemesniosios formos, Psichai ir kitos tamsiosios būtybės. Visi pinigai buvo sunaikinti, tiek Knutai, tiek Sikliai, net Galeonai, tad burtininkai mainydavo daiktus. Jie mainydavo viską, net burtų lazdeles, tik po keliasdešimt metų viskas susitvarkė ir atėjo goblinų metas valdyti Gringotsą. Ačiū už klausymą,- Ilgai kalbėjusi nutilo Maria.

[Michelle Rivera]

Švilpė stovėjo Magijos istorijos kabinete prie durų. Mergaitė netroško noru būti šioje pamokoje, nes praeitais meto metais dvylikametė šiose pamokose nesilankė labai dažnai. Na, pamokos kartais būdavo įdomios, todėl antrakursė nuslinko iki suolų ir atsisėdo antroje eilėje.
Sulaukusi pamokos pradžios geltonplaukė atsisuko į profesorė, kurią mergaitė jau pažinojo. Išgirdusi profesorės "grasinimą", jei kažkas pasakys, kad pamoka neįdomi, Michellė išsigando ir nusprendė, kad jei ši pamoka antrakursei nepatik, čia jos niekas nebematys.
Kai profesorė Hopes paskelbė teorinį klausimą italė pasirėmė galvą ranka ir pradėjo galvoti tuo pačiu metu klausydamasi kitų atsakymų.
Po kelių minučių pati švilpė pakėlė ranką ir pradėjo kalbėti:
- Laba diena. Manau, kad senovėje burtininkai atsiskaitinėjo įvairiais eliksyras. Kuo daugiau laiko pagaminimui užėmęs eliksyras, tuo didesnę vertę jis turėjo.
Pasakiusi viską, ką buvo sugalvojusi, Michellė nutilo ir laukė profesorės reakcijos.

[Dorotėja Hopes]

Mergina nusičiaudėjo. O tada ir dar kartą. Beveik po kiekvieno mokinio pasakyto teorijos atsakymo jį palydėdavo čiaudulys (garsesnis teisingiems, ne toks entuziastiškas blogesniems). Bus vėl persišaldžiusi vasarą. Kaip taip išvis įmanoma, susirgti prie tokio oro. Žinoma Hopes gimtasis miestas Anglijos šiaurėje, kur ji praleido didžiąją dalį atostogų, nebuvo tropikų sala, tačiau ir minuso ten nebuvo. Kas jau sugebės netoleruoti bet kokio oro, tai ji. Netoleravo ji ir mokinių manančių esą protingesni už ją. Nuo stalo pakėlusi raštelį kuris čia nusileido iš įžūlios švilpės rankų, ji be jokio gailesčio pakėlė lazdelę, pridėjo ją prie popieriuko ir jį padegė.

-Prašiau rašinio, o čia tiesiog apgailėtini punktai. Jų nei užtenka, nei jie svarūs. Prašau arba netrukdyti kitiems mokiniams kurie iš tikro turi ką gero pasakyti, arba įteikti tvarkingą rašto darbą. Ir ne per pamokas, o arešto metu,- gižiausiu kiek įstengė balsu iškošė ji ir atsisuko į kitą, daug mažesnį švilpį, kuris sėkmingai užgesino beįsitvieskiantį gaisrą. Galvos linktelėjimu ji jam padėkojo. Kada daugiau tokių vaikų pilyje ir mokymas būtų vieni malonumai.

Išklausiusi visus ir įsitikinusi, kad daugiau joks žiopliukas nesugalvos pakelti rankos, Dorotėja mostelėjo lazdele. Ant lentos esanti pamokos tema nusitrynė ir atsirado ranka pieštas portretas, vaizduojantis gan jauną, kreivais dantims šypsantį burtininkėlį.

-Daugumos atsakymai buvo daugmaž teisingi. Granger visiška tragedija, prašau daugiau nevelk savo šeimos istorijų į mano pamokas, nesvarbu kokio ten karaliaus karalystėje gyveni, čia tau taisyklės galioja tos pačios. Lygiai taip pat ir Mokslinče, jei nesistengi nieko protingo pasakyti, tai gal ir neprasižiok,- gan piktai apibarė ji visai pro šalį praskridusias mokines. Gal ir nebūtų buvusi tokia griežta, tačiau jos abi jau buvo antrakursės ir jos taisykles žinojo. Mergina sušvelnino balsą ir toliau tęsė vertinimą.

-Dellso pradedi istoriją su mainais, puiku. Edela, geras plėtojimas, tačiau pasistenk mažiau kartotis. Rivera, šaunus mainų pavyzdys. Marker, nuostabiai užvedei kalbą apie mėnulio akmenis, Džonson puikiai tai išplėtojai. Kravitz, labai gerai tęsi istoriją, tavo pasakojimas labiausiai siejasi su šiandienos tema. Garcia labai neblogai. Bellvett lendi į šiuolaikinę ekonomiką, tačiau pritempimas prie žiobarų neblogas, atsakymą užskaitau.

Hopes sustojo atsikvėpti, apžvelgė klasėje sėdinčius patenkintus ir nepatenkintus veidus ir staigiu mostu dūrė lazdele į paveikslą.

-Igoris Guriavičius, pačiais savo jaunystės metais. Po to kai žlugo Melikorno sistema mėnulio akmenimis apie XVII a. pabaigą, magas Aliberas Sidabrabarzdis ir goblinas Zachusas Babilonietis susėda aptarti naujų pinigų išradimo. Tai visiems žinomi ir puikiai įsimenami faktai, jie pradeda savo verslą, kaldina pinigus ir taip toliau. Ką žino tik nedaug kas, jog praėjus tik dviems metams po šio susitarimo Babilonietis žūsta nuo nelaimingo atsitikimo kalykloje ir Sidabrabarzdis palieka vienas tvarkytis su verslu. Neturėdamas goblino amato žinių, jis pasikviečia savo draugo, seno studijų klasioko, jaunesnį brolį - Guriavičių, žinomą kaip mėgėją eksperimentuoti metalais. Guriavičius išranda ir kartu jie tobulina burtažodį, kuris leidžia jau nukaltus pinigus padauginti, kas tampa pradmenimis skilių ir knutų atsiradimo rinkoje. Galeonai išrandami kiek vėliau, kadangi nėra poreikio tokiems stambiems pinigams. Dar vėliau atsiranda ir burtai priešingi Guriavičiaus išrastiems, kadangi žmonės pradeda jais piktnaudžiauti ir dabar visos monetos, kurias naudojate ir jūs, ir aš yra šiais kerais apsaugotos. Na išskyrus tas, kurios mėtosi ant stalo prieš jūsų akis.

Ji apžvelgė klasę tikėdama pamatyti jų akyse bent lašą susidomėjimo.

-Šiandiena kiekvienas išbandysite Igorio sukurtus kerus. Pradėkite nuo knutų ir lazdele darydami kilpą ištarkite Magis melius. Kuo stipresnis esate burtininkas, į tuo daugiau dalių jums pavyks padalinti pinigus. Jūsų užduotis pamokos pabaigoje turėti bent aštuonis knutus ir keturis skilius. Kam pavyks pasiekti šį tikslą, pinigus leisiu pasilikti. Žinoma, papildomo treniravimosi tikslams,- mirktelėjo mokiniams Dora. - Prašau nieko nelaukiam, kimbam į darbą, jei kas neaišku keliam rankeles. Pamokos pabaigoje pateikite poros sakinių refleksiją, kaip sekėsi.

[Praktika iki 03.21. Bent 3 post'ai po 600 arba 2 po 1200. Pradėkite nuo knutų, jau padalintus pinigėlius galima dalinti kartu, nebereikia kiekvieno atskirai. Paskutiniame post'e refleksija. Neaišku - AŽ]

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Christinos ranka, užsiliepsnojo ne ilgam, nes prie jos sėdėjo dar kažkoks pirmakursis, kuris davė ledo gabaliuko.
- Oi, oi, gal čia mane jau kabini? Aš šiaip tai, galėjau... galėjau susitvarkyti ir pati, bet ačiū. - Mirktelėjo berniukui, Chris.
Mergaitė klausėsi ką sakė profesorė ir galvojo ar jai viskas gerai. Tragedija? Kuo jai netinka mano istorija?
- Monicėle, oi, Dorotėle, mano karališka pinigų istorija yra nuostabi, o jus čia jau neįsijauskite ir aš ne Granger, o princesė. - Tarė griežtu tonu, grifiukė.
Garbanė toliau vartaliodama akis, žiūrėjo į profesorę ir klausėsi praktikos. Praktika buvo ganėtinai įdomi, nes grifiukei tikrai trūko pinigėlių. Tik žinojo, kad ši užduotis seksis ne kaip. Koks ten tas burtažodis?
- Ė, kokį ten burtažodį reik sakyt? - Paklausė to pačio pirmakursio.
Ši net neišklausiusi, atsistojo ir pasiėmė savo gražiąją, lygią, kažkiek karališką, lazdelę. Per ją perbraukė kelis kartus ir bandė prisiminti tą burtažodį.
- Maila, gal tu žinai? Neprisimenu, truputėlį ne apie tą galvojau. - Pasiteiravo feneko, mergaitė.
Tamsiaplaukė buvo pernelyg išsiblaškiusi, o mintyse buvo tik visokios pramogos. Vienintelė idėja, kuri šovė mergaitei į galvą, atsisėsti ir nieko nedaryti, bet dėl šio dalyko, žinojo, kad gali nukentėti, vis dėl to, profesorė buvo labai griežta. O jau prisiminti, kaip apibarė klastuolę, su kuria buvo kažkada susitikusi, darėsi dar baisiau. Nepraradusi savo išdidumo, Christina priėjo prie berniuko, kuris sėdėjo šalimais ir uždavė savo princesišką įsakymą.
- Dabar klausyk, padarai už mane praktiką, tada savo išburtus pinigus, atiduodi man, lenkiesi prieš princesę ir tada dar po pamokų, nueisi į didžiąją salę ir paimsi man šokoladinio pyrago, paniatna?
Mokinė nusimetė savo garbanėles nuo peties ir laukė kol kažką atsakys jis. Nesutiks? Turės problemų su mano tėvu.

[Michelle Rivera]

Švilpė sėdėjo ramiai ir išgirdusi, kad gavo 2 taškus, labai apsidžiaugė. Ale pradieja sektis visai
Mergaitė, išgirdusi praktikos užduotį, pasiėmė ant stalo buvusius knutus, pasidėjo juos priešais save, pasiėmė savo burtų lazdelę ir ištarė:
- Magis melius.
Staiga ant stalo stovėjo nebe vienas knutas, bet du. Dvylikametė išsižiojo iš nustebimo ir jau pasiruošė tęsti savo darbą toliau, kai išgirdo netoli sėdinčios grifės balsą. Tai buvo Christina. Antrakursė puikiai žinojo jos pusseserę Veroniką, kuri buvo įtaisiusi didoką fanarą... Geltonplaukė nejučiomis palietė savo nosį, kuri jau buvo sugijusi, tačiau buvo išlikęs minimalus skausmiukas.
Michellė pasiklausiusi grifės paliepimą kažkam padaryti jos darbą, pavartė akis. Pamaiva

[Altair Ezio Blewett]

Altauras nusijuokė.
-O, nemaniau, kad sutiksiu tokių kvailų antrakursių, kurie neskiria pykčio nuo kabinimo!
Na, nesitikėjo, jog grifė padėkos, tačiau taip ir nepakeitė švilpio požiūrio į ją. Granger, kaip suprato iš profesorės kalbos jos pavardę, buvo erzinanti, visgi Altairas jautė medaus skonį ant lūpų šią bandydamas "nuleisti" ant žemės. Ar bent jos išsityčioti.
Jos žodžiai, kaip ji save pastato prieš kitus...Altairą vimdė. Ji tokia egoistė, negaliu!
O tada kraujas užvirė, išgirdęs savo pavardę. TAI ANGLIŠKA PAVARDĖ, KAIP JI SUGEBA NE TAIP IŠTARTI!?
Vos neiškėlė rankos, pačiu laiku susigrizbo, nes profesorė pradėjo pasakoti apie praktiką, o ir iš anksčiau sulaukta mažytė padėka iš šios, trumpam atšaldė nepasitenkinimą šia pamoka. Parašysiu į pergamentą.

Profesore, mano pavardė Blewett, o ne Bellvet. Aš ne Varpelis Šlapias. Galbūt per skubėjimą ne taip ištarėt, nepykstu, bet vis vien man nepatogu girdėti ne tokią savo pavardę.

-Įsigyk naujas ausis ir išgirsi burtažodį,- atšovė Blewettas, padėdamas plunksną į šalį. Bet greitai apsigalvojo.

Profesore, užduodu šiuos klausimus, nes nenoriu trukdyti pamokos, pats matau, kad kai kurie yra problematiški. Kaip mums padės Magis melius kasdienybėje? Gringostsas neturėtų juos uždrausti, nes tai nelegali pinigų gamyba? Be to, nemanau, kad iš čia esantys tuos kerus naudosis tik mokymosi tikslams.
Būtent tokie klausimai "kur tą mes panaudosime savo gyvenime?", "Ar ši informacija padės besimokant kituos dalykuose?" (Nes žinot - žiobarai dailės, religijos, istorijos žinias gali panaudoti rašant savo gimtųjų kalbų rašinius.) "Ar ši informacija mums leis išmokti iš istorinių klaidų ir jų nebekartosim?" nepalieka mano galvos ir dažnai pamokas vertinu kritiškai. Jei pamokos formatas neatsako į daugumos klausimus, tokią pamoką laikau nuobodžia ir laiko švaistymu. Aš paprasčiausiau nenoriu ateiti į pamoką, iš kurios išėjus negalėsiu panaudoti jos informacijos už kabineto durų.
Apskritai magijos istorijos pamokas laikau nuobodžias, nes dažnai jos išsigimia ir nežinau ar gerąja ar blogąja prasme. Pavyzdžiui, dabar nesuprantu kas iš to knutų ir siklių kerėjimo. Be to, kerėjimas neturėtų būti kerėjimo pamokai skirtas? Kaip mes sužinosim daugiau apie magijos ekonomiką burdami? Mano nuomone, mes švaistome laiką.

Rašinys labiau virto į esę, bet Altairas nieko negalėjo padaryti. Jis pats nežinojo, ar jam pavyks surašyti dešimt punktų, kodėl jam magijos istorijos pamoka yra nuobodi. Jis tiesiog liejo jausmus ir savo pastebėjimus iki tol, kol galiausiai neužnervino grifė.
Jis grėsmingai atsisuko į ją.
-Granger, ne. Nedarysiu už tavęs praktiką, nes turi rankas, smegenis (neesmė, kad jose nieko nėra) ir akis. Atėjai vadovaut? Mokykloje niekam nepavadovausi. Ach, Granger, negi pamiršai apie egzaminus? Tikras stebuklas, kad perėjai į antrą kursą! Oho, galgi ir egzaminatoriems šitaip apsukai galvą, a?- nusijuokė,- Princese, princese...Hogvartsas skirtas paprastiems mirtingiesiems kaip aš. Kokia karališka šeima sumąstys tokio kilmingo kraujo įpėdinę siųsti į šitokią skylę?- piktai sarkastiškai drėbė švilpis,- Neturėtum būti mokyta namuose, oi, namai yra pernelyg žemas žodis...ai, va...rūmuose? Be to, cha, aš nesilenksiu. Nes tavęs negerbiu. Negerbi kitų. Tavęs net negerbia profesorė. Pf, turbūt apsimeti kilminga, antraip tave gerbtų ir mokytojai ir pati direktorė. Iš čia nebūsi kilusi, Windsor-Mouthbatten nepriklausai, nes tada turėtai būti senė! Taip pat Belgijos,  Danijos, Lichtenšteino, Liuksenburgo, Morako, Nyderlandų, Ispanijos, Švedijos, Norvegijos karališkom šeimom nepriklausai. Netokia pavardė. Žiobarams nepriklausai, cha!  Neturi tiek galios kiek jie, pala, kažkokiai burtininkų bendruomenės karaliaus duktė? Pff...Tada nebent kažkokios labai mažytės salytės, atspėjau? - šaipėsi Altairas,- Oo, nipanimajų parūski,- Rusijai irgi nepriklausai, nes savo paskutinių carų  šeimą patys pasirūpino, kad dienos šviesos daugiau nepamatytų.
Patogiai atsilošė į už nugaros stovintį stalą. Turbūt prie to ir sėdėjo kita švilpė. Ar ne Michellės vardu?
-Švilpiai nėra tarnai, žiople tu.
Gali ji kaip tie bežemiai bajorai? Galėjo vožti ir šią repliką, tačiau jau isšiėmė, o galbūt atsibodo išdrėbti pyktį ant grifės.
Vėl pasiėmė savo burtų lazdelę.
Gerai, gerai, dabar ramiai. Tau tą nesąmoningą praktiką reik atlikti. Su ja gali pasikapoti ir po pamokų...