0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Keitas Kolinsas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 251
  • Lytis: Vyras
  • If you need your heart stolen, call me ;)
Ats: Keito butas
« Atsakymas #15 Prieš 1 metus »
Tiesą sakant, neskaitant nuo atsibodusių scenarijų slėpimo nuo Livi, jis buvo pakankamai paslaugus merginos karjeros klausimais. Kartais net labai ne entuziastingu balsu sutikdavo paskaityti kito veikėjo eilutes, kad  raudonplaukei lengviau pavyktų įsijausti. Ech, kiek merginų galėtų pasigirti, kad dėl jų žavusis Keitas Kolinsas sutinka skaityti jam neįdomų scenarijų? Viena, visiškai visiškai viena.
— Pirma žiūriu ar man į galvą neskrenda muštukai. Mėlynės ant manęs tau gal ir patinka, bet tik ne ant veido, — pasiteisino. Neaiškino, kad dėl stipraus stadiono apšvietimo, varžyboms vykstant vėlyvu metu visi žiūrovai (net tie, kuriuos norėtų matyti) susilieja į beveidę masę. Merginai paklausus apie mėlynę, pasukiojo riešą, kad mergina išgirstų bjaurų trakštelėjimą:
— Šitą pabandysiu susitvarkyti ryt, per daug smarkiai šiandien mosavausi.
Po to tik trūktelėjo plačiais pečiais, tarsi tai nieko. Apie mėlynes nė nebekalbėjo — jomis buvo nusėtas visas kūnas. Gražu, ką?
— Kad užkerėtum mane baisiausiais kerais, jei per mane patektum į visų paskalų žurnalų viršelius, — užvertė didžiules akis į viršų vaikinas. Keista, kad balse nenuskambėjo irzlumo gaidelės. Ar jam norėjosi oficialumo? Ar merginos žodinis pažadas, kad ji bus su juo ir tik su juo būtų privertęs pasijusti tvirčiau? Nežinia, bet iš dalies jo nesutikimas oficialiai apibūdinti judviejų statuso, buvo Livi reakcijos baimė. Jautė nuojautą, kad ji išsigąstų ir dingtų. Geriau gyventi su ne jo Livi šalia, vos ištiestos rankos atstumu, nei bandyti ją padaryti sava ir taikstytis su padariniais. Šiandien mintys buvo pernelyg slogios.
Susijuokė šiai ėmus klausinėti.
— Visai manęs nepažįsti, jei pažinotum tai žinotum, kad fanių nuotraukų iškarpų albumą laikau po lovą, — erzindamas parodė jai liežuvį Keitas, o tada pakštelėjo jos nosį, — Turiu žolės. Pagalvojau, kad šampanu lepinamės per dažnai, o čia šis tas geriau.
— Jei ši mintis netraukia, galim likti prie šampano, viskas okei, — dar pridūrė ir švelniai pabučiavo merginos skruostą, leisdamas šaltam delnui nusileisti ant kaklo. Žinojo, kad ši Livi vieta jautri ir laukė nesulaukė pamatyti jau įprastą jos reakciją ir liepimą susikišti ledines rankas „pats žinai kur“.

*

Neprisijungęs Olivia Rose Winter

  • Burtininkė
  • ***
  • 60
  • Lytis: Moteris
  • actress
Ats: Keito butas
« Atsakymas #16 Prieš 1 metus »
 - Kada nors tau ranka sudrebės kaip tik tuo metu, kai Muštukas pasikėsins į šitą gražų veidelį,- Livi nusipurtė, bet mėlynių sugydyt nepasisiūlė. Tą greičiausiai padarys vėliau, kai abu bus atsipalaidavę ir kiek per daug apsvaigę, kad pergalvotų kiekvieną veiksmą.- Gal kada išauš diena, kai tavo albumas po lova nesulauks naujo įrašo kas savaitę, o man nebeteks baimintis, kad esu fotografuojama pro virtuvės langus,- vyptelėjo, prisimindama daug galvos skausmo sukėlusius "Raganų savaitraščio" numerius. Mergina vis dar ketino iš jų pasidaryti koliažą.
Jau spėjo užsimerkti, vos vos palinkti į priekį, pajuto drugelio švelnumo prisilietimą ant skruosto, kai realybė nusileido ant sprando (tiesiogine to žodžio prasme) lediniu pavidalu. Livi aiktelėjo ir abiem rankom apglėbė jo pirštus.
 - Premija ant premijos, šampanas ir žolė, o šildymo neįperki?- priglaudė lūpas prie nubrozdintų krumplių, mintyse spėliodama kiek šviežių randelių ir nuospaudų paliko šitas žaidimas.- Žinai, jeigu šalta, yra stebuklingas žodis "prašau", kuris tau gali padėt gauti pirštines, pledą arba arbatytės,- mirktelėjo. Jos pačios rankos irgi retai sušildavo iki žmogui normalios temperatūros, bet Keitas (beveik) niekada nesiskųsdavo. Jo delną nuleido sau ant liemens po megztuku ir dviem sekundėm, oda nubėgus šiurpuliukams, pasigailėjo tokio geraširdiškumo.- Kūno šilumos centras,- nuvėrė jį "aš-tau-padedu-nenušalti-kūno-dalių-ir-nieko-daugiau" žvilgsniu, nors abu sėdėjo tikrai ne speigo suspaustam miške gūdžiam viduržiemy.
Kažkada jam pasakojo, kur išmoko išlaukti ryto turėdama tik kūno šilumą ir per mažai jėgų Sušildymo kerams, ir kodėl seniau gerdavo tik stipresnius gėrimus, bet apsvaigdavo nuo šampano, tačiau tai buvo vieni dalykų, kuriuos aptardavo auštant, kol plaučiai grįždavo į normalų ritmą, gulėdami per arti, kad apsimestų, jog nerūpi. Livi prikando lūpą. Žinojo, kad jis neprisiminė.
 - Kai atšilsi pakankamai, kad ką nors sugraibytum,- demonstratyviai žvilgtelėjo į ranką po megztuku,- galėsim pradėti. Įspėju, rūkyt mečiau kartu su Džonu, tai jau bus kokie,- užvertė akis į lubas skaičiuodama ir tuo pačiu mėgino nuryti gumulą gerklėje, kuris prisistatydavo kaskart netyčia pagalvojus apie kažkurį iš jų (suvokti, kad pasauly eilinį kartą liko viena ir tvirčiausias turimas ryšys - kvidičo žvaigždės vienos nakties nuotykis, iš naujo reikdavo kiekvieną rytą. Taip, stengiantis negalvoti, mintys lenda dar labiau).- maždaug aštuoni metai, manau,- laisvąja ranka nubraukė Keito plaukus nuo akių, susivokė, kad beveik identiškai pakartojo jo gestą ir sutaršė iš naujo.- Aišku, pradėt niekada nevėlu.

*

Neprisijungęs Keitas Kolinsas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 251
  • Lytis: Vyras
  • If you need your heart stolen, call me ;)
Ats: Keito butas
« Atsakymas #17 Prieš 10 mėnesių »
- Išgydytum mano veidą, jei tai reikštų, kad gali ilgėliau į jį pavėpsoti, — išsiviepė Keitas ir beveik aiktelėjo kai Livi leido jo rankai slysti švelnia liemens oda. Tai leido jo mintims klysti į jų įprastai leidžiamas naktis, kai pasaulyje, rodos, likdavo tik jie ir žvaigždėmis nusėtas dangus. Ar tuomet žvaigždynai egzistuodavo tik jiems, ar taip manyti būtų pernelyg egoistiška?
— Man nešalta, tik rankos šaltos. Sako, kad jei rankos šaltas tai gera širdis, šiaip, — tyliai nusijuokė vaikinas, o jo nykštys nuslydo neriniais, kurių spalvos kol kas nežinojo. Jautė, kaip po jo pirštais pašiurpo raudonplaukės oda ir tai savaime suteikė tam tikrą euforijos jausmą. Veikiausiai pernelyg džiaugėsi, kad būtent jo prisilietimas turi tokį efektą. Nenorėjo mąstyti, kad galbūt buvo ar dar bus koks kitas gražus šelmis, kuris galės padaryti tą patį. Savanaudiška norėti būti vieninteliam. Ar kada nors pasakys jai, kad jokia žavi raganaitė ar ilgakojė žiobarė jo bute nesilankė jau kelis mėnesius? Ir kad to jis visai nesigailėjo, nes joks kitas prisilietimas, kuris nebuvo Olivios, neteikė jokio malonumo? Neiššaukė jokios reakcijos? Tikriausiai niekad jai nepasakys.
— Aštuoneri metai, hm? Pernelyg ilgai, — numykė Keitas ir vėl pakštelėjo Livi skruostą. Prisilietimas buvo švelnus ir trumpas, o jo ranka iš po megztuko nė neketino niekur trauktis, — Žolė padeda nemąstyti. Atsipalaiduoti. Lieka tik jausmas, o liežuvis pats atsiriša, — švelniai sumurmėjo Kolinsas ir pabučiavo patį merginos nosies galiuką.

*

Neprisijungęs Olivia Rose Winter

  • Burtininkė
  • ***
  • 60
  • Lytis: Moteris
  • actress
Ats: Keito butas
« Atsakymas #18 Prieš 8 mėnesius »
Tai būtų buvę lengva, gal net per daug. Leisti oda slystantiems šaltiems pirštų galiukams naglai užlįsti už nėrinių (tamsiai žalių, jeigu kam įdomu), nusijuokti ir trinktelti per ranką sekunde per anksti, taip sukeliant abiejų nervų receptorių jautrumą penkiom padalom. Net gėda, kiek nedaug reikėjo, kad mažytės adatėlės pašiurpintų rankų plaukelius (ir pažadintų kitus visceralinius refleksus, kuriuos išsamiau aprašinėti būtų paprasčiausiai vulgaru).
 - Tavo širdies didumas ir gerumas nurungia tūkstančio vatų šypseną ir ...- Livi laiku prikando liežuvį prisimindama vieną didžiulį ažiotažą ir dar daugiau raganaičių spekuliacijų sukėlusią ant šluotos skrendančio Keito nuotrauką, nepatyrusio žurnalisto užfiksuotą iš apačios. Galima drąsiai teigti, kad "Magijos žinios", "Raganų savaitraštis" ir bet koks šunlaikraštis Britanijoje skirtingais sofistikacijos lygiais iš tos nuotraukos išmelžė viską, kas įmanoma. Livi po šiai dienai laikė šiokią tokią nuoskaudą, mat tą savaitę vyko pirmoji rimta jos premjera, kuri, jei ne šis žavus skandalėlis, tikrai būtų patekusi bent į antrą laikraščio puslapį. Truputį padėjo tai, kad Keitas asmeniškai apsilankė spektaklyje ir buvo pastebėtas užeinantis į užkulisius - vėlgi visiškai atsitiktinai ir be jokių slaptų ketinimų.
Slaptų ketinimų jis galbūt turėjo ir dabar. Kai nuo keturiolikos trainiojiesi tarp karių, sukilėlių, tremtinių ir kitų padorios visuomenės atmatų, greit išmoksti, kad baliavoti drauge galima kiek tik patinka, tačiau svaigalus atsineši pati. Pirma cigaretė iš svetimų rankų buvo Džono, kai po vieno ypač bjauraus susidūrimo surado jį kruvinu snukeliu ir uždegimui per daug degančiomis rankomis. Kažkodėl tada atrodė, kad jam saugumo reikėjo kiek daugiau negu jai. Vėliau saugumo uostu tapo Džeimsas, o jam išėjus... Livi nelabai norėjo pripažinti, kad Keito kompanijoje jautėsi saugesnė nei bet kur kitur, ypač pastaraisiais metais. Jo, gal Keitas ir teisus dėl poveikio - Merlinas mato, jo jai reiktų.
 - Tai prašyčiau? Ar viską reikia daryti pačiai?- Livi išsirangė iš, reikia pripažinti patogios pozos ant sofos ir nušlepsėjo iki durų patikrinti, ar tikrai užrakintos. Savo burtų lazdelę tvarkingai pasidėjo ant staliuko, o pati įsitaisė ant grindų.

*

Neprisijungęs Keitas Kolinsas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 251
  • Lytis: Vyras
  • If you need your heart stolen, call me ;)
Ats: Keito butas
« Atsakymas #19 Prieš mėnesį »
— O, tik nesakyk, kad širdies gerumas nurungia ir tai. Imsiu manyti, kad manęs tau reikia daugiau nei tik fiziniams reikalams, — atseit įsižeidęs laisva ranka susiėmė už širdies Keitas. Plačios šypsenos nuo veido nebūtum nuėmęs net jei kas trenktų.
Buvo išmokęs ignoruoti savaitraščių rašomas nesąmones, skandalus, kurie traukė jaunų, dėl kvidičo, ar gal labiau, dėl jo žaidėjų, pamišusių raganaičių dėmesį. Labai gerai atsiminė, kaip Livi negalėjo liautis juokųsis po vieno bulvarine spauda laikomo magijos žiurnaliūkščio straipsnio apie „labiausiai apdovanotus kvidičo žaidėjus“, kuris Keitą paliko pačioje apačioje. O ir šiaip, nelabai kam be Livi reikėjo žinoti.
Kolinso rutina susidėjo iš kvidičo treniruočių, varžybų, vis rečiau pasitaikančių vakarėlių ir vis ankstesnio grįžimo namo, kad tik galėtų praleisti daugiau laiko su žaviaja raudonplauke. Magėjo jai pasakyti, kad patogiau būtų, jei ji nuspręstų atsikraustyti. Keitas įsivaizdavo, kaip dėl jos atkraustytų daugiau nei pusę savo spintos, dirbtinius augalus pakeistų gyvais, ir leistų jai prabangią erdvę dekoruoti taip, kaip tik užsigeidė jos širdis. Juk pats žinojo, kad jokios kitos merginos nenori. Tačiau taip pat nenorėjo jos išgąsdinti, priversti jaustis kaip į kampą užspausto žvėrelio. Subtilumas nebuvo jo stiprioji pusė, bet dėl jos Keitas galėjo pasistengti. Ką čia pasistengti, jei Livi būtų paprašiusi mėnulio, Keitas būtų jį kaip mat nukabinęs.
— Irzlumas tavęs nepuošia, Livi. Be to, pirštus skauda nuo šluotkočio laikymo. Ir ne, tai neturėjo jokios paslėptos reikšmės. — vaikinas atsiduso, ir nors paprieštaravo, atsistojo susirinkti ko reikia.
Suktinių sukimo meno jį buvo išmokęs vienas iš vyresnių kvidičinininkų. Laibi, ilgi pirštai dirbo greitai, ir netrukus nuostabus jo meno kūrinys jau ilsėjosi tarp lūpų. Lazdele Keitas pridegė suktinę ir giliai įtraukė. Neužsikosėjo. Netrukus ją atkišo grįžusiai Livi, šįkart netempdamas jos į glėbį. Vis tiek vienaip ar kitaip, jie vakarą baigdavo vienas kito rankose.