[Heidi Mollson]

  Buvo panašu, kad Mayran rimtai susimąstė apie Lordo palikimą čia, kas skambėjo džiuginančiai, tačiau tuo pat metu ir kiek liūdnokai. Heidi spėjo, kad juos sieja stiprus ryšys ir išsiskyrimas būtų per daug liūdnas abiems. Aišku vaikinas būtų greičiau susitaikęs su šia mintimi, tačiau šunelis vargu ar suprastų kodėl jį taip staigiai paliko mažai pažįstamoje vietoje. Nuo stalo dingus puodeliui, mergaitė linktelėjusi padėkojo Sabrinai.
  Akies krašteliu stebėdama apibintuotą ranką, jaunoji vampyrė susidarė įvaizdį, kad šiam visai neseniai teko dalyvauti muštynėse ir iš jų parsinešti didesnį ar mažesnį įpjovimą. Tačiau nenorėdama darytis klaidingų spėjimų pirmiau laiko, nusprendė neteisti šio. Merginai prie vaikino prie vaikino prisiartinus per daug arti, nei šioji tikriausiai norėjo, žalsvos spalvos akių, savininkė tikėjosi, kad tai prives prie bučinio ir nebe teks matyti jaunosios von Sjuard liūdnos dėl to, kad šis tariamai myli kitą. Tačiau jos liūdesiui tai neįvyko ir buvo sulaukta tik paaiškinimo, kodėl ranka apvyniota bintu.
  Merginai pasišalinus, tamsiaplaukė šyptelėjo ir linktelėjo, sulaukusi pasakymo, kad nebus palikta viena čia ilgai. Sulaukusi klausiančio žvilgsnio į kurį nors turėjo atsakymą, klastuolė tik gūžtelėjo pečiais, akimis palydėdama jaunuolius. Neturėdama labai daug veiklos, Heidi patraukė virtuvės link, ketindama išplauti užsilikusius trijulės puodelius. Greitai atlikusi šį darbą, mergaitė grįžo į savo vietą, tikėdamasi, kad Sabrina viršuje neužtruks per daug ilgai. Aišku tai jai nebuvo labai svarbu ir lengvai galėjo pabūti viena, tačiau tuo pat metu ir norėjo pasikalbėti su ja ir galbūt išaiškinti, kad yra kitaip, nei ji mano.

[Sabrina von Sjuard]

   - Ne, - tuoj pat paprieštaravo Mayran ėmus svarstyti apie keturkojo palikimą čia, Venise. - Jei ketini palikti Lordą mums, teks pasilikti ir pačiam, nes neleisiu Lordui manyti, kad šeimininkas jo atsisakė, - šyptelėjo žinodama, koks brangus vokiečių aviganis yra garbaniui.
   Nors pūkuotąjį Mayrano draugą tematė vos antrą kartą, bet spėjo pastebėti, koks tvirtas ryšys juos sieja. Vokiečių aviganiai ypatingai pasižymi ištikimybe, todėl toks išsiskyrimas sukeltų tik liūdesį Lordui. Mayranui taip pat ir nesvarbu, kad jo augintinis būtų mylimas ir globojamas bei turėtų draugą, jam vis tiek truktų šeimininko. Sabrina nė neįsivaizdavo, ką darytų, jei tektų palikti Saiko kam nors. Turbūt atsisveikintų plyštančia širdimi ar paprasčiausiai atsisakytų visko, kad tik galėtų likti su šiuo. Nebūtų atleidusi sau už Saiko palikimą, nujautė, kad tamsiaakis taip pat.
   - Menkas įdrėskimas ir toks didelis tvarstis? - netikėdama tuo, kas buvo pasakyta, kiek prisimerkė, tačiau nusprendė, kad toks rūpestis gali sukelti įtarimų, galiausiai linktelėjo.
   Stengdamasi paskubėti, kad nei Wallfloweris, nei Heidi neužsibūtų per ilgai vieni, mat nenorėjo, kad kuris nors jaustųsi nuliūdęs ar vienišas, suruošė kambarį naujajam svečiui. Lova dabar buvo apvilkta balta, pavasarinėmis gėlėmis kvepiančia patalyne, atneštas rankšluostis, padėtas ant tualetinio staliuko bei kiti reikalingi daiktai. Prieš grįždama į savo kambarį dar trumpam stabtelėjo grįžtelėdama per petį, įsitikindama, kad viskas suruošta, o tada koridoriumi nėrė savojo kambario link.
   - Žinau, kad pasielgiau negerai, bet nebūtina į jas žiūrėti taip piktai, - kikendama pratarė stovėdama tarpduryje ir stebėdama, kaip garbanius šaudo žaibais žvilgsniu į ant stalo stovinčias rožes. - Pamaniau, kad neteisinga leisti joms nuvysti vien dėl to, kad buvo nuskintos pradžiuginti keletui dienų, todėl po to, kai padovanojai jas, susiradau burtą, kuris tarsi užmigdė jas ir neleido joms nuvysti, - žengusi kelis žingsnius ir sustojusi prie savo rašomojo stalo, pakankamai toli nuo Mayran, kad išlaikytų pagarbų atstumą, nusijuokė.
   Tiesa, tikrosios priežasties von Sjuard taip ir neatskleidė. Nepasakė, kad vaikino dovanotas gėles saugojo dėl to, kad jos buvo brangios jai. Rožes padovanojo ne kas kitas, o Wallfloweris ir mergina žinojo, kad jas saugos visus likusius savo gyvenimo metus, o tai reiškė ateinančius kelis šimtus metų. Beveik, kaip pasakoje...
   - Ei, - auksinis žvilgsnis nukrypo į piešinį, esantį tamsiaakio rankose. - Padėk jį, jis nevykęs, reiktų patobulinti arba perpiešti, - atsiduso surimtėdama.
   Pokalbis, kurio rudaplaukė taip nelaukė su kiekviena akimirka artėjo. Kas sekundę į ausį sušnabždėdavo, kad jis niekur nedingo ir ji netrukus privalės viską pasakyti. Šitai visai nežavėjo vampyrės, ji mieliau būtų skradžiai žemėn prasmegusi nei šitaip save skaudinusi, bet buvo davusi sau pažadą, todėl privalėjo laikytis jo. Norėjo, kad Mayran būtų laimingas.
   - Beje... Aš atsiprašau, kad praėjusį kartą pabėgau... - nudelbusi auksines akis į žemę prakalbo. Balsas buvo liūdnas ir netvirtas tarsi Sabrina kažko bijotų. - Turbūt tądien visko buvo per daug, bet tikrai nenorėjau tavęs įskaudinti... Turėjau deramai atsakyti į tavo klausimą... Turbūt dabar su ta mergina esat pora ir mano patarimo tau nebereikia, - tarti šiuos žodžius buvo nepaprastai skaudu, akimirką pasirodė, kad balsas ėmė drebėti, bet tuoj pat rudaplaukė giliai įkvėpė ir susivaldė. - Tik manau, kad jai pasisekė. Labai pasisekė. Tu draugiškas, rūpestingas, linksmas, geras ir niekuomet neleidi liūdėti. Manau, kad tau tereikia apgaubti ją savo rūpesčiu ir ji bus laiminga. Na, ir tai, ką tuomet sakei, - dirbtinai nusijuokė pasitraukdama į šalį, mat išstovėti šalia vaikino buvo nepaprastai sunku.
   Kūną ėmė slėgti sunkumas, nepaaiškinamas, nemalonus sunkumas. Nežinodama, ką daryti, kad neatrodytų įtartinai, patraukė prie lovos. Nuėmė paliktą Saiko žaislą ir padėjo šį į jo guolį netoli lovos.

[Alehandro Murrell]

   Piktas, liūdnas ir nusivylęs vaikino žvilgsnis buvo nukreiptas į nuostabaus grožio, puikiai išsilaikiusias, gražiai prasiskleidusias ir rūpestingai prižiūrėtas rožes, kurios šiam buvo kažkur matytos, bet jis niekaip neprisiminė kur. Kad ir kaip bebūtų, vaikinas buvo piktas ir nuliūdęs dėl to, kad suprato pavėlavęs. Jis žinojo, kad šios rožės merginai turbūt buvo skirtos ne nuo ko kito, kaip nuo šios širdies savininko ar simpatijos, kas reiškė, kad jis pavėlavo, nespėjo prisipažinti, kad myli ją ir dėl to kaltas buvo tik jis pats.
  Vaikino veidas šiuo momentu priminė supuvusią bulvę. Jame atsispindėjo daugelis įvairiausių  jausmų, kurių jis net pats nesuprato, nesugebėjo perprasti. Tačiau viską greitai pakeitė į kambarį įžengusi Sabrina ir jos ištarti žodžiai. Iš pradžių Mayranas liko nesupratęs, bet viskas pasikeitė kai jis suprato. Šios rožės nebuvo padovanotos kokio nors vaikino, kuris patinka tamsiaplaukei. Jos buvo tos pačios rožės, kurias pats Mayranas įteikė Sabrinai per jų pasimatymą kavinėje.
  Patenkinta, laiminga ir tuo pačiu metu žaisminga šypsenėlė pasirodė garbaniaus veide, jis jautėsi laimingas, patenkintas ir pagerbtas už tokius merginos veiksmus. Jautėsi ypatingas Sabrinai, dėl ko tiesiog nesugebėjo paslėpti laimės.
  - Nesitikėjau, kad taip su jomis pasielgsi, bet aš laimingas, kad jos tau patiko ir, kad jos tau yra ypatingos, - su plačia šypsena veide tarė ir atsisuko į Sabrina, laimės žiburėliais spindinčiomis akimis pažvelgė į jos gintarines, įtraukiančias ir nuostabaus grožio akis.
  Rodosi, kad visą vaikino dėmesį buvo pasiglemžusios rožės ir šis visai buvo pamiršęs apie rankose laikomą piešinį, portretą, kuriame buvo pavaizduotas. Atitraukęs žvilgsnį nuo vampyriukės akių, tarsi pabudęs iš transo būsenos, vaikinas grąžino žvilgsnį į piešinį, kuriame kiekvienas jo veido bruožas buvo tobulai pavaizduotas, tarsi nukopijuotas. Wallflowerio veidą nušvietė tik dar platesnė šypsena ir šis grąžino žvilgsnį ties tamsiaplauke.
  - Ne, jis puikus. Nežinojau, kad taip gražiai pieši, o taip pat nežinojau, kad esi taip apsvaigusi nuo manęs, kad net pieši, - laimingu balso tonu, kiek paerzindamas merginą, tačiau neturėdamas to iš tiesų omenyje, tarė apsauginio darbą dirbantis vaikinas. Bet vis dėlto šis paklausė von Sjuard ir padėjo tikrai įspūdingą piešinį ant stalo, šalia kitų piešinių.
  Temai pasisukus kiek rimtesne linkme, Sabrinos veide ir balse pastebėjus liūdesį, kiek surimtėjo ir suraukė antakius. Mayranas norėjo paprieštarauti jai tik pradėjus kalbėti, sutabdyti ją ir pasakyti, kad tai nėra tiesa, tačiau nenorėjo jos pertraukti, tad kantriai laukė, kol ši nustos kalbėti.
  - Skruzdelyte, mažute, tu neturi atsiprašinėti. Tu nepadarei visiškai nieko blogo ir tikrai neturi atsiprašinėti. Aš puikiai, suprantu, tą dieną visko buvo tiesiog per daug ir dėl šios priežasties viskas įvyko savaime. Pagalvok, jeigu ne tu, aš būčiau mirtinai nukraujavęs. Tikrai neturi manęs atsiprašinėti ar daryti ko nors panašaus. Aš turėčiau dėkoti, kad turiu tave šalia, - kalbėdamas švelniu balso tonu, prieidamas kiek arčiau Sabrinos ir užkišdamas jos vieną nepaklusnią plaukų sruogą jai už ausies, tarė, - Tarp mūsų su ta mergina nieko nėra. Aš supratau, kad ji nėra man skirta ir tiesiog nenorėjau nieko tęsti su ja. Mano širdį jau tada buvo užkariavusi kita mergina, nors aš to pats nesupratau ir ji dar ir dabar to nežino, - prisipažino ir atsiduso, tačiau jo veidą neužilgo ir vėl papuošė plati šypsena.
  - O už tai, kad panelė Von Sjuard šią akimirką labai nusišneka ir dar yra nusiminusi, jos laukia bausmė, - žaismingai išsišiepė vaikinas ir merginai nė nespėjus sureaguoti, nenaudodamas jokios jėgos, rankomis pakėlė Sabriną už liemens ir paguldė ją į lovą. Nepraėjus nė sekundei, pats pakibo virš jos ir pradėjo ją kutenti. Merginos juokas tik platino ir taip plačią šypseną jo veide, vertė norėti ir pačiam juoktis.

[Sabrina von Sjuard]

   Garbaniaus veidas persimainė taip pat greitai, kaip orai Lietuvoje praėjusias kelias savaites. Niūrus žvilgsnis, kietai sučiauptos lūpos, akyse atsispindintis nusivylimas ir liūdesys. Visa tai dingo taip greitai, kad Sabrina nė nesuspėjo pastebėti. Po jos ištartų žodžių vaikinas tarsi atkuto ir ėmė šypsotis taip plačiai, kad pati mergina buvo priversta šyptelėti nejučiomis.
   - Gavau jas nuo brangaus žmogaus, - gūžtelėjo pečiais suskubdama pridurti dar sakinį, kad nekiltų įtarimų. - Draugų dovanas branginu, - nejaukiai šyptelėjo pasijusdama prastai dėl savo melo.
   Visą šį laiką buvo pasiryžusi slėpti savo jausmus, tylėti ir nė žodeliu neprasitarti ar neleisti niekam to suvokti, tačiau dabar jautėsi nepaprastai kvailai ir blogai. Ji nebebuvo maža mergaitė, kuri bijo prisipažinti savo jausmų, netrukus sulauks savo dvidešimto gimtadienio, o elgėsi taip kvailai... Šitai vertė jaustis blogiau nei blogai. Mayran ji iš tiesų brangino ir mylėjo, nenorėjo nuo jo nieko slėpti, jis visuomet su ja būdavo geras, mėgindavo pralinksminti, o ji... Giliai įkvėpė. Visa tai darė tik tam, kad neatimtų tamsiaakio iš tikrosios merginos. Negalėjo šitaip pasielgti.
   - Taip, mirštu iš meilės tau, - nusijuokė manydama, kad toks juokelis nieko blogo nepadarys.
   Jie juk vienas kitą visuomet erzindavo, kikendavo kartu ir puikiai perprasdavo vienas kito mintis, tad ir dabar, regis, nieko blogo neturėjo nutikti. Tai tebuvo tik paprasčiausias juokelis, nieko daugiau. Tiesa sakant, buvo, jis reiškė labai daug jaunajai von Sjuard, bet to visai nereikėjo žinoti garbaniui.
   Išgirdusi žodžius rudaplaukė tik vyptelėjo. To ir reikėjo tikėtis. Wallfloweris buvo tas, kuris kaip įmanydamas bandydavo ją paguosti ir nuraminti. Ir jam visuomet tai sekdavosi, tačiau ne šįkart. Sabrina nuoširdžiai bandė nuvyti liūdesį šalin, bet šis it užsispyręs ožiukas nesijudino iš vietos.
   - Mayran... - tyliu balsu kreipėsi purtydama galvą. - Jei ne aš, tądien tu nebūtum nukentėjęs. Jei būčiau geriau apgalvojusi savo veiksmus, nieko panašaus nebūtų nutikę, - atsiduso krūptelėdama nuo vaikino prisilietimo.
   Nekaltas, švelnus prisilietimas privertė suvirpėti visą kūną. Kilstelėjo galvą ketindama atsakyti, bet gintarinėms akims stabtelėjus ties garbaniaus lūpomis, visi žodžiai kažkur išgaravo. Mintys tapo nepaprastai susijaukusios, bet tuo pat metu - šviesios. Sutelkusi dėmesį ne į tariamus Wallflowerio žodžius, o į pašalinius objektus, dalį žodžių mergina paprasčiausiai praklausė. Tik po kelių akimirkų sugebėjusi atsitokėti papurtė galvą nusukdama žvilgsnį šalin.
   - Nepasisekė jai, - vyptelėjo išsiblaškiusi.
   Pirmiausia, mintis, kad Mayran nebesieja niekas su ta mergina, maloniai paglostė savimeilę, beveik leido nusišypsoti ir pasidžiaugti, tačiau sekantys žodžiai sunaikino visas viltis. Nusivylusi Sabrina tik menkai šyptelėjo ketindama pasiūlyti eiti pailsėti, kol ji tuo metu nusileidusi į apačią su Heidi paruoš vakarienę.
   - Ką? - tespėjo paklausti prieš tamsiaakiui griebiant ją už liemens ir paguldant į lovą.
   Nė įkvėpti nespėjo, o buvo užkutenta. Raitydamasi ant lovos, garsiai kikendama ir sunkiai gaudydama orą kentė baisiausią bausmę - kartu keliančią juoką, bet tuo pat metu verčiančią norėti numirti. Susiprotėjusi pasinaudoti vampyriška jėga, trūktelėjo vaikiną už rankos ir lengvu judesiu pervertė šį ant lovos šalimais.
   - Nekentėsiu viena, - juokdamasi atsilygino tuo pačiu, o tada sunkiai gaudydama kvapą, stengdamasi negalvoti apie jo ir tos nežinomos merginos santykius, krito šalimais Mayran. - Papasakok, ką veikei vis šį mėnesį. Tik plačiau, - dėbtelėjo patogiau atsiguldama, įsmeigdama žvilgsnį į tamsias akis.
   Klausytis raminančio, švelnaus Wallflowerio balso buvo nepaprastai malonu. Aksominis balsas ramino, vertė atsipalaiduoti, tad Sabrina nė nepajuto, kaip auksinės akys užsimerkė ir ji nugrimzdo į tamsą.

[Alehandro Murrell]

  Vaikiną labiausiai prajuokino merginos reakcija, šiam pagrasinus apie jos laukiančią bausmę. Tačiau stebėti besijuokiančia, besivartančią lovoje, laimingą, su plačia šypsena veide Sabrina, Mayranui buvo viskas, ko šis tik galėjo norėti ir tai jį patį vertė šypsotis taip, kad net pradėjo skaudėti skruostus.
  Toks artumas su vampyre tik ir kvietė pasilenkti ir sujungti judviejų lūpas, pabučiuoti ją, įtraukti į savo glėbį ir niekad nepaleisti, tačiau nors vaikino kūnas ir protas beprotiškai to reikalavo, taip pasielgti jis negalėjo. Sabrina dar nežinojo apie jo jausmus, kurie buvo taip aiškiai rodomi ir skirti jai. Wallfloweris dar turėjo palaukti, sulaukti tinkamos progos ir nepasielgti neapgalvotai...
  Iš minčių vaikiną prikėlė netikėtas merginos veiksmas. Pasinaudojusi savo vampyriška jėga Von Sjuard parvertė vaikiną ant lovos ir pradėjo kutenti. Iš šio lūpo pasigirdo ne kutenimo bijantis, tačiau kiek pašaipus juokas.
  - Skruzdelyte, tu tikrai manai, kad aš bijau kutenimo? Čia tik tu bijai jo ir aš galiu tave pakankinti, - erzindamas merginą, tarė ir šiai atsigulus šalia jos, pažvelgė į jos akis ir šyptelėjo, nesusilaikęs nubraukė jai kelias ant veido užkritusias plaukų sruogas ir užkišo už ausies.
  Kokia ji graži...
  - Ar tau taip įdomu ką aš veikiau per tą mėnesį? Iš tiesų nelabai ką turiu papasakoti, - pradėjo kalbėti ir patogiau įsitaisė lovoje, - Tau išvykus buvo liūdna, trūko susitikimų su tavimi ir to smagaus praleisto laiko, tad ieškojau veiklos, kad tai pakeistų susitikimus, užimtų laisvą laiką. Nusprendžiau pabandyti apsilankyti sporto salėje ir ten man visai patiko, o ir pasitarnavo darbe, tad pradėjau vis dažniau ten laikytis. Buvau paaukštintas darbe, dabar prižiūriu, saugau daug svarbesnius ir įtakingesnius magijos pasauliui žmones, tad ir susidūrimų būna daugiau, ko pasekmės matosi ant mano rankos. Vakarais dažniausiai išeidavom pasivaikščioti, išsilakstyti su Lordu, dar labiau ištyrinėjom Londoną, atradom nemažai jaukių, gražių vietų, praleidom daugiau laiko kartu, kadangi man ten daugiau nieko be jo neliko. O galiausiai bandžiau pasiimti darbe atostogas kuo ilgesniam laikui, kad galėčiau praleisti daugiau laiko su tavimi. Manęs išleisti nenorėjo, tai buvo gan sunkoka, bet rodosi, kad man pavyko ir čia galėsiu praleisti dvi savaites jeigu tu esi nieko prieš. - šyptelėjo nuo minties, kad su Sabrina galės praleisti daug laiko, o galbūt net prisipažinti savo jausmuose ir tikėtis sulaukti tokio pačio atsako, o blogiausiu atveju, būti sudaužytu į mažas šukeles...
  Grąžinęs žvilgsnį ties tamsiaplauke merginą, šis pastebėjo, kad jos akys užmerktos, kūnas atsipalaidavęs ir kvėpavimas sulėtėjęs. Šyptelėjo.
  - O, kad tu žinotum kaip aš tave myliu... - liūdnai nutęsė Wallfloweris ir nenorėdamas trauktis nuo jo širdį pavergusios merginos, leisdamas sau pasielgti taip, kaip trokšta širdis, apsikabino merginą per liemenį, priglaudė jos liekną kūnelį prie savęs, pakštelėjo jai į pakaušį ir net nepajuto kaip jį patį pasiglemžė miegas.

[Heidi Mollson]

  Būdama viena apačioje ir neturėdama ką veikti, Heidi prisijungė prie šunelių, atsisėsdama netoliese jų ir imdami su šiais žaisti. Nebuvo panašu, kad šie būtų pasigedę savo šeimininkų ir vieno šoklaus kamuoliuko, kuris būdavo numetamas vos jį atnešus ir dėl kurio galėjo žaismingai peštis užteko. Aišku mergaitė draugiją būtų mieliau leidusi su Sabrina, tačiau Saiko ir Lordo nebuvo tokia prasta, kad labai liūdėtų dėl to, tad tik teko džiaugtis, kad nėra palikta visiškai viena.
  Praėjo dar keletas minučių, du draugai pagaliau šiek tiek pavargo ir nebe taip lengvai bėgiojo kamuoliuko link. Šiems sumanius prigulti, jaunoji vampyrė pasidėjo kamuoliuką šalia, lyg besididžiuojanti savimi augintinių savininkė. Greitai pasigirdo šnarpštimas pranešantis, kad pirmame namo aukšte, vienintelė dar nemieganti būtybė buvo žalsvos spalvos akių savininkė, kuri neįsivaizdavo ką dabar turėtų daryti. Jaunosios von Sjuard nesirodymas šiek tiek gąsdino tamsiaplaukę, tačiau ji abejojo, kad jai kažkas gali nutikti, kol ji yra su, vos mažiau nei valandą pažįstamu, vaikinu. Na nebent jis yra vampyru medžiotojas, kuris tik apsimetinėjo tuo, kuo buvo dabar. Tačiau greitai buvo atmesta ši galimybė, kadangi abejojo, kad šis būtų laukęs taip ilgai.
  Pakilusi nuo grindinio, klastuolė patraukė laiptų link, tik ketindama įsitikinti ar viskas yra gerai. Šuoliuodama per kelis laiptelius iš karto, šioji greitai atsidūrė viršuje ir patraukė kambario link.
  -Sabrina? -būdama per kelis žingsnius nuo durų, pašaukė Heidi. Neišgirdusi atsakymo, šiek tiek paspartino žingsnį, staigiai sustodama tarpduryje, šiek tiek nustebusi dėl išvysto vaizdo. Jaunuoliai miegojo susiglaudę, nepalikdami tarpo įsiterpti nei mažam puodeliui. Tik atsikėlė, o jau vėl guli lovoje papurtė galvą, džiugiai pasibaisėjusi šiais. Nors ir abejojo, kad mergina po šito pakeis savo nuomonę ir supras, kad šis ją myli, tačiau tikėjosi, kad tai bent kažkiek prives prie to. Lėtai už savęs uždariusi duris, palikdama tarpelį šuneliams praeiti, mergaitė patraukė kambario link, ketindama šiek tiek padirbėti su augalais.

[Alehandro Murrell]

  Pirmiesiems ryto spinduliams pradėjus šviesti ir spiginti į akis pro atitrauktas užuolaidas, vaikinas nepatenkintai susiraukė ir norėjo pagriebęs užklotą užsitempti jį ant veido, tačiau neradęs jo, buvo priverstas atsimerkti. Reikėjo kelis kartus pamirksėti, kol šis priprato prie staigios šviesos pasirodžiusios kambaryje, o tada dar gerai pasukti galvą, kol suprato kur randasi. Visiems prisiminimams staiga šovus į galvą, garbanius išsišiepė ir pažvelgė į jo glėbyje ramiai miegančią merginą, pakštelėjo jai į kaktą ir atsargiai, nenorėdamas jos pažadinti, atsitraukė nuo Sabrinos, išlipo iš lovos
  O, kad mano kiekvienas rytas prasidėtų taip... Man daugiau nieko nereiktų, nes būčiau pats laimingiausias vaikinas pasaulyje...
  Prasiražęs, dar kartelį pažvelgė į lovoje miegančią mielą ir trapią būtybę, tačiau per ilgai neužsispoksojęs(nors ir kaip norėjo tai daryti ir grožėtis mergina jai nematant), nužingsniavo iki savo kuprinės, kurioje magišku būdu buvo sutalpinta tikrai daug reikalingų daiktų. Iš kuprinės išsitraukęs sau priklausančius rankšluosčius ir kitas vonios priemones, visai pamiršdamas apie lovoje miegančią merginą, išėjo iš kambario ir šiaip ne taip susirado vonios kambarį. Rūbai ir bintas buvo tvarkingai palikti prie skalbimo mašinos, o vaikinas mėgavosi vėsoku, raumenis pabudinančiu dušu. Tačiau išlipus iš dušo viskas taip sėkmingai nevyko. Vėl apsukus žaizdą bintu, į dar vis sunkiai dirbantį, mieguistą protą atėjo priminimas, kad švarių rūbų šis neatsinešė, kas reiškė, kad vaikinas gaus grįžti į kambarį tik po vienu rankšluosčiu.
  Tikėdamasis, kad koridoriuje nesutiks Heidi, o grįžus į kambarį Sabrina dar nebus pabudusi, Mayranas pradėjo savo rizikingą kelionę kambario link. Nuo pečius siekančių, garbanotų ir šlapių plaukų ant veido ir viso kūno lašėjo vandens lašeliai, rankšluostis buvo tvirtai apsuktas aplink tamsiaplaukio liemenį, o visas kūnas dar vis buvo drėgnokas, ant jo matėsi vienas kitas vandens lašelis. Namuose vaikinas buvo pripratęs taip vaikščioti po dušo, kadangi gyveno vienas, tik su Lordu, tačiau tai toli gražu nebuvo jo namai, juose gyveno dar dvi merginos. Jeigu jos būtų pamačiusios tokį vaikiną, šis spėjo, kad nei joms, nei jam tai nebūtų buvę labai malonu ar smagu.
  Giliai įkvėpęs Wallfloweris įžengė į kambarį ir apsidžiaugė pamatęs, kad jo širdies savininkė vis dar saldžiai snaudžia lovoje, jiems neteks patirti nemalonios akimirkos. Daugiau nešvaistydamas laiko, apsauginio darbą dirbantis vaikinas patraukė kuprinės, kurioje buvo sudėti visi jo rūbai, link ir pradėjo ieškoti rūbų, su kuriais nebūtų taip karšta čia, Venise.

[Sabrina von Sjuard]

   Visą naktį Sabrina nesąmoningai glaudėsi prie Mayran it mažas šunytis prie motinos, ieškantis šilumos, tikėdamas, kad bus apsaugotas nuo visų pavojų. Nors pati nejuto, kad šitaip glaudėsi prie vaikino, visą laiką išmiegojo nepaprastai ramiai. Šiluma, sklindanti nuo garbaniaus ramino, vertė kūną atsipalaiduoti ir nė už ką nenorėti išnirti iš tos tamsos.
   Viską sugadino staiga pasitraukusi šiluma. Dar miegodama von Sjuard rauktelėjo antakius, kažką neaiškiai sumurmėjo sau po nosimi ir patogiau susirangė atlaisvintoje lovos pusėje. Per miegus spėjo pajusti vėsias lūpas sau ant kaktos, tačiau tokį prisilietimą nusinešė tamsa. Nusinešė ir tą keistą čiužinio sugirgždėjimą, nedidelį pasvirimą ir daug didesnį plotą.
   Pabusti ir pramerkti akis privertė kažkur tolumoje tekantis vanduo, o kiek vėliau - žingsniai. Dar gerai visko nesuvokdama, apsimiegojusi, sunkiai išlaikydama pakeltus akių vokus kelis kartus sumirksėjo. Mayran šalia nebebuvo. Lovoje ji gulėjo vienui viena, o ir kambaryje buvo viena. Saiko su Lordu turbūt liko miegoti pas Heidi. Rauktelėjusi antakius pabandė viską prisiminti. Paskutinės detalės, sugrąžintos į atmintį, aksominis garbaniaus balsas, švelnus prisilietimas ir tamsa... Ji užmigo šalia jo, o vaikinas tai pastebėjęs turbūt dingo palikdamas ją vieną, bet čia pat į minčių srautą prasibrovė ir menka nuojauta, spėjimas. Visą naktį ji prie kažko glaudėsi, kažkas ją laikė glėbyje, o tai reiškė, kad Wallfloweris užmigo su ja ir tik paryčiais nusprendė palikti ją.
   Nežymiai šyptelėjusi atsisėdo lovoje. Tingiai nusižiovavo, išsitiesė ketindama ropštis iš lovos ir tą akimirką auksinės akys susidūrė su kambaryje stovinčiu beveik nuogu vaikinu. Kelis kartus tankiai sumirksėjo, rauvos lūpos prasivėrė iš nuostabos. Pabudusi Sabrina tikrai nesitikėjo išvysti tokio vaizdo.
  - Ammm... Labas, - vis dar gerai nepabudusi, sutrikusi pabandė ištarti kelis žodžius, bet atrodė, kad kalbėjimo dovana iš jos atimta.
   Giliai įkvėpusi oro spoksojo vaikinui į veidą. Iš visų jėgų stengėsi neleisti žvilgsniui nuslysti prie raumeningos krūtinės ar pilvo preso. Su šlapiais plaukais, kiek sutrikęs tamsiaakis atrodė nepaprastai mielas ir žavus. Nesusilaikiusi rudaplaukė šyptelėjo, o tada staigiai nusuko žvilgsnį į šalį neleisdama žvilgtelėti į šlapią Mayran kūną.
   Skruostai nusidažė tamsiai raudona spalva, lūpos pagaliau buvo sučiauptos, o akys paslėptos delnų. Vylėsi, kad delnai uždengs ir skruostus ir jai neteks raudonuoti dar ir dėl savo tokios kūno reakcijos.
   - Nieko nemačiau, - tarstelėjo nusigręždama lovoje į priešingą pusę ir sunkiai gaudydama orą.

[Alehandro Murrell]

  Besikrapštydamas po savo kuprinę, ieškodamas rūbų, su kuriais nebūtų buvę taip karšta čia, Venise, vaikinas jau manė, kad viskas bus gerai ir šis grįš į vonios kambarį, apsirengs ir liks nepastebėtas. Tačiau atrodo, kad likimas iš jo tyčiojosi ir viskas netekėjo tokia linkme, kokia norėjo vaikinas, kadangi nepraėjus nė minutei, pasigirdo sutrikęs, pasimetęs merginos pasisveikinimas.
  Šūdas...
  Jausdamasis nemaloniai, Mayranas pilnu profiliu atsisuko į Sabriną ir nejaukiai šyptelėjo, pažvelgė į jos nustebusį ir paraudusį veidą.
  - Labas rytas. Atleisk, pamiršau į dušą pasiimti rūbus, - kiek nejaukiai tarė, pavėlė savo šlapius plaukus ir nusijuokė, nenutraukdamas žvilgsnio nuo mielai atrodančios, kiek užtinusiu veidu merginos. Šiai paraudus, užsidengus veidą rankomis, o galiausiai nusisukus nuo jo, vaikinas nesusilaikė ir nusijuokė. Sabrina tiesiog elgėsi per daug mielai ir galbūt net kiek vaikiškai, kas Wallfloweriui patiko ir vertė plačiai nusišypsoti.
  - O tu miela dar mielesnė kai raudonuoji, - nesusilaikė neištaręs vaikinas, o galiausiai tik dar kartelį nusijuokęs, grįžo prie kuprinės ir rūbų ieškojimo. Susiradęs rūbus, kurie buvo geriausias pasirinkimas iš jo turimų karštai dienai, vaikinas dar kartelį žvilgtelėjo į merginą, o galiausiai grįžo į vonios kambarį. Apsimovęs juodus, paprastus šortus ir juodus marškinėlius, vaikinas žvilgtelėjo į veidrodį, pavėlė savo vis dar šlapius plaukus, padžiovė rankšluostį ir grįžo į kambarį, kuriame Sabrina vis dar gulėjo nusisukusi į sieną.
  - Jau saugu, jau gali atsisukti, - nusijuokė tamsiaplaukis žvelgdamas į vampyriukę.
  Šis rytas toli gražu nepriminė eilinio Mayrano ryto Londone. Paprastai šis būtų atsikėlęs, išvedęs Lordą pasivaikščioti, išsilakstyti, tada paskubomis nubėgęs po dušu ir nė nespėjęs papusryčiauti ir su šlapiais plaukais, išbėgęs į darbą. Čia viskas buvo kitaip. Wallfloweriui nereikėjo niekur skubėti, jis galėjo būti su žmonėmis, su kuriais jam buvo malonu leisti laiką, galėjo džiaugtis jų kompanija ir atsipalaiduoti, pasidžiaugti laiku, kuriame gali veikti ką tik nori.
  - Nagi, skruzdelyte, lipk iš lovos arba užkutensiu. Man jau darosi liūdna čia vienam, - vaikiškai patempė lūpą, apsimetė liūdnu ir tarė vaikinas. Prižygiavęs prie lovos, sukrito į ją, šalia Sabrinos ir padėjo galvą ant merginos liemens, taip tarsi įkalindamas ją. Šlapi plaukai krito ant lovos ir ant pačios merginos, o vaikinas elgdamasis gal kiek vaikiškai, tačiau to per daug nesureikšmindamas, žvilgsniu žvelgė į tamsiaplaukę, šypsojosi ir tarsi reikalavo dėmesio.

[Sabrina von Sjuard]

   Girdėjo tylų Wallflowerio kikenimą bei ištartus, jai skirtus žodžius, tačiau nieko neatsakė. Praverti lūpas atrodė nepaprastai sunku. Regis, po tokio reginio prireiks laiko atsigauti, priešingai nei vaikinui. Šio balse vos po kelių akimirkų nebeliko jokio sutrikimo pėdsakų. Tiesa sakant, jis ir tokioje nejaukioje, nemalonioje situacijoje sugebėjo išlikti toks pat žavus, lengvai ir nerūpestingai kikenti bei priversti ją nejučia šyptelėti. Kad veidą papuošusi šypsena suprato kiek vėliau, kai vampyrišką klausą pasiekė nutolstantys žingsniai. Ji nė nekrustelėjo, nors buvo tikra, kad Mayran kambaryje nebėra.
   Giliai įkvėpusi susivokė, kad šypsosi. Paprastutės, tačiau nepaprastai mielos replikos padarinys. Vaikino žodžiai sušildė Sabriną, nors raudonuoti išties nebuvo malonu. Auksinėmis akimis spoksodama į priešais esančią sieną ir vis dar nedrįsdama atsigręžti, nors pati nesuprato kodėl, pabandė galvoti apie ką nors kito. Pirmiausia į galvą šovė idėjos veiklai. Jiedu turėjo ribotą laiko kiekį, todėl reikėjo greičiau viską nuveikti, o, kaip spėjo suprasti, garbanius norėjo pamatyti miestą. Be abejo, apsilankyti paplūdimyje taip pat buvo būtina. Nusprendusi, kad kitą dieną jie galės nueiti apsipirkti ir jos su Heidi išrinks jam drabužių, o šiandien smagiai pasipliuškens vandenyje, krūptelėjo. Užsigalvojusi neišgirdo žingsnių.
   Kiek palūkuriavusi, pasitarusi su savimi mintyse ryžosi atsisukti. Nežymiai šyptelėjo dailiai atrodančiam vaikinui, o tada patogiai įsitaisė lovoje. Dar penkias minutes ir jie galės keliauti į paplūdimį... Dar penkias minutes...
   Trumpam užsimerkusi lengviau atsikvėpė, o tada pramerkusi auksines akis susirado žvilgsniu Mayran akis ir iškišo liežuvį erzindama, kad šiam tenka stovėti, kol ji patogiai guli lovoje. Tiesa, neilgai tai truko. Vos po akimirkos garbanius išsitiesė šalia padėdamas galvą jai ant pilvo. Sutrikusi Sabrina rauktelėjo antakius. Kūnas automatiškai įsitempė, tačiau tuoj pat atsipalaidavo. Kiek padvejojusi kilstelėjo ranką panardindama pirštus dar drėgnuose vaikino plaukuose. Kikendama ėmė žaisti su šiais, retkarčiais vieną kitą sruogą susukdama sau ant piršto. Mėgaudamasi tokiu artumu kurį laiką von Sjuard taip ir gulėjo, galiausiai kiek įsidrąsinusi, pamiršusi apie pažadą sau, švelniai nykščiu perbraukė tamsiaakiui per skruostą. Pirštai slystelėjo prie kaklo ir švelniai brūkštelėjo ir per šį.
   Šyptelėjo ketindama pakartoti veiksmą, tačiau suvokusi, ką daro, staigiai atitraukė ranką, išsiropštė ir po Mayran ir stryktelėjo nuo lovos. Į galvą brovėsi dar viena mintis: ji pamiršo Heidi duotą pažadą nepalikti jos. Keiktelėjusi mintyse nėrė prie spintos, pasiėmė reikalingus daiktus ir trumpam stabtelėjusi atsisuko į vaikiną.
   - Pasiruošk, keliausim į paplūdimį, o aš taip pat pasimėgausi dušu ir įspėsiu Heidi, - tarsi mėgindama paslėpti savo tokį keistą ir netikėtą elgesį dirbtinai šyptelėjo ir nėrė iš kambario.
   Palikusi vonios kambaryje ant spintelės švarius drabužius ir maudymosi kostiumėlį, patraukė prie mergaitės kambario. Kelis kartus pabeldusi pravėrė duris. Pirmiausią Sabriną pasitiko du pūkų kamuoliukai linksmai amsėdami ir nekantraudami būti paglostyti. Nusijuokusi mergina pritūpė prie šių, pakasė paausius, paglostė ir atsitiesė.
   - Atsiprašau... Labai atsiprašau... Žinau, kad žadėjau pasilikti su tavimi, tačiau... Nemaniau, kad užmigsiu... Užmigsim... - Kiek tylesniu balsu pridūrė kaltu žvilgsniu žvelgdama į tamsiaplaukę. - Bet pažadu, kad šiandien tikrai tavęs nepaliksiu ir išpirksiu savo kaltę. Jei keliausi su mumis į paplūdimį, nupirksiu ledų, - gūžtelėjo pečiais nekaltai šyptelėdama.

[Alehandro Murrell]

  Artumas su mergina savaip ramino, leido pasijusti savam, suprastam ir laimingam. Vaikinas užmerkė akis ir plačiai nusišypsojo. Jis pagaliau, po ilgo laiko tarpo, jautėsi esantis toje vietoje, kurioje ir turėtų būti. Toje vietoje, kurioje norėtų praleisti savo visą likusį gyvenimą. Jis jautėsi laimingas vien dėl to, kad buvo šalia žmogaus, kuris buvo užgrobęs jo širdį ir su kiekviena mažyte šypsenėle priverčia ją plakti greičiau.
  O, kad tik Sabrina žinotų kaip ji mane veda iš proto...
  Merginos pirštam įsipynus į šio garbanas, šypsena vaikino veide tik dar labiau praplatėjo. Šis jausmas buvo keistai malonus, artimas ir leidžiantis atsipalaiduoti, pasijusti dar laimingesniam ar net mintimis skraidyti padangėse. Vaikinas norėjo prisipažinti, norėjo išsakyti ką jaučia, norėjo tapti tuo vieninteliu jai, norėjo kiekvieną vakarą užmigti šalia Sabrinos, o kiekvieną ryta pabusti laikant ją savame glėbyje. Tačiau, kad ir kaip šis to norėjo, jis negalėjo to padaryti taip paprastai. Tam reikėjo daug drąsos, susikaupimo, o galiausiai ir tinkamos progos, kadangi tai nebus kažkoks paprastas įvykis jo gyvenime. Jis Mayranui reikš daug, labai daug ir visiškai nesvarbu koks bus vampyriukės atsakas, jis tai prisimins visą savo likusį gyvenimą. Wallfloweris nenorėjo prisipažinti kaip nors paprastai. Šis norėjo, kad tai būtu ypatinga ir svarbu ne tik jam, tačiau ir pačiai Sabrinai...
  Kiekvienas prisilietimas pasiųsdavo šiurpuliukus vaikino kūnu, tarsi įelektrindavo jo odą ir palikdavo randą, malonų randą susilietimo vietoje ir įplieksdavo šypseną veide. Vaikinui nereikėjo nieko daugiau. Tai buvo viskas ko jam reikėjo, to jam užteko ir šią akimirką jis jautėsi turbūt pats laimingiausias vaikinas pasaulyje.
  Švelnūs vampyriukės pirštai braukė per skruostą, ant kurio jau buvo pasirodę šiokie tokie barzdos šereliai, per kaklą, kuris tarsi sureaguodamas į merginos prisilietimą menkai sudrebėjo. Šios akimirkos Mayranas nenorėjo užbaigti niekad ir norėjo, kad ji tęstųsi amžinai, tačiau taip nebuvo. Viskam ateina pabaiga, tad ir mergina tuoj pat atsitraukė nuo tamsiaplaukio, pakilo nuo lovos. Mayranas buvo priverstas atsimerkti. Žvilgsniu suradęs jau ant žemės stovinčią žemaūgę, švelniu žvilgsniu pažvelgė į ją ir šyptelėjo, atsisėdo ir pavėlė savo šlapias garbanas.
  - Pabėgai nuo manęs, - vaikiškai patempė lūpą ir pasiskundė apsauginio darbą dirbantis vaikinas. Alkūnėmis pasirėmęs į lovą šis žvelgė tiesiai į von Sjuard akis ir sugrąžino į savo veidą šypseną.
  Atsakydamas į merginos sakinį šis tik linktelėjo galva ir nulydėjo išeinančią tamsiaplaukę žvilgsniu. Tingiai minutėlę pagulėjęs lovoje, šis šiaip ne taip išlipo iš jos ir sutvarkė ją bei nužygiavęs prie savo kuprinės, pakeitė savo paprastus šortus į maudymosi šortus ir tik vos spėjo tai padaryti, buvo užpultas dviejų laimingų šunyčių, kurie pribėgo prie jo ir pradėjo reikalauti iš jo dėmesio. Nusijuokęs vaikinas atsisėdo ant grindų ir pradėjo žaisti su dvejais laimingais augintiniais.
 

[Heidi Mollson]

  Nors ir buvo šiek tiek liūdna, kad buvo palikta viena, tačiau per daug dėl to nepergyveno, kadangi darbo turėjo daugiau negu reikia, o Lordas ir Saiko iki miego laiko, šiai palaikė draugiją. Ramiai išmiegojusi naktį, buvo pažadinta vandens bėgimo garsų, o vėliau ir balsų sklindančių iš gretimo kambario. Vis dar gerai nesuprasdama, kas vyksta, Heidi pramerkė akis, apsidairydama aplinkui, pamatydama šunelius, kurie ramiai snūduriavo kitoje lovos pusėje. Aišku tai nesitęsė ilgai, nes tuoj pat šie pabudo ir užsiropštę ant šios mažo kūnelio, ėmė džiaugsmingai ją trypti.
  -Sveiki, -nusijuokdama pasisveikino su kailio kamuoliukais, kurie dabar laimingi vizgino uodegas ir bėgiojo nuo durų iki šios, laukdami kol vėl galės susitikti su savo šeimininkais, kurių vakar dieną nepavyko pažadinti ir iš šių nesulaukė dėmesio. -Palaukit, palaukit, -ramindama šiuos ir lėtai bei sunkiai ropšdamasi iš lovos, nusijuokė mergaitė.
  Jau stovėdama ir ketindama atverti duris, išgirdo beldimą, tad nusprendė palaukti, kol beldėjas atvers duris. Išgirdusi atsiprašinėjimus, jaunoji vampyrė pagailo Sabrinos, matant, kad ši gailėjosi, kad paliko ją vieną.
  -Viskas gerai, neatsiprašinėk. Aš ir viena galiu pabūti, -nuramino šią, nenorėdama, kad ši jaustųsi kalta, -atrodėt mielai, -šyptelėdama ir susirasdama merginos žvilgsnį, pridūrė žalsvos spalvos akių savininkė. Neįsivaizdavo kaip į tai reaguos jaunoji von Sjuard, tačiau tikėjosi, kad nepablogins situacijos, o galbūt net gi kažkiek padės šiai susiprotėti ir tapti ne tokiai uždarai, jausmų srityje.
  Likusi viena kambaryje, tamsiaplaukė, šiek tiek pasiknisusi spintoje, susirado paplūdimiui tinkančius drabužius ir jais apsirengusi, pasiruošė šiandienai.

[Quentin Yann Beaux]

  Venisas. Vaikinas nė pats nežinojo kas jį atvedė būtent čia, tačiau šiame mieste jis blaškėsi jau trečia diena. Nors ne, šis puikiai žinojo kodėl būtent per vasaros atostogas pasirodė Venise niekam to nežinant. Čia buvo Heidi, o po paskutinio susitikimo su ja, Quentin jautėsi kaltas, tarsi nesavas. Nors šis ir buvo piktas ant jos dėl tokio neapgalvoto elgesio, tačiau jis taip pat pyko ir ant savęs. Jis pasielgė labai negražiai taip apšaukdamas, įskaudindamas merginą ir palikdamas ją ten vieną, išsigandusią prie ežero. Turbūt net sugadino jų draugystę neatgražinamai...  Jis norėjo atsiprašyti, tačiau dvejojo, keista, tačiau bijojo ir dėl šių priežasčių per šias kelias dienas nenuėjo pas ją, nors puikiai žinojo jos adresą, slankiojo po Venisą...
  Bet vis dėlto ši diena buvo išskirtinė. Gaila, bet išskirtinė ne gerąja, o blogąja prasme. Vaikinas sutiko tėvo buvusius draugus, dar vienus girtuoklius, kurie po jo mirties persikraustė į Venisą. Primindami jam jo tėvą, baisius to vakaro įvykius, jie tarsi siekė nugirdyti jaunuolį, speceliai kišo jam alkoholinius gėrimus ir pasakojo apie jo tėvą, kas rodosi, kad jiems puikiai pavyko. Įvygdę savo siekį, girtuokliai patenkinti pasišalino ir paliko Yann'a vieną girtą paplūdimyje, o vaikinas į tai visai nė nesureagavo. Alkoholis jam leido užmiršti apie tėvą, į jo atmintį vis dar giliai įsirėžusį baisų įvykį, tačiau suteikė daugiau drąsos ir tik skatino šį nueiti pas Heidi. Pats nesuprasdamas ką daro, vaikinukas jau stovėjo prie tvarkingo namo durų, o ant šio peties tupėjo ištikimas draugas, kuris pats susirado Beaux – marso sakalas.
  Kiek susvirduliuodamas, tačiau vis dar šiaip ne taip išsilaikydamas ant kojų, vaikinas kelis kartus iš eilės paspaudė durų skambutį. Blaivioji jo pusė tarsi rėkė, kad šis elgiasi negerai, neturėtų būdamas girtas ateiti pas Heidi, nes garantuotai prikalbės nesąmonių, o girtoji jo pusė tik šaukė, kaip pasiilgo šios merginos ir nemelavo sau, norėjo ją aplankyti ir apkabinti, atsiprašyti net tokioje stadijoje.
 

[Heidi Mollson]

  Po laiko praleisto paplūdimyje, Heidi jautėsi šiek tiek pavargusi, tad dabar tiesiog gulėjo lovoje, bandydama užmerkti akis ir bent trumpam užmigti, kol sulauks Mayran ir Sabrinos grįžimo. Tačiau keistai neėmė miegas  ir net gi vėjo ošimas nepadėjo ties tuo. Dabar kaip niekada buvo tylu ir mergaitės mintys sukosi apie Quentin. Neprisiminė, kada paskutinį kartą mąstė apie jį, aišku, šiandien tai darė jau antrą kartą, tačiau kitas dienas, net šio vardas, bent trumpam nešmėkštelėdavo į galvą, kas buvo šiek tiek liūdna, nes prieš išsiskiriant jie buvo pakankamai geri draugai. Gerai pamąsčius, nebuvo keista, kodėl šiai niekaip nepavyko užmigti ir akys vis dar buvo praviros.
  Jaunosios vampyrės galvoje dabar bėgo prisiminimai, kurie nors tuomet ir buvo džiaugsmingi, tačiau šiuo metu buvo pakankamai liūdnoki. Staiga tarp jų iškilo vienas iš šios dienos, kai išeidama iš smėlio zonos, pamatė kažką, kas buvo panašu į vaikiną, tačiau tuomet šią mintį atmetė į šalį, tiesiog sau pasakydama, kad tai tiesiog nėra įmanoma. Juk jis pagal logiką dabar turėjo būti per daug toli, kad sugebėtų per kelias minutes atsidurti čia. Nors žalsvos spalvos akių savininkė ir nejautė, kad miegas bando užklupti šią, tačiau akys ėmė po truputį merktis ir uždengti vaizdą, kurį dabar matė.
  Kai jau atrodė, kad pavyks užmigti, pasigirdo durų skambutis, kuris pažadino sunkiai aplinkoje besiorientuojančią tamsiaplaukę. Iš lėto nusileidusi į apačią, patraukė durų link, spėdama, kad už jų stovi raktus pamiršę jaunuoliai. Pasukusi užraktą, šias atrakino ir pravėrusi nustebo. Klastuolės viduje ėmė maišytis emocijos. Ji negalėjo patikėti, kad Quentin dabar stovi prieš ją ir svirduliuoja į šonus. Tiek kvapas, tiek vaizdas pranešė, kad šiam teko gerti alkoholio, dėl ko Heidi pyko ant jo. Mergaitė negalėjo patikėti, kad šis visiškai be jokios gėdos pasirodė prie Sabrinos namų ir dabar tikriausiai tikėjosi, kad jis bus džiugiai sutiktas. Tačiau tuo pat metu, ji džiaugėsi jį matydama. Vis dar negalėdama suprasti ką jaučia šiam, jaunoji vampyrė iš lėto priėjo prie šio ir apsikabino, stengdamasi jo neparversti ant žemės.
  -Sveikas, pasiilgau tavęs, -liūdnoku balsu, prisimindama paskutinį kartą, kai šiems teko susitikti, pasisveikino žalsvaakė. -Gal nori įeiti? -atsitraukusi nuo šio ir atsistojusi prieangyje, pasiteiravo tamsiaplaukė, nenorėdama, kad juos kas pastebėtų būnančius lauke. Klastuolė neįsivaizdavo ką galėtų pasakyti ar net gi pasiteirauti. Tos kelios savaitės Hogvartse, kurių metu šioji laiką leido daugiausiai viena, atrodė, kad atitolino vieną nuo kito ir jie buvo praradę ryšį vienas su kitu.

[Quentin Yann Beaux]

  Vaikinas niekad nepasižymėjo pačia geriausia kantrybė, bet rodosi, kad alkoholis situaciją tik pablogino ir šis tapo dar nekantresnis, kadangi neramiai ir nelabai tvarkingai išsilaikydamas ant kojų bei laukdamas kol durys bus pravertos, šis neiškentė, nesulaukė ir dar kelis kartus paspaudė durų skambutį. Jeigu vaikinas nebūtų nugirdytas ne savo noru, šis turbūt nebūtų taip elgesis, būtų buvęs kantresnis ir tiesiog, žinotų, kad rytoj nereikės gailėtis veiksmų, kuriuos įvygdys šiandien
  Durims pagaliau prasivėrus, tamsiaplaukis pakėlė žvilgsnį nuo žemės ir savo kiek blizgančiomis nuo alkoholio akimis, pažvelgė į Heidi liūdnu, nusikaltusiu ir gėdos pilnu žvilgsniu. Nors šis ir buvo girtas, tačiau puikiai prisiminė ir suprato ką buvo prisidirbęs, jautėsi kaltas ir norėjo dėl to atsiprašyti, tikėjosi, kad Heidi jam atleis.
  Sulaukęs netikėto tamsiaplaukės apkabinimo, vaikinas kiek susvirduliavo nuo alkoholio kiekio jame, tačiau išlaikė pusiausvyrą ir taip pat apvyniojo rankas aplink liekną merginos liemenį, prisitraukė ją arčiau savęs ir spustelėjo savam glėbyje. Tiesą pasakius, šis tikrai nesitikėjo tokio Heidi elgesio. Quentin manė, kad nesuvaldydamas savo pykčio ir kitų susikaupusių jausmų tada, prie ežero, sugadino jų draugystę negrįžtamai, supykdė Heidi ir turėjo labai mažai vilties, kad ši jam atleis. Tačiau pasakymas, kad ji jo pasiilgo ir apkabinimas suteikė vilties ir vertė save keikti dėl to, kad neišdrįso čia ateiti būnant blaivus, jo girtas protas sugalvojo tai padaryti pačiu blogiausiu momentu.
  Atsakydamas į merginos klausimą Yann'as linktelėjo galva ir lėtai įžengė į jaukius namus, kurie nors ir buvo įspūdingi, tačiau šią akimirką jaunuolio nesudomino. Žinoma, dėl to buvo kaltas alkoholis, kuris išblaškė vaikiną, tačiau didžiausia įtaką turėjo Heidi, nes visas grifuko dėmesys buvo skirtas jai, merginai kuri buvo pats svarbiausias žmogus jo gyvenime, ką šis sugebėjo sau ir kitiems pripažinti tik tada, kada buvo girtas, kas buvo tikrai apgailėtina...
  - Heidi, aš tavęs labai pasiilgai. Jaučiuosi kaip paskutinis kvailys, kad taip pasielgiau su tavim prie ežero ir įskaudinau tave kai tau labiausiai reikėjo mano palaikymo. Aš atsiprašau ir tikiuosi, kad kada nors sugebėsi man atleisti. Tu esi man vienintelis svarbus žmogus likęs šioje žemėje ir turbūt vienintelė priežastis, dėl kurios aš dar esu gyvas. Tu man tikrai rūpi ir tiesiog... Atleisk, - vos tik vampyriukei užvėrus namų duris, vos apversdamas liežuvį pradėjo kalbėti Beaux. Žinoma, jeigu jis būtų atėjęs čia blaivas, jis nebūtų buvęs toks atviras su Mollson, nebūtų išdrįsęs būti tokiu atviru, tad šiuo atveju alkoholis galbūt ir davė bent šiokių tokių pliusų. Kaip ir buvo sakoma, girtas žmogus nemeluoja.
  Žalios Quentin akys buvo įsmeigtos į lygiai tokios pačios spalvos klastuolės akis. Tik vaikino akys skyrėsi tuo, kad jose atsispindėjo liūdesys, gėda ir pyktis ant paties savęs.
  - Manau aš turėčiau jau eiti... - nuleisdamas galvą į namų grindis, nesitikėdamas gauti atleidimo, tarė grifas ir susvirduliavęs, patraukė namų durų link