[Sofija Išmintė]

Mergaitė įėjo į Astronomijos klasę tai buvo pirmoji Sofijos Astronomijos pamoka. Ant lentos buvo parašyta tema Marsas . Ji nemažai žinojo apie Marso planetą.
-Sveiki, Mokiniai.-Pasisveikino profesorė.
-Laba diena, Profesore.- Choru atsakė mokiniai.
-Ką žinote apie Marsą.- paklausė Mokytoja.
Pakilo Sofijos ranka.
-Sakyk panelę Išmintę.- pasakė profesorė.
-Marsas skrieja aplink Saulę elipsine orbita vidutiniu 24,2 km/s greičiu. Nuotolis nuo Saulės kinta nuo 207 iki 249 milijonų km. Saulę jis apskrieja per 1,9 metų (687 Žemės paras). Vidutinis atstumas nuo Marso iki Saulės yra 228 mln. km (1,52 a.v).- Atsakė Sofija
- Teisingai!.-pagyrė profesorė.

Per mažai simbolių (Žinutė turi būti ne trumpesnė nei 600 simbolių (be tarpų ir be BB kodų)), tu negali rašyti už kitą personažą (šiuo atvėju mane - profesorę). Taip pat pasiskaityk mano parašytą post'ą, kadangi užduotis nebuvo tokia.
Pataisyk iki pamokos pabaigos, pastabą ištrinsiu aš.
Jeigu kas neaišku - klausk:)

[David Dominguez]

Davidas pakėlė galvą. Jam taip nusibodo čia sėdėti! Nedraugiškomis akimis pažvelgė į profesorę ir dar kartą įsitikino: dėl visko kalta tik ji! Piktai pažiūrėjęs į gaublį Davidas apsisprendė: reikia šitą mokytojūkštę pamokyti! Kadangi tebuvo mažas pirmakursis, burtų nelabai mokėjo, reikėjo griebtis kitos taktikos. O ką Davidas mokėjo geriausiai? Žinoma, tai, ko jį išmokė tėtis! Atsargiai apžvelgė klasę. Pastebėjo teleskopą, stovintį ant profesorės stalo. Viskas, ko dabar reikėjo, buvo sulaukti, kol profesorė nematys. Kaip visada, kai reikėjo triukšmo klasėj, jo nebuvo! Davidas įsispoksojo į savo gaublį - mokytojai negalima sužinoti, ką jis planuoja! Plutonas yra tragiškai nuobodi planeta! nusprendė berniukas.
Kad ir kaip būtų gaila, jam atrodė, kad profesorė akylai stebi savo teleskopą, tad planus kol kas teko atidėti. Vis tik tą daiktą stebėti daug įdomiau negu kvailą gaublį! Davidas net nepastebėjo, kad jau kurį laiką nė nepažvelgė į gaublį, o spoksojo tik į teleskopą, stovintį ant mokytojos stalo.

[Heidi Mollson]

  Nors Astronomija ir nebuvo pati mėgstamiausia Heidi pamoka, tačiau dažniausiai ji buvo pakenčiama, tad mergaitė į šią pamoką nėjo labai liūdėdama. Įžengusi į kabinetą mergaitė susirado vietą ir ėmė klausytis to ką turėjo pasakyti profesorė prieš visiems pradedant atsakinėti į teorinį klausimą.
  Nors tai nebuvo pati įdomiausia dalis, tačiau ją teko iškentėti, jeigu norėjau išgirsti ar išmokti kažką įdomaus. Aišku tokia kančia ne visada atsipirkdavo, bet bent pusę kartų būdavo gerai.
  Vienas po kito mokiniai atsakė į klausimą, profesorė pakomentavo jų atsakymus ir pagaliau prasidėjo įdomesnė pamokos dalis. Nors iš pat pradžių praktika ir skambėjo įdomiai, tačiau paminėjus, kad reikės tyrinėti Plutoną ir dar išgirdus apie jį pusę Vikipedijos straipsnio įdomumas ir smagumas smarkiai sumažėjo. Bet ką padarysi, į kokią pamoką atėjai, tokią praktiką ir gavai. Juk čia ne kokia Herbologija ar Magiškųjų gyvūnų priežiūra. Kiek pasidžiaugusi juodu ir gražiu gaubliu ji gavo smėlinės ir rudos spalvos gaublį. Buvo panašu jog kažkas paėmė Saturną, sumažino jį, nuėmė žiedus, pamaišė jį ir taip atsirado Plutonas. Aišku, tai buvo kvaila teorija, tačiau žinant šį pasaulį, tai buvo labai galimas variantas.
  Tamsiaplaukė ėmė sukioti gaublį tai į kairę, tai į dešinę bandydama rasti kažką, kas būtų įdomaus. Tačiau kiekviena pusė buvo panaši į priešingą. Klastuolė net pabandė, lyg išmaniuoju telefonu, priartinti kokią nors „išmaniojo“ gaublio vietą. Tačiau vėlgi nesėkmingai, nes kiek teko pastebėti burtininkų pasaulis vis dar gyveno devynioliktame amžiuje, bandydamas apsupti dvidešimt pirmojo amžiaus dalykus.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Šiek tiek apgalvojusi ir padėliojusi savo mintis, fenekų gerbėja vis dar vartaliojo gaublį. Vartaliojo gaublį, kol galiausiai nusibodo. Mergaitė nusprendė prie kažko prisikabinti ir paerzinti. Grifiukė priėjo prie kažkokio klastuolio ir stovėdama kalbėjo.
- Labas, Antonas taip? Nu žodžiu, nesvarbu, ko ten vėpsai į tą teleskopą? Nori pavogti? Jau tą žvilgsnį gerai numatau, nes pati anksčiau pavogdavau kokį rankinuką ar batelius. Ta tetulė Žana, yra pasikėlusi ragana, reikia ją pamokyti, kažkada norėjau jai po kabinetu palikti pakelį užnuodytų saldainių, bet žinoma, ji juk kaip kokia ekstrasensė nevalgo svetimų saldainių, tu pavok iš jos teleskopą, o aš pavogsiu tą feneką, jis bus mano, nenoriu, kad šis mielas padarėlis gyventų su šita, net jaučiu valgyti jam neduoda.
Pabaigusi, pirmą kartą draugiškai kalbėti, Christina greitai nubėgo prie feneko ir antrą kartą įsidėjo jį į kuprinę. Po to reikėjo juk taškų, tad pasistengė atsakyti į klausimą.
- Tai... Plutono ypatybė yra tokia, kad tai yra didžiausia Saulės nykštukinės planeta... ir  jo masė yra maždaug kaip penktadalis Mėnulio.
Pasakiusi kelis sakinius, nubėgo su kuprine greitai iki tualeto. Po penkių minučių, grįžusi pastebėjo, jog feneką netyčia paliko tenai, o grįžti ji tikrai neketino. Mėlynų akių atstovė nuėjo vėl prie to pačio berniuko ir paklausė:
- Na tai kaip? Pasisekė pavogti? Tas teleskopas labai šaunus.
Neišgirdusi jo atsakymo, atsisėdo prie suolo ir šiek tiek užsnūdo. 

[Heidi Mollson]

Heidi vis dar nebuvo labai patenkinta užduotimi, tad tik sukiojo gaublį bandydama kažką sugalvoti. Nors profesorė ir sakė, kad reikės pamokos pabaigoje pasakyti po skirtingą Plutono ypatybę, tačiau mergaitė neįsivaizdavo ką galima pamatyti gaublyje, kuris rodė mažiau negu politinis Žemės gaublys. Tamsiaplaukė norėjo, kokioje nors knygoje, rasti tą burtažodį, kuris leistų pakeisti planetą, kurią rodė gaublys. Galbūt ji būtų pakeitusi į tą patį Saturną, nes šis turėjo žiedus ir klastuolė nelabai įsivaizdavo kaip apskritas gaublys, be jokių priedų, gali juos parodyti. Tačiau, kad ir kaip bebūtų liūdna ne tokia buvo pamokos užduotis.
  Heidi atsibodo siukioti gaublį ir ieškoti kažkokios neegzistuojančios, skirtingos ypatybės. Nustūmusi gaublį toliau mergaitė ėmė stebėti atleistą ir vėliau sugrįžusią profesorę. Nors dalis mokinių ir džiaugėsi praradę Kerėjimo profesorę, tačiau retas buvo patenkintas, jog tais metais nebus mokoma Kerėjimo, kaip turėjo būti priklausoma. Tamsiaplaukė buvo įsitikinusi, jog jeigu šis būtų atsistikęs šiais metais, retas būtų liūdėjęs dėl šios netekties.
  Klastuolė apsižvalgė po kabinetą, dar kartą bandydama suprasti ką ir kaip čia reikia atrasti ir galų gale nusprendė galutinai pasiduoti. Heidi nenorėjo klausti piktosios profesorės, kadangi abejojo, kad šioji atsakys, o ir nematė kodėl reikėtų klausti, jeigu ji astronomijos ateityje tikriausiai visiškai nenaudos. Kadangi mergaitė jokios ypatybės nežinojo ji tiesiog laukė pamokos pabaigos, tikėdamasi, kad profesorė apie tai tiesiog pamirš.

[David Dominguez]

Ar... kažkokia mergaitė pavadino Davidą Antonu? Kas jai negerai? Berniukas visai sutriko, bet nutarė neatsakyti. Kad ir kaip ten būtų, tai netrukus tapo mažiausia problema: kažkokiu būdu ji sugebėjo perprasti Davido ketinimus! O tai jau labai negerai. Dabar būtinai paims ir išpliurps viską tai mokytojai!
Nepažįstama mergaitė sugebėjo labai nustebinti Davidą. Ji, pasirodo, norėjo prisidėti! Berniukas žvilgtelėjo į ją, bet ketinimų kol kas atvirai neatskleidė - ar jis gali būti įsitikinęs, kad ji neišduos? Žinoma, ne! Ir tik pamatęs, kad mergaitė išties nudžiovė profesorės augintinį beveik patikėjo ta mergaite.
Eiti prie teleskopo ryžosi tik tada, kai toji mergaitė kažkur dingo. Davidas atsistojo ir vis atsargiai žvilgtelėdamas į profesorę nuėjo iki jos stalo. Dar kartą nužvelgęs klasę čiupo prietaisą ir skubiai grįžo į savo vietą. Buvo tikras - jam pasisekė puikiai! Profesorės teleskopas atsidūrė Davido kuprinėje. Kiek bus džiaugsmo tėčiui, kai Davidas jam parašys laišką!
- Plutonas turi penkis palydovus, didžiausias iš jų - Charonas, - kuo ramiausiai pasakė berniukas.
Grįžusi mergaitė, aišku, susidomėjo, kaip Davidui pasisekė, tad jis išdidžiai pravėrė savo kuprinę ir parodė prietaisą jai. Tik tiek, kad jai staiga pasidarė nebeįdomu! Berniukas visai suglumo ir vėl įsispoksojo į savo gaublį.

[Ariella Annė Brown]

  Profesorė dar keletą ilgų minučių šmirinėjo tarp mokinių suolų, stebėjo, kaip pirmakursiai ir vyresni kibo į darbus. Džiaugėsi, kad jie bent jau dirbo. Nebuvo užtikrinta, kad jie viską darė palaipsniui ir tinkamai, tačiau šiandieną pastabų duoti jiems nesiruošė. Buvo pavargusi nuo pat to laiko, kai pralėkė teorija, tačiau suprato, kitą kartą jos daryti nevertėtų. 
  Nieko įdomaus neįžiūrėjusi, mergina nukulniavo link savo suolo. Ant stalo buvo visi jos svarbiausi daiktai: nušiuręs astronomijos vadovėlis, žvilgantis, naujutėlis teleskopas, ta pati automatinė plunksna, kurią turėjo jau nežinia kiek metų, keli prirašyti pargamentai, vienas kitas tamsaus rašalo buteliukas, nublukusi užrašų knygelė su tamsiu mėlynu viršeliu, turima dar nuo to laiko, kai buvo pirmame kurse, Varno Nago koledže. Taip pat buvo galima pastebėti ir lazdelę. Susimąstė, kodėl gi jos nesinešiojo su savimi? Tiesa, atsakymas buvo aiškus, nei ji norėjo naudoti kerus prieš burtų ir kerėjimo mokyklos mokinius, nei buvo užtikrinta, kad tą daryti gali. Keista, atrodė kažko trūko, tik aišku, nesumąstė ko. Prisėdo ant krėslo prie savo suolo ir atsilošė, klasėje tvyrojo ta bauginanti tyla. Ji savo tamsias akis nukreipė į klasės lubas. Jose buvo galima pamatyti daug įvairaus dydžio žvaigždučių, Saulės Sistemos planetų. Kad ir, kaip būtų buvę gaila, vaizdas lubose nebuvo visiškai tikslus, tik estetiškas ir dailus vaizdas astronomijos kabinete dirbančiams mokiniams ir aišku, pačiai Žanai. Negalvojo, kad tai padarė pati, vis gi tikriausiai, tokią ypatingą dovanėlę paliko praeiti astronomijos profesoriai. Tamsi aksominė spalva, lyg užkerėjo merginą ir keletą minučių ji negalėjo nuo jos atitraukti akių. Buvo be proto gražu ir įspūdinga.
  - Christina, nusiramink, - pabudusi iš savo svajonių įsakmiu balsu tarė. Nebuvo nusiteikusi, net gi atskaityti moralo. Dainavimas pamokose? Kas čia per kvaila naujiena? Jau antras kartas per vieną pamoką...
  Vienintelis dalykas, kurio ji norėjo, tai kad praktika pasibaigtų, be jokių traumų, ramiai ir su teisingais vaikų atsakymais. Tiesa, savo norų garsiai neišreiškė, lyg būtų verta... Jau buvo pastebėjusi, kad mokiniai daro viską priešingai, negu jiems liepiama. 
  Matyt, tų kelių žodžių užteko, kad Granger nusiramintų, kadangi klasėje ir vėl tvyravo tyla. Buvo galima išgirsti kiekvieno įkvėpimą ir atodūsį, o tai ne šiek tiek gąsdino.
  Feneko buvo nematyt, Žanai jau buvo kilęs nemenkas įtarimas, kad čia pasidarbavo, ne kas kitas, o jaunoji  Granger. Visų mylimoji Christina jau ne kartą buvo pradėjusi temą apie kreminį kailiuką turinčius gyvūnėlius. Ak, kaip ta panelė nesugebėjo suprasti, kad jos žingsniai akyvaizdūs?
  - Christina, šiandien vakare su malonumu žingsniuoji į areštą mano kabinete. Lygiai aštuonioliktą valandą jau turi būt prie kabineto durų, - įsakmiu balsu, sunėrusi rankas pratarė ir vylėsi, neužmiršti to vakare. 
  - Dominguez, tau irgi galioja tas pats, - piktesniu, nei įprasta, net jai balsu pasakė, akimis pastebėdama, kaip berniukas žvelgė į jo rankose gulintį Žanos teleskopą. Ir ko vaikus moko tevai...
  Mokslinčė vos tvardėsi. Dar niekas per jos trisdešimt gyvenimo metų nemėgino jos apvogti! Kas, jeigu ji būtų to nepastebėjusi, juk tada iš karto susidarytų prastą reputaciją burtų ir kerėjimo mokykloje? O gal profesorė tokią turėjo jau dabar?
  Paskutinės dešimt minučių pralekė nepastebimai, Žana visiškai nebesusigaudė kas vyko klasėje, tačiau bent jau jos niekas neapvoginėjo. Bus ką papasakoti, kai susitiksiu su kuo nors iš draugių...
  - Taigi pamoka baigta, džiaugiuosi, jog niekas neužsimušėte ir sėkmės atliekant namų darbų užduotis, - šyptelėjo ir stebėjo vieną, po kito iš klasės lekiančius vaikus. Jau buvo suplanavusi ir naują pamoką, gal per ją vaikai mėgausis astronomija labiau...