[Sabrina von Sjuard]

   Pramerkė auksines akis. Žvilgsnis susidūrę su aklina tamsa kambaryje, laimei, antgamtikės regėjimas leido matyti daugiau nei paprastam žmogeliui. Pro didelius kambario langus galėjai stebėti, kaip įsismarkavęs vėjas laužia medžio šakas. Iš pirmo žvilgsnio atrodė baugiai, tačiau galiausiai galėdavai į tai žiūrėti it užhipnotizuotas.
   Būtent tai Sabrina ir darė. Kiek apsimiegojusi ji stebėjo, kaip vėjas laužo.medžio šakas, kaip šios iš visų jėgų mėgina pasiekti jos kambario langus. Veltui. Nežymiai kilstelėjo galvą. Ką tik snaudęs, keturkojis taip pat kilstelėjo galvą. Mėlynos akys susitiko su auksinėmis. Apsidairęs ir įsitikinęs, kad nėra nuo ko ginti šeimininkės, kad kambaryje saugu, tingiai pasislinko arčiau jos, įstiaisė šalia palįsdamas po ranka, saugiame glėbyje. Šyptelėjusi kelis kartus perbraukė juodai baltą kailį, o tada užmerkė akis. Dar kurį laiką neužmigo, mintimis klaidžiojo po praėjusios dienos įvykius, vis mąstė, ką galėjo padaryti kitaip, kad viso to būtų išvengusi. Niekaip negalėjo patikėti, kad Mayran šitaip pasielgė. Užmigo su ta mintimi, kad jis pažadėjo daugiau jos neskaudinti.
   Vos pabudus medžioklė nusisekė itin gerai. Nebuvo sunku pasigauti savo pusryčius ir atgauti pilnai jėgas po visko, kas įvyko. Kiek geresnės nuotaikos sugrįžo į namus, kur, kaip ir tikėjosi, Mayran dar miegojo arba buvo ką tik pabudęs. Heidi, regis, taip pat dar snūduriavo, nes tiek pirmame, tiek antrame aukšte buvo tylu, tik du keturkojai klajojo. Pašėrusi šiuos ir stengdamasi labai netriukšmauti, nuėjo į dušą, nusiprausė ir dar drėgnais plaukais ištipeno iš vonios kambario. Vis dar nenorėdama prižadinti kitų, tyliai užkaitė arbatinuką, įsidėjo į puodelį arbatos ir netrukus sėdėdama prie stalo mėgavosi dar garuojančia, nuostabiai kvepiančia arbata.
   Būtų buvusi visai patenkinta tokiu rytu, jei ne skrandis, nusprendęs, kad pusryčiai, o gal ir arbata, jam visai nepatinka. Kelias sekundes ramiai palaukusi, naiviai vildamasi, kad viskas bus gerai, netrukus iš vonios kambario išėjo su tuščiu skrandžiu, prasta savijauta ir kruvinomis lūpomis. Kriauklėje nusipraususi likusį išstumtų pusryčių kraują nuo lūpų, sunkiai kvėpuodama atsirėmė į spintelę. Vaizdas ėmė keistai suktis, buvo tikra, kad buvo išbalusi labiau nei baltas popieriaus lapas.

[Alehandro Murrell]

  Pirmieji saulės spinduliai prasiskverbė pro langus, neužtrauktas užuolaidas. Mayran susiraukė, penketą minučių pasivartęs lovoje dar bandė užmigti, tačiau tai jam nesisekė labai gerai, šis buvo priverstas pramerkti akis. Keletą kartų pamirkčiojęs, galiausiai, pripratęs prie šviesos, vaikinas atsisėdo lovoje ir pasiražė. Lordas, kuris jau buvo pabudęs kiek anksčiau, vos pamatęs pabudusį šeimininką, patenkintas makalavo uodega.
  - Ir tau labas rytas, drauguži, - prikimusiu nuo miego balsu tarė garbanius ir keletą kartų perbraukė per augintinio purų kailį, taip sulaukdamas iš jo patenkinto sulojimo. Vaikinas prunkštelėjo nuo tokios augintinio reakcijos.
  - Gerai, laikas keltis, - tingiai tarė pats sau šis ir nusižiovaujęs, išlipo iš lovos, dar kartelį pasiražė. Trukdomas besimaišančio ir norinčio žaisti Lordo, Mayran pasiklojo lovą ir ant kūno užsimetęs tik treningines kelnes, basas kojas įsispyręs į šiltas šlepetes, išėjo iš kambario. Ant galvos buvo didelis, nuo miego susivėlęs garbanotas gandralizdis – rytinė šukuosena. Keletą kartų ranka persibraukęs per plaukus, taip bandydamas juos bent kažkiek sutvarkyti, tačiau vis vien nepagerindamas situacijos, pasidavė ir nusileido laiptais į pirmą aukštą.
  Rodosi, ne vien jis buvo ankstyvas. Keturkojai jau bežaisdami pusryčiavo, kas reiškė, kad kažkas iš namų gyventojų jau taip pat buvo pabudę. Gi patys šunys negalėjo sau įsidėti maisto? Ar galėjo...?
  Vos tik įžengęs į virtuvę, Mayran išgirdo keistus garsus skilndančius iš vonios kambario. Susiraukė ir kaip mat nužingsniavo į vonią. Rastas atrakintas ir net kiek pradarytas vonios duris, sutriko, tačiau surizikavo ir įžengė į kambarį.
  - Sabrina, mažute, kas nutiko? - išsigandęs, susirūpinęs paklausė garbanius, vos tik pamatė mylimąją prastoje būklėje. Kaip mat pripuolė prie Sabrinos ir rankomis apglėbė jos liemenį, nenorėjo, kad ši neišlaikytų pusiausvyros ir nuvirstų. Mergina iš tiesų atrodė ne kaip, lūpos ir oda buvo pabalusi, iš akių ir veido buvo matyti, kad ši jautėsi prastai.
  - Nagi, skruzdelyte, - atsidusdamas ir jausdamasis kiek kaltas dėl to, dėl tokios von Sjuard būklės, tarė, pakėlė vampyriukę ant rankų ir kartu su ja išėjo iš vonios kambario. Nužygiavo laiptais į antrą aukštą, o galiausiai, ir į merginos kambarį. Paguldęs ją lovoje, apklojo.
  - Kas nutiko? Jautiesi labai prastai? Atnešti arbatos, vaistų? - dar kartelį pasiteiravo

[Sabrina von Sjuard]

   Trumpam užmerkė auksines akis. Vaizdas nustojo suktis, regis, net savijauta pagerėjo, deja, vos kelioms akimirkoms. Netrukus rudaplaukė ir vėl jautėsi it sėdėdama greitai besisukančioje karuselėje, kuri nė neketino sustoti. Giliai įkvėpė, trumpam sulaikė kvėpavimą, o tada lėtai atmerkdama akis iškvėpė. Kilstelėjo galvą į veidrodį. Auksinės akys susidūrė su išbalusiu veidu, liūdnomis auksinėmis akimis ir baltomis lūpomis. Niekad nebūtų patikėjusi, kad lūpos gali įgauti tokią spalvą. Raudonis, įprastai puošiantis merginos lūpas, buvo kažkur dingęs. Dabar šiose maišėsi balta su mėlyna. Ji iš tiesų panašėjo į gyvą numirėlį.
   Stipriau sugniaužė spintelės kraštą. Pirštai virpėjo ir atrodė, nesvarbu, kaip stipriai ji gniaužtų spintelę, galiausiai ji vis tiek išslys iš jos rankų ir vampyrė plosis ant grindų. Jautėsi siaubingai, bet pajudėti iš vietos bijojo. Nenorėjo nualpti, o ir vaistus vargiai ar surastų tokios būklės. Beliko viltis, kad savijauta netrukus pasitaisys.
   Visi pojūčiai buvo keistai atsilikę. Tarsi viskas, kas vyko aplink, būtų surežisuota kokiame sulėtintame filme. Ji sunkiai, bet girdėjo, kaip laiptais kažkas lipa. Pajėgė suvokti, kad tai turbūt Mayran, nes žingsniai buvo sunkūs ir lėti. Ir atrodė, kad aidėjo iš tolumos. Buvo sunkiau suvokti, kaip garbanius taip greitai pasirodė vonioje. Iš jo judančių lūpų, susirūpinusio žvilgsnio suprato, kad jis išsigandęs ir sunerimęs, bet ką tiksliai sakė, nepajėgė suprasti. Atrodė, kad žodžius dengia kažkoks šydas, o gal vaikinas kalbėjo jai nesuprantama kalba? Aidas per daug apsunkino viską. Viskas atrodė taip tolima...
   Užsimerkė papurtydama galvą. Nepajėgė atsakyti, o ir nežinojo, ką atsakyti, juk nesuprato, ko buvo klausiama. Troško, kad šis jausmas kuo greičiau dingtų. Toptelėjo, jog kitą kartą reiks įsitikinti, kad bėgiojantys pusryčiai yra sveiki. Jei kitas kartas apskritai bus... Ne, nuo šiol ji taps vegetare...
   Pajutusi, kaip jos liemenį apglėbia tvirtos rankos, o vėliau kilsteli ir šitokiu būdu atplėšia nuo žemės, pravėrė pabalusias lūpas ketindama prieštarauti, tačiau tik susičiaupė atlošdama galvą ir užsimerkdama. Tiesa sakant, jai nebelabai rūpėjo, ką Mayran su ja darys ir kur ją neš. Sunkiai bematė aplinką, tik suvokė, kad atsidūrė savo lovoje, nes užuodė savo pačios kvepalus ir gėlėmis kvepiančią patalynę. Kažkur iš apačios atsklido tylus inkštimas. Nežinojo, kaip tai suvokė, bet suprato, kad Saiko su Lordu reikia išleisti į lauką. Žinoma, juk pirma šiuos ji pamaitino, o duris atidaryti užmiršo, tiksliau, nesuspėjo.
   - Lordas... - nepajėgė pabaigti sakinio, bet vylėsi, kad garbanius supras ir taip, todėl sunkiai išsiropštė iš lovos ir virpančiomis kojomis, sunkiai belaikančiomis kūno svorį, ėmė svirduliuoti link savo kambario durų. Paskutinę akimirką, vos tik atmerkė akis, vaizdas aptemo, kojos ėmė nepaprastai drebėti ir Sabrina netekusi sąmonės krito ant grindų.

[Alehandro Murrell]

  Mergina atrodė be galo silpna, nusilpusi. Atrodė, kad bet kurią sekundę ši galėjo tiesiog subliukšti vaikino rankose, jo glėbyje, prarasti sąmonę. Mayran tikrai nesitikėjo, kad šiam teks patekti būtent į tokią situaciją, o kas svarbiausia, nežinojo ką tokioje situacijoje daryti. Merginos nekalbumas, tylėjimas, o galbūt net neturėjimas jėgų net kalbėjimui, visiškai tam nepadėjo.
  - Šūdas, mažyte, baigi išvaryti mane iš proto, kalbėk su manimi. Kas vyksta? - aiškiai persigandęs tarė vaikinas ir priklaupė ant kelių prie lovos, kurioje gulėjo Sabrina, išsigandusiai pažvelgė į akis ir delnu švelniai prilietė jos kaktą, - šūdas, tu degi. Pabūk ramiai, pagulėk, aš tuoj grįšiu su vaistais ir arbata.
  Magijos ministerijos darbuotojas buvo be proto išsigandęs, tiesiog nežinojo ką turėtų daryti, bijojo padaryti kažką ne taip, jam tiesiog trūko patirties. Visgi vaikinas visą savo gyvenimą pagrinde buvo vienas, neturėjo pavyzdžio, kuris parodytų kaip turėtų elgtis įvairiose situacijose. Pats turėjo tapti savo pavyzdžiu ir turėjo pats būti savu mokytoju, mokytis iš gyvenimo ir paties savęs. Tiesa, savimi pasirūpinti buvo daug paprasčiau, nereikėdavo bijoti, kad padarysi kažką blogai, nes taip pakenktum tik pačiam sau, o ne artimajam. Tačiau ši situacija buvo visiškai kitokia. Mayran turėjo pasirūpinti ne savimi, o sau brangiu ir mylimu žmogumi, kurio visiškai nenorėjo nuskriausti, nenorėjo dar labiau pabloginti situacijos. Tačiau stovėti ir nieko nedaryti taip pat negalėjo.
  - Aš tuoj grįšiu, - dar kartelį pakartojo, norėdamas įsitikinti, kad vampyriukė nejudės iš lovos, ramiai gulėdama lauks sugrįžtančio jo su vaistais ir arbata.
  Deja, tačiau Sabrina visai nesiruošė paklausyti garbaniaus ir kad ir kaip sunkiai, kad ir kaip neturėdama jėgų, stengėsi kažką pasakyti, kilo iš lovos ir ruošėsi kažkur eiti.
  - Lordui ir Saiko bus viskas gerai. Aš juos išleisiu, nesijaudink, - norėdamas nuraminti mylimąją, tarė, pradėjo artėti šios link, norėdamas ir vėl ją paguldyti į lovą, tačiau nesuspėjo to padaryti ir mergina susmuko ant grindų tiesiai prieš jo akis. Išgąstis dar labiau apėmė visą kūną, tačiau šį kartą šis iš karto ėmėsi veiksmu, nestovėjo. Paėmė von Sjuard ant rankų ir nunešė atgal į lovą. Iš galvos visiškai buvo išgaravę Saikas su Lordu, žinojo, kad jiems nieko nenutiks ir neišėjus į lauką. Šią akimirką buvo svarbiausia tai, kad mergina atgautų sąmonę ir pasijustų geriau.
  Paguldęs merginą į lovą, greit nubėgo iki vonios, šaltu vandeniu sušlapino rankšluostį, prisipylė į stiklinė vandens ir grįžo prie Sabrinos. Uždėjęs rankšluostį jai ant kaktos, kiek apšlakštė jos veidą vandeniu. Nežinojo ką daryti, bijojo ir improvizavo.
  - Nagi, mažyte, negąsdink manęs. Maldauju, pabusk, - persigandusiu balsu tarė, švelniai paglostė pabalusį skruostą, pakštelėjo į kaktos lopinėlį, kuris nebuvo uždengtas šaltu rankšluosčiu. Dėl ramumo įsitikino. Taip, mergina kvėpavo ir jos širdis plakė. Kiek ramiau atsikvėpė, bet vis vien buvo apimtas išgąsčio, nė sekundei akimis nepaliko merginos veido.

[Sabrina von Sjuard]

   Saulė jau buvo gerokai pakilusi, kai auksinės akys lėtai ir sunkiai prasimerkė. Net Lordas su Saiko, supratę, kad šeimininkei kažkas negerai, dabar gulėjo ant šios lovos šalia kojų ir suglaudę ausis, liūdnomis akimis, retkarčiais suinkšdami stebėjo ją. Mergina ištisas valadanas gulėjo nejudėdama, tik lėtas kvėpavimas ir tyliai plakanti širdis pranešė, kad ji vis dar gyva.
   Pirmiausia, ką išvydo pramerkusi akis, buvo susirūpinęs Mayran veidas. Nejučia Sabrina plačiai nusišypsojo. Nebuvo tikra, ar šis visą laiką buvo su ja, tačiau žinodama, ką jis jai jaučia ir mintyse iškilus prisiminimui, koks išsigandęs jis buvo prieš jai nuaplstant, nujautė, kad ji nė akimirkai nebuvo palikta. Šitai atrodė labai miela, nors ir jautėsi kalta, kad privertė garbanių pulti į paniką. Jai viskas, regis, dabar buvo gerai. Veidas atgavo įprastą spalvą, o lūpos ir vėl buvo rožės raudonumo.
   - Labas, gandralizdi, - užkimusiu, tyliu balsu pratarė nusijuokdama iš susivėlusių vaikino plaukų.
   Turbūt budėdamas šalia jos Murrell net nespėjo tinkamai susitvarkyti plaukų ir... Žvilgsnis nuslydo prie apnuogintos raumeningos krūtinės. Sunkiai nurijusi seilias Sabrina staigiai kilstelėjo žvilgsnį į viršų. Jis nespėjo nė apsirengti padoriai. Nuo tokio vaizdo bet kokia mergina staigiai pabustų ir iš komos. Šalia tavo lovos pusnuogis, išsigandęs vaikinas, kuris pamėgęs protą dėl tavęs. Nelengva atsilaikyti.
   - Man viskas gerai, tikrai, - suskubo patikinti Mayran, kad šis daugiau nesijaudintų ir nurimtų. - Kalti pusryčiai, bet dabar viskas gerai, gali eiti ruoštis, aš tiesiog dar šiek tiek pagulėsiu, - šyptelėjo tuoj pat vydama lauk mintį, kuri įkyriai zujo galvoje. Nors ir gundančiai atrodė susirangyti garbaniaus glėbyje ir dar kartą snusteltėti, tačiau lūpos neprasivėrė ir tokio pasiūlymo garsiai neišsakė.
   Ji nebe karščiavo ir jautėsi puikiai, todėl netrukus turės keltis ir nuveikti, ką nors įdomesnio nei gulėjimas patogioje ir minkštoje lovoje. Čia pat pastebėję pabudusią merginą, pas šią suskubo ir abu keturkojai. Vienas susirangęs tarp jos ir Mayran, kitas tarp sienos ir Sabrinos. Abu vizgindami uodegas, šlapiomis nosimi baksnodami savo šeimininkus  džiugiai strykinėjo ant lovos.
   - Saiko, sutraiškysi mane, - stumdama haskį sau nuo pilvo, garsiai nusijuokė. - Aš gyva ir sveika, - sukikeno paglostydama abu pūkuotusius.
   Nežymiai, akies krašteliu žvilgtelėjo į vaikiną. Būtų atidavusi viską, jei tik šis būtų pakartojęs tą bučinį persirengimo kabinoje. Tarsi kažkas būtų stumtelėjęs iš už nugaros, padrasinęs, mergina pati pasirėmusi alkūnę į lovą, kita švelniai slystelėjo Mayran kaklu, įsisiurbė į lūpas. Bučiavo godžiai ir aistringai, o su kiekvienu bučiniu godulys vis augo. Atrodė, kad šitai jai gyvybiškai svarbu, kol nesuvokė, kad ją valdo alkis. Mayran buvo vienintelė auka čia, kambaryje, kuria ji galėjo pasisotinti, kuri ją taip viliojo.
   - Atleisk, - susitvardžiusi ir sunkiai atsitraukusi nėrė iš lovos it žaibas. Dar akimirka ir merginos nebeliko kambaryje, o netrukus ir namuose.

[Alehandro Murrell]

  Su laiku, merginos karščiavimas vis mažėjo, o veidas pradėjo įgavinėti normalią spalvą, pabalusi oda ir vėl įgauti raudonį, dėl ko vaikinas galėjo kiek ramiau atsikvėpti. Tačiau mergina vis vien neatgavo sąmonės, vis dar gulėjo be sąmonės ilgą laiką, kas kiek gąsdino jaunuolį, neleido jam nė sekundei atsitraukti nuo lovoje gulinčios Sabrinos, neleido žvilgsniui pabėgt nuo raudoną atspalvį atgaunančio veido. Vaikinas kantriai laukė, kiek susirūpinusiu ir išsigandusiu žvilgsniu stebėdamas ramų mylimosios veidą.
  Praėjus valandai, vaikinas pavargo taip klūpėti prie lovos, nuėmęs rankšluostį nuo Sabrinos kaktos, padėjo jį ant spintelės ir atsisėdo ant žemės, šalia lovos, nugara atsiremdamas į prie jos esančią spintelę. Vis dar buvo sunerimęs. Nesuprato, kas galėjo tokio nutikti, kad mergina taip ėmė ir staigiai pasijautė blogai, galiausiai ir apalpo. Galvoje pradėjo suktis mintys, kad galbūt prie viso to prisidėjo ir praeito vakaro patirtas stresas, ašaros, dėl ko buvo kaltas ne kas kitas, o tik pats Mayran. Pasijautė kaltas dėl šios situacijos, vylėsi, kad galėtų atsukti laiką atgal ir viską pakeisti, nepasielgti taip idiotiškai. Nors tas idiotas, buvo nusipelnęs tų smūgių. Niekas nelįs prie mano mažytės.
  Praėjo dar viena valanda, o garbanius vis dar sėdėjo ant žemės, kantriai laukė kol mergina pramerks akis. Nenorėjo, kad jai atgavus sąmonę, ši būtų viena. Bijojo, kad atgavus sąmonę ši ir vėl galėjo pasijusti prastai. Galiausiai į vaikino kompaniją prisijungė ir keturkojai, kurie buvo labai susirūpinę ir išsigandę dėl savo šeimininkės, suprato, kad kažkas čia ne taip.
  - Viskas gerai, draugužiai. Sabrinai bus viskas gerai. Aš pasirūpinsiu ja. Pažadu, - atsidusdamas tarė vaikinas, taip bandydamas paguosti ne tik augintinius, tačiau ir patį save. Turbūt jam ir reikėjo daugiau paguodos, negu augintiniams.
  Laikrodžiui išmušus dar pusvalandį, pagaliau pasigirdo šioks toks sukrutėjimas. Vaikinas kaip mat pašoko iš vietos ir pripuolė arčiau merginos, kuri rodosi, jautėsi pakankamai gerai. Norėjo kaip mat ją užpulti įvairiais klausimais, bet iš pradžių, leido susiorentuoti aplinkoje ir situacijoje.
  - Sveika, skruzdelyte, gerai jauties? - pamatęs šypseną merginos veide ir pats menkai vyptelėjo, delnu paglostė jos švelnius plaukus. Šunims padarius aptikrą, įsitikinus, kad šeiminkei viskas gerai, o galiausiai, suspaudus ją viduriuke, Mayranas nusijuokė, bet greitai visi juokai baigėsi.
  Švelnus merginos delnas, slystantis jo kaklu ir karštos, minkštos lūpos, kurių nesinorėjo paleisti. Tai buvo netikėta, tačiau be galo malonu. Sureagavęs į saldų, gilų bučinį, vaikinas kiek pasikėlė ir atsakė į bučinį, pasidavė kerams, nesugebėjo susitvardyti ir jokia kaina nenorėjo jo užbaigti. Bučinys, rodosi, tik traukė jį vis giliau, Sabrinos keliami kerai tik stiprėjo, vaikinas dar labiau klimpo, pasidavė tam geram jausmui, aistrai ir meilei.
  Murrell jau ruošiantis veiksmus perimti į savas rankas, juos perkelti tolyn, mergina tarsi kažko išsigandusi atsitraukė ir pabėgo. Vaikinas dar vis apsvaigęs nuo to keistai malonaus jausmo, minutėlę pasėdėjo, o tada nusijuokė.
  - Gyvenimas su vampyriuke – pašelusiai tobulas, - prunkštelėjo kalbėdamas su savimi ir nuėjo dušan, palikdamas keistai besižvalgančius keturkojus lovoje, tarsi žinodamas, kad Sabrinai viskas bus gerai.

[Sabrina von Sjuard]

   Už lango jau buvo gerokai sutemę, o laikrodžio rodyklė rodė beveik vidurnaktį, kai vampyriukė įsėlino į namus. Buvo tikra, kad visi jau miegos, todėl ji liks nepastebėta ir dar kurį laiką galės nesusitikti su Mayran. Žinojo, kad pasielgė bjauriai pabėgdama, o tada visą dieną jo vengdama, negrįždama į namus. Įkyrios mintys nuolat lindo į galvą ir neleido ramiai visko apmąstyti. Atrodė, kad jei ši ir toliau bus toli nuo garbaniaus, ji galiausiai išprotės.
   Kiekvieną kartą prisiminusi vaikino bučinius, atrodydavo, kad lūpas iš tiesų bučiuotų jis ir Sabrina kaskart nestipriai įsikąsdavo sau į apatinę lūpą, jog tas jausmas dingtų. Kad ir kaip ši stengėsi pamiršti tai, kas buvo, niekaip nepavyko. Visas jos mintis buvo okupavęs karštas ispanas ir jo bučinys. Mintyse iškeikusi save ir galiausiai kiek nurimusi nusprendė, kad reiks pasikalbėti, atsiprašyti ir viską paaiškinti. Iš dalies, ji bučiavo jį, nes buvo alkana, o tai atrodė taip kvaila ir nesuvokiama. Neįsivaizdavo, kaip tamsiaplaukis į ją žiūrės, supratęs, kad tada ją valdė alkis. Tiesa, ne visai, jis tik pastūmėjo imtis tokių veiksmų ir per stipriai įsijausti, bet juk Mayran alkis nevaldė...
   Kelis kartus giliai įkvėpusi, pasiėmusi pižamą, tyliai nupėdino į dušą ir gerą pusvalandį stovėjo po šiltu bėgančiu vandeniu mėgindama surikiuoti mintis. Ir čia jos visai nesirikiavo, nors dėl to Sabrina nebesuko sau galvos. Stovint po dušu minčių išvis nebuvo, kažkur dingusios jos leido bent trumpam atsikvėpti. Visgi kiaurą naktį stoviniuoti po dušu neketino, todėl apsivilkusi šilkinę pižamą nužingsniavo į kambarį, kur patogiai susirangęs ilsėjosi Saiko. Išvydęs šeimininkę sumuskotavo uodega ir tyliai amtelėjo. Žinodamas, kad netrukus jiedu susirangys patogioje lovoje, šis it vaikas išsitiesė timptelėdamas Mayran padovanotą jam triušį. Auksaakė trumpam stabtelėjo žvilgtelėdama. Keturkojis atrodė be galo mielai.
   - Tuoj sugrįšiu, - paglosčiusi purų kailį, tyliai, vos girdimai nulipo į apačią.
   Svetainė ir virtuvė skendėjo tamsoje, kaip ir visas likęs namas. Tyla net spengė ausyse ir pirmą kartą mergina pasijuto liūdna. Tiek laiko praleidusi kartu su Heidi ir Mayran, šiandien ji po ilgo laiko buvo viena. Tyliai atsidususi prisileido stiklinę vandens ir liūdnomis auksinėmis akimis žvilgtelėjo pro langą. Mėnesienos šviesa nežymiai skverbėsi pro stiklą.

[Alehandro Murrell]

  Po rytinio, o gal taisyklingiau pasakius, pietinio dušo, mergina taip ir nesugrįžo namo. Tai privertė vaikiną nežinant ką daryt slankioti po namus visą dieną. Šis žaidė su gyvūnais, gamino maistą, truputį apsitvarkė, net paslapčia buvo užsukęs į Sabrinos kambarį ir vedamas smalsumo, išnagrinėjo jos piešinius, , kurie iš tiesų buvo įspūdingi(labiausiai jam patiko jo pačio portretas), tinginiavo. Taip ir praėjo vaikino diena, atrodo, nieko naudingo ir nenuveikus. Į šio galvą dar bandė lįsti mintys, kaltinančios save patį dėl merginos negrįžimo, tą galbūt kiek per daug įsivažiavusį bučinį, bet vaikinas stengėsi paneigti ir išmesti iš galvos visas tokias ir panašias mintis.
  Mayran vis vartėsi lovoje, niekaip negalėdamas užmigti. Nežinia ar jam trukdė ta nerami mintis apie negrįžtančią Sabriną, ar už lango žybsinti pilnatis, tačiau akys nė trupučio nenorėjo merktis. Galiausiai pasidavęs, laikrodžiui mušant beveik vidurnaktį, vaikinas vien tik po apatiniais išėjo iš kambario ir pradėjo leistis laiptais žemyn. Tikėjosi, kad atsigėręs vandens, galės užmigti.
  Nusileidus laiptais žemyn, vaikiną pasitiko pajungta šviesa virtuvėje, kas kiek nustebino. Įžengęs virtuvėn, šis pamatė vien po šilkine pižama stovinčią ir vandenį geriančią Sabriną. Garsiai nurijo staiga burnoje susikaupusias seiles. Visas troškulys staiga dingo, o galvon ir prieš akis pradėjo rodytis prisiminimai apie karštus bučinius persirengimo kabinoje, Sabrinos miegamajame. Giliai įkvėpęs ir dar kartelį atidžiai nužvelgęs merginą, Mayran pajudėjo jos link, atėmė iš jos rankų stiklinę ir padėjęs ant kriauklės, uždėjo rankas ant jos klubų.
  - Man rods, mes dar kai ko neišsiaiškinome, - pasilenkęs vampyriukei prie ausies, tyliai sušnabždėjo. Keistų prieskonių turintis šypsnis švietė jo veide, vaikinas atsuko merginą taip, kad ji žiūrėtų tiesiai į jį ir tik į jį. Dar plačiau vyptelėjo ir staigu judesiu, užkėlė ją ant virtuvės spintelių, pats atsistojo tarp jos kojų. Apsilaižė staiga išdžiuviusas lūpas. Jų veidai buvo vienam aukštyje, visai netoli vienas nuo kito. Sabrinos lūpos viliojo, tiesiog traukte traukė.
  - Šūdas, skruzdelyte, tu taip mane trauki, - sunkiai atsidusdamas sušnabždėjo ir nykščiu lėtai perbraukė per jos lūpas, - nustok svaidytis savais kerais.
  Vėlgi garsiai nurijo seiles, adomo obuolys kiek šoktelėjo. Vaikino žvilgsnis lakstė nuo merginos veido, merginos kūnu ir atgal. Galiausiai pasidavęs slegiamai įtampai, sumažino likusį mažą atstumą ir sujungė lūpas karštam bučiniui.

[Sabrina von Sjuard]

   Pro langą besiskverbianti mėnesiena keistai hipnotizavo. Vampyrė visai užmiršo, jog rankoje laiko stiklinę ir ketino atsigerti. Net toptelėjo mintis, kad galėtų išeiti į lauką ir pasigrožėti vaizdu, tačiau tuoj pat nuvijo šią mintį, mat nujautė, kad derėtų kuo greičiau grįžti į savo kambarį ir nieko nepažadinus susirangyti po antklode ir sulaukti ryto.
   Deja, tokiam planui buvo jau per vėlu. Už nugaros mergina pajuto tylų kvėpavimą ir nė neatsisukusi galėjo pasakyti, kad visai netoliese stovi garbanius. Kūnas akimirksniu įsitempė, oda nežymiai pašiurpo. Mintis ir vėl okupavo prisiminimai apie bučinį.
   Susiimk ir viską jam paaiškink.
   Giliai įkvėpė, trumpam užsimerkė, o tuomet... Tuomet rankoje esanti stiklinė dingo, išgirdo tik tylų skimbtelėjimą, tačiau galvos nepasuko į kriauklės pusę, spoksojo į priešais stovintį vaikiną. Nebebuvo šansų nuvyti tas įkyrias mintis šalin, todėl dabar Sabrina it užhipnotizuota stebėjo garbanių. Iki šiol ir taip įsitempęs kūnas, įsitempė dar labiau vos tik tvirtos rankos nugulė ant klubų. Von Sjuard buvo tikra, kad ne tik jos gerklė išdžiuvo, bet ir širdis nustojo plakti. Sunkiai nurijo seiles jausdama, kaip visu kūnu nubėga malonūs šiurpuliukai po tylių Mayran žodžių, sušnibždėtų į ausį. Nejučia atsirėmė rankomis į spintelę, nes akimirką atrodė, kad kojos nebeatlaikys ir ji susmuks ant žemės visai, kaip prieš kelias valandas. Stipriai sugniaužė stalviršio kraštą, o tada lėtai atleido kartu iškvėpdama. Nebuvo tikra, ar širdis jau plakė.
   - Aš... - pradėjo dar kartą suprasdama, kokia išdžiuvusi buvo jos gerklė.
   Ką ji norėjo pasakyti? Kažką paaiškinti ir... Mintys šuoliavo taip greitai, kad mergina nebe suspėjo jų sugaudyti, o galiausiai ir nė nemėgino. Auksinėmis akimis stebeilėjo į tamsias, užburiančias magijos ministerijos darbuotojo akis. Atstumas tarp jų buvo toks mažas, kad Sabrina juto nuo rudaplaukio sklindančią šilumą.
   Dar kartą pravėrė rausvas lūpas ketindama paaiškinti (nors gerai nebeatsiminė, ką), tačiau jai nespėjus nė žodžio pratarti, netrukus kojomis nebesiekė žemės ir dabar galėjo būdama vienodame aukštyje su vaikinu, stebėti jo veidą iš arti. Tik garbaniaus veidas jos nelabai domino. Auksinis žvilgsnis nuslydo prie putlių lūpų. Švelniai krimstelėjo apatinę lūpą.
   - O tu pasiduok jiems, - tyliai sušnibždėjo.
   Nelabai suprato apie kokius kerus vaikinas kalbėjo, jei atvirai, ji ir pati nelabai suvokė, ką kalbėjo, nes burną ir smegenis jungiantis laidelis buvo nutrūkęs. Buvo tikra, kad jis susijungs, kai tik ji atsidurs savo kambaryje ir liks viena, o kol kas...
   Ji vos matomai šyptelėjo, o tuomet nieko nelaukdama atsakė į bučinį, kurio visą dieną laukė. Kuris taip vedė iš proto. It alkanas žvėris ji atsakė į bučinį ir nors nežiūrėjo į laikrodį, kai atsitraukė, jautė, kokios sutinusios lūpos buvo. Tyliai nusijuokė apsilaižydama jas ir žvilgtelėdama į Mayran.

[Alehandro Murrell]

  Bučinys buvo magiškas. Lūpos judėjo vienu ritmu, tarsi buvo skirtos vienos kitoms, troško vienos kitų. Jaunuoliai lyg alkani žvėrys, gavę savo grobį, bučiavosi, troško artumo. Bučinys buvo stebuklingas, stebuklingesnis už visą magiją, egzistuojančią magijos pasaulyje. Kūnų lakstė niekad nejausti šiurpuliukai, visi organai, esantys Mayran viduje, keletą kartų apsivertė, viduje tarsi skraidžiojo keistai malonūs padarėliai.
  Laimingas ir savas.
  Vaikinas nerado daugiau žodžių apibūdinti šiam nuostabiam jausmui, o ir nelabai norėjo jų ieškoti, neturėjo tam laiko. Jam užteko to, ką turėjo, to, ką jautė, to, kas vyko. Rodosi, tik toks vienas nekaltas bučinys, negalėjo sukelti tiek daug malonios sumaišties, laimės ir jausmų, tiesa? Bet būtent tai jis ir padarė, sumaišė, o galbūt kaip tik atrado tobulą vietą vaikinui šiame pasaulyje.
  Jaunuoliams pritrūkus oro, atsitraukus vienas nuo kito, jų abiejų lūpos buvo sutinusios, bet atrodė tik dar labiau gundančiai, dar labiau traukė dar vienam giliam bučiniui. Negalėdamas tvardyti laimės, vaikinas plačiai nusišypsojo, dar bandydamas tą šypseną slėpti prikasta lūpa, kad nekaip sekėsi.
  - Tu net neįsivaizduoji... - nepabaigdamas pasakyti teiginio, palikdamas tai nežinioje, tyliai sušnabždėjo. Giliai alsavo, krūtinė kilnojosi. Kad ir koks malonus buvo bučinys, tačiau jis išsiurbė daug deguonies, organizmas jo reikalavo daugiau. Bet kvailai laiminga šypsena nuo veido nedingo.
 Nors mielai pakartočiau dar milijoną kartų ir daugiau... Deguonis - palauks.
  Minutėlei praėjus, vaikinas atgavo normalų kvėpavimo tempą, pasilenkė ir dar kartelį pakštelėjo vampyriukei į lūpas. Tik šį syk švelniai ir labai trumpam bučiniui. Delnu perbraukė per šios kiek pasišiaušusius plaukus.
  - Tu nuostabi, - plačiai besišypsodamas tarė ir kiek geriau pagalvojęs, atsitraukė nuo merginos, paliko ją sėdėti ant spintelės. Keistas tuštumo, kažko trūkumo jausmas, aplankė. Tačiau bandydamas tai panaikinti, vaikinas ištiesė rankas į šonus, tokiu gestu tarsi parodydamas norą artumui, kviesdamas apsikabinti. Taip, gal tai ir nebuvo labai logiškas veiksmas, tačiau būtent to šis šią akimirką ir norėjo, ramaus, meilaus apsikabinimo ir jaukaus laiko su jo širdies savininke. Paslapčia pasigrobiant vieną kitą bučinį... Ir nesvarbu, kad dabar buvo vidurys vidurnakčio.
  - Eime į lovą? - nedrąsiai, gal kiek baugiai paklausė, neturėdamas omeny nieko blogo, norėdamas tik laikyti mergina savam glėbyje ir niekad nepaleisti, kiek bijodamas merginos reakcijos į klausimą, - ar galėčiau kartu...?

[Sabrina von Sjuard]

   Niekuomet netikėjo, kad tai, kas aprašoma knygose, rodoma filmuose gali būti tikra. Niekad nebūtų pagalvojusi, kad kada nors atsidurs pagrindinės herojės vietoje iš to svaiginančio romano. Nė nebūtų pagalvojusi, kad įmanoma ką nors šitaip mylėti. Ir nors ją velniškai traukė prie Mayran, lūpos vis dar jautė jo lūpas, Sabrina negalėjo patikėti, kad garbanius myli ją ir ką tik aistringai bučiavo.
   Tankiai kvėpavo leisdama plaučiams prisipildyti deguonies, nes nujautė, kad šio pritrūkus ji dailiai, arba ne, nukris nuo spintelės ir vėl neteks sąmonės, Murrell bus priverstas nešti ją iki jos kambario ir vėl slaugyti. Šito vampyrė visai nenorėjo. Ne, ji troško mėgautis tuo, kas ką tik įvyko.
   - Ne, neįsivaizduoju, - vis dar gaudydama kvapą tyliai atsakė, - bet aš žinau, - šyptelėjo ištiesdama ranką ir sunerdama judviejų pirštus.
   Kurį laiką žvelgė auksinėmis akimis į sunertus pirštus. Toptelėjo, kad laikas nepaliaujamai gretai bėgo ir Mayran netrukus turės palikti Venisą ir grįžti į Londoną. Širdį pervėrė nemalonus jausmas. Ne, ji nenorėjo paleisti vaikino. Neįsivaizdavo, kaip skaudu bus stebėti jį nusigręžiant ir pamažu tolstant nuo jos. Gintarinės akys apsitraukė keistu liūdesio šydu. Kaip tik tą akimirką vaikino ranka ėmė slysti ir Sabrina paniškai ją sugniaužė savo mažame delniuke. Deja, tai nepadėjo. Kiek nustebusi kilstelėjo galvą. Nesuprato, kodėl garbanius atsitraukė ir paliko ją. Negi visa tai tebuvo tik linksmas žaidimas jam? Ar jis perskaitė jos mintis iš akių ir suprato, kad viso to nereikia, nes bus tik skaudžiau? Pravėrė rausvas lūpas ketindama sustabdyti garbanių, tik taip ir liko nieko nepasakiusi. Mayran nereikėjo sustabdyti, šis pats sustojo ištiesdamas rankas į ją.
   Nusijuokusi vampyrė dailiai stryktelėjo nuo spintelės ir pasileido link tamsiaplaukio. Auksinės akys ir vėl buvo linksmos, o veide švietė plati šypsena. Visos blogos mintys kažkur dingo ir von Sjuard buvo tikra, kad jų tikrai nepasiges ir paieškos neskelbs. Tiesa sakant, ji jau užmiršo jas.
   Švelniai apglėbė nuogą Murrell nugarą prisiglausdama prie šio ir užsimerkdama. Juto, kaip į kūną smelkiasi nuo vaikino dvelkianti maloni šiluma. Niekaip nesuprato, kodėl visuomet jo kūnas būdavo toks šiltas. Žinoma, ji suprato, kad priešingai nei ji, Mayran ne vampyras, tačiau žmogaus kūno temperatūra taip pat keičiasi. Įprastai rankos būna vėsios, tačiau vaikinas... Atrodė, kad jis nejaučia aplinkos temperatūros ir savo viduje turi židinį.
   - Kad ir į pasaulio kraštą, - nusijuokė pakeldama galvą ir auksinėmis akimis pažvelgdama į garbanių, o tuomet nežymiai linktelėjo prisikasdama apatinę lūpą.
   Netrukus abu jaunuoliai patogiai buvo įsitaisę minkštoje Sabrinos lovoje, saugomoje Saiko ir Lordo. Vampyrė įsitaisė Mayran glėbyje paslėpdama auksines akis.

[Alehandro Murrell]

  Matyti Sabriną, savo skruzdelytę, laiminga, buvo viskas ko Mayran norėjo ir troško. O žinojimas, kad prie jos laimės prisidėjo ir pats jis, vertė ir patį jaustis laimingu, veide išlįsti tik dar platesnei šypsenai.
  Merginai šoktelėjus nuo virtuvės spintelių ir bėgte atbėgus į jo glėbį, vaikinas sukikeno, apglėbė liekną šios liemenį stipriomis rankomis ir prisiglaudė kaip įmanoma arčiau savęs. Nenorėjo paleisti Sabrinos nei šią sekundę, nei šią minutę, nei visą pasaulio egzistencijos laiką. Laikyti mylimą merginą savo glėbyje buvo per daug gera, tarsi netikra. Tarsi norėjosi sau įžnybti, norint įsitikinti, kad visa tai realybė, o ne vienas, ilgai besitęsiantis sapnas, svajonė. Tačiau to nereikėjo. Užteko vien jausti Sabrinos kūną, prigludusį prie savojo, kad suprastum, kad tai ne vienas tobulas sapnas.
  Dar minutėlę pastovėję apsikabinę, jaunuoliai patraukė Sabrinos kambario link, visai neužilgo jau gulėjo šiltoje, minkštoje lovoje, vienas kito glėbyje, su veiduose atsispindinčia laime, apsupti puikios akimirkos.
  - Myliu tave, - nežinia kodėl, bet jautė, kad turi tai pasakyti. Pridėjo lūpas prie tamsiaplaukės kaktos, tik dar stipriau suspaudė ją savame glėbyje, tarsi bijodamas, kad ši gali pabėgti.
  - Žinai, niekad neįsivaizdavau, kad gyvenimas gali būti toks nuostabus, kol manajame nepasirodei tu, - kiek meilikaudamas, tačiau tuo pačiu metu sakydamas tiesą, tai, ką iš tiesų manė, tarė.
  Bėgo sekundės, minutės, o galiausiai valandos. Jaunuoliai meiliai susiglaudę gulėjo, retkarčiais persimesdavo keletą žodžių, keliais sakiniais, tačiau jiems užteko ir tos nuostabios akimirkos, tų nuostabių jausmų. Žodžių nereikėjo, kad suprastų vienas kitą. Tai buvo paprasta, jauku ir beprotiškai gera.
  Pamažu akys merkėsi, mintys pynėsi, miegas jau baigė pasiglemžti Mayran, matyt, norėjo nutraukti šią nuostabią akimirką. Kad ir kaip šis nenorėjo tam pasiduoti, tačiau tai nebuvo taip lengva, kaip atrodė.
  - Mielai padovanočiau tau visą visatą, - pats nebesuprasdamas ką kalbą, jau beveik miegantis, veikiamas nuovargio, tarė. Galiausiai šio akys visiškai užsimerkė, kvėpavimas sulėtėjo, o rankos prisitraukė merginą tik dar arčiau savęs, tarsi bijodamos, kad ši gali išnykti, pabėgti.
 

[Sabrina von Sjuard]

   Užmerkus akis atminty iškilo prisiminimas. Tuščia Trafalgaro aikštė ir ji vienui viena. Tą kart norėjo  pabėgti nuo savęs, išmesti visus bjaurius prisiminimus iš galvos ir užmiršti nelemtą įvykį. Ir, tiesa sakant, ji tai ir padarė, tik ne viena. Trafalgaro aikštėje ją užkalbinęs vaikinas, kurio glėbyje Sabrina kaip tik ir gulėjo, ne tik padėjo įveikti visas baimes, blogus prisiminimus, tačiau suteikė tai, kuo niekuomet mergina netikėjo. Dabar ji buvo laiminga. Tokia laiminga, kiek tik įmanoma šiame pasaulyje.
   Lūpų kampučiai nejučia išsilenkė į plačią šypseną nuo kurios netrukus ėmė skaudėti skruostus. Ir nors vampyrė stengėsi nustoti taip plačiai šypsotis, nepajėgė. Tai kiek erzino, tačiau tuo pat metu buvo be galo malonu. Niekaip nepavyko nuslėpti tos keistos laimės, tų pilve plazdančių drugelių.
   - Aš irgi tave myliu, - kiek atsitraukusi nuo vaikino, atlošusi galvą tyliai ištarė.
   Žodžiai nuskambėjo keistai tyliai, prikimusiu, kiek gundančiu balsu, tačiau Sabrina buvo tikra, kad garbanius išgirdo ją. Žinoma, kiek pati nustebo dėl tokio tono, bet per daug į tai dėmesio nekreipė. Turbūt nė nebūtų sureagavusi, jei už lango būtų praošusi baisi audra.
   - Tu meilikauji, - priekaištingai dėbtelėjo į tamsiaplaukį rauktelėdama antakius ir tuoj pat nusijuokdama. Gal Murrell ir meilikavo, tačiau su jo žodžiais mergina sutiko. Būtų pakartojusi kiekvieną savo gyvenimo akimirką, jog galiausiai atsidurtų jo glėbyje.
   - Juk supranti, kad verti mane pamiršti sveiką protą, - dar kartą paprieštaravo nusijuokdama ir prisiglausdama prie garbaniaus.
   Akys pamažu ėmė merktis ir Sabrina taip nesipriešino. Dar girdėjo tylius vaikino žodžius, sugebėjo nežymiai šyptelėti, o tuomet paniro į tamsą. Dailių bruožų veide šypsena taip ir neužgeso.